Naujausi straipsniai

Ką bendro turi kibiras ir Citroën Méhari? Kokių dar neįprastų savybių turėjo šis visureigis?

Citroën Méhari – tai 1968 metais pasirodžiusi legendinio Citroën 2CV versija, skirta bekelei. Galbūt taip ir neatrodo, tačiau Méhari iš tiesų yra visureigis. Ir dar koks. Šis modelis taip patiko žmonėms, kad buvo gaminamas net 20 metų. Bet kuo ypatingas buvo Citroën Méhari? Ir ką bendro jis turi su kibiru?

Ne kartą kalbėjome apie Citroën markę kaip apie vieną didžiausių inovatorių automobilių pasaulyje. Nors nei 2CV, nei jo pagrindu sukurtas Méhari nebuvo technologiniai šedevrai, pagaminti pigų automobilį nėra taip lengva, kaip atrodo. Iš tikrųjų, norint pardavinėti pigius automobilius ir iš to uždirbti reikia labai gudrių inžinierių.



Pigusis Citroën 2CV pasirodė dar 1948 metais. Iš tiesų šio automobilio kūrimas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau globalus konfliktas sustabdė revoliucinio modelio vystymą. 1967 metais į rinką žengė Citroën Dyane, kuris buvo giminingas 2CV, bet pasižymėjo kiek aukštesne kokybe ir kaina. Citroën planavo, kad Dyane pakeis 2CV, tačiau tai neįvyko, nes pigesnis modelis buvo paklausesnis. Tiesą sakant, Dyane gamyba buvo nutraukta 1983 metais – 7 metais anksčiau nei gamyklą paliko paskutinis 2CV.

Visi Citroën Méhari pasižybėjo ryškiomis spalvomis. (Magnus Gertkemper, Wikimedia(CC BY-SA 2.0 de)

Citroën 2CV buvo labai pigus automobilis, skirtas atokiems Prancūzijos kaimams. Tai turėjo būti lengvai prižiūrima, dėmesio visiškai nereikalaujanti mašina. Tačiau kartu 2CV buvo gana senamadiškas. Antrojo pasaulinio karo naikintuvų asas grafas Rolandas de la Poype, kuris vadovavo Citroën detales gaminusiai SEAP įmonei, sukūrė 2CV pagrindu sukūrė naujo automobilio dizainą. Ši mašina buvo sukurta būtent ant Dyane platformos, kuri nedaug kuo skyrėsi nuo 2CV. Naujasis automobilis gavo Méhari  vardą – šiuo žodžiu vadinami vienkupriai kupranugariai.

Citroën Méhari (Guillaume Vachey, Wikimedia)

1968 metais pristatytas Citroën Méhari susilaukė didelio susidomėjimo. Ryškiaspalvis visureigis atrodė tarsi kokia karinė mašina iš animacinio filmo. Nepaisant linksmomis spalvomis švytinčio kėbulo, Citroën Méhari buvo gana praktiškas. Šį automobilį buvo galima nuplauti tiesiogine vandens srove – net ir jo salonas neturėjo jokių medžiagų, kurias būtų galima apgadinti vandeniu. Po kapotu slėpėsi 0,6 l dviejų cilindrų variklis, išvystantis 28 ag (21 kW) – kaip visureigiui, tai atrodo labai mažai, tiesa? Na, bet Méhari buvo labai pigus ir paprastas. Grotelėse netgi buvo speciali skylė, pro kurią įkišus rankeną variklį buvo galima užvesti rankiniu būdu.

Méhari tiko ir pramogoms, ir transportui nuošaliose vietose. (Trojanbackoncommons, Wikimedia)

Nors buvo vadinamas visureigiu, standartinis Citroën Méhari buvo varomas tik priekiniais ratais. Tik 1979 metais pasirodė keturiais ratais varoma Méhari versija, kuri pasižymėjo ir kitomis išskirtinėmis savybėmis – turėjo ant kapoto montuojamą atsarginį ratą, pūstas ratų arkas, didesnius ratus bei bamperius. Visgi keturiais ratais varomas Méhari nebuvo labai populiarus – iki 1983 metų Citroën pagamino tik 1300 tokių automobilių, o tada gamybą nutraukė. Dabar tai – kolekcionierių labiausiai medžiojama Méhari versija.

Keturiai ratais varomi Méhari yra lengvai atpažįstami dėl stambesnio kėbulo ir atsarginio rato ant kapoto. (Alexandre Bucquet, Wikimedia(CC BY 3.0)

Priekiniais ratais varomas Méhari buvo gerokai populiaresnis. Šis automobilis buvo labai lengvas – svėrė vos 570 kg. Aišku, 3,52 m ilgio ir 1,53 m pločio automobilis buvo visai mažas, tačiau vis tiek jis galėjo būti toks lengvas? Padėjo tai, kad standartinis Méhari neturėjo stogo, o ir durelės šiam automobiliui nebuvo būtinos. Tačiau iš tiesų tokį mažą svorį pavyko pasiekti kėbulą gaminant iš ABS plastiko. Šiais laikais, kai sakome, kad automobilio kėbulo elementai yra plastikiniai, dažnai kalbame apie stiklo pluoštą ar anglies pluoštu sutvirtintą polimerą. Tuo tarpu ABS plastikas yra labai pigus ir pakankamai silpnas – iš jo gaminami pigiausių prietaisų korpusai, žaislai, pakuotės ir kibirai.

Kėbulo konstrukcija buvo labai paprasta, tačiau kartu turėjo ir vieną ypatingą bruožą – ji buvo modulinė. Tai reiškia, kad dureles buvo galima greitai išmontuoti, o paskui sumontuoti atgal. Lengvai nusiėmė ir iš audeklo bei rėmo pagamintas stogas, o priekinį stiklą buvo galima nuimti ar paguldyti ant kapoto. Visos šios detalės buvo tokios lengvos, kad vienas žmogus per kelias minutes galėjo lengvai transformuoti Méhari iš uždaro visureigio į bagį.

Šioje nuotraukoje – absoliučiai visi pagrindiniai automobilio valdymo prietaisai – Méhari buvo labai paprastas. (Ad Meskens, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Plastikinis Méhari kėbulas nebuvo dažomas – ryškūs pigmentai buvo įterpiami tiesiai į plastiką (juk ir jūsų raudonas kibiras nėra dažytas). Tai, beje, reiškia, kad ultravioletiniai spinduliai (saulės šviesa) blukina Méhari kėbulus ir jų spalvos įprastomis priemonėmis jau nebeįmanoma atstatyti. Citroën Méhari taip pat nebuvo labai saugus – lengvos, bet silpnos sėdynės ir ABS kėbulas neužtikrino keleivių saugumo autoįvykių metu. JAV Méhari buvo registruojamas kaip sunkvežimis, todėl net saugos diržų neturėjo – tais laikais tokio reikalavimo tiesiog nebuvo.

Citroën Méhari Ranger turėjo kietą stogą, bet išlaikė plastikinį kėbulą. (JasonVogel, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Nepaisant trūkumų, žmonės mylėjo Citroën Méhari ir juos noriai pirko. Iki 1988 metų, kuomet Méhari gamyba buvo sustabdyta, Citroën pagamino beveik 145 tūkstančius šių automobilių. Daugiausia jų – paprasti standartiniai priekiniais ratais varomi visureigiai, kiek mažiau – keturiais ratais varomų ir kietastogių versijų. Méhari pardavimai viršūnę pasiekė 1973-1974 metais, kuomet pasaulis išgyveno naftos krizę. Méhari buvo labai taupus, nes turėjo mažą variklį ir svėrė visai nedaug.

Citroën Méhari buvo išties įdomus visureigis su plastikiniu kėbulu – juos ne be reikalo šiandien noriai perka kolekcionieriai.



Taip pat skaitykite:

Kokias inovacijas pristatė Citroën SM?

Pirmojo Lamborghini Countach karta turėjo periskopą;

Citroën turėjo labai neįprastą prietaisų skydelį su būgininiu spidometru;

Kodėl beveik visi šiuolaikiniai automobiliai turi plokščias arkų briaunas?

Tomaso Mangusta turėjo net tris bagažines;

McLaren 720S Spider paprasta gudrybe išvengė dažnos kabrioletų problemos;

Ferrari 308 GTB Vetroresina numerio apšvietimas yra sumontuotas nuimame variklio dangtyje, bet jokių laidų ten nėra;

Kodėl Citroën DS vairas turėjo tik vieną stipiną?

Kodėl Citroën C4 vairo vidurinė dalis nesisukiojo kartu su išorine?

Technika, kuri darbuojasi po žeme – tik pažvelkite į didžiulį Caterpillar R3000H (Video)

Kasyklose dirba įvairi technika. Žemose požeminėse šachtose, į kurias įprasta technika netilptų, darbuojasi specialiai šiai aplinkai sukurti krautuvai. Kokia tai technika? Pažvelkime į kelias Caterpillar R3000H savybes.

Kuomet sakome, kad R3000H yra žemo profilio, žinome, neturime omenyje kažkokio labai mažo krautuvo. Iš tiesų Caterpillar R3000H yra gana didelis, tačiau jo aukštis yra mažesnis nei tų krautuvų, kurie yra skirti darbui paviršiuje. Palyginimui, antžeminio Caterpillar 986K aukštis siekia daugiau nei 4 metrus, o štai R3000H – tik šiek tiek daugiau nei 3 metrus.



Žemas Caterpillar R3000H aukštis, žinoma, nėra atsitiktinumas. Požeminės kasyklos yra skirtos vertingai žaliavai išgauti. Didžiausi telkiniai dažnai nėra lengvai pasiekiami. Didelės šachtos kalnakasybos kompanijoms kainuoja didelius pinigus, todėl visada, kai tik tai įmanoma, stengiamasi apsiriboti mažesnių išmatavimų šachtomis, kuriomis vyksta tik transportavimas. Taigi, žemas R3000H ūgis yra didelis privalumas. Kita vertus, norint pasiekti nedidelį aukštį, variklį teko sumontuoti toli gale. Caterpillar R3000H ilgis – apie 11,5 m. Jau vien atstumas tarp ašių siekia 3,78 m. Tuo tarpu R3000H  plotis siekia apie 3,2 m.

Caterpillar R3000H aukštis siekia vos daugiau nei 3 metrus, o ilgis – apie 11,5 metrus. (Gamintojo nuotrauka)

Atvykęs į kasybos vietą R3000H įrodo, kad ne ūgis yra svarbiausia. Šis frontalinis krautuvas savo kaušą gali iškelti į 6,2-6,3 metrų aukštį (priklauso nuo kaušo). Taip jis pakrauna lygiai tokius pat žemus sunkvežimius, kurie vėliau rūdą veža perdirbimui. R3000H taip pat gali kasti ir stumdyti skaldą, akmenis, tiesti požeminius kelius. Gamintojas siūlo didelę įvairių priedų įvairovę. Pavyzdžiui, vieni kaušai yra skirti kietai uolienai, o kiti – ne tokioms tankioms medžiagoms.

Caterpillar R3000H tikrai nėra galingiausias krautuvas pasaulyje – patys galingiausi dirba paviršiuje. Ši mašina turi 15,2 litrų Cat C15 variklį, išvystantį 305 kW galią. Žinoma, visi keturi ratai yra varomi, o krautuvas vairuojamas rėmui lankstantis pusiau. Tuščias R3000H sveria 58,3 tonas, todėl, kaip galite įsivaizduoti, jis nėra labai greitas. Įdomu tai, kad maksimalus greitis pasiekiamas įjungus ketvirtą atbulinį bėgį – su šia pavara R3000H įsibėgėja iki 31,3 km/h. Tuo tarpu važiuodamas į priekį R3000H gali įsibėgėti tik iki 28,2 km/h. Tačiau juk ne greitis šiai mašinai yra svarbiausias.

Tokie krautuvai dirba po žeme – nedideli išmatavimai padeda važiuoti žemomis transportinėmis šachtomis. (Gamintojo nuotrauka)

Caterpillar R3000H gali pakelti 20 tonų svorį. Tiksliau, gali pakelti ir daugiau, tačiau gamintojas nurodo tokią optimalią ribą – keldamas ne daugiau nei 20 tonų R3000H tarnaus ilgiau. Kita vertus, jei krautuvo operatorius bus per daug godus, R3000H gali imti verstis pirmyn – gamintojas nurodo, kad tai įvyksta keliant daugiau nei 47,3 tonas. Šio krautuvo variklis yra toli gale, kad būtų išlaikytas geras balansas.

CAT pasistengė, kad vairuotojo vieta būtų kiek įmanoma saugesnė ir patogesnė. Vairuotoją saugo labai tvirta kabina, kuri yra sukurta atlaikyti apsivertimams. Visi valdymo prietaisai yra išdėstyti taip, kad būtų labai lengvai pasiekiami. Beje, įdomu tai, kad Caterpillar R3000H neturi vairo – jis yra vairuojamas vairasvirte, ant kurios yra ir pavarų perjungimo jungikliai. Saugumo dėlei variklį galima išjungti ir iš lauko – jei pastebėtų problemą, darbininkai tai iš karto ir padarytų.

Galiausiai, tikriausiai nieko nenustebins faktas, kad toks didelis krautuvas Caterpillar R3000H turi 1539 litrų degalų baką. R3000H  varikliui reikia 34 litrų alyvos,  transmisijai – 62 litrų, o hidraulinei sistemai – 140 litrų hidraulinio skysčio. Tai yra įspūdingi skaičiai, todėl tokių mašinų išlaikymas yra pakankamai brangus. Tačiau tai – didžiulės pramonės darbo įrankiai, kurie uždirba labai didelius pinigus.

Caterpillar R3000H yra tik vienas iš po žeme dirbančios technikos pavyzdžių. Tai yra milžiniškos mašinos, kurios dirba ten, kur prasideda ir nemažai daiktų, kuriuos visi naudojame.



Taip pat skaitykite:

Kaip kranas gali būti naudojamas grunto tankinimui?

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Liebherr LTR 1220 gali ne tik pakelti 220 tonų, bet ir su šiuo svoriu judėti pirmyn;

Liebherr LTM 11200-9.1 – 1200 tonų pakeliantis mobilus kranas;

Liebherr R9800 – vienas didžiausių karjerų ekskavatorių pasaulyje;

Iki kokio slėgio pripučiamos didžiausių karjerų sunkvežimių padangos?

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

Keturi automobiliai viename – Mercedes-Benz VRC buvo tarsi šveicariškas peilis

Automobiliai būna visokie. Kai kurie žmonės vairuoja pikapus, kiti – universalus. Tuo tarpu treti mėgsta kabrioletus arba sedanus. Bet ar tai būtinai turi būti skirtingi automobiliai? 1995-ųjų Mercedes-Benz VRC siekė įrodyti, kad modulinis kėbulas yra įmanomas.

1995-ųjų Ženevos automobilių parodoje pasirodęs Mercedes-Benz Vario Research Car buvo itin keistas koncepcinis automobilis. Mercedes tuomet neslėpė, kad VRC serijinės gamybos tikrai neišvys, tačiau kai kurie šio automobilio bruožai formuos ateities dizaino madas.



Mercedes-Benz VRC buvo sukurtas siekiant bandyti ir demonstruoti naujas technologijas. Mecedes tuomet manė, kad keičiama kėbulo forma turi potencialo, nes vienas automobilis gali atlikti pačias įvairiausias funkcijas. Tačiau sukurti modulinį kėbulą nebuvo lengva.

VRC kėbulas buvo pagamintas iš anglies pluoštu sustiprinto plastiko. Ši medžiaga, kuri dabar yra naudojama pakankamai dažnai, tuomet buvo tikra inovacija. Ji leido sutaupyti svorio, nes buvo 25 % lengvesnė už aliuminį. Juk buvo labai svarbu, kad skirtingus modulius būtų galima pakeisti greitai ir lengvai. Gamintojas teigė, kad VRC gali pakeisti pavidalą vos per 15 minučių. Šis automobilis galėjo tapti pikapu, dviduriu sedanu, kabrioletu su elektriniu stogu ir universalu. Tiesa, Mercedes numatė, kad kėbulo modulį keis specialistai – tai būtų įmanoma atlikti ir namuose, bet pakankamai sunku.

Mercedes-Benz VCR per 15 minučių galėjo įgyti kitokią formą. (Daimler nuotrauka)

Mercedes-Benz VRC moduliai turėjo būti užkelti ant platformos ir įstatyti į laikiklius. Tuomet elektriniai varikliai pritraukdavo modulį taip, kad šis tampriai laikytųsi prie kėbulo, nešokinėtų ir būtų saugus. Kiekvienas modulis buvo tvirtinamas aštuoniuose taškuose. Įdomu tai, kad ir elektros sistema galėjo atpažinti, kuris modulis yra naudojamas. Juk vienam reikėjo elektros galiniam valytuvui, kitam – elektriniam stogui. Žinoma, priklausomai nuo pasirinkto modulio tekdavo montuoti ir galine sėdynes, tačiau Mercedes-Benz tikino, kad viskam pakeisti vis tiek pakanka 15 minučių.

VRC kėbulas buvo pagamintas iš anglies pluoštu sustiprinto plastiko, todėl buvo lengvas ir tvirtas. (Daimler nuotrauka)

Tačiau VRC buvo skirtas išbandyti ne tik kėbulo technologijoms. Kartu tai buvo automobilis su priekiniais varomais ratais ir bepakopiu variatoriumi. Važiuoklė taip pat nebuvo paprasta – Active Body Control (ABC) technologija palaikė automobilio stabilumą posūkiuose. ABC sistema, beje, nebuvo pamiršta kartu su VRC koncepcija – ji pasirodė jau 1998 metais, kai į rinką žengė Mercedes-Benz C215.

VRC tapo pirmuoju Mercedes-Benz automobiliu su netiesioginiu vairo ir stabdžių mechanizmais. Šioje sistemoje tarp stabdžių pedalo ir stabdžių bei tarp vairo ir priekinių ratų nebuvo jokių mechaninių jungčių. Panašios sistemos kartais yra bandomos ir šiandien, tačiau rimčiau neprigijo. Bėda ta, kad tokios elektrinės technologijos visiškai atima vairo pojūtį ir nekelia vairuotojų pasitikėjimo mašina.

VRC pristatė daug įdomių technologijų, tačiau pati pagrindinė – modulinis kėbulas – neįsitvirtino. (Daimler nuotrauka)

Tuo tarpu spalvotas informacinės sistemos ekranas su apvaliu valdymo jungikliu prigijo – pasirodė 1998-ųjų Mercedes-Benz S-Class (W220). Ši sistema turėjo integruotą GPS, eismo padėties informacijos pranešimus ir saugumo skatinimo funkciją. Pavyzdžiui, ekrane užsidegdavo pranešimas, jei vairuotojas nesilaikydavo leidžiamo greičio ar saugaus atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio.

Nors kelios Mercedes-Benz VRC koncepciniame automobilyje pristatytos technologijos išliko ir paplito po gamintojo gamą, modulinių kėbulų ir šiais laikais nematome. Greičiausiai ir paklausa jiems nebūtų didelė, nors kartais iš tiesų norėtųsi kabrioletą dienai išmainyti į praktišką universalą.



Taip pat skaitykite:

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Toyota Kikai – išvirkščias automobilis;

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Kaip atrodytų studentiškas Jeep? Tikriausiai kaip Jeep Treo;

Honda E Prototype yra išvaizdus elektrinis automobilis, bet viduje turi medienos imitaciją;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis.

A-10 Thunderbolt II yra labai tvirtas – nepatikėsite, kokius pažeidimus patyręs A-10 gali skristi toliau

Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II yra siaubą keliantis šturmo lėktuvas. Antžeminius taikinius jis naikina automatine 30 mm patranka, kuri šaudo 3900 šūvių per minutę greičiu. Toks veikimo būdas reiškia, kad A-10 dažnai sukiojasi tiesiai virš priešo galvų, todėl jam pačiam kyla nemenkas pavojus. Tačiau vis tiek nustebsite sužinoję, koks tvirtas iš tiesų yra A-10 ir kokius pažeidimus patyręs jis gali sėkmingai skristi toliau.

A-10 Thunderbolt II pirmam skrydžiui pakilo dar 1972 metais, o tarnybą JAV Karinėse oro pajėgose pradėjo dar 1977-iais. Apie šį lėktuvą rašome ne pirmą kartą. Jei jums įdomu, kodėl jo varikliai atrodo tarsi prilipdyti atsitiktinėje liemens vietoje, kviečiame paskaityti pirmąjį serijos straipsnį.



Savo taikinius Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II dažnai atakuoja iš vos didesnio nei 1 km aukščio. Nors jis yra pakankamai greitas, manevringas ir gausiai ginkluotas, šis lėktuvas pats neišvengiamai tampa taikiniu. Todėl pilotas su visa avionikos įranga sėdi vadinamojoje vonioje – titano plokščių saugomame korpuse, galinčiame atlaikyti 23-57 mm ginklų smūgius. Šarvai sudaro apie 6 % tuščio lėktuvo svorio. Iš vidinės pusės šarvų plokštės yra dengtos nailonu, kuris turėtų sulaikyti atplaišas. Kabinos gaubtas taip pat yra atsparus smulkesnei amunicijai.

Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II yra neįtikėtinai kietas lėktuvas. (US Air Force, Wikimedia)

Jau rašėme, kad A-10 varikliai yra sumontuoti aukščiau, kad naudojant žvyrinius takus į juos nepatektų įvairių akmenukų ir kitų objektų. Tačiau, žinoma, šie varikliai vis tiek yra pažeidžiami priešo paleistais šūviais.  A-10 gali skristi ir su vienu neveikiančiu varikliu. Tarp variklių ir fiuzeliažo yra įrengtos ugniasienės, o patys varikliai turi ir gaisro slopinimo sistemas.

Visi keturi A-10 Thunderbolt II degalų bakai yra sumontuoti pačiame fiuzeliažo centre. Siurbliai ir pačios svarbiausios mechanizmo dalys yra paslėptos pačiuose bakuose, kuriuos tiek iš vidaus, tiek iš išorės dengia poliuretano putos. Degalų linijos savaime užsisandarina, jei yra pažeistos, tačiau jei atsiveria rimtesnis plyšys, bet kuris bakas gali būti atjungtas nuo sistemos.

A-10 yra labai tvirtas, nes savo darbą dirba pakankamai nedideliame aukštyje. (Staff Sgt. Joe McFadden, Wikimedia)

A-10 uodega turi du vertikalius stabilizatorius. Tokią konstrukciją nulėmė ir variklių konfigūracija, ir noras orlaiviui suteikti geresnį manevringumą. Tačiau A-10 gali skristi ir su vienu nuplėštu vertikaliu stabilizatoriumi ar vos puse uodegos. Žinoma, tokiu atveju valdymo savybės stipriai nukentėtų, tačiau pilotas bent jau galėtų parskristi į bazę.

Negana to, A-10 nenukris net jei bus nuplėšta net pusė sparno. Vėlgi, tai gerokai suprastins lėktuvo valdymo savybes, tačiau A-10 bent jau galės saugiai nusileisti. Šis orlaivis yra valdomas per hidraulinę sistemą. Tiksliau, dvi sistemas – vieną gedimo atveju pakeičia kita. Jei abi hidraulinės sistemos yra apgadintos ar tiesiog sugenda, A-10 galima pilotuoti ir per senas geras mechanines jungtis.

A-10 gali skristi ir vos su vienu varikliu, puse uodegos ir su pusantro sparno. (Air Combat Command United States Air Force, Wikimedia)

A-10 Thunderbolt II tvirtumas buvo ne kartą išbandytas. Štai 2003 metais kapitonės Kim Campbell pilotuojamas A-10 buvo stipriai apgadintas virš Bagdado. Vienas variklis buvo visiškai sugadintas, stiprią žalą patyrė ir hidraulikos sistemos, uodegą nusėjo kulkų skylės. Pilotė tuomet jau mechaniškai valdomą orlaivį pilotavo dar valandą, o tuomet saugiai nusileido.

Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II yra išties tvirtas ir efektyvus lėktuvas. Jis taip pat yra nebrangiai išlaikomas, efektyvus ir patikimas. Todėl apie jį dar pakalbėsime kituose serijos straipsniuose.



Taip pat skaitykite:

Kodėl Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II varikliai yra sumontuoti tokioje keistoje vietoje?

Kodėl žvalgybinis lėktuvas Lockheed U-2 turi vieną šoninį veidrodėlį?

Kodėl strateginiai bombonešiai dažnai būdavo iš dalies ar visiškai balti?

Kodėl kai kurie lėktuvai variklius turi po sparnais, o kiti – prie uodegos?

Kodėl tankų pabūklų viduryje dažnai būna sustorėjimas? 

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Kaip atrodo neasfaltuotiems takams paruoštas Boeing 737?

1970-75 metais gamintas Citroën SM turėjo ypatingą vairo mechanizmą, plastikinius ratlankius ir daug kitų inovatyvių bruožų

Citroën kadaise buvo viena iš labiausiai inovacijomis garsėjančių automobilių markių pasaulyje. Šis prancūzų automobilių gamintojas visada stengėsi sukurti ką nors, ko kiti negali pasiūlyti. Štai 1970 metais rinkoje pasirodė Citroën SM, kuris turėjo konkuruoti ne tik su Jaguar, Alfa Romeo ir Mercedes-Benz, bet ir su Porsche bei Ferrari.

Apie Citroën norą visada demonstruoti inovacijas jau rašėme. Pavyzdžiui, ar esate matę būgninį spidometrą? Tokį turėjo Citroën CX. Nemažai Citroën automobilių anksčiau turėjo ir vieno stipino vairus, o štai naujesniuose modeliuose montuoti vairai su nesisukančia centrine dalimi. Ir tai dar ne viskas – Citroën visada siekė rodyti pavyzdį ir su kiekvienu modeliu pristatyti ką nors naujo.



Legendinis Citroën DS buvo gaminamas nuo 1955 metų. Tai buvo pakankamai populiarus automobilis, tačiau Citroën visuomet jautė, kad iš jo būtų galima pagaminti ir sportišką GT. Darbas ties šiuo projektu prasidėjo dar 1961-aisiais ir greitai peraugo nuo sportiško DS prie visiškai naujo automobilio. 1968 metais Citroën nusipirko Maserati vien tam, kad savo automobiliuose galėtų montuoti energingus itališkus V6 variklius. SM buvo pristatytas 1970-ųjų Ženevos automobilių parodoje.

Citroën SM buvo labai gražus automobilis, skirtas ilgoms ir prabangioms kelionėms. (Greg Gjerdingen, Wikimedia(CC BY 2.0)

SM dizainą sukūrė Roberto Oprono vadovaujama dizainerių komanda. Įdomu tai, kad bendros dizaino kalbos buvo ieškoma ne tik su DS, bet ir su Maserati Mistral. Citroën SM pasižymėjo moderniu lašo formos dizainu – galinės ašies ilgis buvo gerokai trumpesnis už priekinės. SM buvo stebėtinai aptakus savo laikui – jo aerodinaminis koeficientas siekė vos 0,26 – pagal šį rodiklį šiam automobiliui ir šiandien nedaug kas gali prilygti. Prie aerodinaminio efektyvumo prisidėjo ir galinių ratų aptakai, ir po vienu stiklu paslėpti abu priekiniai žibintai bei valstybiniai numerių ženklai. Tačiau ne tai buvo keistieji SM bruožai.

SM buvo stebėtinai aerodinamiškas dėl savo lašo formos silueto ir paslėptų galinių ratų. (Matthias v.d. Elbe, Wikimedia)

Iš DS naujasis SM paveldėjo kelias svarbias technologijas. Žinoma, visų pirmiausia, hidropneumatinę važiuoklę, su vairu judančius priekinius žibintus, priekinių varomų ratų sistemą. Tačiau SM turėjo būti sportinis GT klasės automobilis, kurie retai buvo varomi priekiniais ratais.

Priekiniai varantys ratai

Geriausiai automobiliai valdomi tuomet, kai vienai ašiai tenka vienas darbas. Tai yra, priekiniai ratai vairuoja, o galiniai yra sukami variklio. Šiuolaikiniai automobiliai, žinoma, turi pakankamai geras priekinių varomų ratų sistemas, tačiau taip tikrai buvo ne visada. Citroën inžinieriai suvokė, kad norėdami SM montuoti galingesnį variklį jie privalės gerinti automobilio vairavimo sistemą. Taip buvo sukurta DIRAVI sistema – vairo stiprintuvas, kuris iš esmės panaikino bet kokį vairo pojūtį.

Žvilgsnis po Citroën SM kapotu – Maserati variklis yra sumontuotas viduryje, o žalios sferos yra važiuoklės komponentai. (Alf van Beem, Wikimedia)

DIRAVI veikimas priklausė nuo automobilio važiavimo greičio – vairas buvo lengvesnis manevruojant aikštelėje ir šiek tiek sunkesnis važiuojant greitkelyje. Vairas taip pat buvo labai greitas – perėjimui nuo maksimalios kairės iki maksimalios dešinės reikėjo vos poros vairo apsukimų. Žurnalistai tuomet teigė, kad reikia bent 80 km, kad priprastum prie šios sistemos, tačiau vėliau tradicinės sistemos atrodo pasenusios. Vairas praktiškai visiškai nereagavo į kelio nelygumus – net pervažiavus gilią duobę vairas visiškai nesujudėdavo.

Citroën SM savo laiku su 2,7 l 174 AG (130 kW) varikliu buvo greičiausias priekiniais ratais varomas automobilis rinkoje. Iki 100 km/h SM bėgėjosi vos 8,7 s, o maksimalus gamintojo nurodytas greitis siekė 220 km/h. Geriausia tai, kad net važiuodamas tokiu greičiu SM palaikė keleivių patogumą. Hidropneumatinė važiuoklė priminė važiavimą ant debesų, o keturi diskiniai stabdžiai suteikė pasitikėjimo mašina. Automobilis buvo itin stabilus ir posūkiuose, nes variklis iš tiesų buvo sumontuotas viduryje – už priekinės ašies.

Citroën SM šiandien yra medžiojamas kolekcionierių. (Thesupermat, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Neįprastos medžiagos

Citroën taip pasitikėjo savo dizainu ir technologijomis, kad lygiavosi ne tik į Jaguar ar Mercedes-Benz, bet ir į Ferrari bei Porsche. O kodėl ne? Maserati variklis po kapotu, modernus dizainas ir aukštosios technologijos vertė lygiuotis į geriausius. Todėl SM salonas buvo įrengtas labai prabangiai – visur karaliauja oda ir blizgus metalas. Sėdynes buvo galima sureguliuoti labai tiksliai pagal savo poreikius, o reguliuojamą vairą buvo galima ne tik nuleisti ar pakelti, bet ir patraukti arčiau savęs.

Citroën SM salonas buvo stebėtinai prabangus ir kokybiškas. (Thesupermat, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

SM kapotas buvo pagamintas iš aliuminio, taip siekiant išlaikyti gerą svorio pasiskirstymą tarp ašių. Įdomu tai, kad blizgūs kėbulo elementai yra pagaminti ne iš chromuoto plieno, kaip būtų įprasta, o iš gerokai brangesnio, bet patvaresnio nerūdijančio plieno. Citroën pinigų netaupė, nes, kaip minėta, stengėsi sukurti itin prabangų GT.

Standartiniai plieniniai ratlankiai taip pat turėjo blizgių nerūdijančio plieno elementų. Taigi, jie buvo brangūs, nes jiems gaminti reikėjo šiek tiek daugiau rankų darbo nei paprastiems štampuotiems plieniniams ratams. Tačiau tuo metu dar labiau nustebino Michelin, kuri Citroën SM sukūrė anglies pluošto kompozito ratlankius. Priminsime, kad tai buvo aštuntojo dešimtmečio pradžia ir niekas tokių plastmasinių ratlankių tuomet nenešiojo.

Galbūt taip ir neatrodo, bet šie ratlankiai yra pagaminti iš anglies pluoštu sutvirtintos dervos. (Andrew Bone, Wikimedia(CC BY 2.0)

Neįprasta priežiūra ir savininkų bėdos

Citroën SM pardavimai pirmaisiais metais buvo labai geri, tačiau vėliau stipriai sulėtėjo. Buvo siūlomi 2,7 ir 3 litrų varikliai, mechaninė 3 laipsnių ar automatinė 5 laipsnių transmisijos. SM noriai rodėsi lenktynių trasose, filmuose ir automobilių žurnaluose. Juk tokiam inovatyviam GT tiesiog turėjo pasisekti!

Tačiau nesisekė. Visų pirma dėl to, kad tuo metu prasidėjo pasaulinė naftos krizė ir žmonės ėmė ieškoti taupesnių automobilių. Gamintojas teigė, kad SM kiekvienam 100 km sunaudoja 15,7 litrus benzino – daugiau nei BMW 3.0CS ar Mercedes-Benz 450 SLC.

Priekiniai Citroën SM žibintai sukiojosi kartu su vairu, taip suteikdami geresnį matomumą posūkiuose. (Matti Blume, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Kita priežastis buvo prasidėję variklių gedimai. Hidraulinė sistema taip pat nebuvo pati patikimiausia. Tačiau pirkėjus itin atbaidė pats faktas, kad po kapotu slėpėsi Maserati variklis. Juk Citroën hidropneumatinei sistemai ir taip reikėjo markės specialistų dėmesio, o kur ieškoti Maserati meistrų variklio priežiūrai? Ir taip Citroën SM gamyba 1975 metais buvo sustabdyta.

Šiandien Citroën SM yra vienas įdomiausių klasikinių prancūziškų automobilių su sparčiai augančia verte. Patys rečiausi SM – tai Opéra sedanas ir keli kabrioletai. Galbūt ir gaila, kad SM nepasiekė sėkmės ir netapo rimtu konkurentu kitiems prabangiems GT, bet įdiegtos technologijos vėliau buvo naudojamos kituose paprastesniuose Citroën ir net Maserati automobiliuose.



Taip pat skaitykite:

Pirmojo Lamborghini Countach karta turėjo periskopą;

Citroën turėjo labai neįprastą prietaisų skydelį su būgininiu spidometru;

Kodėl beveik visi šiuolaikiniai automobiliai turi plokščias arkų briaunas?

Tomaso Mangusta turėjo net tris bagažines;

McLaren 720S Spider paprasta gudrybe išvengė dažnos kabrioletų problemos;

Ferrari 308 GTB Vetroresina numerio apšvietimas yra sumontuotas nuimame variklio dangtyje, bet jokių laidų ten nėra;

Kodėl Citroën DS vairas turėjo tik vieną stipiną?

Kodėl Citroën C4 vairo vidurinė dalis nesisukiojo kartu su išorine?

Ką bendro turi kibiras ir Citroën Méhari? Kokių dar neįprastų savybių turėjo šis visureigis?
balandžio 18th, 2019

Citroën Méhari – tai 1968 metais pasirodžiusi legendinio Citroën 2CV versija, skirta bekelei. Galbūt taip ir neatrodo, tačiau Méhari iš tiesų yra visureigis. Ir dar koks. Šis modelis taip patiko žmonėms, kad buvo gaminamas net 20 metų. Bet kuo ypatingas buvo Citroën Méhari? Ir ką bendro jis turi su kibiru?

Ne kartą kalbėjome apie Citroën markę kaip apie vieną didžiausių inovatorių automobilių pasaulyje. Nors nei 2CV, nei jo pagrindu sukurtas Méhari nebuvo technologiniai šedevrai, pagaminti pigų automobilį nėra taip lengva, kaip atrodo. Iš tikrųjų, norint pardavinėti pigius automobilius ir iš to uždirbti reikia labai gudrių inžinierių.



Pigusis Citroën 2CV pasirodė dar 1948 metais. Iš tiesų šio automobilio kūrimas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau globalus konfliktas sustabdė revoliucinio modelio vystymą. 1967 metais į rinką žengė Citroën Dyane, kuris buvo giminingas 2CV, bet pasižymėjo kiek aukštesne kokybe ir kaina. Citroën planavo, kad Dyane pakeis 2CV, tačiau tai neįvyko, nes pigesnis modelis buvo paklausesnis. Tiesą sakant, Dyane gamyba buvo nutraukta 1983 metais – 7 metais anksčiau nei gamyklą paliko paskutinis 2CV.

Visi Citroën Méhari pasižybėjo ryškiomis spalvomis. (Magnus Gertkemper, Wikimedia(CC BY-SA 2.0 de)

Citroën 2CV buvo labai pigus automobilis, skirtas atokiems Prancūzijos kaimams. Tai turėjo būti lengvai prižiūrima, dėmesio visiškai nereikalaujanti mašina. Tačiau kartu 2CV buvo gana senamadiškas. Antrojo pasaulinio karo naikintuvų asas grafas Rolandas de la Poype, kuris vadovavo Citroën detales gaminusiai SEAP įmonei, sukūrė 2CV pagrindu sukūrė naujo automobilio dizainą. Ši mašina buvo sukurta būtent ant Dyane platformos, kuri nedaug kuo skyrėsi nuo 2CV. Naujasis automobilis gavo Méhari  vardą – šiuo žodžiu vadinami vienkupriai kupranugariai.

Citroën Méhari (Guillaume Vachey, Wikimedia)

1968 metais pristatytas Citroën Méhari susilaukė didelio susidomėjimo. Ryškiaspalvis visureigis atrodė tarsi kokia karinė mašina iš animacinio filmo. Nepaisant linksmomis spalvomis švytinčio kėbulo, Citroën Méhari buvo gana praktiškas. Šį automobilį buvo galima nuplauti tiesiogine vandens srove – net ir jo salonas neturėjo jokių medžiagų, kurias būtų galima apgadinti vandeniu. Po kapotu slėpėsi 0,6 l dviejų cilindrų variklis, išvystantis 28 ag (21 kW) – kaip visureigiui, tai atrodo labai mažai, tiesa? Na, bet Méhari buvo labai pigus ir paprastas. Grotelėse netgi buvo speciali skylė, pro kurią įkišus rankeną variklį buvo galima užvesti rankiniu būdu.

Méhari tiko ir pramogoms, ir transportui nuošaliose vietose. (Trojanbackoncommons, Wikimedia)

Nors buvo vadinamas visureigiu, standartinis Citroën Méhari buvo varomas tik priekiniais ratais. Tik 1979 metais pasirodė keturiais ratais varoma Méhari versija, kuri pasižymėjo ir kitomis išskirtinėmis savybėmis – turėjo ant kapoto montuojamą atsarginį ratą, pūstas ratų arkas, didesnius ratus bei bamperius. Visgi keturiais ratais varomas Méhari nebuvo labai populiarus – iki 1983 metų Citroën pagamino tik 1300 tokių automobilių, o tada gamybą nutraukė. Dabar tai – kolekcionierių labiausiai medžiojama Méhari versija.

Keturiai ratais varomi Méhari yra lengvai atpažįstami dėl stambesnio kėbulo ir atsarginio rato ant kapoto. (Alexandre Bucquet, Wikimedia(CC BY 3.0)

Priekiniais ratais varomas Méhari buvo gerokai populiaresnis. Šis automobilis buvo labai lengvas – svėrė vos 570 kg. Aišku, 3,52 m ilgio ir 1,53 m pločio automobilis buvo visai mažas, tačiau vis tiek jis galėjo būti toks lengvas? Padėjo tai, kad standartinis Méhari neturėjo stogo, o ir durelės šiam automobiliui nebuvo būtinos. Tačiau iš tiesų tokį mažą svorį pavyko pasiekti kėbulą gaminant iš ABS plastiko. Šiais laikais, kai sakome, kad automobilio kėbulo elementai yra plastikiniai, dažnai kalbame apie stiklo pluoštą ar anglies pluoštu sutvirtintą polimerą. Tuo tarpu ABS plastikas yra labai pigus ir pakankamai silpnas – iš jo gaminami pigiausių prietaisų korpusai, žaislai, pakuotės ir kibirai.

Kėbulo konstrukcija buvo labai paprasta, tačiau kartu turėjo ir vieną ypatingą bruožą – ji buvo modulinė. Tai reiškia, kad dureles buvo galima greitai išmontuoti, o paskui sumontuoti atgal. Lengvai nusiėmė ir iš audeklo bei rėmo pagamintas stogas, o priekinį stiklą buvo galima nuimti ar paguldyti ant kapoto. Visos šios detalės buvo tokios lengvos, kad vienas žmogus per kelias minutes galėjo lengvai transformuoti Méhari iš uždaro visureigio į bagį.

Šioje nuotraukoje – absoliučiai visi pagrindiniai automobilio valdymo prietaisai – Méhari buvo labai paprastas. (Ad Meskens, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Plastikinis Méhari kėbulas nebuvo dažomas – ryškūs pigmentai buvo įterpiami tiesiai į plastiką (juk ir jūsų raudonas kibiras nėra dažytas). Tai, beje, reiškia, kad ultravioletiniai spinduliai (saulės šviesa) blukina Méhari kėbulus ir jų spalvos įprastomis priemonėmis jau nebeįmanoma atstatyti. Citroën Méhari taip pat nebuvo labai saugus – lengvos, bet silpnos sėdynės ir ABS kėbulas neužtikrino keleivių saugumo autoįvykių metu. JAV Méhari buvo registruojamas kaip sunkvežimis, todėl net saugos diržų neturėjo – tais laikais tokio reikalavimo tiesiog nebuvo.

Citroën Méhari Ranger turėjo kietą stogą, bet išlaikė plastikinį kėbulą. (JasonVogel, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Nepaisant trūkumų, žmonės mylėjo Citroën Méhari ir juos noriai pirko. Iki 1988 metų, kuomet Méhari gamyba buvo sustabdyta, Citroën pagamino beveik 145 tūkstančius šių automobilių. Daugiausia jų – paprasti standartiniai priekiniais ratais varomi visureigiai, kiek mažiau – keturiais ratais varomų ir kietastogių versijų. Méhari pardavimai viršūnę pasiekė 1973-1974 metais, kuomet pasaulis išgyveno naftos krizę. Méhari buvo labai taupus, nes turėjo mažą variklį ir svėrė visai nedaug.

Citroën Méhari buvo išties įdomus visureigis su plastikiniu kėbulu – juos ne be reikalo šiandien noriai perka kolekcionieriai.



Taip pat skaitykite:

Kokias inovacijas pristatė Citroën SM?

Pirmojo Lamborghini Countach karta turėjo periskopą;

Citroën turėjo labai neįprastą prietaisų skydelį su būgininiu spidometru;

Kodėl beveik visi šiuolaikiniai automobiliai turi plokščias arkų briaunas?

Tomaso Mangusta turėjo net tris bagažines;

McLaren 720S Spider paprasta gudrybe išvengė dažnos kabrioletų problemos;

Ferrari 308 GTB Vetroresina numerio apšvietimas yra sumontuotas nuimame variklio dangtyje, bet jokių laidų ten nėra;

Kodėl Citroën DS vairas turėjo tik vieną stipiną?

Kodėl Citroën C4 vairo vidurinė dalis nesisukiojo kartu su išorine?

Keturi automobiliai viename – Mercedes-Benz VRC buvo tarsi šveicariškas peilis
balandžio 17th, 2019

Automobiliai būna visokie. Kai kurie žmonės vairuoja pikapus, kiti – universalus. Tuo tarpu treti mėgsta kabrioletus arba sedanus. Bet ar tai būtinai turi būti skirtingi automobiliai? 1995-ųjų Mercedes-Benz VRC siekė įrodyti, kad modulinis kėbulas yra įmanomas.

1995-ųjų Ženevos automobilių parodoje pasirodęs Mercedes-Benz Vario Research Car buvo itin keistas koncepcinis automobilis. Mercedes tuomet neslėpė, kad VRC serijinės gamybos tikrai neišvys, tačiau kai kurie šio automobilio bruožai formuos ateities dizaino madas.



Mercedes-Benz VRC buvo sukurtas siekiant bandyti ir demonstruoti naujas technologijas. Mecedes tuomet manė, kad keičiama kėbulo forma turi potencialo, nes vienas automobilis gali atlikti pačias įvairiausias funkcijas. Tačiau sukurti modulinį kėbulą nebuvo lengva.

VRC kėbulas buvo pagamintas iš anglies pluoštu sustiprinto plastiko. Ši medžiaga, kuri dabar yra naudojama pakankamai dažnai, tuomet buvo tikra inovacija. Ji leido sutaupyti svorio, nes buvo 25 % lengvesnė už aliuminį. Juk buvo labai svarbu, kad skirtingus modulius būtų galima pakeisti greitai ir lengvai. Gamintojas teigė, kad VRC gali pakeisti pavidalą vos per 15 minučių. Šis automobilis galėjo tapti pikapu, dviduriu sedanu, kabrioletu su elektriniu stogu ir universalu. Tiesa, Mercedes numatė, kad kėbulo modulį keis specialistai – tai būtų įmanoma atlikti ir namuose, bet pakankamai sunku.

Mercedes-Benz VCR per 15 minučių galėjo įgyti kitokią formą. (Daimler nuotrauka)

Mercedes-Benz VRC moduliai turėjo būti užkelti ant platformos ir įstatyti į laikiklius. Tuomet elektriniai varikliai pritraukdavo modulį taip, kad šis tampriai laikytųsi prie kėbulo, nešokinėtų ir būtų saugus. Kiekvienas modulis buvo tvirtinamas aštuoniuose taškuose. Įdomu tai, kad ir elektros sistema galėjo atpažinti, kuris modulis yra naudojamas. Juk vienam reikėjo elektros galiniam valytuvui, kitam – elektriniam stogui. Žinoma, priklausomai nuo pasirinkto modulio tekdavo montuoti ir galine sėdynes, tačiau Mercedes-Benz tikino, kad viskam pakeisti vis tiek pakanka 15 minučių.

VRC kėbulas buvo pagamintas iš anglies pluoštu sustiprinto plastiko, todėl buvo lengvas ir tvirtas. (Daimler nuotrauka)

Tačiau VRC buvo skirtas išbandyti ne tik kėbulo technologijoms. Kartu tai buvo automobilis su priekiniais varomais ratais ir bepakopiu variatoriumi. Važiuoklė taip pat nebuvo paprasta – Active Body Control (ABC) technologija palaikė automobilio stabilumą posūkiuose. ABC sistema, beje, nebuvo pamiršta kartu su VRC koncepcija – ji pasirodė jau 1998 metais, kai į rinką žengė Mercedes-Benz C215.

VRC tapo pirmuoju Mercedes-Benz automobiliu su netiesioginiu vairo ir stabdžių mechanizmais. Šioje sistemoje tarp stabdžių pedalo ir stabdžių bei tarp vairo ir priekinių ratų nebuvo jokių mechaninių jungčių. Panašios sistemos kartais yra bandomos ir šiandien, tačiau rimčiau neprigijo. Bėda ta, kad tokios elektrinės technologijos visiškai atima vairo pojūtį ir nekelia vairuotojų pasitikėjimo mašina.

VRC pristatė daug įdomių technologijų, tačiau pati pagrindinė – modulinis kėbulas – neįsitvirtino. (Daimler nuotrauka)

Tuo tarpu spalvotas informacinės sistemos ekranas su apvaliu valdymo jungikliu prigijo – pasirodė 1998-ųjų Mercedes-Benz S-Class (W220). Ši sistema turėjo integruotą GPS, eismo padėties informacijos pranešimus ir saugumo skatinimo funkciją. Pavyzdžiui, ekrane užsidegdavo pranešimas, jei vairuotojas nesilaikydavo leidžiamo greičio ar saugaus atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio.

Nors kelios Mercedes-Benz VRC koncepciniame automobilyje pristatytos technologijos išliko ir paplito po gamintojo gamą, modulinių kėbulų ir šiais laikais nematome. Greičiausiai ir paklausa jiems nebūtų didelė, nors kartais iš tiesų norėtųsi kabrioletą dienai išmainyti į praktišką universalą.



Taip pat skaitykite:

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Toyota Kikai – išvirkščias automobilis;

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Kaip atrodytų studentiškas Jeep? Tikriausiai kaip Jeep Treo;

Honda E Prototype yra išvaizdus elektrinis automobilis, bet viduje turi medienos imitaciją;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis.

1970-75 metais gamintas Citroën SM turėjo ypatingą vairo mechanizmą, plastikinius ratlankius ir daug kitų inovatyvių bruožų
balandžio 15th, 2019

Citroën kadaise buvo viena iš labiausiai inovacijomis garsėjančių automobilių markių pasaulyje. Šis prancūzų automobilių gamintojas visada stengėsi sukurti ką nors, ko kiti negali pasiūlyti. Štai 1970 metais rinkoje pasirodė Citroën SM, kuris turėjo konkuruoti ne tik su Jaguar, Alfa Romeo ir Mercedes-Benz, bet ir su Porsche bei Ferrari.

Apie Citroën norą visada demonstruoti inovacijas jau rašėme. Pavyzdžiui, ar esate matę būgninį spidometrą? Tokį turėjo Citroën CX. Nemažai Citroën automobilių anksčiau turėjo ir vieno stipino vairus, o štai naujesniuose modeliuose montuoti vairai su nesisukančia centrine dalimi. Ir tai dar ne viskas – Citroën visada siekė rodyti pavyzdį ir su kiekvienu modeliu pristatyti ką nors naujo.



Legendinis Citroën DS buvo gaminamas nuo 1955 metų. Tai buvo pakankamai populiarus automobilis, tačiau Citroën visuomet jautė, kad iš jo būtų galima pagaminti ir sportišką GT. Darbas ties šiuo projektu prasidėjo dar 1961-aisiais ir greitai peraugo nuo sportiško DS prie visiškai naujo automobilio. 1968 metais Citroën nusipirko Maserati vien tam, kad savo automobiliuose galėtų montuoti energingus itališkus V6 variklius. SM buvo pristatytas 1970-ųjų Ženevos automobilių parodoje.

Citroën SM buvo labai gražus automobilis, skirtas ilgoms ir prabangioms kelionėms. (Greg Gjerdingen, Wikimedia(CC BY 2.0)

SM dizainą sukūrė Roberto Oprono vadovaujama dizainerių komanda. Įdomu tai, kad bendros dizaino kalbos buvo ieškoma ne tik su DS, bet ir su Maserati Mistral. Citroën SM pasižymėjo moderniu lašo formos dizainu – galinės ašies ilgis buvo gerokai trumpesnis už priekinės. SM buvo stebėtinai aptakus savo laikui – jo aerodinaminis koeficientas siekė vos 0,26 – pagal šį rodiklį šiam automobiliui ir šiandien nedaug kas gali prilygti. Prie aerodinaminio efektyvumo prisidėjo ir galinių ratų aptakai, ir po vienu stiklu paslėpti abu priekiniai žibintai bei valstybiniai numerių ženklai. Tačiau ne tai buvo keistieji SM bruožai.

SM buvo stebėtinai aerodinamiškas dėl savo lašo formos silueto ir paslėptų galinių ratų. (Matthias v.d. Elbe, Wikimedia)

Iš DS naujasis SM paveldėjo kelias svarbias technologijas. Žinoma, visų pirmiausia, hidropneumatinę važiuoklę, su vairu judančius priekinius žibintus, priekinių varomų ratų sistemą. Tačiau SM turėjo būti sportinis GT klasės automobilis, kurie retai buvo varomi priekiniais ratais.

Priekiniai varantys ratai

Geriausiai automobiliai valdomi tuomet, kai vienai ašiai tenka vienas darbas. Tai yra, priekiniai ratai vairuoja, o galiniai yra sukami variklio. Šiuolaikiniai automobiliai, žinoma, turi pakankamai geras priekinių varomų ratų sistemas, tačiau taip tikrai buvo ne visada. Citroën inžinieriai suvokė, kad norėdami SM montuoti galingesnį variklį jie privalės gerinti automobilio vairavimo sistemą. Taip buvo sukurta DIRAVI sistema – vairo stiprintuvas, kuris iš esmės panaikino bet kokį vairo pojūtį.

Žvilgsnis po Citroën SM kapotu – Maserati variklis yra sumontuotas viduryje, o žalios sferos yra važiuoklės komponentai. (Alf van Beem, Wikimedia)

DIRAVI veikimas priklausė nuo automobilio važiavimo greičio – vairas buvo lengvesnis manevruojant aikštelėje ir šiek tiek sunkesnis važiuojant greitkelyje. Vairas taip pat buvo labai greitas – perėjimui nuo maksimalios kairės iki maksimalios dešinės reikėjo vos poros vairo apsukimų. Žurnalistai tuomet teigė, kad reikia bent 80 km, kad priprastum prie šios sistemos, tačiau vėliau tradicinės sistemos atrodo pasenusios. Vairas praktiškai visiškai nereagavo į kelio nelygumus – net pervažiavus gilią duobę vairas visiškai nesujudėdavo.

Citroën SM savo laiku su 2,7 l 174 AG (130 kW) varikliu buvo greičiausias priekiniais ratais varomas automobilis rinkoje. Iki 100 km/h SM bėgėjosi vos 8,7 s, o maksimalus gamintojo nurodytas greitis siekė 220 km/h. Geriausia tai, kad net važiuodamas tokiu greičiu SM palaikė keleivių patogumą. Hidropneumatinė važiuoklė priminė važiavimą ant debesų, o keturi diskiniai stabdžiai suteikė pasitikėjimo mašina. Automobilis buvo itin stabilus ir posūkiuose, nes variklis iš tiesų buvo sumontuotas viduryje – už priekinės ašies.

Citroën SM šiandien yra medžiojamas kolekcionierių. (Thesupermat, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Neįprastos medžiagos

Citroën taip pasitikėjo savo dizainu ir technologijomis, kad lygiavosi ne tik į Jaguar ar Mercedes-Benz, bet ir į Ferrari bei Porsche. O kodėl ne? Maserati variklis po kapotu, modernus dizainas ir aukštosios technologijos vertė lygiuotis į geriausius. Todėl SM salonas buvo įrengtas labai prabangiai – visur karaliauja oda ir blizgus metalas. Sėdynes buvo galima sureguliuoti labai tiksliai pagal savo poreikius, o reguliuojamą vairą buvo galima ne tik nuleisti ar pakelti, bet ir patraukti arčiau savęs.

Citroën SM salonas buvo stebėtinai prabangus ir kokybiškas. (Thesupermat, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

SM kapotas buvo pagamintas iš aliuminio, taip siekiant išlaikyti gerą svorio pasiskirstymą tarp ašių. Įdomu tai, kad blizgūs kėbulo elementai yra pagaminti ne iš chromuoto plieno, kaip būtų įprasta, o iš gerokai brangesnio, bet patvaresnio nerūdijančio plieno. Citroën pinigų netaupė, nes, kaip minėta, stengėsi sukurti itin prabangų GT.

Standartiniai plieniniai ratlankiai taip pat turėjo blizgių nerūdijančio plieno elementų. Taigi, jie buvo brangūs, nes jiems gaminti reikėjo šiek tiek daugiau rankų darbo nei paprastiems štampuotiems plieniniams ratams. Tačiau tuo metu dar labiau nustebino Michelin, kuri Citroën SM sukūrė anglies pluošto kompozito ratlankius. Priminsime, kad tai buvo aštuntojo dešimtmečio pradžia ir niekas tokių plastmasinių ratlankių tuomet nenešiojo.

Galbūt taip ir neatrodo, bet šie ratlankiai yra pagaminti iš anglies pluoštu sutvirtintos dervos. (Andrew Bone, Wikimedia(CC BY 2.0)

Neįprasta priežiūra ir savininkų bėdos

Citroën SM pardavimai pirmaisiais metais buvo labai geri, tačiau vėliau stipriai sulėtėjo. Buvo siūlomi 2,7 ir 3 litrų varikliai, mechaninė 3 laipsnių ar automatinė 5 laipsnių transmisijos. SM noriai rodėsi lenktynių trasose, filmuose ir automobilių žurnaluose. Juk tokiam inovatyviam GT tiesiog turėjo pasisekti!

Tačiau nesisekė. Visų pirma dėl to, kad tuo metu prasidėjo pasaulinė naftos krizė ir žmonės ėmė ieškoti taupesnių automobilių. Gamintojas teigė, kad SM kiekvienam 100 km sunaudoja 15,7 litrus benzino – daugiau nei BMW 3.0CS ar Mercedes-Benz 450 SLC.

Priekiniai Citroën SM žibintai sukiojosi kartu su vairu, taip suteikdami geresnį matomumą posūkiuose. (Matti Blume, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Kita priežastis buvo prasidėję variklių gedimai. Hidraulinė sistema taip pat nebuvo pati patikimiausia. Tačiau pirkėjus itin atbaidė pats faktas, kad po kapotu slėpėsi Maserati variklis. Juk Citroën hidropneumatinei sistemai ir taip reikėjo markės specialistų dėmesio, o kur ieškoti Maserati meistrų variklio priežiūrai? Ir taip Citroën SM gamyba 1975 metais buvo sustabdyta.

Šiandien Citroën SM yra vienas įdomiausių klasikinių prancūziškų automobilių su sparčiai augančia verte. Patys rečiausi SM – tai Opéra sedanas ir keli kabrioletai. Galbūt ir gaila, kad SM nepasiekė sėkmės ir netapo rimtu konkurentu kitiems prabangiems GT, bet įdiegtos technologijos vėliau buvo naudojamos kituose paprastesniuose Citroën ir net Maserati automobiliuose.



Taip pat skaitykite:

Pirmojo Lamborghini Countach karta turėjo periskopą;

Citroën turėjo labai neįprastą prietaisų skydelį su būgininiu spidometru;

Kodėl beveik visi šiuolaikiniai automobiliai turi plokščias arkų briaunas?

Tomaso Mangusta turėjo net tris bagažines;

McLaren 720S Spider paprasta gudrybe išvengė dažnos kabrioletų problemos;

Ferrari 308 GTB Vetroresina numerio apšvietimas yra sumontuotas nuimame variklio dangtyje, bet jokių laidų ten nėra;

Kodėl Citroën DS vairas turėjo tik vieną stipiną?

Kodėl Citroën C4 vairo vidurinė dalis nesisukiojo kartu su išorine?

Vienas rečiausių Volkswagen pasaulyje- tikriausiai šio sunkvežimio net nesate matę
balandžio 12th, 2019

Volkswagen yra daugeliui labai gerai pažįstama markė. Galėtume parodyti kokio nors vieno iš pirmųjų Volkswagen automobilių nuotrauką ir tikriausiai daugelis nesunkiai pasakytų, kas tai. Tačiau kažin, ar atpažinsite šį Volkswagen Polo ilgio sunkvežimį – tai yra viena rečiausių šios markės mašinų.

Volkswagen Plattenwagen, kitas ankstyvasis markės sunkvežimis, taip pat yra labai reta mašina, tačiau jis buvo naudojamas tik gamyklų viduje. O štai EA489 Basistransporter iš tikrųjų važinėjo keliais, nors beveik niekas jo neprisimena. Aišku, nebent gyvenate Meksikoje.



Volkswagen EA489 Basistransporter, gamintas 1975-1979 metais, buvo itin paprastas sunkvežimis, sukurtas kaip pati paprasčiausia, pigiausia ir lengviausiai prižiūrima krovininė transporto priemonė. Tuo metu tokios mašinos buvo labai populiarios nemažoje pasaulio dalyje. Prasta ekonominė situacija ir aukštos degalų kainos vertė ūkininkus, smulkius verslininkus ir prekeivius ieškoti pigesnių modelių, todėl būtent tokias mašinas kūrė Toyota, Ford, General Motors ir keli kiti gamintojai.

Volkswagen EA489 Basistransporter pristatymas Vokietijos ekonominio bendradarbiavimo ir besivystančių šalių paramos ministerijoje 1973 metai. (Bundesarchiv, B 145 Bild-F040857-0012, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Tikriausiai EA489 Basistransporter vardas jums net nėra girdėtas, bet galbūt esate girdėję apie Volkswagen Hormiga? Taip šis sunkvežimis buvo vadintas Meksikoje. Volkswagen kūrė šį modelį tam, kad šis paplistų po mažiau išsivysčiusias valstybes, todėl Pueblos mieste buvo gaminamos Meksikos rinkai skirtos Hormigos. Filipinuose šis sunkvežimis buvo vadinamas Volkswagen Trakbayan, Indonezijoje – Volkswagen Mitra. Beje, Mitra buvo šiek tiek kitoks sunkvežimis – jis turėjo kelis  Volkswagen Type 2 mikroautobuso kėbulo komponentus. Turkijoje šis sunkvežimis vadintas tiesiog  Volkswagen EA489. Tuo tarpu Suomijoje Wihuri Group gamino Teijo sunkvežimį, kuris buvo iš esmės tas pats EA489 Basistransporter – keletas iš 200 suomiškų Teijo iškeliavo į Afriką.

Suomiškasis Teijo iš esmės buvo tas pats Volkswagen EA489 Basistransporter, tik surinktas kitos kompanijos gamykloje. (Gwafton, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Bet kas tai buvo? Volkswagen EA489 Basistransporter buvo labai primityvus sunkvežimis su kopėčių formos rėmu ir ant jo sumontuota iš paprastų plokščių pagaminta kabina, kurioje tilpo du-trys žmonės. Gale buvo visai nedidelis atviras krovinių skyrius – Basistransporter buvo pikapas. Iš nuotraukų net sunku suvokti, koks mažas iš tiesų yra šis sunkvežimis – jo ilgis siekia vos daugiau nei 4 metrus. Basistransporter yra tik keliais milimetrais ilgesnis nei šių laikų Polo, bet yra už jį siauresnis. Volkswagen EA489 Basistransporter plotis – 1,68 m, o aukštis – 1,99 m. Šis automobilis svėrė 1,29 t.

Kaip galite įsivaizduoti, Volkswagen taupė ne tik kėbulo sąskaita. Po Basistransporter kabina slėpėsi oru aušinamas 1,6 litrų variklis, kuris per 4 laipsnių mechaninę transmisiją suko priekinius ratus. Nors variklis išvystė tik maždaug 50 ag (37 kW), to pakako, kad Basistransporter įsibėgėtų iki 85 km/h. Tuo tarpu Indonezijoje surinkinėtas Mitra kažkodėl galėjo pasiekti visus 95 km/h. Basistransporter galėjo pavežti maždaug tonos svorio krovinį.

Volkswagen Hormiga, pagamintas Meksikoje. (Ernesto Ariel Gallegos Martínez, Wikimedia(CC BY 3.0)

Kodėl sakome, kad Basistransporter yra vienas rečiausių visų laikų Volkswagen modelių? Vokietijoje, Hanoveryje buvo pagaminta 2600 šių sunkvežimių rinkinių, dalis kurių vėliau buvo surinkti aukščiau paminėtose šalyse. Puebloje Meksikoje pagaminta dar maždaug 3600 šių sunkvežimių. Tai reiškia, kad iš viso šių Basistransporter  skaičius neviršijo 7 tūkstančių, įskaitant ir tuos Suomijoje gamintus Teijo modelius. Kadangi tai buvo pigios darbinės transporto priemonės, niekas jų nesaugojo. Daug Basistransporter sunkvežimių gyvenimą baigė metalo laužo supirktuvėse, nes nebuvo laikomi istorinėmis vertybėmis. Kadangi buvo gaminami pigiai, medžiagų kokybė taip pat buvo prasta, todėl šie sunkvežimiai lengvai pasidavė laikui. Dėl to dabar sunku surasti tikrą originalų Volkswagen logotipu pasipuošusį EA489 Basistransporter.



Taip pat skaitykite:

Volkswagen Plattenwagen – vienas pirmųjų Volkswagen automobilių, apie kurį nesate girdėję;

BMW M3 pikapas? (7 faktai apie BMW, kurių galbūt nežinojote);

Goliath GD 750 – neįprastas vokiškas triratis pikapas;

Scammell Scarab mechaninis arklys-vilkikas;

Ford dar 1966 metais sukūrė naikintuvų įkvėptą pikapą jaunimui;

Jeep FC – kiek netradicinės formos klasikinis pikapas.

Keli įdomūs faktai apie Formulės 1 bolidų transmisijas – ar jos turi atbulinį bėgį?
balandžio 11th, 2019

Visi žino, kad Formulės 1 bolidai yra labai pažangūs, pilni aukštųjų technologijų, o jų sėkmė priklauso ir nuo nepaprastai aukštų gamybos standartų. Transmisijos nėra išimtis – jos taip pat yra labai brangios, tikslios ir efektyvios. Štai kelios įdomybės apie jas.

Formulės 1 bolidai yra tiesiog pripildyti aukštosiomis technologijomis. Neseniai rašėme apie jų naudojamus stabdžius, kviečiame paskaityti ir tą straipsnį. O dabar pažvelkime į transmisiją.



Formulės 1 transmisijos yra griežtai apibrėžiamos taisyklėmis. Tai užtikrina, kad visos komandos turės apytiksliai vienodas transmisijas, pasižyminčias panašiomis charakteristikomis. Jei taisyklėse nebūtų tokių reikalavimų, galite neabejoti, kad turtingesnės komandos turėtų pažangesnes pavarų dėžes arba jas keistų prieš kiekvienas lenktynes.

Taisyklėse nurodyta, kad bolido transmisija privalo turėti aštuonis bėgius važiavimui į priekį ir vieną atbulinę pavarą. Įdomu tai, kad šių pavarų santykį (bėgių ilgumą) komandos privalo nustatyti prieš sezoną ir vėliau jo keisti negali. Šiais laikais naudojamos pusiau automatinės transmisijos, o štai automatinės pavarų dėžės ir bepakopiai variatoriai yra draudžiami. Transmisijos taip pat negali turėti įvairių sistemų, skirtų padėti vairuotojui. Pavyzdžiui, stabilumo ir starto kontrolės ar sankabos palaikymo sistemos yra draudžiamos.

Formulės 1 bolidai turi labai pažangias ir sudėtingas transmisijas. (Alberto-g-rovi, Wikimedia (CC BY 3.0)

Įdomu ir tai, kad nors Formulės 1 bolidai yra gaminami iš labai pažangių medžiagų, pavarų dėžės krumpliaračiai privalo būti plieniniai. Plienas yra tvirta ir, svarbiausia, patikima medžiaga, pakelianti pakankamai aukštas temperatūras. Tiesa, šis reikalavimas įtrauktas ne be reikalo – komandos tikriausiai norėtų naudoti ir kitas medžiagas, tačiau organizacija nori neleisti dar labiau išsipūsti bolidų kainai. Pats transmisijos korpusas yra gaminamas iš titano lydinio. Formulės 1 pavarų dėžė yra montuojama gale, tiesiai už variklio, o patys bolidai yra varomi tik galiniais ratais.

Taigi, Formulės 1 bolidai naudoja pusiau automatines sekvencines pavarų dėžes, kurios yra valdomos už vairo esančiomis mentelėmis. Kaip tikriausiai žinote, šios mentelės yra tik mygtukai, nurodantys kompiuteriui, ką reikia daryti. Vairuotojui patraukus tokią mentelę, elektro-hidraulinė sistema perjungia pavarą. Lenktynių metu vairuotojui rūpintis sankaba nereikia  tačiau jos mentelę tenka patraukti pajudant iš vietos. Beje, neutralią pavarą galima įjungti ir bolido išorėje esančiu mygtuku pažymėtu N raide – jis yra skirtas trasos darbuotojams, kuriems, gali tekti pastumti pavojingai sustojusį bolidą.

Nors turi atbulinius bėgius, bolidai į garažus keliauja stumiami ant specialių vežimėlių. (Alberto-g-rovi, Wikimedia(CC BY 3.0)

Formulės 1 bolidų transmisijos naudoja kelių diskų sankabas, kurios užtikrina labai greitą pavarų perjungimą. Skaičiuojama, kad pavaros perjungimui reikia mažiau nei 0,05 s. 10 cm skersmens sankabos yra gaminamos iš anglies kompozito ir gali atlaikyti daugiau nei 720 arklio galių. Jos, žinoma, vis tiek dyla kaip ir pačios pavarų dėžės, tačiau keisti šiuos komponentus galima ne visada.

Taisyklėse numatyta, kad lenktynininkas privalo naudoti tą pačią transmisiją bent šešioms lenktynėms iš eilės. Aišku, kaip ir kiti komponentai, transmisijos kartais tiesiog sugenda. Jei bolidas negali baigti lenktynių dėl sugedusios transmisijos, iki kito etapo ją galima pakeisti ir už tai nebus baudžiama. Visais kitais atvejais už priešlaikinį transmisijos keitimą baudžiama penkiomis starto pozicijomis.

Todėl komandos stengiasi prižiūrėti pavarų dėžes. Dažnai švirkštais imami alyvos mėginiai, kuriuose vėliau ieškoma metalo dalelių ar kitų nepageidaujamų priemaišų. Pavarų dėžės taip pat tausojamos bolidą tiesiog stumiant visada, kai tik tai yra įmanoma. Nors turi atbulinę pavarą, bolidai į garažus važiuoja tikrai ne savo eiga. Atbulinis bėgis, iš esmės, yra skirtas tik apsisukimui, jei bolidas išlekia už trasos ribų, ar pasitraukimui, jei vairuotojui atrodo, kad jis pavojingai sustojo.



Taip pat skaitykite:

Kaip veikia Formulės 1 stabdžiai? Iš ko jie pagaminti?

Kam reikalingi lenktynių trasose matomi ryškiaspalviai borteliai?

Kodėl Formulės 1 bolidai po savęs palieka ryškias žiežirbų uodegas?

Kokius degalus naudoja Formulės 1 bolidai?

Ar žinojote, kad Formulės 1 lenktynininkai bolide malšina troškulį?

Kodėl kiekviena Formulės 1 komanda lenktynėse turi po du bolidus?

Keista priežastis, kodėl slikai Formulėje 1 net 10 metų buvo uždrausti;

Kiek mygtukų turi nauji Formulės 1 bolidų vairai?

Formulėje 1 dalyvavo ir moterys;

Kodėl Formulės 1 bolidai bandymuose važinėja apkarstyti keistomis grotomis?

Naujas Ferrari F1 bolidas nudažytas matiniais dažais, bet tikrai ne dėl grožio.

Technika, kuri darbuojasi po žeme – tik pažvelkite į didžiulį Caterpillar R3000H (Video)
balandžio 18th, 2019

Kasyklose dirba įvairi technika. Žemose požeminėse šachtose, į kurias įprasta technika netilptų, darbuojasi specialiai šiai aplinkai sukurti krautuvai. Kokia tai technika? Pažvelkime į kelias Caterpillar R3000H savybes.

Kuomet sakome, kad R3000H yra žemo profilio, žinome, neturime omenyje kažkokio labai mažo krautuvo. Iš tiesų Caterpillar R3000H yra gana didelis, tačiau jo aukštis yra mažesnis nei tų krautuvų, kurie yra skirti darbui paviršiuje. Palyginimui, antžeminio Caterpillar 986K aukštis siekia daugiau nei 4 metrus, o štai R3000H – tik šiek tiek daugiau nei 3 metrus.



Žemas Caterpillar R3000H aukštis, žinoma, nėra atsitiktinumas. Požeminės kasyklos yra skirtos vertingai žaliavai išgauti. Didžiausi telkiniai dažnai nėra lengvai pasiekiami. Didelės šachtos kalnakasybos kompanijoms kainuoja didelius pinigus, todėl visada, kai tik tai įmanoma, stengiamasi apsiriboti mažesnių išmatavimų šachtomis, kuriomis vyksta tik transportavimas. Taigi, žemas R3000H ūgis yra didelis privalumas. Kita vertus, norint pasiekti nedidelį aukštį, variklį teko sumontuoti toli gale. Caterpillar R3000H ilgis – apie 11,5 m. Jau vien atstumas tarp ašių siekia 3,78 m. Tuo tarpu R3000H  plotis siekia apie 3,2 m.

Caterpillar R3000H aukštis siekia vos daugiau nei 3 metrus, o ilgis – apie 11,5 metrus. (Gamintojo nuotrauka)

Atvykęs į kasybos vietą R3000H įrodo, kad ne ūgis yra svarbiausia. Šis frontalinis krautuvas savo kaušą gali iškelti į 6,2-6,3 metrų aukštį (priklauso nuo kaušo). Taip jis pakrauna lygiai tokius pat žemus sunkvežimius, kurie vėliau rūdą veža perdirbimui. R3000H taip pat gali kasti ir stumdyti skaldą, akmenis, tiesti požeminius kelius. Gamintojas siūlo didelę įvairių priedų įvairovę. Pavyzdžiui, vieni kaušai yra skirti kietai uolienai, o kiti – ne tokioms tankioms medžiagoms.

Caterpillar R3000H tikrai nėra galingiausias krautuvas pasaulyje – patys galingiausi dirba paviršiuje. Ši mašina turi 15,2 litrų Cat C15 variklį, išvystantį 305 kW galią. Žinoma, visi keturi ratai yra varomi, o krautuvas vairuojamas rėmui lankstantis pusiau. Tuščias R3000H sveria 58,3 tonas, todėl, kaip galite įsivaizduoti, jis nėra labai greitas. Įdomu tai, kad maksimalus greitis pasiekiamas įjungus ketvirtą atbulinį bėgį – su šia pavara R3000H įsibėgėja iki 31,3 km/h. Tuo tarpu važiuodamas į priekį R3000H gali įsibėgėti tik iki 28,2 km/h. Tačiau juk ne greitis šiai mašinai yra svarbiausias.

Tokie krautuvai dirba po žeme – nedideli išmatavimai padeda važiuoti žemomis transportinėmis šachtomis. (Gamintojo nuotrauka)

Caterpillar R3000H gali pakelti 20 tonų svorį. Tiksliau, gali pakelti ir daugiau, tačiau gamintojas nurodo tokią optimalią ribą – keldamas ne daugiau nei 20 tonų R3000H tarnaus ilgiau. Kita vertus, jei krautuvo operatorius bus per daug godus, R3000H gali imti verstis pirmyn – gamintojas nurodo, kad tai įvyksta keliant daugiau nei 47,3 tonas. Šio krautuvo variklis yra toli gale, kad būtų išlaikytas geras balansas.

CAT pasistengė, kad vairuotojo vieta būtų kiek įmanoma saugesnė ir patogesnė. Vairuotoją saugo labai tvirta kabina, kuri yra sukurta atlaikyti apsivertimams. Visi valdymo prietaisai yra išdėstyti taip, kad būtų labai lengvai pasiekiami. Beje, įdomu tai, kad Caterpillar R3000H neturi vairo – jis yra vairuojamas vairasvirte, ant kurios yra ir pavarų perjungimo jungikliai. Saugumo dėlei variklį galima išjungti ir iš lauko – jei pastebėtų problemą, darbininkai tai iš karto ir padarytų.

Galiausiai, tikriausiai nieko nenustebins faktas, kad toks didelis krautuvas Caterpillar R3000H turi 1539 litrų degalų baką. R3000H  varikliui reikia 34 litrų alyvos,  transmisijai – 62 litrų, o hidraulinei sistemai – 140 litrų hidraulinio skysčio. Tai yra įspūdingi skaičiai, todėl tokių mašinų išlaikymas yra pakankamai brangus. Tačiau tai – didžiulės pramonės darbo įrankiai, kurie uždirba labai didelius pinigus.

Caterpillar R3000H yra tik vienas iš po žeme dirbančios technikos pavyzdžių. Tai yra milžiniškos mašinos, kurios dirba ten, kur prasideda ir nemažai daiktų, kuriuos visi naudojame.



Taip pat skaitykite:

Kaip kranas gali būti naudojamas grunto tankinimui?

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Liebherr LTR 1220 gali ne tik pakelti 220 tonų, bet ir su šiuo svoriu judėti pirmyn;

Liebherr LTM 11200-9.1 – 1200 tonų pakeliantis mobilus kranas;

Liebherr R9800 – vienas didžiausių karjerų ekskavatorių pasaulyje;

Iki kokio slėgio pripučiamos didžiausių karjerų sunkvežimių padangos?

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

A-10 Thunderbolt II yra labai tvirtas – nepatikėsite, kokius pažeidimus patyręs A-10 gali skristi toliau
balandžio 17th, 2019

Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II yra siaubą keliantis šturmo lėktuvas. Antžeminius taikinius jis naikina automatine 30 mm patranka, kuri šaudo 3900 šūvių per minutę greičiu. Toks veikimo būdas reiškia, kad A-10 dažnai sukiojasi tiesiai virš priešo galvų, todėl jam pačiam kyla nemenkas pavojus. Tačiau vis tiek nustebsite sužinoję, koks tvirtas iš tiesų yra A-10 ir kokius pažeidimus patyręs jis gali sėkmingai skristi toliau.

A-10 Thunderbolt II pirmam skrydžiui pakilo dar 1972 metais, o tarnybą JAV Karinėse oro pajėgose pradėjo dar 1977-iais. Apie šį lėktuvą rašome ne pirmą kartą. Jei jums įdomu, kodėl jo varikliai atrodo tarsi prilipdyti atsitiktinėje liemens vietoje, kviečiame paskaityti pirmąjį serijos straipsnį.



Savo taikinius Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II dažnai atakuoja iš vos didesnio nei 1 km aukščio. Nors jis yra pakankamai greitas, manevringas ir gausiai ginkluotas, šis lėktuvas pats neišvengiamai tampa taikiniu. Todėl pilotas su visa avionikos įranga sėdi vadinamojoje vonioje – titano plokščių saugomame korpuse, galinčiame atlaikyti 23-57 mm ginklų smūgius. Šarvai sudaro apie 6 % tuščio lėktuvo svorio. Iš vidinės pusės šarvų plokštės yra dengtos nailonu, kuris turėtų sulaikyti atplaišas. Kabinos gaubtas taip pat yra atsparus smulkesnei amunicijai.

Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II yra neįtikėtinai kietas lėktuvas. (US Air Force, Wikimedia)

Jau rašėme, kad A-10 varikliai yra sumontuoti aukščiau, kad naudojant žvyrinius takus į juos nepatektų įvairių akmenukų ir kitų objektų. Tačiau, žinoma, šie varikliai vis tiek yra pažeidžiami priešo paleistais šūviais.  A-10 gali skristi ir su vienu neveikiančiu varikliu. Tarp variklių ir fiuzeliažo yra įrengtos ugniasienės, o patys varikliai turi ir gaisro slopinimo sistemas.

Visi keturi A-10 Thunderbolt II degalų bakai yra sumontuoti pačiame fiuzeliažo centre. Siurbliai ir pačios svarbiausios mechanizmo dalys yra paslėptos pačiuose bakuose, kuriuos tiek iš vidaus, tiek iš išorės dengia poliuretano putos. Degalų linijos savaime užsisandarina, jei yra pažeistos, tačiau jei atsiveria rimtesnis plyšys, bet kuris bakas gali būti atjungtas nuo sistemos.

A-10 yra labai tvirtas, nes savo darbą dirba pakankamai nedideliame aukštyje. (Staff Sgt. Joe McFadden, Wikimedia)

A-10 uodega turi du vertikalius stabilizatorius. Tokią konstrukciją nulėmė ir variklių konfigūracija, ir noras orlaiviui suteikti geresnį manevringumą. Tačiau A-10 gali skristi ir su vienu nuplėštu vertikaliu stabilizatoriumi ar vos puse uodegos. Žinoma, tokiu atveju valdymo savybės stipriai nukentėtų, tačiau pilotas bent jau galėtų parskristi į bazę.

Negana to, A-10 nenukris net jei bus nuplėšta net pusė sparno. Vėlgi, tai gerokai suprastins lėktuvo valdymo savybes, tačiau A-10 bent jau galės saugiai nusileisti. Šis orlaivis yra valdomas per hidraulinę sistemą. Tiksliau, dvi sistemas – vieną gedimo atveju pakeičia kita. Jei abi hidraulinės sistemos yra apgadintos ar tiesiog sugenda, A-10 galima pilotuoti ir per senas geras mechanines jungtis.

A-10 gali skristi ir vos su vienu varikliu, puse uodegos ir su pusantro sparno. (Air Combat Command United States Air Force, Wikimedia)

A-10 Thunderbolt II tvirtumas buvo ne kartą išbandytas. Štai 2003 metais kapitonės Kim Campbell pilotuojamas A-10 buvo stipriai apgadintas virš Bagdado. Vienas variklis buvo visiškai sugadintas, stiprią žalą patyrė ir hidraulikos sistemos, uodegą nusėjo kulkų skylės. Pilotė tuomet jau mechaniškai valdomą orlaivį pilotavo dar valandą, o tuomet saugiai nusileido.

Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II yra išties tvirtas ir efektyvus lėktuvas. Jis taip pat yra nebrangiai išlaikomas, efektyvus ir patikimas. Todėl apie jį dar pakalbėsime kituose serijos straipsniuose.



Taip pat skaitykite:

Kodėl Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II varikliai yra sumontuoti tokioje keistoje vietoje?

Kodėl žvalgybinis lėktuvas Lockheed U-2 turi vieną šoninį veidrodėlį?

Kodėl strateginiai bombonešiai dažnai būdavo iš dalies ar visiškai balti?

Kodėl kai kurie lėktuvai variklius turi po sparnais, o kiti – prie uodegos?

Kodėl tankų pabūklų viduryje dažnai būna sustorėjimas? 

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Kaip atrodo neasfaltuotiems takams paruoštas Boeing 737?

Kodėl šturmo lėktuvo A-10 varikliai sumontuoti taip aukštai gale? Pasirodo, yra net kelios gudrios priežastys
balandžio 12th, 2019

1972 metais pirmam skrydžiui pakilęs Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II yra labai įdomus ir neįprastas lėktuvas. Jis buvo suformuotas aplink automatinę 30 mm patranką ir iki šiol yra efektyvus antžeminių taikinių naikintojas. A-10 turi du turboventiliatorinius variklius, bet jie yra sumontuoti gale ir dar aukščiau svorio centro. Kodėl? Pasirodo, yra net kelios labai gudrios priežastys.

Apie A-10 Thunderbolt II rašysime dar ne kartą. Šis lėktuvas tarnybą JAV Karinėse oro pajėgose pradėjo dar 1977 metais, keisdamas pasenusius propelerinius atakos lėktuvus. A-10 yra labai tvirtas ir patikimas lėktuvas – jį galima greitai sutaisyti paprastais įrankiais, jis be problemų skrenda ir su vienu veikiančiu varikliu, turi dvi hidraulines sistemas ir galimybę orlaivį valdyti mechaninėmis priemonėmis. Iš tiesų, ir varikliai sumontuoti tokioje neįprastoje vietoje siekiant palengvinti orlaivio priežiūrą.



Jau vien dėl savo vaidmens A-10 dažnai laikosi priešakinėse gretose. Tai reiškia, kad jam dažnai tenka kilti nuo laikinų aerodromų takų, kurie įprastai yra žvyruoti. Aukščiau sumontuoti General Electric TF34-GE-100 varikliai įtraukia mažiau dulkių ir akmenukų, todėl rizika sugadinti variklį pašaliniais objektais yra bent šiek tiek mažesnė. Tai ypač aktualu avarinių nusileidimų atveju.

A-10 varikliai sumontuoti pakankamai aukštai – aukščiau už svorio centrą. (Lance Cheung, Wikimedia(CC BY 2.0)

A-10 lėktuvas taikinius atakuoja iš gana nedidelio aukščio, todėl visada rizikuoja būti apgadintas. Pavyzdžiui, gali nukentėti važiuoklė. Įdomu tai, kad pagrindiniai lėktuvo ratai niekada nėra visiškai paslėpti – net ir sutraukta važiuoklė dalį kiekvieno rato palieka išorėje. Taip A-10 gali saugiau nutūpti su neišsiskleidusia važiuokle, todėl labai svarbu išlaikyti variklius toliau nuo tako paviršiaus.

A-10, nutūpęs su neišsiskleidusia važiuokle. (U.S. Air Force, Wikimedia)

Minėjome, kad A-10 buvo sukurtas taip, kad jo remontui ir priežiūrai nereikėtų daug įrankių. Išorėje sumontuoti varikliai, nepridengti fiuzeliažo plokštėmis, yra lengviau pasiekiami mechanikams. Ta 30 mm GAU-8/A Avenger automatinė patranka nėra vienintelis A-10 ginklas – po sparnais šis lėktuvas gali gabenti dar nemažai įvairios ginkluotės. Kadangi varikliai yra sumontuoti pakankamai aukštai, sugrįžęs A-10 gali būti papildomas amunicija ir raketomis neišjungęs variklių – rizika įtraukti ant žemės dirbančius žmones yra gana žema. Tai pagreitina sugrįžimą į ataką.

Gausiai ginkluotas A-10 Thunderbolt II – atkreipkite dėmesį į šiek tiek išlindusius ratus. (U.S. Air Force, Wikimedia)

Bet ir tai dar ne viskas. A-10 turi du vertikalius uodegos stabilizatorius. Jie užtikrina stabilų skrydį ir labai gerą manevringumą, tačiau kartu jie uždengia dalį variklių pučiamų karštų dujų. Tai reiškia, kad raketoms su IR taikikliais sunkiau surasti šį lėktuvą.

Du vertikalūs stabilizatoriai šiek tiek uždengia variklių išmetamą karštą orą, todėl į lėktuvą sunkiau nusitaikyti į šilumą reaguojančioms raketoms. (Air Combat Command United States Air Force, Wikimedia)

Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II yra pilnas tokių gudrių sprendimų, tačiau tokia įdomi variklių montavimo vieta turi ir trūkumų. Nors aukštai gale sumontuoti varikliai neįtraukia tako dulkių ir akmenukų, jie prisikvėpuoja automatinės patrankos dujomis. Jos gali būti pavojingos – jomis kvėpuojantis variklis gali tiesiog uždusti ir užgesti. Pastebėjus šią problemą buvo ieškoma sprendimo. Iš pradžių bandyti įvairūs ginklo gaubtai, tačiau jie nebuvo labai efektyvūs. Vėliau buvo sugalvotas paprastesnis sprendimas – kaskart šaudant pagrindiniu ginklu, įjungiama variklių degimo sistema, kuri jiems neleidžia sustoti.

30 mm patrankos skleidžiamos dujos patenka ir į variklius, bet tai būtų dar didesnė problema, jei varikliai būtų žemiau. (A1C JONATHAN SNYDER, Wikimedia)

Kita tokios konstrukcijos problema yra variklių polinkis kreipti A-10 nosį žemyn Kadangi varikliai yra sumontuoti gale, aukščiau svorio centro, jų galia verčia lėktuvą sukti žemyn. Ši problema išspręsta variklių išmetimo sistemą pakreipus 9 laipsniais žemyn.

A-10 į pensiją artimiausiu metu nesiruošia. (U.S. Air Force, Wikimedia)

Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II yra gana senas lėktuvas – paskutiniai pagaminti dar 1984 metais. Prieš kelerius metus buvo kalbama, kad ateityje A-10 turės būti pakeistas modernesniu F-35, tačiau pastarasis naikintuvas ir jo išlaikymas yra gerokai brangesni. A-10 yra lėtas ir tinkamas tik specifinėms užduotims, tačiau šis lėktuvas yra toks patikimas, pigiai išlaikomas ir paprastai prižiūrimas, kad dabar apie jo atsisakymą net nekalbama. Kituose straipsniuose dar pakalbėsime, kas nulėmė tą nenugalimą A-10 tvirtumą bei užsispyrimą.



Taip pat skaitykite:

Kodėl žvalgybinis lėktuvas Lockheed U-2 turi vieną šoninį veidrodėlį?

Kodėl strateginiai bombonešiai dažnai būdavo iš dalies ar visiškai balti?

Kodėl kai kurie lėktuvai variklius turi po sparnais, o kiti – prie uodegos?

Kodėl tankų pabūklų viduryje dažnai būna sustorėjimas? 

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Kaip atrodo neasfaltuotiems takams paruoštas Boeing 737?

Sraigtinė važiuoklė, du varikliai ir labai konkreti užduotis – ZIL-2906 buvo sukurtas ne pramogai
balandžio 10th, 2019

Visureigiai kuriami dėl įvairių priežasčių. Dažnai jie reikalingi tam, kad žmonės galėtų pasiekti atokius pramoninius objektus, nuošalius gamtos kampelius ar tiesiog pasimėgautų bekelės teikiamais malonumais. ZIL-2906 įdomus tuo, kad buvo sukurtas labai specifinei užduočiai – kosminių kapsulių paieškai.

Reikalas tame, kad iš kosminių stočių sugrįžtančios Sojūz kapsulės gali nusileisti ir ne lengviausiai pasiekiamose vietose. Pavyzdžiui, kur nors Sibiro taigoje, tarp medžių ir pelkių, kur nėra jokių kelių ir miestų. Labai svarbu kosmonautus pasiekti anksčiau nei juos suras laukiniai gyvūnai. Juk nusileidimas dažnai būna gana grubus, todėl jo metu įmanoma ir susižeisti. Taigi, dar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo nuspręsta sukurti mašiną, kuri galėtų greitai pasiekti į Žemę sugrįžusią kapsulę, nepriklausomai nuo vietovės sąlygų.



Iš tikrųjų, ZIL-2906 (ir naujesnė ZIL-29061 versija) yra dviejų mašinų derinio dalis. Šis visureigis su sraigtine važiuokle yra vežamas ant  ZIL-4906 sunkvežimio, kuris turi net šešis varomus ratus. ZIL-2906 yra gana lėtas, todėl tiesiog negali būti naudojamas kaip vienintelė paieškos ir gelbėjimo priemonė. Tuo tarpu ZIL-4906 sunkvežimis išvysto 80 km/h greitį. Jis važiuoja tol, kol kelias pasidaro per daug sudėtingas. O neįveikiamų kliūčių šiam sunkvežimiui yra nedaug, nes jis turi 6 varomus ratus ir gali plaukti. Visgi, kai privažiuojamos neįveikiamos gamtinės kliūtys, nuo ZIL-4906 nugaros greitai nukraunamas ZIL-29061, kuris toliau kelionę tęsia pats.

ZIL-29061 gali ir plaukti, ir važiuoti bet kokiu paviršiumi. (Mil.ru, Wikimedia (CC BY 4.0)

ZIL-2906 turi uždarą šildomą kabiną, kurioje dirba du įgulos nariai (medikas ir vairuotojas) ir yra vietos kosmonautams. Šie, beje, įprastai gabenami gulomis, net jei nėra susižeidę. ZIL-2906 ilgis – 4,86 metrai, o plotis – 2,2 metrai. Nepaisant to, kad ZIL-29061 korpusas yra pagamintas iš aliuminio, o kabina – iš stiklo pluošto, šis visureigis vis tiek sveria apie 2,25 tonas. ZIL-2906 svėrė šiek tiek mažiau dėl mažesnių ir silpnesnių variklių. Žinoma, tikriausiai keisčiausiai atrodo šio visureigio sraigtinė važiuoklė.

Pasiekus nepravažiuojamą ruožą, nukraunamas visureigis su sraigtine važiuokle, kuris kelionę tęsia pats. (Mil.ru, Wikimedia (CC BY 4.0)

Sraigtinė važiuoklė yra labai retas konstrukcinis sprendimas. Techniškai, ji siūlo geresnį sukibimą su minkštu paviršiumi, tačiau labai prastai veikia ant kietos kelio dangos. Ji taip pat yra potencialiai brangesnė, greičiau dėvisi. Visi šie trūkumai ZIL-2906 atveju yra nesvarbūs, nes ši mašina yra labai specializuota ir yra naudojama tik tuomet, kai reikia ieškoti kažkur nusileidusios kosminės kapsulės.

ZIL-29061 yra naudojami iki šiol. (Mil.ru, Wikimedia (CC BY 4.0)

ZIL-29061 turi du VAZ variklius, kiekvienas išvysto po 77 arklio galias. Ant sniego to pakanka pasiekti 45 km/h, pelkėtoje vietovėje ZIL-29061 gali įsibėgėti iki 20 km/h, o vandenyje – iki 16 km/h. Pirmosios versijos naudojo daugiau nei dvigubai silpnesnius ZAZ variklius, todėl važiavo gerokai lėčiau. Kiekvienas variklis per keturių laipsnių transmisiją suko vienos pusės sraigtą, todėl ši mašina yra stebėtinai manevringa. ZIL-29061 turi du 72 litrų talpos degalų bakus, kurie įprastai ištuštinami per maždaug 4 valandas.

Iš viso pagaminta 20 ZIL-29061 visureigių. Bent keli iš jų yra tebenaudojami iki šiol, kai to tik prireikia.



Taip pat skaitykite:

LARC-LX – neįtikėtinai didelė karinė amfibija;

International Harvester Jungle Yacht – prabangus namelis ant ratų Afrikos tyrinėjimams;

Šarvuotas Antrojo pasaulinio karo drakonas – bauginančios išvaizdos vilkikas, sukurtas vežti tankams;

ZIL-E167 – sovietinis šešiaratis visureigis, turėjęs užkariauti Sibiro ir Uralo regionus;

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį;

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris.

Kodėl Lockheed U-2 turi vieną šoninį veidrodėlį? Kiti lėktuvai įprastai veidrodėlių neturi
balandžio 8th, 2019

Žvalgybinis lėktuvas Lockheed U-2 yra tikra Šaltojo karo legenda. Šis šnipinėjantis lėktuvas galėjo pakilti į 24,4 kilometrų aukštį ir iš ten fotografuodavo svarbiausius priešiškų valstybių strateginius objektus. Nors U-2 pirmajam skrydžiui pakilo dar 1955 metais, ir šiandien šis lėktuvas atrodo pakankamai modernus. Tik kam jam vienas šoninio vaizdo veidrodėlis?

Šaltasis karas tapo milžiniškomis ir labai sparčiomis ginklavimosi varžybomis ir įtemptu tarptautinių santykių laikotarpiu. Šalys baiminosi, kad prasidės naujas globalus karinis konfliktas, kuriame bus panaudoti iki tol dar neregėti ginklai. Tačiau kaip žinoti, ką ruošia priešas? Būtent dėl to JAV ir buvo sukurtas Lockheed U-2 žvalgybinis lėktuvas.



Žinoma, pagrindinė šnipinėjimui skirto lėktuvo savybė privalo būti slaptumas. U-2 turi pakankamai siaurą fiuzeliažą, nors lėktuvo sparnų ilgis ir siekia 32 metrus. U-2 į priekį yra varomas vienu General Electric F118-101 varikliu, sumontuotu už piloto kabinos. U-2, beje, nėra nematomas radarams. Nors tokie reikalavimai vėliau buvo keliami, U-2 konstrukcija tuo metu jau buvo užbaigta ir orlaivis išliko nepakitęs. Kita vertus, nors radarai nesunkiai pastebėdavo U-2, jis skrisdavo taip aukštai, kad dažniausiai priešlėktuvinių raketų pavykdavo išvengti.

Lockheed U-2 yra ilgo nuotolio žvalgybinis lėktuvas, sukurtas dar Šaltojo karo pradžioje. Geriau įsižiūrėję prie piloto kabinos pastebėsite ir šoninio vaizdo veidrodėlį. (Lockheed nuotrauka)

Lockheed U-2 įprastai skraido 21-24 km aukštyje. Tai padeda orlaivį apsaugoti nuo priešlėktuvinės ginkluotės ir neleidžia jo lengvai pamatyti nuo žemės. Kartu toks skrydžio aukštis padeda ir daryti platesnes nuotraukas, į kurias patenka daugiau detalių. Kreiserinis U-2 greitis siekia 760 km/h. Pilotai pasakoja, kad valdyti U-2 nėra labai sunku, tačiau, greičiausiai pati sudėtingiausia kelionės dalis yra nusileidimas. U-2 neturi pilnos važiuoklės – papildomi po sparnais montuojami ratai nukrenta dar kylant. Todėl tupiant tenka balansuoti ant centre sumontuotos važiuoklės. Į pakalbą pasitelkiamas dar vienas U-2 pilotas, kuris nusileidimą stebi iš paskui sekančio automobilio ir radijo ryšiu informuoja apie sparnų padėtį tako paviršiaus atžvilgiu.

U-2 pasižymėjo klasikiniu cigaro formos fiuzeliažu ir pakankamai ilgais sparnais. (U.S. Air Force, Wikimedia)

Tačiau važiuoklė nėra vienintelis neįprastas Lockheed U-2 bruožas. Šis lėktuvas turi vieną šoninio vaizdo veidrodėlį. Automobiliams šoninio vaizdo veidrodėliai yra reikalingi norint lengvai pamatyti, ar gretimos juostos yra laisvos. Jie taip pat padeda parkuojantis atbulomis, įsiliejant į eismą greitkelyje ir kitose panašiose situacijose. Lėktuvai jų neturi – jie yra nereikalingi, o ir papildomas oro pasipriešinimas nėra pageidaujamas. Tai kam jis U-2? O tam, kad pilotas galėtų stebėti savo paties paliekamus pėdsakus.

Veidrodėlis yra gana ryškiai išsikišęs iš aptakaus lėktuvo silueto. Taip pat matote, ant kokios važiuoklės tenka tūpti U-2 lėktuvui. (Lockheed nuotrauka)

Visi esate matę vadinamąją lėktuvo brydę – tą baltą kondensacinį valktį, kuris atrodo tarsi dirbtinio debesies uodega. Kai tokį pėdsaką palieka paprasti keleiviniai lėktuvai, niekas nekreipia dėmesio (išskyrus pamišėlius, kurie mano, kad taip purškiami orus kontroliuojantys chemikalai). Tačiau jei tokią žymę paliktų U-2 ar bet koks kitas žvalgybinis lėktuvas, jis išduotų savo poziciją ir taptų pakankamai lengvai pastebimas. Taigi, pilotas kartais turi pažvelgti į tą veidrodėlį, kad įsitikintų, jog už nugaros nepalieka ryškaus susikondensavusių garų pėdsako.

Skafandrą dėvintis pilotas savo ore paliekamus pėdsakus gali stebėti per veidrodėlį, kuris nuotraukoje matomas viršuje centre. ( U.S. Air Force, Wikimedia)

Lockheed U-2 yra pakankamai senas lėktuvas, todėl ir brydės stebėjimo įranga yra tokia primityvi – paprastas veidrodis. Štai sunkusis strateginis bombonešis Northrop Grumman B-2 Spirit turi kompiuterinę sistemą, kuri perspėja pilotą apie galimai susidariusią brydę. Tai yra tarsi perspėjimas keisti skrydžio aukštį – teisingas aukščio pasirinkimas padeda išvengti tokio pėdsako susidarymo.



Taip pat skaitykite:

Kodėl strateginiai bombonešiai dažnai būdavo iš dalies ar visiškai balti?

Kodėl tankų pabūklų viduryje dažnai būna sustorėjimas? 

Kaip Antrojo pasaulinio karo metu ore buvo kuriamas priešlėktuvinis minų laukas?

Kaip veikė japonų savižudžių pilotuojamos bombos?

Kodėl gaminami ir bandomi lėktuvai beveik visada yra žali?

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Šiurpus senovinis jūreivių kankinimo būdas, kuris visada baigdavosi randais arba mirtimi
balandžio 9th, 2019

Kadaise pažanga laivyboje paskatino visos Europos civilizacijos šuolį pirmyn. Tai buvo ambicijų ir ekonomikos vystymosi laikas. Tačiau kartu tai vis tiek buvo žiaurūs laikai. Viena iš to iliustracijų yra šiurpus prasikaltusių jūreivių ir piratų kankinimo būdas – tempimas po kiliu.

Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas tempimo po kiliu atvejis įvyko 8 mūsų eros amžiuje. Taip senovės graikai baudė piratus. Tempimas ko kiliu gali būti ir egzekucija, tačiau ši kankynė nebūtinai turi baigtis mirtimi. Tiesą sakant, nemažai tokiam kankinimui pasmerktų žmonių iš vandens būdavo ištraukti gyvi, nors dalis jų mirdavo vėliau nuo įvairių infekcijų. Tačiau kas tai per kankinimo būdas ir kodėl pagal fizinės kančios sukėlimą jis yra vienas iš pačių baisiausių?



Tempimas po kiliu buvo paplitęs ne vienoje šalyje. Manoma, kad jį naudojo ir piratai, nors tai patvirtinti ir gana sunku. Piratais dažnai tapdavo patyrę jūreiviai, kurie neabejotinai žinojo apie tokius kankinimo būdus, todėl nebūtų keista, jei juos būtų pritaikę ir patys. Juk tempimui po kiliu tereikėjo virvės ir laivo.

Viduramžių raižinys, vaizduojantis tempimą po kiliu.

Pasmerktasis būdavo aprišamas virve per juosmenį. Ši procedūra buvo labai svarbi – nepakankamai tvirtas mazgas galėjo sutrukdyti kankinimui. Tuomet šis žmogus būdavo išmetamas už borto, o kitas virvės galas buvo greitai tampomas nuo laivo priekio link galo. Kankinamas žmogus galiausiai panirdavo po laivu. Tai galėjo būti paskatinta ir virvės pertempimu po laivo apačia, kad kankinį būtų galima tiesio patraukti arčiau laivo. Taip pasmerktasis būdavo kurį laiką tempiamas palei laivo korpusą. Kartais bausmė būdavo apribojama tiesiog vienu pertempimu iš vienos pusės į kitą ar nuo laivo priekio iki galo, o kartais žmogus būdavo tampomas, kol akivaizdžiai netekdavo sąmonės ar mirdavo.

Laivo korpusas po vandens linija, kaip galite įsivaizduoti, nebuvo lygus. Visų pirma, jis buvo medinis, todėl jo paviršių puošė daugybė medienos atplaišų. Antra, laivai būdavo apaugę polipais, kurie būdavo tokie tvirti ir kieti, kad be vargo perplėšdavo žmogaus odą. Taigi, taip kankinamas žmogus buvo ne tik skandinamas, bet ir žalojamas į neįtikėtinai šiurkštų laivo korpusą.

Manoma, kad tempimas po kiliu buvo naudojamas Anglijoje, tačiau to įrodymų yra pakankamai mažai. O štai Nyderlandų laivyne tai buvo įtraukta į oficialias bausmes. Tiesa, ten tokios bausmės buvo vykdomos pasitelkus mechaninius pagalbininkus – skriemulius. Pasmerktasis su surištomis rankomis ir kojomis būdavo pertempiamas nuo vieno laivo šono prie kito.

Olandų dailininko Lieve Pietersz Verschuier paveikslas, kuriame vaizduojamas tempimas po kiliu. (1660-1686 m)

Tempimas po kiliu dažnai baigdavosi mirtimi, nes žmogus arba nuskęsdavo, arba stipriai galva atsitrenkdavo į laivo kilį. Tačiau mirties grėsmė neatslūgdavo ir praėjus kelioms valandoms ar dienai. Polipų atvertos žaizdos dažnai pritraukdavo bakterijas ir prasidėdavo pavojingos infekcijos, kurios neretai baigdavosi kankinio mirtimi.



Taip pat skaitykite:

Kur pradingo įvažiuojamieji kino teatrai?

Pieno išvežiojimo furgonai – kuo jie unikalūs?

Didysis emu karas, kurį Australijos karinės pajėgos pralaimėjo paukščiams;

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Žvilgsnis į praeitį – kuo įvažiuojamieji kino teatrai buvo tokie ypatingi ir kodėl jie beveik išnyko?
vasario 6th, 2019

Tikriausiai ne viename filme esate matę įvažiuojamuosius kino teatrus. Tai – dideli ekranai su priešais įrengtomis automobilių stovėjimo aikštelėmis. Šie ypatingi kino teatrai puikiai tiko pasimatymams, todėl buvo labai populiarūs. Visgi su laiku jų ėmė mažėti ir žmonės vis labiau pamėgo įprastus kino teatrus. Kodėl? Ir kas skatina įvažiuojamųjų kino teatrų renesansą?

Daug senų kultūrinių tradicijų su laiku išnyksta ir tai nėra taip jau keista. Naujesnės technologijos ir gerėjantis gyvenimas visada verčia ieškoti ko nors geriau. Juk ir pieno išvežiojimo furgonai nebėra tokie populiarūs kokie buvo anksčiau, nes juos išstūmė parduotuvės, ilgiau šviežumą išlaikantis pienas ir šaldytuvai. Tačiau įvažiuojamųjų kino teatrų istorija buvo kiek kitokia, nes jų populiarumą didino ne technologijos, o tuometinė pasimatymų kultūra.



Pirmasis įvažiuojamasis kino teatras buvo atidarytas dar 1915 metais Las Krusese, Naujojoje Meksikoje. Tai buvo labiau eksperimentas nei tikras įvažiuojamasis teatras. Žmonės galėjo palikti savo automobilius ir, jei tik pageidavo, galėjo prisėsti įprastose lauko teatro vietose. Panašūs eksperimentai įvairiuose JAV miestuose kartojosi kelioliką metų. Nebylusis kinas puikiai tiko tokiems primityviems teatrams, tačiau galiausiai buvo išrastas tikras pirmasis įvažiuojamasis kino teatras.

Pirmasis įvažiuojamas kino teatras Naujajame Džersyje 1933-aisiais. (Wikimedia)

Richardas Hollingsheadas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dirbo tėvui priklausiusioje automobilių detalių parduotuvėje. Vieną dieną jam kilo mintis sukurti įvažiuojamąjį kino teatrą. Legenda teigia, kad jaunam vyrui ši idėja kilo dėl to, kad jo paties mama buvo gana stambi moteris, kuriai buvo nepatogu lankytis įprastuose kino teatruose. Hollingsheadas ėmė eksperimentuoti prie savo namų. Jis pagamino paprastą ekraną, kurį ištempė tarp kiemo medžių, ir į luką išsinešė Kodak projektorių. Tuomet tikrino, kokiu atstumu ir kampu gali patogiai žiūrėti ekrane rodomus filmus. Tuomet jis sugalvojo automobilių stovėjimo vietose įrengti nedideles rampas, kad ant jų automobiliai galėtų šiek tiek kilstelėti nosis, leisdami žmonėms patogiau žiūrėti į ekraną.

Hollingsheadas jau 1933 metais gavo patentą savo išradimui. Su keliais investuotojais jis 1,6 kvadratinių kilometrų plote atidarė pirmąjį savo įvažiuojamąjį kino teatrą originaliai pavadintą tiesiog Automobile Movie Theatre. Čia buvo įrengtas 12 x 15 metrų ekranas, šalia kurio pastatytos 1,8 metrų aukščio kolonėlės. Bilieto kaina buvo 25 centai žiūrovui arba 1 doleris automobiliui. Vienas automobilis niekada nemokėjo daugiau nei dolerio, net jei viduje sėdėjo 6 žmonės.

Įvažiuojamieji kino teatrai kvietė puošniomis iškabomis ir net papildomomis pramogomis – kai kurie siūlė greito maisto, o kiti – paglostyti fermos gyvūnus. (Orange County Archives, Wikimedia(CC BY 2.0)

1935 metais Hollingsheadas pardavė savo pirmąjį kino teatrą ir iš karto atidarė naują. Tuo pačiu jis suteikė licenciją naudotis savo išradimu ir dar vienai įmonei, kuri vėliau nustojo mokėti licencijos mokestį. Hollingsheadas galiausiai padavė šią įmonę į teismą, tačiau šis verslas baigėsi, kai 1950 metais jo patentas teisme buvo pripažintas negaliojančiu. Taip ir turėjo nutikti, nes Hollingsheadas nesukūrė nieko originalaus – ekranai ir garsiakalbiai jau egzistavo, kaip ir kino teatrai ir automobilių stovėjimo aikštelės.

Šeštasis ir septintasis dešimtmečiai buvo įvažiuojamųjų kino teatrų aukso amžius. Pagyvėjusi ekonomika, paplitę automobiliai ir laisvės ištroškęs jaunimas geidė pramogų. Įvažiuojamieji kino teatrai neapsimetinėjo aukštosios kultūros židiniais ir siūlė pigius, lengvai žiūrimus filmus. Tai tapo populiaria šeimų laisvalaikio vieta, nes filmus buvo galima žiūrėti ne tik tyloje – kas kad automobilio gale siaučia vaikai, jei jie niekam netrukdo? Norite nusispirti batus? Prašom – juk tai jūsų automobilis.

Lauko kino teatrus pamėgo ir paaugliai, kurie juose leisdavo pasimatymus. Susiglaudę ant vientisų priekinių sėdynių jie galėjo kalbėtis, bučiuotis ir galbūt net pažiūrėti ekrane rodomą filmą, jei tik turėjo tam noro. Aišku, jei per pasimatymą lauko kino teatre jie žiūrėdavo filmą, vėliau turėjo pripažinti, kad pasimatymas buvo nevykęs.

Senas įvažiuojamasis kino teatras – galite pamatyti, kaip būdavo išdėstomi automobiliai, kad jų tilptų daugiau, o žiūrovai galėtų gerai matyti ekraną. (Towpilot, Wikimedia(CC BY 3.0)

Ekranai ir patys kino teatrai vis didėjo. Didžiausiuose įvažiuojamuose kino teatruose tilpo pora tūkstančių automobilių. Tai džiugino verslininkus, tačiau kartu tai buvo ir problema. Kaip žiūrovams pasiūlyti pakenčiamą garso kokybę? Greitai stacionarius garsiakalbius pakeitė mobilūs – kiekvienas automobilis gaudavo savo garsiakalbį, kurį reikėjo pakabinti automobilio viduje. Tačiau jų reikėjo tiek daug, o garso kokybė buvo tokia prasta, kad vis daugiau žmonių ėmė tiesiog vaikščioti į paprastus uždarus kino teatrus.

Problemų vis daugėjo. Įvažiuojamiesiems kino teatrams sunku užsidirbti pinigų, nes jie yra priklausomi nuo oro sąlygų ir gamtos apskritai. Filmus buvo galima rodyti tik naktį, o lietus ir sniegas stipriai kenkė filmo žiūrėjimo kokybei. Tuomet ėmė plisti televizija ir su laiku įvažiuojamųjų kino teatrų skaičius JAV susitraukė nuo 4 tūkstančių iki kelių šimtų. Jie desperatiškai stengėsi išlikti, siūlydami vis naujas pramogas, erotinius ar net nelegalius filmus, tačiau jų populiarumas vis blėso.

Šiandien įvažiuojamieji kino teatrai dažniau matomi įvairiuose festivaliuose. (Laxbot7 Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Tiesa yra ta, kad per tuos kelis dešimtmečius pasikeitė viskas. Pasikeitė automobiliai, televizija, kinas, pasimatymų kultūra. Netgi tų vientisų priekinių sėdynių nebeliko. Taigi, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įvažiuojamųjų kino teatrų buvo jau visai mažai. Tačiau išnyko ne visi.

Modernūs įvažiuojamieji kino teatrai egzistuoja, tačiau dabar tai yra retai sutinkama pramoga. (Neodee, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Dabar JAV vis dar veikia ne vienas įvažiuojamasis kino teatras. Nemažai jų turi kelias paskirtis – dienos metu juose gali veikti turgus ar įvairių renginių erdvė, o naktį rodomi filmai. Garso problema buvo išspręsta pasitelkus radijo siųstuvus – garsas dabar transliuojamas tiesiai per automobilio garsiakalbius. Tiesa, šiais laikais kino teatrai yra tik įdomi pramoga, kuri domina vien dėl to, kad yra labai reta. Kai kurie įvažiuojamieji kino teatrai yra laikini – įvairių festivalių metu pripučiami dideli ekranai automobiliuose sėdintiems žmonėms rodo įvairius filmus.



Taip pat skaitykite:

Pieno išvežiojimo furgonai – kuo jie unikalūs?

Kas išrado tuos mažus cukraus pakelius ir kaip jie yra teisingai atidaromi?

Kaip atsirado arbatos maišeliai?

Kodėl senieji kino projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą?

Kadaise automobiliuose sukosi vinilinės plokštelės;

Kaip atsirado ir išplito automobiliniai puodelių laikikliai?

Kodėl automobiliai nebeturi vientisų priekinių sėdynių?

Kas išrado tuos mažus cukraus pakelius ir kaip atrodo teisingas būdas juos atidaryti (Video)
sausio 14th, 2019

Kai kuriuos dalykus naudojame kasdien ir net nesusimąstome, kokie genialūs tai išradimai. Pavyzdžiui, mažieji cukraus pakeliai yra taip gerai visiems pažįstami, kad jų net neįvertiname. O juk jie tokie patogūs tiek kavinėms, tiek karštų gėrimų mėgėjams. Tačiau ar žinojote, kas sukūrė tokį cukraus pakavimo būdą? Kodėl jis buvo sugalvotas? Ir koks yra teisingas būdas atidaryti tokį mažą cukraus pakelį?

Žinome, ką pagalvosite – cukraus pakeliai yra kvailas išradimas, nes cukrinės yra ekologiškesnės. Tačiau dėl to galima pasiginčyti. Cukrines reikia nuolat plauti, o restoranai ir kavinės dažnai tai pamiršta – priskretusios cukrinės vaizdas ant stalo tikrai nėra pats maloniausias ir daug ką išduoda apie šios vietos priežiūrą. O mažųjų cukraus paketėlių išradimo istorija yra gana įdomi.



Benjaminas Eisenstadtas buvo tikras niujorkietis. Žydų šeimoje gimęs jaunuolis mėgavosi Niujorko dvasia ir skubančiais žmonėmis. Baigęs koledžą jis ėmėsi verslo – netoli Bruklino laivų statyklos įkūrė kavinę. Buvo audringasis ketvirtasis dešimtmetis ir verslas ėjosi prastai dėl sulėtėjusios ekonomikos. Todėl verslusis Eisenstadtas  įsigijo ir arbatos pakelių gaminimo įrangą. Patys arbatos maišeliai taip pat yra įdomus išradimas, todėl kviečiame paskaityti ir apie juos.

Tokios cukraus lazdelės dabar sutinkamos praktiškai visur. (Klaus Graf, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Eisenstadtas ir toliau darbavosi savo versle, įkūrė Cumberland Packing įmonę, kurioje ir pakavo arbatą, tačiau tebeturėjo ir kavinę. Kartą jam nusibodo atkimšinėti nuolat užankančias kavinės cukrines ir jam gimė geniali idėja. Vyras sugalvojo savo arbatos maišelių gamybos įranga į mažus paketėlius pakuoti cukrų. Idėja buvo labai paprasta – viename popieriniame cukraus paketėlyje turėjo tilpti lygiai vienas cukraus šaukštelis. Taip cukrus išlikdavo švarus, o kavinės savininkas galėjo išvengti su cukrinėmis susijusių problemų. Eisenstadtas taip pat manė, kad taip žmonėms cukrų bus lengviau pasiimti į iškylas gamtoje.

Idėja nebuvo tokia jau beprotiška. Juk anksčiau buvo naudojami cukraus kubeliai, kurie taip pat atitiko vieno arbatinio šaukštelio porcijas. Cukraus pakeliai taip pat nebūtų buvę labai brangūs, nes jiems nereikėjo kurti naujos gamybos įrangos – pakako modifikuoti arbatos pakavimo mašinas. Eisenstadtas taip užsidegė savo išradimu, kad netverdamas savo kailiu ėmė lakstyti po įvairias cukraus bendroves ir joms siūlyti tokią cukraus pakavimo idėją.

Skirtingos pakelių spalvos nurodo cukraus ar kitokio saldiklio rūšį. (Cookantean, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Ir Niujorko bendrovės Eisenstadtą priėmė, tačiau jo išradimą iš karto atmetė. Kam reikia cukraus pakelių, kai cukraus ir taip yra pakankamai? Tačiau Eisenstadtas tik vėliau suprato savo klaidą – jis savo išradimo nebuvo apsaugojęs patentu. Taigi, apie naujieną išgirdę cukraus gamintojai galėjo pradėti pakelių gamybą be Eisenstadto sutikimo ir jam už tai nesumokėdami. Taip jie ir padarė.

Eisenstadto įkurta Cumberland Packing Corporation vis tiek toliau gamino arbatos maišelius, kol 1957 metais Eisenstadtas išrado sacharino miltelius. Pats sacharinas tuomet jau buvo žinomas, tačiau tik skysta forma. Eisenstadtas į jį pridėjo dekstrozės ir kitų priedų bei galutinį produktą pavadino Sweet’N Low. Kalorijų neturintis saldiklis buvo pakuojamas į rožinius paketėlius. Tiksliau, tebėra pakuojamas, nes Cumberland Packing Corporation tebegyvuoja, tebepriklauso tai pačiai šeimai ir savo asortimente dabar turi  visą eilę saldiklių ir kitų maisto priedų paketėlių. Būtent ši kompanija pirmoji taip supakavo ir sojų padažą. Taigi, ši istorija iš esmės turi laimingą pabaigą, nors labai sėkminga idėja visi naudojasi iki šiandien net nepaminėdami Benjamino Eisenstadto vardo.

Cumberland Packing vis dar priklauso Eisenstadt šeimai. (Jim.henderson, Wikimedia)

Tačiau grįžkime prie mažųjų cukraus pakelių. Nemažai jų šiais laikais yra pailgos formos ir kartais yra vadinami cukraus lazdelėmis. Daugelis žmonių tuos atidaro tiesiog nuplėšdami tokio paketėlio galą, tačiau tai nėra teisingas gamintojų numatytas metodas. Štai kaip iš tiesų jie turėtų būti atidaromi:

Taip, pailgi cukraus pakeliai turėtų būti atidaromi tiesiog laužiant per vidurį. Taip visas cukrus visada patenka tiesiai į puodelį ir neišbyra ant stalo. O kartu ir sumažinamas šiukšlių skaičius – abi pakelio pusės lieka drauge. Viena internete sklandanti legenda teigia, kad pats Eisenstadtas nusižudė matydamas, kaip žmonės neteisingai atidaro jo cukraus lazdeles. Tačiau tai – tik mitas, o pats išradėjas Eisenstadtas mirė 1996 metais sulaukęs 89-erių.



Taip pat skaitykite:

Kaip atsirado arbatos maišeliai?

Kodėl senieji kino projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą?

Kaip balandžiai padėjo išrasti liečiamus ekranus?

Kodėl skiriasi vyriški ir moteriški dviračiai?

7 išradimai mūsų laikus pasiekę iš Antrojo pasaulinio karo laikų;

Ar tikrai bėgimo takeliai buvo išrasti žmonėms kankinti?

Robotai-užpakaliai – kam kažkas juos sukūrė?

Labiausiai nubučiuotas veidas pasaulyje – kaip paskendusi Paryžiaus mergina virto nemirštančia legenda?
spalio 26th, 2018

L’Inconnue de la Seine – Senos Nežinomoji. Taip pavadinta neidentifikuota mergina, 19 amžiaus pabaigoje iš upės ištraukta Paryžiuje. Nuskendusi L’Inconnue iš tiesų nebuvo ypatinga – skenduolių didžiuliame mieste visada pasitaikydavo. Tačiau Paryžiaus morgo darbuotojus ji sužavėjo grožiu, todėl buvo nuspręsta pagaminti mirties kaukę. Taip L’Inconnue tapo legenda, kurią galbūt netiesiogiai esate bučiavę ir jūs.

Skamba tikrai šiurpiai, tačiau L’Inconnue istorija turi tiek sluoksnių, kad visus juos ir sunku būtų aprėpti. Ši skenduolė niekada nebuvo atpažinta, nors buvo spekuliacijų, kas ji galėjo būti. Ant jos kūno nepastebėta jokių smurto žymių, todėl buvo nuspręsta, kad ji nusižudė. Specialistai manė, kad jai – maždaug 16 metų, tačiau tiksliai to nustatyti nebuvo įmanoma. Visgi L’Inconnue mirties kaukė tapo nemaria legenda.



Sustingęs L’Inconnue kūnas šypsojosi. Bent jau taip pasakojama, nors nieko šioje istorijoje negalima patikrinti. Jos oda buvo švelni ir lygi, o veidas atrodė labai ramiai. Net ir mirties kaukė atrodė kaip meno kūrinys, kuriuo ji, beje, ir tapo.

L’Inconnue de la Seine – Senos Nežinomoji, tapusi legenda, meno personažu ir labiausiai nubučiuotu veidu pasaulyje.

L’Inconnue veido liejiniai buvo pardavinėjami ir tiesiog dievinami prancūzų bohemoje. Mergina tapo miestiečių kalbų subjektu – vieni bandė atspėti, kokią socialinę padėtį ji galėjo užimti, kiti savo galvose kūrė galimas savižudybės priežastis. Pasirodė įvairios L’Inconnue mirties kaukės reprodukcijos, statulėlės, piešiniai, nuotraukos. L’Inconnue tapo mados ir meno veidu.

Senos Nežinomoji įkvėpė visą eilę meno kūrinių. Apie ją rašė anglų, rusų, prancūzų, vokiečių, amerikiečių rašytojai, užuominos apie L’Inconnue pasirodė balete, spektakliuose, filmuose. Nežinomu būdu L’Inconnue tapo ir mados ikona – į legenda tapusią mirties kaukę lygiavosi ir garsios vokiečių aktorės. L’Inconnue tapo pasauliniu fenomenu, kurio tikrojo vardo niekas nežino. Tačiau žino, kad L’Inconnue turi labiausiai nubučiuotą veidą pasaulyje.

Pirmos pagalbos manekenai, kuriuos tikriausiai esate naudoję ir jūs, paplito maždaug 20 amžiaus viduryje. 1958 metais tokį manekeną širdies masažo ir dirbtinio kvėpavimo treniruotėms sukūrė austrų medikas Peteras Safaras ir medicininės įrangos gamintojas Asmundas Laerdalas. Vėliau pasirodę manekenai buvo šio kūrinio kopijos. Ir, kaip galite įsivaizduoti, Safaras manekeno veidą sukūrė pagal L’Inconnue atvaizdą.

Pirmosios pagalbos manekenas, kuris kadaise buvo sukurtas įkvėpimo semiantis iš Senos Nežinomosios. (Phil Parker, Wikimedia(CC BY 2.0)

Visgi L’Inconnue supo ir skeptikų kalbos. Istorijos neįmanoma patikrinti, todėl visada yra abejojančių jos autentiškumu. Kai kurie mano, kad tokia veido išraiška negyvam žmogui yra nenatūrali ir kaukė buvo sukurta naudojant gyvą modelį. Kiti pastebi, kad kai kurie bruožai verčia abejoti nuskendusios merginos versija. Taip pat yra manančių, kad ta kaukė buvo mirusios pomirtinių kaukių gamintojo dukros. Niekas nežino, tačiau juk tai yra legendos dalis – labiausiai nubučiuotas veidas pasaulyje priklauso Senos Nežinomajai.



Taip pat skaitykite:

Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?
spalio 24th, 2018

Karai vyksta dėl įvairių priežasčių. Karas – tai kraštutinis tarptautinių santykių įrankis, kurio geriau išvengti. 1932 metų pabaigoje Australijoje įvyko labai keistas karinis konfliktas, kurio nugalėtojais vis dar laikomi emu paukščiai. Kas nutiko, kad kulkosvaidžiais ginkluotos pajėgos nusprendė pulti neskraidančius paukščius ir vis tiek pralaimėjo?

Emu – tai maždaug 170 cm ūgio ir 40-55 kg svorio neskraidantys paukščiai, gyvenantys Australijos pusdykumėse. Emu, kartu su kengūromis ir koalomis, yra laikomi Australijos simboliais, tačiau šie paukščiai kamuoja ūkininkus – jie dažnai maitinasi pasėliais. Tai, aišku, ūkininkus erzina, bet ar žala tikrai tokia didelė, kad reikėtų skelbti karą?



Po Pirmojo pasaulinio karo Australijoje padaugėjo ūkininkų. Karo veteranams buvo duota žemės, kad šie galėtų prasimaitinti ir turėtų gerą pragyvenimo šaltinį. Tuo pačiu padaugėjo maisto ir kitiems Australijos gyventojams, padidėjo dirbamos žemės plotai. Viskas ėjosi neblogai, tačiau 1929 metais užklupo ekonominė krizė. Ūkininkai buvo raginami didinti kviečių auginimo apimtis – jiems netgi žadėtos subsidijos, kurių jei taip niekada ir negavo. Situacija prastėjo keletą metų, kai 1932 metų pabaigoje ūkininkai ėmė atvirai grasinti savo kviečių apskritai neparduoti.

Emu – greiti bėgikai ir stebėtinai atsargūs paukščiai. (Jimmyvandewall, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Tuo tarpu emu gyveno sau įprastą gyvenimą ir apie ekonominę krizę nežinojo. Šie paukščiai migruoja po poravimosi sezono, todėl vienu metu į Vakarų Australijos ūkiuose paplito maždaug 20 tūkstančių emu. Jie greitai susidomėjo ūkininkų vandeniu ir javais. Emu kniso žemę, naikino pasėlius ir laužė tvoras. Pro tarpus tvorose į javų laukus patekdavo triušiai ir kiti graužikai. Ūkininkai negalėjo pakęsti tokios situacijos, todėl kreipėsi į gynybos ministrą
George Pearce. Buvę kareiviai sutarė, kad į jų žemes atkeliaus apmokyti kariai su Lewis kulkosvaidžiais, o ūkininkai jiems suteiks pastogę ir padengs amunicijos kaštus.

Manote, kad žodis karas yra per daug rimtas apibūdinti šiai misijai? Galbūt, tačiau dislokuotoms Australijos pajėgoms vadovavo artilerijos majoras G.P.W. Meredithas. Prie jo prisidėjo dar pora karių, kiekvienas turėjo savo Lewis kulkosvaidį, visa komanda gavo 10 000 šovinių. Teko laukti, kol baigsis liūtys, bet lapkričio 2 dieną karas pagaliau prasidėjo.

Lewis kulkosvaidis nebuvo labai efektyvus prieš emu.

Pirmiausia vyrai pajudėjo į dabar nebeegzistuojantį Kampiono miestą, kuriame buvo pastebėti 50 emu. Kulkosvaidininkai giliau įkvėpė ir pasigirdo pirmieji Didžiojo emu karo šūviai. Tik niekas nuo jų nežuvo – paukščiai buvo per toli. Su vietinių pagalba pavyko paukščius įvilioti į pasalą, tačiau ir čia jie išsiskirstė smulkiomis grupelėmis ir sumaniai vengė šūvių. Pavyko nušauti kelis paukščius. Lapkričio 4 dieną buvo paspęsta dar viena pasala prie užtvankos, kur buvo pastebėtas 1000 emu paukščių būrys. Visgi užsikirtus kulkosvaidžiui pavyko nudobti tik 12.

Karo auka vietinio ūkininko rankose.

Vėliau emu medžiotojai pasuko į pietus, kur, kaip jiems pasakojo vietiniai, paukščiai mažiau bijo žmonių. Tačiau ir jie mikliai vengė šūvių ir didesnių laimėjimų pasiekti nepavyko. Vyrai pastebėjo, kad emu grupės turi hierarchinę struktūrą – aukščiausias lyderis stovėdavo ir žvalgydavosi, kai kiti grupės paukščiai naikino ūkininkų laukus. Emu lyderis pranešdavo apie artėjantį pavojų ir paukščiai sugebėjo išlaikyti atstumą, kuris buvo ilgesnis nei efektyvus kulkosvaidžio veikimo nuotolis.

Kariai tapo tokie desperatiški, kad kartą kulkosvaidį sumontavo ant sunkvežimio. Tai nebuvo labai efektyvu, nes sunkvežimis buvo lėtesnis už emu, o kulkosvaidininkas negalėjo šaudyti dėl stipraus kratymo. Lapkričio 8 dieną operacija buvo sustabdyta – Australijos pajėgos iššovė 2500 kulkų, bet nušovė daugiausia kelis šimtus paukščių.

Lapkričio karštyje emu tik dar labiau suįžūlėjo ir tūkstančiais puolė kulkosvaidžiais nebesaugomus ūkininkų laukus. 12 dieną operacija buvo atnaujinta. Šįkart ėjosi geriau – per pirmas dienas pavyko nudobti 40 paukščių, o vėliau – maždaug po 100 emu per savaitę. Gruodžio 10 dieną operacija ir vėl buvo sustabdyta. Karininkas Meridithas raportavo, kad buvo nudobti 986 emu paukščiai, iššauta 9860 kulkų. Statistika gerai neatrodė – 10 kulkų vienam sumedžiotam paukščiui. Tačiau Meridithas tikino, kad daug emu turėjo žūti vėliau nuo patirtų sužeidimų.

Emu karą laimėjo – jų populiacija ir toliau augo, jie ir toliau maitinosi žemdirbių pasėliais. (Chudditch, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kas laimėjo karą? Emu – tai žinome, nes ūkininkai vėl prašė pagalbos 1934, 1943 ir 1948 metais. Tik jos jau nesulaukė. Vietoj to už sumedžiotus paukščius siūlytos premijos ir vietiniai ūkininkai juos šaudė patys. Taip pat pradėtos naudoti geresnės tvoros, o emu populiacija ir toliau augo. Kažin, ar jie žino apie savo laimėtą karą, bet australai tikrai prisimena apie pralaimėtą.



Taip pat skaitykite:

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Laisvė ant virtuvės stalo – du įspūdingiausi Kauno Bienalės 2017 kūriniai (Video)
lapkričio 29th, 2017

Skulptūra „Laisvė“ Kaune, Vienybės aikštėje, yra vienas iš miesto simbolių. Nuo savo 12 metrų aukščio pjedestalo sparnuota „Laisvė“ išdidžiai žvelgia į aplink skubančius miestiečius. Būdama taip aukštai ji yra tarsi atskirta nuo mūsų, tačiau tuo pačiu tokia artima. Tačiau šių metų Kauno bienalė padovanojo unikalią progą pažvelgti „Laisvei“ į akis – skulptūra buvo pastatyta ant sovietinio stiliaus virtuvės stalo.

Kauno bienalė – tai kas dvejus metus vykstantis tarptautinis meno renginys. Tiesą sakant, jo lengva nepastebėti, jei nesidomi menu. Visgi, jei norisi išvysti kažką neįprasto ir malonaus, tereikia apsidairyti aplinkui. Šiais metais Kauno bienalę ypatingai praturtino du japonų menininko Tatzu Nishi darbai. Jie ne tik stebina originalumu, bet ir savyje slepia labai gilias mintis apie mūsų visų Laisvę.



Tai nuo Laisvės ir verta pradėti. Juozo Zikaro skulptūra „Laisvė“ buvo sukurta dar 1921 metais, pastatyta ir atidengta 1928-aisiais. Tai – ant aukšto pjedestalo pastatyta angeliška moters figūra su nutrauktomis grandinėmis ir vėliava. Savaime aišku, kad okupaciniam sovietiniam režimui „Laisvė“ nepatiko (kaip ir pats Zikaras), todėl šis meno kūrinys buvo pašalintas dar 1950 metais. „Laisvė“ į savo vietą sugrįžo 1989-aisiais.

Juozas Zikaras “Laisvė”. (Algirdas, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Persikėlus į dabartinius laikus matome link „Laisvės“ į viršų besistiebiančius statybininkų pastolius ir, atrodo, nedidelį namelį ant jų. Tai – japonų menininko Tatzu Nishi kūrinys. Tačiau iš lauko nėra ko žiūrėti – reikia palipėti laiptais, kurie neabejotinai nepatiks bijantiems aukščio, ir iš karto atsidursite laiko mašinoje. Nedidelio namelio viduje – sovietinio stiliaus virtuvė, ant kurios stalo ir stovi „Laisvė“.

Tatzu Nishi „Laisvę“ įkurdino ant sovietinio stiliaus virtuvės stalo.

Aišku, pati skulptūra nebuvo judinta – virtuvė sukurta aplink ją. Tai unikali galimybė susitikti su „Laisve“ akis į akį. Meno kūrinį prižiūrinčios savanorės paaiškino, kad aplinka sukurta neatsitiktinai. Okupacijos metais net garsiai kalbėti apie laisvę nebuvo galima. Visos šios kalbos persikėlė į privačias erdves – į paprastų žmonių virtuves, kur neišvaizdžioje buityje plėtėsi didingos sparnuotos istorijos. Laisvė augo ant virtuvinių stalų prie standartinių sovietinių virtuvinių komplektų, kol tapo tokia didelė, kad šios energijos neatlaikę griuvo svetimi primesti simboliai.

Šis virtuvinis komplektas ne vienam bus pažįstamas.

Griuvo ir Lenino statulos. Kitas Tatzu Nishi kūrinys, sukurtas 2017-ųjų Kauno bienalei, vadinasi „Butas nuomai“. Tai – šiuolaikiškai įrengtas kambarys, kuriame įprastai apsistoja turistai. Vos įžengus pro duris sunku patikėti savo akimis – nuvirtusi skersai kambario guli Lenino statula – tokia, kokia anksčiau ir buvo Kaune.

Nugriautas, pamirštas, bet vis dar čia.

Realistiškai atrodanti putplasčio statula užima nemažą dalį kambario ir iš tiesų stebina. Ji simbolizuoja mūsų šių dienų mąstyme išlikusias sovietinio mentaliteto detales.

Štai keli įspūdžiai trumpame video siužete

Kauno bienalė baigiasi Lapkričio 30 dieną. Telieka laukti 2019-ųjų ir pažiūrėti, kokiais meno kūriniais miestas pasipuoš tuomet.






Ekskursija po „Tomark Aero“ aviacijos gamyklą: kaip gaminami mažieji lėktuvai? (Video)
spalio 13th, 2017

Kai esi aviacijos entuziastas, tavo kelionės yra kitokios nei daugelio. Ruošdamiesi kelionei žmonės internete ieško patarimų, domisi vietiniu maistu, turistinėmis vietomis, paplūdimiais ir kitais įprastais keliautojų rūpesčiais. Tuo tarpu aš gerai pašniukštinėju keletą sričių, kurios mane domina labiausiai – gal kur rasiu aviacijos muziejų su kokiais nors unikaliais eksponatais? O gal pavyks keliauti per kokį oro uostą, kuriame dar nesu buvęs? O gal pasiseks skristi laineriu, kuriame dar nesu sėdėjęs?

Visi mano „O gal?“ nublanko prieš kelionę po Slovakiją, nes jos metu turėjau galimybę apsilankyti „Tomark Aero“ lėktuvų gamykloje Prešove. Čia gaminami du dviviečių lėktuvų modeliai – aukštasparnis „Skyper GT9“ ir žemasparnis „Viper SD4“. Vos tik sužinojęs, kad gamykloje mane priims ir viską aprodys, labai nekantravau, nes žinojau, kad trumpa ekskursija, vedama kompanijos tinkamumo skraidyti specialisto Róbert Benetin, bus labai įdomi.




Pirmasis „Tomark Aero“ lėktuvas į orą pirmajam skrydžiui pakilo tik 2006 metais, todėl tai – jauna, bet rinkoje jau žinoma kompanija. Norėjosi pamatyti kaip atrodo gamybos procesas ir iš arti apžiūrėti „Skyper GT9“ ir „Viper SD4“ lėktuvus.

Skyper kyla. (Tomark Aero)

„Tomark Aero“ iš tikrųjų yra didelės „TOMARK“ įmonės dalis. Ji gamina sunkvežimių priekabų, žemės ūkio technikos dalis, pramoninę įrangą ir dar daugybę kitų metalo pramonės produktų. Įmonės vadovas yra senas aviacijos entuziastas, todėl norėjo turėti gražų, lengvai valdomą lėktuvą. Jis subūrė inžinierių komanda, kuri pradėjo dirbti prie jo asmeninio lėktuvo konstrukcijos. Visgi, greitai buvo nuspręsta, kad ultralengvasis lėktuvas gali būti pasiūlytas rinkai, todėl buvo įsteigta „Tomark Aero“ gamykla.

Pora žemasparnių Viper. (Tomark Aero, vipersd4.com)

Pirmasis 2006 metais į orą kilo žemasparnis „Viper SD4“, o 2014 metais dangų raižyti pradėjo ir „Skyper GT9“. Apie lėktuvų skirtumus vėliau, o dabar pasižvalgykime vietoje, kurioje jie gimsta.

Ekskursija lėktuvų gamykloje

 „TOMARK“ kompanijos pobūdį paminėjome ne be reikalo – lėktuvų ir sunkvežimių priekabų gamyklos dalijasi kai kuria įranga ir patalpomis. „Tomark Aero“ lėktuvų konstrukcija yra metalinė, todėl pirmiausia iš aliuminio ir nerūdijančio plieno lakštų kompiuteriu valdomu lazeriu išpjaunamos atskiros detalės. Šis darbas atliekamas taip, kad vėliau darbuotojams nebereikėtų gręžti ar pjaustyti atskirų dalių, bandant jas sumontuoti gaminamame lėktuve.

Slovakijoje, Prešove, įsikūrusi Tomark Aero gamykla iš išorės atrodo kaip bet koks kitas pramoninis pastatas.

Tuomet šios plokščios detalės yra lankstomos kitomis staklėmis ir padengiamos antikorozine danga. Žmogui, kuris niekada anksčiau nėra buvęs panašioje gamykloje įspūdį palieka kontrolė – gamybos procesas yra tobulai atsekamas, nes kiekviena detalė yra pažymėta, o darbuotojai gauna lapus su nurodymais, koks procesas kokiam komponentui turi būti taikomas.

Įėjus į vidų galima iš karto pamatyti nebaigtą žemasparnį Viper.

„Viper SD4“ konstrukcija yra labai tvirta ir standi. Ji paremta metalinėmis sijomis, kurios gaunamos sulanksčius plokščias detales. O štai „Skyper GT9“ kabina yra sukonstruota iš suvirintų metalinių vamzdelių – pamačius net šiek tiek priminė lietuviškų eksperimentinių orlaivių konstrukciją. Abiejų lėktuvų fiuzeliažų išorė ir sparnai yra pilnai metaliniai. Įdomu tai, kad paklaustas apie „Tomark Aero“ konkurencinius pranašumus R. Benetin nesutriko ir išskyrė būtent aliumininius lėktuvų korpusus – konkurentai kur kas labiau remiasi kompozitinėmis medžiagomis.

Čia į rėmus montuojami varikliai – visos lėktuvo rėmą sudarančios detalės yra išpjaunamos vietoje.

Kuomet dalis lėktuvo konstrukcijos yra surinkta, priekyje kabinamas rėmas, prie kurio tvirtinamas „Rotax 912“ variklis. Prasideda daug kruopštumo reikalaujantis gamybos etapas, kuomet išvedžiojami laidai, variklio valdymo linijos, sumontuojamas parašiutas avariniam nusileidimui. Tuo pat metu yra gaminami ir sparnai.

Šiek tiek vaizdų iš ekskursijos po Tomark Aero gamyklą:

„Viper SD4“ sparnai yra storesni ir tvirtesni nei „Skyper GT9“, tačiau konstrukciniais sprendimais jie iš esmės nesiskiria. „Viper SD4“ sparnų galai yra elegantiškai riesti į viršų ir atgal – tai leidžia sumažinti oro pasipriešinimą ir, bent jau mano akims, pagražina sparnų linijas.

Naudojami patikimi ir gerai mažojoje aviacijoje žinomi Rotax varikliai (daugiau informacijos apačioje pateikiamoje lentelėje)

Tuomet kniedijamos išorinės korpuso plokštės ir viskas paruošiama dažymui. „Tomark Aero“ gamykloje yra didžiausia uždara dažymo kamera Centrinėje Europoje. Čia telpa visas lėktuvo fiuzeliažas ir sparnai. Pirkėjai gali pasirinkti vieną iš siūlomų spalvų kombinacijų ar susikurti unikalų lėktuvą puošiantį raštą – „Tomark Aero“ yra tekę įgyvendinti ir pačias keisčiausias klientų fantazijas.

Visa aplinka išduoda, kad čia dirba aviaciją mylintys žmonės.

Tik nudažius lėktuvą galima pereiti prie galutinės gamybos stadijos – montuojami avionikos prietaisai, sėdynės, kilimėliai, lipdukai ir viskas, ko trūksta iki galutinai užbaigto lėktuvo. Dalis galutinio surinkimo atliekama netoliese esančiame aerodrome, kur „Tomark Aero“ lėktuvai ir yra išbandomi.

Surinkinėjamas lėktuvas. Čia jam suteikiama elektros instaliacija.

Iš pradžių ant žemės tikrinamas lėktuvo įrangos veikimas bei surinkimo kokybė, o vėliau ateina laikas pirmajam skrydžiui, kurį atlieka pilotas-bandytojas. Skrydžio metu jis tiksliai laikosi numatyto plano ir fiksuoja esminius parametrus, bandydamas aptikti problemas ir trūkumus, kurie yra iš karto čia pat ištaisomi. „Tomark Aero“ užtikrina, kad klientai gaus saugų ir patikimą lėktuvą, kuris bus lengvai valdomas ir tarnaus ilgus metus.

Pagrindinė Viper surinkimo salė, kurioje kabo visų Tomark lėktuvų sparnai.

Įdomu ir tai, kad užsakytas lėktuvas pagaminamas gana greitai – klientas gali tikėtis skraidyti savo nauju lėktuvu jau po keturių mėnesių, o jei labai reikia – ir gerokai greičiau. Trumpą gamybos laiką garantuoja ištobulinta gamybos grandinė ir vietoje saugomos detalės, kurių visuomet pagaminama daugiau nei reikia. Įprastai į kitas šalis lėktuvas atsiunčiamas dėžėje – klientui lieka užsidėti sparnus ir išbandyti naują savo orlaivį. Tačiau, „Tomark Aero“ sudaro galimybę pasiimti naują lėktuvą ir tiesiai iš gamintojo – pirkėjas gali atvykti į gamyklą ir savo lėktuvu parskristi namo. Beje, „Viper SD4“ galima įsigyti ir kaip rinkinį. Nemažai aviacijos entuziastų mėgsta savo lėktuvus surinkti patys, todėl „Tomark Aero“ suteikia tokią galimybę.

Dažymui ruošiamas Skyper.

„Viper SD4“ ir „Skyper GT9“ lėktuvai yra labai skirtingi ir Lietuvoje beveik nematyti, todėl galime užmesti akį ir į juos.

 „Viper SD4“ ir „Skyper GT9“

 Nors „Skyper GT9“ yra naujesnis susidarė įspūdis, kad kompanija ir jos klientai labiau mėgsta „Viper SD4“. Tai – tvirtesnis, sportiškesnis ir, jei jums kaip ir man patinka žemasparnių lėktuvų išvaizda, gražesnis lėktuvas. Jis, beje, turi Europos aviacijos saugumo agentūros sertifikatą, leidžiantį jį naudoti pilotų mokymui – sertifikuota versija vadinama „Viper SD-4 RTC“.

Skyper pasižymi metalinių vamzdžių konstrukcija, dažnai sutinkama ir savadarbiuose lėktuvuose.

Tuo tarpu „Skyper GT9“ yra labiau turistinis lėktuvas, pasižymintis plačiu apžvalgos kampu, dideliu bagažo skyriumi, puikiomis skrydžio charakteristikomis. Šiam lėktuvui nebūtinas ilgas pakilimo takas, jį paprasta prižiūrėti, todėl jis puikiai tiks pilotams-entuziastams, kurie mėgsta leistis į ilgas keliones.




Abu lėktuvai gaminami ir pagal UL, ir pagal LSA klasės reikalavimus, o jų charakteristikas galima susumuoti į tokią lentelę:

  „Viper SD-4 RTC“ „Viper SD-4 LSA“ „Viper SD4 UL“ „Skyper GT9 UL“
Sparnų mojis 8,4 m 8,4 m 8,4 m 9 m
Ilgis 6,4 m 6,4 m 6,4 m 6,3 m
Aukštis 2,2 m 2,2 m 2,2 m 2,1 m
Variklis Rotax 912 S / ULS (100 ag) Rotax 912 UL/A/F (80 ag)

Rotax 912 S / ULS (100 ag)

Rotax 914 UL / F (115 ag)

Rotax 912 UL/A/F

(80 ag)

Rotax 912 S / ULS

(100 ag)

Rotax 912 UL

(80 ag)

Rotax 912 ULS

(100 ag)

Maksimalus svoris 600 kg 600 kg 472,5 kg
Kreiserinis greitis 195 km/h 195 km/h 195 km/h 220 km/h
Maksimalus greitis 240 km/h 240 km/h 240 km/h 250 km/h
Maksimalus aukštis 4 725 m 5000 m
Pakilimo tako ilgis (kilimas/tūpimas) 240/ 176 240/ 176 150/140 m 120/80 m
Degalų bako talpa 100 l 70 / 100 l 70 / 100 l 88 l

 

Taigi, „Skyper GT9“ yra greitesnis, pasižymi platesniu apžvalgos kampu, į jį lengviau įlipti. „Viper SD4“ yra šiek tiek lengviau valdomas, sportiškesnis ir tvirtesnis, o su EASA sertifikatu puikiai tinka pilotų mokymui. Beje, prie „Viper SD4“ gali būti montuojamas kablys, skirtas reklamoms ar sklandytuvams tempti.

Skyper uodega, surinkinėjama kitame gamyklos pastate

Po apsilankymo gamykloje galiu patvirtinti, kad abu lėktuvai gaminami su ypatingu kruopštumu ir dėmesiu kiekvienai smulkmenai, todėl galutinis produktas yra labai aukštos kokybės.

Lėktuvai išbandomi ir užbaigiami netoliese esančiame aerodrome.

Beje, paklausiau ir dėl šių lėktuvų saugumo. Ne visai mandagus klausimas apie avarijas, į kurias kada yra patekę „Tomark Aero“ orlaiviai, buvo priimtas su šypsena. Nors net labai skaudžių incidentų tikrai yra pasitaikę, „Tomark Aero“ lėktuvai yra sudužę tik dėl pilotų kaltės. Nei vienas kompanijos lėktuvas dar nėra pakliuvęs į rimtą bėdą dėl mechaninio gedimo ar gamyklinio defekto.

Tomark Aero lėktuvuose montuojama avarinio nusileidimo parašiutu sistema.



 Apibendrinimui

Tai – pirmoji lėktuvų gamykla, kurioje esu buvęs. Nors net nežinojau, ko reikėtų tikėtis, keletas dalykų tikrai nustebino. Visų pirma, atmosfera gamykloje neprimena aukštųjų technologijų įmonės. Robotų čia nėra ir tik žmogaus prisilietimas kiekvienam metalo dalių kratiniui tiesiogine to žodžio prasme suteikia sparnus.

Tomark lėktuvai turi gražius riestus sparnų galus.

Besižvalgydamas po gamyklą pastebėjau ir tai, kad „Tomark Aero“ darbuotojai yra atsipalaidavę, juokauja ir šypsosi. Susidaro įspūdis, kad jiems patinka lėktuvas, kurį jie tuo metu gamina ir jie mėgaujasi procesu. Aistrą aviacijai mačiau kiekvienoje gamybos stadijoje. Pati gamykla atsirado todėl, kad „TOMARK“ vadovas myli lėktuvus. Interjero įrengimo skyriaus sienos yra apkabinėtos reaktyvinių naikintuvų plakatais, o ir prie kompiuterių sėdintys inžinieriai nepailsdami nardo po lėktuvų brėžinius, ieškodami silpnų vietų ir galimybių konstrukciją dar šiek tiek patobulinti.

Jau planuoju apsilankymus kitose lėktuvų gamyklose. Tai tiesiog labai geras būdas šio to išmokti ir pamatyti lėktuvus tada, kai jų sparnų dar neglostė vėjas.

Kviečiame apsilankyti Tomarkaero.com ir sužinoti daugiau apie šios kompanijos lėktuvus.

Martyno E30 – paruošimas ir dažymas garažo sąlygomis
rugpjūčio 28th, 2017

Martyno BMW E30 – tai įdomus restauracijos projektas. Mes jį sekame nuo pat pradžių ir jau galime pasidžiaugti, kad automobilis atrodo puikiai. Jis visai ką tik buvo nudažytas, o greitai matuosis ir naujus ratus. Šis straipsnis apie tai, kaip senas BMW buvo paruoštas ir nudažytas namų sąlygomis.

Tai – antrasis serijos straipsnis. Kviečiame pirmiau būtinai perskaityti pirmąjį, kuriame aprašėme Martyno E30 būklę ir viziją. Trumpai – automobilis buvo gana stipriai parūdijęs, dugne buvo atsivėrusios skylės, spalva buvo nublukusi.



Martynas yra automobilių entuziastas, didelis E30 fanas, tačiau mechaniko ar kėbulų meistro patirties tikrai neturi. Tai – pirmasis automobilis, kurį jis ryžosi nudažyti pats ir tam nenaudojo kokių nors ypatingai brangių profesionalių priemonių. Štai, kaip viskas vyko.

Pirmiausia reikėjo išnaikinti automobilį užpuolusias rūdis

Visų pirma reikėjo įvertinti automobilio būklę. Neperdėdami galime pasakyti, kad automobilio dugne buvo atsivėrusios skylės – jis buvo stipriai surūdijęs. Martynas jį sutvarkė ir suvirino pirmiausia. Po to sekė kėbulo šveitimas.

Nušveitus automobilį pasimatė keli didelį įlinkimai, kuriuos reikėjo užglaistyti

Norint gerai paruošti automobilį dažymui, reikia pašalinti senus dažus, panaikinti rūdis ir užglaistyti prasčiau atrodančias vietas. Kovojant su rūdimis buvo nuimti kai kurie kėbulo elementai. Šveitimas atskleidė iki tol dar nematytų defektų – keletą stiprių rūdžių kolonijų ir daugybę smulkių įlinkimų. Visi šie trūkumai buvo užglaistyti automobiliams skirtu glaistu ir nušveisti taip, kad kėbulas būtų kiek įmanoma lygesnis.

Atliktos smulkios kėbulo modifikacijos ruošiantis naujai išmetimo sistemai.

Tuomet ateina laikas gruntui. Daug žmonių, galvojančių apie automobilio restauraciją, įsivaizduoja, kad gruntuoti automobilį būtina tam pritaikytose patalpose ar kad šį darbą apskritai geriau patikėti profesionalams. Tačiau iš tikrųjų grunto sluoksnio lygumas nėra toks kritiškai svarbus, nes nutekėjimus ar prilipusias didesnes nepageidaujamas daleles galima nušveisti. Martynas užmaskavo stiklus, ratus ir kitus automobilio elementus, kurių gruntuoti nereikia, ir viską nupurškė gruntu tiesiog lauke ant pievos.

E30 buvo nugruntuotas lauko sąlygomis.

Rezultatas nebuvo idealus – prilipo šiek tiek dulkių bei keletas vabzdžių. Tačiau šveitimas viską ištaisė ir automobilis buvo paruoštas dažymui. Aišku, to daryti lauke jau tikrai negalima.

Savadarbėje dažymo kameroje – svarbiausia, kad nepūstų vėjas ir netupinėtų vabzdžiai.

Profesionaliai automobiliai dažomi specialiose kamerose, kuriose galima kontroliuoti temperatūrą bei oro švarumą. Tai garantuoja gerą rezultatą, tačiau Martynas viską norėjo atlikti pats. Todėl jis įsigijo geros kokybės dažymo pistoletą, „Extra Black“ juodų dažų ir lako, o dažymo kabiną įsirengė tiesiog sename garaže. Nuo dulkių, vėjo ir vabzdžių apsaugojo paprasta plastiko plėvelė.




Geri automobilių dažytojai savo įgūdžius formuoja ne vienus metus. Martynui – tai pirmas automobilio dažymas. E30 buvo nupurkštas vienu dažų ir pora lako sluoksnių. Aišku, keli nutekėjimai visgi pasitaikė, tačiau nieko dramatiško ir nepataisomo. Po poliravimo E30 atrodys išties puikiai. Lako sluoksniui išdžiūvus buvo sudėti žibintai, grotelės ir kiti kėbulo elementai.

Nudažytas automobilis prieš sugrąžinant apdailos elementus ir žibintus.

Štai kaip atrodo pilnai surinktas šviežiai nudažytas E30 –

Tuo pačiu buvo patobulinta išmetimo sistema. Pokytis labiau kosmetinis, tačiau ir garsas pasikeitė į gerąją pusę.

E30 jau važinėja gatvėmis. Jo techninė būklė dabar yra pakankamai gera, kad automobilį būtų galima saugiai naudoti. Po dažymo buvo atlikti dar keli patobulinimai. Štai kas atkeliavo paštu –

Ratai jau garaže.

Martyno E30 su naujais ratais – jau kitame serijos straipsnyje. Automobilio išorė jau beveik užbaigta. Galutinai sukietėjus lako sluoksniui, automobilis bus poliruojamas. Tai bus skoningai restauruotas klasikinis BMW be didelių patobulinimų. Jau artėja laikas, kuomet reikės po truputį žiūrėti ir į saloną – jis yra gana prastos būklės.




Kviečiame paskaityti ir pirmąjį serijos straipsnį bei užduoti klausimus mūsų Facebook puslapyje.

Martyno E30. Įdomus restauracijos projektas – dabartinė automobilio būklė ir vizija
rugpjūčio 4th, 2017

Pristatome naują straipsnių seriją, skirtą BMW 318 (E30) restauracijai. Joje bus aprašoma 1990-ųjų E30 kupė prisikėlimo istorija. Su dideliu rūpesčiu ir dėmesiu kiekvienai smulkmenai restauruojamas automobilis jau netolimoje ateityje puoš gatves, tačiau kol kas nėra geriausios sportinės formos. Pirmajame serijos straipsnyje aprašome dabartinę automobilio būklę, pagrindines problemas ir viziją.

Įdomus projektas – Martyno E30 kils naujam gyvenimui

Martynas – automobilių entuziastas, seniai svajoję apie BMW E30 projektą. Tai nėra labai retas ar vertingas automobilis, tačiau tai galima laikyti ir trūkumu, ir privalumu. Tai, kad tokių automobilių pasaulyje  yra daug rimtų kolekcionierių nevilioja, tačiau kartu ir leidžia jį keisti kaip tik užsinori savininkas. Jokios istorinės vertės išsaugoti nereikia, o po restauracijos automobilis įgaus unikalumą, kurio dabar neturi.

Martyno garaže – 1990-ųjų trečios serijos BMW (E30).

Tai – 1990-ųjų E30 kupė, 318 modelis, su 83 kW keturių cilindrų varikliu. Per savo 27 gyvenimo metus automobilis tikrai nebuvo saugomas kaip kokia egzotiška kolekcinė vertybė, jam teko įveikti ne vieną ir ne du šimtus tūkstančių kilometrų, todėl nieko keisto, kad jau ryškiai matosi dėvėjimosi ženklai.




Dabartinė automobilio būklė

Iš tikrųjų, šis BMW važiuoja, mechanine prasme jis nėra labai prastai išsilaikęs. Tačiau dėl to, kad keletą metų stovėjo nenaudojamas, kai kurie važiuoklės komponentai yra visiškai nebetinkami.  Pavyzdžiui, reikės keisti stabdžius, granatų gumas ir kai kurias kitas dalis. Nemažai jų bus keičiama ir dėl Martyno įsivaizdavimo, kaip automobilis turi atrodyti, kai projektas bus baigtas. Ateityje E30 tūps arčiau žemės ir bus sportiškesnis, o tam reikės didelių pakeitimų važiuoklėje.

Po variklio gaubtu – 1,8 litro variklis, išvystantis apie 113 AG (83 kW).

Tuo tarpu variklis skleidžia vairuotojo ausiai nemielus garsus, susijusius su kompensatoriaus problemomis. Nors šis gedimas yra pataisomas, gali būti, kad variklis bus keičiamas – šis sprendimas dar nėra priimtas. Naujas variklis galėtų būti galingesnis, keitimo metu pavyktų lengvai sutvarkyti  viską taip, kad jis dirbtų kaip naujas. Kadangi Martynas nori sportiško automobilio, kuris idealiu atveju dar ir gražiai riaumotų, naujas variklis atrodo kaip nebloga išeitis.

Suplyšusi vairuotojo sėdynė

E30 turi stiprių kosmetinių defektų. Kaip matote nuotraukose, kėbulas turi rimtų rūdžių, dugne jau pasirodė skylės. Spalva tikrai nebeatrodo gyvybingai, todėl automobilį teks pardažyti. Salonas taip pat yra stipriai susidėvėjęs. Vairuotojo sėdynės danga yra visiškai suplyšusi, vairas yra stipriai nutrintas, o ir likusiai salono daliai nepakenks gilus valymas. Vairas bus persiuvamas oda, o sprendimai dėl likusios salono dalies atgaivinimo kol kas dar nėra priimti.

Nutrintas vairas

Iš esmės, turint omenyje jo amžių, automobilis nėra labai prastos būklės. Nedidelis remontas jį gali greitai pastatyti ant kelio, tačiau Martyno vizija yra kiek kitokia. E30 ateityje bus dažomas, gaus naujus ratus, važiuoklę, bus atnaujintas salonas.



Martyno vizija

BMW E30 entuziastams patinka dėl savo proporcijų ir kampuotos išvaizdos. Šiuolaikiniai automobiliai yra išpūsti ir užapvalinti, kas yra savotiškai gražu, bet E30 šiandien gatvėse išsiskiria savo tiesiomis, griežtomis linijomis ir gana kompaktišku kėbulu. Tačiau originalus E30 vis tiek yra šiek tiek pilkas ir nuobodus, todėl Martynas planuoja pakoreguoti jo išvaizdą.

Kėbulą jau gana stipriai pažeidė rūdys, bet jis bus perdažytas.

Užbaigtas E30 dėvės originalius BBS ratlankius, bus arčiau žemės, turės ryškią juodą spalvą. Platesni ratai ir mažesnė prošvaista kardinaliai pakeis automobilio išvaizdą, jis atrodys atletiškesnis ir nepaliks abejonių, kad tai – ne šiaip senas automobilis, o entuziasto mašina. Tam reikės automobilį dažyti, keisti važiuoklę, tačiau po šių darbų E30 atrodys nepriekaištingai.

Matosi, kad automobilis nėra naujas, bet jau visai greitai jis atrodys visiškai kitaip.

Martynas nori, kad jo BMW būtų greitas, todėl bus dirbama ir po kapotu. Turint omenyje ne geriausią variklio būklę, tikriausiai daugiau galios bus siekiama keičiant variklį. Kol kas Martynas nenusprendė, kokia širdis plaks po E30 variklio dangčiu ar kiek galios jis nori pasiekti, tačiau darbai prasidės dar šiemet, todėl Nodum.lt apie tai būtinai praneš kituose serijos straipsniuose. Galiausiai, išmetimo sistema taip pat bus pasirinkta atsakingai – gražus, sportiškas automobilis turės ir gražiai dainuoti.

Tiesio, griežtos kėbulo linijos išsiskiria iš šiuolaikinių automobilių masės.

Aišku, kai kurie pastebės, kad ši vizija nėra unikali. Taip sutvarkytų E30 nuotraukų gausu internete – žeminta važiuoklė, blizgantys BBS ratai, ryškios chromo detalės, didelį garsą generuojantis išmetimas. Tačiau neskubėkite su išvadomis, Martyno BMW bus kitoks ir turės išskirtinių detalių. Tai bus įdomus projektas, tiek Martynui, tiek tiems, kurie stebės jo progresą.




Kitas serijos straipsnis – vos tik bus atlikti žymesni darbai. Pasistengsime aprašytą visą projekto eigą. Jei turite klausimų, galite juos užduoti mūsų FB puslapyje.

Automobilių entuziastai pasigamino važiuojantį GAZ-67 modelį – 33 % sumažintas visureigis pritrenkia tikslumu
birželio 29th, 2017

Valdemaras Gansauskas su sūnumis turi įspūdingą senovinių automobilių kolekciją. Joje – apie trisdešimt įvairių automobilių, tačiau dalis jų vis dar jaukia restauracijos. Dainius, Valdemaro sūnus, kaip ir jo tėtis mėgsta seniems automobiliams sugrąžinti per laiką prarastą tobulą išvaizdą ir mašinas restauruoja labai kruopščiai. Tai – daug kantrybės, užsispyrimo ir, be abejonės, aistros reikalaujantis užsiėmimas. Paklausti koks automobilis kolekcijoje pats vertingiausias vyrai ilgai negalvoja – tai Juozo Tamkvaičio „Svajonė“ ir pačių pagamintas GAZ-67 visureigio modelis.

Mažylis GAZ-67 modelis yra 33 % sumažinta originalaus istorinio visureigio kopija.

Šį atsakymą nesunku suprasti – abu šie automobiliai vienetiniai, tokių daugiau nėra visame pasaulyje. Juozo Tamkvaičio kadaise pagaminta „Svajonė“ ir šiandien atrodo kaip lietuviškos automobilių kultūros perlas, nors jai atgimti prireikė ilgų Valdemaro ir Dainiaus pastangų. Visgi, „Svajonė“ verta atskiro straipsnio – šiandien pakalbėsime apie unikalų GAZ-67 modelį.

Teko studijuoti brėžinius. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Gansauskai –  asociacijos „Retromobile“ nariai, kurių automobilių kolekcijoje yra ne vienas GAZ-67 modelis. Vyrai jų nelepina – visureigiai dalyvauja bekelės žygiuose, kuriuose tenka įveikti ne vieną purvynų kilometrą. Kartą Dainiaus dukra, kuriai tuomet tebuvo septyneri, vaikiškai užsiminė, kad ji irgi nori tokio visureigio ir iš karto vyrų galvose užsidegė lemputė – idėja pagaminti sumažintą GAZ-67 visureigio modelį.

Visos smulkios kėbulo detalės iš plieninės skardos buvo lankstomos rankomis, stengiantis išlaikyti teisingas proporcijas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Ne visos automobilių entuziastų svajonės yra praktiškos ir racionalios paprastų žmonių akimis. Tiesą sakant, dauguma mūsų svajonių yra visiškai atitrūkusios nuo realybės ir neturi jokio praktinio pagrindo. Valdemaro ir Dainiaus sumanymas pagaminti 33 % sumažintą visureigį nebuvo išimtis. Tačiau noras vaikams padovanoti išskirtinę dovaną, kurios niekas kitas pasaulyje neturi, buvo didžiulis, todėl dar 2011 metais vyrai ėmėsi darbo.

Visos daiktadėžės yra tikros – atsidaro taip, kaip ir tikrojo visureigio. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

GAZ-67 visureigis jiems buvo gerai pažįstamas – vyrai ne vieną tokį jau buvo restauravę. Jie gerai žinojo visureigio konstrukcijos subtilybes ir pagrindinius mazgus, tačiau darbas vis tiek prasidėjo nuo brėžinių analizės. Kompiuterio ekrane apžiūrėti planai buvo ranka perbraižomi ant popieriaus lapo – taip automobilio kūrėjams tiesiog buvo paprasčiau vizualizuoti būsimo modelio konstrukciją. Juk užduotis tikrai nebuvo iš lengvųjų – niekas kitas trečdaliu mažesnio tikslaus visureigio modelio dar nebuvo gaminęs.

Remas – detalė, kurios niekas nematys – tai pat buvo gaminama pagal brėžinius, bet buvo pritaikytas kitokiam varikliui. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Iš pradžių buvo gaminamas kėbulas. Tam panaudota plieninė skarda – nors automobilis ir buvo sugalvotas vaikų pramogoms, buvo stengiamasi, kad jis būtų kiek įmanoma tikslesnis. Viskas turėjo būti savo vietose – visos daiktadėžės, išlinkimai, kampai ir proporcijos turėjo atitikti originalaus visureigio vaizdą. Nors GAZ-67 ypatingai elegantiškomis formomis nepasižymėjo, kai kurias detales tiksliai išlankstyti buvo pakankamai sudėtinga, tačiau Dainiaus patirtis ir kruopštumas padarė savo.

Modelį varo 150 kubinių centimetrų keturačio variklis. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Vėliau pereita prie rėmo gamybos. Tai – dalis, kurios automobilį apžiūrinėjantys žmonės tikrai nepastebi, nes ji slepiasi po mašinos kėbulu. Tačiau ir jį vyrai kruopščiai gamino pagal brėžinius. Buvo stengiamasi, kad jis kiek įmanoma atitiktų 33 %  sumažintus tikro visureigio išmatavimus. Rėmas buvo pritaikytas naujam varikliui ir šiek tiek kitokiai galinei ašiai, tačiau neskaitant to – yra būtent toks, koks ir turėtų  būti GAZ-67 visureigyje.

Specialiai pagamintos lingės. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Tikras GAZ-67 yra varomas 3,3 l keturių cilindru varikliu, kuris suka visus keturis visureigio ratus. Savaime aišku, kad ieškoti 33 % mažesnio variklio tiesiog nebuvo prasmės. Vietoj to buvo pasirinktas 150 kubinių centimetrų Loncin keturačio variklis. Panaudota ir keturačio galinė varančioji ašis, tačiau perdavimas buvo pakeistas, kad ratai būtų sukami lėčiau, bet kartu turėtų didesnį sukimo momentą. Tai buvo būtina, nes mažasis GAZ-67 yra kur kas sunkesnis nei keturatis, kurio varančioji dalis ir buvo panaudota.

Keturačio variklis sukosi per greitai – perdavimas leido sukimą sulėtinti ir automobiliui suteikti aukštesnį sukimo momentą. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)





Dabar žmonės dažnai spėlioja, kad šis GAZ-67 modelis buvo pagamintas ant keturačio motociklo bazės. Tai – visiška netiesa. Buvo panaudotas tik keturačio variklis su pavarų dėže ir varančioji ašis. Viską kitką Valdemarui ir Dainiui teko ieškoti kituose automobiliuose ar gaminti patiems. Štai Zaz 965 vairo kolonėlę pavyko pritaikyti, o kuro baką, išmetimo sistemą, linges, kitus važiuoklės mazgus bei dar daug kitų dalių teko gaminti patiems.

Net tokias sudėtingų formų dalis kaip kuro bakas teko gaminti patiems. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Visgi, gyvenimas dažnai trukdo mūsų planams. Dar 2011 metais pradėtas visureigis buvo padėtas į garažo kampą ir trumpam pamirštas. Gansauskai ėmėsi kitų istorinių automobilių, kuriems teko suteikti prioritetą. Darbas buvo pratęstas tik šiemet. Buvo pagamintos trūkstamos dalys, išspręsti kai kurie techniniai klausimai.

Visos mažylio GAZ-67 dalys buvo kruopščiai nugruntuotos ir nudažytos. Tuomet modelis buvo surinktas ir pristatytas visuomenei. Nors automobilis buvo užbaigtas dar pakankamai neseniai, jis jau spėjo sudalyvauti ne viename renginyje. Mažylis GAZ-67 iš tikrųjų traukia praeivių žvilgsnius, nors nedaugelis gali įvertinti kiek darbo į šį kūrinį buvo įdėta.

Važiuoklės geometrija ir išmatavimai – tobulai atitinka originalaus GAZ-67 visureigio charakteristikas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Labiausiai stebina tikslumas. Automobilio išmatavimai – tobulai atitinka mastelį. Viskas, įskaitant važiuoklės geometriją, kėbulą, vidaus apdailą ir išorėje tvirtinamas rankenas, yra tikslios lygiai 33 % sumažinto GAZ-67 konstrukcijos detalių kopijos. Net ir ratai bei lempos yra lygiai 33 % mažesni nei originalaus visureigio. Vyrai pasakojo, kad prireikė keleto bandymų, kol pavyko rėmą pritaikyti varikliui bei tinkamai sureguliuoti perdavimo mechanizmą.

Mažylis GAZ-67 buvo kruopščiai nugruntuotas ir nudažytas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Į akis krenta ir stulbinantis dėmesys detalėms. Kiekviena daiktadėžė yra funkcionali ir atsidaro taip, kaip ir turėtų. Važiuoklė, kurios niekas nepastebi, taip pat atitinka tikro GAZ-67 visureigio konstrukcinius sprendimus. Kuro bakas, išmetimo vamzdžių išėjimas, rankenos – viskas savo vietoje. Vienintelis iš karto pastebimas skirtumas – sėdynių vieta. Jas teko sumontuoti kiek toliau, kad modelį galėtų vairuoti ir suaugęs žmogus. Tačiau pedalai ir pavarų svirtis taip pat lengvai atpažįstami – o juk juos taip pat reikėjo gerai apgalvoti ir suprojektuoti mintyse.

Padžiautos džiūsta kėbulo detalės. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Keleivio vietoje trumpam teko pasėdėti ir man. Mažylis GAZ-67 bėgėjasi labai greitai ir yra gana stabilus. Maksimalaus išvystomo greičio niekas nematavo, nors modelio kūrėjai spėja, kad jis gali siekti apie 80 km/h. Kadangi variklis tvirtai, be jokių pagalvėlių, yra prisuktas prie rėmo, jaučiama vibracija, tačiau ne tokia stipri ir erzinanti, kaip galite įsivaizduoti. Visureigis nemėgsta posūkių, nes neturi diferencialo, tačiau juo važinėti tikrai labai smagu. Mano ūgis – apie 183 cm, tačiau visureigyje tilpau be vargo. Gansauskai juokėsi, kad jame kur kas daugiau vietos nei įprasto dydžio „Svajonėje“.

Išmetimo sistema buvo pagaminta taip, kad išeitų toje vietoje, kur yra ir originalaus visureigio išmetimo vamzdis. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Valdo anūkės savo dovanos kol kas dar nevairuoja – joms dar reikės išmokti valdyti sankabą ir saugiai važinėti. Jokio skubėjimo šiuose moksluose būti negali – visureigis, nors ir mažas, gali būti pavojingas. Dainius užsiminė, kad dar reikės išspręsti variklio aušinimo problemą – intensyviai naudojamas karštą dieną jis gali perkaisti. Variklis, kaip galite numanyti, yra aušinamas oru ir keturatyje yra montuojamas visiškai kitaip. Tačiau nėra abejonių, kad nagingi ir sumanūs vyrai aušinimo problemą išspręs nesunkiai.

Užbaigtas automobilis – stebina, kad mastelį atitinka net ir lempos, ir padangos. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Gansauskai nebuvo linkę pasakyti modelio kainos. Taip ir reikėtų užrašyti – modelis yra neįkainojamas jau vien dėl to, kad toks jis yra pirmas. Tobulos proporcijos, tvirta konstrukcija pareikalavo ilgų darbo valandų, todėl šias pastangas išmatuoti skaičiais tikrai labai sunku.

Paklausti, ar dabar, sukaupę tiek patirties, nenorėtų pasigaminti savos konstrukcijos ir dizaino automobilio, vyrai šypteli – savos „Svajonės“ jiems nereikia, o ir laiko nėra. Tačiau jau artimiausioje ateityje jie ruošiasi pristatyti naujų restauruotų automobilių. Tikimės, kad apie juos galėsime parašyt ir Nodum.lt svetainėje.

Visureigis įspūdingai atrodo nuotraukose, tačiau priėjus detalės pritrenkia dar labiau.

 

Visos rankenos ir kitos detalės yra ten, kur ir turi būti. galite pastebėti, kad sėdynės sumontuotos toliau nei originaliame visureigyje – kitaip modelio suaugęs žmogus negalėtų vairuoti.

 

Net ir viduje viskas primena originalų GAZ-67 visureigį – tos pačios formos, ta pati jungiklių išdėstymo tvarka.

 

Artimiausioje ateityje reikės tik patobulinti variklio aušinimą. Net ir variklio gaubto atidarymo mechanizmas yra kaip tikro GAZ-67.

Daugiau mažylio GAZ-67 gamybos nuotraukų – Dainiaus dirbtuvių Facebook puslapyje. Kviečiame tapti šio puslapio prenumeratoriais ir sekti kitus projektus.

.

Taip pat kviečiame užsukti ir į „Retromobile“ asociacijos puslapį – asociacija yra įkūrusi net du muziejus, kuriuose gausybė įdomių eksponatų.


Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.