Naujausi straipsniai

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje, kurio pervežimui reikia 20 sunkvežimių (Video)

Visai neseniai rašėme apie stipriausią Liebherr mobilų teleskopinį kraną. Liebherr LTR 1220 yra tikrai įspūdingas kranas su 60 metrų ilgio teleskopine strėle. Ši įspūdinga mašina gali pakelti 220 tonų svorį ir su juo važiuoti. Tuo tarpu ratinis kranas LTM 11200-9.1 gali pakelti net 1200 tonų. Tačiau, kad ir kokie naudingi įrankiai tai būtų, rekordas priklauso visai kitam Liebherr kranui –  LR 13000 gali pakelti net 3000 tonų. Tai yra galingiausias tokio tipo vikšrinis kranas pasaulyje, o ir savo dydžiu jis stebina.

Liebherr LR 13000 yra pakankamai lankstus kranas – galima naudoti įvairias strėlės konfigūracijas, priklausomai nuo užduoties. Su nedideliu svoriu jis gali judėti pirmyn. Štai Liebherr LTR 1220 gali lėtai važiuoti ir iškėlęs maksimalų savo krovinį, o LR 13000 to padaryti negali – strėlių sijos yra ilgesnės ir lankstesnės nei teleskopinis LTR 1220 įrankis.



Dėl skirtingų naudojamų strėlių, sunku aprašyti Liebherr LR 13000 išmatavimus – šios mašinos aukštį apibrėžia naudojami priedai. Tačiau net be strėlės LR 13000 aukštis siekia 17,45 metrus – kaip 5-6 aukštų pastato. Didžiausias aukštis, į kurį galima pakelti krovinius – 240 metrų. Tai – labai įspūdingas rodiklis, turint omenyje, kad LR 13000 yra mobilus – jis gali judėti pirmyn naudodamas savo paties galią. Tokiems darbams reikia stabilios platformos, todėl LR 13000 vikšrų ilgis siekia 21,9 metrus, o viso krano plotis – 16,4 metrai. Vien patys vikšrai yra 2,4 metrų pločio. Krano operatoriui tenka laiptais lipti į 6,26 metrų aukštyje įrengtą kabiną.

Liebherr LR 13000 yra miiniškas – pažvelkite į ant jo stovintį žmogų. (Liebherr nuotrauka)

Liebherr LR 13000 yra įspūdingai didelis kranas, todėl neverta tikėtis, kad jis nebus sunkus. Šį kraną sudaro daugybė modulių ir kiekvienas iš jų yra pakankamai sunkus. Štai kabinos modulis sveria 3 tonas, vikšrai padalinami į 4 dalis ir kiekviena iš jų sveria po 22 tonas. Viena gervė sveria 53 tonas, o jų yra dvi. Važiuoklės rėmas yra padalinamas į 4 dalis, kiekviena iš jų sveria 63-64 tonas. Viršutinis rėmas, prie kurio tvirtinamos krano sijos, sveria 33 tonas, vidurinė platformos dalis – 116 tonų (padalinama į dvi dalis). Ir tai dar ne pabaiga – Liebherr LR 13000 yra nepaprastai sunkus ir didelis kranas.

Liebherr naudoja įvairias strėlių konfigūracijas. (Liebherr nuotrauka)

Tikslaus Liebherr LR 13000 svorio gamintojas nenurodo, nes jis priklauso nuo pirkėjo užsakytų specifikacijų, naudojamų priedų, gervių ir strėlių. Tačiau Liebherr LR 13000 lengvai perkopia 1000 tonų – tai yra bazinis darbui neparuošto krano svoris, kuris realiomis sąlygomis gali siekti ir 2000 tonų. Jau vien viena balastinio svarmens plokštė sveria 25 tonas, o jų dažniausiai būna bent 14. Gerai bent tai, kad ši įspūdingo dydžio mašina gali būti išardyta į daugiausiai 70 tonų sveriančius modulius – tai palengvina transportavimą. Aišku, vis tiek reikia 20-40 sunkvežimių.

Liebherr LR 13000 demonstracija

 

Liebherr LR 13000 darbui reikia įspūdingos galios, kurią šis kranas tikrai turi. Po jo variklių gaubtu slepiasi du 8 cilindrų turbodyzeliniai varikliai, kartu išvystantys 1360 AG (1000 kW). Jie, aišku, naudojami ne tik sukti vikšrams, bet ir kroviniams kelti, todėl, kaip ir galite numanyti, LR 13000 į priekį juda labai lėtai – iki 1 km/h greičiu.

Sunku įsivaizduoti šio krano dydį, tačiau jis gali krovinius kelti į didesnį nei 240 metrų aukštį. (Liebherr nuotrauka)

Liebherr nurodo, kad viena iš pagrindinių LR 13000 darbo sričių – elektrinių statyba. Įspūdinga mašina gali kelti itin sunkias sijas, reaktorių dalis, perdangų plokštes ir taip toliau. LR 13000 taip pat dažnai naudojamas kitų gamyklų statybai, ypač naftos apdirbimo pramonėje.

Pilną Liebherr techninį vadovą galite paskaityti čia.



Taip pat skaitykite:

Liebherr LTR 1220 gali ne tik pakelti 220 tonų, bet ir su šiuo svoriu judėti pirmyn;

Liebherr LTM 11200-9.1 – 1200 tonų pakeliantis mobilus kranas;

Liebherr R9800 – vienas didžiausių karjerų eskavatorių pasaulyje;

Iki kokio slėgio pripučiamos didžiausių karjerų sunkvežimių padangos?

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

Kodėl šio laivo nosis atrodo tokia keista? Kokius privalumus turi toks dizainas? (Video)

Jei ant popieriaus lapo reikėtų nupiešti laivą, tikriausiai jo priekį nupieštumėte labai tradiciškai – viršutinė nosies dalis būtų toliausiai į priekį atsikišęs laivo taškas. Tačiau ne visi laivai atrodo būtent taip – kai kurie turi apverstą nosį, kurios tolimiausias taškas yra apačioje. Pavyzdys – inkarų vilkikas Bourbon Orca, pastatytas 2006 metais. Kodėl jis atrodo taip keistai?

Pasaulyje yra daug keistų laivų. Jau rašėme apie mokslinių tyrimų platformą RP FLIP – techniškai tai nėra laivas, tačiau šis keistas aparatas gali savarankiškai pakeisti savo padėtį iš horizontalios į vertikalią. Kita vertus, Bourbon Orca net nėra toks ypatingas – tokių laivų yra ne vienas.



Bourbon Orca atrodo keistai dėl savo priekinės dalies dizaino. Šio laivo nosis yra užapvalinta, viršutinė dalis yra arčiau laivo centro nei apatinė. Atrodo išties keistai, tačiau tai – Ulstein Group korporacijos sukurtas X-Bow dizainas. Iš esmės, X-Bow tėra apverstas ir užapvalintas įprastas laivo priekis. Sukuriama neigiama kreivė, o pats laivo priekis šiek tiek primena povandeninių laivų dizainą. Štai kaip atrodo Bourbon Orca:

Bourbon Orca – pirmasis laivas su X-Bow nosimi. (Ulstein Group)

Bourbon Orca, žinoma, nėra vienintelis Ulstein Group kūrinys, tačiau tai buvo pirmasis laivas su X-Bow konstrukcija. Bourbon Orca yra skirtas inkarams traukti. Šie inkarai yra naudojami ne kitiems laivams, o naftos ir dujų platformoms, todėl su jais tvarkytis reikalingi specializuoti laivai. Bourbon Orca ilgis – 83,6 metrai, jo gervė gali pajudinti 400 tonų svorį. Tiesa, pavilkti šis laivas gali 180 tonų, tačiau tai yra pakankamai įspūdingas rodiklis. Šis laivas buvo pastatytas Bourbon grupei, kuri užsiima naftos ir dujų gavybos platformų priežiūra. Bourbon Orca priklauso Norvegijoje registruotai Bourbon grupės įmonei, bet dirba visame pasaulyje.

Naftos gręžinių priežiūros laivas Sarah. (BoH, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Bourbon Orca buvo pirmasis laivas su X-Bow technologija, tačiau vėliau Ulstein jų pastatė nemažai. Dar daugiau jų užsakyta – užsakymų skaičius jau viršijo 100. Tarp šių užsakymų yra ir kruizinių laivų, kurie bus siunčiami į atšiaurius arktinius vandenis. X-Bow modeliai jau yra įtraukti į Londono mokslo muziejaus inovatyvių sprendimų kolekciją, bet kuo tokia forma yra gera?

Iš tiesų apverstų laivo nosių būta ir anksčiau. Štai 20 amžiaus pradžios karinių laivų konstrukcijoje toks dizainas dominavo. Aišku, Ulstein X-Bow yra kompiuterinėmis simuliacijomis ištobulintas dizainas, turintis nemažai privalumų. Kokių?

Ulstein X-Bow dizainas iš arti. (Jon Olav Eikenes, Wikimedia(CC BY 2.0)

Ulstein grupė teigia, kad tokia laivo priekio forma leidžia greičiau judėti neramiame vandenyje. Kuomet jūra yra banguota, laivas išlieka stabilesnis. Būtent todėl tokia konstrukcija yra puikia tinka arktiniams vandenims tyrinėti. Kitaip tariant, X-Bow laivams suteikia geresnes hidrodinamines savybes, kurios leidžia greičiau judėti neramioje jūroje. Tačiau kodėl tada ne visi laivai taip atrodo?

Skirtingų laivo priekių palyginimas

 

Aišku, apversta laivo forma turi ir trūkumų. Ji yra labiau linkusi panirti po bangomis, jai reikia šiek tiek daugiau plieno, o pats korpusas labiau sušlampa plaukiant didesniu greičiu. Tiesa, visi šie trūkumai buvo pastebėti 20 amžiaus pradžioje, o X-Bow yra modernus dizainas, kuris daugelio šių problemų išvengia. Šių laivų priekis yra aukštesnis, todėl jis ne taip lengvai neria po bangomis. Tikėtina, kad ateityje tokių laivų bus daugiau – jie puikiai tinka arktiniams kruizams, naftos platformų aptarnavimui ir kitiems darbams pasišiaušusioje jūroje.



Taip pat skaitykite:

Mokslinė platforma RP FLIP dažnai palaikoma skęstančia;

Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai;

10 faktų apie kruizinius laivus, kurių galbūt nežinojote;

Jei nebūtų nuskendęs, ar Titanikas plaukiotų ir šiandien? 

Kas nutinka, kai kruiziniame laive miršta žmogus?

Kiek automobilių telpa didžiuliame vandenynų autovežyje?

Kodėl laivai po vandeniu turi apvalią atsikišusią nosį?

Didžiausias Liebherr vikšrinis teleskopinis kranas gali ir važiuoti pakėlęs 220 tonų svorį

Net jei nesidomite sunkiąja technika, žinote, kad kranų būna įvairių. Dažnai statybose matome surenkamų kranų bokštus, uostuose stovi visiškai stacionarūs, o keliais rieda ir mobilūs kranai. Liebherr yra garsus sunkiosios technikos gamintojas, o stipriausias šios kompanijos vikšrinis kranas su teleskopine strėle gali ne tik pakelti 220 tonų svorį, bet ir su juo judėti pirmyn. Kaip tai įmanoma?

Liebherr gamina labai įvairią sunkiąją techniką. Jau esame rašę apie vieną didžiausių mobilių teleskopinių kranų pasaulyje  Liebherr LTM 11200-9.1 ir didžiausią šios markės ekskavatorių R9800. Tačiau Liebherr gaminių gama yra labai plati ir joje yra ne viena įspūdinga mašina. Tarp jų – ir vikšrinis teleskopinis kranas Liebherr LTR 1220, galintis pakelti 220 tonų svorį



220 tonų yra išties įspūdingas rodiklis, tačiau to paties gamintojo ratuotas LTM 11200-9.1 gali pakelti net 1200 tonų. Reikėtų paminėti ir tai, kad neteleskopinis LR 13000 yra pats stipriausias vikšrinis gamintojo kranas – jis gali pakelti 3000 tonų, bet apie jį pakalbėsime kitame straipsnyje. Šįkart – apie Liebherr LTR 1220.

Liebherr LTR 1220 turi 60 metrų ilgio teleskopinę strėlę, tačiau su papildomomis strėlės sekcijomis ją galima pailginti iki daugiau nei 100 metrų (aišku, tuomet sumažėja maksimalus keliamas svoris). Vienas didžiausių šio krano privalumų yra tai, kad jis gali ne tik pakelti 220 tonų, bet ir su šiuo kroviniu judėti pirmyn. Jis taip pat pasižymi neblogu pravažumu, tačiau keliuose ši mašina nėra laukiama.

Liebherr LTR 1220 strėlė pailgėja nuo 13,3 iki 60 metrų, tačiau su papildomomis sekcijomis galima pasiekti ir 100 metrų ilgį. (Liebherr nuotrauka)

Liebherr LTR 1220 nėra skirtas važinėti keliais – tai aišku ne tik dėl plačių vikšrų, bet ir dėl 2,5 km/h maksimalaus greičio. Tačiau šiam kranui niekada greičiau judėti ir nereikia – iš vieno darbo į kitą jis yra pervežamas sunkvežimiais. Atvykęs į naują vietą kranas pats save susirenka – užsideda vikšrus, balastą ir kitas dalis, kurios gali būti nuimamos transportavimui. Nedidelis greitis nereiškia, kad LTR 1220 yra nejudrus. Jis gali lengvai įkopti į net 47 % įkalnę.

Liebherr LTR 1220 renkasi savo balastą. (Liebherr nuotrauka)

Priešingai nei LTM 11200-9.1, Liebherr LTR 1220 turi vieną variklį – 4 cilindrų dyzelinis agregatas išvysto 230 kW galią, kuri yra naudojama ir kranui į priekį varyti, ir kroviniams kelti. Minėjome, kad maksimalus krovinio svoris siekia 220 tonų, tačiau kuo toliau nuo krano pagrindo nukreipiama teleskopinės strėlės viršūnė, tuo mažesnį svorį LTR 1220 gali saugiai pakelti – tai yra įprasta visiems savaeigiams kranams. Tačiau kaip jis gali judėti pakėlęs tokį svorį?

Liebherr LTR 1120 gali važiuoti pakėlęs didelį svorį, bet tuomet maksimalus greitis ribojamas iki 0,6 km/h. (Liebherr nuotrauka)

Iš tiesų tai šią savybę nulėmė krano vikšrai. Liebherr LTR 1220 svorio centras yra labai žemas, o bazė – plati. Bazės konstrukcija yra teleskopinė – vikšrai gali būti pastumti toliau, sukuriant platesnę ir stabilesnę platformą. Siauriausioje padėtyje LTR 1220 plotis siekia 4,5 metrus, plačiausioje – 7,25 metrus. Tokia plati platforma reiškia, kad šiam kranui nereikia jokių papildomų atramų, kurios išlaikytų jį nenuvirtusį. Juk vikšrų ilgis siekia 9,1 metrą, o maksimalus balasto svoris – 90 tonų.

Vikšrų platforma yra teleskopinė – jos plotį galima padidinti nuo 4,5 iki 7,25 metrų ir net nebūtina išlaikyti simetriškumą. (Liebherr nuotrauka)

Maždaug 90 tonų sveria ir pats Liebherr LTR 1220 be balasto, todėl stabilumo jam tikrai netrūksta. Jo prireikia įvairiuose darbuose, ypač statybose, kur šis kranas darbuojasi dažniausiai. Kartais iki vietos negali privažiuoti sunkvežimis su betoninėmis ar metalinėmis dalimis. Tada LTR 1220 pas jį atvažiuoja pats, pakelia reikalingą dalį ir vyksta iki jos montavimo vietos. Aišku, jau vien dėl galimo siūbavimo keliamų problemų su 220 tonų svoriu įprastai šie kranai nevažinėja, bet įdomu žinoti, kad jie tai bent jau teoriškai galėtų daryti.

Liebherr LTR 1220 operatorius gali džiaugtis patogia kabina, į kurią lengva įlipti, kontroliuojamu klimatu ir elektroninėmis priežiūros sistemomis. Kabina, gali būti pakreipiama, kad operatoriui būtų lengviau stebėti darbą viršuje.



Taip pat skaitykite:

Liebherr LTM 11200-9.1 – 1200 tonų pakeliantis mobilus kranas;

Liebherr R9800 – vienas didžiausių karjerų eskavatorių pasaulyje;

Iki kokio slėgio pripučiamos didžiausių karjerų sunkvežimių padangos?

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

Mįslė technikos mėgėjams – kam skirta ši žemės ūkio mašina? Kokiuose laukuose ji dirba? (Video)

Nuotraukoje – nematyta žemės ūkio mašina. Didelė, žema su plačiomis padangomis. Matyti, kad vairuotojas yra pasisukęs šonu, todėl žinome, kad sėdynė sukiojasi kartu su vairu. Bet ar galėtumėte atspėti, kam skirtas šis keistas traktorius? Kokiuose laukuose jis dirba?

Nodum mįsles technikos mėgėjams publikuoja gana dažnai. Praeitą kartą bandėme jus sugluminti pateikdami specializuoto pramoninio sunkvežimio nuotrauką. Anksčiau esame siūlę ir kitokią nematytą žemės ūkio techniką – pavyzdžiui, šią agresyviai atrodančią derliaus nurinkimo mašiną. Bet pereikime prie šiandieninės mįslės.



Taigi, pažvelkite į šią nuotrauką ir pabandykite suprasti, kam galėtų būti skirta ši žemės ūkio mašina? Galime pateikti kelias užuominas. Tokių laukų Lietuvoje nėra labai daug, tačiau juose užauginamas produktas yra labai plačiai paplitęs. Tą patį darbą gali atlikti įvairi technika, tačiau ši mašina yra kiek labiau automatizuota (ir atrodo keistai), todėl būtent ją ir parinkome. Atsakymą surasite po nuotrauka.

Ką veikia ši žemės ūkio mašina? (Max Wahrhaftig, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tai – velėnos kombainas. Ši mašina skuta specialiai tam auginamą velėną, ją susuka į ritinius ir tvarkingai sudeda ant padėklo – visa tai ji atlieka pati, todėl ir sakome, kad ji yra gerai automatizuota. Pati velėna, žinoma, yra labai plačiai naudojama, todėl ją auginantys ūkiai visais laikais verčiasi neblogai.

Ką tik surinktos velėnos padėklas už AutoStack (Max Wahrhaftig, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Paklojama velėna – tai trumpa, šaknimis suaugusi žolė, kuri yra nuskutama nuo dirvožemio ir susukama į didelius rulonus. Vėliau ji gali būti paklota naujoje vietoje, kur greitai prigyja, jei yra tinkamai laistoma ir prižiūrima. Tai yra greitesnis būdas turėti nepriekaištingą veją. Tokia velėna klojama ne tik prie namų ar įstaigų, bet ir sporto aikštynuose, golfo laukuose, prie daugiabučių ir kitose vietose. Todėl ją auginantys ūkiai klientų skaičiumi nesiskundžia – vien JAV auginama daugiau nei 150 tūkstančių hektarų klojamos velėnos.

Velėnos rinkimas video siužete

 

Velėnai gali būti naudojami įvairūs žoliniai augalai. Nuo jų pasirinkimo priklauso vejos spalva, ištvermė, augimo greitis ir kitos charakteristikos. Tarp populiarių žolių yra pievinė miglė, Švento Augustino žolė, eraičinas, bermudinė žolė. Rūšys velėnai parenkamos taip, augalų šaknys nebūtų gilios, o viršutinė dalis nebūtų labai gležna – juk velėna yra susukama į ritinius.

Tiesa, ne visada. Kaip minėjome, egzistuoja kelių rūšių velėnos derliaus rinkimo mašinų. Kai kurios jos  yra kabinamos prie traktorių, kitos yra savaeigės. Yra ir tokių, kurios į ritinius velėnos nevynioja, o tiesiog ją pjausto į vienodo dydžio kvadratus.

Ši technika taip pat renka velėną pardavimui, tačiau ji nėra vyniojama į ritinius. (Agtechmedia , Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Bet pirmojoje nuotraukoje matomas velėnos rinkikas Trebro AutoStack yra įdomus tuo, kad jis ją pats suvynioja ir gražiai sudeda ant padėklų. Priekyje yra du pjovimo ir skutimo ašmenys – vienu metu renkamos dvi velėnos eilės. Jos iš karto yra sukamos ir rikiuojamos ant galinėje kombaino dalyje esančių palečių. Pats AutoStack yra vairuojamas hidraulinu būdu – lankstosi per pusę. Vairuotojas, kuomet AutoStack renka velėną, pasisuka 90 laipsnių kampu, kad matytų ir kaip rikiuojami ritiniai, ir kur važiuoja traktorius. Didelės padangos šiai mašinai yra reikalingos tam, kad žolė nebūtų stipriai suminama. Gamintojas perspėja, kad AutoStack nėra kurtas naudojimui bendro naudojimo keliuose, todėl eisme su juo dalyvauti reikėtų savo nuožiūra.

AutoStack velėną suvynioja ir surikiuoja ant padėklų. (Max Wahrhaftig, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Naujesnė versija AutoStack II yra labai panaši. Šis velėnos kombainas renka dvi 61 cm pločio velėnos eiles, į vieną ruloną gali susukti kiek daugiau nei du metrus. Tiesa, tai priklauso nuo pjovimo gylio, kuris yra reguliuojamas. AutoStack II yra varomas 130 ag Cummins dyzeliniu varikliu, o pati mašina sveria 12,8 tonas. Žinoma, varomi visi ratai, kad įprastam derliaus rinkimui pakaktų sukibimo.

AutoStack II nėra skirtas važinėjimui keliais, bet didelės padangos saugo velėną ir dirvą. (Trebro)

Trebro yra kompanija, kuri specializuojasi velėnos ūkių technikoje. Ši amerikiečių įmonė gamina įvairius velėnos kombainus, todėl Trebro vardas šiame versle yra gerai žinomas. Aišku, nereikėtų nusiminti, jei mįslės neįveikėte – tikimybė, kad ką nors panašaus esate matę yra gana maža.



Taip pat skaitykite:

Ką veikia šis pramoninis sunkvežimis?

Kam skirta ši agresyviai atrodanti žemės ūkio mašina?

Kam reikalingas toks mažas lokomotyvas?

Ką gėlių laukuose veikia šis neįprastai atrodantis traktorius?

Pellenc Optimum aukštas traktorius be jokių ašių, bet kam jis skirtas?

Ka-26 – kodėl šis sraigtasparnis atrodo toks keistas? Kam jis buvo skirtas?

Ypatingai modifikuotas John Deere 8295RT traktorius;

Betmeno traktorius – kodėl šio Valtra priekiniai ratai pastumti taip toli į priekį?

Kodėl Challenger Terra Gator TG 8333 turi tik tris ratus?

7 įdomūs faktai apie Scania: logotipas, istorija, savininkai ir už ką šiai bendrovei buvo skirta 880 milijonų eurų bauda? (Video)

Gerai atpažįstame automobilių markes, žinome populiariausius motociklų gamintojus, daugelis atsimintų ir kelis didžiųjų lėktuvų prekinius ženklus. Apie juos kalbame gana dažnai, tačiau ir sunkvežimių gamintojų istorija ir veikla yra labai įdomi. Kviečiame paskaityti 7 įdomius faktus apie garsų sunkvežimių gamintoją Scania, kuris gyvuoja jau 127 metus.

Nodum dažnai publikuoja įdomius faktus, tačiau dažniausiai jie būna apie automobilių gamintojus. Štai praeitą savaitę kvietėme paskaityti apie ispaniškąjį SEAT, o prieš tai siūlėme 7 įdomius faktus apie Volvo. Tačiau kartais įdomu pasižvalgyti ir už automobilių pasaulio ribų, todėl šįkart išsamiau susipažinkime su Scania.



Kodėl Scania savo istoriją skaičiuoja nuo 1891-ųjų? AB Scania-Vabis buvo įkurta 1911 metais susijungus dviem kompanijoms – traukinių vagonų gamintojui Vabis ir dviračių gamintojui Maskinfabriks-aktiebolaget Scania. Kaip matote, Scania vardą nešiojo pastaroji įmonė, kuri buvo įkurta 1900 metais. Tai buvo dviračių gamintojas, tačiau jau 1901 metais buvo pagaminti pirmieji automobilių prototipai. 1903 metais jau vyko Scania automobilių gamyba, o visai netrukus Scania ėmė gaminti ir sunkvežimius. Pirmasis Švediją paliko 1909 metais – po metų nuo momento, kai Scania ėmė gaminti savo variklius.

Tuo tarpu Vabis buvo įkurta 1891 metais ir gamino traukinių vagonus, tačiau jau 1897 metais Vabis pagamino pirmą savo automobilį. Tiesa, jis nebuvo sėkmingas, tačiau Vabis nepasidavė ir automobilius tobulino toliau. 1903 metais pagamintas ir pirmasis Vabis sunkvežimis, 1904 metais markė pristatyta Paryžius automobilių parodoje. Tačiau tais laikais sunkvežimių ir automobilių poreikis vis dar buvo pakankamai menkas ir sėkmės tiek Scania, tiek Vabis sulaukė tik po susijungimo.

Vienas pirmųjų Scania sunkvežimių 1909 metais pakeliui į Stokholmą. (Wikimedia)

Ką reiškia Scania vardas ir logotipas? Scania – tai senas lotyniškas Skanijos provincijos pavadinimas. Tai – piečiausia Švedijos provincija, kur ir buvo įkurta Scania įmonė. Tuo tarpu logotipas yra kiek painesnė istorija, nes, kaip tikriausiai žinote, Scania logotipu dalinosi su jau išnykusiu automobilių gamintoju SAAB.

Scania savo logotipą paveldėjo iš Maskinfabriks-aktiebolaget Scania, kuris gamino dviračius. Todėl logotipe matome stilizuotą trijų stipinų dviračio žvaigždę ir Skanijos provincijos herbe matomo grifono galvą. Tokį patį logotipą nešiojo ir švediški SAAB automobiliai, nes šios dvi kompanijos 1969 metais susijungė. Po atsiskyrimo 1995 metais SAAB ir Scania ir toliau dalijosi logotipu, tačiau 2012 metais SAAB bankrutavo, o įmonės likučius nupirkę kinai logotipo nebegavo.

Scania logotipui – jau daugiau nei 127 metai. (Scania nuotrauka)

Ką gamina Scania? Jei kas paklaustų, ką gamina Scania, greitai atsakytumėte, kad sunkvežimius, kas nors paminėtų ir autobusus, tačiau šios markės gama yra kur kas platesnė nei daugelis žino. Scania autobusus tikriausiai esate matę, tačiau nemažai kitų markių autobusų yra gaminami būtent ant Scania platformų. Alexander Dennis Enviro400, vienas iš šiuolaikinių raudonų dviaukščių Londono autobusų, yra gaminamas ant Scania platformos (aišku, ne tik – naudojamos ir kitų gamintojų bazės). Prabangiems dviaukščiams Van Hool TDX21 Altano taip pat naudojama Scania bazė. Tuo tarpu Scania sunkvežimių bazės naudojamos ir karinėms reikmėms.

Šalia sunkvežimių ir autobusų bei jų bazių, Scania taip pat gamina ir dyzelinius variklius, naudojamus sunkiojoje technikoje bei laivuose. Scania taip pat gamina ir sunkvežimių vairuotojams skirtą drabužių liniją Scania Truck Gear.

Scania CityWide autobusas. (Billy69150, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

880 milijonų eurų bauda. Sunkvežimių verslas yra labai pelningas ir konkurencingas. Tačiau konkurencija turėtų palaikyti santykinai žemas kainas, tiesa? Turėtų, tačiau 2017 metais Scania Europos Sąjungos buvo nubausta 880 milijonų eurų bauda už dalyvavimą karteliniame susitarime. Scania su kitais kartelio nariais Daimler, DAF, MAN, Iveco ir Volvo/Renault derino sunkvežimių kainas, kad jos būtų kiek įmanoma aukštesnės ir bendrai gamintojai uždirbtų daugiau.

Scania R450 sunkvežimis. (Herranderssvensson, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

100 % Volkswagen. Scania yra tokia sena, kad nieko keisto, jog jos akcijos daug kartų keitė rankas. Investor AB, švedų investicijų kompanija, kurį laiką valdė Scania. Tuomet 1999 metais Volvo pabandė nupirkti konkurentą, tačiau Europos Sąjunga užkirto kelią jau suderėtam sandoriui. ES prieštaravo todėl, kad Šiaurės šalyse Volvo tuomet turėtų monopolį. 2006 metais MAN pasisiūlė nupirkti Scania, bet ir šis sandoris neįvyko. Galiausiai kompanija atiteko Volkswagen grupei. MAN jau priklausė Volkswagen, todėl Vokietijos korporacijai teliko po truputį iš kitų rankų supirkti Scania akcijas. Šiuo metu Scania visu 100 % savo akcijų priklauso Volkswagen.

Scania priklauso Volkswagen korporacijai, kaip ir, beje, MAN (Scania nuotrauka).

Saugioji Scania. Volvo garsėja kaip viena saugiausių markių automobilių pasaulyje, bet ar žinojote, kad tarp sunkvežimių tokį statusą turi Scania? Visi šios markės sunkvežimiai yra išbandomi sudėtinguose testuose dar nuo Scania-Vabis laikų, o naudojamos saugumo technologijos dažnai būna naujos sunkiojo transporto rinkoje. Sunkvežimiai, žinoma, turi atitikti saugumo standartus, tačiau Scania juos peržengia, nes atlieka daugybę bandymų, kurie imituoja realias avarijas. Įdomu tai, kad atliekami bandymai ne tik siekiant užtikrinti sunkvežimio vairuotojo saugumą, bet ir norint sumažinti kitų eismo dalyvių traumų tikimybę. Tai yra, kuomet bandymų metu susiduria automobilis ir Scania sunkvežimis, atkreipiamas dėmesys ir į automobilio pažeidimus. Vėliau pagal šių bandymų rezultatus svarstoma, kaip gali būti pakeista sunkvežimio konstrukcija, kad automobilių keleiviai būtų saugesni.

Reportažas apie Scania sunkvežimių saugumo bandymus

 

Scania trolei-sunkvežimiai. Scania, kaip ir kiti automobilių bei sunkvežimių gamintojai, ruošiasi ateičiai, kuomet reikės elektrinių transporto sprendimų. Scania ruošia elektrinių sunkvežimių koncepcijas, jau gamina elektrinius autobusus, tačiau šalia šių pastangų veikia ir elektrinių greitkelių programa. Švedijoje, Vokietijoje, o visai greitai ir Italijoje virš greitkelių atkarpų tiesiamas kontaktinis tinklas, kuriuo gali naudotis specialiai modifikuoti sunkvežimiai. Prisijungę prie tinklo sunkvežimiai gali važiuoti naudodami tik elektros energiją kaip troleibusai. Nuvažiuodami nuo greitkelio ar lenkdami sunkvežimiai vėl įjungia dyzelinius variklius ir veikia įprastu režimu. Taip greitkeliuose bus mažinama tarša. Ir Scania reiškia didelį susidomėjimą šiam projektui – būtent šios markės sunkvežimiai dabar bando tokius greitkelius Švedijoje, o vėliau važinės Vokietijoje ir Italijoje.

Scania projektui tieks sunkvežimius – tokius hibridinius vilkikus būtų galima pradėti gaminti masiniu būdu labai greitai. (Scania nuotrauka)



Taip pat skaitykite įdomių faktų septintukus apie:

SEAT

Volvo

Lexus

Honda

Subaru

Audi

BMW

BMW E30

Peugeot

Jeep

7 įdomūs faktai apie SEAT: sraigtasparnis, atsiskyrusi Cupra, nuolatinė priklausomybė ir apgavikas 1430 (Video)
spalio 8th, 2018

SEAT markė Lietuvos vairuotojams yra gerai pažįstama. Šie automobiliai yra palyginti nebrangūs, tačiau kartu patikimi ir ekonomiški. Taip yra dėl to, kad SEAT yra viena iš kelių Volkswagen markių, tačiau šios kompanijos istorija vis tiek yra gana įdomi. Štai 7 faktai apie SEAT, kurių daugelis tikriausiai nežino.

Nodum dažnai publikuoja faktų rinkinius apie gerai žinomas automobilių markes. Praeitą kartą siūlėme susipažinti su Volvo įdomybėmis, o kiek anksčiau kvietėme paskaityti 7 įdomius faktus apie Lexus. Šįkart – apie SEAT.



SEAT buvo įkurta iš reikalo. SEAT istorijos pradžioje nerasime centrinės asmenybės, didžiulių svajonių ar sportinių ambicijų. Tiesa yra ta, kad 20 amžiaus vidurys Ispanijoje buvo pasikeitimų metas – šalis po truputį brido iš vangaus ekonominio laikotarpio. Tuo metu gatvėse vis dar netrūko arklių traukiamų vežimų, o kylančiai ekonomikai reikėjo pigaus transporto. SEAT buvo įkurta 1950 metais, Nacionalinio Pramonės Instituto, šešių bankų ir Fiat pastangomis, o vardas paprasčiausiai buvo Sociedad Española de Automóviles de Turismo (laisvas vertimas – Ispanijos lengvųjų automobilių asociacija) akronimas.

SEAT 600 buvo pigus, bet pakankamai patikimas automobilis, suteikęs Ispanijos visuomenei daug optimizmo. (Joost J. Bakker, Wikimedia(CC BY 2.0)

SEAT niekada nebuvo visiškai nepriklausomas. Pirmasis markės automobilis buvo pavadintas tiesiog SEAT 1400 – jis gamintas naudojant  Fiat 1400 dalis ir pavyzdį. Antrasis automobilis, vadintas SEAT 600, buvo pagamintas naudojant Fiat 600 platformą. Prisiminkite, kad Fiat buvo vienas iš SEAT įkūrėjų, todėl būtent šios markės detalėmis ir dizainu naudotasi kuriant SEAT automobilius iki pat 1986 metų, kuomet SEAT tapo pirmąja nevokiška Volkswagen koncerno marke.

SEAT Ibiza buvo sukurtas Volkswagen Polo pagrindu. (Rudolf Stricker, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Jei Ispanijoje pamatysite žigulį, žinokite, kad tai – ne žigulys. Kartais dėl visiškai neaiškių priežasčių vis dar be reikalo garbinami senieji Lada modeliai, vadinti žiguliais, nebuvo sovietų kūrinys. Jie kurti pasinaudojant Fiat 124 dizainu, kuris buvo sukurtas siekiant kiek įmanoma atpiginti sedaną, neieškant akiai gražių formų, patogumo ar bent kokios erdvės vilčiai gyventi geriau. SEAT 1969-1975 metais taip pat gamino šio automobilio versiją, vadintą 1430. Per šešerius metus, kai šis modelis spėjo visapusiškai pasenti (Rusijoje gamintas iki 2006 metų), pagaminta daugiau nei 250 tūkstančių SEAT 1430 automobilių. Nemažai jų yra išlikę, jie Ispanijoje yra pastebimi ir kartais šiek tiek sutrikdo turistus iš rytų Europos.

1969-1975 metų SEAT 1430 formos daug kam gali pasirodyti matytos. (Jose Luis Cernadas Iglesias, Wikimedia(CC BY 2.0)

Beveik SEAT automobilių vardai kilo iš Ispanijos miestų. Kadangi SEAT niekada nebuvo nepriklausomas gamintojas, o dabar šios markės automobiliai turi daug Volkswagen bruožų, sunku išlaikyti ispaniškos kompanijos įvaizdį. Tai padaryti padeda automobilių modelių pavadinimai – dauguma modernių SEAT automobilių yra pavadinti kokio nors Ispanijos miesto ar miestelio garbei. Bet ne visi – miesto automobilio Mii pavadininmas pasiskolintas iš Nintendo žaidimo konsolių, kur Mii vardu vadinami nauji personažai, o Exeo kildinamas nuo lotyniško Exire, reiškiančio eiti toliau.

SEAT Mii yra vienintelis automobilis gamintojo gamoje nepavadintas kokio nors Ispanijos miesto garbei. (SEAT nuotrauka)

SEAT Arona buvo pristatytas su sraigtasparnio pagalba. Naujo automobilio įvedimas į rinką visada yra didelis iššūkis, tačiau kartu ir galimybė parodyti kūrybiškumą. Miesto krosoveris SEAT Arona buvo pristatytas 2017 metais. Pirmiausia uždarame renginyje automobilis buvo parodytas sukviestiems žurnalistams, žmonės su juo galėjo susipažinti tik Frankfurto automobilių parodoje. Visgi, kiek anksčiau Arona buvo parodyta Barselonos paplūdimio lankytojams – visureigis buvo paskraidintas sraigtasparniu 300 metrų aukštyje 80 km/h greičiu. Tai nėra taip lengva, kaip atrodo – reikėjo gerų piloto įgūdžių, kad ant 20 metrų ilgio lyno kabantis visureigis netrukdytų saugiam skrydžiui.

 

Naujoji markė Cupra. Cupra (nuo Cup Racing) yra sportinė SEAT divizija, kuri yra atsakinga už itin karštas įvairių modelių versijas. Tačiau šių metų pradžioje SEAT paskelbė, kad Cupra tampa atskira marke, kuri gamins sportinius automobilius. Tai reiškia, kad Cupra automobiliai nebebus žymimi SEAT ženklais, nors ir tebeturės tuos pačius šeimininkus ir kūrėjus. Cupra įgavo savo logotipą ir entuziastai jau laukia unikalių sportinių automobilių, tačiau kol kas turime tik Cupra Ateca. Bent jau logotipas mums patinka.

Cupra Ateca – pakeistas ne tik logotipas, tai bus kur kas sportiškesnė SEAT Ateca versija. (Cupraofficial.com)

Visą eilę garsiausių SEAT sukūrė automobilių dizaino legenda. Giorgetto Giugiaro vardą yra girdėję praktiškai visi automobilių entuziastai. Šio dizainerio pieštuku buvo sukurti tokie automobiliai kaip Alfa Romeo Brera, Lotus Esprit, DeLorean DMC-12, Ferrari 250 GT SWB Bertone, Maserati Merak, De Tomaso Mangusta, BMW M1 ir daugybė kitų. Tačiau Giugiaro sukūrė namažai ir SEAT automobilių – Ibiza, Málaga, Toledo, Córdoba ir León automobilių dizainą kūrė būtent garsusis Giugiaro.

Pirmos kartos SEAT León dizainą sukūrė pats Giorgetto Giugiaro. (Geoff Jones, Wikimedia(CC BY 2.0)



Taip pat skaitykite įdomių faktų septintukus apie:

Volvo

Lexus

Honda

Subaru

Audi

BMW

BMW E30

Peugeot

Jeep

Pirmasis Volvo automobilis ÖV4 – kaip šis medinis kabrioletas turėjo idealiai tikti atšiauriai Švedijai?
rugsėjo 27th, 2018

Volvo automobilis – dažnas vaizdas mūsų gatvėse. Ši markė yra gerbiama dėl patvarių, stiprių ir saugių automobilių. Šiais laikais Volvo mašinos pasižymi technologijų gausa, o ateičiai šis švedų automobilių gamintojas planuoja visų modelių elektrifikaciją. Visgi kartais įdomu pasižvalgyti ir atgal. Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip atrodė pirmasis Volvo automobilis?

Apie pirmus markių automobilius rašėme ne kartą. Siūlome prisiminti, kaip atrodė pirmasis Subaru – išvaizda abejingų nepaliekantis automobilis. O jei norite paskaityti daugiau apie Volvo – kviečiame užmesti akį į 7 faktus apie šią markę. O dabar – prie ÖV4.



Volvo vardas buvo registruotas dar 1915 metais. Jis priklausė guolių gamintojui SKF ir turėjo tapti tiesiog dar vienu prekiniu ženklu. Visgi, šios idėjos buvo atsisakyta ir Volvo pavadinimas liko pamirštas iki 1924 metų, kuomet SKF pardavimų vadybininkas Assaras Gabrielssonas ir inžinierius Gustavas Larsonas sumanė sukurti pirmą švedišką automobilį. Šis darbas užtruko. Visų pirma reikėjo įtikinti SKF vadovus, pasirūpinti reikalinga įranga, medžiagomis, apgalvoti gamybos procesą. Realus automobilio kūrimas prasidėjo tik 1926 metais, bet jau kitąmet jis išriedėjo iš gamyklos.

Lengvai atpažįstama simbolika. Tai – pirmasis Volvo automobilis. (Kotasik, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Tai buvo Volvo ÖV 4 – nedidelis atviras keturvietis automobilis. Neįprastas pavadinimas iš tiesų neblogai nusakė jo esmę – tai yra Öppen Vagn 4 cylindrar (Atviras automobilis 4 cilindrai) akronimas. Šis automobilis buvo matomas kaip tobula transporto priemonė Švedijai, kur karaliavo atšiaurios žiemos ir prasti keliai. Ir ne todėl, kad jis turėjo būti labai pravažus ar šiltas (juk net stogo neturėjo). Svarbiausia buvo tai, kad ÖV 4 variklis užsivestų net kai lauke labai šalta. Taip pat buvo svarbu, kad jis nesugestų nuo dardėjimo prastais to meto keliais. Variklį sukūrė pats Gustavas Larsonas, o štai važiuoklę ir visus jos komponentus Janas Smithas. Pastarasis inžinierius ilgus metus dirbo JAV automobilių pramonėje, tačiau visada svajojo sukurti švedišką automobilį. Kėbulo rėmas buvo gaminamas iš medžio – tais laikais tai buvo visiškai įprastas sprendimas.

Volvo ÖV 4 ant surinkimo linijos, 1927 metai.. (Pressens bild, Wikimedia)

Taigi, taip atsirado Volvo ÖV 4. Tiesa, negalima pasakyti, kad jo pasirodymas buvo sklandus. Jau ruošiantis pirmą kartą išvaryti automobilį iš gamyklos, šis netikėtai šoktelėjo atbulas, tarsi būtų įjungtas atbulinis bėgis. Greitas patikrinimas parodė, kad vairuotojas klaidos nepadarė – buvo įjungta pirma pavara. Paaiškėjo, kad galinis diferencialas buvo blogai surinktas ir jį teko perrinkti. Automobilis pagaliau buvo pristatytas 1927 metų balandžio 14 dieną – ši data dabar laikoma Volvo gimtadieniu.

Šia proga dažnai pateikiama viena Assaro Gabrielssono ir Gustavo Larsono citata:

„Automobilius vairuoja žmonės. Dėl pagrindinis mūsų Volvo gamybos principas yra ir visada išliks saugumas“

Kai atėjo laikas užregistruoti logotipą, Volvo vadovai per daug negalvojo – tiesiog užregistravo visą automobilio grotelių priekinį vaizdą. Jame jau buvo vadinamasis Marso simbolis – apskritimas su į viršų nukreipta rodykle. Šis simbolis turėjo pabrėžti švedišką geležį kaip tvirtumo simbolį. Jį ant grotelių laikė metalinė įstrižainė, kuri, nors ir buvo sumontuota tik logotipui laikyti, pati tapo Volvo simbolikos dalimi.

Švedams labiau patiko uždara Volvo ÖV 4 versija PV 4. (Peter Froese, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Švedai reiškė didelį susidomėjimą, tačiau jiems labiau patiko uždara automobilio versija, pasirodžiusi 1928 metais. Aišku, ji tiesiog geriau tiko Švedijos klimato sąlygoms. Kadangi automobilis nebuvo atviras, jis buvo pavadintas PV 4. Iš viso 1927-1929 metais Volvo pagamino 996 automobilius. Tiesa, jie buvo surenkami ne SKF patalpose, o kitoje įmonėje – AB Galco, kur dirbo Larsonas.

Gražuolis juodas Volvo ÖV 4 – nedaug šių automobilių išliko dėl medinio rėmo konstrukcijos. (Stahlkocher, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Štai kelios Volvo ÖV 4 techninės savybės:

Svoris su skysčiais – 1170 kg;
Ilgis – 2,850 m;
Kėbulo konstrukcija – medinis rėmas su plieninėmis plokštėmis, sumontuotas ant metalinės bazės;
Variklis – 4 cilindrų eilėje 1,9 l, 28 AG (21 kW);
Transmisija – mechaninė, trijų pavarų į priekį ir vienos atgal, varomi galiniai ratai;
Maksimalus greitis – 90 km/h (gamintojas rekomendavo neviršyti 60 km/h dėl ratų su mediniais stipinais).



Kiti automobilių pasaulio pirmieji:

Pirmasis Mazda automobilis net nebuvo automobilis.

Pirmasis Subaru buvo labai negražus?

Škodos vardo nenešiojęs pirmasis markės automobilis;

Pirmasis Honda pikapas.

7 įdomūs faktai apie Volvo, kurių galbūt nežinojote: ką reiškia markės vardas, kuo ji prisidėjo prie saugumo ir kas yra Polestar? (Video)
rugsėjo 24th, 2018

Volvo – dar viena labai populiari automobilių ir sunkvežimių markė. Volvo vardas yra siejamas su komfortu ir saugumu, o šios markės gerbėjai prisiekia, kad tai – labai patikimi automobiliai. Mažai, kas žino, kad Volvo ženklu automobiliai žymimi jau 91 metus – tai yra labai sena markė. Tačiau ar viską apie ją žinome? Štai 7 faktai apie Volvo, kurių galbūt nežinojote.

Nodum.lt dažnai dalijasi įdomių faktų rinkiniais. Štai praeitą pirmadienį siūlėme paskaityti apie Lexus, o kiek anksčiau publikavome 7 įdomius faktus apie Honda. Apie japoniškus automobilius rašome labai dažnai, todėl laikas žvilgtelti į Europos gamintojus. Šįkart – į švedų Volvo.



Volvo vardas buvo sukurtas ne automobiliams

Pirmą kartą Volvo vardas imtas naudoti 1911 metais. Jis tapo SKF rutulinių guolių prekiniu ženklu. Tačiau šios idėjos greitai buvo atsisakyta. 1924 metais SKF pardavimų vadybininkas Assaras Gabrielssonas ir inžinierius Gustavas Larsonas sumanė sukurti pirmą švedišką automobilį. Švedija tais laikais turėjo itin prastus kelius ir labai šaltas žiemas – įprasti automobiliai šių sąlygų tiesiog neatlaikydavo. Darbai prasidėjo 1926 metais, o 1927-aisiais iš gamyklos išriedėjo pirmasis Volvo automobilis – Volvo ÖV 4. Stebėtina tai, kad jis turėjo medinį rėmą, atvirą saloną ir tik 1,9 litrų 4 cilindrų variklį – nelabai Švedijos sąlygoms tinkančio automobilio formulė.

Volvo ÖV 4 – pirmasis Volvo automobilis. (Peter Froese, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Visgi to pakako Volvo pradžiai. Jau 1935 metais AB Volvo akcijos buvo išplatintos akcijų biržoje ir SKF savo dalį pardavė. Vienas po kito buvo pristatomi nauji modeliai, tarp kurių buvo ir lengvų sunkvežimių, o vėliau – ir autobusų bei traktorių. Kurį laiką Volvo priklausė ir traktorių gamintojas Bolinder-Munktell, 1950 metais pervadintas Volvo BM. 1973 metais jis buvo parduotas ir dabar yra žinomas kaip Valtra.

Ką reiškia Volvo vardas ir logotipas?

Taigi, Volvo pavadinimas buvo sukurtas ne automobiliams žymėti, tačiau jiems jis stebėtinai gerai tinka. Žodis Volvo yra kildinamas nuo lotyniško Volvere, reiškiančio „aš riedu“. Taigi, sugalvotas guoliams, Volvo pavadinimas tiko ir automobiliams, sunkvežimiams ir autobusams.

Volvo logotipas – ne vyriškumo, o geležies simbolis. (Lord of the Wings, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Volvo logotipas dažnai palaikomas vyro simboliu, nes tai yra vadinamoji Marso ietis. Tačiau iš tiesų šis simbolis nurodo ne vyrišką lytį, o metalą – šis labai senas simbolis anksčiau žymėdavo geležį. Švedija yra garsi savo itin aukštos kokybės geležies pramonės gaminiais – švediškas plienas iki šiol yra laikomas vienu geriausiu pasaulyje. Dėl to toks logotipas ir buvo pasirinktas kaip jėgos, stiprybės simbolis, tikrai ne dėl vyriškumo.

Ar ta pati Volvo gamina automobilius ir sunkvežimius?

Jūs žinote, kad Volvo vardu žymimi ne tik automobiliai, bet ir statybinė technika, sunkvežimiai, autobusai ir kitos darbinės mašinos. Visgi, juos gamina ne ta pati Volvo. Ir taip – ir viena, ir kita Volvo yra įsikūrusios ten pat, Geteborge Švedijos pietvakariuose. Bet kaip yra, kad šios kompanijos yra atskiros?

Volvo Trucks struktūriniais ryšiais su Volvo Cars nėra susijusi. (Volvo Trucks)

Didžioji kompanija, kuri savo darbą ir pradėjo 1927 metais, vadinasi AB Volvo. Tai – Volvo korporacija, kadaise apėmusi labai platų sektorių, įskaitant ir minėtus traktorius, ir statybų techniką, ir automobilius, ir taip toliau. 1999 metais AB Volvo pardavė savo automobilių diviziją Volvo Cars Ford korporacijai. Ši ją palaikė neilgai ir jau 2010 metais Volvo automobilių markė pateko į kinų Geely Holding Group rankas. AB Volvo ir Volvo Cars tebesidalina logotipu ir kartu prižiūri muziejų.

Volvo saugos diržai išgelbėjo milijonus

Sunku pasakyti, kiek gyvybių išgelbėjo trijų tvirtinimo taškų saugos diržas, tačiau tikrai daugiau nei milijoną. Iš tiesų, būtent švedai atliko didžiausią darbą kurdami saugos diržus. Viena Švedijos elektros tinklų kompanija pastebėjo, kad daugiausia jos darbuotojų žūva kelyje į darbą. Tuomet du saugumo inžinieriai,  Bengtas Odelgardas ir Per-Olofas Wemanas, ėmė kurti saugos diržą, kurį iš karto pasiūlė Volvo. Jis nebuvo tobulas, tačiau išradėjas Nilsas Bohlinas patobulino dizainą ir sukūrė trijų taškų saugos diržą, kuris dar 1959 metais Volvo automobiliuose tapo standartine įranga. Bohlinas taip pat atliko plataus mąsto tyrimą, išnagrinėjo 28 tūkstančius avarijų ir nustatė, kad nei vienas prisisegęs žmogus nežuvo važiuojant mažesniu nei 97 km/h greičiu. Trijų taškų saugos diržas buvo didis, labai svarbus išradimas, galėjęs Bohlinui ir Volvo sukrauti nemažus turtus, tačiau patentas buvo paleistas dėl bendro gėrio – kad visų markių automobiliai būtų saugesni.

Volvo iki šiol didžiuojasi savo pasiekimais saugumo srityje – štai kaip pažymėtas naujojo XC90 saugos diržas. (Volvo Cars)

Volvo V40 – pirmasis automobilis su saugos pagalve pėstiesiems

Volvo žino, kad yra gerbiama dėl saugumo, todėl ir toliau kuria inovacijas šia sritimi. 2012 metais pristatytas šeimos hečbekas V40 turi visą eilė oro pagalvių, tačiau įdomu tai, kad viena iš jų yra po variklio gaubtu. Tai – pirmoji pėstiesiems skirta oro pagalvė pasaulyje. Ji išsiskleidžia uždengdama dalį stiklo ir taip apsaugodama pėsčiojo galvą nuo stipresnių traumų.

 

Gražiausias Volvo?

Galima ilgai ginčytis, koks Volvo automobilis buvo pats gražiausias. Patys naujausi modeliai tikrai yra stilingi ir šiuolaikiški, tačiau jiems trūksta to senojo Volvo unikalumo. Nemažai žmonių atsakytų, kad gražiausias visų laikų Volvo automobilis buvo sportinis P1800, gamintas nuo 1961 iki 1973 metų. Šis GT klasės automobilis priekyje slėpė tik 1,8 arba 2,0 litrų variklį, išvystantį nuo 85 iki 97 kW (priklauso nuo gamybos metų). Tai nebuvo greitais automobilis, tačiau jis buvo stilingas kaip tuometinis Aston Martin. Štai kaip atrodė šis gražuolis:

1967-ųjų Volvo P1800 – tikriausiai gražiausias istorinis Volvo automobilis. (Volvo Cars)

Beje, nemažai žmonių sakytų, kad pati gražiausia Volvo P1800 versija buvo pati paskutinė – P1800ES. Tai buvo dviduris universalas su berėmiu bagažinės dangčiu. Nulenkus galine sėdynes buvo galima sukurti didelį bagažo skyrių su visiškai plokščiomis grindimis, todėl Volvo P1800 ne tik atrodė unikaliai, bet ir buvo praktiškas. Šios versijos 2,0 litrų variklis su Bosch įpurškimo sistema išvystė 92 kW, kurie į galinius ratus buvo perduodami per 3 pavarų automatinę ar 4 pavarų mechaninę transmisiją.

Volvo P1800ES – vienas gražiausių automobilių markės istorijoje. (calflier001, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Kas yra Polestar?

Polestar – tai Volvo kompanija ir markė, skirta Volvo automobilių pagrindu kurti greitus automobilius. Tai – tarsi M divizija BMW kompanijai ar AMG – Mercedes. Tačiau 2017 metais buvo paskelbti įdomūs planai. Volvo nusprendė, kad Polestar taps ne tik greitesnių Volvo komplektacija, bet atskira marke. Ateityje Polestar logotipu bus žymimi greiti elektromobiliai, kurie turėtų konkuruoti su Tesla.

Polestar 1 – šis ir kiti Polestar automobiliai net nenešios Volvo logotipų. (Alexander Migl, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)



Taip pat skaitykite įdomių faktų septintukus apie:

Lexus

Honda

Subaru

Audi

BMW

BMW E30

Peugeot

Jeep

7 įdomūs faktai apie Lexus, kurių galbūt nežinojote: LFA, markės pavadinimas, kam Toyotai jos reikėjo ir kas svarbiausia Lexus?
rugsėjo 17th, 2018

Lexus vardas yra vienas iš tų prekinių ženklų, kuris automatiškai asocijuojasi su kokybe. Toyotai priklausantis automobilių gamintojas yra labai sėkminga markė ir net mūsų šalies keliuose yra gana nemažai Lexus markės atstovų. Bet ką iš tikrųjų žinome apie Lexus? Štai 7 įdomūs faktai, kurių galbūt nežinojote.

Nodum.lt publikuojami įvairūs įdomūs faktai apie skirtingas markes. Praeitą pirmadienį siūlėme paskaityti apie Honda. Jei norite sužinoti ką nors ne apie japoniškus automobilius, siūlome paskaityti 7 įdomius faktus apie Jeep. Pilnas tokių rinkinių sąrašas pateikiamas straipsnio apačioje. Na, o dabar – apie Lexus.



Kodėl Toyota sukūrė Lexus?

Kai viena markė priklauso didesnei korporacijai, įprastai tai reiškia, kad kažkada seniau buvo atliktas stambus pirkimas. Tačiau Lexus niekada nebuvo nepriklausomu gamintoju – tai yra tiesiog Toyota korporacijos 1989 metai į pasaulį paleista markė. Dažnai sakoma, kad Lexus – tai tik prabangi Toyota (kaip Audi yra prabangus Volkswagen). Viena vertus, Lexus automobiliai turi atskiras bazes (yra varomi galiniais ratais, priešingai nei Toyota), kitą dizaino kalbą ir sportines ambicijas. Tačiau kita vertus, daugybė Lexus detalių yra tiesiai iš Toyota gamos, įskaitant ir variklius.

Pirmasis Lexus automobilis buvo didelis sedanas LS, skirtas specialiai JAV rinkai. (Enigma3542002, Wikimedia)

Taigi, kodėl buvo sukurta Lexus markė? Septintojo dešimtmečio pabaigoje japoniškų automobilių pardavimai JAV šovė į viršų. Šios mašinos buvo pigesnės, naudojo mažiau degalų, o ir gesdavo rečiau nei amerikietiški konkurentai. Saugodama savo pramonę, JAV vyriausybė 1980 metais nustatė kvotą iš Japonijos importuojamiems automobiliams – buvo galima įvežti tik 1,68 milijonus automobilių per metus. 1985 metais šis apribojimas padidintas iki 2,3 milijonų, tačiau visiems Japonijos gamintojams tai vis tiek buvo per mažai. O kaip uždirbti daugiau kai galioja tokios taisyklės? Atsakymas paprastas – reikia brangesnių automobilių. Taip Toyota sukūrė Lexus, Honda – Acura, o Nissan – Infiniti. Lexus Japonijoje pristatyta tik 2005 metais.

Ką reiškia Lexus pavadinimas?

Įprastai automobilių markių pavadinimai turi kokią nors reikšmę. Dažnai spėliojama, kad prekės ženklas Lexus buvo sukurtas sujungiant du žodžius: luxury ir elegance (prabanga ir elegancija). Taip pat spėjama, kad šis pavadinimas galėjo būti sukurtas kaip luxury exports to the U.S. akronimas. Tačiau realybė yra paprastesnė už fantaziją. Kai Toyota nusprendė kurti naują prabangią markę, buvo pasamdyta amerikiečių įvaizdžio konsultantų įmonė Lippincott & Margulies, kuri pateikė 219 pavadinimo variantų. Iš karto buvo nuspręsta, kad geriausiai tinka Vectre, Verone, Chaparel, Calibre ir Alexis – Lexus vardo tarp geriausių kandidatų nebuvo. Toyota priėmė sprendimą naują markę pavadinti Alexis, tačiau šis žodis labiau asocijavosi su žmonėmis nei su automobiliais, todėl jis buvo šiek tiek pakeistas – dingo raidė A, o I virto U. Taip atsirado Lexus – geras, įsimintinas pavadinimas, pabrėžiantis technologinį mąstymą, bet be jokios gilios prasmės.

Logotipas taip pat daug nereiškia – tai yra tiesiog stilizuota L apvesta ovalu. Toyota teigia, kad logotipo kūrime buvo pasitelktos matematinės formulės, kad tik jis gražiau atrodytų.

Nei Lexus vardas, nei logotipas gilios reikšmės neturi. (mujitra,Wikimedia (CC BY 2.0)

Lexus hibridai

Toyota išpopuliarino hibridines jėgaines automobilių pasaulyje, tačiau šią estafetę nori perimti Lexus. 95 % Jungtinėje Karalystėje parduodamų Lexus yra hibridai. Dar daugiau – būtent Lexus RX 400h tapo pirmuoju hibridiniu automobiliu, sudalyvavusiu ilgose ištvermės lenktynėse. Tai įvyko 2005 Nürburgringo 24 valandų lenktynėse ir taip, Lexus RX 400h yra visureigis. Hibridinės jėgainės visiškai išstūmė dyzelinius variklius iš Lexus gamos.

Lexus RX400h – vienas iš daugelio populiarių Lexus hibridų. (Matthias93, Wikimedia)

Lexus LFA – vienas geriausių visų laikų superautomobilių

Lexus LFA – vienintelis tikras šios markės superautomobilis, pasirodė 2009 metais. Tai – priekyje sumontuotu 4,8 l V10 varikliu varomas superautomobilis, kuris kainavo daugiau nei kai kurie Ferrari modeliai, neturėjo puodelių laikiklių ir iki 100 km/h įsibėgėdavo per 3,8 sekundes. Visiems labiausiai patiko įstabus šio automobilio variklis. Maksimalūs jo sūkiai siekė 9500 apsisukimų per minutę – nuo laisvos eigos iki šių aukštumų variklis įsisukdavo per 0,6 sekundes. Dėl to LFA neturėjo rodyklinio tachometro – rodyklė tiesiog nebūtų spėjusi su tokia sparta. Maksimalus LFA greitis siekė 325 km/h.

Lexus LFA susišlavė visu įmanomus apdovanojimus – nuo geriausio garso iki geriausio variklio. Iš viso pagaminta 500 LFA superautomobilių, kiekvieno iš jų kaina viršijo 320 tūkstančių eurų. Tačiau ir tokia kaina neatpirko gamybos išlaidų – su kiekvienu parduotu automobiliu Lexus prarado ir šiek tiek pinigų.

 

Lexus vardu žymimi ne tik automobiliai

Daug kitų automobilių gamintojų savo vardu žymi ne tik automobilius ir Lexus nėra išimtis – Lexus taip pat gamina jachtas. Na, bent jau vieną. 2017 metais Lexus pristatė Lexus Sport Yacht Concept – atvirą 12,8 metrų ilgio jachtą (taip ją vadino gamintojas), varomą dviem Lexus 5 litrų V8 varikliais. Tai buvo tik koncepcinis modelis, tačiau visai neseniai pristatyta ir LY 650 jachta, kuri, tikriausiai, bus prieinama turtingiems pirkėjams. Ji yra varoma Volvo agregatais, kurie yra specialiai sukurti dideliems kateriams, siekia beveik 20 metrų ilgį ir turi 6 miegamas vietas. Aišku, svarbiausia tai, kad LY 650 atspindi Lexus dizaino kalbą L-finesse ir yra labai kokybiška.

LY 650 – neseniai pristatyta Lexus jachta. (Toyota)

Lexus 2054

Stevenas Spielbergas yra didelis Lexus automobilių gerbėjas. 2001 metais filmuodamas fantastinį filmą Įspėjantis pranešimas (Minority report) Spielbergas paklausė Lexus ar kompanija nenorėtų pabandyti įsivaizduoti, kokie automobiliai važinės 2054 metais. Taigi, Lexus sukūrė tokią koncepciją. Šis automobilis gali pats susirasti parkavimo vietą ir vėliau iš jos atvažiuoti pasiimti šeimininką. Jis atpažįsta savo savininką pagal jo DNR, o kompiuteris leidžia keisti net ir kėbulo spalvą.

Lexus 2054 koncepcija iš filmo Įspėjantis pranešimas (ilikewaffles11, Wikimedia) (CC BY 2.0)

Svarbiausia – kokybė

Norite dirbti Lexus? Sėkmės. Pirmiausia reikės dirbti Toyota automobilių surinkimo linijose ir įrodyti, kad savo užduotį galite atlikti nepriekaištingai. Jei tapsite dažų inspektoriumi (žmogumi, kuris ką tik nudažytuose kėbuluose ieško trūkumų), teks 4 kartus per metus laikyti egzaminą – viena klaida ir šio darbo neteksite. Dauguma Lexus automobilių salonų yra apsiūti oda, bet tik tų karvių, kurios užaugo fermose be spygliuotos vielos – taip užtikrinama, kad oda nebus sugadinta randais. Tokius reikalavimus naudojamai taiko tik pačių prabangiausių automobilių gamintojai – Ferrari, Bentley, Rolls-Royce ir kiti. Kuriant pirmąjį LS buvo nuspręsta, kad mygtukai salone turi būti aukščiausios kokybės, todėl inžinierius juos tikrino prisiklijavęs vis skirtingus dirbtinius nagus, kad įsitikintų, kad jie bus patogūs visiems. To paties automobilio variklio garsą tobulino instrumentų gamintojas Yamaha.

Lexus LFA interjeras. (Nan Palmero, Wikimedia) (CC BY 2.0)

Ir tai dar ne viskas. Dauguma Lexus automobilių naudoja įprastus Toyota variklius. Tačiau didesni varikliai – V6, V8 ir V10 – yra gaminami omenyje turint būtent Lexus, todėl jų blokai yra liejami naudojant vakuumo technologiją, kuri užtikrina, kad jokių trūkumų blokas neturės. Oro kondicionierius, kaip teigiama, džiovina odą ir plaukus, todėl Lexus sukūrė sistemą, kuri leidžia kondicionieriui pašalinti kvapus iš salono, bet kartu drėkinti ir žmonių odą bei plaukus. Ir šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti – Lexus svarbiausia kokybė.



Taip pat siūlome 7 įdomius faktus apie:

Honda

Subaru

Audi

BMW

BMW E30

Peugeot

Jeep

Kodėl Mercedes-Benz EQC elektromobilis priekyje neturi bagažinės? Kas užima visą tą vietą?
rugsėjo 11th, 2018

Elektros varikliai ir baterijos yra gana sunkūs, tačiau kompaktiški. Elektros varikliai gali būti sumontuoti labai žemai prie ratų sukimosi ašies, o baterijos elektromobiliuose dažniausiai slepiasi po kėbulu. Tai automobiliui suteikia žemą svorio centrą ir daugiau erdvės viduje. Pavyzdžiui, Tesla automobiliai turi po du bagažo skyrius – vieną priekyje ir vieną gale. Tai kodėl naujas krosoveris Mercedes-Benz EQC neturi priekinės bagažinės?

Mercedes-Benz EQC bus pradėtas gaminti kitais metais. Jis yra pasiruošęs kibti į atlapus Audi E-tron ir Jaguar I-Pace elektriniams visureigiams, o ir Tesla Model X pirkėjai gerai pagalvos, ar nevertėtų pirkti Mercedes logotipu pažymėto automobilio. Tokia konkurencija yra geras ženklas, kuris padės kristi kainoms ir sparčiau vystytis technologijoms.




Jaguar I-Pace priekyje turi nedidelį skyrelį daiktams, tokį tikriausiai turės ir Audi E-tron (nors nėra aišku), o Tesla Model X apskritai priekyje turi patogaus dydžio bagažinę, į kurią galima įdėti ir nemažą krepšį. Miesto visureigiai ir turi tokie būti – jie turi būti praktiški. Elektros varikliams leidžiant sutaupyti tiek daug vietos, sunku suprasti, kodėl Mercedes-Benz savo EQC nenori matyti priekinės bagažinės. Tačiau tam yra priežasčių.

Tesla Model X priekinė bagažinė – čia telpa nemažas krepšys ar pirkinių maišas. (Jakub „flyz1“ Maciejewski, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Mercedes nusprendė likti prie daugiau-mažiau tradicinio automobilio silueto – tai diktuoja ir saugumo taisyklės, o ir žmonėms toks dizainas, panašu, patinka. Tačiau dar reikėtų nepamiršti, kad Mercedes-Benz automobilius gamina jau labai ilgą laiką – norėdama drastiškai keisti dizainą, kompanija turėtų gamyklas aprūpinti nauja įranga ir EQC krosoveriui skirti atskirą liniją. Mercedes tam nėra pasiruošusi, todėl šio automobilio surinkimas turi būti iš principo panašus kitiems markės modeliams.

Taigi, kas slepiasi po EQC kapotu? Priekinius ratus sukantis variklis su paprasta vieno laipsnio transmisija, bet viskas paslėpta po lygaus plastiko gaubtais:

EQC priekinės bagažinės neturės, nes ten bus priekinius ratus sukantis variklis ir transmisija. (Daimler nuotrauka)

Taigi, nors variklis galėjo būti sumontuotas žemiau ir kompaktiškiau, gamybos procesų požiūriu šiuos mazgus praktiškiau montuoti įprasto vidaus degimo variklio vietoje. Šis sprendimas leidžia likti prie įprastų automobilių surinkimo praktikų – EQC surinkimo procesas nedaug skirsis nuo to, naudojamo C-Class ar GLC gamyboje. Dar daugiau – šie automobiliai bus gaminami tose pačiose gamybos linijose. Tai reiškia, kad Mercedes-Benz galės EQC automobilius gaminti greičiau ir pigiau, nes nereikės papildomų investicijų ir dedikuotos gamybos linijos su savais darbuotojais ir įrankiais. Tiesa, dėl to nukenčia pirkėjas.

Mercedes-Benz EQC turės tik vieną bagažo skyrių automobilio gale. Taigi, šiuo požiūriu jis neprilygs Tesla Model X automobiliui, tačiau nemanoma, kad tai bus didelė problema. Galimybė greitai sumontuoti priekinį jėgos agregatų modulį leis išlaikyti žemesnę automobilio kainą, kad šis galėtų konkuruoti su artimiausiais automobiliais rinkoje. Dar daugiau – tai supaprastins remontą, jei jo kada prireiktų.

Mercedes-Benz EQC bus išties praktiškas automobilis ir be papildomos bagažinės. (Daimler nuotrauka)

Visgi Tesla fanai šypsosi – Mercedes-Benz patingėjo. Galbūt, tačiau Tesla padėtis visada buvo visiškai kitokia. Tesla niekada negamino automobilių su vidaus degimo varikliu, todėl jo gamybos linijos jiems niekada ir nebuvo pritaikytos. Kita vertus, tai vis tiek yra tik laikinas žingsnis – plečiantis Mercedes elektromobilių gamai tikriausiai atsiras ir specializuotos gamybos linijos, ir priekinė bagažinė.

Beje, tai taip pat yra priežastis, kodėl priekinės bagažinės gali neturėti ir Audi E-tron, o Jaguar I-Pace priekyje yra tik labai nedidelis skyrelis, kuriame tilps gal tik moteriškas rankinukas. Labai tikėtina, kad papildomos bagažinės priekyje neturės ir Bentley Speed 6. Šios senos gamyklos yra tiesiog parengtos kai kuriuos jėgos agregatus montuoti priekyje, o bagažinę – gale.



;

Taip pat skaitykite:

BMW dar praeitame amžiuje kūrė elektromobilius – mažylis E1;

Elektrinis mikroautomobilis Zele – bene prasčiausiai atrodantis Zagato kūrinys;

Elektriniai sunkvežimiai prieš 100 metų;

Bentley Speed 6 -prabangus elektrinis konceptas.

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje, kurio pervežimui reikia 20 sunkvežimių (Video)
spalio 22nd, 2018

Visai neseniai rašėme apie stipriausią Liebherr mobilų teleskopinį kraną. Liebherr LTR 1220 yra tikrai įspūdingas kranas su 60 metrų ilgio teleskopine strėle. Ši įspūdinga mašina gali pakelti 220 tonų svorį ir su juo važiuoti. Tuo tarpu ratinis kranas LTM 11200-9.1 gali pakelti net 1200 tonų. Tačiau, kad ir kokie naudingi įrankiai tai būtų, rekordas priklauso visai kitam Liebherr kranui –  LR 13000 gali pakelti net 3000 tonų. Tai yra galingiausias tokio tipo vikšrinis kranas pasaulyje, o ir savo dydžiu jis stebina.

Liebherr LR 13000 yra pakankamai lankstus kranas – galima naudoti įvairias strėlės konfigūracijas, priklausomai nuo užduoties. Su nedideliu svoriu jis gali judėti pirmyn. Štai Liebherr LTR 1220 gali lėtai važiuoti ir iškėlęs maksimalų savo krovinį, o LR 13000 to padaryti negali – strėlių sijos yra ilgesnės ir lankstesnės nei teleskopinis LTR 1220 įrankis.



Dėl skirtingų naudojamų strėlių, sunku aprašyti Liebherr LR 13000 išmatavimus – šios mašinos aukštį apibrėžia naudojami priedai. Tačiau net be strėlės LR 13000 aukštis siekia 17,45 metrus – kaip 5-6 aukštų pastato. Didžiausias aukštis, į kurį galima pakelti krovinius – 240 metrų. Tai – labai įspūdingas rodiklis, turint omenyje, kad LR 13000 yra mobilus – jis gali judėti pirmyn naudodamas savo paties galią. Tokiems darbams reikia stabilios platformos, todėl LR 13000 vikšrų ilgis siekia 21,9 metrus, o viso krano plotis – 16,4 metrai. Vien patys vikšrai yra 2,4 metrų pločio. Krano operatoriui tenka laiptais lipti į 6,26 metrų aukštyje įrengtą kabiną.

Liebherr LR 13000 yra miiniškas – pažvelkite į ant jo stovintį žmogų. (Liebherr nuotrauka)

Liebherr LR 13000 yra įspūdingai didelis kranas, todėl neverta tikėtis, kad jis nebus sunkus. Šį kraną sudaro daugybė modulių ir kiekvienas iš jų yra pakankamai sunkus. Štai kabinos modulis sveria 3 tonas, vikšrai padalinami į 4 dalis ir kiekviena iš jų sveria po 22 tonas. Viena gervė sveria 53 tonas, o jų yra dvi. Važiuoklės rėmas yra padalinamas į 4 dalis, kiekviena iš jų sveria 63-64 tonas. Viršutinis rėmas, prie kurio tvirtinamos krano sijos, sveria 33 tonas, vidurinė platformos dalis – 116 tonų (padalinama į dvi dalis). Ir tai dar ne pabaiga – Liebherr LR 13000 yra nepaprastai sunkus ir didelis kranas.

Liebherr naudoja įvairias strėlių konfigūracijas. (Liebherr nuotrauka)

Tikslaus Liebherr LR 13000 svorio gamintojas nenurodo, nes jis priklauso nuo pirkėjo užsakytų specifikacijų, naudojamų priedų, gervių ir strėlių. Tačiau Liebherr LR 13000 lengvai perkopia 1000 tonų – tai yra bazinis darbui neparuošto krano svoris, kuris realiomis sąlygomis gali siekti ir 2000 tonų. Jau vien viena balastinio svarmens plokštė sveria 25 tonas, o jų dažniausiai būna bent 14. Gerai bent tai, kad ši įspūdingo dydžio mašina gali būti išardyta į daugiausiai 70 tonų sveriančius modulius – tai palengvina transportavimą. Aišku, vis tiek reikia 20-40 sunkvežimių.

Liebherr LR 13000 demonstracija

 

Liebherr LR 13000 darbui reikia įspūdingos galios, kurią šis kranas tikrai turi. Po jo variklių gaubtu slepiasi du 8 cilindrų turbodyzeliniai varikliai, kartu išvystantys 1360 AG (1000 kW). Jie, aišku, naudojami ne tik sukti vikšrams, bet ir kroviniams kelti, todėl, kaip ir galite numanyti, LR 13000 į priekį juda labai lėtai – iki 1 km/h greičiu.

Sunku įsivaizduoti šio krano dydį, tačiau jis gali krovinius kelti į didesnį nei 240 metrų aukštį. (Liebherr nuotrauka)

Liebherr nurodo, kad viena iš pagrindinių LR 13000 darbo sričių – elektrinių statyba. Įspūdinga mašina gali kelti itin sunkias sijas, reaktorių dalis, perdangų plokštes ir taip toliau. LR 13000 taip pat dažnai naudojamas kitų gamyklų statybai, ypač naftos apdirbimo pramonėje.

Pilną Liebherr techninį vadovą galite paskaityti čia.



Taip pat skaitykite:

Liebherr LTR 1220 gali ne tik pakelti 220 tonų, bet ir su šiuo svoriu judėti pirmyn;

Liebherr LTM 11200-9.1 – 1200 tonų pakeliantis mobilus kranas;

Liebherr R9800 – vienas didžiausių karjerų eskavatorių pasaulyje;

Iki kokio slėgio pripučiamos didžiausių karjerų sunkvežimių padangos?

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

Kodėl šio laivo nosis atrodo tokia keista? Kokius privalumus turi toks dizainas? (Video)
spalio 19th, 2018

Jei ant popieriaus lapo reikėtų nupiešti laivą, tikriausiai jo priekį nupieštumėte labai tradiciškai – viršutinė nosies dalis būtų toliausiai į priekį atsikišęs laivo taškas. Tačiau ne visi laivai atrodo būtent taip – kai kurie turi apverstą nosį, kurios tolimiausias taškas yra apačioje. Pavyzdys – inkarų vilkikas Bourbon Orca, pastatytas 2006 metais. Kodėl jis atrodo taip keistai?

Pasaulyje yra daug keistų laivų. Jau rašėme apie mokslinių tyrimų platformą RP FLIP – techniškai tai nėra laivas, tačiau šis keistas aparatas gali savarankiškai pakeisti savo padėtį iš horizontalios į vertikalią. Kita vertus, Bourbon Orca net nėra toks ypatingas – tokių laivų yra ne vienas.



Bourbon Orca atrodo keistai dėl savo priekinės dalies dizaino. Šio laivo nosis yra užapvalinta, viršutinė dalis yra arčiau laivo centro nei apatinė. Atrodo išties keistai, tačiau tai – Ulstein Group korporacijos sukurtas X-Bow dizainas. Iš esmės, X-Bow tėra apverstas ir užapvalintas įprastas laivo priekis. Sukuriama neigiama kreivė, o pats laivo priekis šiek tiek primena povandeninių laivų dizainą. Štai kaip atrodo Bourbon Orca:

Bourbon Orca – pirmasis laivas su X-Bow nosimi. (Ulstein Group)

Bourbon Orca, žinoma, nėra vienintelis Ulstein Group kūrinys, tačiau tai buvo pirmasis laivas su X-Bow konstrukcija. Bourbon Orca yra skirtas inkarams traukti. Šie inkarai yra naudojami ne kitiems laivams, o naftos ir dujų platformoms, todėl su jais tvarkytis reikalingi specializuoti laivai. Bourbon Orca ilgis – 83,6 metrai, jo gervė gali pajudinti 400 tonų svorį. Tiesa, pavilkti šis laivas gali 180 tonų, tačiau tai yra pakankamai įspūdingas rodiklis. Šis laivas buvo pastatytas Bourbon grupei, kuri užsiima naftos ir dujų gavybos platformų priežiūra. Bourbon Orca priklauso Norvegijoje registruotai Bourbon grupės įmonei, bet dirba visame pasaulyje.

Naftos gręžinių priežiūros laivas Sarah. (BoH, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Bourbon Orca buvo pirmasis laivas su X-Bow technologija, tačiau vėliau Ulstein jų pastatė nemažai. Dar daugiau jų užsakyta – užsakymų skaičius jau viršijo 100. Tarp šių užsakymų yra ir kruizinių laivų, kurie bus siunčiami į atšiaurius arktinius vandenis. X-Bow modeliai jau yra įtraukti į Londono mokslo muziejaus inovatyvių sprendimų kolekciją, bet kuo tokia forma yra gera?

Iš tiesų apverstų laivo nosių būta ir anksčiau. Štai 20 amžiaus pradžios karinių laivų konstrukcijoje toks dizainas dominavo. Aišku, Ulstein X-Bow yra kompiuterinėmis simuliacijomis ištobulintas dizainas, turintis nemažai privalumų. Kokių?

Ulstein X-Bow dizainas iš arti. (Jon Olav Eikenes, Wikimedia(CC BY 2.0)

Ulstein grupė teigia, kad tokia laivo priekio forma leidžia greičiau judėti neramiame vandenyje. Kuomet jūra yra banguota, laivas išlieka stabilesnis. Būtent todėl tokia konstrukcija yra puikia tinka arktiniams vandenims tyrinėti. Kitaip tariant, X-Bow laivams suteikia geresnes hidrodinamines savybes, kurios leidžia greičiau judėti neramioje jūroje. Tačiau kodėl tada ne visi laivai taip atrodo?

Skirtingų laivo priekių palyginimas

 

Aišku, apversta laivo forma turi ir trūkumų. Ji yra labiau linkusi panirti po bangomis, jai reikia šiek tiek daugiau plieno, o pats korpusas labiau sušlampa plaukiant didesniu greičiu. Tiesa, visi šie trūkumai buvo pastebėti 20 amžiaus pradžioje, o X-Bow yra modernus dizainas, kuris daugelio šių problemų išvengia. Šių laivų priekis yra aukštesnis, todėl jis ne taip lengvai neria po bangomis. Tikėtina, kad ateityje tokių laivų bus daugiau – jie puikiai tinka arktiniams kruizams, naftos platformų aptarnavimui ir kitiems darbams pasišiaušusioje jūroje.



Taip pat skaitykite:

Mokslinė platforma RP FLIP dažnai palaikoma skęstančia;

Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai;

10 faktų apie kruizinius laivus, kurių galbūt nežinojote;

Jei nebūtų nuskendęs, ar Titanikas plaukiotų ir šiandien? 

Kas nutinka, kai kruiziniame laive miršta žmogus?

Kiek automobilių telpa didžiuliame vandenynų autovežyje?

Kodėl laivai po vandeniu turi apvalią atsikišusią nosį?

Didžiausias Liebherr vikšrinis teleskopinis kranas gali ir važiuoti pakėlęs 220 tonų svorį
spalio 18th, 2018

Net jei nesidomite sunkiąja technika, žinote, kad kranų būna įvairių. Dažnai statybose matome surenkamų kranų bokštus, uostuose stovi visiškai stacionarūs, o keliais rieda ir mobilūs kranai. Liebherr yra garsus sunkiosios technikos gamintojas, o stipriausias šios kompanijos vikšrinis kranas su teleskopine strėle gali ne tik pakelti 220 tonų svorį, bet ir su juo judėti pirmyn. Kaip tai įmanoma?

Liebherr gamina labai įvairią sunkiąją techniką. Jau esame rašę apie vieną didžiausių mobilių teleskopinių kranų pasaulyje  Liebherr LTM 11200-9.1 ir didžiausią šios markės ekskavatorių R9800. Tačiau Liebherr gaminių gama yra labai plati ir joje yra ne viena įspūdinga mašina. Tarp jų – ir vikšrinis teleskopinis kranas Liebherr LTR 1220, galintis pakelti 220 tonų svorį



220 tonų yra išties įspūdingas rodiklis, tačiau to paties gamintojo ratuotas LTM 11200-9.1 gali pakelti net 1200 tonų. Reikėtų paminėti ir tai, kad neteleskopinis LR 13000 yra pats stipriausias vikšrinis gamintojo kranas – jis gali pakelti 3000 tonų, bet apie jį pakalbėsime kitame straipsnyje. Šįkart – apie Liebherr LTR 1220.

Liebherr LTR 1220 turi 60 metrų ilgio teleskopinę strėlę, tačiau su papildomomis strėlės sekcijomis ją galima pailginti iki daugiau nei 100 metrų (aišku, tuomet sumažėja maksimalus keliamas svoris). Vienas didžiausių šio krano privalumų yra tai, kad jis gali ne tik pakelti 220 tonų, bet ir su šiuo kroviniu judėti pirmyn. Jis taip pat pasižymi neblogu pravažumu, tačiau keliuose ši mašina nėra laukiama.

Liebherr LTR 1220 strėlė pailgėja nuo 13,3 iki 60 metrų, tačiau su papildomomis sekcijomis galima pasiekti ir 100 metrų ilgį. (Liebherr nuotrauka)

Liebherr LTR 1220 nėra skirtas važinėti keliais – tai aišku ne tik dėl plačių vikšrų, bet ir dėl 2,5 km/h maksimalaus greičio. Tačiau šiam kranui niekada greičiau judėti ir nereikia – iš vieno darbo į kitą jis yra pervežamas sunkvežimiais. Atvykęs į naują vietą kranas pats save susirenka – užsideda vikšrus, balastą ir kitas dalis, kurios gali būti nuimamos transportavimui. Nedidelis greitis nereiškia, kad LTR 1220 yra nejudrus. Jis gali lengvai įkopti į net 47 % įkalnę.

Liebherr LTR 1220 renkasi savo balastą. (Liebherr nuotrauka)

Priešingai nei LTM 11200-9.1, Liebherr LTR 1220 turi vieną variklį – 4 cilindrų dyzelinis agregatas išvysto 230 kW galią, kuri yra naudojama ir kranui į priekį varyti, ir kroviniams kelti. Minėjome, kad maksimalus krovinio svoris siekia 220 tonų, tačiau kuo toliau nuo krano pagrindo nukreipiama teleskopinės strėlės viršūnė, tuo mažesnį svorį LTR 1220 gali saugiai pakelti – tai yra įprasta visiems savaeigiams kranams. Tačiau kaip jis gali judėti pakėlęs tokį svorį?

Liebherr LTR 1120 gali važiuoti pakėlęs didelį svorį, bet tuomet maksimalus greitis ribojamas iki 0,6 km/h. (Liebherr nuotrauka)

Iš tiesų tai šią savybę nulėmė krano vikšrai. Liebherr LTR 1220 svorio centras yra labai žemas, o bazė – plati. Bazės konstrukcija yra teleskopinė – vikšrai gali būti pastumti toliau, sukuriant platesnę ir stabilesnę platformą. Siauriausioje padėtyje LTR 1220 plotis siekia 4,5 metrus, plačiausioje – 7,25 metrus. Tokia plati platforma reiškia, kad šiam kranui nereikia jokių papildomų atramų, kurios išlaikytų jį nenuvirtusį. Juk vikšrų ilgis siekia 9,1 metrą, o maksimalus balasto svoris – 90 tonų.

Vikšrų platforma yra teleskopinė – jos plotį galima padidinti nuo 4,5 iki 7,25 metrų ir net nebūtina išlaikyti simetriškumą. (Liebherr nuotrauka)

Maždaug 90 tonų sveria ir pats Liebherr LTR 1220 be balasto, todėl stabilumo jam tikrai netrūksta. Jo prireikia įvairiuose darbuose, ypač statybose, kur šis kranas darbuojasi dažniausiai. Kartais iki vietos negali privažiuoti sunkvežimis su betoninėmis ar metalinėmis dalimis. Tada LTR 1220 pas jį atvažiuoja pats, pakelia reikalingą dalį ir vyksta iki jos montavimo vietos. Aišku, jau vien dėl galimo siūbavimo keliamų problemų su 220 tonų svoriu įprastai šie kranai nevažinėja, bet įdomu žinoti, kad jie tai bent jau teoriškai galėtų daryti.

Liebherr LTR 1220 operatorius gali džiaugtis patogia kabina, į kurią lengva įlipti, kontroliuojamu klimatu ir elektroninėmis priežiūros sistemomis. Kabina, gali būti pakreipiama, kad operatoriui būtų lengviau stebėti darbą viršuje.



Taip pat skaitykite:

Liebherr LTM 11200-9.1 – 1200 tonų pakeliantis mobilus kranas;

Liebherr R9800 – vienas didžiausių karjerų eskavatorių pasaulyje;

Iki kokio slėgio pripučiamos didžiausių karjerų sunkvežimių padangos?

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

Mįslė technikos mėgėjams – kam skirta ši žemės ūkio mašina? Kokiuose laukuose ji dirba? (Video)
spalio 17th, 2018

Nuotraukoje – nematyta žemės ūkio mašina. Didelė, žema su plačiomis padangomis. Matyti, kad vairuotojas yra pasisukęs šonu, todėl žinome, kad sėdynė sukiojasi kartu su vairu. Bet ar galėtumėte atspėti, kam skirtas šis keistas traktorius? Kokiuose laukuose jis dirba?

Nodum mįsles technikos mėgėjams publikuoja gana dažnai. Praeitą kartą bandėme jus sugluminti pateikdami specializuoto pramoninio sunkvežimio nuotrauką. Anksčiau esame siūlę ir kitokią nematytą žemės ūkio techniką – pavyzdžiui, šią agresyviai atrodančią derliaus nurinkimo mašiną. Bet pereikime prie šiandieninės mįslės.



Taigi, pažvelkite į šią nuotrauką ir pabandykite suprasti, kam galėtų būti skirta ši žemės ūkio mašina? Galime pateikti kelias užuominas. Tokių laukų Lietuvoje nėra labai daug, tačiau juose užauginamas produktas yra labai plačiai paplitęs. Tą patį darbą gali atlikti įvairi technika, tačiau ši mašina yra kiek labiau automatizuota (ir atrodo keistai), todėl būtent ją ir parinkome. Atsakymą surasite po nuotrauka.

Ką veikia ši žemės ūkio mašina? (Max Wahrhaftig, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tai – velėnos kombainas. Ši mašina skuta specialiai tam auginamą velėną, ją susuka į ritinius ir tvarkingai sudeda ant padėklo – visa tai ji atlieka pati, todėl ir sakome, kad ji yra gerai automatizuota. Pati velėna, žinoma, yra labai plačiai naudojama, todėl ją auginantys ūkiai visais laikais verčiasi neblogai.

Ką tik surinktos velėnos padėklas už AutoStack (Max Wahrhaftig, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Paklojama velėna – tai trumpa, šaknimis suaugusi žolė, kuri yra nuskutama nuo dirvožemio ir susukama į didelius rulonus. Vėliau ji gali būti paklota naujoje vietoje, kur greitai prigyja, jei yra tinkamai laistoma ir prižiūrima. Tai yra greitesnis būdas turėti nepriekaištingą veją. Tokia velėna klojama ne tik prie namų ar įstaigų, bet ir sporto aikštynuose, golfo laukuose, prie daugiabučių ir kitose vietose. Todėl ją auginantys ūkiai klientų skaičiumi nesiskundžia – vien JAV auginama daugiau nei 150 tūkstančių hektarų klojamos velėnos.

Velėnos rinkimas video siužete

 

Velėnai gali būti naudojami įvairūs žoliniai augalai. Nuo jų pasirinkimo priklauso vejos spalva, ištvermė, augimo greitis ir kitos charakteristikos. Tarp populiarių žolių yra pievinė miglė, Švento Augustino žolė, eraičinas, bermudinė žolė. Rūšys velėnai parenkamos taip, augalų šaknys nebūtų gilios, o viršutinė dalis nebūtų labai gležna – juk velėna yra susukama į ritinius.

Tiesa, ne visada. Kaip minėjome, egzistuoja kelių rūšių velėnos derliaus rinkimo mašinų. Kai kurios jos  yra kabinamos prie traktorių, kitos yra savaeigės. Yra ir tokių, kurios į ritinius velėnos nevynioja, o tiesiog ją pjausto į vienodo dydžio kvadratus.

Ši technika taip pat renka velėną pardavimui, tačiau ji nėra vyniojama į ritinius. (Agtechmedia , Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Bet pirmojoje nuotraukoje matomas velėnos rinkikas Trebro AutoStack yra įdomus tuo, kad jis ją pats suvynioja ir gražiai sudeda ant padėklų. Priekyje yra du pjovimo ir skutimo ašmenys – vienu metu renkamos dvi velėnos eilės. Jos iš karto yra sukamos ir rikiuojamos ant galinėje kombaino dalyje esančių palečių. Pats AutoStack yra vairuojamas hidraulinu būdu – lankstosi per pusę. Vairuotojas, kuomet AutoStack renka velėną, pasisuka 90 laipsnių kampu, kad matytų ir kaip rikiuojami ritiniai, ir kur važiuoja traktorius. Didelės padangos šiai mašinai yra reikalingos tam, kad žolė nebūtų stipriai suminama. Gamintojas perspėja, kad AutoStack nėra kurtas naudojimui bendro naudojimo keliuose, todėl eisme su juo dalyvauti reikėtų savo nuožiūra.

AutoStack velėną suvynioja ir surikiuoja ant padėklų. (Max Wahrhaftig, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Naujesnė versija AutoStack II yra labai panaši. Šis velėnos kombainas renka dvi 61 cm pločio velėnos eiles, į vieną ruloną gali susukti kiek daugiau nei du metrus. Tiesa, tai priklauso nuo pjovimo gylio, kuris yra reguliuojamas. AutoStack II yra varomas 130 ag Cummins dyzeliniu varikliu, o pati mašina sveria 12,8 tonas. Žinoma, varomi visi ratai, kad įprastam derliaus rinkimui pakaktų sukibimo.

AutoStack II nėra skirtas važinėjimui keliais, bet didelės padangos saugo velėną ir dirvą. (Trebro)

Trebro yra kompanija, kuri specializuojasi velėnos ūkių technikoje. Ši amerikiečių įmonė gamina įvairius velėnos kombainus, todėl Trebro vardas šiame versle yra gerai žinomas. Aišku, nereikėtų nusiminti, jei mįslės neįveikėte – tikimybė, kad ką nors panašaus esate matę yra gana maža.



Taip pat skaitykite:

Ką veikia šis pramoninis sunkvežimis?

Kam skirta ši agresyviai atrodanti žemės ūkio mašina?

Kam reikalingas toks mažas lokomotyvas?

Ką gėlių laukuose veikia šis neįprastai atrodantis traktorius?

Pellenc Optimum aukštas traktorius be jokių ašių, bet kam jis skirtas?

Ka-26 – kodėl šis sraigtasparnis atrodo toks keistas? Kam jis buvo skirtas?

Ypatingai modifikuotas John Deere 8295RT traktorius;

Betmeno traktorius – kodėl šio Valtra priekiniai ratai pastumti taip toli į priekį?

Kodėl Challenger Terra Gator TG 8333 turi tik tris ratus?

7 įdomūs faktai apie Scania: logotipas, istorija, savininkai ir už ką šiai bendrovei buvo skirta 880 milijonų eurų bauda? (Video)
spalio 16th, 2018

Gerai atpažįstame automobilių markes, žinome populiariausius motociklų gamintojus, daugelis atsimintų ir kelis didžiųjų lėktuvų prekinius ženklus. Apie juos kalbame gana dažnai, tačiau ir sunkvežimių gamintojų istorija ir veikla yra labai įdomi. Kviečiame paskaityti 7 įdomius faktus apie garsų sunkvežimių gamintoją Scania, kuris gyvuoja jau 127 metus.

Nodum dažnai publikuoja įdomius faktus, tačiau dažniausiai jie būna apie automobilių gamintojus. Štai praeitą savaitę kvietėme paskaityti apie ispaniškąjį SEAT, o prieš tai siūlėme 7 įdomius faktus apie Volvo. Tačiau kartais įdomu pasižvalgyti ir už automobilių pasaulio ribų, todėl šįkart išsamiau susipažinkime su Scania.



Kodėl Scania savo istoriją skaičiuoja nuo 1891-ųjų? AB Scania-Vabis buvo įkurta 1911 metais susijungus dviem kompanijoms – traukinių vagonų gamintojui Vabis ir dviračių gamintojui Maskinfabriks-aktiebolaget Scania. Kaip matote, Scania vardą nešiojo pastaroji įmonė, kuri buvo įkurta 1900 metais. Tai buvo dviračių gamintojas, tačiau jau 1901 metais buvo pagaminti pirmieji automobilių prototipai. 1903 metais jau vyko Scania automobilių gamyba, o visai netrukus Scania ėmė gaminti ir sunkvežimius. Pirmasis Švediją paliko 1909 metais – po metų nuo momento, kai Scania ėmė gaminti savo variklius.

Tuo tarpu Vabis buvo įkurta 1891 metais ir gamino traukinių vagonus, tačiau jau 1897 metais Vabis pagamino pirmą savo automobilį. Tiesa, jis nebuvo sėkmingas, tačiau Vabis nepasidavė ir automobilius tobulino toliau. 1903 metais pagamintas ir pirmasis Vabis sunkvežimis, 1904 metais markė pristatyta Paryžius automobilių parodoje. Tačiau tais laikais sunkvežimių ir automobilių poreikis vis dar buvo pakankamai menkas ir sėkmės tiek Scania, tiek Vabis sulaukė tik po susijungimo.

Vienas pirmųjų Scania sunkvežimių 1909 metais pakeliui į Stokholmą. (Wikimedia)

Ką reiškia Scania vardas ir logotipas? Scania – tai senas lotyniškas Skanijos provincijos pavadinimas. Tai – piečiausia Švedijos provincija, kur ir buvo įkurta Scania įmonė. Tuo tarpu logotipas yra kiek painesnė istorija, nes, kaip tikriausiai žinote, Scania logotipu dalinosi su jau išnykusiu automobilių gamintoju SAAB.

Scania savo logotipą paveldėjo iš Maskinfabriks-aktiebolaget Scania, kuris gamino dviračius. Todėl logotipe matome stilizuotą trijų stipinų dviračio žvaigždę ir Skanijos provincijos herbe matomo grifono galvą. Tokį patį logotipą nešiojo ir švediški SAAB automobiliai, nes šios dvi kompanijos 1969 metais susijungė. Po atsiskyrimo 1995 metais SAAB ir Scania ir toliau dalijosi logotipu, tačiau 2012 metais SAAB bankrutavo, o įmonės likučius nupirkę kinai logotipo nebegavo.

Scania logotipui – jau daugiau nei 127 metai. (Scania nuotrauka)

Ką gamina Scania? Jei kas paklaustų, ką gamina Scania, greitai atsakytumėte, kad sunkvežimius, kas nors paminėtų ir autobusus, tačiau šios markės gama yra kur kas platesnė nei daugelis žino. Scania autobusus tikriausiai esate matę, tačiau nemažai kitų markių autobusų yra gaminami būtent ant Scania platformų. Alexander Dennis Enviro400, vienas iš šiuolaikinių raudonų dviaukščių Londono autobusų, yra gaminamas ant Scania platformos (aišku, ne tik – naudojamos ir kitų gamintojų bazės). Prabangiems dviaukščiams Van Hool TDX21 Altano taip pat naudojama Scania bazė. Tuo tarpu Scania sunkvežimių bazės naudojamos ir karinėms reikmėms.

Šalia sunkvežimių ir autobusų bei jų bazių, Scania taip pat gamina ir dyzelinius variklius, naudojamus sunkiojoje technikoje bei laivuose. Scania taip pat gamina ir sunkvežimių vairuotojams skirtą drabužių liniją Scania Truck Gear.

Scania CityWide autobusas. (Billy69150, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

880 milijonų eurų bauda. Sunkvežimių verslas yra labai pelningas ir konkurencingas. Tačiau konkurencija turėtų palaikyti santykinai žemas kainas, tiesa? Turėtų, tačiau 2017 metais Scania Europos Sąjungos buvo nubausta 880 milijonų eurų bauda už dalyvavimą karteliniame susitarime. Scania su kitais kartelio nariais Daimler, DAF, MAN, Iveco ir Volvo/Renault derino sunkvežimių kainas, kad jos būtų kiek įmanoma aukštesnės ir bendrai gamintojai uždirbtų daugiau.

Scania R450 sunkvežimis. (Herranderssvensson, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

100 % Volkswagen. Scania yra tokia sena, kad nieko keisto, jog jos akcijos daug kartų keitė rankas. Investor AB, švedų investicijų kompanija, kurį laiką valdė Scania. Tuomet 1999 metais Volvo pabandė nupirkti konkurentą, tačiau Europos Sąjunga užkirto kelią jau suderėtam sandoriui. ES prieštaravo todėl, kad Šiaurės šalyse Volvo tuomet turėtų monopolį. 2006 metais MAN pasisiūlė nupirkti Scania, bet ir šis sandoris neįvyko. Galiausiai kompanija atiteko Volkswagen grupei. MAN jau priklausė Volkswagen, todėl Vokietijos korporacijai teliko po truputį iš kitų rankų supirkti Scania akcijas. Šiuo metu Scania visu 100 % savo akcijų priklauso Volkswagen.

Scania priklauso Volkswagen korporacijai, kaip ir, beje, MAN (Scania nuotrauka).

Saugioji Scania. Volvo garsėja kaip viena saugiausių markių automobilių pasaulyje, bet ar žinojote, kad tarp sunkvežimių tokį statusą turi Scania? Visi šios markės sunkvežimiai yra išbandomi sudėtinguose testuose dar nuo Scania-Vabis laikų, o naudojamos saugumo technologijos dažnai būna naujos sunkiojo transporto rinkoje. Sunkvežimiai, žinoma, turi atitikti saugumo standartus, tačiau Scania juos peržengia, nes atlieka daugybę bandymų, kurie imituoja realias avarijas. Įdomu tai, kad atliekami bandymai ne tik siekiant užtikrinti sunkvežimio vairuotojo saugumą, bet ir norint sumažinti kitų eismo dalyvių traumų tikimybę. Tai yra, kuomet bandymų metu susiduria automobilis ir Scania sunkvežimis, atkreipiamas dėmesys ir į automobilio pažeidimus. Vėliau pagal šių bandymų rezultatus svarstoma, kaip gali būti pakeista sunkvežimio konstrukcija, kad automobilių keleiviai būtų saugesni.

Reportažas apie Scania sunkvežimių saugumo bandymus

 

Scania trolei-sunkvežimiai. Scania, kaip ir kiti automobilių bei sunkvežimių gamintojai, ruošiasi ateičiai, kuomet reikės elektrinių transporto sprendimų. Scania ruošia elektrinių sunkvežimių koncepcijas, jau gamina elektrinius autobusus, tačiau šalia šių pastangų veikia ir elektrinių greitkelių programa. Švedijoje, Vokietijoje, o visai greitai ir Italijoje virš greitkelių atkarpų tiesiamas kontaktinis tinklas, kuriuo gali naudotis specialiai modifikuoti sunkvežimiai. Prisijungę prie tinklo sunkvežimiai gali važiuoti naudodami tik elektros energiją kaip troleibusai. Nuvažiuodami nuo greitkelio ar lenkdami sunkvežimiai vėl įjungia dyzelinius variklius ir veikia įprastu režimu. Taip greitkeliuose bus mažinama tarša. Ir Scania reiškia didelį susidomėjimą šiam projektui – būtent šios markės sunkvežimiai dabar bando tokius greitkelius Švedijoje, o vėliau važinės Vokietijoje ir Italijoje.

Scania projektui tieks sunkvežimius – tokius hibridinius vilkikus būtų galima pradėti gaminti masiniu būdu labai greitai. (Scania nuotrauka)



Taip pat skaitykite įdomių faktų septintukus apie:

SEAT

Volvo

Lexus

Honda

Subaru

Audi

BMW

BMW E30

Peugeot

Jeep

Saldi mirtis – melasos potvynis, kuris nusinešė 21 gyvybę ir sužeidė dar 150 žmonių
rugpjūčio 30th, 2018

Reikalavimai saugumui kuriami tikrai ne be reikalo. Šiais laikais statiniai yra tikrinami, kad būtų tvirti ir tinkamai atliktų savo funkciją. Nelaimių vis tiek pasitaiko, tačiau aplaidumo vis mažėja būtent dėl griežtų reikalavimų. Štai 1919 metų sausio 15 dieną Bostone, JAV, įvyko didžiulis melasos potvynis, nusinešęs 21 gyvybę. Bet kodėl tai įvyko? Ir kaip po to reikėjo išvalyti teritoriją?

Nežinantiems – melasa yra šalutinis cukraus gamybos produktas, dažnai naudojamas maistui gaminti. Melasa yra ir garsiojo Vorčesterio padažo sudedamoji dalis, taip pat yra naudojama visoje eilėje gėrimų. Tai – tiršta, klampi ruda masė, į kurią pasinerti tikrai nenorėtume.



Purity Distilling Company ir melasos gamino etanolį. Didelė melasos saugykla stovėjo Bostone prie Keany aikštės. 15 metrų aukščio ir 27 metrų skersmens saugykloje tuo metu buvo 8,7 milijonai litrų melasos. Tačiau pati plieninė saugykla turėjo problemų.

Nelaimingoji melasos saugykla – ji buvo nudažyta rudai, maskuojant pro plyšius tekančią masę.

Ji buvo pastatyta tik prieš kelerius metus ir niekada nebuvo deramai išbandyta. Nors jau tuomet buvo priimta, kad tokie statiniai turi būti testuojami prieš darbą, bandymai su vandeniu nebuvo atlikti. Niekas netikrino plieninių lakštų siūlių ir neieškojo nutekėjimų. Rezultatas – vos pastačius šią vertikalią cisterną per siūles ėmė varvėti melasa. Vietiniai gyventojai ją rinko ir nešė namo, bet kompanijai nepatiko ne prarandama žaliava, o naujo statinio vaizdas – jis atrodė purvinas. Todėl problema buvo išspręsta paprastai – saugykla buvo nudažyta rudai.

Iki nelaimės saugykla buvo pripildyta vos 8 kartus, todėl net ir praktiškai ji niekada nebuvo išbandyta. Lemtingą 1919-ųjų sausio 15 dieną temperatūra lauke pakilo iki -4 laipsnių šalčio. Fermentuojama melasa išskiria nemažai anglies dvideginio, todėl viduje kilo slėgis. Pakilusi temperatūra jį dar labiau didino. Galiausiai įvyko katastrofa – saugykla sugriuvo maždaug 12:30, kai aikštėje buvo nemažai žmonių.

Per aikštę 56 km/h greičiu nusirito 8 metrų aukščio banga. Melasa ritosi su tokia jėga, kad nuo pamatų buvo nustumti keli pastatai, stipriai apgadinta iškelto geležinkelio konstrukcija. Keli kvartalai buvo užtvindyti 60-90 cm gylio melasa. Lipni masė, kuri buvo gana skysta saugykloje, išplitusi tokiame plote atvėso ir kietėjo.

Didžiojo Bostono melasos potvynio nelaimės vieta – matyti sugriauti pastatai, nuolaužos ir įlanka, į kurią lipni masė vėliau ir buvo nuplauta.

Žmonės matė kaip tamsioje masėje klimpsta žirgai ir šunys. Ji nebuvo labai gili, bet įstrigę gyvūnai negalėjo atsikelti. Žmonės buvo nunešti melasos bangos, kuri juos mėtė į pastatus ir traiškė. Nemažai jų tiesiog užduso po lipnia mase, o juos išgelbėti trukdė vėstančios melasos klampumas. Žuvo 21 žmogus dar 150 buvo sužeisti. Kosulys nuo saldžių garų tapo įprastu tos Bostono dalies garso takeliu.

Apgriauta iškelto geležinkelio konstrukcija – banga per miestą keliavo su didžiule jėga.

Prie gelbėjimo ir žuvusiųjų ištraukimo prisidėjo Bostono policija, JAV karinės pajėgos, Raudonasis Kryžius ir daugybė savanorių. Brisdami per atvėsusią melasą žmonės sunkiai skynėsi kelią prie įstrigusių kūnų ir gyvųjų. Netoli įvykio vietos buvo pastatyta laikina lauko ligoninė, gydytojai dirbo ištisą parą. Po keturių dienų operacija buvo nutraukta ir prasidėjo valymo darbai. Dauguma žuvusiųjų buvo taip storai padengti stingstančia melasa, kad juos buvo sunku atpažinti.

Gelbėjimo operacijai trukdė pati melasa, kuri buvo lipni ir tiršta.

Melasa sūriu jūros vandeniu buvo plaunama tiesiai į vandenyną. Ieškant geresnių išeičių naudotas ir smėlis, kuris turėjo melasą sugerti. Pagrindinę įvykio teritoriją valė 300 žmonių, tačiau darbai vis tiek užtruko kelias savaites. Į įlanką nuplauta melasa vandenį nudažė rudai – tai buvo matyti iki pat vasaros. Bet bėdos nesibaigė kelias savaites – prie valymo darbų prisidėję žmonės, gelbėtojai ir smalsuoliai savo batais netyčia išnešiojo lipnią masę po visą Bostoną. Buvo sako, kad visas miestas po nelaimės buvo lipnus ištisus metus.



Taip pat skaitykite:

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai
rugpjūčio 29th, 2018

Laivais sunku nesižavėti. Daug rašome apie lėktuvus, kurie daugeliui kelia susižavėjimą, tačiau laivai yra ne ką mažiau įdomūs. Juos žmonės vienos kelionės metu praleidžia tiek daug laiko, kad pats laivas tampa savo istorijos veikėju. Juk net vardai jiems suteikiami. Tačiau ne visų laivų istorijos baigiasi vienodai – kartais net neaišku, kur jie dingsta.

1914 metais Geteborge Švedijoje į pasaulį buvo paleistas naujas 70 metrų ilgio garlaivis Ångermanelfven. Gražiu šį laivą buvo sunku pavadinti, tačiau tais laikais jis buvo tikras darbinis arklys, su prekėmis kursavęs tarp Hamburgo ir Švedijos uostų. Aišku, jau visai netrukus po Ångermanelfven gimimo prasidėjo Pirmasis Pasaulini karas, gerokai pakoregavęs ir šio laivo gyvenimo planą.



Karo metu Ångermanelfven vis dar plukdė krovinius, tačiau vos jam pasibaigus jis buvo perduotas Jungtinei Karalystei, kaip kompensacija už karo metu patirtus laivybos nuostolius. 1921 metais Ångermanelfven pateko į Kanados Hudson’s Bay Company rankas ir buvo pervadintas į Baychimo. Atnaujintas laivas buvo įkurdintas Škotijoje, Ardrosane, ir per kelerius metus įvykdė 9 sėkmingas keliones palei šiaurinę Kanados pakrantę. Baychimo gabeno kailius, kurie tais laikais buvo labai brangūs ir verti gana pavojingų kelionių šiaurės Atlante. 1928 metais laivas užplaukė ant seklumos netoli Aliaskos, bet greitai buvo išgelbėtas ir darbavosi toliau iki lemtingų 1931 metų.

1931 metų spalio 1 dieną Baychimo įstrigo poliariniame lede. Įgula pabandė išlaisvinti laivą, tačiau nusprendė verčiau gelbėtis ir pėsčiomis nužingsniavo iki Utkiagviko miesto Aliaskoje, kur dvi dienas slėpėsi nuo šalčio. Per tą laiką Baychimo iškrėtė pokštą – išsilaisvino ir nudreifavo tolyn. Visgi, be įgulos gyvenęs laivas toli pasprukti negalėjo ir buvo sučiuptas, žmonės sulipo atgal ir norėjo tęsti kelionę, bet spalio 8 dieną laivas ir vėl įstrigo. Laivo savininkė atsiuntė gelbėjimo orlaivį ir į krantą parskraidino 22 įgulos narius. 12 liko su Baychimo ir ketino išlaukti visą žiemą – laivo juk negalima palikti. Tačiau dėl saugumo netoli Baychimo buvo pastatytas medinis būstas, kuriame ir glaudėsi kapitonas su bendražygiais. Lapkričio 24 dieną pakilo pūga, o po jos Baychimo jau nebebuvo matyti.

Lede įstrigęs SS Baychimo 1931 metais. (Aldus Books London, Wikimedia)

Kapitonas nusprendė, kad laivas nuskendo, tačiau vos po kelių dienų inuitų medžiotojas atskleidė, kad Baychimo matė maždaug 75 km nuo tos vietos, kur jis anksčiau buvo įstrigęs. Įgula užsispyrusiai sekė laivą, kol galiausiai jį surado. Ledas ir pūga jį stipriai apgadino, o ir ankstesnių incidentų randai vėl buvo ryškūs. Buvo nuspręsta, kad gelbėti laivo nebėra prasmės, todėl iš jo buvo pašalinta viskas, kas turėjo vertės. Baychimo buvo apleistas, tikintis, kad tai yra paskutinė jo žiema. Priminsime, kad tai – 1931 metų įvykiai.

Baychimo atsisakę nuskęsti ir po kelių mėnesių buvo pastebėtas ramiai dreifuojantis į rytus. Kovą laivą pastebėjęs keliautojas stebėjosi gera Baychimo būkle – net neatrodė, kad jam gresia nuskendimas. Baychimo ramiai tęsė savo kelionę be žmonių, kai 1932 metų rugpjūčio mėnesį laive išsilaipino 20 vyrų. Jie galvojo apie laivo pardavimą į metalo laužą, bet juk jis vis dar turėjo savininką. Hudson’s Bay Company 1933 metų rugpjūtį išgirdo apie tai, kad Baychimo vis dar nenuskendo, tačiau tuomet laivas buvo per toli, kad jį būtų galima parplukdyti ir deramai nurašyti.

Baychimo gyveno ne be reikalo. 1933 metų kovą laive išsilaipino grupė Aliaskos čiabuvių, kurie Baychimo net 10 dienų slėpėsi nuo pūgos. Galima sakyti, laivas juos išgelbėjo. Paskutinį kartą žmogus ant Baychimo denio stovėjo 1939 metais, kai kapitonas Hughas Polsonas norėjo nutempti laivą į metalo laužą. Po to skirtingi žmonės dar bandė pagauti Baychimo, bet laivas taip ir plaukiojo vienas. Paskutinį kartą jis buvo pastebėtas įšalęs į ledą 1969 metais. Visus 38 metus, kol buvo apleistas Baychimo sukiojosi palei Aliaskos ir Kanados krantus. Bet jas jam nutiko po to?

Kur dabar yra Baychimo? Niekas nežino. Spėjama, kad ledas galiausiai padarė pakankamai didelius pažeidimus ir Baychimo nuskendo. Tačiau tiksli vieta ir laikas iki šiol nėra žinomi. 2006 metais Aliaskos valdžia pradėjo plataus masto tyrimą, kad Baychimo būtų surastas, tačiau to padaryti taip ir nepavyko. Yra spėjančių, kad Baychimo gali dreifuoti iki šiol, tačiau tai, kad jis nebuvo pastebėtas beveik 50 metų, leidžia spėti, kad jis jau nebeplaukioja. Ir tai yra gana liūdna laivo istorijos pabaiga.



Taip pat skaitykite:

Kas nutinka, kai kruiziniame laive miršta žmogus?

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

10 faktų apie kruizinius laivus, kurių galbūt nežinojote;

Jei nebūtų nuskendęs, ar Titanikas plaukiotų ir šiandien? 

Kiek automobilių telpa didžiuliame vandenynų autovežyje?

Kodėl laivai po vandeniu turi apvalią atsikišusią nosį?

Žaibo smūgis – kokius sužeidimus iš tiesų patiria žaibo pakirsti žmonės?
rugpjūčio 14th, 2018

Kasmet žaibas nusineša bent kelias gyvybes. Pakilusios audros gena žmones po aukštais medžiais, žaibai kartais išsirenka ir namus ar net pavienius žmones. Tai – siaubinga gamtos stichija, nuo kurios tikrai būtina saugotis. Tačiau kokius sužeidimus iš tiesų palieka žaibo iškrova? Kaip kai kurie žmonės išgyvena ir tiesioginį smūgį?

Savaime aišku, kad žaibo iškrova yra pakankamai stipri žmogui nužudyti. Tokių atvejų pasitaiko kiekvienais metais. Nemažai šių nelaimių įvyksta ne dėl tiesioginio smūgio į žmogų, o į šalia esančius vandens telkinius ar medžius. Žmonės žūva ir dėl žaibo sukeltų gaisrų. Tai tikrai nėra juokas – nuo žaibo būtina saugotis.



Žaibas, kaip ir bet kokia kita elektros iškrova, ieško tiesiausio ir lengviausio kelio į žemę. Žmogui stovint po medžiu, iškrova gali peršokti nuo medžio į žmogų, nes mūsų kūnuose tiesiog yra daugiau drėgmės. Todėl žaibo smūgis į šalia stovintį medį gali sukelti ir padarinius, panašius į tiesioginę iškrovą.

Beje, nemažai žmonių yra išgyvenę tiesioginius žaibo smūgius. Tai įmanoma todėl, kad kartais žaibo iškrova žemyn nukeliauja šlapia oda ar net drabužiais, apeidama gyvybinius organus. Tačiau sužeidimų išvengti neįmanoma – beveik visi žaibo smūgį patyrę žmonės netenka sąmonės ir stipriai nudega. Skaičiuojama, kad žaibo temperatūra siekia 28 tūkstančius laipsnių pagal Celsijų – žaibas yra penkis kartus karštesnis už Saulės paviršių. Nors žaibo iškrova trunka labai trumpai, to pakanka sukelti stiprius nudegimus. Kartais suradus negyvą žmogų būtent pagal nudegimus ir vadinamąjį Lichtenbergo raštą suvokiama, kas jam nutiko.

Žaibas yra 5 kartus karštesnis už Saulės paviršių. (Fir0002, Wikimedia)

Lichtenbergo raštas – tai tarsi žaibo formos piešinys, kuris atsiranda ant odos po žaibo smūgio. Manoma, kad Lichtenbergo raštą sukuria sprogę paviršiniai kapiliarai. Jei žmogus lieka gyvas, šis piešinys nuo jo odos pasišalina per kelias dienas, o štai nudegimų žymės dažnai palieka randus visam gyvenimui.

Šalia nudeginimų patiriama ir mechaninė trauma – žaibo smūgis iš tikrųjų yra smūgis. Didelis karštis gali staiga išplėsti plaučiuose esantį orą, taip stipriai juos pažeisdamas. Pats žaibas sukuria ir stiprią akustinę bangą, kurią mes girdime kaip griaustinį. Ši banga gali sukelti smegenų sutrenkimą ir ausų bugnelių pažeidimus, net kai žaibas trenkia tik kur nors netoliese.

Mokslininkai yra atlikę eksperimentus su avimis, kurie parodė, kad žaibas yra linkęs į kūną įeiti per veido ertmes – burną, nosį, akis. Kelios iškrovos susijungia už kvėpavimą atsakingame smegenų centre ir jį, galima sakyti, išjungia. Šie eksperimentai parodė, kad žaibo aukos gali paprasčiausiai uždusti ir dirbtinis kvėpavimas yra tinkama taktika šiems žmonėms padėti. Elektros iškrova taip pat gali sustabdyti širdį, todėl būtina greitai suteikti pagalbą – imtis širdies masažo. Liesti žaibo pakirstą žmogų galima iš karto – jo kūnas krūvio neišlaiko ir jam galima iš karto suteikti pagalbą.

Išgyvenę žmonės dažnai kenčia nuo visą gyvenimą lydinčių neurologinių problemų. Juos lydi suprastėjusi atmintis, juslės, kartais depresija, paranoja, nuotaikų kaitos sutrikimai. Stipriau gali nukentėti ir širdis, ausys bei akys. Nemažai žaibo nutrenktų žmonių turėjo iš naujo mokytis vaikščioti ar liko dalinai suparalyžiuoti.



Taip pat skaitykite:

10 įdomių faktų apie orus;

Kas nutinka, kai į lėktuvą trenkia žaibas?

Kodėl žinduoliai neturi ratų?

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai.

Nėra blogos reklamos? Geležinkelių kompanijos renginys baigėsi dviejų žiūrovų žūtimi
rugpjūčio 13th, 2018

Visais laikais žmonės norėjo duonos ir žaidimų. Kapitalizmo eroje tuo suskubo naudotis kompanijos, siekdamos žinomumo ir pinigų. Tačiau kartais įspūdingi reginiai baigiasi nelaime. Taip nutiko ir 1896 metais Teksase, kai buvo įvykdyta tyčinė dviejų garvežių avarija. Tuomet du žmonės žuvo, dar keli žmonės buvo sužeisti, tačiau atsakinga kompanija gavo savo dėmesį.

Missouri-Kansas-Texas Railroad geležinkelio kompanijoje dirbo paprastas keleivių agentas Williamas Georgeas Crushas. Nepaisant paprasto darbo, Crushas turėjo įdomių idėjų. Kompanija 19 amžiaus pabaigoje sparčiai plėtėsi ir 30 tonų lokomotyvai buvo pakeisti 60 tonų garvežiais. Crushas pasiūlė senuosius lokomotyvus panaudoti išradingai – surenkti poros tokių traukinių kaktomūšą, kuri taptų dideliu renginiu, sudominančiu žmones kompanijos siūlomais maršrutais.




Tuščioje vietoje Teksase buvo pastatytas netikras laikinas miestas pavadinimu Crush idėjos autoriaus garbei. Čia atsirado laikina traukinių stotis, buvo išgręžti du šuliniai, pastatyta cirko palapinė, pakviesti prekeiviai. Apie traukinių sudaužymo šventą paskelbta per įvairius laikraščius, o siekiant suburti didesnę minią žmonių traukinių bilietai į Crush miestą kainavo vos 2 dolerius, nepriklausomai nuo to, iš kurios Teksaso vietos buvo važiuojama.

Laikiname Crush mieste susirinko 40 tūkstančių žmonių – tas kelias valandas, tai buvo antras pagal dydį miestas Teksaso valstijoje. (Darrylpearson, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Specialiai šiai progai buvo ruošti ir seni Baldwin garvežiai. Vienas buvo nudažytas žaliai su raudonais elementais, o kitas – raudonai su žaliomis detalėmis. Šie garvežiai kelis mėnesius važinėjosi po Teksasą reklamuodami renginį. Renginys buvo planuojamas rugsėjo 15 dienai, todėl renginio išvakarėse buvo rūpinamasi saugumu. Buvo atlikti greičio bandymai, apskaičiuota tiksli susidūrimo vieta. Vagonai prie garvežių ir tarpusavyje buvo papildomai pritvirtinti grandinėmis. Inžinieriai prognozavo, kad susidūrimas tiesiog pavers garvežius metalo laužo krūva, bet sprogimo nebus – garo variklių boileriai buvo sukurti išvengti sprogimo.

Rugsėjo 15 dieną į Crush miestą susirinko maždaug 40 tūkstančių žmonių – gerokai daugiau nei prognozavo kompanija. Tvarką prižiūrėjo 300 policininkų, žiūrovams nebuvo leista prieiti prie bėgių arčiau nei per 180 metrų. Tuo tarpu žurnalistams riba buvo nubrėžta ties 90 metrų. Visi įtemptai laukė didžiojo renginio finalo ir atrodė, kad viskas įvyks gerai. Inžinieriai atliko skaičiavimus, netoliese laukė ir atsarginis garvežys. Renginį teko atidėti visai valandai, nes žiūrovai būriavosi per arti. Tačiau valanda vėliau nei planuota traukiniai susitiko bėgių viduryje kelioms nuotraukoms ir atbuli pajudėjo į starto pozicijas.

Akimirka prieš susidūrimą – seni garvežiai spėjo pasiekti 72 km/h greitį.

Idėjos autorius Crushas aplink sukiojosi ant arklio ir galiausiai maždaug penktą valandą popiet davė starto signalą. Mašinistai paleido traukinius visu greičiu ir iššoko laukan. Traukiniai bėgėjosi per ant bėgių paliktas petardas, judėdami vis greičiau ir greičiau. Prieš pat susidūrimą jie pasiekė mažiausiai 72 km/h greitį, o tuomet BUM! Garvežiai susidūrė ir iš karto po to pasigirdo garsus sprogimas – priešingai nei buvo planuota, sprogo abu boileriai.

Susidūrimo metu sprogo abu boileriai, į šalis pasiųsdami daugybę nuolaužų.

Boileriai sprogo maždaug vienu metu, į orą pasiųsdami dideles metalo šukes ir boilerio vamzdžius. Daug nuolaužų pakilo į kelių dešimčių metrų aukštį, žmonės ėmė panikuoti ir bėgti tolyn. Tačiau dideli geležies gabalai krito ant žmonių, užmušė du (kai kur rašoma, kad tris), rimtai sužeidė dar kelis žmones. Žinomas fotografas Jarvis Deane dėl iššovusio varžto tądien prarado akį. Žurnalistai užfiksavo, kad iš traukinių neliko nieko vertingo, o žmonės rinko gabalėlius ir nešėsi juos namo tarsi suvenyrus. Kai tuo metu netoliese buvo bent du negyvi.

Pasklidus garsui apie nelaimę Williamas Crushas buvo atleistas. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad neigiamų atsiliepimų apie reginį yra ne tiek jau daug, todėl Crushas buvo pasamdytas iš naujo. Kompanijai šis marketingo triukas išėjo į naudą – apie Missouri-Kansas-Texas Railroad buvo kalbama nuolat ir visur, pagerėjo bilietų pardavimai. Nieko keisto, kad panašius reginius ėmė planuoti ir kitos geležinkelių kompanijos.



Taip pat skaitykite:

Ką paskutiniais savo gyvenimo metais veikė seniausias pasaulio žmogus?

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

 

10 įdomių faktų apie degalų sąnaudas: kuris automobilis sunaudoja daugiausia degalų, ar svarbus automobilio amžius ir kodėl gamintojų nurodytos specifikacijos yra nesąmonė?
rugpjūčio 6th, 2018

Keliauti automobiliu yra labai smagu, ypač, kai lauke geras oras, darbai netrumpina kelionių, o ir bendražygiai vis pasiūlo įdomią temą pokalbiui. Jei jums rūpi jūsų piniginė, tikriausiai norėtumėte, kad jūsų automobilis sunaudotų kiek įmanoma mažiau degalų. Aišku, geriausias patarimas ekonomiškai mąstantiems žmonėms būtų įsigyti ekonomišką automobilį. Tačiau nemažai priklauso ir nuo to, kaip naudojate turimą. Štai  faktų apie degalų taupymą, kurių galbūt nepatyrę vairuotojai dar nežinojo.

Įdomių faktų dešimtukus Nodum.lt publikuoja kiekvieną pirmadienį. Štai praeitą savaitę kalbėjome apie pasaulinio garso korporacijas – siūlome prisiminti ir tą straipsnį. O dabar – prie degalų taupymo.



Užtikrintas būdas sumažinti degalų sąnaudas – numesti svorio. Ne, neskubėkite laikytis dietos. Tiesiog apžiūrėkite automobilio bagažinę ir saloną – ar jums tikrai reikia visų šių daiktų? Atsikratykite nereikalingo balasto ir degalų sąnaudos iš karto sumažės. Aišku, reikėtų svorį sumažinti pakankamai pastebimai, kad pastebėtumėte kaip sulėtėja degalų lygio rodyklė, bet tvarka dar niekam nepakenkė. Volkswagen stengėsi sukurti automobilį, kuris sunaudoja labai mažai degalų. Pagrindiniai uždaviniai buvo svoris, aerodinamika ir jėgainės darbas. Volkswagen XL-1 svėrė vos 795 kg.

Volkswagen XL-1 sveria vos 795 kg ir 100 km sunaudoja mažiau nei 2 litrus dyzelino. (RudolfSimon, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Karalienė aerodinamika. Aptakesni automobiliai gali įdėti mažiau darbo stumdamiesi per tankų mūsų planetos orą. Jie praslysta lengviau, lengviau rieda ir sunaudoja mažiau degalų. Pagerinti jau turimo automobilio aerodinamiką nėra taip paprasta, tačiau galite pasirūpinti, kad kėbulas neturėtų suskilusių plastikų, tuščios stogo bagažinės ar kitų priedų. Aerodinamika pagerėja ir sekant sunkvežimius, bet toks degalų taupymo būdas yra tiesiog bet daug pavojingas. Minėtas Volkswagen XL-1 yra pats aptakiausias šiuolaikinis gatvėmis riedantis automobilis (koeficientas siekia 0,19). O iš populiaresnių automobilių šiuos laurus tektų atiduoti Mercedes-Benz CLA 180 BlueEfficiency, kurio aerodinaminio pasipriešinimo koeficientas siekia 0,22.

Mercedes-Benz CLA – vienas aptakiausių automobilių rinkoje. (Tokumeigakarinoaoshima, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Pasitikrinkite slėgį padangose. Kas kiek laiko tikrinate slėgį padangose? Ar žinote, kad jis vienodas ir tinkamas? Net ir nedidelis nukrypimas nuo normos gali stipriai atsiliepti degalų sąnaudoms. Skaičiuojama, kad nepakankamai pripūstos padangos degalų sąnaudas gali padidinti nuo 3,3 %, kraštutiniais atvejais – ir dar daugiau. Tinkamą padangų slėgį dažnai galima rasti ant lipduko prie vairuotojo pusės durelių ar automobilio naudotojo vadove. Beje, tinkamas slėgis padangose padės sutaupyti ir pačias padangas – jos dėvėsis žymiai lėčiau, jei bus tinkamai pripūstos.

Tai – įrankis, kurį verta turėti – padangų slėgio matuoklis leidžia įsitikinti, kad padangose netrūksta slėgio. (Antti, Wikimedia (CC BY 2.0)

Tai, kad senstančio automobilio apetitas auga, tėra mitas. Kažkodėl manoma, kad su laiku seno automobilio degalų sąnaudos tik auga. Jei laiku keičiami tepalai ir filtrai taip tikrai nėra – sendamas automobilis turėtų išlaikyti įprastas degalų sąnaudas. Dar įdomiau yra tai, kad visiškai naujų automobilių degalų sąnaudos su laiku sumažėja. Tai yra, vos iš salono išriedėjęs automobilis degalų suvartos daugiau nei nuvažiavęs 8000 km. Taip yra todėl, kad variklis turi prasimankštinti, turi pasišalinti gamybos metu palikti cilindrų defektai, susireguliuoti skysčių apykaita. JAV Energijos Departamentas teigia, kad naujų automobilių degalų sąnaudos stabiliai po truputį krenta pirmus kelerius metus.

Pirmos kartos Škoda Octavia yra senas, bet vis dar labai taupus automobilis. (Miloslav Rejha, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Nuo kalno – su įjungta pavara. Ar esate sėdėję automobilyje, kurio vairuotojas kaskart riedant nuo kalno išjungia pavarą ir taip bando sutaupyti degalų? Iš tikrųjų daugiau degalų sutaupysite ir saugiau važiuosite riedėdami su įjungta pavara. Teorija labai paprasta – riedant su įjungta pavara variklį suks ratai automobiliui važiuojant žemyn. Kitaip tariant, variklio darbą palaikys ratų sukimasis, gravitacija, o ne deginami degalai. Tuo tarpu riedant su išjungta pavara variklis suksis laisva eiga ir degins kurą. Plačiau apie tai – šiame straipsnyje.




Degalus taupančios padangos – gera investicija. Degalus taupančios padangos pasižymi mažesniu svoriu, mažesniu pasipriešinimu riedėjimui, geresniu šilumos atidavimu aplinkai ir net geresne aerodinamika. Aišku, yra ir trūkumų – tokios padangos pasižymi prastesniu sukibimu ir turi plonesnes sienas, todėl posūkiuose labiau deformuojasi, kenkia automobilio dinaminėms charakteristikoms. Apie tai – šiame straipsnyje.

Degalus taupančios padangos gaminamos ir sunkvežimiams. (USEPA Environmental-Protection-Agency, Wikimedia)

Gamintojų nurodomos degalų sąnaudos – nesąmonė. Jei pasižiūrėtumėte į savo automobilio gamintojo nurodytas vidutines degalų sąnaudas, nustebtumėte – jos yra gerokai mažesnės nei rodo automobilio kompiuteris. Ir nekaltinkite savęs – patyrę automobilių žurnalistai irgi negali pasiekti gamintojų nurodytų reikšmių. Taip yra dėl labai paprastos priežasties – gamintojai savo automobilius testuoja idealiomis sąlygomis, kiek įmanoma sumažinę svorį, pasirinkę geriausią kelio dangą, bandymus mieste atlieka esant optimaliai temperatūrai ir kuomet eismas nėra toks intensyvus. Beje, aukščiau minėtos degalus tausojančios padangos anskčiau buvo kur kas ekstremalesnės, balansavo ant nesaugumo ribos ir buvo prieinamos tik automobilių gamintojams, kurie su jomis atlikdavo oficialius degalų sąnaudų bandymus.

Degalų lygio rodyklė beveik visada juda greičiau nei jums teigia gamintojas. (Thomas doerfer, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Taupiausias automobilis. Pasak Consumerreports.org atliktų tyrimų, mažiausiai degalų sunaudoja naujasis Toyota Prius, kurio vidutinės degalų sąnaudos siekia 4,52 l/100 km. Tai – realių bandymų duomenys, atlikti JAV mišriomis sąlygomis, todėl jais galima pasikliauti. Tačiau reikia turėti omenyje, kad bandymuose nedalyvavo JAV nepopuliarūs dyzeliniai automobiliai.

Consumerreports.org bandymai parodė, kad Toyota Prius sunaudoja mažiausiai benzino. (Kārlis Dambrāns, Wikimedia (CC BY 2.0)

Daugiausiai degalų suryjantis automobilis. Bugatti Chiron turi 8 litrų W16 variklį su keturiomis turbinomis išvystantį beveik 1500 arklio galių. Bugatti Chiron taip pat sveria beveik 2 tonas. Ar nustebsite sužinoję, kad pasak Roadandtrack.com surinkto reitingo šio automobilio degalų sąnaudos šiuo metu yra didžiausios rinkoje? Bugatti Chiron 100 km įveikia surydamas maždaug 21,4 litrus benzino.

Bugatti Chiron degalų tikrai netaupo. (Andrew Basterfield, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Visada laiku keiskite variklio alyvą. Kaip manote, ar nuo variklio alyvos priklauso degalų sąnaudos? Žinoma, kad taip! Sendama alyva praranda savo lubrikacines savybes, joje padaugėja mikroskopinių metalo gabalėlių, suprastėja terminės savybės. Tai reiškia, kad varikliui tenka sunkiau dirbti, jis greičiau dėvisi, didėja degalų sąnaudos. Ekspertai teigia, geriausios degalų sąnaudos yra pasiekiamos naudojant pilnai sintetinę alyvą, kuri yra brangesnė. Tačiau svarbiausia sekti gamintojo specifikacijas ir rekomendavcijas ir laiku keisti tepalus.



Taip pat skaitykite:

10 įdomių faktų apie pasaulinio garso korporacijas;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie pasaulio greitkelius;

10 įdomių faktų apie Islandiją;

10 įdomių faktų apie hidroenergiją;

10 įdomių faktų apie vėjo jėgaines.

Laisvė ant virtuvės stalo – du įspūdingiausi Kauno Bienalės 2017 kūriniai (Video)
lapkričio 29th, 2017

Skulptūra „Laisvė“ Kaune, Vienybės aikštėje, yra vienas iš miesto simbolių. Nuo savo 12 metrų aukščio pjedestalo sparnuota „Laisvė“ išdidžiai žvelgia į aplink skubančius miestiečius. Būdama taip aukštai ji yra tarsi atskirta nuo mūsų, tačiau tuo pačiu tokia artima. Tačiau šių metų Kauno bienalė padovanojo unikalią progą pažvelgti „Laisvei“ į akis – skulptūra buvo pastatyta ant sovietinio stiliaus virtuvės stalo.

Kauno bienalė – tai kas dvejus metus vykstantis tarptautinis meno renginys. Tiesą sakant, jo lengva nepastebėti, jei nesidomi menu. Visgi, jei norisi išvysti kažką neįprasto ir malonaus, tereikia apsidairyti aplinkui. Šiais metais Kauno bienalę ypatingai praturtino du japonų menininko Tatzu Nishi darbai. Jie ne tik stebina originalumu, bet ir savyje slepia labai gilias mintis apie mūsų visų Laisvę.



Tai nuo Laisvės ir verta pradėti. Juozo Zikaro skulptūra „Laisvė“ buvo sukurta dar 1921 metais, pastatyta ir atidengta 1928-aisiais. Tai – ant aukšto pjedestalo pastatyta angeliška moters figūra su nutrauktomis grandinėmis ir vėliava. Savaime aišku, kad okupaciniam sovietiniam režimui „Laisvė“ nepatiko (kaip ir pats Zikaras), todėl šis meno kūrinys buvo pašalintas dar 1950 metais. „Laisvė“ į savo vietą sugrįžo 1989-aisiais.

Juozas Zikaras “Laisvė”. (Algirdas, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Persikėlus į dabartinius laikus matome link „Laisvės“ į viršų besistiebiančius statybininkų pastolius ir, atrodo, nedidelį namelį ant jų. Tai – japonų menininko Tatzu Nishi kūrinys. Tačiau iš lauko nėra ko žiūrėti – reikia palipėti laiptais, kurie neabejotinai nepatiks bijantiems aukščio, ir iš karto atsidursite laiko mašinoje. Nedidelio namelio viduje – sovietinio stiliaus virtuvė, ant kurios stalo ir stovi „Laisvė“.

Tatzu Nishi „Laisvę“ įkurdino ant sovietinio stiliaus virtuvės stalo.

Aišku, pati skulptūra nebuvo judinta – virtuvė sukurta aplink ją. Tai unikali galimybė susitikti su „Laisve“ akis į akį. Meno kūrinį prižiūrinčios savanorės paaiškino, kad aplinka sukurta neatsitiktinai. Okupacijos metais net garsiai kalbėti apie laisvę nebuvo galima. Visos šios kalbos persikėlė į privačias erdves – į paprastų žmonių virtuves, kur neišvaizdžioje buityje plėtėsi didingos sparnuotos istorijos. Laisvė augo ant virtuvinių stalų prie standartinių sovietinių virtuvinių komplektų, kol tapo tokia didelė, kad šios energijos neatlaikę griuvo svetimi primesti simboliai.

Šis virtuvinis komplektas ne vienam bus pažįstamas.

Griuvo ir Lenino statulos. Kitas Tatzu Nishi kūrinys, sukurtas 2017-ųjų Kauno bienalei, vadinasi „Butas nuomai“. Tai – šiuolaikiškai įrengtas kambarys, kuriame įprastai apsistoja turistai. Vos įžengus pro duris sunku patikėti savo akimis – nuvirtusi skersai kambario guli Lenino statula – tokia, kokia anksčiau ir buvo Kaune.

Nugriautas, pamirštas, bet vis dar čia.

Realistiškai atrodanti putplasčio statula užima nemažą dalį kambario ir iš tiesų stebina. Ji simbolizuoja mūsų šių dienų mąstyme išlikusias sovietinio mentaliteto detales.

Štai keli įspūdžiai trumpame video siužete

Kauno bienalė baigiasi Lapkričio 30 dieną. Telieka laukti 2019-ųjų ir pažiūrėti, kokiais meno kūriniais miestas pasipuoš tuomet.






Ekskursija po „Tomark Aero“ aviacijos gamyklą: kaip gaminami mažieji lėktuvai? (Video)
spalio 13th, 2017

Kai esi aviacijos entuziastas, tavo kelionės yra kitokios nei daugelio. Ruošdamiesi kelionei žmonės internete ieško patarimų, domisi vietiniu maistu, turistinėmis vietomis, paplūdimiais ir kitais įprastais keliautojų rūpesčiais. Tuo tarpu aš gerai pašniukštinėju keletą sričių, kurios mane domina labiausiai – gal kur rasiu aviacijos muziejų su kokiais nors unikaliais eksponatais? O gal pavyks keliauti per kokį oro uostą, kuriame dar nesu buvęs? O gal pasiseks skristi laineriu, kuriame dar nesu sėdėjęs?

Visi mano „O gal?“ nublanko prieš kelionę po Slovakiją, nes jos metu turėjau galimybę apsilankyti „Tomark Aero“ lėktuvų gamykloje Prešove. Čia gaminami du dviviečių lėktuvų modeliai – aukštasparnis „Skyper GT9“ ir žemasparnis „Viper SD4“. Vos tik sužinojęs, kad gamykloje mane priims ir viską aprodys, labai nekantravau, nes žinojau, kad trumpa ekskursija, vedama kompanijos tinkamumo skraidyti specialisto Róbert Benetin, bus labai įdomi.




Pirmasis „Tomark Aero“ lėktuvas į orą pirmajam skrydžiui pakilo tik 2006 metais, todėl tai – jauna, bet rinkoje jau žinoma kompanija. Norėjosi pamatyti kaip atrodo gamybos procesas ir iš arti apžiūrėti „Skyper GT9“ ir „Viper SD4“ lėktuvus.

Skyper kyla. (Tomark Aero)

„Tomark Aero“ iš tikrųjų yra didelės „TOMARK“ įmonės dalis. Ji gamina sunkvežimių priekabų, žemės ūkio technikos dalis, pramoninę įrangą ir dar daugybę kitų metalo pramonės produktų. Įmonės vadovas yra senas aviacijos entuziastas, todėl norėjo turėti gražų, lengvai valdomą lėktuvą. Jis subūrė inžinierių komanda, kuri pradėjo dirbti prie jo asmeninio lėktuvo konstrukcijos. Visgi, greitai buvo nuspręsta, kad ultralengvasis lėktuvas gali būti pasiūlytas rinkai, todėl buvo įsteigta „Tomark Aero“ gamykla.

Pora žemasparnių Viper. (Tomark Aero, vipersd4.com)

Pirmasis 2006 metais į orą kilo žemasparnis „Viper SD4“, o 2014 metais dangų raižyti pradėjo ir „Skyper GT9“. Apie lėktuvų skirtumus vėliau, o dabar pasižvalgykime vietoje, kurioje jie gimsta.

Ekskursija lėktuvų gamykloje

 „TOMARK“ kompanijos pobūdį paminėjome ne be reikalo – lėktuvų ir sunkvežimių priekabų gamyklos dalijasi kai kuria įranga ir patalpomis. „Tomark Aero“ lėktuvų konstrukcija yra metalinė, todėl pirmiausia iš aliuminio ir nerūdijančio plieno lakštų kompiuteriu valdomu lazeriu išpjaunamos atskiros detalės. Šis darbas atliekamas taip, kad vėliau darbuotojams nebereikėtų gręžti ar pjaustyti atskirų dalių, bandant jas sumontuoti gaminamame lėktuve.

Slovakijoje, Prešove, įsikūrusi Tomark Aero gamykla iš išorės atrodo kaip bet koks kitas pramoninis pastatas.

Tuomet šios plokščios detalės yra lankstomos kitomis staklėmis ir padengiamos antikorozine danga. Žmogui, kuris niekada anksčiau nėra buvęs panašioje gamykloje įspūdį palieka kontrolė – gamybos procesas yra tobulai atsekamas, nes kiekviena detalė yra pažymėta, o darbuotojai gauna lapus su nurodymais, koks procesas kokiam komponentui turi būti taikomas.

Įėjus į vidų galima iš karto pamatyti nebaigtą žemasparnį Viper.

„Viper SD4“ konstrukcija yra labai tvirta ir standi. Ji paremta metalinėmis sijomis, kurios gaunamos sulanksčius plokščias detales. O štai „Skyper GT9“ kabina yra sukonstruota iš suvirintų metalinių vamzdelių – pamačius net šiek tiek priminė lietuviškų eksperimentinių orlaivių konstrukciją. Abiejų lėktuvų fiuzeliažų išorė ir sparnai yra pilnai metaliniai. Įdomu tai, kad paklaustas apie „Tomark Aero“ konkurencinius pranašumus R. Benetin nesutriko ir išskyrė būtent aliumininius lėktuvų korpusus – konkurentai kur kas labiau remiasi kompozitinėmis medžiagomis.

Čia į rėmus montuojami varikliai – visos lėktuvo rėmą sudarančios detalės yra išpjaunamos vietoje.

Kuomet dalis lėktuvo konstrukcijos yra surinkta, priekyje kabinamas rėmas, prie kurio tvirtinamas „Rotax 912“ variklis. Prasideda daug kruopštumo reikalaujantis gamybos etapas, kuomet išvedžiojami laidai, variklio valdymo linijos, sumontuojamas parašiutas avariniam nusileidimui. Tuo pat metu yra gaminami ir sparnai.

Šiek tiek vaizdų iš ekskursijos po Tomark Aero gamyklą:

„Viper SD4“ sparnai yra storesni ir tvirtesni nei „Skyper GT9“, tačiau konstrukciniais sprendimais jie iš esmės nesiskiria. „Viper SD4“ sparnų galai yra elegantiškai riesti į viršų ir atgal – tai leidžia sumažinti oro pasipriešinimą ir, bent jau mano akims, pagražina sparnų linijas.

Naudojami patikimi ir gerai mažojoje aviacijoje žinomi Rotax varikliai (daugiau informacijos apačioje pateikiamoje lentelėje)

Tuomet kniedijamos išorinės korpuso plokštės ir viskas paruošiama dažymui. „Tomark Aero“ gamykloje yra didžiausia uždara dažymo kamera Centrinėje Europoje. Čia telpa visas lėktuvo fiuzeliažas ir sparnai. Pirkėjai gali pasirinkti vieną iš siūlomų spalvų kombinacijų ar susikurti unikalų lėktuvą puošiantį raštą – „Tomark Aero“ yra tekę įgyvendinti ir pačias keisčiausias klientų fantazijas.

Visa aplinka išduoda, kad čia dirba aviaciją mylintys žmonės.

Tik nudažius lėktuvą galima pereiti prie galutinės gamybos stadijos – montuojami avionikos prietaisai, sėdynės, kilimėliai, lipdukai ir viskas, ko trūksta iki galutinai užbaigto lėktuvo. Dalis galutinio surinkimo atliekama netoliese esančiame aerodrome, kur „Tomark Aero“ lėktuvai ir yra išbandomi.

Surinkinėjamas lėktuvas. Čia jam suteikiama elektros instaliacija.

Iš pradžių ant žemės tikrinamas lėktuvo įrangos veikimas bei surinkimo kokybė, o vėliau ateina laikas pirmajam skrydžiui, kurį atlieka pilotas-bandytojas. Skrydžio metu jis tiksliai laikosi numatyto plano ir fiksuoja esminius parametrus, bandydamas aptikti problemas ir trūkumus, kurie yra iš karto čia pat ištaisomi. „Tomark Aero“ užtikrina, kad klientai gaus saugų ir patikimą lėktuvą, kuris bus lengvai valdomas ir tarnaus ilgus metus.

Pagrindinė Viper surinkimo salė, kurioje kabo visų Tomark lėktuvų sparnai.

Įdomu ir tai, kad užsakytas lėktuvas pagaminamas gana greitai – klientas gali tikėtis skraidyti savo nauju lėktuvu jau po keturių mėnesių, o jei labai reikia – ir gerokai greičiau. Trumpą gamybos laiką garantuoja ištobulinta gamybos grandinė ir vietoje saugomos detalės, kurių visuomet pagaminama daugiau nei reikia. Įprastai į kitas šalis lėktuvas atsiunčiamas dėžėje – klientui lieka užsidėti sparnus ir išbandyti naują savo orlaivį. Tačiau, „Tomark Aero“ sudaro galimybę pasiimti naują lėktuvą ir tiesiai iš gamintojo – pirkėjas gali atvykti į gamyklą ir savo lėktuvu parskristi namo. Beje, „Viper SD4“ galima įsigyti ir kaip rinkinį. Nemažai aviacijos entuziastų mėgsta savo lėktuvus surinkti patys, todėl „Tomark Aero“ suteikia tokią galimybę.

Dažymui ruošiamas Skyper.

„Viper SD4“ ir „Skyper GT9“ lėktuvai yra labai skirtingi ir Lietuvoje beveik nematyti, todėl galime užmesti akį ir į juos.

 „Viper SD4“ ir „Skyper GT9“

 Nors „Skyper GT9“ yra naujesnis susidarė įspūdis, kad kompanija ir jos klientai labiau mėgsta „Viper SD4“. Tai – tvirtesnis, sportiškesnis ir, jei jums kaip ir man patinka žemasparnių lėktuvų išvaizda, gražesnis lėktuvas. Jis, beje, turi Europos aviacijos saugumo agentūros sertifikatą, leidžiantį jį naudoti pilotų mokymui – sertifikuota versija vadinama „Viper SD-4 RTC“.

Skyper pasižymi metalinių vamzdžių konstrukcija, dažnai sutinkama ir savadarbiuose lėktuvuose.

Tuo tarpu „Skyper GT9“ yra labiau turistinis lėktuvas, pasižymintis plačiu apžvalgos kampu, dideliu bagažo skyriumi, puikiomis skrydžio charakteristikomis. Šiam lėktuvui nebūtinas ilgas pakilimo takas, jį paprasta prižiūrėti, todėl jis puikiai tiks pilotams-entuziastams, kurie mėgsta leistis į ilgas keliones.




Abu lėktuvai gaminami ir pagal UL, ir pagal LSA klasės reikalavimus, o jų charakteristikas galima susumuoti į tokią lentelę:

  „Viper SD-4 RTC“ „Viper SD-4 LSA“ „Viper SD4 UL“ „Skyper GT9 UL“
Sparnų mojis 8,4 m 8,4 m 8,4 m 9 m
Ilgis 6,4 m 6,4 m 6,4 m 6,3 m
Aukštis 2,2 m 2,2 m 2,2 m 2,1 m
Variklis Rotax 912 S / ULS (100 ag) Rotax 912 UL/A/F (80 ag)

Rotax 912 S / ULS (100 ag)

Rotax 914 UL / F (115 ag)

Rotax 912 UL/A/F

(80 ag)

Rotax 912 S / ULS

(100 ag)

Rotax 912 UL

(80 ag)

Rotax 912 ULS

(100 ag)

Maksimalus svoris 600 kg 600 kg 472,5 kg
Kreiserinis greitis 195 km/h 195 km/h 195 km/h 220 km/h
Maksimalus greitis 240 km/h 240 km/h 240 km/h 250 km/h
Maksimalus aukštis 4 725 m 5000 m
Pakilimo tako ilgis (kilimas/tūpimas) 240/ 176 240/ 176 150/140 m 120/80 m
Degalų bako talpa 100 l 70 / 100 l 70 / 100 l 88 l

 

Taigi, „Skyper GT9“ yra greitesnis, pasižymi platesniu apžvalgos kampu, į jį lengviau įlipti. „Viper SD4“ yra šiek tiek lengviau valdomas, sportiškesnis ir tvirtesnis, o su EASA sertifikatu puikiai tinka pilotų mokymui. Beje, prie „Viper SD4“ gali būti montuojamas kablys, skirtas reklamoms ar sklandytuvams tempti.

Skyper uodega, surinkinėjama kitame gamyklos pastate

Po apsilankymo gamykloje galiu patvirtinti, kad abu lėktuvai gaminami su ypatingu kruopštumu ir dėmesiu kiekvienai smulkmenai, todėl galutinis produktas yra labai aukštos kokybės.

Lėktuvai išbandomi ir užbaigiami netoliese esančiame aerodrome.

Beje, paklausiau ir dėl šių lėktuvų saugumo. Ne visai mandagus klausimas apie avarijas, į kurias kada yra patekę „Tomark Aero“ orlaiviai, buvo priimtas su šypsena. Nors net labai skaudžių incidentų tikrai yra pasitaikę, „Tomark Aero“ lėktuvai yra sudužę tik dėl pilotų kaltės. Nei vienas kompanijos lėktuvas dar nėra pakliuvęs į rimtą bėdą dėl mechaninio gedimo ar gamyklinio defekto.

Tomark Aero lėktuvuose montuojama avarinio nusileidimo parašiutu sistema.



 Apibendrinimui

Tai – pirmoji lėktuvų gamykla, kurioje esu buvęs. Nors net nežinojau, ko reikėtų tikėtis, keletas dalykų tikrai nustebino. Visų pirma, atmosfera gamykloje neprimena aukštųjų technologijų įmonės. Robotų čia nėra ir tik žmogaus prisilietimas kiekvienam metalo dalių kratiniui tiesiogine to žodžio prasme suteikia sparnus.

Tomark lėktuvai turi gražius riestus sparnų galus.

Besižvalgydamas po gamyklą pastebėjau ir tai, kad „Tomark Aero“ darbuotojai yra atsipalaidavę, juokauja ir šypsosi. Susidaro įspūdis, kad jiems patinka lėktuvas, kurį jie tuo metu gamina ir jie mėgaujasi procesu. Aistrą aviacijai mačiau kiekvienoje gamybos stadijoje. Pati gamykla atsirado todėl, kad „TOMARK“ vadovas myli lėktuvus. Interjero įrengimo skyriaus sienos yra apkabinėtos reaktyvinių naikintuvų plakatais, o ir prie kompiuterių sėdintys inžinieriai nepailsdami nardo po lėktuvų brėžinius, ieškodami silpnų vietų ir galimybių konstrukciją dar šiek tiek patobulinti.

Jau planuoju apsilankymus kitose lėktuvų gamyklose. Tai tiesiog labai geras būdas šio to išmokti ir pamatyti lėktuvus tada, kai jų sparnų dar neglostė vėjas.

Kviečiame apsilankyti Tomarkaero.com ir sužinoti daugiau apie šios kompanijos lėktuvus.

Martyno E30 – paruošimas ir dažymas garažo sąlygomis
rugpjūčio 28th, 2017

Martyno BMW E30 – tai įdomus restauracijos projektas. Mes jį sekame nuo pat pradžių ir jau galime pasidžiaugti, kad automobilis atrodo puikiai. Jis visai ką tik buvo nudažytas, o greitai matuosis ir naujus ratus. Šis straipsnis apie tai, kaip senas BMW buvo paruoštas ir nudažytas namų sąlygomis.

Tai – antrasis serijos straipsnis. Kviečiame pirmiau būtinai perskaityti pirmąjį, kuriame aprašėme Martyno E30 būklę ir viziją. Trumpai – automobilis buvo gana stipriai parūdijęs, dugne buvo atsivėrusios skylės, spalva buvo nublukusi.



Martynas yra automobilių entuziastas, didelis E30 fanas, tačiau mechaniko ar kėbulų meistro patirties tikrai neturi. Tai – pirmasis automobilis, kurį jis ryžosi nudažyti pats ir tam nenaudojo kokių nors ypatingai brangių profesionalių priemonių. Štai, kaip viskas vyko.

Pirmiausia reikėjo išnaikinti automobilį užpuolusias rūdis

Visų pirma reikėjo įvertinti automobilio būklę. Neperdėdami galime pasakyti, kad automobilio dugne buvo atsivėrusios skylės – jis buvo stipriai surūdijęs. Martynas jį sutvarkė ir suvirino pirmiausia. Po to sekė kėbulo šveitimas.

Nušveitus automobilį pasimatė keli didelį įlinkimai, kuriuos reikėjo užglaistyti

Norint gerai paruošti automobilį dažymui, reikia pašalinti senus dažus, panaikinti rūdis ir užglaistyti prasčiau atrodančias vietas. Kovojant su rūdimis buvo nuimti kai kurie kėbulo elementai. Šveitimas atskleidė iki tol dar nematytų defektų – keletą stiprių rūdžių kolonijų ir daugybę smulkių įlinkimų. Visi šie trūkumai buvo užglaistyti automobiliams skirtu glaistu ir nušveisti taip, kad kėbulas būtų kiek įmanoma lygesnis.

Atliktos smulkios kėbulo modifikacijos ruošiantis naujai išmetimo sistemai.

Tuomet ateina laikas gruntui. Daug žmonių, galvojančių apie automobilio restauraciją, įsivaizduoja, kad gruntuoti automobilį būtina tam pritaikytose patalpose ar kad šį darbą apskritai geriau patikėti profesionalams. Tačiau iš tikrųjų grunto sluoksnio lygumas nėra toks kritiškai svarbus, nes nutekėjimus ar prilipusias didesnes nepageidaujamas daleles galima nušveisti. Martynas užmaskavo stiklus, ratus ir kitus automobilio elementus, kurių gruntuoti nereikia, ir viską nupurškė gruntu tiesiog lauke ant pievos.

E30 buvo nugruntuotas lauko sąlygomis.

Rezultatas nebuvo idealus – prilipo šiek tiek dulkių bei keletas vabzdžių. Tačiau šveitimas viską ištaisė ir automobilis buvo paruoštas dažymui. Aišku, to daryti lauke jau tikrai negalima.

Savadarbėje dažymo kameroje – svarbiausia, kad nepūstų vėjas ir netupinėtų vabzdžiai.

Profesionaliai automobiliai dažomi specialiose kamerose, kuriose galima kontroliuoti temperatūrą bei oro švarumą. Tai garantuoja gerą rezultatą, tačiau Martynas viską norėjo atlikti pats. Todėl jis įsigijo geros kokybės dažymo pistoletą, „Extra Black“ juodų dažų ir lako, o dažymo kabiną įsirengė tiesiog sename garaže. Nuo dulkių, vėjo ir vabzdžių apsaugojo paprasta plastiko plėvelė.




Geri automobilių dažytojai savo įgūdžius formuoja ne vienus metus. Martynui – tai pirmas automobilio dažymas. E30 buvo nupurkštas vienu dažų ir pora lako sluoksnių. Aišku, keli nutekėjimai visgi pasitaikė, tačiau nieko dramatiško ir nepataisomo. Po poliravimo E30 atrodys išties puikiai. Lako sluoksniui išdžiūvus buvo sudėti žibintai, grotelės ir kiti kėbulo elementai.

Nudažytas automobilis prieš sugrąžinant apdailos elementus ir žibintus.

Štai kaip atrodo pilnai surinktas šviežiai nudažytas E30 –

Tuo pačiu buvo patobulinta išmetimo sistema. Pokytis labiau kosmetinis, tačiau ir garsas pasikeitė į gerąją pusę.

E30 jau važinėja gatvėmis. Jo techninė būklė dabar yra pakankamai gera, kad automobilį būtų galima saugiai naudoti. Po dažymo buvo atlikti dar keli patobulinimai. Štai kas atkeliavo paštu –

Ratai jau garaže.

Martyno E30 su naujais ratais – jau kitame serijos straipsnyje. Automobilio išorė jau beveik užbaigta. Galutinai sukietėjus lako sluoksniui, automobilis bus poliruojamas. Tai bus skoningai restauruotas klasikinis BMW be didelių patobulinimų. Jau artėja laikas, kuomet reikės po truputį žiūrėti ir į saloną – jis yra gana prastos būklės.




Kviečiame paskaityti ir pirmąjį serijos straipsnį bei užduoti klausimus mūsų Facebook puslapyje.

Martyno E30. Įdomus restauracijos projektas – dabartinė automobilio būklė ir vizija
rugpjūčio 4th, 2017

Pristatome naują straipsnių seriją, skirtą BMW 318 (E30) restauracijai. Joje bus aprašoma 1990-ųjų E30 kupė prisikėlimo istorija. Su dideliu rūpesčiu ir dėmesiu kiekvienai smulkmenai restauruojamas automobilis jau netolimoje ateityje puoš gatves, tačiau kol kas nėra geriausios sportinės formos. Pirmajame serijos straipsnyje aprašome dabartinę automobilio būklę, pagrindines problemas ir viziją.

Įdomus projektas – Martyno E30 kils naujam gyvenimui

Martynas – automobilių entuziastas, seniai svajoję apie BMW E30 projektą. Tai nėra labai retas ar vertingas automobilis, tačiau tai galima laikyti ir trūkumu, ir privalumu. Tai, kad tokių automobilių pasaulyje  yra daug rimtų kolekcionierių nevilioja, tačiau kartu ir leidžia jį keisti kaip tik užsinori savininkas. Jokios istorinės vertės išsaugoti nereikia, o po restauracijos automobilis įgaus unikalumą, kurio dabar neturi.

Martyno garaže – 1990-ųjų trečios serijos BMW (E30).

Tai – 1990-ųjų E30 kupė, 318 modelis, su 83 kW keturių cilindrų varikliu. Per savo 27 gyvenimo metus automobilis tikrai nebuvo saugomas kaip kokia egzotiška kolekcinė vertybė, jam teko įveikti ne vieną ir ne du šimtus tūkstančių kilometrų, todėl nieko keisto, kad jau ryškiai matosi dėvėjimosi ženklai.




Dabartinė automobilio būklė

Iš tikrųjų, šis BMW važiuoja, mechanine prasme jis nėra labai prastai išsilaikęs. Tačiau dėl to, kad keletą metų stovėjo nenaudojamas, kai kurie važiuoklės komponentai yra visiškai nebetinkami.  Pavyzdžiui, reikės keisti stabdžius, granatų gumas ir kai kurias kitas dalis. Nemažai jų bus keičiama ir dėl Martyno įsivaizdavimo, kaip automobilis turi atrodyti, kai projektas bus baigtas. Ateityje E30 tūps arčiau žemės ir bus sportiškesnis, o tam reikės didelių pakeitimų važiuoklėje.

Po variklio gaubtu – 1,8 litro variklis, išvystantis apie 113 AG (83 kW).

Tuo tarpu variklis skleidžia vairuotojo ausiai nemielus garsus, susijusius su kompensatoriaus problemomis. Nors šis gedimas yra pataisomas, gali būti, kad variklis bus keičiamas – šis sprendimas dar nėra priimtas. Naujas variklis galėtų būti galingesnis, keitimo metu pavyktų lengvai sutvarkyti  viską taip, kad jis dirbtų kaip naujas. Kadangi Martynas nori sportiško automobilio, kuris idealiu atveju dar ir gražiai riaumotų, naujas variklis atrodo kaip nebloga išeitis.

Suplyšusi vairuotojo sėdynė

E30 turi stiprių kosmetinių defektų. Kaip matote nuotraukose, kėbulas turi rimtų rūdžių, dugne jau pasirodė skylės. Spalva tikrai nebeatrodo gyvybingai, todėl automobilį teks pardažyti. Salonas taip pat yra stipriai susidėvėjęs. Vairuotojo sėdynės danga yra visiškai suplyšusi, vairas yra stipriai nutrintas, o ir likusiai salono daliai nepakenks gilus valymas. Vairas bus persiuvamas oda, o sprendimai dėl likusios salono dalies atgaivinimo kol kas dar nėra priimti.

Nutrintas vairas

Iš esmės, turint omenyje jo amžių, automobilis nėra labai prastos būklės. Nedidelis remontas jį gali greitai pastatyti ant kelio, tačiau Martyno vizija yra kiek kitokia. E30 ateityje bus dažomas, gaus naujus ratus, važiuoklę, bus atnaujintas salonas.



Martyno vizija

BMW E30 entuziastams patinka dėl savo proporcijų ir kampuotos išvaizdos. Šiuolaikiniai automobiliai yra išpūsti ir užapvalinti, kas yra savotiškai gražu, bet E30 šiandien gatvėse išsiskiria savo tiesiomis, griežtomis linijomis ir gana kompaktišku kėbulu. Tačiau originalus E30 vis tiek yra šiek tiek pilkas ir nuobodus, todėl Martynas planuoja pakoreguoti jo išvaizdą.

Kėbulą jau gana stipriai pažeidė rūdys, bet jis bus perdažytas.

Užbaigtas E30 dėvės originalius BBS ratlankius, bus arčiau žemės, turės ryškią juodą spalvą. Platesni ratai ir mažesnė prošvaista kardinaliai pakeis automobilio išvaizdą, jis atrodys atletiškesnis ir nepaliks abejonių, kad tai – ne šiaip senas automobilis, o entuziasto mašina. Tam reikės automobilį dažyti, keisti važiuoklę, tačiau po šių darbų E30 atrodys nepriekaištingai.

Matosi, kad automobilis nėra naujas, bet jau visai greitai jis atrodys visiškai kitaip.

Martynas nori, kad jo BMW būtų greitas, todėl bus dirbama ir po kapotu. Turint omenyje ne geriausią variklio būklę, tikriausiai daugiau galios bus siekiama keičiant variklį. Kol kas Martynas nenusprendė, kokia širdis plaks po E30 variklio dangčiu ar kiek galios jis nori pasiekti, tačiau darbai prasidės dar šiemet, todėl Nodum.lt apie tai būtinai praneš kituose serijos straipsniuose. Galiausiai, išmetimo sistema taip pat bus pasirinkta atsakingai – gražus, sportiškas automobilis turės ir gražiai dainuoti.

Tiesio, griežtos kėbulo linijos išsiskiria iš šiuolaikinių automobilių masės.

Aišku, kai kurie pastebės, kad ši vizija nėra unikali. Taip sutvarkytų E30 nuotraukų gausu internete – žeminta važiuoklė, blizgantys BBS ratai, ryškios chromo detalės, didelį garsą generuojantis išmetimas. Tačiau neskubėkite su išvadomis, Martyno BMW bus kitoks ir turės išskirtinių detalių. Tai bus įdomus projektas, tiek Martynui, tiek tiems, kurie stebės jo progresą.




Kitas serijos straipsnis – vos tik bus atlikti žymesni darbai. Pasistengsime aprašytą visą projekto eigą. Jei turite klausimų, galite juos užduoti mūsų FB puslapyje.

Automobilių entuziastai pasigamino važiuojantį GAZ-67 modelį – 33 % sumažintas visureigis pritrenkia tikslumu
birželio 29th, 2017

Valdemaras Gansauskas su sūnumis turi įspūdingą senovinių automobilių kolekciją. Joje – apie trisdešimt įvairių automobilių, tačiau dalis jų vis dar jaukia restauracijos. Dainius, Valdemaro sūnus, kaip ir jo tėtis mėgsta seniems automobiliams sugrąžinti per laiką prarastą tobulą išvaizdą ir mašinas restauruoja labai kruopščiai. Tai – daug kantrybės, užsispyrimo ir, be abejonės, aistros reikalaujantis užsiėmimas. Paklausti koks automobilis kolekcijoje pats vertingiausias vyrai ilgai negalvoja – tai Juozo Tamkvaičio „Svajonė“ ir pačių pagamintas GAZ-67 visureigio modelis.

Mažylis GAZ-67 modelis yra 33 % sumažinta originalaus istorinio visureigio kopija.

Šį atsakymą nesunku suprasti – abu šie automobiliai vienetiniai, tokių daugiau nėra visame pasaulyje. Juozo Tamkvaičio kadaise pagaminta „Svajonė“ ir šiandien atrodo kaip lietuviškos automobilių kultūros perlas, nors jai atgimti prireikė ilgų Valdemaro ir Dainiaus pastangų. Visgi, „Svajonė“ verta atskiro straipsnio – šiandien pakalbėsime apie unikalų GAZ-67 modelį.

Teko studijuoti brėžinius. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Gansauskai –  asociacijos „Retromobile“ nariai, kurių automobilių kolekcijoje yra ne vienas GAZ-67 modelis. Vyrai jų nelepina – visureigiai dalyvauja bekelės žygiuose, kuriuose tenka įveikti ne vieną purvynų kilometrą. Kartą Dainiaus dukra, kuriai tuomet tebuvo septyneri, vaikiškai užsiminė, kad ji irgi nori tokio visureigio ir iš karto vyrų galvose užsidegė lemputė – idėja pagaminti sumažintą GAZ-67 visureigio modelį.

Visos smulkios kėbulo detalės iš plieninės skardos buvo lankstomos rankomis, stengiantis išlaikyti teisingas proporcijas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Ne visos automobilių entuziastų svajonės yra praktiškos ir racionalios paprastų žmonių akimis. Tiesą sakant, dauguma mūsų svajonių yra visiškai atitrūkusios nuo realybės ir neturi jokio praktinio pagrindo. Valdemaro ir Dainiaus sumanymas pagaminti 33 % sumažintą visureigį nebuvo išimtis. Tačiau noras vaikams padovanoti išskirtinę dovaną, kurios niekas kitas pasaulyje neturi, buvo didžiulis, todėl dar 2011 metais vyrai ėmėsi darbo.

Visos daiktadėžės yra tikros – atsidaro taip, kaip ir tikrojo visureigio. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

GAZ-67 visureigis jiems buvo gerai pažįstamas – vyrai ne vieną tokį jau buvo restauravę. Jie gerai žinojo visureigio konstrukcijos subtilybes ir pagrindinius mazgus, tačiau darbas vis tiek prasidėjo nuo brėžinių analizės. Kompiuterio ekrane apžiūrėti planai buvo ranka perbraižomi ant popieriaus lapo – taip automobilio kūrėjams tiesiog buvo paprasčiau vizualizuoti būsimo modelio konstrukciją. Juk užduotis tikrai nebuvo iš lengvųjų – niekas kitas trečdaliu mažesnio tikslaus visureigio modelio dar nebuvo gaminęs.

Remas – detalė, kurios niekas nematys – tai pat buvo gaminama pagal brėžinius, bet buvo pritaikytas kitokiam varikliui. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Iš pradžių buvo gaminamas kėbulas. Tam panaudota plieninė skarda – nors automobilis ir buvo sugalvotas vaikų pramogoms, buvo stengiamasi, kad jis būtų kiek įmanoma tikslesnis. Viskas turėjo būti savo vietose – visos daiktadėžės, išlinkimai, kampai ir proporcijos turėjo atitikti originalaus visureigio vaizdą. Nors GAZ-67 ypatingai elegantiškomis formomis nepasižymėjo, kai kurias detales tiksliai išlankstyti buvo pakankamai sudėtinga, tačiau Dainiaus patirtis ir kruopštumas padarė savo.

Modelį varo 150 kubinių centimetrų keturačio variklis. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Vėliau pereita prie rėmo gamybos. Tai – dalis, kurios automobilį apžiūrinėjantys žmonės tikrai nepastebi, nes ji slepiasi po mašinos kėbulu. Tačiau ir jį vyrai kruopščiai gamino pagal brėžinius. Buvo stengiamasi, kad jis kiek įmanoma atitiktų 33 %  sumažintus tikro visureigio išmatavimus. Rėmas buvo pritaikytas naujam varikliui ir šiek tiek kitokiai galinei ašiai, tačiau neskaitant to – yra būtent toks, koks ir turėtų  būti GAZ-67 visureigyje.

Specialiai pagamintos lingės. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Tikras GAZ-67 yra varomas 3,3 l keturių cilindru varikliu, kuris suka visus keturis visureigio ratus. Savaime aišku, kad ieškoti 33 % mažesnio variklio tiesiog nebuvo prasmės. Vietoj to buvo pasirinktas 150 kubinių centimetrų Loncin keturačio variklis. Panaudota ir keturačio galinė varančioji ašis, tačiau perdavimas buvo pakeistas, kad ratai būtų sukami lėčiau, bet kartu turėtų didesnį sukimo momentą. Tai buvo būtina, nes mažasis GAZ-67 yra kur kas sunkesnis nei keturatis, kurio varančioji dalis ir buvo panaudota.

Keturačio variklis sukosi per greitai – perdavimas leido sukimą sulėtinti ir automobiliui suteikti aukštesnį sukimo momentą. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)





Dabar žmonės dažnai spėlioja, kad šis GAZ-67 modelis buvo pagamintas ant keturačio motociklo bazės. Tai – visiška netiesa. Buvo panaudotas tik keturačio variklis su pavarų dėže ir varančioji ašis. Viską kitką Valdemarui ir Dainiui teko ieškoti kituose automobiliuose ar gaminti patiems. Štai Zaz 965 vairo kolonėlę pavyko pritaikyti, o kuro baką, išmetimo sistemą, linges, kitus važiuoklės mazgus bei dar daug kitų dalių teko gaminti patiems.

Net tokias sudėtingų formų dalis kaip kuro bakas teko gaminti patiems. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Visgi, gyvenimas dažnai trukdo mūsų planams. Dar 2011 metais pradėtas visureigis buvo padėtas į garažo kampą ir trumpam pamirštas. Gansauskai ėmėsi kitų istorinių automobilių, kuriems teko suteikti prioritetą. Darbas buvo pratęstas tik šiemet. Buvo pagamintos trūkstamos dalys, išspręsti kai kurie techniniai klausimai.

Visos mažylio GAZ-67 dalys buvo kruopščiai nugruntuotos ir nudažytos. Tuomet modelis buvo surinktas ir pristatytas visuomenei. Nors automobilis buvo užbaigtas dar pakankamai neseniai, jis jau spėjo sudalyvauti ne viename renginyje. Mažylis GAZ-67 iš tikrųjų traukia praeivių žvilgsnius, nors nedaugelis gali įvertinti kiek darbo į šį kūrinį buvo įdėta.

Važiuoklės geometrija ir išmatavimai – tobulai atitinka originalaus GAZ-67 visureigio charakteristikas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Labiausiai stebina tikslumas. Automobilio išmatavimai – tobulai atitinka mastelį. Viskas, įskaitant važiuoklės geometriją, kėbulą, vidaus apdailą ir išorėje tvirtinamas rankenas, yra tikslios lygiai 33 % sumažinto GAZ-67 konstrukcijos detalių kopijos. Net ir ratai bei lempos yra lygiai 33 % mažesni nei originalaus visureigio. Vyrai pasakojo, kad prireikė keleto bandymų, kol pavyko rėmą pritaikyti varikliui bei tinkamai sureguliuoti perdavimo mechanizmą.

Mažylis GAZ-67 buvo kruopščiai nugruntuotas ir nudažytas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Į akis krenta ir stulbinantis dėmesys detalėms. Kiekviena daiktadėžė yra funkcionali ir atsidaro taip, kaip ir turėtų. Važiuoklė, kurios niekas nepastebi, taip pat atitinka tikro GAZ-67 visureigio konstrukcinius sprendimus. Kuro bakas, išmetimo vamzdžių išėjimas, rankenos – viskas savo vietoje. Vienintelis iš karto pastebimas skirtumas – sėdynių vieta. Jas teko sumontuoti kiek toliau, kad modelį galėtų vairuoti ir suaugęs žmogus. Tačiau pedalai ir pavarų svirtis taip pat lengvai atpažįstami – o juk juos taip pat reikėjo gerai apgalvoti ir suprojektuoti mintyse.

Padžiautos džiūsta kėbulo detalės. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Keleivio vietoje trumpam teko pasėdėti ir man. Mažylis GAZ-67 bėgėjasi labai greitai ir yra gana stabilus. Maksimalaus išvystomo greičio niekas nematavo, nors modelio kūrėjai spėja, kad jis gali siekti apie 80 km/h. Kadangi variklis tvirtai, be jokių pagalvėlių, yra prisuktas prie rėmo, jaučiama vibracija, tačiau ne tokia stipri ir erzinanti, kaip galite įsivaizduoti. Visureigis nemėgsta posūkių, nes neturi diferencialo, tačiau juo važinėti tikrai labai smagu. Mano ūgis – apie 183 cm, tačiau visureigyje tilpau be vargo. Gansauskai juokėsi, kad jame kur kas daugiau vietos nei įprasto dydžio „Svajonėje“.

Išmetimo sistema buvo pagaminta taip, kad išeitų toje vietoje, kur yra ir originalaus visureigio išmetimo vamzdis. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Valdo anūkės savo dovanos kol kas dar nevairuoja – joms dar reikės išmokti valdyti sankabą ir saugiai važinėti. Jokio skubėjimo šiuose moksluose būti negali – visureigis, nors ir mažas, gali būti pavojingas. Dainius užsiminė, kad dar reikės išspręsti variklio aušinimo problemą – intensyviai naudojamas karštą dieną jis gali perkaisti. Variklis, kaip galite numanyti, yra aušinamas oru ir keturatyje yra montuojamas visiškai kitaip. Tačiau nėra abejonių, kad nagingi ir sumanūs vyrai aušinimo problemą išspręs nesunkiai.

Užbaigtas automobilis – stebina, kad mastelį atitinka net ir lempos, ir padangos. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Gansauskai nebuvo linkę pasakyti modelio kainos. Taip ir reikėtų užrašyti – modelis yra neįkainojamas jau vien dėl to, kad toks jis yra pirmas. Tobulos proporcijos, tvirta konstrukcija pareikalavo ilgų darbo valandų, todėl šias pastangas išmatuoti skaičiais tikrai labai sunku.

Paklausti, ar dabar, sukaupę tiek patirties, nenorėtų pasigaminti savos konstrukcijos ir dizaino automobilio, vyrai šypteli – savos „Svajonės“ jiems nereikia, o ir laiko nėra. Tačiau jau artimiausioje ateityje jie ruošiasi pristatyti naujų restauruotų automobilių. Tikimės, kad apie juos galėsime parašyt ir Nodum.lt svetainėje.

Visureigis įspūdingai atrodo nuotraukose, tačiau priėjus detalės pritrenkia dar labiau.

 

Visos rankenos ir kitos detalės yra ten, kur ir turi būti. galite pastebėti, kad sėdynės sumontuotos toliau nei originaliame visureigyje – kitaip modelio suaugęs žmogus negalėtų vairuoti.

 

Net ir viduje viskas primena originalų GAZ-67 visureigį – tos pačios formos, ta pati jungiklių išdėstymo tvarka.

 

Artimiausioje ateityje reikės tik patobulinti variklio aušinimą. Net ir variklio gaubto atidarymo mechanizmas yra kaip tikro GAZ-67.

Daugiau mažylio GAZ-67 gamybos nuotraukų – Dainiaus dirbtuvių Facebook puslapyje. Kviečiame tapti šio puslapio prenumeratoriais ir sekti kitus projektus.

.

Taip pat kviečiame užsukti ir į „Retromobile“ asociacijos puslapį – asociacija yra įkūrusi net du muziejus, kuriuose gausybė įdomių eksponatų.


Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.