Naujausi straipsniai

Geležinkelių cepelinas – vokišką Schienenzeppelin į priekį stūmė lėktuvo propeleris

Geležinkelių transportas anksčiau buvo dar svarbesnis nei yra dabar. 20 amžiaus pirmojoje pusėje traukinių technologijos šuoliais judėjo pirmyn. 1929 metais vokiečių lėktuvų inžinierius Franzas Kruckenbergas sukūrė naujo tipo geležinkelio mašinos dizainą ir šį kūrinį praminė Schienenzeppelin – geležinkelių cepelinu.

Trintis tarp bėgių ir traukinio ratų yra visai maža. Tai yra priežastis, kodėl traukiniai yra tokie efektyvūs. Tačiau kartu tai reiškia, kad varančių ratų sukibimas yra labai ribotas, todėl dalis energijos iššvaistoma ratams tiesiog sukantis vietoje. O kas jei traukinys būtų varomas ne ratais, o kitokiomis priemonėmis? 1917 metais iš Latvijos kilęs inžinierius  Valerianas Abakovskis sukonstravo Aerowagon – propeleriu varomą geležinkelių mašiną. Ji nepasiteisino, tačiau vokiečiai perėmė estafetę.



Matydamas kaip greitai vystosi aviacija, inžinierius Franzas Kruckenbergas sumanė dalį naujų technologijų panaudoti traukiniuose. Jis sukūrė itin aptakios formos vieno vagono traukinį su stumiančiu keturių menčių propeleriu gale. Deutsche Reichsbahn kompanija Schienenzeppelin projektą užbaigė 1930 metų pradžioje. Jau 1931 metų gegužę mašina pasiekė rekordinį 200 km/h greitį.

Schienenzeppelin galėjo išvystyti 230 km/h greitį. (Franz Jansen, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Iš pradžių eksperimentinis Schienenzeppelin buvo varomas dviem BMW IV 6 cilindrų varikliais, kurie suko vieną keturių menčių propelerį. Vėliau ši konfigūracija buvo pakeista – Schienenzeppelin įgavo naują 12 cilindrų variklį, išvystantį 600 ag (450 kW). Tuomet keturių menčių propeleris buvo pakeistas dvimenčiu. Pati mašina buvo 25,85 metrų ilgio ir 2,8 metrų aukščio. Kukliai įrengtame salone buvo vietos 40 keleivių.

Neįprastas Schienenzeppelin dizainas ir greitis viliojo smalsuolių minias. (Bundesarchiv, Bild 102-11901, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Paprastasis Schienenzeppelin buvo labai lengvas – svėrė vos daugiau nei 20 tonų. Toks mažas svoris buvo pasiektas dėl neįprastos konstrukcijos – aliumininis rėmas laikė ištemptą drobę, kuri ir sudarė mašinos korpusą. Dėl to jam pakako vos dviejų ašių, o lengvas svoris ir aptaki forma padėjo pasiekti greičio rekordą. 1931 metų birželį Schienenzeppelin  išvystė 230,2 km/h  greitį  – taip buvo pasiektas naujas bėginių mašinų rekordas, kuris nebuvo sulaužytas iki 1954 metų. Iš tikrųjų, Schienenzeppelin iki šiol priklauso benzininių geležinkelio mašinų greičio rekordas.

Schienenzeppelin viduje tilpo 40 keleivių, o papildomų vagonų ši mašina traukti negalėjo. (Bundesarchiv, Bild 183-R98029, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Tačiau Schienenzeppelin toli gražu nebuvo tobulas. Galima sakyti, kad ši mašina niekada nebuvo pasiruošusi rimtam naudojimui – Cepelinas galėjo judėti tik viena kryptimi, buvo gana mažas ir nepatikimas. 1932 metais Kruckenbergas ėmėsi padėtį taisyti. Jis dar kartą gerino Schienenzeppelin aerodinamiką, montavo papildomus aptakus, visiškai pakeitė ašis. Schienenzeppelin išlaikė lėktuvo variklį, tačiau jo varoma hidraulinė sistema leido mašinai judėti ir priešinga kryptimi. Schienenzeppelin tapo varomas ratais, o tai kaip ir prieštaravo inovatyviai Cepeino idėjai. Po modifikacijų Schienenzeppelin išvystė 180 km/h greitį, bet to jau nepakako šios mašinos ateičiai užtikrinti.

Atviras propeleris gąsdino žmones ir skleidė didelį triukšmą. (Bundesarchiv, Bild 102-11902/Georg Pahl, ErkrathWikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Schienenzeppelin nebuvo pakankamai geras ir jokios modifikacijos jo išgelbėti negalėjo. Atviras propeleris gąsdino traukinio laukiančius žmones, buvo neįmanoma traukti vagonų, o ir triukšmas viduje buvo nepakeliamas. 1939 metais Schienenzeppelin buvo išardytas, o Vokietijos geležinkeliai ėmė vystyti praktiškesnes greitųjų traukinių idėjas.



Taip pat skaitykite:

Kaip traukiniai patys sau pasibarsto slidžius bėgius?

Kam skirta ši mažytė geležinkelių mašina?

10 faktų apie traukinius, kurių galbūt nežinojote;

Kam skirta kartais tarp geležinkelio bėgių matoma dar viena pora tarpusavyje sujungtų bėgių?

Kas galingesnis – lokomotyvas ar lėktuvas?

Reklaminis geležinkelių kompanijos renginys baigėsi dviejų žiūrovų žūtimi.

Tankų transporteris Oshkosh M1070 – 8 varomi ratai, bauginanti išvaizda, slaptos šarvų technologijos ir 40 ratų puspriekabė

Amerikietiški pagrindiniai kovos tankai M1 Abrams, savaime aišku, yra pakankamai dideli ir sunkūs. Jų transportavimui reikalinga speciali technika. Būtent šio tanko atsiradimas JAV Sausumos pajėgose ir paskatino Oshkosh M1070 atsiradimą. Bet kokiomis savybėmis pasižymi šis sunkvežimis?

M1 Abrams tankai tarnybą pradėjo 1980-aisiais. Priemonių šioms beveik 60 tonų sveriančioms mašinoms pervežti tuo metu buvo, tačiau senieji sunkvežimiai nebuvo idealiai tinkami Arbams transportavimui. Juolab, kad naujesnės tanko versijos buvo vis sunkesnės.



Oshkosh Truck Corporation, dabar vadinama tiesiog Oshkosh Defense, JAV ginkluotosioms pajėgoms pasiūlė M1070 sunkvežimį – didžiulį  modernų 8X8 sunkvežimį su specialiai tankams skirtu tralu. Išnagrinėjusios pasiūlymą bei alternatyvas JAV sausumos pajėgos patvirtino dizainą ir jau 1992 metais prasidėjo M1070 gamyba, kuri tęsiasi iki šiol.

M1070A1 sunkvežimis su Abrams tanku ant tralo – šis sunkvežimis buvo sutvertas tankų transportavimui. (Wikimedia)

M1070 vilkikas pasižymi standartinio amerikietiško tipo sunkvežimio išvaizda. Variklis yra sumontuotas ilgoje nosyje, už kurios yra kabina, kurioje vairuotojas, papildomas įgulos narys ir iki keturių keleivių. Vilkikas yra varomas visais aštuoniais ratais – trys ašys yra po balnu. Tiesa, ne visi M1070 turi aštuonis ratus – 2008 metais pristatyta tarptautinė HET versija su trimis ašimis. M1070 gale yra dvi gervės – viena 25 tonų su 25 metrų ilgio ir 25 mm storio lynu, ir viena 1,36 tonų su 91,4 metrų ilgio ir 6 mm storio lynu. Ši įranga padeda ant tralo užtempti nevažiuojančią techniką, bet įprastai tankai ant platformos lipa gale esančiomis rampomis.

Puspriekabė turi 40 ratų – po 8 ant kiekvienos ašies. (Spc. Jason Mott, Wikimedia)

Pirmos kartos Oshkosh M1070 buvo varomas 500 arklio galių 12,1 litro Detroit Diesel varikliu, sujungtu su Allison penkių laipsnių automatine transmisija. Atnaujinta sunkvežimio versija M1070A1 jau naudoja 18 litrų Caterpillar C-18 variklį, išvystantį 700 ag. Vis dar naudojama Allison automatinė transmisija, tačiau atnaujintas sunkvežimis gavo 7 laipsnių versiją. Šis sunkvežimis turi 947 litrų dyzelino baką.

M1070A1 su M2 Bradley – net pilnai pakrautas sunkvežimis gali pasiekti 81 km/h greitį. (Oshkosh, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Turint omenyje, kad M1A2 Abrams tankas sveria daugiau nei 65 tonas, nestebina faktas, kad ir puspriekabė nėra tokia jau paprasta. Naudojamas M1000 tralas, kadaise kurtas specialiai M1 Abrams tankui. Jis turi 40 ratų, išdėstytų į penkias hidraulinės važiuoklės eiles. Platformos judesio amplitudė siekia 254 mm – tai leidžia išlaikyti tralo padėtį, kad slėgis į balną per daug nesvyruotų. Be jokio krovinio ši puspriekabė sveria beveik 23 tonas. Gamintojas teigia, kad ji gali atlaikyti ir 80 tonų svorį, tačiau karinės pajėgos laikosi 63,56 tonų limito, kuris taip stipriai neapriboja keliavimo greičio.

M1070A1 modifikacijos sunkvežimis su kroviniu gali pasiekti ir 81 km/h greitį. Tai yra įspūdingas rodiklis, turint omenyje, kad su kroviniu šio sunkvežimio svoris siekia 105-108 tonas – 23 tonas sveria puspriekabė, dar apie 20 vilkikas, o visą likusį svorį sudaro krovinys. Įdomu tai, kad M1070 šarvų konfigūracija yra įslaptinta. Vilkikas tikrai yra šarvuotas, turi dugno apsaugą ir gerai apsaugotą kabiną, bet daugiau apie tai pasakyti sunku. Oshkosh M1070 gali būti transportuojamas  C-5 Galaxy arba C-17 Globemaster III lėktuvais.

M1070 gali vykdyti įvairias užduotis, nors ir buvo sukurtas tankų transportavimui. (Wikimedia)

Oshkosh M1070 yra labai naudingas sunkvežimis, galintis vykdyti įvairias užduotis. Nepaisant to, kad šio modelio sunkvežimiai gaminami nuo 1992-ųjų, tikėtina, kad jie tarnaus dar ilgai. Kaip ir pats Abrams tankas – prognozuojama, kad M1A2 neišeis į užtarnautą poilsį mažiausiai iki 2050 metų.

Žaliu kamufliažu pasipuošęs Oshkosh M1070. (Smurrayinchester, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Keli techniniai faktai apie Oshkosh M1070A1:

Vilkiko ilgis x plotis x aukštis: 9,68 x 2,59 x 3,71 m;
Puspriekabės ilgis: 15,8 m (krovinio platformos ilgis – 10,58 m);
Bendras maksimalus junginio svoris: 108,46 tonos;
Variklis: dyzelinis 18 litrų Caterpillar C-18, 700 AG;
Transmisija: 7 laipsnių automatinė Allison 4800SP;
Maksimalus greitis: 81 km/val.
Kabinos talpa: du įgulos nariai (vairuotojas +1), 4 vietos keleiviams.



Taip pat skaitykite:

Šarvuotas tankus vežantis Antrojo pasaulinio karo drakonas M25;

6X4 Scammell Pioneer gelbėjo už save triskart sunkesnius tankus;

ARC-LX – didžiausia JAV karinių pajėgų amfibinė mašina;

Didžiausia pasaulio savaeigė mašina – NASA raketų transporteris;

ZIL-2906 su sraigtine važiuokle buvo sukurtas kosmonautų gelbėjimui;

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį;

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos.

Strateginis bombonešis Boeing B-52 gali būti užvestas sprogmenimis – štai kaip tai atrodo (Video)

Boeing B-52 – tai senas, bet vis dar naudojamas strateginis bombonešis. Pirmieji B-52 pakilo dar 1952 metais, o paskutinieji šio tipo lėktuvai pagaminti dar 1962-aisiais. Nepaisant to, JAV planuoja naudoti B-52 bent iki amžiaus vidurio. Tiesa, B-52 yra toks senas, kad turi ir juokingų keistenybių. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad šio lėktuvo varikliai gali būti užvesti naudojant sprogmenis?

2050-aisiais jauniausiam JAV Karinių oro pajėgų B-52 bombonešiui jau bus 88-eri, tačiau, kaip planuojama dabar, lėktuvai tarnaus ir toliau. Tam jie jau ruošiami – jie bus modernizuojami, gaus naujus prietaisus ir variklius. Tai bus didelis kokybinis šuolis pirmyn, turint omenyje, kad dabar B-52 sunaudoja per daug degalų ir turi labai senus variklius.




Bet pakalbėkime apie tuos sprogmenis. Užvesti reaktyvinius lėktuvo variklius nėra taip lengva – nėra raktelio, kurį pasukus varikliai staiga įkvėptų oro ir užriaumotų. Įprasti keleiviniai lėktuvai turi papildomus variklius uodegoje. Taip, supratote teisingai – tas dvimotoris Boeing 737, kuriuo skridote į pastarąsias savo atostogas, turi dar vieną trečiąjį variklį, pasislėpusį lėktuvo uodegoje. Jis vadinamas pagalbine jėgaine (auxiliary power unit arba tiesiog  APU) ir tiekia orą bei energiją, reikalingą didiesiems varikliams užvesti.

B-52 yra labai senas bombonešis, kuris tarnaus mažiausiai iki 2050-ųjų. (Wikimedia)

APU technologija pradėjo plisti tik nuo 1963 metų, kuomet Boeing tokį variklį sumontavo 727 laineryje. Kaip jau tikriausiai supratote, Boeing B-52, baigtas gaminti 1962-aisiais, APU neturi, todėl jo užvedimo procedūra yra gerokai sudėtingesnė.

Reaktyviniai lėktuvo varikliai gali būti užvedami naudojant išorinius energijos šaltinius. B-52 atveju į pagalbą pasitelkiamas vadinamasis oro tiekimo vežimėlis – didelis kompresorius, kuris variklius pamaitina oru. Taip bombonešis gali būti paruošiamas skrydžiui per maždaug valandą. Iš tiesų, APU ir buvo išrastas tam, kad laineriai galėtų naudoti mažesnius oro uostus, kurie neturi išvystytos infrastrutktūros, lėktuvams skirtų energijos šaltinių ir tokių oro vežimėlių. Iki tų 1963 metų didesni reaktyviniai lėktuvai aplenkdavo mažesnius oro uostus arba juose negesindavo variklių.

Skrydžiui ruošiamas B-52 – tolumoje matote prijungtą oro vežimėlį. (Wikimedia)

Tačiau B-52 yra karinis orlaivis, o tai reiškia, kad jis turi būti viskam pasiruošęs. Nepaisant savo amžiaus, B-52 dar gali būti naudojamas ir branduoliniams smūgiams suduoti. Karinės krizės atveju nebus tiek laiko, kad B-52 būtų užvestas naudojant įprastą įrangą – galbūt net tos įrangos po ranka nebebus. Todėl yra numatyta galimybė šį bombonešį užvesti ir sprogmenimis.

Prijungiama oro tiekimo linija – ja tiekiamas oras padeda užsivesti B-52 varikliams. (Wikimedia)

Taip, perskaitėte teisingai. Jei B-52 turi pasiruošti misijai kiek įmanoma greičiau arba išoriniai energijos šaltiniai nėra prieinami, varikliai gali būti užvedami naudojant specialius sprogstamuosius užtaisus. Jie yra dedami į du iš aštuonių B-52 variklių. Po užtaisų detonavimui pasklidusios dujos įsuka turbinas ir leidžia dviem varikliams užsivesti, o jų generuojamos energijos pakanka likusiems varikliams užvesti.

Variklių užvedimas naudojant užtaisus atrodo taip

Tokiu būdu B-52 gali būti paruoštas misijai vos per 10 minučių. Krizės atveju tai yra labai svarbu – skirtumas tarp vienos valandos ir 10 minučių procedūrų yra didžiulis. Užtaisai taip pat gali būti naudojami ir tuomet, kai bombonešiai turi kilti iš tam neparuoštų aerodromų.



Taip pat skaitykite:

Kodėl A-10 Thunderbolt II šturmo lėktuvo papilvę puošia tamsus ovalas?

Kodėl Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II varikliai yra sumontuoti tokioje keistoje vietoje?

Kodėl žvalgybinis lėktuvas Lockheed U-2 turi vieną šoninį veidrodėlį?

Kodėl strateginiai bombonešiai dažnai būdavo iš dalies ar visiškai balti?

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Kodėl senieji B737 turėjo antakius?

Pirmoji Vokietijos elektrinio greitkelio atkarpa jau veikia – ūsuoti sunkvežimiai rieda į trasą

Vokietijoje atidaryta nauja elektrinio greitkelio atkarpa. Tai – elektrinis kontaktinis tinklas, kuriuo galės naudotis sunkvežimiai, taip sutaupydami degalų ir mažiau teršdami gamtą. Štai keletas įdomių faktų apie pirmąjį elektrinį greitkelį Vokietijoje.

Žinoma, tai – Siemens idėja, įprastai vadinama eHighway, buvo pasklebta dar 2012 metais. Siemens inžinieriai sugalvojo, kad hibridiniai sunkvežimiai galėtų važiuoti greitkeliais naudodami paprastus pentografus, kurie prisijungtų prie kontaktinio tinklo. Ši sistema yra labai panaši į troleibusų linijas miestuose. Anksčiau tokios elektrifikuotos greitkelių atkarpos buvo įdiegtos Švedijoje ir Kalifornijoje JAV, o dabar pirmoji atidaryta ir Vokietijoje.



Elektrinio greitkelio atkarpa driekiasi nuo Frankfurto oro uosto iki Darmštato-Veiterštedo sankryžos. Sunkvežimių vairuotojai (kurių tarp NODUM skaitytojų yra tikrai daug) ir keliautojai kontaktinį tinklą jau matė. Tiesa, elektrinio greitkelio atkarpa yra visai trumpa – vos 10 km ilgio.

Savaime suprantama, tai – tik bandomasis elektrinis autobanas, skirtas eksperimentams ir tyrimams. Jei viskas eisis, kaip dabar planuojama, ši atkarpa įrodys technologijos eHighway technologijos efektyvumą ir naudą. Siemens planuoja, kad tyrimai truks apie 3,5 metus. Tiesa, kompanija turi priežasčių manyti, kad pavyks įrodyti technologijos potencialą, nes elektriniai greitkeliai JAV ir Švedijoje leidžia sunkvežimiams veikti bent dukart efektyviau.

Pirmoji elektrinio greitkelio atkarpa driekiasi tik 10 km. (Siemens nuotrauka)

Skaičiuojama, kad jei bent 30 % greitkeliais važiuojančių Vokietijos sunkvežimių būtų elektrifikuoti, anglies dvideginio emisijas kasmet pavyktų sumažinti bent 5-6 milijonais tonų. Elektriniu greitkeliu lekiantys hibridiniai sunkvežimiai taip pat neišmes vėžį sukeliančių azoto oksidų. Žinoma, tikriausiai nereikia nei sakyti, kad elektriniai greitkeliai naudoja tik iš atsinaujinančių šaltinių gautą energiją.

Siemens skaičiuoja ir ekonominę naudą – elektrinis greitkelis įprastam vilkikui su puspriekabe per 100 tūkstančių kilometrų  padėtų sutaupyti maždaug 20 tūkstančių eurų. Nedaug, tačiau mažinamo triukšmo, saugomos aplinkos ir ekonominės naudos derinys yra viliojantis tikslas.

Keletas faktų apie eHighway Vokietijoje. (Siemens nuotrauka)

Vilkikus projektui gamina Scania, tačiau elektrinius greitkelius paleidus pilna jėga juos galėtų kurti visi gamintojai. Kiekvienas sunkvežimis gauna pentografus, į kuriuos sumontuoti srovės imtuvai. Sunkvežimiui įvažiavus į greitkelį jie yra pakeliami ir susijungia su kontaktiniu tinklu. Tuomet vilkikas gali būti varomas elektra. Sistema netrukdo lenkimui ar išvažiavimui iš greitkelio. Aišku, papildomi įrenginiai (elektros varikliai, baterijos, pentografas) sudaro papildomą svorį, tačiau nauda atsveria šiuos trūkumus.

Scania projektui tieks sunkvežimius – tokius hibridinius vilkikus būtų galima pradėti gaminti masiniu būdu labai greitai. (Scania nuotrauka)

Kalbant apie trūkumus, hibridiniai sunkvežimiai Vokietijoje riedės tik 80 km/h greičiu. Toks greitis yra nustatytas bandymams – ateityje sunkvežimiai tikrai galės pasiekti ir įprastą 90 km/h greitį. Vokietijos valdžia sutiko prisidėti prie projekto dar pernai vasarą. Atkarpos įrengimas truko 9 mėnesius. Jau numatytos ir dar dvi vietos, kur taip pat bus atidarytos trumpos eksperimentinės eHighway atkarpos.



Taip pat skaitykite:

Vokietijos valdžia pritarė elektrinių greitkelių idėjai;

Tesla Semi nuvažiuojamas nuotolis bus dar didesnis nei planuota anksčiau;

Karjeruose dirbantys troleisunkvežimiai;

Volvo Vera – elektrinis vilkikas be kabinos;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote;

Shell pademonstravo vilkiką, kuris suvartoja rekordiškai mažai degalų;

Nikola One – elektrinis sunkvežimis, kuris elektrą sau gaminsis pats;

Boeing 737 yra labai populiarus lėktuvas, bet ar žinojote, kad jis kažkada turėjo antakius?

Jei artimiausiu metu planuojate atostogas, tikėtina, kad į jas leisitės Boeing 737 lėktuvu – jie yra labai plačiai naudojami. Iš viso nuo 1967 metų Boeing klientams pristatė net 10,5 tūkstančius 737 lėktuvų. Jūs tikrai esate matę šį orlaivį, bet ar žinojote, kad ankstesnės versijos turėjo antakius? Taip vadinti maži papildomi aukštai sumontuoti pilotų kabinos langai. Kam jie buvo skirti? Ir kodėl jų nebeliko?

Boeing 737 pirmajam skrydžiui pakilo dar 1967 metais. Jau 1968 metais 737 ėmėsi darbo Lufthansa gretose. Boeing 737 labai sėkmingai skraido iki šiol. Po pirmosios kartos pasirodė Classic versija, o vėliau – ir Next Generation bei MAX. Tačiau tik ankstyvieji 737 modeliai turėjo minėtus antakius.



Iš tiesų, antakiai nebuvo naujovė pradėta taikyti tik 737 lėktuvuose. Boeing inžinieriai kurdami naująjį lainerį žvalgėsi į savo pačių 707. Būtent nuo pastarojo keturių variklių orlaivio, gaminto 1957–1979 metais, buvo nukopijuotas fiuzeliažo dizainas. Taip 737 gavo savo antakius. Juos taip pat turėjo ir trimotoris 727, gamintas 1962–1984 metais.

Boeing 707 turėjo tokius pat antakius – šiuos papildomus langus ir paveldėjo 737. (Raimund Stehmann, Wikimedia)

Siauri papildomi langai buvo montuojami virš pagrindinių pilotų kabinos stiklų. Jie buvo žymiai mažesni už pagrindinius langus, ir buvo šiek tiek pakreipti į viršų. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl internete dažnai pasirodo mitas, jog šie langai galėjo būti naudojami navigacijai pagal žvaigždes. Tai, žinoma, nėra tiesa. Navigacijos prietaisai jau seniai buvo patobulėję taip, kad į žvaigždes daugelio lėktuvų įgulos nesižvalgė. Juolab, kad navigacija pagal žvaigždes pati savaime yra gana sudėtinga, reikalauja žinių ir prietaisų. Tie lėktuvai, kurie tokias galimybes turi, gali pasigirti pačiame fiuzeliažo viršuje sumontuotais stoglangiais.

Dauguma prieš 2004 metus pagamintų Boeing 737 turėjo papildomus kabinos langus. (Ragnhild&Neil Crawford, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Taigi, Boeing 737 pasirodė jau tada, kai navigacija pagal žvaigždes buvo sena praeitis, o ir patys langai tam tikrai nebuvo tinkami. Iš tikrųjų, tie papildomi langai buvo įrengti dėl to, kad kažkada prototipų bandymų metu Boeing ir Federalinės aviacijos administracijos specialistai nusprendė, kad atliekant itin staigius posūkius stipriai suprastėja matomumas. Kai lėktuvas yra stipriai pakrypęs ir atlieka posūkius pakankamai nedideliame aukštyje, pilotai nori matyti nusileidimo taką. Pagrindiniai 737 langai įprastai užtikrino tokią galimybę, tačiau retais atvejais, kai būdavo atliekami itin aštrūs posūkiai, to matomumo trūko. Antakių langai tose situacijose labai padėdavo.

Antakių langai padėdavo atliekant aštrius posūkius prieš tūpimą. (Eddie Maloney, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Absoliuti dauguma Boeing 737 lėktuvų pagamintų iki 2004 metų turėjo tuos papildomus langus, tačiau tuomet gamintojas juos pašalino iš standartinio modelio komplektacijos. Vėliau dar kurį laiką Boeing juos montuodavo pagal pirkėjų pageidavimus. Tuo pat metu nemažai lėktuvų, kurie turėjo antakius,  tuos langus prarado – jie buvo pašalinami techninio aptarnavimo metu. Ir šiandien dar galima pamatyti Boeing 737 lėktuvų, kurie akivaizdžiai kadaise turėjo antakių langus – galima pamatyti virš kabinos langų įrengtus fiuzeliažo lopus. Tačiau kodėl atsisakyta šio dizaino elemento, jei jis buvo toks funkcionalus?

Papildomi langai iš arčiau – jie labiau trukdė nei padėjo. (Dale Coleman, Wikimedia)

Nors šie langai praversdavo atliekant itin aštrius posūkius netoli žemės, visose kitose situacijose jie trukdė. Ryški saulės šviesa spigindavo tiesiai pilotams į akis. Jie patys dangstė papildomus langus laikraščiais, skrydžio planais ar specialiai namie pasigamintais skydeliais. Negana to, visi lėktuvo langai privalo būti apžiūrimi reguliarių patikrinimų metu. Taigi, tie papildomi antakiai turėjo būti apžiūrimi taip gaištant laiką ir pinigus, nors naudos iš jų buvo mažai.

Po papildomų langų pašalinimo matomi lopai. (Björn Strey, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Boeing išklausė klientų atsiliepimus ir papildomų langų atsisakė. Tuo pačiu pradėti siūlyti specialūs rinkiniai, skirti tų langų pašalinimui. Todėl dauguma 737 lėktuvų šiandien tų antakių nebeturi. Ir pilotai dėl to iš tikrųjų neliūdi – jie vis tiek dažniau trukdė nei padėjo. Tiesa, karinės 737 versijos papildomus langus tebenaudoja – specifinės paskirtiems orlaiviams reikalingas tas papildomas matomumo trupinys.



Taip pat skaitykite:

Kodėl Lockheed U-2 turi vieną šoninį veidrodėlį?

Kodėl Sud Aviation Caravelle turėjo lašo formos langus?

Anksčiau ne vienas didelis keleivinis lėktuvas turėjo parašiutą, bet ne tokį, apie kurį pagalvojote;

Breguet Deux-Ponts – pirmasis tikrai dviaukštis lėktuvas aviacijos istorijoje;

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Kam skirtos tos raudonos juostelės su užrašu „Remove before flight“ ant oro uostuose stovinčių lėktuvų?

Ką gautume sukryžminę automobilį ir reaktyvinį naikintuvą? 1969-ųjų Chevrolet Astro III
gegužės 7th, 2019

1969-ieji buvo sparčios pažangos metai. Žmonės skrido į Mėnulį, propelerinius lėktuvus sparčiai keitė reaktyviniai, o ateitis atrodė šviesi ir kupina aukščiausių technologijų. General Motors taip pat manė, kad verta patyrinėti ateities automobilių dizaino tendencijas, todėl pristatė beprotišką Chevrolet Astro III koncepciją, kuri priminė žeme riedantį reaktyvinį naikintuvą.

Visą septintąjį dešimtmetį automobilių dizainas judėjo aptakumo ir aviacinių koncepcijų link. Tuo metu buvo dažnai bandoma pasiskolini lėktuvų dizaino elementų ir įterpti juos į automobilių koncepcijas ar net masinės gamybos mašinas. Prie to, žinoma, prisidėjo ir Šaltojo karo kosminės lenktynės, ir futuristų darbai.



Chevrolet Astro III, kaip galite suprasti, nebuvo pirmasis serijos automobilis. Astro I pasirodė 1967-aisiais. General Motors automobilių dizaineris Billas Mitchellas ieškojo būdų sulieti aptakumą su grožiu. Astro I buvo labai žemas automobilis – žmonės jame sėdėjo pusiau gulomis. 1968-aisiais Niujorko automobilių parodoje pasirodė Astro II. Šis automobilis priminė labai gražų sportinį automobilį – parodos lankytojai manė, kad tai bus naujos kartos Corvette. Vietoje Astro I naudoto pakeliamo elektrinio gaubto, Astro II turėjo įprastas dureles. Ir nors šis automobilis vis tiek buvo labai žemas, jis atrodė taip, tarsi galėtų pavirsti keliais važinėjančia mašina.

Astro II buvo gražus, bet kartu ir ne per daug ekstrevagantiškas koncepcinis automobilis. (GM nuotrauka)

To paties nebūtų galima pasakyti apie 1969-aisiais pasirodžiusį Chevrolet Astro III koncepcinį automobilį. Tai buvo įspūdingas kūrinys, sukurtas nekreipiant dėmesio į tai, kaip žmonės įsivaizduoja sportines mašinas, saugumą ar praktiškumą. Astro III turėjo atspindėti ateities sportinio automobilio viziją, todėl, žinoma, buvo panašus į reaktyvinį naikintuvą.

1969-ųjų Astro III turėjo priminti reaktyvinį naikintuvą. (GM nuotrauka)

Šįkart Mitchello komanda žvelgė dar toliau į ateitį. Astro III turėjo smailią nosį, po kuria slėpėsi labai trumpa priekinė ašis – atrodo, kad automobilis yra triratis, nors priekyje greta iš tiesų yra sumontuoti du ratai. Galinė ašis buvo gerokai ilgesnė ir turėjo atskiruose korpusuose sumontuotus ratus. Tai buvo išties neįprastas trikampio formos automobilis, kuris nekėlė abejonių dėl dizainerių įkvėpimo šaltinių.

Į Astro III vidų buvo patenkama per į priekį atsidarantį elektra valdomą gaubtą. Viduje nebuvo jokio vairo – jo funkciją atliko viduryje sumontuota vairalazdė. Prietaisų panelėje buvo ekranas, kuris transliavo gale sumontuotų kamerų vaizdą – Astro III neturėjo veidrodėlių. Žinoma, visa tai turėjo priminti reaktyvinį naikintuvą. Prie šio įspūdžio, beje, prisidėjo ir variklio garsas.

Astro III gale slėpėsi dujų turbininis variklis, kuris tiesiog rijo degalus, bet buvo pakankamai galingas. (GM nuotrauka)

Už dvivietės Chevrolet Astro III kabinos buvo sumontuotas Model 250-C18 variklis, kuris svėrė tik 63 kg, bet išvystė 317 ag (236,4 kW). Kaip tai įmanoma? Astro III turėjo dujų turbinos variklį – visai kitokį vidaus degimo variklį, kuris neturi cilindrų, bet turi kompresorių, degimo kamerą ir turbiną. Kitaip tariant, Astro III buvo varomas reaktyviniu varikliu. Tiesa, taip ir neaišku, kokiomis dinaminėmis savybėmis šis automobilis galėjo pasigirti, tačiau žemas svorio centras, lengvas kėbulas ir galingas variklis turėjo sukurti unikalią vairavimo patirtį. Ypač turint omenyje, kad priekinė ašis buvo tokia trumpa, o automobilis neturėjo vairo.

Ilgas, labai žemas ir lengvas Astro III turėjo būti pakankamai stabilus, nors priekinė ašis ir buvo labai siaura. (GM nuotrauka)

Nors General Motors niekada neplanavo gaminti Astro III masiniu būdu, koncepcija buvo gerai apgalvota. Tai turėjo būti automobilis, skirtas ilgoms kelionės riboto naudojimo greitkeliais. Kitaip tariant, GM manė, kad ateityje bus išvystytas greitkelių tinklas, kuriais važinės tik tam tikrus reikalavimus atitinkantys automobiliai. Tokio tipo kelionės būtų greitos, labai patogios ir iš esmės skirtos tik patiems turtingiausiems. Buvo netgi manoma, kad tokį greitkelį galėtų valdyti kompiuteris, kuris kontroliuotų eismo srautus, atstumą tarp automobilių ir jų greitį.

Žinoma, Astro III taip niekada ir nebuvo gaminamas. Ir tokios ateities mes dar nesulaukėme. O gaila.



Daugiau koncepcinių automobilių:

Pirmasis koncepcinis automobilis pasaulyje Buick Y-Job;

Mercedes-Benz VRC buvo keturi automobiliai viename;

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Toyota Kikai – išvirkščias automobilis;

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Kaip atrodytų studentiškas Jeep? Tikriausiai kaip Jeep Treo;

Honda E Prototype yra išvaizdus elektrinis automobilis, bet viduje turi medienos imitaciją;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis.

Diena, kai Formulės 1 komandų savininkai tapo lenktynininkais – gražios lenktynės, kurios turbūt nebepasikartos (Video)
balandžio 26th, 2019

Formulės 1 lenktynės šiais laikais yra profesionalų, pinigų ir technologijų lyga. Kadaise tai buvo džentelmenų sportas, kuriame netrūko dramos, intrigų ir juokingai kvailų linksmybių. Štai 1971 metais Brands Hatch trasoje Kento grafystėje Anglijoje prie starto linijos išsirikiavo komandų vadovai. Savo santykius jie aiškinosi senamadiškai – apsiginklavę Ford Escort automobiliais.

Šiais laikais Formulės 1 lenktynės yra tarsi sukaustytos saugumo taisyklių, rimtumo ir technologijų aukštumo. Aštuntasis dešimtmetis buvo kitoks. Lenktynės buvo artimesnės ir gerokai pavojingesnės. Užkulisiuose tuomet virė intrigos, o komandų vadovai dažnai neslėpė ir labai tamsių jausmų vienas kitam. Ir visi buvo tikrų tikriausi entuziastai. Todėl kai 1971 metais Rothmans World Championship Victory Race lenktynių savaitgalio metu buvo sugalvota papildoma pramoga, niekas per daug nenustebo. Greičiau jau apsidžiaugė – juk tai buvo papildomos legendų lenktynės.



Rothmans World Championship Victory Race nebuvo tikras Formulės 1 čempionato etapas. Nors buvo numatyta, kad lenktynės bus organizuojamos pagal Formulės 1 taisykles ir tęsis net 40 ratų, iš pat pradžių buvo nuspręsta, kad taškai į bendrą įskaitą įtraukiami nebus. Trasoje taip pat sukiojosi ir Formulės 5000 bolidai, o atmosfera buvo pakankamai šventiška. Tiesa, pačios lenktynės buvo net labai prastos.

Vietoje 40 ratų, žiūrovai išvydo tik 15. Tai buvo visiška katastrofa. Nuo pat pradžių bolidai trankėsi vienas į kitą ir vis iškrisdavo iš rikiuotės. Kulminaciją šis košmariškas vaizdas pasiekė, kai 15-ame rate šveicaro Jo Sifferto BRM bolidas patyrė gedimą, trenkėsi į žemių sankasą, apvirto ir užsidegė. Trasos maršalai bejėgiškai stebėjo, kaip liepsnose pražūva Formulės 1 veteranas. Jo bolido nuolaužos ir liepsnos iš esmės užtvėrė trasą ir lenktynės buvo nutrauktos net nepasiekusios vidurio.

Jackie Stewartas tose nelemtose varžybose užėmė 3-iąją vietą, o vėliau tapo 1971-ųjų sezono čempionu. (Martin Lee, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Visgi tos nepavykusios lenktynės nebuvo vienintelės tą savaitgalį. Tuomet toje pačioje Brands Hatch trasoje vienas prieš kitą stojo ir komandų vadovai. Už specialiai lenktynėms paruoštų pirmos kartos Ford Escort Mexico vairų tuomet sėdo tokios legendos kaip Frankas Williamsas, Colinas Chapmanas, Kenas Tyrrellas, Maxas Mosley, Jackas Brabhamas, Johnas Surteesas ir kiti. Jei domitės automobilių istorija, šie vardai jums tikrai yra pažįstami. Jei ne, tai paminėsime, kad Colinas Chapmanas buvo Lotus įkūrėjas, Frankas Williamsas yra iki šiol gyvuojančios Formulės 1 komandos galva, o Brabham vardas ir šiandien garsiai skamba Formulės Junior varžybose.

Taip atrodė tie Ford Escort Mexico automobiliai, tais 1971 metais paruošti Formulės 1 komandų vadovams. (Vauxford, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Penkiolikos 1,6 litrų variklių riaumojimas trasoje zvimbė 10 ratų. Tai buvo elegantiškai aršios lenktynės, kuriose Escort’ai dalinosi dažais. Puikus čempiono Grahamo Hillo komentavimas su sveiko aštraus humoro prieskoniu taip dera prie laikmečio ir to, kas tuomet vyko. Hillas ramiai komentavo šias lenktynes, o vėliau pats sėdo už Brabham bolido vairo. Štai, čia galite peržiūrėti vaizdo reportažą, kaip viskas vyko:

Į lyderių gretas greitai veržėsi tie, kurie savo lenktynininkų karjerą buvo užbaigę pakankamai neseniai. Colinas Chapmanas kibo Jackui Brabhamui į atlapus ir atrodė, kad vyksta kova dėl čempiono titulo. O juk tai tebuvo linksmos lenktynės, užėmusios laiką prieš tikrąjį reginį.

Galiausiai nugalėjo ponas Brabhamas. O ko daugiau buvo galima tikėtis? Profesionalo karjerą jis buvo užbaigęs tik prieš metus. Tiesa, Chapmanui trūko visai nedaug – trofėjų jis pralaimėjo tik pačioje pabaigoje

Neaišku, ar šios lenktynės buvo labai rimtos, tačiau smagios tai tikrai. Tai buvo pramoga tiek žiūrovams, tiek dalyviams. Dabar būtų sunku įsivaizduoti kažką panašaus – šiais laikais Formulė 1 yra per daug rimta. O juk būtų smagu, jei lenktynių savaitgalio metu trasoje pasivaržytų tie, kurie įprastai kompiuteriais dirba pituose.



Taip pat skaitykite:

Kiek pavarų turi Formulės 1 bolidai? Ar tarp jų yra atbulinis bėgis?

Kaip veikia Formulės 1 stabdžiai? Iš ko jie pagaminti?

Kam reikalingi lenktynių trasose matomi ryškiaspalviai borteliai?

Kodėl Formulės 1 bolidai po savęs palieka ryškias žiežirbų uodegas?

Kokius degalus naudoja Formulės 1 bolidai?

Ar žinojote, kad Formulės 1 lenktynininkai bolide malšina troškulį?

Kodėl kiekviena Formulės 1 komanda lenktynėse turi po du bolidus?

Keista priežastis, kodėl slikai Formulėje 1 net 10 metų buvo uždrausti;

Kiek mygtukų turi nauji Formulės 1 bolidų vairai?

Formulėje 1 dalyvavo ir moterys;

Kodėl Formulės 1 bolidai bandymuose važinėja apkarstyti keistomis grotomis?

Naujas Ferrari F1 bolidas nudažytas matiniais dažais, bet tikrai ne dėl grožio.

Kodėl kai kuriose JAV dalyse automobiliai nenešioja valstybinių numerių ženklų priekyje?
balandžio 25th, 2019

Galbūt tai esate matę filmuose, o galbūt – keliaudami. Kai kuriose JAV vietose automobiliai valstybinius numerių ženklus turi tik gale – priekyje jų nėra, nes to nereikalauja įstatymai. Taip yra Floridoje, Alabamoje, Arizonoje, Pensilvanijoje, Tenesyje, Kanzase, Indianoje ir daugybėje kitų valstijų. Tuo tarpu pas mus numerių ženklai ant automobilio nosies yra privalomi. Kodėl?

Valstybiniai automobilių numerių ženklai yra būtini identifikacijai. Pagal juos galima nustatyti kam priklauso vienas ar kitas automobilis. Tai ypač praverčia įvykus eismo įvykiams ar kuomet vairuotojas netvarkingai palieka automobilį. Tikriausiai visi sutiks, kad valstybiniai numerių ženklai yra tikrai reikalingi, tačiau ne visose JAV jie montuojami ir automobilio priekyje.



Tik nemanykite, kad mes žinome šį tą, ko nežino jie, ir anksčiau ar vėliau visi montuos numerių lenteles ant priekinių automobilių bamperių. Iš tikrųjų, valstijų, kuriose priekinis numerio ženklas nėra būtinas, tik daugėja. Nuo 2020 prie jų prisidės ir Ohajo valstija, kuri šį sprendimą priėmė visai neseniai.

Ar valstybiniai numerių ženklai priekyje yra būtini? Nemažai Jungtinių Amerikos Valstijų tokio reikalavimo netaiko. (Edvvc, Wikimedia(CC BY 2.0)

Reikalas tame, kad galiniai valstybinių numerių ženklai iš tiesų nėra tokie reikalingi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Policijos pareigūnai dažniausiai prie automobilių priartėja iš nugaros – jie juos pasiveja. Taigi, jie visada gali pamatyti numerius. Greičio fiksavimo įranga taip pat gali būti sukonfigūruota taip, kad pažeidėjus fotografuotų iš nugaros – tai net nėra didelė problema. Prisiminkite, kad motociklų valstybiniai numerių ženklai yra montuojami tik gale ir tai nesudaro didelių problemų.

Policijos automobilis Majamyje – be priekinių numerių ženklų. (Gzzz, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Žinoma, ir priekyje sumontuoti numeriai kai kuriais atvejais palengvina pareigūnų darbą. Juos taip pat lengva nuskaityti, kuomet automobilis rieda į stovėjimo aikšteles su elektroniniais vartais. Tačiau tam yra ir kitų priemonių – mes tiesiog esame pripratę prie savos sistemos, ji veikia ir tikrai nėra prastesnė už tas, kurios nereikalauja priekinių numerių. Kita vertus, valstybinių numerių montavimas tik prie automobilio galo turi nemažai privalumų.

Valstybinio numerio plokštelė gale yra montuojama aukščiau, kur nors ant bagažinės dangčio. Tuo tarpu priekyje numeriai dažniausiai prisukami prie bamperio. Metalinė numerio plokštelė, žinoma, yra kietesnė už plastikinį bamperį, todėl didesnė tikimybė netyčia subraižyti kitus automobilius. Jei į ką nors bakstelsite bamperiu be numerių ženklų, tikėtina, kad išsisuksite be didesnės žalos. Tuo tarpu numerių plokštelė gali palikti gilias žymes. Kitaip tariant, priekyje sumontuoti valstybiniai numerių ženklai mažina bamperių efektyvumą. Tai yra itin didelė problema eismo įvykiuose, į kuriuos patenka pėstieji.

Automobiliai be priekinių numerių ženklų yra saugesni. (Brett Levin, Wikimedia(CC BY 2.0)

Automobilių gamintojai labai stengiasi sukurti aptakias kėbulo formas. Tuo tarpu plokščia numerio lentelė kenkia ir aerodinamikai, ir automobilio išvaizdai. Plokščias numeris ant aptakaus automobilio nosies atrodo labai prastai, ypač jei tai – egzotiškas sportinis automobilis. Ar esate matę Ferrari 458 ar naują Ford GT su priekiniais numeriais? Atrodo išties nekaip. Norint numerius sumontuoti apskritai reikia gręžti skyles, montuoti numerio laikiklį. Tai nėra gerai, jei automobilis yra istorinis ar tiesiog labai egzotiškas.

Štai kaip Ferrari 458 atrodo su valstybiniais numeriais – ta plokštelė atrodo kaip šašas ant gražaus veido. (Ben, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Taigi, valstybiniai numerių ženklai priekyje techniškai nėra būtini. Jie turi privalumų, tačiau turi ir daug trūkumų. Todėl nemažai JAV regionų nereikalauja, kad automobilis turėtų valstybinius numerius priekyje. Juk jie ne tik kenkia saugumui, blogina aerodinamines savybes ir išvaizdą, bet dar ir kainuoja papildomus pinigus.



Taip pat skaitykite:

Kada ir kodėl automobiliai įgijo numerių ženklus? 

Didelę ankstyvojo automobilizmo problemą buvo norima išspręsti diskus barstančiu mechanizmu;

Kodėl dalis pasaulio važinėja dešiniąja kelio puse, o dalis – kairiąja?

7 patarimai, kaip jau šiandien būti geresniu vairuotoju;

Kas išrado tuos mažus cukraus pakelius ir kaip juos teisingai atidaryti?

Kodėl skiriasi vyriški ir moteriški dviračiai?

Kodėl senieji kino projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą?

Pirmasis koncepcinis automobilis Buick Y-Job – kam jis sukurtas ir iš kur toks keistas pavadinimas?
balandžio 24th, 2019

Koncepciniai automobiliai šiais laikais yra pakankamai įprastas dalykas. Kiekvienoje automobilių parodoje jų galima pamatyti šimtus. Kiekvienas iš jų pristato naują dizainą ar technologiją, o kai kurie netgi leidžia pažvelgti į būsimo modelio kūrimo procesą. Bet ar žinojote, kad pirmasis koncepcinis automobilis buvo sukurtas tik 1938 metais?

Kadaise apie koncepcinių automobilių kūrimą gamintojai net negalvojo. Juk pati koncepcinio automobilio idėja skamba kaip pinigų švaistymas – kam kurti mašiną, kurios neketini pardavinėti? Vietoje to gamintojai kurdavo prototipus, kurių niekam nerodydavo, nes jie neatrodydavo labai gražiai. Tai buvo grubios neužbaigtos mašinos, modifikuojamos plaktukais ir kumščiais. Koncepcinis automobilis, kurį būtų galima demonstruoti žmonėms, turi būti gražus, traukiantis dėmesį ir įsimintinas – vadinasi, brangus. Tačiau 1938 metais Gemeral Motors nusprendė parodyti, kuo žmonės važinės ateityje.



Harley J. Earlas nuo pat vaikystės sukiojosi prie tėčio, kuris nuo 1889 metų gamino karietas. 1908 metais Earlas vyresnysis ėmėsi kurti prabangių automobilių kėbulus. Tarp jo klientų buvo nemažai ir Holivudo žvaigždžių. Visą tai matė ir Harley Earlas, kuris labai pamėgo dizainą. Nors užaugęs Earlas išvyko, galiausiai pradėtas studijas Stanfordo universitete metė, kad vėl grįžtu dirbti į tėvo verslą.

Vėliau Earlas dirbo vienoje Cadillac atstovybėje, kur pagal užsakymą kūrė automobilių dizainą. Kartą čia apsilankė Cadillac divizijos vadovas Lawrence’as P. Fisheris, kuriam labai patiko Earlo kūriniai. Įspūdį padarė ir aistra, kuria Earlas spinduliavo – automobilių siluetus jis pirmiausia lipdė iš molio. Fisheris paprašė Earlą sukurti dizainą naujam LaSalle modeliui. Kai šis automobilis sulaukė didelio pasisekimo, Harley Earlas buvo pasamdytas kaip naujo General Motors Meno ir spalvų skyriaus vadovas.

1938-ųjų Buick Y-Job – pirmasis koncepcinis automobilis istorijoje. (GM nuotrauka)

GM senbuviai iš pradžių į Earlą žiūrėjo kreivai. Juk dizainas tuomet nebuvo toks svarbus – svarbiausia buvo, kad automobilis greitai judėtų per gamybos linijas ir būtų perkamas. Grožis buvo trečiaeilis dalykas, kurį  turėdami laisvo laiko spręsdavo patys inžinieriai. Todėl naujasis departamentas buvo pravardžiuojamas grožio salonu. Tačiau jis įsitvirtino – 1937 metais Meno ir spalvų skyrius pervadintas į Stiliaus skyrių. Greitai Earlas tapo General Motors viceprezidentu. Na, o tada atėjo laikas pirmajam pasaulio koncepciniam automobiliui.

Earlas norėjo tirti naujas dizaino kryptis. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje visi viltingai žvalgėsi į ateitį ir talentingas dizaineris tarsi norėjo į ją įžengti pirmasis. Earlas norėjo sukurti žemą, ilgą ir aptakų kabrioletą su moderniomis technologijomis. Kaip pradžios taškas naujam projektui buvo pasirinktas Buick Century, tačiau automobilis turėjo atrodyti tarsi nužengęs iš ateities.

Buick Y-Job buvo Harley Earlo numylėtas automobilis, tačiau kiti tokių nusipirkti tiesiog negalėjo. (Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Earlas vadovavo naujo automobilio kūrimui, o jo išvaizdą sukūrė George’as Schneideris. Koncepcinis automobilis buvo pavadintas Y-Job. Tuo metu daugelis eksperimentinių mašinų buvo žymimos raide X, tačiau lėktuvų prototipai buvo žymimi Y. Earlas buvo didelis lėktuvų entuziastas ir tuo metu jo tėvas jau kūrė fiuzeliažus, todėl daug aerodinamikos pamokų jis panaudojo ir savo dizaine. Y-Job buvo labai ilgas, platus ir aptakus.

Buick Y-Job kėbulo detalės beveik nepaliko tarpelių – viskas tarsi susiliejo į vieną visumą. Tai buvo pirmasis automobilis, turėjęs mygtukus vietoj įprastų rankenėlių. Net bagažinės dangčio rankena buvo įleista į paviršių. Šis automobilis taip pat turėjo paslėptus žibintus – tai buvo antrasis automobilis su šiuo dizaino elementu. Tuo metu, kai visi automobiliai vis dar turėjo aukštas stogo linijas, Y-Job aukštis siekė vos 147,32 cm. Tačiau šis koncepcinis automobilis buvo pakankamai didelis – jo ilgis siekė 5,3 m. Kaip dvivietis automobilis jis buvo tikrai ilgas. Ir žemas – itin žema prošvaista pasiekta pasitelkus kelias gudrybes važiuoklėje, įskaitant ir itin mažus 13 colių ratlankius.

Buick Y-Job turėjo uždaromus žibintus – šis dizaino elementas mada tapo gerokai vėliau. (GM nuotrauka)

Po ilgu taikikliu papuoštu Y-Job kapotu riaumojo 5,2 litrų aštuonių cilindrų variklis, išvystantis 140 ag (104,4 kW). Jis buvo sujungtas su automatine pavarų dėže, kuri tuo metu irgi buvo visiškai nauja. Salonas buvo pakankamai paprastas, tačiau automobilis turėjo elektra valdomą stogą ir langus – tai buvo vienas iš pirmųjų automobilių su šiomis technologijomis. Geriausia tai, kad šis automobilis buvo naudojamas kasdien – juo važinėjo pats Harley J. Earlas.

Šiandien koncepciniai automobiliai yra slepiami ir pasirodo tik parodose. Buick Y-Job irgi dalyvavo ne vienoje parodoje, tačiau kartu jis buvo naudojamas ir kaip kasdienis Earlo transportas. Žmonės negalėjo patikėti savo akimis, kai pamatydavo šį automobilį gatvėje – žemas, ilgas ir toks elegantiškas jis tikrai traukė žvilgsnius. Kadangi Earlas juo važinėjo pats, Y-Job buvo ne kartą atnaujintas. Trumpus bamperius pakeitė ilgesni, kurie dengė ir automobilio kampus, o galiniai ratai buvo pridengti aptakais.

Net ir bagažinės rankena įsiliejo į bendrą kėbulo paviršių. (GM nuotrauka)

Earlas Buick Y-Job važinėjo iki 1951 metų, kuomet persėdo į naują savo kūrinį Le Sabre. Tuomet Y-Job buvo uždarytas į sandėlį, o vėliau pateko į muziejų. Galiausiai buvo restauruotas ir dabar yra rūpestingose General Motors rankose. Ir, beje, vis dar yra veikiantis automobilis.

Filmukas apie Buick Y-Job

Buick Y-Job šiandien atrodo senas, tačiau atsiminkite, kad jis pasirodė 1938 metais. Šio automobilio dizaino detalės buvo naudojamos ir po poros dešimtmečių – šeštajame dešimtmetyje tokio stiliaus mašinos buvo labai populiarios. Tai buvo tikras pirmasis koncepcinis automobilis, nes niekas niekada neketino jo gaminti serijiniu būdu, tačiau kartu jis buvo labai tikras. Tai buvo Harley Earlo transporto priemonė, lydėjusi jį net 13 metų ir padariusi didelę įtaką automobilių dizaino madoms.



Apie kelias įdomias koncepcijas iš praeities:

Mercedes-Benz VRC buvo keturi automobiliai viename;

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Toyota Kikai – išvirkščias automobilis;

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Kaip atrodytų studentiškas Jeep? Tikriausiai kaip Jeep Treo;

Honda E Prototype yra išvaizdus elektrinis automobilis, bet viduje turi medienos imitaciją;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis.

Ką bendro turi kibiras ir Citroën Méhari? Kokių dar neįprastų savybių turėjo šis visureigis?
balandžio 18th, 2019

Citroën Méhari – tai 1968 metais pasirodžiusi legendinio Citroën 2CV versija, skirta bekelei. Galbūt taip ir neatrodo, tačiau Méhari iš tiesų yra visureigis. Ir dar koks. Šis modelis taip patiko žmonėms, kad buvo gaminamas net 20 metų. Bet kuo ypatingas buvo Citroën Méhari? Ir ką bendro jis turi su kibiru?

Ne kartą kalbėjome apie Citroën markę kaip apie vieną didžiausių inovatorių automobilių pasaulyje. Nors nei 2CV, nei jo pagrindu sukurtas Méhari nebuvo technologiniai šedevrai, pagaminti pigų automobilį nėra taip lengva, kaip atrodo. Iš tikrųjų, norint pardavinėti pigius automobilius ir iš to uždirbti reikia labai gudrių inžinierių.



Pigusis Citroën 2CV pasirodė dar 1948 metais. Iš tiesų šio automobilio kūrimas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau globalus konfliktas sustabdė revoliucinio modelio vystymą. 1967 metais į rinką žengė Citroën Dyane, kuris buvo giminingas 2CV, bet pasižymėjo kiek aukštesne kokybe ir kaina. Citroën planavo, kad Dyane pakeis 2CV, tačiau tai neįvyko, nes pigesnis modelis buvo paklausesnis. Tiesą sakant, Dyane gamyba buvo nutraukta 1983 metais – 7 metais anksčiau nei gamyklą paliko paskutinis 2CV.

Visi Citroën Méhari pasižybėjo ryškiomis spalvomis. (Magnus Gertkemper, Wikimedia(CC BY-SA 2.0 de)

Citroën 2CV buvo labai pigus automobilis, skirtas atokiems Prancūzijos kaimams. Tai turėjo būti lengvai prižiūrima, dėmesio visiškai nereikalaujanti mašina. Tačiau kartu 2CV buvo gana senamadiškas. Antrojo pasaulinio karo naikintuvų asas grafas Rolandas de la Poype, kuris vadovavo Citroën detales gaminusiai SEAP įmonei, sukūrė 2CV pagrindu sukūrė naujo automobilio dizainą. Ši mašina buvo sukurta būtent ant Dyane platformos, kuri nedaug kuo skyrėsi nuo 2CV. Naujasis automobilis gavo Méhari  vardą – šiuo žodžiu vadinami vienkupriai kupranugariai.

Citroën Méhari (Guillaume Vachey, Wikimedia)

1968 metais pristatytas Citroën Méhari susilaukė didelio susidomėjimo. Ryškiaspalvis visureigis atrodė tarsi kokia karinė mašina iš animacinio filmo. Nepaisant linksmomis spalvomis švytinčio kėbulo, Citroën Méhari buvo gana praktiškas. Šį automobilį buvo galima nuplauti tiesiogine vandens srove – net ir jo salonas neturėjo jokių medžiagų, kurias būtų galima apgadinti vandeniu. Po kapotu slėpėsi 0,6 l dviejų cilindrų variklis, išvystantis 28 ag (21 kW) – kaip visureigiui, tai atrodo labai mažai, tiesa? Na, bet Méhari buvo labai pigus ir paprastas. Grotelėse netgi buvo speciali skylė, pro kurią įkišus rankeną variklį buvo galima užvesti rankiniu būdu.

Méhari tiko ir pramogoms, ir transportui nuošaliose vietose. (Trojanbackoncommons, Wikimedia)

Nors buvo vadinamas visureigiu, standartinis Citroën Méhari buvo varomas tik priekiniais ratais. Tik 1979 metais pasirodė keturiais ratais varoma Méhari versija, kuri pasižymėjo ir kitomis išskirtinėmis savybėmis – turėjo ant kapoto montuojamą atsarginį ratą, pūstas ratų arkas, didesnius ratus bei bamperius. Visgi keturiais ratais varomas Méhari nebuvo labai populiarus – iki 1983 metų Citroën pagamino tik 1300 tokių automobilių, o tada gamybą nutraukė. Dabar tai – kolekcionierių labiausiai medžiojama Méhari versija.

Keturiai ratais varomi Méhari yra lengvai atpažįstami dėl stambesnio kėbulo ir atsarginio rato ant kapoto. (Alexandre Bucquet, Wikimedia(CC BY 3.0)

Priekiniais ratais varomas Méhari buvo gerokai populiaresnis. Šis automobilis buvo labai lengvas – svėrė vos 570 kg. Aišku, 3,52 m ilgio ir 1,53 m pločio automobilis buvo visai mažas, tačiau vis tiek jis galėjo būti toks lengvas? Padėjo tai, kad standartinis Méhari neturėjo stogo, o ir durelės šiam automobiliui nebuvo būtinos. Tačiau iš tiesų tokį mažą svorį pavyko pasiekti kėbulą gaminant iš ABS plastiko. Šiais laikais, kai sakome, kad automobilio kėbulo elementai yra plastikiniai, dažnai kalbame apie stiklo pluoštą ar anglies pluoštu sutvirtintą polimerą. Tuo tarpu ABS plastikas yra labai pigus ir pakankamai silpnas – iš jo gaminami pigiausių prietaisų korpusai, žaislai, pakuotės ir kibirai.

Kėbulo konstrukcija buvo labai paprasta, tačiau kartu turėjo ir vieną ypatingą bruožą – ji buvo modulinė. Tai reiškia, kad dureles buvo galima greitai išmontuoti, o paskui sumontuoti atgal. Lengvai nusiėmė ir iš audeklo bei rėmo pagamintas stogas, o priekinį stiklą buvo galima nuimti ar paguldyti ant kapoto. Visos šios detalės buvo tokios lengvos, kad vienas žmogus per kelias minutes galėjo lengvai transformuoti Méhari iš uždaro visureigio į bagį.

Šioje nuotraukoje – absoliučiai visi pagrindiniai automobilio valdymo prietaisai – Méhari buvo labai paprastas. (Ad Meskens, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Plastikinis Méhari kėbulas nebuvo dažomas – ryškūs pigmentai buvo įterpiami tiesiai į plastiką (juk ir jūsų raudonas kibiras nėra dažytas). Tai, beje, reiškia, kad ultravioletiniai spinduliai (saulės šviesa) blukina Méhari kėbulus ir jų spalvos įprastomis priemonėmis jau nebeįmanoma atstatyti. Citroën Méhari taip pat nebuvo labai saugus – lengvos, bet silpnos sėdynės ir ABS kėbulas neužtikrino keleivių saugumo autoįvykių metu. JAV Méhari buvo registruojamas kaip sunkvežimis, todėl net saugos diržų neturėjo – tais laikais tokio reikalavimo tiesiog nebuvo.

Citroën Méhari Ranger turėjo kietą stogą, bet išlaikė plastikinį kėbulą. (JasonVogel, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Nepaisant trūkumų, žmonės mylėjo Citroën Méhari ir juos noriai pirko. Iki 1988 metų, kuomet Méhari gamyba buvo sustabdyta, Citroën pagamino beveik 145 tūkstančius šių automobilių. Daugiausia jų – paprasti standartiniai priekiniais ratais varomi visureigiai, kiek mažiau – keturiais ratais varomų ir kietastogių versijų. Méhari pardavimai viršūnę pasiekė 1973-1974 metais, kuomet pasaulis išgyveno naftos krizę. Méhari buvo labai taupus, nes turėjo mažą variklį ir svėrė visai nedaug.

Citroën Méhari buvo išties įdomus visureigis su plastikiniu kėbulu – juos ne be reikalo šiandien noriai perka kolekcionieriai.



Taip pat skaitykite:

Kokias inovacijas pristatė Citroën SM?

Pirmojo Lamborghini Countach karta turėjo periskopą;

Citroën turėjo labai neįprastą prietaisų skydelį su būgininiu spidometru;

Kodėl beveik visi šiuolaikiniai automobiliai turi plokščias arkų briaunas?

Tomaso Mangusta turėjo net tris bagažines;

McLaren 720S Spider paprasta gudrybe išvengė dažnos kabrioletų problemos;

Ferrari 308 GTB Vetroresina numerio apšvietimas yra sumontuotas nuimame variklio dangtyje, bet jokių laidų ten nėra;

Kodėl Citroën DS vairas turėjo tik vieną stipiną?

Kodėl Citroën C4 vairo vidurinė dalis nesisukiojo kartu su išorine?

Geležinkelių cepelinas – vokišką Schienenzeppelin į priekį stūmė lėktuvo propeleris
gegužės 16th, 2019

Geležinkelių transportas anksčiau buvo dar svarbesnis nei yra dabar. 20 amžiaus pirmojoje pusėje traukinių technologijos šuoliais judėjo pirmyn. 1929 metais vokiečių lėktuvų inžinierius Franzas Kruckenbergas sukūrė naujo tipo geležinkelio mašinos dizainą ir šį kūrinį praminė Schienenzeppelin – geležinkelių cepelinu.

Trintis tarp bėgių ir traukinio ratų yra visai maža. Tai yra priežastis, kodėl traukiniai yra tokie efektyvūs. Tačiau kartu tai reiškia, kad varančių ratų sukibimas yra labai ribotas, todėl dalis energijos iššvaistoma ratams tiesiog sukantis vietoje. O kas jei traukinys būtų varomas ne ratais, o kitokiomis priemonėmis? 1917 metais iš Latvijos kilęs inžinierius  Valerianas Abakovskis sukonstravo Aerowagon – propeleriu varomą geležinkelių mašiną. Ji nepasiteisino, tačiau vokiečiai perėmė estafetę.



Matydamas kaip greitai vystosi aviacija, inžinierius Franzas Kruckenbergas sumanė dalį naujų technologijų panaudoti traukiniuose. Jis sukūrė itin aptakios formos vieno vagono traukinį su stumiančiu keturių menčių propeleriu gale. Deutsche Reichsbahn kompanija Schienenzeppelin projektą užbaigė 1930 metų pradžioje. Jau 1931 metų gegužę mašina pasiekė rekordinį 200 km/h greitį.

Schienenzeppelin galėjo išvystyti 230 km/h greitį. (Franz Jansen, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Iš pradžių eksperimentinis Schienenzeppelin buvo varomas dviem BMW IV 6 cilindrų varikliais, kurie suko vieną keturių menčių propelerį. Vėliau ši konfigūracija buvo pakeista – Schienenzeppelin įgavo naują 12 cilindrų variklį, išvystantį 600 ag (450 kW). Tuomet keturių menčių propeleris buvo pakeistas dvimenčiu. Pati mašina buvo 25,85 metrų ilgio ir 2,8 metrų aukščio. Kukliai įrengtame salone buvo vietos 40 keleivių.

Neįprastas Schienenzeppelin dizainas ir greitis viliojo smalsuolių minias. (Bundesarchiv, Bild 102-11901, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Paprastasis Schienenzeppelin buvo labai lengvas – svėrė vos daugiau nei 20 tonų. Toks mažas svoris buvo pasiektas dėl neįprastos konstrukcijos – aliumininis rėmas laikė ištemptą drobę, kuri ir sudarė mašinos korpusą. Dėl to jam pakako vos dviejų ašių, o lengvas svoris ir aptaki forma padėjo pasiekti greičio rekordą. 1931 metų birželį Schienenzeppelin  išvystė 230,2 km/h  greitį  – taip buvo pasiektas naujas bėginių mašinų rekordas, kuris nebuvo sulaužytas iki 1954 metų. Iš tikrųjų, Schienenzeppelin iki šiol priklauso benzininių geležinkelio mašinų greičio rekordas.

Schienenzeppelin viduje tilpo 40 keleivių, o papildomų vagonų ši mašina traukti negalėjo. (Bundesarchiv, Bild 183-R98029, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Tačiau Schienenzeppelin toli gražu nebuvo tobulas. Galima sakyti, kad ši mašina niekada nebuvo pasiruošusi rimtam naudojimui – Cepelinas galėjo judėti tik viena kryptimi, buvo gana mažas ir nepatikimas. 1932 metais Kruckenbergas ėmėsi padėtį taisyti. Jis dar kartą gerino Schienenzeppelin aerodinamiką, montavo papildomus aptakus, visiškai pakeitė ašis. Schienenzeppelin išlaikė lėktuvo variklį, tačiau jo varoma hidraulinė sistema leido mašinai judėti ir priešinga kryptimi. Schienenzeppelin tapo varomas ratais, o tai kaip ir prieštaravo inovatyviai Cepeino idėjai. Po modifikacijų Schienenzeppelin išvystė 180 km/h greitį, bet to jau nepakako šios mašinos ateičiai užtikrinti.

Atviras propeleris gąsdino žmones ir skleidė didelį triukšmą. (Bundesarchiv, Bild 102-11902/Georg Pahl, ErkrathWikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Schienenzeppelin nebuvo pakankamai geras ir jokios modifikacijos jo išgelbėti negalėjo. Atviras propeleris gąsdino traukinio laukiančius žmones, buvo neįmanoma traukti vagonų, o ir triukšmas viduje buvo nepakeliamas. 1939 metais Schienenzeppelin buvo išardytas, o Vokietijos geležinkeliai ėmė vystyti praktiškesnes greitųjų traukinių idėjas.



Taip pat skaitykite:

Kaip traukiniai patys sau pasibarsto slidžius bėgius?

Kam skirta ši mažytė geležinkelių mašina?

10 faktų apie traukinius, kurių galbūt nežinojote;

Kam skirta kartais tarp geležinkelio bėgių matoma dar viena pora tarpusavyje sujungtų bėgių?

Kas galingesnis – lokomotyvas ar lėktuvas?

Reklaminis geležinkelių kompanijos renginys baigėsi dviejų žiūrovų žūtimi.

Tankų transporteris Oshkosh M1070 – 8 varomi ratai, bauginanti išvaizda, slaptos šarvų technologijos ir 40 ratų puspriekabė
gegužės 14th, 2019

Amerikietiški pagrindiniai kovos tankai M1 Abrams, savaime aišku, yra pakankamai dideli ir sunkūs. Jų transportavimui reikalinga speciali technika. Būtent šio tanko atsiradimas JAV Sausumos pajėgose ir paskatino Oshkosh M1070 atsiradimą. Bet kokiomis savybėmis pasižymi šis sunkvežimis?

M1 Abrams tankai tarnybą pradėjo 1980-aisiais. Priemonių šioms beveik 60 tonų sveriančioms mašinoms pervežti tuo metu buvo, tačiau senieji sunkvežimiai nebuvo idealiai tinkami Arbams transportavimui. Juolab, kad naujesnės tanko versijos buvo vis sunkesnės.



Oshkosh Truck Corporation, dabar vadinama tiesiog Oshkosh Defense, JAV ginkluotosioms pajėgoms pasiūlė M1070 sunkvežimį – didžiulį  modernų 8X8 sunkvežimį su specialiai tankams skirtu tralu. Išnagrinėjusios pasiūlymą bei alternatyvas JAV sausumos pajėgos patvirtino dizainą ir jau 1992 metais prasidėjo M1070 gamyba, kuri tęsiasi iki šiol.

M1070A1 sunkvežimis su Abrams tanku ant tralo – šis sunkvežimis buvo sutvertas tankų transportavimui. (Wikimedia)

M1070 vilkikas pasižymi standartinio amerikietiško tipo sunkvežimio išvaizda. Variklis yra sumontuotas ilgoje nosyje, už kurios yra kabina, kurioje vairuotojas, papildomas įgulos narys ir iki keturių keleivių. Vilkikas yra varomas visais aštuoniais ratais – trys ašys yra po balnu. Tiesa, ne visi M1070 turi aštuonis ratus – 2008 metais pristatyta tarptautinė HET versija su trimis ašimis. M1070 gale yra dvi gervės – viena 25 tonų su 25 metrų ilgio ir 25 mm storio lynu, ir viena 1,36 tonų su 91,4 metrų ilgio ir 6 mm storio lynu. Ši įranga padeda ant tralo užtempti nevažiuojančią techniką, bet įprastai tankai ant platformos lipa gale esančiomis rampomis.

Puspriekabė turi 40 ratų – po 8 ant kiekvienos ašies. (Spc. Jason Mott, Wikimedia)

Pirmos kartos Oshkosh M1070 buvo varomas 500 arklio galių 12,1 litro Detroit Diesel varikliu, sujungtu su Allison penkių laipsnių automatine transmisija. Atnaujinta sunkvežimio versija M1070A1 jau naudoja 18 litrų Caterpillar C-18 variklį, išvystantį 700 ag. Vis dar naudojama Allison automatinė transmisija, tačiau atnaujintas sunkvežimis gavo 7 laipsnių versiją. Šis sunkvežimis turi 947 litrų dyzelino baką.

M1070A1 su M2 Bradley – net pilnai pakrautas sunkvežimis gali pasiekti 81 km/h greitį. (Oshkosh, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Turint omenyje, kad M1A2 Abrams tankas sveria daugiau nei 65 tonas, nestebina faktas, kad ir puspriekabė nėra tokia jau paprasta. Naudojamas M1000 tralas, kadaise kurtas specialiai M1 Abrams tankui. Jis turi 40 ratų, išdėstytų į penkias hidraulinės važiuoklės eiles. Platformos judesio amplitudė siekia 254 mm – tai leidžia išlaikyti tralo padėtį, kad slėgis į balną per daug nesvyruotų. Be jokio krovinio ši puspriekabė sveria beveik 23 tonas. Gamintojas teigia, kad ji gali atlaikyti ir 80 tonų svorį, tačiau karinės pajėgos laikosi 63,56 tonų limito, kuris taip stipriai neapriboja keliavimo greičio.

M1070A1 modifikacijos sunkvežimis su kroviniu gali pasiekti ir 81 km/h greitį. Tai yra įspūdingas rodiklis, turint omenyje, kad su kroviniu šio sunkvežimio svoris siekia 105-108 tonas – 23 tonas sveria puspriekabė, dar apie 20 vilkikas, o visą likusį svorį sudaro krovinys. Įdomu tai, kad M1070 šarvų konfigūracija yra įslaptinta. Vilkikas tikrai yra šarvuotas, turi dugno apsaugą ir gerai apsaugotą kabiną, bet daugiau apie tai pasakyti sunku. Oshkosh M1070 gali būti transportuojamas  C-5 Galaxy arba C-17 Globemaster III lėktuvais.

M1070 gali vykdyti įvairias užduotis, nors ir buvo sukurtas tankų transportavimui. (Wikimedia)

Oshkosh M1070 yra labai naudingas sunkvežimis, galintis vykdyti įvairias užduotis. Nepaisant to, kad šio modelio sunkvežimiai gaminami nuo 1992-ųjų, tikėtina, kad jie tarnaus dar ilgai. Kaip ir pats Abrams tankas – prognozuojama, kad M1A2 neišeis į užtarnautą poilsį mažiausiai iki 2050 metų.

Žaliu kamufliažu pasipuošęs Oshkosh M1070. (Smurrayinchester, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Keli techniniai faktai apie Oshkosh M1070A1:

Vilkiko ilgis x plotis x aukštis: 9,68 x 2,59 x 3,71 m;
Puspriekabės ilgis: 15,8 m (krovinio platformos ilgis – 10,58 m);
Bendras maksimalus junginio svoris: 108,46 tonos;
Variklis: dyzelinis 18 litrų Caterpillar C-18, 700 AG;
Transmisija: 7 laipsnių automatinė Allison 4800SP;
Maksimalus greitis: 81 km/val.
Kabinos talpa: du įgulos nariai (vairuotojas +1), 4 vietos keleiviams.



Taip pat skaitykite:

Šarvuotas tankus vežantis Antrojo pasaulinio karo drakonas M25;

6X4 Scammell Pioneer gelbėjo už save triskart sunkesnius tankus;

ARC-LX – didžiausia JAV karinių pajėgų amfibinė mašina;

Didžiausia pasaulio savaeigė mašina – NASA raketų transporteris;

ZIL-2906 su sraigtine važiuokle buvo sukurtas kosmonautų gelbėjimui;

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį;

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos.

Strateginis bombonešis Boeing B-52 gali būti užvestas sprogmenimis – štai kaip tai atrodo (Video)
gegužės 13th, 2019

Boeing B-52 – tai senas, bet vis dar naudojamas strateginis bombonešis. Pirmieji B-52 pakilo dar 1952 metais, o paskutinieji šio tipo lėktuvai pagaminti dar 1962-aisiais. Nepaisant to, JAV planuoja naudoti B-52 bent iki amžiaus vidurio. Tiesa, B-52 yra toks senas, kad turi ir juokingų keistenybių. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad šio lėktuvo varikliai gali būti užvesti naudojant sprogmenis?

2050-aisiais jauniausiam JAV Karinių oro pajėgų B-52 bombonešiui jau bus 88-eri, tačiau, kaip planuojama dabar, lėktuvai tarnaus ir toliau. Tam jie jau ruošiami – jie bus modernizuojami, gaus naujus prietaisus ir variklius. Tai bus didelis kokybinis šuolis pirmyn, turint omenyje, kad dabar B-52 sunaudoja per daug degalų ir turi labai senus variklius.




Bet pakalbėkime apie tuos sprogmenis. Užvesti reaktyvinius lėktuvo variklius nėra taip lengva – nėra raktelio, kurį pasukus varikliai staiga įkvėptų oro ir užriaumotų. Įprasti keleiviniai lėktuvai turi papildomus variklius uodegoje. Taip, supratote teisingai – tas dvimotoris Boeing 737, kuriuo skridote į pastarąsias savo atostogas, turi dar vieną trečiąjį variklį, pasislėpusį lėktuvo uodegoje. Jis vadinamas pagalbine jėgaine (auxiliary power unit arba tiesiog  APU) ir tiekia orą bei energiją, reikalingą didiesiems varikliams užvesti.

B-52 yra labai senas bombonešis, kuris tarnaus mažiausiai iki 2050-ųjų. (Wikimedia)

APU technologija pradėjo plisti tik nuo 1963 metų, kuomet Boeing tokį variklį sumontavo 727 laineryje. Kaip jau tikriausiai supratote, Boeing B-52, baigtas gaminti 1962-aisiais, APU neturi, todėl jo užvedimo procedūra yra gerokai sudėtingesnė.

Reaktyviniai lėktuvo varikliai gali būti užvedami naudojant išorinius energijos šaltinius. B-52 atveju į pagalbą pasitelkiamas vadinamasis oro tiekimo vežimėlis – didelis kompresorius, kuris variklius pamaitina oru. Taip bombonešis gali būti paruošiamas skrydžiui per maždaug valandą. Iš tiesų, APU ir buvo išrastas tam, kad laineriai galėtų naudoti mažesnius oro uostus, kurie neturi išvystytos infrastrutktūros, lėktuvams skirtų energijos šaltinių ir tokių oro vežimėlių. Iki tų 1963 metų didesni reaktyviniai lėktuvai aplenkdavo mažesnius oro uostus arba juose negesindavo variklių.

Skrydžiui ruošiamas B-52 – tolumoje matote prijungtą oro vežimėlį. (Wikimedia)

Tačiau B-52 yra karinis orlaivis, o tai reiškia, kad jis turi būti viskam pasiruošęs. Nepaisant savo amžiaus, B-52 dar gali būti naudojamas ir branduoliniams smūgiams suduoti. Karinės krizės atveju nebus tiek laiko, kad B-52 būtų užvestas naudojant įprastą įrangą – galbūt net tos įrangos po ranka nebebus. Todėl yra numatyta galimybė šį bombonešį užvesti ir sprogmenimis.

Prijungiama oro tiekimo linija – ja tiekiamas oras padeda užsivesti B-52 varikliams. (Wikimedia)

Taip, perskaitėte teisingai. Jei B-52 turi pasiruošti misijai kiek įmanoma greičiau arba išoriniai energijos šaltiniai nėra prieinami, varikliai gali būti užvedami naudojant specialius sprogstamuosius užtaisus. Jie yra dedami į du iš aštuonių B-52 variklių. Po užtaisų detonavimui pasklidusios dujos įsuka turbinas ir leidžia dviem varikliams užsivesti, o jų generuojamos energijos pakanka likusiems varikliams užvesti.

Variklių užvedimas naudojant užtaisus atrodo taip

Tokiu būdu B-52 gali būti paruoštas misijai vos per 10 minučių. Krizės atveju tai yra labai svarbu – skirtumas tarp vienos valandos ir 10 minučių procedūrų yra didžiulis. Užtaisai taip pat gali būti naudojami ir tuomet, kai bombonešiai turi kilti iš tam neparuoštų aerodromų.



Taip pat skaitykite:

Kodėl A-10 Thunderbolt II šturmo lėktuvo papilvę puošia tamsus ovalas?

Kodėl Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II varikliai yra sumontuoti tokioje keistoje vietoje?

Kodėl žvalgybinis lėktuvas Lockheed U-2 turi vieną šoninį veidrodėlį?

Kodėl strateginiai bombonešiai dažnai būdavo iš dalies ar visiškai balti?

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Kodėl senieji B737 turėjo antakius?

Pirmoji Vokietijos elektrinio greitkelio atkarpa jau veikia – ūsuoti sunkvežimiai rieda į trasą
gegužės 10th, 2019

Vokietijoje atidaryta nauja elektrinio greitkelio atkarpa. Tai – elektrinis kontaktinis tinklas, kuriuo galės naudotis sunkvežimiai, taip sutaupydami degalų ir mažiau teršdami gamtą. Štai keletas įdomių faktų apie pirmąjį elektrinį greitkelį Vokietijoje.

Žinoma, tai – Siemens idėja, įprastai vadinama eHighway, buvo pasklebta dar 2012 metais. Siemens inžinieriai sugalvojo, kad hibridiniai sunkvežimiai galėtų važiuoti greitkeliais naudodami paprastus pentografus, kurie prisijungtų prie kontaktinio tinklo. Ši sistema yra labai panaši į troleibusų linijas miestuose. Anksčiau tokios elektrifikuotos greitkelių atkarpos buvo įdiegtos Švedijoje ir Kalifornijoje JAV, o dabar pirmoji atidaryta ir Vokietijoje.



Elektrinio greitkelio atkarpa driekiasi nuo Frankfurto oro uosto iki Darmštato-Veiterštedo sankryžos. Sunkvežimių vairuotojai (kurių tarp NODUM skaitytojų yra tikrai daug) ir keliautojai kontaktinį tinklą jau matė. Tiesa, elektrinio greitkelio atkarpa yra visai trumpa – vos 10 km ilgio.

Savaime suprantama, tai – tik bandomasis elektrinis autobanas, skirtas eksperimentams ir tyrimams. Jei viskas eisis, kaip dabar planuojama, ši atkarpa įrodys technologijos eHighway technologijos efektyvumą ir naudą. Siemens planuoja, kad tyrimai truks apie 3,5 metus. Tiesa, kompanija turi priežasčių manyti, kad pavyks įrodyti technologijos potencialą, nes elektriniai greitkeliai JAV ir Švedijoje leidžia sunkvežimiams veikti bent dukart efektyviau.

Pirmoji elektrinio greitkelio atkarpa driekiasi tik 10 km. (Siemens nuotrauka)

Skaičiuojama, kad jei bent 30 % greitkeliais važiuojančių Vokietijos sunkvežimių būtų elektrifikuoti, anglies dvideginio emisijas kasmet pavyktų sumažinti bent 5-6 milijonais tonų. Elektriniu greitkeliu lekiantys hibridiniai sunkvežimiai taip pat neišmes vėžį sukeliančių azoto oksidų. Žinoma, tikriausiai nereikia nei sakyti, kad elektriniai greitkeliai naudoja tik iš atsinaujinančių šaltinių gautą energiją.

Siemens skaičiuoja ir ekonominę naudą – elektrinis greitkelis įprastam vilkikui su puspriekabe per 100 tūkstančių kilometrų  padėtų sutaupyti maždaug 20 tūkstančių eurų. Nedaug, tačiau mažinamo triukšmo, saugomos aplinkos ir ekonominės naudos derinys yra viliojantis tikslas.

Keletas faktų apie eHighway Vokietijoje. (Siemens nuotrauka)

Vilkikus projektui gamina Scania, tačiau elektrinius greitkelius paleidus pilna jėga juos galėtų kurti visi gamintojai. Kiekvienas sunkvežimis gauna pentografus, į kuriuos sumontuoti srovės imtuvai. Sunkvežimiui įvažiavus į greitkelį jie yra pakeliami ir susijungia su kontaktiniu tinklu. Tuomet vilkikas gali būti varomas elektra. Sistema netrukdo lenkimui ar išvažiavimui iš greitkelio. Aišku, papildomi įrenginiai (elektros varikliai, baterijos, pentografas) sudaro papildomą svorį, tačiau nauda atsveria šiuos trūkumus.

Scania projektui tieks sunkvežimius – tokius hibridinius vilkikus būtų galima pradėti gaminti masiniu būdu labai greitai. (Scania nuotrauka)

Kalbant apie trūkumus, hibridiniai sunkvežimiai Vokietijoje riedės tik 80 km/h greičiu. Toks greitis yra nustatytas bandymams – ateityje sunkvežimiai tikrai galės pasiekti ir įprastą 90 km/h greitį. Vokietijos valdžia sutiko prisidėti prie projekto dar pernai vasarą. Atkarpos įrengimas truko 9 mėnesius. Jau numatytos ir dar dvi vietos, kur taip pat bus atidarytos trumpos eksperimentinės eHighway atkarpos.



Taip pat skaitykite:

Vokietijos valdžia pritarė elektrinių greitkelių idėjai;

Tesla Semi nuvažiuojamas nuotolis bus dar didesnis nei planuota anksčiau;

Karjeruose dirbantys troleisunkvežimiai;

Volvo Vera – elektrinis vilkikas be kabinos;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote;

Shell pademonstravo vilkiką, kuris suvartoja rekordiškai mažai degalų;

Nikola One – elektrinis sunkvežimis, kuris elektrą sau gaminsis pats;

Boeing 737 yra labai populiarus lėktuvas, bet ar žinojote, kad jis kažkada turėjo antakius?
gegužės 8th, 2019

Jei artimiausiu metu planuojate atostogas, tikėtina, kad į jas leisitės Boeing 737 lėktuvu – jie yra labai plačiai naudojami. Iš viso nuo 1967 metų Boeing klientams pristatė net 10,5 tūkstančius 737 lėktuvų. Jūs tikrai esate matę šį orlaivį, bet ar žinojote, kad ankstesnės versijos turėjo antakius? Taip vadinti maži papildomi aukštai sumontuoti pilotų kabinos langai. Kam jie buvo skirti? Ir kodėl jų nebeliko?

Boeing 737 pirmajam skrydžiui pakilo dar 1967 metais. Jau 1968 metais 737 ėmėsi darbo Lufthansa gretose. Boeing 737 labai sėkmingai skraido iki šiol. Po pirmosios kartos pasirodė Classic versija, o vėliau – ir Next Generation bei MAX. Tačiau tik ankstyvieji 737 modeliai turėjo minėtus antakius.



Iš tiesų, antakiai nebuvo naujovė pradėta taikyti tik 737 lėktuvuose. Boeing inžinieriai kurdami naująjį lainerį žvalgėsi į savo pačių 707. Būtent nuo pastarojo keturių variklių orlaivio, gaminto 1957–1979 metais, buvo nukopijuotas fiuzeliažo dizainas. Taip 737 gavo savo antakius. Juos taip pat turėjo ir trimotoris 727, gamintas 1962–1984 metais.

Boeing 707 turėjo tokius pat antakius – šiuos papildomus langus ir paveldėjo 737. (Raimund Stehmann, Wikimedia)

Siauri papildomi langai buvo montuojami virš pagrindinių pilotų kabinos stiklų. Jie buvo žymiai mažesni už pagrindinius langus, ir buvo šiek tiek pakreipti į viršų. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl internete dažnai pasirodo mitas, jog šie langai galėjo būti naudojami navigacijai pagal žvaigždes. Tai, žinoma, nėra tiesa. Navigacijos prietaisai jau seniai buvo patobulėję taip, kad į žvaigždes daugelio lėktuvų įgulos nesižvalgė. Juolab, kad navigacija pagal žvaigždes pati savaime yra gana sudėtinga, reikalauja žinių ir prietaisų. Tie lėktuvai, kurie tokias galimybes turi, gali pasigirti pačiame fiuzeliažo viršuje sumontuotais stoglangiais.

Dauguma prieš 2004 metus pagamintų Boeing 737 turėjo papildomus kabinos langus. (Ragnhild&Neil Crawford, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Taigi, Boeing 737 pasirodė jau tada, kai navigacija pagal žvaigždes buvo sena praeitis, o ir patys langai tam tikrai nebuvo tinkami. Iš tikrųjų, tie papildomi langai buvo įrengti dėl to, kad kažkada prototipų bandymų metu Boeing ir Federalinės aviacijos administracijos specialistai nusprendė, kad atliekant itin staigius posūkius stipriai suprastėja matomumas. Kai lėktuvas yra stipriai pakrypęs ir atlieka posūkius pakankamai nedideliame aukštyje, pilotai nori matyti nusileidimo taką. Pagrindiniai 737 langai įprastai užtikrino tokią galimybę, tačiau retais atvejais, kai būdavo atliekami itin aštrūs posūkiai, to matomumo trūko. Antakių langai tose situacijose labai padėdavo.

Antakių langai padėdavo atliekant aštrius posūkius prieš tūpimą. (Eddie Maloney, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Absoliuti dauguma Boeing 737 lėktuvų pagamintų iki 2004 metų turėjo tuos papildomus langus, tačiau tuomet gamintojas juos pašalino iš standartinio modelio komplektacijos. Vėliau dar kurį laiką Boeing juos montuodavo pagal pirkėjų pageidavimus. Tuo pat metu nemažai lėktuvų, kurie turėjo antakius,  tuos langus prarado – jie buvo pašalinami techninio aptarnavimo metu. Ir šiandien dar galima pamatyti Boeing 737 lėktuvų, kurie akivaizdžiai kadaise turėjo antakių langus – galima pamatyti virš kabinos langų įrengtus fiuzeliažo lopus. Tačiau kodėl atsisakyta šio dizaino elemento, jei jis buvo toks funkcionalus?

Papildomi langai iš arčiau – jie labiau trukdė nei padėjo. (Dale Coleman, Wikimedia)

Nors šie langai praversdavo atliekant itin aštrius posūkius netoli žemės, visose kitose situacijose jie trukdė. Ryški saulės šviesa spigindavo tiesiai pilotams į akis. Jie patys dangstė papildomus langus laikraščiais, skrydžio planais ar specialiai namie pasigamintais skydeliais. Negana to, visi lėktuvo langai privalo būti apžiūrimi reguliarių patikrinimų metu. Taigi, tie papildomi antakiai turėjo būti apžiūrimi taip gaištant laiką ir pinigus, nors naudos iš jų buvo mažai.

Po papildomų langų pašalinimo matomi lopai. (Björn Strey, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Boeing išklausė klientų atsiliepimus ir papildomų langų atsisakė. Tuo pačiu pradėti siūlyti specialūs rinkiniai, skirti tų langų pašalinimui. Todėl dauguma 737 lėktuvų šiandien tų antakių nebeturi. Ir pilotai dėl to iš tikrųjų neliūdi – jie vis tiek dažniau trukdė nei padėjo. Tiesa, karinės 737 versijos papildomus langus tebenaudoja – specifinės paskirtiems orlaiviams reikalingas tas papildomas matomumo trupinys.



Taip pat skaitykite:

Kodėl Lockheed U-2 turi vieną šoninį veidrodėlį?

Kodėl Sud Aviation Caravelle turėjo lašo formos langus?

Anksčiau ne vienas didelis keleivinis lėktuvas turėjo parašiutą, bet ne tokį, apie kurį pagalvojote;

Breguet Deux-Ponts – pirmasis tikrai dviaukštis lėktuvas aviacijos istorijoje;

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Kam skirtos tos raudonos juostelės su užrašu „Remove before flight“ ant oro uostuose stovinčių lėktuvų?

Šiurpus senovinis jūreivių kankinimo būdas, kuris visada baigdavosi randais arba mirtimi
balandžio 9th, 2019

Kadaise pažanga laivyboje paskatino visos Europos civilizacijos šuolį pirmyn. Tai buvo ambicijų ir ekonomikos vystymosi laikas. Tačiau kartu tai vis tiek buvo žiaurūs laikai. Viena iš to iliustracijų yra šiurpus prasikaltusių jūreivių ir piratų kankinimo būdas – tempimas po kiliu.

Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas tempimo po kiliu atvejis įvyko 8 mūsų eros amžiuje. Taip senovės graikai baudė piratus. Tempimas ko kiliu gali būti ir egzekucija, tačiau ši kankynė nebūtinai turi baigtis mirtimi. Tiesą sakant, nemažai tokiam kankinimui pasmerktų žmonių iš vandens būdavo ištraukti gyvi, nors dalis jų mirdavo vėliau nuo įvairių infekcijų. Tačiau kas tai per kankinimo būdas ir kodėl pagal fizinės kančios sukėlimą jis yra vienas iš pačių baisiausių?



Tempimas po kiliu buvo paplitęs ne vienoje šalyje. Manoma, kad jį naudojo ir piratai, nors tai patvirtinti ir gana sunku. Piratais dažnai tapdavo patyrę jūreiviai, kurie neabejotinai žinojo apie tokius kankinimo būdus, todėl nebūtų keista, jei juos būtų pritaikę ir patys. Juk tempimui po kiliu tereikėjo virvės ir laivo.

Viduramžių raižinys, vaizduojantis tempimą po kiliu.

Pasmerktasis būdavo aprišamas virve per juosmenį. Ši procedūra buvo labai svarbi – nepakankamai tvirtas mazgas galėjo sutrukdyti kankinimui. Tuomet šis žmogus būdavo išmetamas už borto, o kitas virvės galas buvo greitai tampomas nuo laivo priekio link galo. Kankinamas žmogus galiausiai panirdavo po laivu. Tai galėjo būti paskatinta ir virvės pertempimu po laivo apačia, kad kankinį būtų galima tiesio patraukti arčiau laivo. Taip pasmerktasis būdavo kurį laiką tempiamas palei laivo korpusą. Kartais bausmė būdavo apribojama tiesiog vienu pertempimu iš vienos pusės į kitą ar nuo laivo priekio iki galo, o kartais žmogus būdavo tampomas, kol akivaizdžiai netekdavo sąmonės ar mirdavo.

Laivo korpusas po vandens linija, kaip galite įsivaizduoti, nebuvo lygus. Visų pirma, jis buvo medinis, todėl jo paviršių puošė daugybė medienos atplaišų. Antra, laivai būdavo apaugę polipais, kurie būdavo tokie tvirti ir kieti, kad be vargo perplėšdavo žmogaus odą. Taigi, taip kankinamas žmogus buvo ne tik skandinamas, bet ir žalojamas į neįtikėtinai šiurkštų laivo korpusą.

Manoma, kad tempimas po kiliu buvo naudojamas Anglijoje, tačiau to įrodymų yra pakankamai mažai. O štai Nyderlandų laivyne tai buvo įtraukta į oficialias bausmes. Tiesa, ten tokios bausmės buvo vykdomos pasitelkus mechaninius pagalbininkus – skriemulius. Pasmerktasis su surištomis rankomis ir kojomis būdavo pertempiamas nuo vieno laivo šono prie kito.

Olandų dailininko Lieve Pietersz Verschuier paveikslas, kuriame vaizduojamas tempimas po kiliu. (1660-1686 m)

Tempimas po kiliu dažnai baigdavosi mirtimi, nes žmogus arba nuskęsdavo, arba stipriai galva atsitrenkdavo į laivo kilį. Tačiau mirties grėsmė neatslūgdavo ir praėjus kelioms valandoms ar dienai. Polipų atvertos žaizdos dažnai pritraukdavo bakterijas ir prasidėdavo pavojingos infekcijos, kurios neretai baigdavosi kankinio mirtimi.



Taip pat skaitykite:

Kur pradingo įvažiuojamieji kino teatrai?

Pieno išvežiojimo furgonai – kuo jie unikalūs?

Didysis emu karas, kurį Australijos karinės pajėgos pralaimėjo paukščiams;

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Žvilgsnis į praeitį – kuo įvažiuojamieji kino teatrai buvo tokie ypatingi ir kodėl jie beveik išnyko?
vasario 6th, 2019

Tikriausiai ne viename filme esate matę įvažiuojamuosius kino teatrus. Tai – dideli ekranai su priešais įrengtomis automobilių stovėjimo aikštelėmis. Šie ypatingi kino teatrai puikiai tiko pasimatymams, todėl buvo labai populiarūs. Visgi su laiku jų ėmė mažėti ir žmonės vis labiau pamėgo įprastus kino teatrus. Kodėl? Ir kas skatina įvažiuojamųjų kino teatrų renesansą?

Daug senų kultūrinių tradicijų su laiku išnyksta ir tai nėra taip jau keista. Naujesnės technologijos ir gerėjantis gyvenimas visada verčia ieškoti ko nors geriau. Juk ir pieno išvežiojimo furgonai nebėra tokie populiarūs kokie buvo anksčiau, nes juos išstūmė parduotuvės, ilgiau šviežumą išlaikantis pienas ir šaldytuvai. Tačiau įvažiuojamųjų kino teatrų istorija buvo kiek kitokia, nes jų populiarumą didino ne technologijos, o tuometinė pasimatymų kultūra.



Pirmasis įvažiuojamasis kino teatras buvo atidarytas dar 1915 metais Las Krusese, Naujojoje Meksikoje. Tai buvo labiau eksperimentas nei tikras įvažiuojamasis teatras. Žmonės galėjo palikti savo automobilius ir, jei tik pageidavo, galėjo prisėsti įprastose lauko teatro vietose. Panašūs eksperimentai įvairiuose JAV miestuose kartojosi kelioliką metų. Nebylusis kinas puikiai tiko tokiems primityviems teatrams, tačiau galiausiai buvo išrastas tikras pirmasis įvažiuojamasis kino teatras.

Pirmasis įvažiuojamas kino teatras Naujajame Džersyje 1933-aisiais. (Wikimedia)

Richardas Hollingsheadas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dirbo tėvui priklausiusioje automobilių detalių parduotuvėje. Vieną dieną jam kilo mintis sukurti įvažiuojamąjį kino teatrą. Legenda teigia, kad jaunam vyrui ši idėja kilo dėl to, kad jo paties mama buvo gana stambi moteris, kuriai buvo nepatogu lankytis įprastuose kino teatruose. Hollingsheadas ėmė eksperimentuoti prie savo namų. Jis pagamino paprastą ekraną, kurį ištempė tarp kiemo medžių, ir į luką išsinešė Kodak projektorių. Tuomet tikrino, kokiu atstumu ir kampu gali patogiai žiūrėti ekrane rodomus filmus. Tuomet jis sugalvojo automobilių stovėjimo vietose įrengti nedideles rampas, kad ant jų automobiliai galėtų šiek tiek kilstelėti nosis, leisdami žmonėms patogiau žiūrėti į ekraną.

Hollingsheadas jau 1933 metais gavo patentą savo išradimui. Su keliais investuotojais jis 1,6 kvadratinių kilometrų plote atidarė pirmąjį savo įvažiuojamąjį kino teatrą originaliai pavadintą tiesiog Automobile Movie Theatre. Čia buvo įrengtas 12 x 15 metrų ekranas, šalia kurio pastatytos 1,8 metrų aukščio kolonėlės. Bilieto kaina buvo 25 centai žiūrovui arba 1 doleris automobiliui. Vienas automobilis niekada nemokėjo daugiau nei dolerio, net jei viduje sėdėjo 6 žmonės.

Įvažiuojamieji kino teatrai kvietė puošniomis iškabomis ir net papildomomis pramogomis – kai kurie siūlė greito maisto, o kiti – paglostyti fermos gyvūnus. (Orange County Archives, Wikimedia(CC BY 2.0)

1935 metais Hollingsheadas pardavė savo pirmąjį kino teatrą ir iš karto atidarė naują. Tuo pačiu jis suteikė licenciją naudotis savo išradimu ir dar vienai įmonei, kuri vėliau nustojo mokėti licencijos mokestį. Hollingsheadas galiausiai padavė šią įmonę į teismą, tačiau šis verslas baigėsi, kai 1950 metais jo patentas teisme buvo pripažintas negaliojančiu. Taip ir turėjo nutikti, nes Hollingsheadas nesukūrė nieko originalaus – ekranai ir garsiakalbiai jau egzistavo, kaip ir kino teatrai ir automobilių stovėjimo aikštelės.

Šeštasis ir septintasis dešimtmečiai buvo įvažiuojamųjų kino teatrų aukso amžius. Pagyvėjusi ekonomika, paplitę automobiliai ir laisvės ištroškęs jaunimas geidė pramogų. Įvažiuojamieji kino teatrai neapsimetinėjo aukštosios kultūros židiniais ir siūlė pigius, lengvai žiūrimus filmus. Tai tapo populiaria šeimų laisvalaikio vieta, nes filmus buvo galima žiūrėti ne tik tyloje – kas kad automobilio gale siaučia vaikai, jei jie niekam netrukdo? Norite nusispirti batus? Prašom – juk tai jūsų automobilis.

Lauko kino teatrus pamėgo ir paaugliai, kurie juose leisdavo pasimatymus. Susiglaudę ant vientisų priekinių sėdynių jie galėjo kalbėtis, bučiuotis ir galbūt net pažiūrėti ekrane rodomą filmą, jei tik turėjo tam noro. Aišku, jei per pasimatymą lauko kino teatre jie žiūrėdavo filmą, vėliau turėjo pripažinti, kad pasimatymas buvo nevykęs.

Senas įvažiuojamasis kino teatras – galite pamatyti, kaip būdavo išdėstomi automobiliai, kad jų tilptų daugiau, o žiūrovai galėtų gerai matyti ekraną. (Towpilot, Wikimedia(CC BY 3.0)

Ekranai ir patys kino teatrai vis didėjo. Didžiausiuose įvažiuojamuose kino teatruose tilpo pora tūkstančių automobilių. Tai džiugino verslininkus, tačiau kartu tai buvo ir problema. Kaip žiūrovams pasiūlyti pakenčiamą garso kokybę? Greitai stacionarius garsiakalbius pakeitė mobilūs – kiekvienas automobilis gaudavo savo garsiakalbį, kurį reikėjo pakabinti automobilio viduje. Tačiau jų reikėjo tiek daug, o garso kokybė buvo tokia prasta, kad vis daugiau žmonių ėmė tiesiog vaikščioti į paprastus uždarus kino teatrus.

Problemų vis daugėjo. Įvažiuojamiesiems kino teatrams sunku užsidirbti pinigų, nes jie yra priklausomi nuo oro sąlygų ir gamtos apskritai. Filmus buvo galima rodyti tik naktį, o lietus ir sniegas stipriai kenkė filmo žiūrėjimo kokybei. Tuomet ėmė plisti televizija ir su laiku įvažiuojamųjų kino teatrų skaičius JAV susitraukė nuo 4 tūkstančių iki kelių šimtų. Jie desperatiškai stengėsi išlikti, siūlydami vis naujas pramogas, erotinius ar net nelegalius filmus, tačiau jų populiarumas vis blėso.

Šiandien įvažiuojamieji kino teatrai dažniau matomi įvairiuose festivaliuose. (Laxbot7 Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Tiesa yra ta, kad per tuos kelis dešimtmečius pasikeitė viskas. Pasikeitė automobiliai, televizija, kinas, pasimatymų kultūra. Netgi tų vientisų priekinių sėdynių nebeliko. Taigi, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įvažiuojamųjų kino teatrų buvo jau visai mažai. Tačiau išnyko ne visi.

Modernūs įvažiuojamieji kino teatrai egzistuoja, tačiau dabar tai yra retai sutinkama pramoga. (Neodee, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Dabar JAV vis dar veikia ne vienas įvažiuojamasis kino teatras. Nemažai jų turi kelias paskirtis – dienos metu juose gali veikti turgus ar įvairių renginių erdvė, o naktį rodomi filmai. Garso problema buvo išspręsta pasitelkus radijo siųstuvus – garsas dabar transliuojamas tiesiai per automobilio garsiakalbius. Tiesa, šiais laikais kino teatrai yra tik įdomi pramoga, kuri domina vien dėl to, kad yra labai reta. Kai kurie įvažiuojamieji kino teatrai yra laikini – įvairių festivalių metu pripučiami dideli ekranai automobiliuose sėdintiems žmonėms rodo įvairius filmus.



Taip pat skaitykite:

Pieno išvežiojimo furgonai – kuo jie unikalūs?

Kas išrado tuos mažus cukraus pakelius ir kaip jie yra teisingai atidaromi?

Kaip atsirado arbatos maišeliai?

Kodėl senieji kino projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą?

Kadaise automobiliuose sukosi vinilinės plokštelės;

Kaip atsirado ir išplito automobiliniai puodelių laikikliai?

Kodėl automobiliai nebeturi vientisų priekinių sėdynių?

Kas išrado tuos mažus cukraus pakelius ir kaip atrodo teisingas būdas juos atidaryti (Video)
sausio 14th, 2019

Kai kuriuos dalykus naudojame kasdien ir net nesusimąstome, kokie genialūs tai išradimai. Pavyzdžiui, mažieji cukraus pakeliai yra taip gerai visiems pažįstami, kad jų net neįvertiname. O juk jie tokie patogūs tiek kavinėms, tiek karštų gėrimų mėgėjams. Tačiau ar žinojote, kas sukūrė tokį cukraus pakavimo būdą? Kodėl jis buvo sugalvotas? Ir koks yra teisingas būdas atidaryti tokį mažą cukraus pakelį?

Žinome, ką pagalvosite – cukraus pakeliai yra kvailas išradimas, nes cukrinės yra ekologiškesnės. Tačiau dėl to galima pasiginčyti. Cukrines reikia nuolat plauti, o restoranai ir kavinės dažnai tai pamiršta – priskretusios cukrinės vaizdas ant stalo tikrai nėra pats maloniausias ir daug ką išduoda apie šios vietos priežiūrą. O mažųjų cukraus paketėlių išradimo istorija yra gana įdomi.



Benjaminas Eisenstadtas buvo tikras niujorkietis. Žydų šeimoje gimęs jaunuolis mėgavosi Niujorko dvasia ir skubančiais žmonėmis. Baigęs koledžą jis ėmėsi verslo – netoli Bruklino laivų statyklos įkūrė kavinę. Buvo audringasis ketvirtasis dešimtmetis ir verslas ėjosi prastai dėl sulėtėjusios ekonomikos. Todėl verslusis Eisenstadtas  įsigijo ir arbatos pakelių gaminimo įrangą. Patys arbatos maišeliai taip pat yra įdomus išradimas, todėl kviečiame paskaityti ir apie juos.

Tokios cukraus lazdelės dabar sutinkamos praktiškai visur. (Klaus Graf, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Eisenstadtas ir toliau darbavosi savo versle, įkūrė Cumberland Packing įmonę, kurioje ir pakavo arbatą, tačiau tebeturėjo ir kavinę. Kartą jam nusibodo atkimšinėti nuolat užankančias kavinės cukrines ir jam gimė geniali idėja. Vyras sugalvojo savo arbatos maišelių gamybos įranga į mažus paketėlius pakuoti cukrų. Idėja buvo labai paprasta – viename popieriniame cukraus paketėlyje turėjo tilpti lygiai vienas cukraus šaukštelis. Taip cukrus išlikdavo švarus, o kavinės savininkas galėjo išvengti su cukrinėmis susijusių problemų. Eisenstadtas taip pat manė, kad taip žmonėms cukrų bus lengviau pasiimti į iškylas gamtoje.

Idėja nebuvo tokia jau beprotiška. Juk anksčiau buvo naudojami cukraus kubeliai, kurie taip pat atitiko vieno arbatinio šaukštelio porcijas. Cukraus pakeliai taip pat nebūtų buvę labai brangūs, nes jiems nereikėjo kurti naujos gamybos įrangos – pakako modifikuoti arbatos pakavimo mašinas. Eisenstadtas taip užsidegė savo išradimu, kad netverdamas savo kailiu ėmė lakstyti po įvairias cukraus bendroves ir joms siūlyti tokią cukraus pakavimo idėją.

Skirtingos pakelių spalvos nurodo cukraus ar kitokio saldiklio rūšį. (Cookantean, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Ir Niujorko bendrovės Eisenstadtą priėmė, tačiau jo išradimą iš karto atmetė. Kam reikia cukraus pakelių, kai cukraus ir taip yra pakankamai? Tačiau Eisenstadtas tik vėliau suprato savo klaidą – jis savo išradimo nebuvo apsaugojęs patentu. Taigi, apie naujieną išgirdę cukraus gamintojai galėjo pradėti pakelių gamybą be Eisenstadto sutikimo ir jam už tai nesumokėdami. Taip jie ir padarė.

Eisenstadto įkurta Cumberland Packing Corporation vis tiek toliau gamino arbatos maišelius, kol 1957 metais Eisenstadtas išrado sacharino miltelius. Pats sacharinas tuomet jau buvo žinomas, tačiau tik skysta forma. Eisenstadtas į jį pridėjo dekstrozės ir kitų priedų bei galutinį produktą pavadino Sweet’N Low. Kalorijų neturintis saldiklis buvo pakuojamas į rožinius paketėlius. Tiksliau, tebėra pakuojamas, nes Cumberland Packing Corporation tebegyvuoja, tebepriklauso tai pačiai šeimai ir savo asortimente dabar turi  visą eilę saldiklių ir kitų maisto priedų paketėlių. Būtent ši kompanija pirmoji taip supakavo ir sojų padažą. Taigi, ši istorija iš esmės turi laimingą pabaigą, nors labai sėkminga idėja visi naudojasi iki šiandien net nepaminėdami Benjamino Eisenstadto vardo.

Cumberland Packing vis dar priklauso Eisenstadt šeimai. (Jim.henderson, Wikimedia)

Tačiau grįžkime prie mažųjų cukraus pakelių. Nemažai jų šiais laikais yra pailgos formos ir kartais yra vadinami cukraus lazdelėmis. Daugelis žmonių tuos atidaro tiesiog nuplėšdami tokio paketėlio galą, tačiau tai nėra teisingas gamintojų numatytas metodas. Štai kaip iš tiesų jie turėtų būti atidaromi:

Taip, pailgi cukraus pakeliai turėtų būti atidaromi tiesiog laužiant per vidurį. Taip visas cukrus visada patenka tiesiai į puodelį ir neišbyra ant stalo. O kartu ir sumažinamas šiukšlių skaičius – abi pakelio pusės lieka drauge. Viena internete sklandanti legenda teigia, kad pats Eisenstadtas nusižudė matydamas, kaip žmonės neteisingai atidaro jo cukraus lazdeles. Tačiau tai – tik mitas, o pats išradėjas Eisenstadtas mirė 1996 metais sulaukęs 89-erių.



Taip pat skaitykite:

Kaip atsirado arbatos maišeliai?

Kodėl senieji kino projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą?

Kaip balandžiai padėjo išrasti liečiamus ekranus?

Kodėl skiriasi vyriški ir moteriški dviračiai?

7 išradimai mūsų laikus pasiekę iš Antrojo pasaulinio karo laikų;

Ar tikrai bėgimo takeliai buvo išrasti žmonėms kankinti?

Robotai-užpakaliai – kam kažkas juos sukūrė?

Labiausiai nubučiuotas veidas pasaulyje – kaip paskendusi Paryžiaus mergina virto nemirštančia legenda?
spalio 26th, 2018

L’Inconnue de la Seine – Senos Nežinomoji. Taip pavadinta neidentifikuota mergina, 19 amžiaus pabaigoje iš upės ištraukta Paryžiuje. Nuskendusi L’Inconnue iš tiesų nebuvo ypatinga – skenduolių didžiuliame mieste visada pasitaikydavo. Tačiau Paryžiaus morgo darbuotojus ji sužavėjo grožiu, todėl buvo nuspręsta pagaminti mirties kaukę. Taip L’Inconnue tapo legenda, kurią galbūt netiesiogiai esate bučiavę ir jūs.

Skamba tikrai šiurpiai, tačiau L’Inconnue istorija turi tiek sluoksnių, kad visus juos ir sunku būtų aprėpti. Ši skenduolė niekada nebuvo atpažinta, nors buvo spekuliacijų, kas ji galėjo būti. Ant jos kūno nepastebėta jokių smurto žymių, todėl buvo nuspręsta, kad ji nusižudė. Specialistai manė, kad jai – maždaug 16 metų, tačiau tiksliai to nustatyti nebuvo įmanoma. Visgi L’Inconnue mirties kaukė tapo nemaria legenda.



Sustingęs L’Inconnue kūnas šypsojosi. Bent jau taip pasakojama, nors nieko šioje istorijoje negalima patikrinti. Jos oda buvo švelni ir lygi, o veidas atrodė labai ramiai. Net ir mirties kaukė atrodė kaip meno kūrinys, kuriuo ji, beje, ir tapo.

L’Inconnue de la Seine – Senos Nežinomoji, tapusi legenda, meno personažu ir labiausiai nubučiuotu veidu pasaulyje.

L’Inconnue veido liejiniai buvo pardavinėjami ir tiesiog dievinami prancūzų bohemoje. Mergina tapo miestiečių kalbų subjektu – vieni bandė atspėti, kokią socialinę padėtį ji galėjo užimti, kiti savo galvose kūrė galimas savižudybės priežastis. Pasirodė įvairios L’Inconnue mirties kaukės reprodukcijos, statulėlės, piešiniai, nuotraukos. L’Inconnue tapo mados ir meno veidu.

Senos Nežinomoji įkvėpė visą eilę meno kūrinių. Apie ją rašė anglų, rusų, prancūzų, vokiečių, amerikiečių rašytojai, užuominos apie L’Inconnue pasirodė balete, spektakliuose, filmuose. Nežinomu būdu L’Inconnue tapo ir mados ikona – į legenda tapusią mirties kaukę lygiavosi ir garsios vokiečių aktorės. L’Inconnue tapo pasauliniu fenomenu, kurio tikrojo vardo niekas nežino. Tačiau žino, kad L’Inconnue turi labiausiai nubučiuotą veidą pasaulyje.

Pirmos pagalbos manekenai, kuriuos tikriausiai esate naudoję ir jūs, paplito maždaug 20 amžiaus viduryje. 1958 metais tokį manekeną širdies masažo ir dirbtinio kvėpavimo treniruotėms sukūrė austrų medikas Peteras Safaras ir medicininės įrangos gamintojas Asmundas Laerdalas. Vėliau pasirodę manekenai buvo šio kūrinio kopijos. Ir, kaip galite įsivaizduoti, Safaras manekeno veidą sukūrė pagal L’Inconnue atvaizdą.

Pirmosios pagalbos manekenas, kuris kadaise buvo sukurtas įkvėpimo semiantis iš Senos Nežinomosios. (Phil Parker, Wikimedia(CC BY 2.0)

Visgi L’Inconnue supo ir skeptikų kalbos. Istorijos neįmanoma patikrinti, todėl visada yra abejojančių jos autentiškumu. Kai kurie mano, kad tokia veido išraiška negyvam žmogui yra nenatūrali ir kaukė buvo sukurta naudojant gyvą modelį. Kiti pastebi, kad kai kurie bruožai verčia abejoti nuskendusios merginos versija. Taip pat yra manančių, kad ta kaukė buvo mirusios pomirtinių kaukių gamintojo dukros. Niekas nežino, tačiau juk tai yra legendos dalis – labiausiai nubučiuotas veidas pasaulyje priklauso Senos Nežinomajai.



Taip pat skaitykite:

Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?
spalio 24th, 2018

Karai vyksta dėl įvairių priežasčių. Karas – tai kraštutinis tarptautinių santykių įrankis, kurio geriau išvengti. 1932 metų pabaigoje Australijoje įvyko labai keistas karinis konfliktas, kurio nugalėtojais vis dar laikomi emu paukščiai. Kas nutiko, kad kulkosvaidžiais ginkluotos pajėgos nusprendė pulti neskraidančius paukščius ir vis tiek pralaimėjo?

Emu – tai maždaug 170 cm ūgio ir 40-55 kg svorio neskraidantys paukščiai, gyvenantys Australijos pusdykumėse. Emu, kartu su kengūromis ir koalomis, yra laikomi Australijos simboliais, tačiau šie paukščiai kamuoja ūkininkus – jie dažnai maitinasi pasėliais. Tai, aišku, ūkininkus erzina, bet ar žala tikrai tokia didelė, kad reikėtų skelbti karą?



Po Pirmojo pasaulinio karo Australijoje padaugėjo ūkininkų. Karo veteranams buvo duota žemės, kad šie galėtų prasimaitinti ir turėtų gerą pragyvenimo šaltinį. Tuo pačiu padaugėjo maisto ir kitiems Australijos gyventojams, padidėjo dirbamos žemės plotai. Viskas ėjosi neblogai, tačiau 1929 metais užklupo ekonominė krizė. Ūkininkai buvo raginami didinti kviečių auginimo apimtis – jiems netgi žadėtos subsidijos, kurių jei taip niekada ir negavo. Situacija prastėjo keletą metų, kai 1932 metų pabaigoje ūkininkai ėmė atvirai grasinti savo kviečių apskritai neparduoti.

Emu – greiti bėgikai ir stebėtinai atsargūs paukščiai. (Jimmyvandewall, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Tuo tarpu emu gyveno sau įprastą gyvenimą ir apie ekonominę krizę nežinojo. Šie paukščiai migruoja po poravimosi sezono, todėl vienu metu į Vakarų Australijos ūkiuose paplito maždaug 20 tūkstančių emu. Jie greitai susidomėjo ūkininkų vandeniu ir javais. Emu kniso žemę, naikino pasėlius ir laužė tvoras. Pro tarpus tvorose į javų laukus patekdavo triušiai ir kiti graužikai. Ūkininkai negalėjo pakęsti tokios situacijos, todėl kreipėsi į gynybos ministrą
George Pearce. Buvę kareiviai sutarė, kad į jų žemes atkeliaus apmokyti kariai su Lewis kulkosvaidžiais, o ūkininkai jiems suteiks pastogę ir padengs amunicijos kaštus.

Manote, kad žodis karas yra per daug rimtas apibūdinti šiai misijai? Galbūt, tačiau dislokuotoms Australijos pajėgoms vadovavo artilerijos majoras G.P.W. Meredithas. Prie jo prisidėjo dar pora karių, kiekvienas turėjo savo Lewis kulkosvaidį, visa komanda gavo 10 000 šovinių. Teko laukti, kol baigsis liūtys, bet lapkričio 2 dieną karas pagaliau prasidėjo.

Lewis kulkosvaidis nebuvo labai efektyvus prieš emu.

Pirmiausia vyrai pajudėjo į dabar nebeegzistuojantį Kampiono miestą, kuriame buvo pastebėti 50 emu. Kulkosvaidininkai giliau įkvėpė ir pasigirdo pirmieji Didžiojo emu karo šūviai. Tik niekas nuo jų nežuvo – paukščiai buvo per toli. Su vietinių pagalba pavyko paukščius įvilioti į pasalą, tačiau ir čia jie išsiskirstė smulkiomis grupelėmis ir sumaniai vengė šūvių. Pavyko nušauti kelis paukščius. Lapkričio 4 dieną buvo paspęsta dar viena pasala prie užtvankos, kur buvo pastebėtas 1000 emu paukščių būrys. Visgi užsikirtus kulkosvaidžiui pavyko nudobti tik 12.

Karo auka vietinio ūkininko rankose.

Vėliau emu medžiotojai pasuko į pietus, kur, kaip jiems pasakojo vietiniai, paukščiai mažiau bijo žmonių. Tačiau ir jie mikliai vengė šūvių ir didesnių laimėjimų pasiekti nepavyko. Vyrai pastebėjo, kad emu grupės turi hierarchinę struktūrą – aukščiausias lyderis stovėdavo ir žvalgydavosi, kai kiti grupės paukščiai naikino ūkininkų laukus. Emu lyderis pranešdavo apie artėjantį pavojų ir paukščiai sugebėjo išlaikyti atstumą, kuris buvo ilgesnis nei efektyvus kulkosvaidžio veikimo nuotolis.

Kariai tapo tokie desperatiški, kad kartą kulkosvaidį sumontavo ant sunkvežimio. Tai nebuvo labai efektyvu, nes sunkvežimis buvo lėtesnis už emu, o kulkosvaidininkas negalėjo šaudyti dėl stipraus kratymo. Lapkričio 8 dieną operacija buvo sustabdyta – Australijos pajėgos iššovė 2500 kulkų, bet nušovė daugiausia kelis šimtus paukščių.

Lapkričio karštyje emu tik dar labiau suįžūlėjo ir tūkstančiais puolė kulkosvaidžiais nebesaugomus ūkininkų laukus. 12 dieną operacija buvo atnaujinta. Šįkart ėjosi geriau – per pirmas dienas pavyko nudobti 40 paukščių, o vėliau – maždaug po 100 emu per savaitę. Gruodžio 10 dieną operacija ir vėl buvo sustabdyta. Karininkas Meridithas raportavo, kad buvo nudobti 986 emu paukščiai, iššauta 9860 kulkų. Statistika gerai neatrodė – 10 kulkų vienam sumedžiotam paukščiui. Tačiau Meridithas tikino, kad daug emu turėjo žūti vėliau nuo patirtų sužeidimų.

Emu karą laimėjo – jų populiacija ir toliau augo, jie ir toliau maitinosi žemdirbių pasėliais. (Chudditch, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kas laimėjo karą? Emu – tai žinome, nes ūkininkai vėl prašė pagalbos 1934, 1943 ir 1948 metais. Tik jos jau nesulaukė. Vietoj to už sumedžiotus paukščius siūlytos premijos ir vietiniai ūkininkai juos šaudė patys. Taip pat pradėtos naudoti geresnės tvoros, o emu populiacija ir toliau augo. Kažin, ar jie žino apie savo laimėtą karą, bet australai tikrai prisimena apie pralaimėtą.



Taip pat skaitykite:

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Laisvė ant virtuvės stalo – du įspūdingiausi Kauno Bienalės 2017 kūriniai (Video)
lapkričio 29th, 2017

Skulptūra „Laisvė“ Kaune, Vienybės aikštėje, yra vienas iš miesto simbolių. Nuo savo 12 metrų aukščio pjedestalo sparnuota „Laisvė“ išdidžiai žvelgia į aplink skubančius miestiečius. Būdama taip aukštai ji yra tarsi atskirta nuo mūsų, tačiau tuo pačiu tokia artima. Tačiau šių metų Kauno bienalė padovanojo unikalią progą pažvelgti „Laisvei“ į akis – skulptūra buvo pastatyta ant sovietinio stiliaus virtuvės stalo.

Kauno bienalė – tai kas dvejus metus vykstantis tarptautinis meno renginys. Tiesą sakant, jo lengva nepastebėti, jei nesidomi menu. Visgi, jei norisi išvysti kažką neįprasto ir malonaus, tereikia apsidairyti aplinkui. Šiais metais Kauno bienalę ypatingai praturtino du japonų menininko Tatzu Nishi darbai. Jie ne tik stebina originalumu, bet ir savyje slepia labai gilias mintis apie mūsų visų Laisvę.



Tai nuo Laisvės ir verta pradėti. Juozo Zikaro skulptūra „Laisvė“ buvo sukurta dar 1921 metais, pastatyta ir atidengta 1928-aisiais. Tai – ant aukšto pjedestalo pastatyta angeliška moters figūra su nutrauktomis grandinėmis ir vėliava. Savaime aišku, kad okupaciniam sovietiniam režimui „Laisvė“ nepatiko (kaip ir pats Zikaras), todėl šis meno kūrinys buvo pašalintas dar 1950 metais. „Laisvė“ į savo vietą sugrįžo 1989-aisiais.

Juozas Zikaras “Laisvė”. (Algirdas, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Persikėlus į dabartinius laikus matome link „Laisvės“ į viršų besistiebiančius statybininkų pastolius ir, atrodo, nedidelį namelį ant jų. Tai – japonų menininko Tatzu Nishi kūrinys. Tačiau iš lauko nėra ko žiūrėti – reikia palipėti laiptais, kurie neabejotinai nepatiks bijantiems aukščio, ir iš karto atsidursite laiko mašinoje. Nedidelio namelio viduje – sovietinio stiliaus virtuvė, ant kurios stalo ir stovi „Laisvė“.

Tatzu Nishi „Laisvę“ įkurdino ant sovietinio stiliaus virtuvės stalo.

Aišku, pati skulptūra nebuvo judinta – virtuvė sukurta aplink ją. Tai unikali galimybė susitikti su „Laisve“ akis į akį. Meno kūrinį prižiūrinčios savanorės paaiškino, kad aplinka sukurta neatsitiktinai. Okupacijos metais net garsiai kalbėti apie laisvę nebuvo galima. Visos šios kalbos persikėlė į privačias erdves – į paprastų žmonių virtuves, kur neišvaizdžioje buityje plėtėsi didingos sparnuotos istorijos. Laisvė augo ant virtuvinių stalų prie standartinių sovietinių virtuvinių komplektų, kol tapo tokia didelė, kad šios energijos neatlaikę griuvo svetimi primesti simboliai.

Šis virtuvinis komplektas ne vienam bus pažįstamas.

Griuvo ir Lenino statulos. Kitas Tatzu Nishi kūrinys, sukurtas 2017-ųjų Kauno bienalei, vadinasi „Butas nuomai“. Tai – šiuolaikiškai įrengtas kambarys, kuriame įprastai apsistoja turistai. Vos įžengus pro duris sunku patikėti savo akimis – nuvirtusi skersai kambario guli Lenino statula – tokia, kokia anksčiau ir buvo Kaune.

Nugriautas, pamirštas, bet vis dar čia.

Realistiškai atrodanti putplasčio statula užima nemažą dalį kambario ir iš tiesų stebina. Ji simbolizuoja mūsų šių dienų mąstyme išlikusias sovietinio mentaliteto detales.

Štai keli įspūdžiai trumpame video siužete

Kauno bienalė baigiasi Lapkričio 30 dieną. Telieka laukti 2019-ųjų ir pažiūrėti, kokiais meno kūriniais miestas pasipuoš tuomet.






Ekskursija po „Tomark Aero“ aviacijos gamyklą: kaip gaminami mažieji lėktuvai? (Video)
spalio 13th, 2017

Kai esi aviacijos entuziastas, tavo kelionės yra kitokios nei daugelio. Ruošdamiesi kelionei žmonės internete ieško patarimų, domisi vietiniu maistu, turistinėmis vietomis, paplūdimiais ir kitais įprastais keliautojų rūpesčiais. Tuo tarpu aš gerai pašniukštinėju keletą sričių, kurios mane domina labiausiai – gal kur rasiu aviacijos muziejų su kokiais nors unikaliais eksponatais? O gal pavyks keliauti per kokį oro uostą, kuriame dar nesu buvęs? O gal pasiseks skristi laineriu, kuriame dar nesu sėdėjęs?

Visi mano „O gal?“ nublanko prieš kelionę po Slovakiją, nes jos metu turėjau galimybę apsilankyti „Tomark Aero“ lėktuvų gamykloje Prešove. Čia gaminami du dviviečių lėktuvų modeliai – aukštasparnis „Skyper GT9“ ir žemasparnis „Viper SD4“. Vos tik sužinojęs, kad gamykloje mane priims ir viską aprodys, labai nekantravau, nes žinojau, kad trumpa ekskursija, vedama kompanijos tinkamumo skraidyti specialisto Róbert Benetin, bus labai įdomi.




Pirmasis „Tomark Aero“ lėktuvas į orą pirmajam skrydžiui pakilo tik 2006 metais, todėl tai – jauna, bet rinkoje jau žinoma kompanija. Norėjosi pamatyti kaip atrodo gamybos procesas ir iš arti apžiūrėti „Skyper GT9“ ir „Viper SD4“ lėktuvus.

Skyper kyla. (Tomark Aero)

„Tomark Aero“ iš tikrųjų yra didelės „TOMARK“ įmonės dalis. Ji gamina sunkvežimių priekabų, žemės ūkio technikos dalis, pramoninę įrangą ir dar daugybę kitų metalo pramonės produktų. Įmonės vadovas yra senas aviacijos entuziastas, todėl norėjo turėti gražų, lengvai valdomą lėktuvą. Jis subūrė inžinierių komanda, kuri pradėjo dirbti prie jo asmeninio lėktuvo konstrukcijos. Visgi, greitai buvo nuspręsta, kad ultralengvasis lėktuvas gali būti pasiūlytas rinkai, todėl buvo įsteigta „Tomark Aero“ gamykla.

Pora žemasparnių Viper. (Tomark Aero, vipersd4.com)

Pirmasis 2006 metais į orą kilo žemasparnis „Viper SD4“, o 2014 metais dangų raižyti pradėjo ir „Skyper GT9“. Apie lėktuvų skirtumus vėliau, o dabar pasižvalgykime vietoje, kurioje jie gimsta.

Ekskursija lėktuvų gamykloje

 „TOMARK“ kompanijos pobūdį paminėjome ne be reikalo – lėktuvų ir sunkvežimių priekabų gamyklos dalijasi kai kuria įranga ir patalpomis. „Tomark Aero“ lėktuvų konstrukcija yra metalinė, todėl pirmiausia iš aliuminio ir nerūdijančio plieno lakštų kompiuteriu valdomu lazeriu išpjaunamos atskiros detalės. Šis darbas atliekamas taip, kad vėliau darbuotojams nebereikėtų gręžti ar pjaustyti atskirų dalių, bandant jas sumontuoti gaminamame lėktuve.

Slovakijoje, Prešove, įsikūrusi Tomark Aero gamykla iš išorės atrodo kaip bet koks kitas pramoninis pastatas.

Tuomet šios plokščios detalės yra lankstomos kitomis staklėmis ir padengiamos antikorozine danga. Žmogui, kuris niekada anksčiau nėra buvęs panašioje gamykloje įspūdį palieka kontrolė – gamybos procesas yra tobulai atsekamas, nes kiekviena detalė yra pažymėta, o darbuotojai gauna lapus su nurodymais, koks procesas kokiam komponentui turi būti taikomas.

Įėjus į vidų galima iš karto pamatyti nebaigtą žemasparnį Viper.

„Viper SD4“ konstrukcija yra labai tvirta ir standi. Ji paremta metalinėmis sijomis, kurios gaunamos sulanksčius plokščias detales. O štai „Skyper GT9“ kabina yra sukonstruota iš suvirintų metalinių vamzdelių – pamačius net šiek tiek priminė lietuviškų eksperimentinių orlaivių konstrukciją. Abiejų lėktuvų fiuzeliažų išorė ir sparnai yra pilnai metaliniai. Įdomu tai, kad paklaustas apie „Tomark Aero“ konkurencinius pranašumus R. Benetin nesutriko ir išskyrė būtent aliumininius lėktuvų korpusus – konkurentai kur kas labiau remiasi kompozitinėmis medžiagomis.

Čia į rėmus montuojami varikliai – visos lėktuvo rėmą sudarančios detalės yra išpjaunamos vietoje.

Kuomet dalis lėktuvo konstrukcijos yra surinkta, priekyje kabinamas rėmas, prie kurio tvirtinamas „Rotax 912“ variklis. Prasideda daug kruopštumo reikalaujantis gamybos etapas, kuomet išvedžiojami laidai, variklio valdymo linijos, sumontuojamas parašiutas avariniam nusileidimui. Tuo pat metu yra gaminami ir sparnai.

Šiek tiek vaizdų iš ekskursijos po Tomark Aero gamyklą:

„Viper SD4“ sparnai yra storesni ir tvirtesni nei „Skyper GT9“, tačiau konstrukciniais sprendimais jie iš esmės nesiskiria. „Viper SD4“ sparnų galai yra elegantiškai riesti į viršų ir atgal – tai leidžia sumažinti oro pasipriešinimą ir, bent jau mano akims, pagražina sparnų linijas.

Naudojami patikimi ir gerai mažojoje aviacijoje žinomi Rotax varikliai (daugiau informacijos apačioje pateikiamoje lentelėje)

Tuomet kniedijamos išorinės korpuso plokštės ir viskas paruošiama dažymui. „Tomark Aero“ gamykloje yra didžiausia uždara dažymo kamera Centrinėje Europoje. Čia telpa visas lėktuvo fiuzeliažas ir sparnai. Pirkėjai gali pasirinkti vieną iš siūlomų spalvų kombinacijų ar susikurti unikalų lėktuvą puošiantį raštą – „Tomark Aero“ yra tekę įgyvendinti ir pačias keisčiausias klientų fantazijas.

Visa aplinka išduoda, kad čia dirba aviaciją mylintys žmonės.

Tik nudažius lėktuvą galima pereiti prie galutinės gamybos stadijos – montuojami avionikos prietaisai, sėdynės, kilimėliai, lipdukai ir viskas, ko trūksta iki galutinai užbaigto lėktuvo. Dalis galutinio surinkimo atliekama netoliese esančiame aerodrome, kur „Tomark Aero“ lėktuvai ir yra išbandomi.

Surinkinėjamas lėktuvas. Čia jam suteikiama elektros instaliacija.

Iš pradžių ant žemės tikrinamas lėktuvo įrangos veikimas bei surinkimo kokybė, o vėliau ateina laikas pirmajam skrydžiui, kurį atlieka pilotas-bandytojas. Skrydžio metu jis tiksliai laikosi numatyto plano ir fiksuoja esminius parametrus, bandydamas aptikti problemas ir trūkumus, kurie yra iš karto čia pat ištaisomi. „Tomark Aero“ užtikrina, kad klientai gaus saugų ir patikimą lėktuvą, kuris bus lengvai valdomas ir tarnaus ilgus metus.

Pagrindinė Viper surinkimo salė, kurioje kabo visų Tomark lėktuvų sparnai.

Įdomu ir tai, kad užsakytas lėktuvas pagaminamas gana greitai – klientas gali tikėtis skraidyti savo nauju lėktuvu jau po keturių mėnesių, o jei labai reikia – ir gerokai greičiau. Trumpą gamybos laiką garantuoja ištobulinta gamybos grandinė ir vietoje saugomos detalės, kurių visuomet pagaminama daugiau nei reikia. Įprastai į kitas šalis lėktuvas atsiunčiamas dėžėje – klientui lieka užsidėti sparnus ir išbandyti naują savo orlaivį. Tačiau, „Tomark Aero“ sudaro galimybę pasiimti naują lėktuvą ir tiesiai iš gamintojo – pirkėjas gali atvykti į gamyklą ir savo lėktuvu parskristi namo. Beje, „Viper SD4“ galima įsigyti ir kaip rinkinį. Nemažai aviacijos entuziastų mėgsta savo lėktuvus surinkti patys, todėl „Tomark Aero“ suteikia tokią galimybę.

Dažymui ruošiamas Skyper.

„Viper SD4“ ir „Skyper GT9“ lėktuvai yra labai skirtingi ir Lietuvoje beveik nematyti, todėl galime užmesti akį ir į juos.

 „Viper SD4“ ir „Skyper GT9“

 Nors „Skyper GT9“ yra naujesnis susidarė įspūdis, kad kompanija ir jos klientai labiau mėgsta „Viper SD4“. Tai – tvirtesnis, sportiškesnis ir, jei jums kaip ir man patinka žemasparnių lėktuvų išvaizda, gražesnis lėktuvas. Jis, beje, turi Europos aviacijos saugumo agentūros sertifikatą, leidžiantį jį naudoti pilotų mokymui – sertifikuota versija vadinama „Viper SD-4 RTC“.

Skyper pasižymi metalinių vamzdžių konstrukcija, dažnai sutinkama ir savadarbiuose lėktuvuose.

Tuo tarpu „Skyper GT9“ yra labiau turistinis lėktuvas, pasižymintis plačiu apžvalgos kampu, dideliu bagažo skyriumi, puikiomis skrydžio charakteristikomis. Šiam lėktuvui nebūtinas ilgas pakilimo takas, jį paprasta prižiūrėti, todėl jis puikiai tiks pilotams-entuziastams, kurie mėgsta leistis į ilgas keliones.




Abu lėktuvai gaminami ir pagal UL, ir pagal LSA klasės reikalavimus, o jų charakteristikas galima susumuoti į tokią lentelę:

  „Viper SD-4 RTC“ „Viper SD-4 LSA“ „Viper SD4 UL“ „Skyper GT9 UL“
Sparnų mojis 8,4 m 8,4 m 8,4 m 9 m
Ilgis 6,4 m 6,4 m 6,4 m 6,3 m
Aukštis 2,2 m 2,2 m 2,2 m 2,1 m
Variklis Rotax 912 S / ULS (100 ag) Rotax 912 UL/A/F (80 ag)

Rotax 912 S / ULS (100 ag)

Rotax 914 UL / F (115 ag)

Rotax 912 UL/A/F

(80 ag)

Rotax 912 S / ULS

(100 ag)

Rotax 912 UL

(80 ag)

Rotax 912 ULS

(100 ag)

Maksimalus svoris 600 kg 600 kg 472,5 kg
Kreiserinis greitis 195 km/h 195 km/h 195 km/h 220 km/h
Maksimalus greitis 240 km/h 240 km/h 240 km/h 250 km/h
Maksimalus aukštis 4 725 m 5000 m
Pakilimo tako ilgis (kilimas/tūpimas) 240/ 176 240/ 176 150/140 m 120/80 m
Degalų bako talpa 100 l 70 / 100 l 70 / 100 l 88 l

 

Taigi, „Skyper GT9“ yra greitesnis, pasižymi platesniu apžvalgos kampu, į jį lengviau įlipti. „Viper SD4“ yra šiek tiek lengviau valdomas, sportiškesnis ir tvirtesnis, o su EASA sertifikatu puikiai tinka pilotų mokymui. Beje, prie „Viper SD4“ gali būti montuojamas kablys, skirtas reklamoms ar sklandytuvams tempti.

Skyper uodega, surinkinėjama kitame gamyklos pastate

Po apsilankymo gamykloje galiu patvirtinti, kad abu lėktuvai gaminami su ypatingu kruopštumu ir dėmesiu kiekvienai smulkmenai, todėl galutinis produktas yra labai aukštos kokybės.

Lėktuvai išbandomi ir užbaigiami netoliese esančiame aerodrome.

Beje, paklausiau ir dėl šių lėktuvų saugumo. Ne visai mandagus klausimas apie avarijas, į kurias kada yra patekę „Tomark Aero“ orlaiviai, buvo priimtas su šypsena. Nors net labai skaudžių incidentų tikrai yra pasitaikę, „Tomark Aero“ lėktuvai yra sudužę tik dėl pilotų kaltės. Nei vienas kompanijos lėktuvas dar nėra pakliuvęs į rimtą bėdą dėl mechaninio gedimo ar gamyklinio defekto.

Tomark Aero lėktuvuose montuojama avarinio nusileidimo parašiutu sistema.



 Apibendrinimui

Tai – pirmoji lėktuvų gamykla, kurioje esu buvęs. Nors net nežinojau, ko reikėtų tikėtis, keletas dalykų tikrai nustebino. Visų pirma, atmosfera gamykloje neprimena aukštųjų technologijų įmonės. Robotų čia nėra ir tik žmogaus prisilietimas kiekvienam metalo dalių kratiniui tiesiogine to žodžio prasme suteikia sparnus.

Tomark lėktuvai turi gražius riestus sparnų galus.

Besižvalgydamas po gamyklą pastebėjau ir tai, kad „Tomark Aero“ darbuotojai yra atsipalaidavę, juokauja ir šypsosi. Susidaro įspūdis, kad jiems patinka lėktuvas, kurį jie tuo metu gamina ir jie mėgaujasi procesu. Aistrą aviacijai mačiau kiekvienoje gamybos stadijoje. Pati gamykla atsirado todėl, kad „TOMARK“ vadovas myli lėktuvus. Interjero įrengimo skyriaus sienos yra apkabinėtos reaktyvinių naikintuvų plakatais, o ir prie kompiuterių sėdintys inžinieriai nepailsdami nardo po lėktuvų brėžinius, ieškodami silpnų vietų ir galimybių konstrukciją dar šiek tiek patobulinti.

Jau planuoju apsilankymus kitose lėktuvų gamyklose. Tai tiesiog labai geras būdas šio to išmokti ir pamatyti lėktuvus tada, kai jų sparnų dar neglostė vėjas.

Kviečiame apsilankyti Tomarkaero.com ir sužinoti daugiau apie šios kompanijos lėktuvus.

Martyno E30 – paruošimas ir dažymas garažo sąlygomis
rugpjūčio 28th, 2017

Martyno BMW E30 – tai įdomus restauracijos projektas. Mes jį sekame nuo pat pradžių ir jau galime pasidžiaugti, kad automobilis atrodo puikiai. Jis visai ką tik buvo nudažytas, o greitai matuosis ir naujus ratus. Šis straipsnis apie tai, kaip senas BMW buvo paruoštas ir nudažytas namų sąlygomis.

Tai – antrasis serijos straipsnis. Kviečiame pirmiau būtinai perskaityti pirmąjį, kuriame aprašėme Martyno E30 būklę ir viziją. Trumpai – automobilis buvo gana stipriai parūdijęs, dugne buvo atsivėrusios skylės, spalva buvo nublukusi.



Martynas yra automobilių entuziastas, didelis E30 fanas, tačiau mechaniko ar kėbulų meistro patirties tikrai neturi. Tai – pirmasis automobilis, kurį jis ryžosi nudažyti pats ir tam nenaudojo kokių nors ypatingai brangių profesionalių priemonių. Štai, kaip viskas vyko.

Pirmiausia reikėjo išnaikinti automobilį užpuolusias rūdis

Visų pirma reikėjo įvertinti automobilio būklę. Neperdėdami galime pasakyti, kad automobilio dugne buvo atsivėrusios skylės – jis buvo stipriai surūdijęs. Martynas jį sutvarkė ir suvirino pirmiausia. Po to sekė kėbulo šveitimas.

Nušveitus automobilį pasimatė keli didelį įlinkimai, kuriuos reikėjo užglaistyti

Norint gerai paruošti automobilį dažymui, reikia pašalinti senus dažus, panaikinti rūdis ir užglaistyti prasčiau atrodančias vietas. Kovojant su rūdimis buvo nuimti kai kurie kėbulo elementai. Šveitimas atskleidė iki tol dar nematytų defektų – keletą stiprių rūdžių kolonijų ir daugybę smulkių įlinkimų. Visi šie trūkumai buvo užglaistyti automobiliams skirtu glaistu ir nušveisti taip, kad kėbulas būtų kiek įmanoma lygesnis.

Atliktos smulkios kėbulo modifikacijos ruošiantis naujai išmetimo sistemai.

Tuomet ateina laikas gruntui. Daug žmonių, galvojančių apie automobilio restauraciją, įsivaizduoja, kad gruntuoti automobilį būtina tam pritaikytose patalpose ar kad šį darbą apskritai geriau patikėti profesionalams. Tačiau iš tikrųjų grunto sluoksnio lygumas nėra toks kritiškai svarbus, nes nutekėjimus ar prilipusias didesnes nepageidaujamas daleles galima nušveisti. Martynas užmaskavo stiklus, ratus ir kitus automobilio elementus, kurių gruntuoti nereikia, ir viską nupurškė gruntu tiesiog lauke ant pievos.

E30 buvo nugruntuotas lauko sąlygomis.

Rezultatas nebuvo idealus – prilipo šiek tiek dulkių bei keletas vabzdžių. Tačiau šveitimas viską ištaisė ir automobilis buvo paruoštas dažymui. Aišku, to daryti lauke jau tikrai negalima.

Savadarbėje dažymo kameroje – svarbiausia, kad nepūstų vėjas ir netupinėtų vabzdžiai.

Profesionaliai automobiliai dažomi specialiose kamerose, kuriose galima kontroliuoti temperatūrą bei oro švarumą. Tai garantuoja gerą rezultatą, tačiau Martynas viską norėjo atlikti pats. Todėl jis įsigijo geros kokybės dažymo pistoletą, „Extra Black“ juodų dažų ir lako, o dažymo kabiną įsirengė tiesiog sename garaže. Nuo dulkių, vėjo ir vabzdžių apsaugojo paprasta plastiko plėvelė.




Geri automobilių dažytojai savo įgūdžius formuoja ne vienus metus. Martynui – tai pirmas automobilio dažymas. E30 buvo nupurkštas vienu dažų ir pora lako sluoksnių. Aišku, keli nutekėjimai visgi pasitaikė, tačiau nieko dramatiško ir nepataisomo. Po poliravimo E30 atrodys išties puikiai. Lako sluoksniui išdžiūvus buvo sudėti žibintai, grotelės ir kiti kėbulo elementai.

Nudažytas automobilis prieš sugrąžinant apdailos elementus ir žibintus.

Štai kaip atrodo pilnai surinktas šviežiai nudažytas E30 –

Tuo pačiu buvo patobulinta išmetimo sistema. Pokytis labiau kosmetinis, tačiau ir garsas pasikeitė į gerąją pusę.

E30 jau važinėja gatvėmis. Jo techninė būklė dabar yra pakankamai gera, kad automobilį būtų galima saugiai naudoti. Po dažymo buvo atlikti dar keli patobulinimai. Štai kas atkeliavo paštu –

Ratai jau garaže.

Martyno E30 su naujais ratais – jau kitame serijos straipsnyje. Automobilio išorė jau beveik užbaigta. Galutinai sukietėjus lako sluoksniui, automobilis bus poliruojamas. Tai bus skoningai restauruotas klasikinis BMW be didelių patobulinimų. Jau artėja laikas, kuomet reikės po truputį žiūrėti ir į saloną – jis yra gana prastos būklės.




Kviečiame paskaityti ir pirmąjį serijos straipsnį bei užduoti klausimus mūsų Facebook puslapyje.

Martyno E30. Įdomus restauracijos projektas – dabartinė automobilio būklė ir vizija
rugpjūčio 4th, 2017

Pristatome naują straipsnių seriją, skirtą BMW 318 (E30) restauracijai. Joje bus aprašoma 1990-ųjų E30 kupė prisikėlimo istorija. Su dideliu rūpesčiu ir dėmesiu kiekvienai smulkmenai restauruojamas automobilis jau netolimoje ateityje puoš gatves, tačiau kol kas nėra geriausios sportinės formos. Pirmajame serijos straipsnyje aprašome dabartinę automobilio būklę, pagrindines problemas ir viziją.

Įdomus projektas – Martyno E30 kils naujam gyvenimui

Martynas – automobilių entuziastas, seniai svajoję apie BMW E30 projektą. Tai nėra labai retas ar vertingas automobilis, tačiau tai galima laikyti ir trūkumu, ir privalumu. Tai, kad tokių automobilių pasaulyje  yra daug rimtų kolekcionierių nevilioja, tačiau kartu ir leidžia jį keisti kaip tik užsinori savininkas. Jokios istorinės vertės išsaugoti nereikia, o po restauracijos automobilis įgaus unikalumą, kurio dabar neturi.

Martyno garaže – 1990-ųjų trečios serijos BMW (E30).

Tai – 1990-ųjų E30 kupė, 318 modelis, su 83 kW keturių cilindrų varikliu. Per savo 27 gyvenimo metus automobilis tikrai nebuvo saugomas kaip kokia egzotiška kolekcinė vertybė, jam teko įveikti ne vieną ir ne du šimtus tūkstančių kilometrų, todėl nieko keisto, kad jau ryškiai matosi dėvėjimosi ženklai.




Dabartinė automobilio būklė

Iš tikrųjų, šis BMW važiuoja, mechanine prasme jis nėra labai prastai išsilaikęs. Tačiau dėl to, kad keletą metų stovėjo nenaudojamas, kai kurie važiuoklės komponentai yra visiškai nebetinkami.  Pavyzdžiui, reikės keisti stabdžius, granatų gumas ir kai kurias kitas dalis. Nemažai jų bus keičiama ir dėl Martyno įsivaizdavimo, kaip automobilis turi atrodyti, kai projektas bus baigtas. Ateityje E30 tūps arčiau žemės ir bus sportiškesnis, o tam reikės didelių pakeitimų važiuoklėje.

Po variklio gaubtu – 1,8 litro variklis, išvystantis apie 113 AG (83 kW).

Tuo tarpu variklis skleidžia vairuotojo ausiai nemielus garsus, susijusius su kompensatoriaus problemomis. Nors šis gedimas yra pataisomas, gali būti, kad variklis bus keičiamas – šis sprendimas dar nėra priimtas. Naujas variklis galėtų būti galingesnis, keitimo metu pavyktų lengvai sutvarkyti  viską taip, kad jis dirbtų kaip naujas. Kadangi Martynas nori sportiško automobilio, kuris idealiu atveju dar ir gražiai riaumotų, naujas variklis atrodo kaip nebloga išeitis.

Suplyšusi vairuotojo sėdynė

E30 turi stiprių kosmetinių defektų. Kaip matote nuotraukose, kėbulas turi rimtų rūdžių, dugne jau pasirodė skylės. Spalva tikrai nebeatrodo gyvybingai, todėl automobilį teks pardažyti. Salonas taip pat yra stipriai susidėvėjęs. Vairuotojo sėdynės danga yra visiškai suplyšusi, vairas yra stipriai nutrintas, o ir likusiai salono daliai nepakenks gilus valymas. Vairas bus persiuvamas oda, o sprendimai dėl likusios salono dalies atgaivinimo kol kas dar nėra priimti.

Nutrintas vairas

Iš esmės, turint omenyje jo amžių, automobilis nėra labai prastos būklės. Nedidelis remontas jį gali greitai pastatyti ant kelio, tačiau Martyno vizija yra kiek kitokia. E30 ateityje bus dažomas, gaus naujus ratus, važiuoklę, bus atnaujintas salonas.



Martyno vizija

BMW E30 entuziastams patinka dėl savo proporcijų ir kampuotos išvaizdos. Šiuolaikiniai automobiliai yra išpūsti ir užapvalinti, kas yra savotiškai gražu, bet E30 šiandien gatvėse išsiskiria savo tiesiomis, griežtomis linijomis ir gana kompaktišku kėbulu. Tačiau originalus E30 vis tiek yra šiek tiek pilkas ir nuobodus, todėl Martynas planuoja pakoreguoti jo išvaizdą.

Kėbulą jau gana stipriai pažeidė rūdys, bet jis bus perdažytas.

Užbaigtas E30 dėvės originalius BBS ratlankius, bus arčiau žemės, turės ryškią juodą spalvą. Platesni ratai ir mažesnė prošvaista kardinaliai pakeis automobilio išvaizdą, jis atrodys atletiškesnis ir nepaliks abejonių, kad tai – ne šiaip senas automobilis, o entuziasto mašina. Tam reikės automobilį dažyti, keisti važiuoklę, tačiau po šių darbų E30 atrodys nepriekaištingai.

Matosi, kad automobilis nėra naujas, bet jau visai greitai jis atrodys visiškai kitaip.

Martynas nori, kad jo BMW būtų greitas, todėl bus dirbama ir po kapotu. Turint omenyje ne geriausią variklio būklę, tikriausiai daugiau galios bus siekiama keičiant variklį. Kol kas Martynas nenusprendė, kokia širdis plaks po E30 variklio dangčiu ar kiek galios jis nori pasiekti, tačiau darbai prasidės dar šiemet, todėl Nodum.lt apie tai būtinai praneš kituose serijos straipsniuose. Galiausiai, išmetimo sistema taip pat bus pasirinkta atsakingai – gražus, sportiškas automobilis turės ir gražiai dainuoti.

Tiesio, griežtos kėbulo linijos išsiskiria iš šiuolaikinių automobilių masės.

Aišku, kai kurie pastebės, kad ši vizija nėra unikali. Taip sutvarkytų E30 nuotraukų gausu internete – žeminta važiuoklė, blizgantys BBS ratai, ryškios chromo detalės, didelį garsą generuojantis išmetimas. Tačiau neskubėkite su išvadomis, Martyno BMW bus kitoks ir turės išskirtinių detalių. Tai bus įdomus projektas, tiek Martynui, tiek tiems, kurie stebės jo progresą.




Kitas serijos straipsnis – vos tik bus atlikti žymesni darbai. Pasistengsime aprašytą visą projekto eigą. Jei turite klausimų, galite juos užduoti mūsų FB puslapyje.

Automobilių entuziastai pasigamino važiuojantį GAZ-67 modelį – 33 % sumažintas visureigis pritrenkia tikslumu
birželio 29th, 2017

Valdemaras Gansauskas su sūnumis turi įspūdingą senovinių automobilių kolekciją. Joje – apie trisdešimt įvairių automobilių, tačiau dalis jų vis dar jaukia restauracijos. Dainius, Valdemaro sūnus, kaip ir jo tėtis mėgsta seniems automobiliams sugrąžinti per laiką prarastą tobulą išvaizdą ir mašinas restauruoja labai kruopščiai. Tai – daug kantrybės, užsispyrimo ir, be abejonės, aistros reikalaujantis užsiėmimas. Paklausti koks automobilis kolekcijoje pats vertingiausias vyrai ilgai negalvoja – tai Juozo Tamkvaičio „Svajonė“ ir pačių pagamintas GAZ-67 visureigio modelis.

Mažylis GAZ-67 modelis yra 33 % sumažinta originalaus istorinio visureigio kopija.

Šį atsakymą nesunku suprasti – abu šie automobiliai vienetiniai, tokių daugiau nėra visame pasaulyje. Juozo Tamkvaičio kadaise pagaminta „Svajonė“ ir šiandien atrodo kaip lietuviškos automobilių kultūros perlas, nors jai atgimti prireikė ilgų Valdemaro ir Dainiaus pastangų. Visgi, „Svajonė“ verta atskiro straipsnio – šiandien pakalbėsime apie unikalų GAZ-67 modelį.

Teko studijuoti brėžinius. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Gansauskai –  asociacijos „Retromobile“ nariai, kurių automobilių kolekcijoje yra ne vienas GAZ-67 modelis. Vyrai jų nelepina – visureigiai dalyvauja bekelės žygiuose, kuriuose tenka įveikti ne vieną purvynų kilometrą. Kartą Dainiaus dukra, kuriai tuomet tebuvo septyneri, vaikiškai užsiminė, kad ji irgi nori tokio visureigio ir iš karto vyrų galvose užsidegė lemputė – idėja pagaminti sumažintą GAZ-67 visureigio modelį.

Visos smulkios kėbulo detalės iš plieninės skardos buvo lankstomos rankomis, stengiantis išlaikyti teisingas proporcijas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Ne visos automobilių entuziastų svajonės yra praktiškos ir racionalios paprastų žmonių akimis. Tiesą sakant, dauguma mūsų svajonių yra visiškai atitrūkusios nuo realybės ir neturi jokio praktinio pagrindo. Valdemaro ir Dainiaus sumanymas pagaminti 33 % sumažintą visureigį nebuvo išimtis. Tačiau noras vaikams padovanoti išskirtinę dovaną, kurios niekas kitas pasaulyje neturi, buvo didžiulis, todėl dar 2011 metais vyrai ėmėsi darbo.

Visos daiktadėžės yra tikros – atsidaro taip, kaip ir tikrojo visureigio. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

GAZ-67 visureigis jiems buvo gerai pažįstamas – vyrai ne vieną tokį jau buvo restauravę. Jie gerai žinojo visureigio konstrukcijos subtilybes ir pagrindinius mazgus, tačiau darbas vis tiek prasidėjo nuo brėžinių analizės. Kompiuterio ekrane apžiūrėti planai buvo ranka perbraižomi ant popieriaus lapo – taip automobilio kūrėjams tiesiog buvo paprasčiau vizualizuoti būsimo modelio konstrukciją. Juk užduotis tikrai nebuvo iš lengvųjų – niekas kitas trečdaliu mažesnio tikslaus visureigio modelio dar nebuvo gaminęs.

Remas – detalė, kurios niekas nematys – tai pat buvo gaminama pagal brėžinius, bet buvo pritaikytas kitokiam varikliui. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Iš pradžių buvo gaminamas kėbulas. Tam panaudota plieninė skarda – nors automobilis ir buvo sugalvotas vaikų pramogoms, buvo stengiamasi, kad jis būtų kiek įmanoma tikslesnis. Viskas turėjo būti savo vietose – visos daiktadėžės, išlinkimai, kampai ir proporcijos turėjo atitikti originalaus visureigio vaizdą. Nors GAZ-67 ypatingai elegantiškomis formomis nepasižymėjo, kai kurias detales tiksliai išlankstyti buvo pakankamai sudėtinga, tačiau Dainiaus patirtis ir kruopštumas padarė savo.

Modelį varo 150 kubinių centimetrų keturačio variklis. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Vėliau pereita prie rėmo gamybos. Tai – dalis, kurios automobilį apžiūrinėjantys žmonės tikrai nepastebi, nes ji slepiasi po mašinos kėbulu. Tačiau ir jį vyrai kruopščiai gamino pagal brėžinius. Buvo stengiamasi, kad jis kiek įmanoma atitiktų 33 %  sumažintus tikro visureigio išmatavimus. Rėmas buvo pritaikytas naujam varikliui ir šiek tiek kitokiai galinei ašiai, tačiau neskaitant to – yra būtent toks, koks ir turėtų  būti GAZ-67 visureigyje.

Specialiai pagamintos lingės. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Tikras GAZ-67 yra varomas 3,3 l keturių cilindru varikliu, kuris suka visus keturis visureigio ratus. Savaime aišku, kad ieškoti 33 % mažesnio variklio tiesiog nebuvo prasmės. Vietoj to buvo pasirinktas 150 kubinių centimetrų Loncin keturačio variklis. Panaudota ir keturačio galinė varančioji ašis, tačiau perdavimas buvo pakeistas, kad ratai būtų sukami lėčiau, bet kartu turėtų didesnį sukimo momentą. Tai buvo būtina, nes mažasis GAZ-67 yra kur kas sunkesnis nei keturatis, kurio varančioji dalis ir buvo panaudota.

Keturačio variklis sukosi per greitai – perdavimas leido sukimą sulėtinti ir automobiliui suteikti aukštesnį sukimo momentą. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)





Dabar žmonės dažnai spėlioja, kad šis GAZ-67 modelis buvo pagamintas ant keturačio motociklo bazės. Tai – visiška netiesa. Buvo panaudotas tik keturačio variklis su pavarų dėže ir varančioji ašis. Viską kitką Valdemarui ir Dainiui teko ieškoti kituose automobiliuose ar gaminti patiems. Štai Zaz 965 vairo kolonėlę pavyko pritaikyti, o kuro baką, išmetimo sistemą, linges, kitus važiuoklės mazgus bei dar daug kitų dalių teko gaminti patiems.

Net tokias sudėtingų formų dalis kaip kuro bakas teko gaminti patiems. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Visgi, gyvenimas dažnai trukdo mūsų planams. Dar 2011 metais pradėtas visureigis buvo padėtas į garažo kampą ir trumpam pamirštas. Gansauskai ėmėsi kitų istorinių automobilių, kuriems teko suteikti prioritetą. Darbas buvo pratęstas tik šiemet. Buvo pagamintos trūkstamos dalys, išspręsti kai kurie techniniai klausimai.

Visos mažylio GAZ-67 dalys buvo kruopščiai nugruntuotos ir nudažytos. Tuomet modelis buvo surinktas ir pristatytas visuomenei. Nors automobilis buvo užbaigtas dar pakankamai neseniai, jis jau spėjo sudalyvauti ne viename renginyje. Mažylis GAZ-67 iš tikrųjų traukia praeivių žvilgsnius, nors nedaugelis gali įvertinti kiek darbo į šį kūrinį buvo įdėta.

Važiuoklės geometrija ir išmatavimai – tobulai atitinka originalaus GAZ-67 visureigio charakteristikas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Labiausiai stebina tikslumas. Automobilio išmatavimai – tobulai atitinka mastelį. Viskas, įskaitant važiuoklės geometriją, kėbulą, vidaus apdailą ir išorėje tvirtinamas rankenas, yra tikslios lygiai 33 % sumažinto GAZ-67 konstrukcijos detalių kopijos. Net ir ratai bei lempos yra lygiai 33 % mažesni nei originalaus visureigio. Vyrai pasakojo, kad prireikė keleto bandymų, kol pavyko rėmą pritaikyti varikliui bei tinkamai sureguliuoti perdavimo mechanizmą.

Mažylis GAZ-67 buvo kruopščiai nugruntuotas ir nudažytas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Į akis krenta ir stulbinantis dėmesys detalėms. Kiekviena daiktadėžė yra funkcionali ir atsidaro taip, kaip ir turėtų. Važiuoklė, kurios niekas nepastebi, taip pat atitinka tikro GAZ-67 visureigio konstrukcinius sprendimus. Kuro bakas, išmetimo vamzdžių išėjimas, rankenos – viskas savo vietoje. Vienintelis iš karto pastebimas skirtumas – sėdynių vieta. Jas teko sumontuoti kiek toliau, kad modelį galėtų vairuoti ir suaugęs žmogus. Tačiau pedalai ir pavarų svirtis taip pat lengvai atpažįstami – o juk juos taip pat reikėjo gerai apgalvoti ir suprojektuoti mintyse.

Padžiautos džiūsta kėbulo detalės. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Keleivio vietoje trumpam teko pasėdėti ir man. Mažylis GAZ-67 bėgėjasi labai greitai ir yra gana stabilus. Maksimalaus išvystomo greičio niekas nematavo, nors modelio kūrėjai spėja, kad jis gali siekti apie 80 km/h. Kadangi variklis tvirtai, be jokių pagalvėlių, yra prisuktas prie rėmo, jaučiama vibracija, tačiau ne tokia stipri ir erzinanti, kaip galite įsivaizduoti. Visureigis nemėgsta posūkių, nes neturi diferencialo, tačiau juo važinėti tikrai labai smagu. Mano ūgis – apie 183 cm, tačiau visureigyje tilpau be vargo. Gansauskai juokėsi, kad jame kur kas daugiau vietos nei įprasto dydžio „Svajonėje“.

Išmetimo sistema buvo pagaminta taip, kad išeitų toje vietoje, kur yra ir originalaus visureigio išmetimo vamzdis. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Valdo anūkės savo dovanos kol kas dar nevairuoja – joms dar reikės išmokti valdyti sankabą ir saugiai važinėti. Jokio skubėjimo šiuose moksluose būti negali – visureigis, nors ir mažas, gali būti pavojingas. Dainius užsiminė, kad dar reikės išspręsti variklio aušinimo problemą – intensyviai naudojamas karštą dieną jis gali perkaisti. Variklis, kaip galite numanyti, yra aušinamas oru ir keturatyje yra montuojamas visiškai kitaip. Tačiau nėra abejonių, kad nagingi ir sumanūs vyrai aušinimo problemą išspręs nesunkiai.

Užbaigtas automobilis – stebina, kad mastelį atitinka net ir lempos, ir padangos. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Gansauskai nebuvo linkę pasakyti modelio kainos. Taip ir reikėtų užrašyti – modelis yra neįkainojamas jau vien dėl to, kad toks jis yra pirmas. Tobulos proporcijos, tvirta konstrukcija pareikalavo ilgų darbo valandų, todėl šias pastangas išmatuoti skaičiais tikrai labai sunku.

Paklausti, ar dabar, sukaupę tiek patirties, nenorėtų pasigaminti savos konstrukcijos ir dizaino automobilio, vyrai šypteli – savos „Svajonės“ jiems nereikia, o ir laiko nėra. Tačiau jau artimiausioje ateityje jie ruošiasi pristatyti naujų restauruotų automobilių. Tikimės, kad apie juos galėsime parašyt ir Nodum.lt svetainėje.

Visureigis įspūdingai atrodo nuotraukose, tačiau priėjus detalės pritrenkia dar labiau.

 

Visos rankenos ir kitos detalės yra ten, kur ir turi būti. galite pastebėti, kad sėdynės sumontuotos toliau nei originaliame visureigyje – kitaip modelio suaugęs žmogus negalėtų vairuoti.

 

Net ir viduje viskas primena originalų GAZ-67 visureigį – tos pačios formos, ta pati jungiklių išdėstymo tvarka.

 

Artimiausioje ateityje reikės tik patobulinti variklio aušinimą. Net ir variklio gaubto atidarymo mechanizmas yra kaip tikro GAZ-67.

Daugiau mažylio GAZ-67 gamybos nuotraukų – Dainiaus dirbtuvių Facebook puslapyje. Kviečiame tapti šio puslapio prenumeratoriais ir sekti kitus projektus.

.

Taip pat kviečiame užsukti ir į „Retromobile“ asociacijos puslapį – asociacija yra įkūrusi net du muziejus, kuriuose gausybė įdomių eksponatų.


Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.