Naujausi straipsniai

Keisčiausias vilkikas krovininio transporto istorijoje – kam buvo reikalingas „mechaninis arklys“?

Praktiškai viskas, ką mes nusiperkame, vienu ar kitu metu yra pabuvojęs sunkvežimyje. Šios transporto priemonės mūsų civilizacijai yra neįtikėtinai svarbios. Šiuolaikiniuose vilkikuose yra sumontuota geriausia komforto ir saugumo įranga, jie yra ekonomiški, funkcionalūs ir beveik visiškai vienodi. Reikalavimai ir maksimalaus efektyvumo siekis gamintojus verčia kurti išoriškai beveik identiškus sunkvežimius, tačiau taip buvo ne visada. Šiame straipsnyje aprašomas Scammell Scarab – vienas keisčiausių vilkikų krovininio transporto istorijoje.

Praeitą savaitę parodytas Tesla elektrovilkikas stebina savo išvaizda jau vien dėl to, kad yra gana siauras ir labai aerodinamiškas. Savo kėbulu jis nėra panašus nei į tradicinius amerikietiškus, nei europietiškus vilkikus. Tačiau Tesla Seminet negalima laikyti keistu, nes jis atspindi ateities krovininį transportą. Tuo tarpu Scammell Scarab buvo išties neįprastas jau vien dėl to, kad turėjo tris ratus.



20 amžiaus pirmoje pusėje geležinkelių kompanijos trumpiems krovinių pervežimams turėjo naudoti arklius, o tai, žinoma, nebuvo labai efektyvu. Dideli sunkvežimiai šioms reikmėms netiko dėl siaurų pravažiavimų dokuose ir geležinkelių terminaluose, nereikia net minėti, kad ir gatvės buvo labai siauros. Todėl 1929 buvo sugalvota puspriekabes traukianti mašina su trimis ratais – Karrier Colt. Ši konstrukcija buvo sutikta labai džiugiai – Karrier naują savo mašiną pagarbiai vadino mechaniniu arkliu.

Pirmasis Scammell mechaninis arklys, gamintas nuo 1934 iki 1948 metų. (Hugh Llewelyn, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Triratis vilkikas iš tikrųjų buvo ne tokia jau keista idėja kaip mums šiandien atrodo. Vienintelis ratas garantavo manevringumą. Aišku, posūkiuose Colt buvo nestabilus, tačiau juk jam vis tiek reikėjo važinėti labai retai. Geležinkelių kompanijoms labiausiai patiko galimybė greitai keisti priekabas – kiti sunkvežimiai tuo pasigirti negalėjo. 1930 metais pasirodė patobulinta versija Cob, o kiek vėliau dar geresnę konstrukciją sukūrė Napier & Son kompanija, kuri ją pardavė žinomam sunkvežimių gamintojui Scammell.

Štai taip atrodytų nuo darbų pavargęs Scarab. (Don O’Brien, Wikimedia(CC BY 2.0)

Scammell 1934 metais pradėjo gaminti patobulintą mechaninio arklio versiją. Šio vilkiko priekinis ratas galėjo apsisukti 360 laipsnių kampu, o automatinis puspriekabės prikabinimo mechanizmas susilaukė didžiausių pagyrų. Šio vilkiko kabina buvo medinė, o pirmosios versijos net neturėjo kietų durų. Buvo siūlomi du variklių variantai – 1125 kubinių centimetrų variklis tempė 3 tonų krovinius, o 2043 cc – 6 tonų svorį.

Nesunku pastebėti, kad Scarab buvo sukurtas važinėti arkliams skirtais keliais – net ir puspriekabės buvo labai trumpos. (Supermac1961, Wikimedia(CC BY 2.0)

Scammell Mechanical Horse buvo naudojamas geležinkelių kompanijose, smulkiose siuntinių pristatymo bendrovėse, o Jungtinės Karalystės karinės pajėgos šiuos vilkikus naudojo sandėliuose ir netgi ant lėktuvnešių. Visgi, mechaninis arklys turėjo trūkumų. Pagrindinis jų – aukštai sumontuotas variklis. Jis ne tik kėlė svorio centrą, bet ir darė įtaką vairavimui – variklis buvo sumontuotas arčiau kairės pusės, todėl vilkikas elgėsi skirtingai sukant į dešinę ar kairę. 1948 metais pasirodė atnaujinta triračio vilkiko versija, kuri šią problemą išsprendė pažemindama svorio centrą.

Automatinis prikabinimo mechanizmas buvo viena iš Scarab sėkmės paslapčių. (BazzaDaRambler, Wikimedia(CC BY 2.0)

Scarab, gamintas 1948-1967 metais, jau buvo pilnai metalinis. Jis naudojo tik 2 litrų variklį tiek 3, tiek 6 tonų versijse, galėjo pasiekti kiek didesnį nei 32 km/h greitį ir, kaip ir pirmtakas, turėjo aplinkui apsisukantį priekinį vairuojamą ratą. Plieninis kėbulas buvo kur kas apvalesnis ir modernesnis, o žemesnis rėmas ir arčiau centro sumontuotas variklis Scarab suteikė daugiau stabilumo.




Scammell Scarab buvo labai paprasta mašina, kuri nedaug skyrėsi nuo pirmtako. Ji dažniausiai turėjo vieną priekinį žibintą, vieną veidrodėlį, o viduje tikrai nebuvo labai patogu. Visgi, to tiems laikams pilnai pakako. Šis vilkikas buvo lengvai prižiūrimas ir patikimas. Plius, jis dar buvo ir gana nebrangus, o manevringumu jam neprilygo niekas. Scarab lengvai važinėjo arkliams skirtais pravažiavimais, o inovatyvi jungtis leido labai greitai prisikabinti ar atkabinti priekabas ir puspriekabes. Įmonės šių sunkvežimių per daug netausojo, jie dirbo sunkiai, tačiau taip kartu ir įrodė, jog yra labai patikimi ir tvirti.

Variklis ir pavarų dėžė buvo lengvai prieinami, nes slėpėsi už kabinos galo. (Andrew Bone, Wikimedia(CC BY 2.0)

1967 metais atėjo laikas pakeisti ir Scarab – jam tuomet jau buvo 19 metų. Laikai keitėsi ir šiam vilkikui jau nebereikėjo tampyti 6 tonų svorio – šį darbą atliko kiti sunkvežimiai. Taigi, tuomet pasirodė Scammell Townsman – triratis vilkikas su stiklo pluošto kėbulu.

Karališkųjų oro pajėgų naudotas Scarab – tokie važinėjo sandėliuose ir ant lėktuvnešių denių. (Roland Turner, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Scammell Townsman turėjo du veidrodėlius, pasižymėjo moderniomis kėbulo linijomis, lengvai prižiūrimu variklio ir pavarų dėžės mazgu, geresniais vairavimo mechanizmais ir didesniu maksimaliu greičiu – Townsman išvystė daugiau nei 80 km/h. Nepaisant visų patobulinimų ir kelių užsakymų iš pašto tarnybų ir geležinkelio bendrovių, artėjo mechaninio arklio eros pabaiga. Taip nutiko dėl naujų reikalavimų dviejų dalių sunkvežimių stabdžiams. Townsman gamyba nutrūko jau 1968 metais.

Scammell Townsman jau turėjo stiklo pluoštu sustiprinto plastiko kėbulą. (Mikey, Wikimedia(CC BY 2.0)

Nuo 1934 iki 1968 metų Scammell surinko daugiau nei 30 tūkstančių mechaninių arklių. Aišku, Scarab buvo populiariausi. Deja, iki šių dienų šių mašinų išliko visai nedaug. Taip nutiko todėl, kad įrankiai niekada nėra saugomi – jie naudojami tol, kol yra naudingi, o vėliau yra išmetami. Niekas neįsivaizdavo, kad tokia populiari mašina gali būti laikoma istoriškai vertinga.



Taip pat skaitykite:

Pirmasis Honda automobilis – mažytis T360 pikapas

Triratis mažylis Brütsch Mopetta

Gatvių užtrauktukas Zoe Zipper



10 faktų apie traktorius, kurių galbūt nežinojote: Lamborghini keistuolis, mechaniniai arkliai ir kodėl purkštuvai tokie aukšti (Video)

Nors ir ne visi esame prie žemės ūkio, galime įvertinti gerą mašiną. Štai traktoriai yra galingi žemdirbių įrankiai, kurių gamyboje šiais laikais pritaikomos įspūdingos technologijos. Traktoriai svariai prisideda prie maisto, kurį patogiai perkame miestų prekybos centrų parduotuvėse, užauginimo, todėl verta apie juos sužinoti šį tą naujo. Šiame straipsnyje pateikiame 10 įdomių faktų apie traktorius, kurių galbūt nežinojote.

Tai – jau 15-oji straipsnių serijos su dešimčia įdomių faktų dalis. Šįkart surinkome viena tema apjungtus faktus. Jei turite pasiūlymų apie tai, apie ką norėtumėte išgirsti kitą pirmadienį, juos galite pateikti komentaruose po šiuo pranešimu Facebook’e.



Pirmieji traktoriai buvo varomi garo varikliais. Tikriausiai nenustebsite sužinoję, kad traktoriai pasirodė 19-ojo amžiaus pirmoje pusėje. Tuomet tai buvo labiau jau mobilūs garo varikliai, kuriuos reikėjo arkliais pertempti iš vienos vietos į kitą. Jie galėjo sukti įvairią įrangą, tačiau laukuose iš jų buvo mažai naudos. Pirmas savaeigis traktorius dienos šviesą išvydo 1859 metais, o pirmasis benzininis – 1892-aisiais.

Vienas pirmųjų benzininių traktorių. (Wikimedia)

Traktoriai lėtai keitė arklius. Traktoriai, kaip ir pirmieji automobiliai, buvo labai brangūs, sunkiai įperkami mažesniems ūkininkams.  Jiems nepadėjo ir tai, kad žmonės jais nepasitikėjo – neturėdami mechanikos žinių, jie manė, kad traktoriui sugedus jie liks ne pagrindinio įrankio. Todėl traktoriai kelią skynėsi pamažu ir jiems reikėjo tiesiogiai pakeisti arklius. Tam buvo pasitelkti ir vienos ašies traktoriai, kurie buvo savotiškai kinkomi į arkliams skirtus vežimus ir kitus padargus bei valdomi vadelėmis.

Vienos ašies traktoriai tiesiogiai užėmė arklių vietą. (Detroit Tractor Company, Wikimedia)

T-25? Jei kas nors paminės T-25 traktorių, tai kaime užaugęs žmogus greičiausiai žinos, apie ką kalbama. Tai – gana mažas smulkesniems žemės ūko darbams skirtas traktorius, nuo 1966 metų gamintas Sovietų Sąjungoje. Tačiau jei T25 traktorių paminėsite kur nors toliau į vakarus, žmonės pagalvos apie Volvo T25, gamintą 1952-1959 metais. Abu šie traktoriai yra maži, bet nelabai panašūs. Vardas yra panašus todėl, kas jis yra labai paprastas – T reiškia traktorius, o 25 – galią sovietinio traktoriaus atveju arba Volvo modelio numerį.

Volvo T25 (Erik Christensen, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Dvi vairavimo technologijos, vikšrai ir Ferrari logotipas. Žemės ūkio technikos rinkoje galima rasti ir Ferrari, ir Lamborghini vardų. Net jei ryšių su automobilių kompanijomis nebeliko, šie traktoriai vilioja ir kokybe. Vienas įdomiausių Ferrari traktorių yra Sky Jump V95 Dualsteer – 67 kW ir 420 Nm išvystantis pusiau vikšrinis traktorius su labai keista vairavimo technologija. Šis traktorius lankstosi pusiau, tačiau priekiniai ratai taip pat sukiojasi į šalis. Jo paskirtis – nelygūs laukai, kuriuose reikia pridėtinio sukibimo ir mažo slėgio žemę.

Šis keistas traktorius neprimena superautomobilio, bet yra vadinamas Ferrari. (Ferrari traktoriai)

Švediški EPA traktoriai. EPA – tai pigių prekių parduotuvės Švedijoje, kurių pavadinimas dažnai asocijuotas su prasta kokybe. Antrojo pasaulinio karo metu šalyje trūko traktorių, todėl buvo perdaromi seni automobiliai. Buvo nupjaunama galinė kėbulo dalis, dažnai – ir stogas, sumontuojamos dvi transmisijos, kad mašina galėtų patraukti daugiau.

Ford automobilis tapęs EPA traktoriumi. (Per Larssons Museum, Wikimedia(CC BY 2.5)

Karui pasibaigus EPA traktoriai ir toliau buvo naudojami, bet vis dažniau kaip automobiliai, nes jiems nereikėjo vairuotojo pažymėjimo. EPA traktoriais galėjo važinėti visi sulaukę 16 metų. Galiausiai tokie perdaryti automobiliai buvo uždrausti, kas sukėlė nemažą protestų bangą – kai kurie netgi teigė, kad jiems EPA traktoriai yra geresni už automobilius ar gamyklinius traktorius.




Traktorių varžybos – galingiausias sportas pasaulyje. JAV, Australijoje, kai kuriose Europos šalyse ir Brazilijoje traktorių varžybos yra gana populiarus sportas. Šių lenktynių metu stipriai modifikuoti traktoriai turi kiek įmanoma greičiau ir kiek įmanoma toliau patraukti sunkią priekabą. Šis sportas laikomas vienu galingiausių pasaulyje, nes po kelis variklius turintys traktoriai išvysto ir 10 tūkstančių ir daugiau arklio galių.

 

Savaeigiai purkštuvai yra labai aukšti. Ar kada matėte tokį savaeigį purkštuvą? Tikriausiai pastebėjote du keistus dalykus. Visu pirma, jie tarsi stovi ant kojų – tarp ratų nematyti tiesioginės ašies. Tai pasiekti leidžia portalinės ašys su krumpliaračių mechanizmu arba kiti techniniai sprendimai. Antra, šie traktoriai turi įspūdingą prošvaistą – kam jiems ji? Ogi tam, kad jie purkšdami laukus per daug nenuniokotų aukštų javų ar kukurūzų.

Šis John Deere toks aukštas, kad į kabiną tenka lipti laiptais. (Bob Adams, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Trigubi ratai. Jei neužsiimate žemės ūkiu, tikėtina, kad nesate matę nieko panašaus. Kodėl apačioje nuotraukoje matomas traktorius turi 12 ratų ant vos dviejų ašių? Tam, kad jo svoris būtų pasiskirstęs didesniame plote ir žemė būtų suminama mažiau, o ir sukibimas būtų geresnis. Šis traktorius paskui save vienu metu traukia kultivatorių, sėjimo mašiną ir tręštuvą su trąšų cisternomis.

Šis John Deere tempia įspūdingą padargų grandinę. (Elcajonfarms, Wikimedia(CC BY 3.0)

Autonominiai traktoriai – jau realybė. Nors darbas su šiuolaikiniais traktoriais nėra toks sunkus kaip su senesnėmis žemės ūkio mašinomis, jis vis tiek gali varginti. Tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia traktoriams nudribti kai kuriuos darbus patiems. Šiuo metu autonominių traktorių rinkoje lyderiauja Autonomous Tractor Corporation, Fendt, Case IH ir John Deere.

Šie traktoriai vynuogyne Teksase dirba be vairuotojo. (ASIrobots, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Elektriniai traktoriai. Nors autonominės funkcijos greitai skverbiasi į ūkius, elektriniai traktoriai dar tolima ateitis. Visgi, John Deere mano, kad jie puikiai tiks tiems ūkiams, kurie turi saulės ar vėjo jėgaines. Visgi, tik ateityje, nes prototipas vienu įkrovimu gali nuvažiuoti tik 55 kilometrus.

 

Kita vertus, traktoriai jau naudoja ekologiškas alternatyvas – Europos ūkiuose veikia biodyzeliną ar dujas deginantys traktoriai, kurie mažiau teršia aplinką nei įprastos mašinos.



Tiek faktų šiam pirmadieniui. Kviečiame paskaityti ir anksčiau skelbus atsitiktinių faktų dešimtukus:

Pirmoji savaitė – didžiausia medinė arena, ilgiausias kelių traukinys, BMW E30 įdomybės ir t. .t

Antroji savaitė – mažiausias branduolinis ginklas, Dole Air Race katastrofa, seniausias vaizdo įrašas YouTube portale ir t. t.

Trečioji savaitė – Audi geležinkeliai, ilgiausias laivas pasaulio istorijoje, mechanizmas, kuris nieko nedaro ir t. t.

Ketvirtoji savaitė: Toyota ir AN-2 gimtadieniai, ilgiausias Ferrari paradas, aukščiausiai skraidantys paukščiai, didžiausia musė ir t. t.

Penktoji savaitė – mažiausia šunų veislė, pirmoji savitarnos parduotuvė, ilgiausia kirmėlė ir kur kas daugiau.

Šeštoji savaitė – Shuttle ant 747 nugaros, didžiausias Liebherr mobilus teleskopinis kranas, Lamborghini traktoriai ir t. t.

Septintoji savaitė – cinamono medis, Kolumbijos narkotikų kontrabandininkų laivai, Šiaurės Korėjos avialinijų maistas ir t. t. 

Aštuntoji savaite – mažiausių kačių veislė, Ferrari traktoriai, didžiausias vienaląstis, Laisvės statulos vidus, paukščių lizdas-daugiabutis ir kur kas daugiau.

Devintoji savaitė – didžiausia skruzdė, Koenigsegg Agera RS rekordas, Audi Rosemeyer koncepcinis automobilis, žemės riešutų auginimas ir t. t.

Dešimtoji savaitė – ilgiausias dviratis, mažų skylučių baimė, greičio rekordai ir pirmasis sabotažas aviacijos istorijoje.

Vienuoliktoji savaitė – didžiausias arklys, greičiausias šuo ant priekinių letenų, seniausias paukštis ir astronautė Felicette.

Dvyliktoji savaitė – mažiausias pasaulio chameleonas, pora keistų automatinių pavarų dėžių ir ilgiausia muilo burbulų grandinė.

Tryliktoji savaitė – lietuvių kilmės kovotojos pergalė UFC, greičiausias pasaulio automobilis, sportinės dvikovos tikrais pistoletais ir kur kas daugiau.

Keturioliktoji savaitė – pirmoji Rentgeno nuotrauka, nuo vėjo subyrėjęs naujas tiltas, medkirčių varžybos, Elono Musko dovanos darbuotojams ir t. t.

Elonas Muskas pristatė ir greičiausią automobilį pasaulyje – antros kartos Tesla Roadster (Video)

Tesla ne tik pristatė savo Semi, bet ir pateikė staigmeną į vilkiko pristatymą susirinkusiems žmonėms – parodė antros kartos sportinį automobilį Tesla Roadster. Tą patį vardą turėjo ir pirmasis markės automobilis, davęs postūmį Teslai ir visai elektromobilių pramonei. Tačiau naujoji karta su pirmuoju Tesla sportiniu automobiliu neturės nieko bendro. Naujasis Tesla Roadster – greičiausias superautomobilis pasaulyje, sukurtas suduoti galutinį nokautą vidaus degimo varikliams.

Pirmos kartos Tesla Roadster buvo gaminamas nuo 2008 iki 2012 metų. Kėbulą automobiliui gamino britiškų sportinių automobilių gamintojas Lotus. Tesla Roadster buvo smagus sportinis elektromobilis, galėjęs vienu įkrovimu nuvažiuoti daugiau nei 320 km. Aišku, jei būtų važinėjama labai ramiai – realiomis sąlygomis šis atstumas būtų buvęs gerokai trumpesnis.



Ir kaip sportinis automobilis Tesla Roadster buvo neblogas. Genialių Lotus inžinierių dėka, Tesla Roadster buvo pakankamai stabilus posūkiuose, o ir tiesiojoje galėjo aplenkti nemažai sportinių automobilių. Iki  97 km/h (60 mylių per valandą) Tesla Roadster įsibėgėdavo per 3,7 arba 3,9 sekundes, priklausomai nuo modelio, ir galėjo pasiekti maksimalų 201 km/h greitį. Tiesa, ne visiems šis automobilis patiko – Muskas netgi įsivėlė į konfliktą su TopGear dėl neigiamos Roadster apžvalgos. Iš viso parduota 2 450 šių automobilių, tačiau gamyba galiausiai nutrūko, kai baigėsi susitarimas su Lotus. Tuo metu Tesla jau galvojo apie naują sportinį automobilį, sukurtą ant kaip tik 2012 metais pradėto gaminti automobilio platformos.

Pirmosios kartos Tesla Roadster buvo kuriamas ant Lotus platformos. (Tesla Motors)

Visgi, naujo Tesla Roadster automobilio teko kurį laiką palaukti. Per šį laiką buvo kuriamos pašėlusios Tesla Model S versijos, pasirodė praktiškasis Model X, prieinamas Model 3, o dabar – ir įstabus vilkikas Tesla Semi. Būtent pastarosios mašinos pristatyme šiandien anksti ryte Lietuvos laiku ir išvydome naująjį Tesla Roadster. Tai nebėra tas lengvas, paprastas sportiškas automobilis – dabar tai tikrų tikriausias superautomobilis, užsigeidęs visų rekordų.

Naujasis Tesla Roadster turi Targa tipo stogą – panašiai kaip ir pirmosios kartos automobilis. (Elon Musk, Twitter)

Bene vienintelis panašumas su pirmąja karta yra nuimamas stogas. Targa tipo stogas lengvai telpa naujojo Roadster bagažinėje. Gaila, tačiau atidaryta erdvė virš vairuotojo ir priekyje sėdinčio keleivio tikrai nėra didelė. Pats kėbulas nepasižymi labai išraiškingomis linijomis, tačiau Roadster vis tiek yra savotiškai gražus. Gale matomas difuzorius ir automatiškai reguliuojamas spoileris atrodo gana įdomiai, o priekyje labiausiai išsiskiria aštriais kampais pasižymintys žibintai. Dabar keleiviai gali sėdėti ir gale – naujasis Roadster pasižymi 2+2 sėdynių konfigūracija.

Šįkart trimis varikliais varomi visi ratai. Tesla jau kurį laiką dirba su visų varomų ratų konfigūracija ir mano, kad ji yra efektyviausia elektriniams automobiliams. Energija bus saugoma 200 kWh baterijoje – jos talpa yra nejuokais didžiulė. Šis automobilis vienu įkrovimu galės nuvažiuoti 998 km – bent dvigubai daugiau nei kiti Tesla lengvieji automobiliai. Tačiau juk ne dėl nuvažiuojamo atstumo jums norisi įsigyti superautomobilį.

Priekyje labiausiai išsiskiria aštrius kampus turintys žibintai. (Tesla nuotrauka)

Tesla Roadster taps greičiausiu serijinės gamybos automobiliu pagal įsibėgėjimo laiką (gali būti, kad pasibels ir į maksimalaus greičio rekordą). Tesla Roadster iki 97 km/h (60 mylių per valandą) įsibėgės per 1,9 sekundes – greičiau nei Porsche 918 Spyder (2,2 s) ar Bugatti Chiron (2,3 s). Iki 161 km/h Tesla Roadster įsibėgės per 4,2 sekundes ir pasieks didesnį nei 402 km/h greitį. Tai – jau hiperautomobilių teritorija, nepasiekiama nei minėtam Porsche 918 Spyder, nei LaFerrari, nei McLaren P1. Įspūdingas Tesla Roadster maksimalus greitis pasiekiamas 10 000 Nm sukimo momento ir aptakaus kėbulo dėka.

Gale yra didelis difuzorius ir elektroniškai reguliuojamas spoileris – viskas stabilumui prie 400 km/h užtikrinti (Tesla nuotrauka).

Muskas užsiminė ir apie tai, kad tokį greitį ir įsibėgėjimą pasiekė prototipas – gamybai paruoštas automobilis greičiausiai bus dar greitesnis. Ir tikslo Tesla vadovas nebeslepia – jis nori padaryti taip, kad važinėjimas automobiliu su vidaus degimo varikliu primintų senas mašinas su garo varikliais. Tačiau, aišku, Tesla Roadster negali būti pigus – juk tai superautomobilis.

Tesla Roadster, tikimasi, gatvėse pasirodys 2020 metais. Pirmieji specialaus leidimo automobiliai kainuos 250 tūkstančių dolerių, o kiti – po 200 tūkstančių. Nors tai didelė kaina, Roadster bus pigesnis už daugelį mylimiausių superautomobilių. Tai – didžiulis pokytis rinkoje, į kurį dėmesį turės atkreipti Ferrari, Porsche, McLaren ir kiti superautomobilių gamintojai.

Tesla Roadster pristatymo akimirkos

 

Tačiau ar netrūks Tesla Roadster pagrindinio superautomobilio elemento – charakterio? Ar jis nebus kliniškai nuobodus? Juk garsas, pavarų perjungimai, liepsnos iš išmetamojo vamzdžio ir, svarbiausia, atpažįstamas variklis šiame segmente tradiciškai buvo laikomi svarbiomis kategorijomis. Matyt, teks palaukti dar trejus metus, kol sužinosime.



Taip pat skaitykite

Tesla Semi elektrovilkikas su neįtikėtinomis dinaminėmis charakeristikomis

Pažiūrėkite ir šį Bentley sportinį elektromobilį

Tesla vilkikas jau čia! Ir jis kur kas geresnis nei tikėjomės (Video)

Štai pagaliau ir sulaukėme Tesla vilkiko pristatymo. Kartą atidėtas renginys šįkart įvyko sklandžiai, o patys vilkikai neabejotinai sulauks didžiulio pasisekimo. Kodėl galime tai taip užtikrintai pasakyti? Todėl, kad Tesla ir vėl pažvelgė į gandus ir visus juos perspjovė – markės elektrovilkikai bus kur kas geresni nei prognozavo dosniausi gandai.

Mes kalbėjome apie ekspertų prognozes, koks bus šis vilkikas. Kai kurios jos tiesiog negalėjo būti klaidingos. Tesla Semi pavadinta mašina privalo būti labai aerodinamiška, kokia ir yra. Jos aerodinaminis koeficientas siekia vos 0,36 (kuo mažesnis, tuo mašina yra aptakesnė). Palyginimui, įprastų dyzelinių sunkvežimių kėbulai dažniausiai turi 0,65-0,7 aerodinaminį koeficienta, o Bugatti Chiron – 0,38. Teslai šį įspūdingą rodiklį padėjo pasiekti ne tik aptakios sunkvežimio formos bei visiškai plokščias dugnas, bet ir netradicinė konfigūracija – vairuotojo vieta yra įrengta kabinos viduryje.



Tai leidžia gaminti siauresnį kabinos priekį, perėjimas prie puspriekabės yra kur kas tolygesnis, todėl sunkvežimis lengviau skrodžia orą. Tiesą sakant, net labai lengvai – iki 96,6 km/h (60 mylių per valandą) Tesla Semi įsibėgės vos per 5 sekundes – greičiau nei kai kurie sportiniai automobiliai. Aišku, su maksimaliu 36,3 tonų svoriu šis laikas išsitęsia iki 20 sekundžių – tai vis tiek yra pakankamai greitai. Net į 5 % įkalnę šis sunkvežimis su kroviniu gali važiuoti beveik 105 km/h greičiu – vėlgi, greičiau nei dyzeliniai konkurentai.

Tesla Semi pasižymi neįtikėtinai aerodinamišku kėbulu. (Tesla nuotrauka)

Aišku, visiems įdomiausias rodiklis – vienu įkrovimu nuvažiuojamas atstumas. Anksčiau buvo prognozuojama, kad jis sieks 322-483 km, tačiau tikrieji skaičiai net neprimena ekspertų spėjimų. Tesla Semi vienu įkrovimu nuvažiuos net 805 km. Atrodo įspūdingai? Šis skaičius pasiekiamas ir su maksimaliu svoriu, važiuojant greitkelio greičiais. 644 km nuvažiuojamas atstumas gali būti pasiekiamas vos po pusvalandžio įkrovimo, naudojant Mega Charge sistemą. Tai įmanoma ir dėl įspūdingo baterijų modulio, ir dėl aerodinaminių charakteristikų, ir dėl to, kad elektriniai jėgos agregatai yra labai našūs. Tesla Semi neturi jokios pavarų dėžės – keturi Model 3 varikliai tiesiogiai suka keturis ratus. Šie varikliai pasitelkti siekiant gamybos efektyvumo – Tesla Semi turi ne vieną iš lengvųjų markės automobilių paimtą detalę (pavyzdžiui, Model 3 durų rankenėles).

Galimai Tesla vilkiko nuotrauka buvo spalį išplatinta per Reddit tinklą.

Tai, kad Tesla vilkikas neturi pavarų dėžės yra didžiulis privalumas išlaikymo kaštų atžvilgiu. Mažiau dalių reiškia, kad bus mažiau kam sugesti. Tiesa, Tesla Semi tausos ir stabdžių trinkeles bei diskus, nes didžiąją stabdymo dalį atliks elektros varikliais – taip bus papildomai įkraunami akumuliatoriai. Tesla teigia, kad stabdžių sistema nereikalaus jokios priežiūros – kaladėlių nereikės keisti. Tesla Semi turės nepriklausomą važiuoklę.

Vairuotojas sėdės centre – taip buvo galima susiaurinti kabiną (Tesla nuotrauka)

Na, ir, aišku, Tesla Semi turės tradicinius markės privalumus – išmaniąją programėlę, pažangų autopilotą, juostos palaikymo sistemą ir taip toliau. O virš viso to – milijono mylių garantija. Iš tikrųjų, elektriniai vilkikai gali būti labai patikimi, nes turi mažiau judančių dalių. Ir ekonomiški – Tesla skaičiuoja, kad viena markės elektrovilkiko mylia vežėjams kainuos 1,26 dolerius. Palyginimui, dyzelinės alternatyvos kaštai yra 25 centais didesni.




Tesla nori greitai įsilieti į šį rinkos segmentą. Ir ne be reikalo. Griežtėjantys reikalavimai kompanijas verčia ieškoti alternatyvų, todėl elektriniai sunkvežimiai greitai taps labai paklausūs. Šia linkme jau dirba ir Daimler, ir Cummins, ir dar keli gamintojai. Visgi, Tesla turi problemų ir su Model 3 gamyba, o vilkiko gamyba yra sudėtingesnė jau vien dėl to, kad reikia būti pasiruošusiam aptarnauti klientus. Detalių tiekimas ir servisų tinklas bus didžiuliai iššūkiai. Tačiau Tesla mano, kad juos įveiks – planuojama, kad Tesla Semi į gatves išriedės jau 2019 metais.

Miegojimo vietos viduje nėra, tačiau viskas padaryta taip, kad vairuotojas jaustųsi patogiai. (Tesla nuotrauka)

Pasižvalgius aplink Tesla Semi galima pastebėti įdomių detalių. Vilkikas neturi šoninių veidrodėlių – juos pakeitė kur kas aerodinamiškesnės kameros. Ilgiems nuotoliams pritaikyta konfigūracija pasižymi uždengtais galiniais ratais – taip padaryta siekiant didesnio aerodinaminio efektyvumo. Tesla Semi viduje nėra miegojimui skirtos vietos, nors žiūrint iš išorės atrodo, kad kabina yra tam pakankamai ilga. Tikriausiai, skyrius už galinės kabinos sienos slepia baterijas, tačiau Tesla teigia, kad sąlygos miegojimui gali būti sudarytos. Už vairuotojo gali būti vieta keleiviui arba daiktams pasidėti.

Tesla Semi į gatves išriedės jau 2019, jei viskas vyks pagal planą. (Tesla nuotrauka).

Kabinoje yra ir du dideli lietimui jautrūs ekranai, kuriuose vairuotojas galės stebėti ir sunkvežimio aplinką. Tesla taip pat pasirūpino, kad įlipti į vilkiko kabiną būtų lengva, o jos viduje būtų vietos pilnai atsistoti. Saugumu pasirūpins visa eilė elektroninių sistemų, o ir pats vilkikas bus labai tvirtas. Net ir priekinis stiklas yra sukurtas taip, kad būtų kiek įmanoma atsparesnis smūgiams. Aišku, aplinką stebi eilė kamerų, kurios padeda ir eisme, ir stovint aikštelėse.

Tesla Semi ir Roadster pristatymo akimirkos

 

Daug kompanijų nusitaikė į ekologiškus sunkvežimius. Dabartinės technologijos, kad ir kaip toli pažengusios, labai kenkia aplinkai. Sunkvežimiai pasaulyje per metus išmeta 1,6 tonas CO2. Kai kuriuose miestuose sugriežtėjo triukšmingumo reikalavimai, o ir pačios kompanijos, saugodamos savo įvaizdį, vis dažniau nori dujinių ir elektrinių sunkvežimių. Niekas neabejoja, kad Tesla vilkikas bus populiarus. Tačiau iššūkis susitvarkyti su gamyba ir aptarnavimu bus tikrai nemenkas.

Šiame pristatyme Muskas parodė ir naujosios kartos Tesla Roadster – pagal įsibėgėjimą greičiausią automobilį pasaulyje



Daugiau apie ekologiškus vilkikus:

Regioniniam išvežiojimui skirti Daimler elektriniai sunkvežimiai

Dujiniai Volvo sunkvežimiai

Naujas dujinis Scania variklis

Cummins elektrovilkikas, pasirodysiantis po poros metų

Nutekinta Tesla vilkiko nuotrauka



Keisti klausimai apie APK – ar tarp Antrojo pasaulinio karo karių buvo paplitęs kanibalizmas?

Antrasis pasaulinis karas buvo didžiausias žmonijos konfliktas, truko šešerius metus, per kuriuos įvyko tiek daug. Dabar Antrojo pasaulinio karo istorija domisi minios žmonių, apie šį laikotarpį rašomos knygos ir kuriami filmai. Visgi, kai kuriems žmonėms kyla klausimų, kurie liečia ir pačias šiurpiausias karo detales. Pavyzdžiui, ar spaudžiami maisto trūkumo Antrojo pasaulinio karo dalyviai dažnai griebdavosi kanibalizmo?

Klausimas, kad ir koks šiurpus būtų, yra gana logiškas. Karas sužadina pačius giliausius išgyvenimo instinktus, todėl, kai trūksta maisto, o aplinkui yra daugybė žuvusiųjų kūnų, atrodo, kad situacijos ekstremalumas gali pastūmėti link kanibalizmo. Ir iš tiesų tokių atvejų buvo, tačiau kanibalizmas ir Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo masiškas reiškinys. Štai keli garsesni atvejai.



Garsiausi kanibalizmo iš būtinybės atvejai buvo susiję su blokadomis. Leningrado blokada tęsėsi daugiau nei du metus, todėl iš pradžių pranyko naminiai gyvūnai, tuomet paukščiai, o galiausiai pereita ir prie kanibalizmo. Buvo sudaryti specialūs policijos daliniai, kurie turėjo užkirsti tam kelią. Tuo tarpu Stalingrade 1942 metų pabaigoje – 1943 metų pradžioje įstrigę vokiečių kariai taip pat valgė žuvusiųjų kūnus, kuomet buvo visiškai atskirti nuo tiekimo grandinių.

Žuvusieji Leningrade. (RIA Novosti archive, image #216 / Boris Kudoyarov, Wikimedia( CC-BY-SA 3.0)

Viena garsi Tolesnio karo (Suomijos ir Sovietų sąjungos konflikto, vykusio nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. rugsėjo, nuotrauka vaizduoja Suomijos karį demonstruojantį aptiktą rusų kario odą. Teigiama, kad sovietų kariai išsiruošė į žvalgybinę misiją, tačiau vėliau buvo visiškai atkirsti nuo savo fronto pusės. Jiems pradėjo trūkti maisto, todėl jie, panašu, nusprendė suvalgyti kelis saviškius. Vietovėje prie Sego ežero suomiai aptiko karių odas, viena iš kurių buvo nufotografuota.

Suomis prie savo bendražygių suvalgyto ruso odos 1942 metų gruodžio 15 diena. (Wikimedia)

Visgi, šiandien istorijos entuziastai kur kas dažniau prisimena kanibalizmą, paplitusį tarp Japonijos karių. Tokijo tribunole buvo atskleista visa eilė atvejų, kuomet Japonijos kariai valgė savo žuvusių bendražygių, priešo karių ir net karo belaisvių kūnus. 1942 metų rugsėjį Japonijos kariai per dieną gaudavo 800 gramų ryžių ir šiek tiek konservuotos mėsos. Jau gruodį gaunamų ryžių dalis sumažėjo iki 50 gramų, todėl nereikia net sakyti, kad kariai badavo.

Olandų karo belaisviai japonų stovykloje Tailande. (Wikimedia)

Yuki Tanaka, japonų istorikas, teigia, kad tuo metu kanibalizmas jau buvo sisteminga veikla siekiant išlikti, organizuojamų aukštesnio rango karininkų. Patys baisiausi kanibalizmo atvejai buvo atpasakoti išgyvenusių liudininkų. Pavyzdžiui, indų karininkas, kuris buvo tapęs japonų karo belaisvių, Hatam Ali pasakojo, kad stovykloje Naujojoje Gvinėjoje kasdien pasirodydavo japonų kariai, kurie išsirinkdavo vieną ar kelis kalinius, juos nužudydavo, o vėliau suvalgydavo. Ali pasakojo, kad pats matė bent 100 tokiu tikslu išsivestų kalinių. Stovyklą perkėlus į kitą vietą kanibalizmas ne tik nesiliovė, bet ir tapo dar žiauresnis. Ali pasakojo, kad mėsa buvo rėžiama nuo vis dar gyvų žmonių, kurie po to buvo palikti numirti. Daugiau apie japonų kanibalizmą prieš indus karo belaisvius skaitykite šiame straipsnyje.

Knygos Flyboys: A True Story of Courage autorius James Bradley aprašė kelis atvejus, kuomet japonai maisto tikslais žudė karo belaisvius. Autorius aprašė japonų vykdytas ritualines žmogžudystes, kuomet jie suvalgydavo ką tik nužudytų belaisvių kepenis. Taip pat minimi atvejai, kuomet Japonijos kariai per kelias dienas po vieną nupjaudavo gyvo pasirinkto belaisvio galūnes, kurias suvalgydavo. Žmogus mirdavo tik po kelių dienų. Tai, anot autoriaus, buvo daroma siekiant išlaikyti mėsos šviežumą.

Žinoma, atvejų buvo kur kas daugiau, tačiau atsakymas į klausimą dėl kanibalizmo tarp karių yra aiškus. Visgi, reikėtų pabrėžti, kad kanibalizmo negalima laikyti masiniu reiškiniu.

Tai – pirmoji Keisti klausimai apie APK straipsnių serijos dalis. Klausimus galite užduoti ir jūs, komentuodami po šiuo pranešimu Facebook’e arba siųsdami juos mums el. paštu nodum2017@gmail.com.


Keisčiausias vilkikas krovininio transporto istorijoje – kam buvo reikalingas „mechaninis arklys“?
lapkričio 21st, 2017

Praktiškai viskas, ką mes nusiperkame, vienu ar kitu metu yra pabuvojęs sunkvežimyje. Šios transporto priemonės mūsų civilizacijai yra neįtikėtinai svarbios. Šiuolaikiniuose vilkikuose yra sumontuota geriausia komforto ir saugumo įranga, jie yra ekonomiški, funkcionalūs ir beveik visiškai vienodi. Reikalavimai ir maksimalaus efektyvumo siekis gamintojus verčia kurti išoriškai beveik identiškus sunkvežimius, tačiau taip buvo ne visada. Šiame straipsnyje aprašomas Scammell Scarab – vienas keisčiausių vilkikų krovininio transporto istorijoje.

Praeitą savaitę parodytas Tesla elektrovilkikas stebina savo išvaizda jau vien dėl to, kad yra gana siauras ir labai aerodinamiškas. Savo kėbulu jis nėra panašus nei į tradicinius amerikietiškus, nei europietiškus vilkikus. Tačiau Tesla Seminet negalima laikyti keistu, nes jis atspindi ateities krovininį transportą. Tuo tarpu Scammell Scarab buvo išties neįprastas jau vien dėl to, kad turėjo tris ratus.



20 amžiaus pirmoje pusėje geležinkelių kompanijos trumpiems krovinių pervežimams turėjo naudoti arklius, o tai, žinoma, nebuvo labai efektyvu. Dideli sunkvežimiai šioms reikmėms netiko dėl siaurų pravažiavimų dokuose ir geležinkelių terminaluose, nereikia net minėti, kad ir gatvės buvo labai siauros. Todėl 1929 buvo sugalvota puspriekabes traukianti mašina su trimis ratais – Karrier Colt. Ši konstrukcija buvo sutikta labai džiugiai – Karrier naują savo mašiną pagarbiai vadino mechaniniu arkliu.

Pirmasis Scammell mechaninis arklys, gamintas nuo 1934 iki 1948 metų. (Hugh Llewelyn, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Triratis vilkikas iš tikrųjų buvo ne tokia jau keista idėja kaip mums šiandien atrodo. Vienintelis ratas garantavo manevringumą. Aišku, posūkiuose Colt buvo nestabilus, tačiau juk jam vis tiek reikėjo važinėti labai retai. Geležinkelių kompanijoms labiausiai patiko galimybė greitai keisti priekabas – kiti sunkvežimiai tuo pasigirti negalėjo. 1930 metais pasirodė patobulinta versija Cob, o kiek vėliau dar geresnę konstrukciją sukūrė Napier & Son kompanija, kuri ją pardavė žinomam sunkvežimių gamintojui Scammell.

Štai taip atrodytų nuo darbų pavargęs Scarab. (Don O’Brien, Wikimedia(CC BY 2.0)

Scammell 1934 metais pradėjo gaminti patobulintą mechaninio arklio versiją. Šio vilkiko priekinis ratas galėjo apsisukti 360 laipsnių kampu, o automatinis puspriekabės prikabinimo mechanizmas susilaukė didžiausių pagyrų. Šio vilkiko kabina buvo medinė, o pirmosios versijos net neturėjo kietų durų. Buvo siūlomi du variklių variantai – 1125 kubinių centimetrų variklis tempė 3 tonų krovinius, o 2043 cc – 6 tonų svorį.

Nesunku pastebėti, kad Scarab buvo sukurtas važinėti arkliams skirtais keliais – net ir puspriekabės buvo labai trumpos. (Supermac1961, Wikimedia(CC BY 2.0)

Scammell Mechanical Horse buvo naudojamas geležinkelių kompanijose, smulkiose siuntinių pristatymo bendrovėse, o Jungtinės Karalystės karinės pajėgos šiuos vilkikus naudojo sandėliuose ir netgi ant lėktuvnešių. Visgi, mechaninis arklys turėjo trūkumų. Pagrindinis jų – aukštai sumontuotas variklis. Jis ne tik kėlė svorio centrą, bet ir darė įtaką vairavimui – variklis buvo sumontuotas arčiau kairės pusės, todėl vilkikas elgėsi skirtingai sukant į dešinę ar kairę. 1948 metais pasirodė atnaujinta triračio vilkiko versija, kuri šią problemą išsprendė pažemindama svorio centrą.

Automatinis prikabinimo mechanizmas buvo viena iš Scarab sėkmės paslapčių. (BazzaDaRambler, Wikimedia(CC BY 2.0)

Scarab, gamintas 1948-1967 metais, jau buvo pilnai metalinis. Jis naudojo tik 2 litrų variklį tiek 3, tiek 6 tonų versijse, galėjo pasiekti kiek didesnį nei 32 km/h greitį ir, kaip ir pirmtakas, turėjo aplinkui apsisukantį priekinį vairuojamą ratą. Plieninis kėbulas buvo kur kas apvalesnis ir modernesnis, o žemesnis rėmas ir arčiau centro sumontuotas variklis Scarab suteikė daugiau stabilumo.




Scammell Scarab buvo labai paprasta mašina, kuri nedaug skyrėsi nuo pirmtako. Ji dažniausiai turėjo vieną priekinį žibintą, vieną veidrodėlį, o viduje tikrai nebuvo labai patogu. Visgi, to tiems laikams pilnai pakako. Šis vilkikas buvo lengvai prižiūrimas ir patikimas. Plius, jis dar buvo ir gana nebrangus, o manevringumu jam neprilygo niekas. Scarab lengvai važinėjo arkliams skirtais pravažiavimais, o inovatyvi jungtis leido labai greitai prisikabinti ar atkabinti priekabas ir puspriekabes. Įmonės šių sunkvežimių per daug netausojo, jie dirbo sunkiai, tačiau taip kartu ir įrodė, jog yra labai patikimi ir tvirti.

Variklis ir pavarų dėžė buvo lengvai prieinami, nes slėpėsi už kabinos galo. (Andrew Bone, Wikimedia(CC BY 2.0)

1967 metais atėjo laikas pakeisti ir Scarab – jam tuomet jau buvo 19 metų. Laikai keitėsi ir šiam vilkikui jau nebereikėjo tampyti 6 tonų svorio – šį darbą atliko kiti sunkvežimiai. Taigi, tuomet pasirodė Scammell Townsman – triratis vilkikas su stiklo pluošto kėbulu.

Karališkųjų oro pajėgų naudotas Scarab – tokie važinėjo sandėliuose ir ant lėktuvnešių denių. (Roland Turner, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Scammell Townsman turėjo du veidrodėlius, pasižymėjo moderniomis kėbulo linijomis, lengvai prižiūrimu variklio ir pavarų dėžės mazgu, geresniais vairavimo mechanizmais ir didesniu maksimaliu greičiu – Townsman išvystė daugiau nei 80 km/h. Nepaisant visų patobulinimų ir kelių užsakymų iš pašto tarnybų ir geležinkelio bendrovių, artėjo mechaninio arklio eros pabaiga. Taip nutiko dėl naujų reikalavimų dviejų dalių sunkvežimių stabdžiams. Townsman gamyba nutrūko jau 1968 metais.

Scammell Townsman jau turėjo stiklo pluoštu sustiprinto plastiko kėbulą. (Mikey, Wikimedia(CC BY 2.0)

Nuo 1934 iki 1968 metų Scammell surinko daugiau nei 30 tūkstančių mechaninių arklių. Aišku, Scarab buvo populiariausi. Deja, iki šių dienų šių mašinų išliko visai nedaug. Taip nutiko todėl, kad įrankiai niekada nėra saugomi – jie naudojami tol, kol yra naudingi, o vėliau yra išmetami. Niekas neįsivaizdavo, kad tokia populiari mašina gali būti laikoma istoriškai vertinga.



Taip pat skaitykite:

Pirmasis Honda automobilis – mažytis T360 pikapas

Triratis mažylis Brütsch Mopetta

Gatvių užtrauktukas Zoe Zipper



Elonas Muskas pristatė ir greičiausią automobilį pasaulyje – antros kartos Tesla Roadster (Video)
lapkričio 17th, 2017

Tesla ne tik pristatė savo Semi, bet ir pateikė staigmeną į vilkiko pristatymą susirinkusiems žmonėms – parodė antros kartos sportinį automobilį Tesla Roadster. Tą patį vardą turėjo ir pirmasis markės automobilis, davęs postūmį Teslai ir visai elektromobilių pramonei. Tačiau naujoji karta su pirmuoju Tesla sportiniu automobiliu neturės nieko bendro. Naujasis Tesla Roadster – greičiausias superautomobilis pasaulyje, sukurtas suduoti galutinį nokautą vidaus degimo varikliams.

Pirmos kartos Tesla Roadster buvo gaminamas nuo 2008 iki 2012 metų. Kėbulą automobiliui gamino britiškų sportinių automobilių gamintojas Lotus. Tesla Roadster buvo smagus sportinis elektromobilis, galėjęs vienu įkrovimu nuvažiuoti daugiau nei 320 km. Aišku, jei būtų važinėjama labai ramiai – realiomis sąlygomis šis atstumas būtų buvęs gerokai trumpesnis.



Ir kaip sportinis automobilis Tesla Roadster buvo neblogas. Genialių Lotus inžinierių dėka, Tesla Roadster buvo pakankamai stabilus posūkiuose, o ir tiesiojoje galėjo aplenkti nemažai sportinių automobilių. Iki  97 km/h (60 mylių per valandą) Tesla Roadster įsibėgėdavo per 3,7 arba 3,9 sekundes, priklausomai nuo modelio, ir galėjo pasiekti maksimalų 201 km/h greitį. Tiesa, ne visiems šis automobilis patiko – Muskas netgi įsivėlė į konfliktą su TopGear dėl neigiamos Roadster apžvalgos. Iš viso parduota 2 450 šių automobilių, tačiau gamyba galiausiai nutrūko, kai baigėsi susitarimas su Lotus. Tuo metu Tesla jau galvojo apie naują sportinį automobilį, sukurtą ant kaip tik 2012 metais pradėto gaminti automobilio platformos.

Pirmosios kartos Tesla Roadster buvo kuriamas ant Lotus platformos. (Tesla Motors)

Visgi, naujo Tesla Roadster automobilio teko kurį laiką palaukti. Per šį laiką buvo kuriamos pašėlusios Tesla Model S versijos, pasirodė praktiškasis Model X, prieinamas Model 3, o dabar – ir įstabus vilkikas Tesla Semi. Būtent pastarosios mašinos pristatyme šiandien anksti ryte Lietuvos laiku ir išvydome naująjį Tesla Roadster. Tai nebėra tas lengvas, paprastas sportiškas automobilis – dabar tai tikrų tikriausias superautomobilis, užsigeidęs visų rekordų.

Naujasis Tesla Roadster turi Targa tipo stogą – panašiai kaip ir pirmosios kartos automobilis. (Elon Musk, Twitter)

Bene vienintelis panašumas su pirmąja karta yra nuimamas stogas. Targa tipo stogas lengvai telpa naujojo Roadster bagažinėje. Gaila, tačiau atidaryta erdvė virš vairuotojo ir priekyje sėdinčio keleivio tikrai nėra didelė. Pats kėbulas nepasižymi labai išraiškingomis linijomis, tačiau Roadster vis tiek yra savotiškai gražus. Gale matomas difuzorius ir automatiškai reguliuojamas spoileris atrodo gana įdomiai, o priekyje labiausiai išsiskiria aštriais kampais pasižymintys žibintai. Dabar keleiviai gali sėdėti ir gale – naujasis Roadster pasižymi 2+2 sėdynių konfigūracija.

Šįkart trimis varikliais varomi visi ratai. Tesla jau kurį laiką dirba su visų varomų ratų konfigūracija ir mano, kad ji yra efektyviausia elektriniams automobiliams. Energija bus saugoma 200 kWh baterijoje – jos talpa yra nejuokais didžiulė. Šis automobilis vienu įkrovimu galės nuvažiuoti 998 km – bent dvigubai daugiau nei kiti Tesla lengvieji automobiliai. Tačiau juk ne dėl nuvažiuojamo atstumo jums norisi įsigyti superautomobilį.

Priekyje labiausiai išsiskiria aštrius kampus turintys žibintai. (Tesla nuotrauka)

Tesla Roadster taps greičiausiu serijinės gamybos automobiliu pagal įsibėgėjimo laiką (gali būti, kad pasibels ir į maksimalaus greičio rekordą). Tesla Roadster iki 97 km/h (60 mylių per valandą) įsibėgės per 1,9 sekundes – greičiau nei Porsche 918 Spyder (2,2 s) ar Bugatti Chiron (2,3 s). Iki 161 km/h Tesla Roadster įsibėgės per 4,2 sekundes ir pasieks didesnį nei 402 km/h greitį. Tai – jau hiperautomobilių teritorija, nepasiekiama nei minėtam Porsche 918 Spyder, nei LaFerrari, nei McLaren P1. Įspūdingas Tesla Roadster maksimalus greitis pasiekiamas 10 000 Nm sukimo momento ir aptakaus kėbulo dėka.

Gale yra didelis difuzorius ir elektroniškai reguliuojamas spoileris – viskas stabilumui prie 400 km/h užtikrinti (Tesla nuotrauka).

Muskas užsiminė ir apie tai, kad tokį greitį ir įsibėgėjimą pasiekė prototipas – gamybai paruoštas automobilis greičiausiai bus dar greitesnis. Ir tikslo Tesla vadovas nebeslepia – jis nori padaryti taip, kad važinėjimas automobiliu su vidaus degimo varikliu primintų senas mašinas su garo varikliais. Tačiau, aišku, Tesla Roadster negali būti pigus – juk tai superautomobilis.

Tesla Roadster, tikimasi, gatvėse pasirodys 2020 metais. Pirmieji specialaus leidimo automobiliai kainuos 250 tūkstančių dolerių, o kiti – po 200 tūkstančių. Nors tai didelė kaina, Roadster bus pigesnis už daugelį mylimiausių superautomobilių. Tai – didžiulis pokytis rinkoje, į kurį dėmesį turės atkreipti Ferrari, Porsche, McLaren ir kiti superautomobilių gamintojai.

Tesla Roadster pristatymo akimirkos

 

Tačiau ar netrūks Tesla Roadster pagrindinio superautomobilio elemento – charakterio? Ar jis nebus kliniškai nuobodus? Juk garsas, pavarų perjungimai, liepsnos iš išmetamojo vamzdžio ir, svarbiausia, atpažįstamas variklis šiame segmente tradiciškai buvo laikomi svarbiomis kategorijomis. Matyt, teks palaukti dar trejus metus, kol sužinosime.



Taip pat skaitykite

Tesla Semi elektrovilkikas su neįtikėtinomis dinaminėmis charakeristikomis

Pažiūrėkite ir šį Bentley sportinį elektromobilį

Ar tiesa, kad automobiliai su galiniais varomais ratais nekenčia žiemos? Ar slidžiuose keliuose jie pavojingi? (Video)
lapkričio 14th, 2017

Žiema jau ne tik, kad ne už kalnų, bet gali prasidėti per kelias ateinančias dienas ar savaitę. Orai jau darosi sunkiai prognozuojami, kelius jau buvo padengęs plonas sniego sluoksnis. Nors dar sunku pasakyti, kada viskas aplink pasidarys balta, vairuotojai jau turėtų būti budresni, kuomet orai keičiasi ar naktį šąla. Dažnai sakoma, kad galine ašimi varomi automobiliai žiemą yra labai pavojingi, bet ar tai iš tikrųjų yra tiesa? Kodėl?

Tai – dar vienas straipsnis apie automobilius žaliems. Jei manote, kad puikiai suprantate šią temą – straipsnis nėra jums. Daug žmonių žvalgosi naujo automobilio. Jiems reikia apgalvoti visą eilę skirtingų faktorių, kurie gali nulemti jų pasirinkimą. Tarp jų – ir saugumas žiemą. Tai ar verta atsisakyti galu varomo svajonių automobilio vien tam, kad žiema kelyje būtų saugesnė?



Visų pirma, reikia pripažinti, kad iš visų trijų supaprastintų automobilių kategorijų – varomų priekiniais, galiniais ar visais keturiais ratais – galine ašimi varomas automobilis žiemos nemėgsta labiausiai. Aišku, kalbame saugumo požiūriu – tie, kurie žiemą supranta kaip geriausią laiką driftui, tikrai nesutiktų žiemą persėsti į priekiu varomą mašiną. Toddas Harris, Oregone, JAV, įsikūręs profesionalios vairuotojų mokyklos vadovas, teigia, kad automobiliai su galiniais varomais ratais žiemą problemų turi dėl kelių priežasčių.

Šiuolaikiniai automobiliai yra išbandomi pačiomis įvairiausiomis sąlygomis. (kallerna, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Galiniai varantys ratai ant slidaus paviršiaus pasižymi prastesniu sukibimu. Taip yra dėl svorio pasiskirstymo – varikliai dažniausiai yra montuojami priekyje, todėl priekiniai ratai gauna didesnę svorio dalį. Gamintojai stengiasi išspręsti šią problemą ir svorį stengiasi paskirstyti maždaug tolygiai, tačiau faktas lieka faktu – įprastas priekiu varomas automobilis ant varančiosios ašies neša daugiau svorio nei varomas galu.

Automobiliai su galine varančiąja ašimi sunkiau įveikia didesnes pusnis. (nakhon100, Wikimedia(CC BY 2.0)

Dėl šios priežasties galu varomi automobiliai dažniau įstringa sniege ar ant slidaus šlaito. Nors savininkai ne visada nori tai pripažinti, tikimybė, kad per naktį apsnigtoje aikštelėje ar šiaip pusnyje įstrigs galu varomas automobilis yra kur kas didesnė nei kad ten pat paklius varomas priekiu.

Automobilius su galine varančiąja ašimi taip pat sunkiau suvaldyti, jei prasideda slydimas. Jie posūkiuose dažniausiai nori suktis – galas pradeda lenktyniauti su priekiu. Tuo tarpu priekiniais ratais varomas automobilis per greitai įvažiavus į posūkį nuslys tiesiai. Aišku, abi situacijos gali būti pavojingos, tačiau nepatyrusiam vairuotojui suvaldyti galu varomą automobilį yra kiek sunkiau.

BMW pasivažinėjimas snieguotais keliais su žieminėmis padangomis

 

Tačiau ne viskas taip blogai. Nors sportiniai automobiliai žiemą slepiasi garažuose, žmonės vairuojantys Mercedes-Benz, Lexus, BMW ar Jaguar automobilius į autobusus tikrai nepersėda. Šiuolaikinės elektroninės sistemos gali padėti išsisukti iš daugelio situacijų. Plius, mūsų kraštuose žiemą automobilius privalu apauti žieminėmis padangomis.

Patys naujausi automobiliai turi ir specialius režimus, skirtus važinėti slidžiais keliais. Aišku, niekas nepakeis budrios automobilio vairuotojo akies ir įgūdžių, tačiau šiuolaikinio galu varomo automobilio žiemą pavojingu laikyti negalime. Visai kita tema yra seni automobiliai, kurie jokios elektroninės pagalbos rankos vairuotojui ištiesti negali – jų jauni vairuotojai tikriausiai turėtų vengti.

JAV Policija naudoja daug galine ašimi varomų automobilių. (vincent desjardins, Wikimedia(CC BY 2.0)

Tačiau, kaip sako ir pats Harris, viskas susiveda į vieną tašką – patirtį. Anksčiau daugelis automobilių buvo varomi galiniais ratais, o ir iki šių dienų amerikietiški policijos ir taksi automobiliai ištisus metus važinėja mašinomis su galinėmis varančiosiomis ašimis. Daug problemų dėl to nekyla todėl, kad vairuotojai yra patyrę ir žino, ko negalima daryti slidžiame kelyje.

Todėl jauniems vairuotojams, kurie dabar ieško automobilio ir nuoširdžiai baiminasi artėjančios žiemos, reikėtų gerai pasvarstyti alternatyvas – priekiniais ar visais ratais varomas automobilis taip pat gali būti ir smagus, ir įdomus.



Štai dar keli straipsniai apie automobilius žaliems:

Paprastai apie tai, kas yra hidrosmūgis ir kodėl nereikėtų važiuoti net per menkai apsemtas gatves (Video)

Ar stabdymas varikliu gadina jūsų automobilį ir trumpina variklio ar kitų detalių gyvenimą? (Video)

Galia prieš sukimo momentą – ką reiškia šie skaičiai ir į kurį reikėtų labiau atkreipti dėmesį?

Kaip sutaupysime daugiau degalų riedėdami nuo kalno – su neutralia ar įjungta pavara?

Senas elektrinis mikroautomobilis Zele – bene prasčiausiai atrodantis Zagato kūrinys (Video)
lapkričio 14th, 2017

Jei domitės automobiliais, tikriausiai žinote kompaniją Zagato. Tai – dizaino namai ir kėbulų gamintojas, įsikūrės Ro miestelyje Italijoje. Zagato garsėja nuostabiai gražiais automobiliais. Šie dizaino namai yra kūrę automobilius BMW, Aston Martin, Ferrari, Lamborghini ir taip toliau. O kur dar unikalūs automobiliai, traukiniai, motociklai ir kiti daiktai. Visgi, Zagato istorijoje rastume ir šį tą ne tokio gražaus. Zagato Zele iš tiesų yra vienas iš prastesnių automobilių pasaulio prisiminimų.

Nors, iš tikrųjų net prisiminimu šio elektromobilio negalime vadinti, nes jo beveik niekas nežino. Zagato Zele pasaulį išvydo 1974 metais. Laikotarpis yra labai svarbus, nes tuo metu pasaulį kaustė naftos krizė, kuri degalų kainas pakėlė į neregėtas aukštumas. Net keturiskart didesni skaičiai degalinių iškabose nebeviliojo vairuotojų, jie po truputį žvalgėsi į vis mažesnius ir taupesnius automobilius. Todėl tuo metu sportinių automobilių ir limuzinų gamintojų reikalai pasisuko prastoka linkme.



Zagato niekada nebuvo labai didelė įmonė. Jos gamybos apimtys sumažėjo, tačiau didelis pavojus išlikimui nebuvo kilęs. Juk nemažai Zagato kūrinių iškeliaudavo į turtingų žmonių garažus. Tačiau iš didesnių automobilių gamintojų užsakymų buvo mažiau. Tuo pačiu Zagato pajuto, kad gali pasinaudoti situacija ir pristatyti labai pigų ir visiškai iškastinio kuro nenaudojantį automobilį.

Sunku patikėti, kad tai – Zagato kūrinys. (noisytoy.net, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Taip 1974 metais į gatves išriedėjo negražusis Zele. Jis nė kiek neprimena kitų Zagato kūrinių. Zele turi trumpą ratų bazę, bet yra aukštas, pasižymi dideliais plokščiais paviršiais, bet vis tiek mažais langais, buvo gaminamas apvalumus mėgstančio Zagato, tačiau iš esmės yra kubo formos elektromobilis. Savaime aišku, Zagato Zele buvo dvivietis, nors viduje ir tie du žmonės labai patogiai nesijautė.

Zagato Zele neturėjo jokios komforto įrangos. Taip buvo dėl dviejų priežasčių. Šis automobilis buvo sukurtas tam, kad būtų pigus, todėl labai prabangaus salono tikėtis nevertėjo. Kita priežastis – elektrinė varančioji dalis nebuvo taip ištobulinta kaip šiuolaikinių elektromobilių.

Zagato Zele interjeras – labai minimalus – šalia vairo matyti greičių parinkimo jungiklis. (noisytoy.net, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Zele buvo sukurtas ant Fiat 500 ir 124 pagrindu sukurtos platformos. Buvo pardavinėjamos kelios versijos – 1000, 1500, 2000 – šie skaičiai nurodė naudojamo variklio galią vatais. Zele buvo varoma galiniais ratais, motoras taip pat slėpėsi gale. Nors, kaip ir įprasta elektromobiliams, Zagato Zele pavarų dėžės neturėjo, šalia vairo vairuotojas galėjo surasti greičio nustatymo rankenėle – Zele turėjo keturis greičius ir porą akceleratoriaus padėčių. Buvo juokaujama, kad Zele turi šešias pavaras (tuo metu retas automobilis galėjo tuo pasigirti), nors iš tikrųjų tai, žinoma, nebuvo tiesa. Pasiekus maksimalų automobilio greitį dar buvo galima paspausti mygtuką, kuris susilpnindavo variklio magnetinį lauką, leisdamas jam greičiau suktis. Vienu įkrovimu Zele galėjo nuvažiuoti 80 km.

 

Zagato Zele turėjo stiklo pluošto kėbulą, tačiau nebuvo toks jau lengvas automobilis. Jo svoris siekė beveik 500 kg, nepaisant to, kad išmatavimai tebuvo 2,13 X 1,35 metrai. Automobilio aukštis siekė vos daugiau nei 1,6 metrus, tačiau didžioji svorio dalis buvo apačioje, todėl jis nebuvo visiškai nerangus. Iš tikrųjų, miestuose Zele buvo pakankamai patogus automobilis, tačiau tais laikais į elektromobilius buvo žiūrima atsargiai.

Buvo siūloma išsirinkti vieną iš 7 spalvų. (Zagato, Wikimedia)

Zagato gamino Zele vos kelis metus. Pirkėjams buvo siūloma išsirinkti vieną iš septynių kėbulo spalvų, tačiau jokie dažai negalėjo paslėpti neišvaizdžios formos kebulo. 1976 metais gamyba buvo nutraukta. Iš viso pasaulį išvydo 500 tokių automobilių. Nemažai jų išvyko į JAV, kur jie buvo žinomi Elcar vardu. Čia buvo sukurtas ir keturvietis prototipas Elcar Wagonette, tačiau ir jis neprigijo.

Zagato gyvuoja iki šiol ir dabar kuria iš esmės išskirtinai tik prabangesnius, apvalių formų automobilius. Tarp jų yra ir elektromobilių, tačiau iš Zele įkvėpimo semtis, tikriausia, nėra įmanoma.

 



Dar pora keistų mažų automobilių:

Triratis mažylis Brütsch Mopetta

Automobilių pasaulio varlė Baldi Frog

Gatvių užtrauktukas Zoe Zipper

Kitos istorinės automobilių pasaulio įdomybės:

Pirmasis Honda automobilis – mažytis T360 pikapas

Pirmoji Škoda, kuri nebuvo vadinama Škoda

Pamirštas Porsche, kuris neprimena kitų Porsche automobilių.

 


Automobilių pasaulio užtrauktukas – kodėl Zoe Zipper nepasiekė sėkmės? (Video)
lapkričio 9th, 2017

Mikroautomobiliai – tai savotiškai įdomi automobilių pasaulio dalis. Neįtikėtinai maži automobiliai, dažnai turintys tik tris ratus, žavi savo paprastumu ir dažnai nerūpestingai vaikišku dizainu. Šįkart trumpai pristatysime labai retą ir daugeliui negirdėtą Zoe Zipper – automobilį-užtrauktuką, iš kurio buvo juokiamasi net televizijos laidose.

Tai – jau trečias Nodum straipsnis apie mažai žinomus mikroautomobilius. Kviečiame paskaityti ir apie automobilių pasaulio varlę Baldi Frog ir apie mieląjį Brütsch Mopetta.



Zoe – tai devintojo dešimtmečio automobilių gamintojas, apie kurį jūs nieko negirdėjote. Ir ne šiaip sau – ši Kalifornijos kompanija yra jau seniai išnykusi. Visgi, automobilių gerbėjų atmintyje yra išlikęs vienas Zoe mikroautomobilis – Zipper (anglų kalboje šis žodis reiškia užtrauktuką). Tai – triratis vienvietis automobilis, varomas 50 kubinių centimetrų Honda motociklo variklio. Zipper gimė Japonijoje – nuo 1982 metų šį automobilį gamino Mitsuoka Motors (kompanija, kuri tebegyvuoja iki šiol). 1983 metais Zoe gavo Bubu automobilio pardavimo ir pavadinimo teises JAV, automobilis buvo pardavinėjamas Zoe Zipper ar netgi Honda Zoe vardu.

Mitsuoka Bubu50 1982-ieji. Tai buvo paprastas japonikšas mikroautomobilis su Honda motociklo varikliu. (Mitsuoka Motor)

JAV jis, aišku, negalėjo išpopuliarėti dėl tos šalies prieraišumo dideliems automobiliams. Visgi, Zoe Zipper pusėje buvo įstatymai ir biurokratija – kadangi šis automobilis turėjo tik tris ratus, jis buvo laikomas motociklu, todėl jį įsigyti buvo kur kas paprasčiau. Ir dizainas buvo gana įdomus.

Zoe Zipper atrodo kaip pats devintasis dešimtmetis. Šis automobilis buvo sukurtas pagal tuomet vyravusias kampuotų automobilių tendencijas, už kurias, beje, iš dalies buvo atsakingas Giorgetto Giugiaro – būtent šis automobilių dizaineris paskleidė idėją, kad automobilis turi priminti sulankstytą popieriaus lapą. Zipper stiklo pluošto kėbulo forma priminė keturšonę piramidę. Zipper buvo parduodamas su įprastu kietu stogu arba kaip kabrioletas. Du ratai buvo priekyje – sunku patikėti, kokias siauras padangas turėjo šis automobilis. Po dideliu priekiniu stiklu su vienu valytuvu automobilio siluetą pertraukę aštri įduba, kurioje slėpėsi vienas pagrindinis žibintas ir pora posūkių žibintų.

Zoe Zipper brošiūros viršelis – dabar tai yra kolekcinė vertybė.

Į priekį Zipper varė 50 kubinių centimetrų variklis, išvystantis 5 ag (4 kW). To pakako, kad vienvietis automobilis įsibėgėtų iki 72 km/h. 100 kilometrų Zipper nuvažiuodavo sudegindamas vos 2,1 litrą degalų. Kartą šis mikroautomobilis pasirodė garsiame TV žaidime The Price Is Right, kuriame dalyviai turi atspėti įvairių daiktų kainą. Dalyvė juokėsi iš triračio automobilio, klausinėjo, kas tai, tačiau vėliau džiaugėsi jį laimėjusi. Čia buvo atskleista ir Zoe Zipper kaina – 3785 doleriai.

Zipper buvo pardavinėjamas ir kaip kabrioletas. (barrett-jackson.com)

Aišku, kad JAV toks automobilis prigyti negalėjo ir didelė kaina buvo viena iš priežasčių. Yugo kainavo vos pora šimtų dolerių daugiau, tačiau galėjo vežti keturis žmonės, buvo stabilesnis ir labiau priminė automobilį. Nepadėjo ir Zipper vardas – žmonėms norėjosi skambiai pavadintų automobilių, kurių vardai spinduliuotų jėgą ir patikimumą. Užtrauktukas, deja, to pasiekti negalėjo. Aišku, ir dydis buvo didelė problema – juk net motociklai gali pavežti du žmones ir maždaug tiek pat krovinio. Zipper turėjo kėbulą, tačiau sunku pasakyti, kad jis pridėjo kokio nors saugumo.

Pasivaikščiokime aplink Zoe Zipper

 

Zoe Zipper istorija nutrūko jau 1986 metais. Parduota buvo labai mažai automobilių. Ne ką geriau sekėsi ir brangesniam Zoe Little Giant pikapui, kuris buvo toks mažas, kad jo panaudojimo galimybės buvo praktiškai niekinės. Tačiau Mitsuoka Motors kompanija, kuriai tai taip pat buvo pirmasis automobilis, tebegyvuoja iki šiol. Dabar gamina ekscentriškus sportinius automobilius ir prabangius sedanus.

Zoe Zipper dabar yra kolekcinė vertybė. Aukcionuose už geros būklės Zipper sumokama 5-10 tūkstančių dolerių.



Dar pora keistų mažų automobilių:

Triratis mažylis Brütsch Mopetta

Automobilių pasaulio varlė Baldi Frog

Kitos istorinės automobilių pasaulio įdomybės:

Pirmasis Honda automobilis – mažytis T360 pikapas

Pirmoji Škoda, kuri nebuvo vadinama Škoda

Pamirštas Porsche, kuris neprimena kitų Porsche automobilių.

Tesla vilkikas jau čia! Ir jis kur kas geresnis nei tikėjomės (Video)
lapkričio 17th, 2017

Štai pagaliau ir sulaukėme Tesla vilkiko pristatymo. Kartą atidėtas renginys šįkart įvyko sklandžiai, o patys vilkikai neabejotinai sulauks didžiulio pasisekimo. Kodėl galime tai taip užtikrintai pasakyti? Todėl, kad Tesla ir vėl pažvelgė į gandus ir visus juos perspjovė – markės elektrovilkikai bus kur kas geresni nei prognozavo dosniausi gandai.

Mes kalbėjome apie ekspertų prognozes, koks bus šis vilkikas. Kai kurios jos tiesiog negalėjo būti klaidingos. Tesla Semi pavadinta mašina privalo būti labai aerodinamiška, kokia ir yra. Jos aerodinaminis koeficientas siekia vos 0,36 (kuo mažesnis, tuo mašina yra aptakesnė). Palyginimui, įprastų dyzelinių sunkvežimių kėbulai dažniausiai turi 0,65-0,7 aerodinaminį koeficienta, o Bugatti Chiron – 0,38. Teslai šį įspūdingą rodiklį padėjo pasiekti ne tik aptakios sunkvežimio formos bei visiškai plokščias dugnas, bet ir netradicinė konfigūracija – vairuotojo vieta yra įrengta kabinos viduryje.



Tai leidžia gaminti siauresnį kabinos priekį, perėjimas prie puspriekabės yra kur kas tolygesnis, todėl sunkvežimis lengviau skrodžia orą. Tiesą sakant, net labai lengvai – iki 96,6 km/h (60 mylių per valandą) Tesla Semi įsibėgės vos per 5 sekundes – greičiau nei kai kurie sportiniai automobiliai. Aišku, su maksimaliu 36,3 tonų svoriu šis laikas išsitęsia iki 20 sekundžių – tai vis tiek yra pakankamai greitai. Net į 5 % įkalnę šis sunkvežimis su kroviniu gali važiuoti beveik 105 km/h greičiu – vėlgi, greičiau nei dyzeliniai konkurentai.

Tesla Semi pasižymi neįtikėtinai aerodinamišku kėbulu. (Tesla nuotrauka)

Aišku, visiems įdomiausias rodiklis – vienu įkrovimu nuvažiuojamas atstumas. Anksčiau buvo prognozuojama, kad jis sieks 322-483 km, tačiau tikrieji skaičiai net neprimena ekspertų spėjimų. Tesla Semi vienu įkrovimu nuvažiuos net 805 km. Atrodo įspūdingai? Šis skaičius pasiekiamas ir su maksimaliu svoriu, važiuojant greitkelio greičiais. 644 km nuvažiuojamas atstumas gali būti pasiekiamas vos po pusvalandžio įkrovimo, naudojant Mega Charge sistemą. Tai įmanoma ir dėl įspūdingo baterijų modulio, ir dėl aerodinaminių charakteristikų, ir dėl to, kad elektriniai jėgos agregatai yra labai našūs. Tesla Semi neturi jokios pavarų dėžės – keturi Model 3 varikliai tiesiogiai suka keturis ratus. Šie varikliai pasitelkti siekiant gamybos efektyvumo – Tesla Semi turi ne vieną iš lengvųjų markės automobilių paimtą detalę (pavyzdžiui, Model 3 durų rankenėles).

Galimai Tesla vilkiko nuotrauka buvo spalį išplatinta per Reddit tinklą.

Tai, kad Tesla vilkikas neturi pavarų dėžės yra didžiulis privalumas išlaikymo kaštų atžvilgiu. Mažiau dalių reiškia, kad bus mažiau kam sugesti. Tiesa, Tesla Semi tausos ir stabdžių trinkeles bei diskus, nes didžiąją stabdymo dalį atliks elektros varikliais – taip bus papildomai įkraunami akumuliatoriai. Tesla teigia, kad stabdžių sistema nereikalaus jokios priežiūros – kaladėlių nereikės keisti. Tesla Semi turės nepriklausomą važiuoklę.

Vairuotojas sėdės centre – taip buvo galima susiaurinti kabiną (Tesla nuotrauka)

Na, ir, aišku, Tesla Semi turės tradicinius markės privalumus – išmaniąją programėlę, pažangų autopilotą, juostos palaikymo sistemą ir taip toliau. O virš viso to – milijono mylių garantija. Iš tikrųjų, elektriniai vilkikai gali būti labai patikimi, nes turi mažiau judančių dalių. Ir ekonomiški – Tesla skaičiuoja, kad viena markės elektrovilkiko mylia vežėjams kainuos 1,26 dolerius. Palyginimui, dyzelinės alternatyvos kaštai yra 25 centais didesni.




Tesla nori greitai įsilieti į šį rinkos segmentą. Ir ne be reikalo. Griežtėjantys reikalavimai kompanijas verčia ieškoti alternatyvų, todėl elektriniai sunkvežimiai greitai taps labai paklausūs. Šia linkme jau dirba ir Daimler, ir Cummins, ir dar keli gamintojai. Visgi, Tesla turi problemų ir su Model 3 gamyba, o vilkiko gamyba yra sudėtingesnė jau vien dėl to, kad reikia būti pasiruošusiam aptarnauti klientus. Detalių tiekimas ir servisų tinklas bus didžiuliai iššūkiai. Tačiau Tesla mano, kad juos įveiks – planuojama, kad Tesla Semi į gatves išriedės jau 2019 metais.

Miegojimo vietos viduje nėra, tačiau viskas padaryta taip, kad vairuotojas jaustųsi patogiai. (Tesla nuotrauka)

Pasižvalgius aplink Tesla Semi galima pastebėti įdomių detalių. Vilkikas neturi šoninių veidrodėlių – juos pakeitė kur kas aerodinamiškesnės kameros. Ilgiems nuotoliams pritaikyta konfigūracija pasižymi uždengtais galiniais ratais – taip padaryta siekiant didesnio aerodinaminio efektyvumo. Tesla Semi viduje nėra miegojimui skirtos vietos, nors žiūrint iš išorės atrodo, kad kabina yra tam pakankamai ilga. Tikriausiai, skyrius už galinės kabinos sienos slepia baterijas, tačiau Tesla teigia, kad sąlygos miegojimui gali būti sudarytos. Už vairuotojo gali būti vieta keleiviui arba daiktams pasidėti.

Tesla Semi į gatves išriedės jau 2019, jei viskas vyks pagal planą. (Tesla nuotrauka).

Kabinoje yra ir du dideli lietimui jautrūs ekranai, kuriuose vairuotojas galės stebėti ir sunkvežimio aplinką. Tesla taip pat pasirūpino, kad įlipti į vilkiko kabiną būtų lengva, o jos viduje būtų vietos pilnai atsistoti. Saugumu pasirūpins visa eilė elektroninių sistemų, o ir pats vilkikas bus labai tvirtas. Net ir priekinis stiklas yra sukurtas taip, kad būtų kiek įmanoma atsparesnis smūgiams. Aišku, aplinką stebi eilė kamerų, kurios padeda ir eisme, ir stovint aikštelėse.

Tesla Semi ir Roadster pristatymo akimirkos

 

Daug kompanijų nusitaikė į ekologiškus sunkvežimius. Dabartinės technologijos, kad ir kaip toli pažengusios, labai kenkia aplinkai. Sunkvežimiai pasaulyje per metus išmeta 1,6 tonas CO2. Kai kuriuose miestuose sugriežtėjo triukšmingumo reikalavimai, o ir pačios kompanijos, saugodamos savo įvaizdį, vis dažniau nori dujinių ir elektrinių sunkvežimių. Niekas neabejoja, kad Tesla vilkikas bus populiarus. Tačiau iššūkis susitvarkyti su gamyba ir aptarnavimu bus tikrai nemenkas.

Šiame pristatyme Muskas parodė ir naujosios kartos Tesla Roadster – pagal įsibėgėjimą greičiausią automobilį pasaulyje



Daugiau apie ekologiškus vilkikus:

Regioniniam išvežiojimui skirti Daimler elektriniai sunkvežimiai

Dujiniai Volvo sunkvežimiai

Naujas dujinis Scania variklis

Cummins elektrovilkikas, pasirodysiantis po poros metų

Nutekinta Tesla vilkiko nuotrauka



Keisti klausimai apie APK – ar tarp Antrojo pasaulinio karo karių buvo paplitęs kanibalizmas?
lapkričio 16th, 2017

Antrasis pasaulinis karas buvo didžiausias žmonijos konfliktas, truko šešerius metus, per kuriuos įvyko tiek daug. Dabar Antrojo pasaulinio karo istorija domisi minios žmonių, apie šį laikotarpį rašomos knygos ir kuriami filmai. Visgi, kai kuriems žmonėms kyla klausimų, kurie liečia ir pačias šiurpiausias karo detales. Pavyzdžiui, ar spaudžiami maisto trūkumo Antrojo pasaulinio karo dalyviai dažnai griebdavosi kanibalizmo?

Klausimas, kad ir koks šiurpus būtų, yra gana logiškas. Karas sužadina pačius giliausius išgyvenimo instinktus, todėl, kai trūksta maisto, o aplinkui yra daugybė žuvusiųjų kūnų, atrodo, kad situacijos ekstremalumas gali pastūmėti link kanibalizmo. Ir iš tiesų tokių atvejų buvo, tačiau kanibalizmas ir Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo masiškas reiškinys. Štai keli garsesni atvejai.



Garsiausi kanibalizmo iš būtinybės atvejai buvo susiję su blokadomis. Leningrado blokada tęsėsi daugiau nei du metus, todėl iš pradžių pranyko naminiai gyvūnai, tuomet paukščiai, o galiausiai pereita ir prie kanibalizmo. Buvo sudaryti specialūs policijos daliniai, kurie turėjo užkirsti tam kelią. Tuo tarpu Stalingrade 1942 metų pabaigoje – 1943 metų pradžioje įstrigę vokiečių kariai taip pat valgė žuvusiųjų kūnus, kuomet buvo visiškai atskirti nuo tiekimo grandinių.

Žuvusieji Leningrade. (RIA Novosti archive, image #216 / Boris Kudoyarov, Wikimedia( CC-BY-SA 3.0)

Viena garsi Tolesnio karo (Suomijos ir Sovietų sąjungos konflikto, vykusio nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. rugsėjo, nuotrauka vaizduoja Suomijos karį demonstruojantį aptiktą rusų kario odą. Teigiama, kad sovietų kariai išsiruošė į žvalgybinę misiją, tačiau vėliau buvo visiškai atkirsti nuo savo fronto pusės. Jiems pradėjo trūkti maisto, todėl jie, panašu, nusprendė suvalgyti kelis saviškius. Vietovėje prie Sego ežero suomiai aptiko karių odas, viena iš kurių buvo nufotografuota.

Suomis prie savo bendražygių suvalgyto ruso odos 1942 metų gruodžio 15 diena. (Wikimedia)

Visgi, šiandien istorijos entuziastai kur kas dažniau prisimena kanibalizmą, paplitusį tarp Japonijos karių. Tokijo tribunole buvo atskleista visa eilė atvejų, kuomet Japonijos kariai valgė savo žuvusių bendražygių, priešo karių ir net karo belaisvių kūnus. 1942 metų rugsėjį Japonijos kariai per dieną gaudavo 800 gramų ryžių ir šiek tiek konservuotos mėsos. Jau gruodį gaunamų ryžių dalis sumažėjo iki 50 gramų, todėl nereikia net sakyti, kad kariai badavo.

Olandų karo belaisviai japonų stovykloje Tailande. (Wikimedia)

Yuki Tanaka, japonų istorikas, teigia, kad tuo metu kanibalizmas jau buvo sisteminga veikla siekiant išlikti, organizuojamų aukštesnio rango karininkų. Patys baisiausi kanibalizmo atvejai buvo atpasakoti išgyvenusių liudininkų. Pavyzdžiui, indų karininkas, kuris buvo tapęs japonų karo belaisvių, Hatam Ali pasakojo, kad stovykloje Naujojoje Gvinėjoje kasdien pasirodydavo japonų kariai, kurie išsirinkdavo vieną ar kelis kalinius, juos nužudydavo, o vėliau suvalgydavo. Ali pasakojo, kad pats matė bent 100 tokiu tikslu išsivestų kalinių. Stovyklą perkėlus į kitą vietą kanibalizmas ne tik nesiliovė, bet ir tapo dar žiauresnis. Ali pasakojo, kad mėsa buvo rėžiama nuo vis dar gyvų žmonių, kurie po to buvo palikti numirti. Daugiau apie japonų kanibalizmą prieš indus karo belaisvius skaitykite šiame straipsnyje.

Knygos Flyboys: A True Story of Courage autorius James Bradley aprašė kelis atvejus, kuomet japonai maisto tikslais žudė karo belaisvius. Autorius aprašė japonų vykdytas ritualines žmogžudystes, kuomet jie suvalgydavo ką tik nužudytų belaisvių kepenis. Taip pat minimi atvejai, kuomet Japonijos kariai per kelias dienas po vieną nupjaudavo gyvo pasirinkto belaisvio galūnes, kurias suvalgydavo. Žmogus mirdavo tik po kelių dienų. Tai, anot autoriaus, buvo daroma siekiant išlaikyti mėsos šviežumą.

Žinoma, atvejų buvo kur kas daugiau, tačiau atsakymas į klausimą dėl kanibalizmo tarp karių yra aiškus. Visgi, reikėtų pabrėžti, kad kanibalizmo negalima laikyti masiniu reiškiniu.

Tai – pirmoji Keisti klausimai apie APK straipsnių serijos dalis. Klausimus galite užduoti ir jūs, komentuodami po šiuo pranešimu Facebook’e arba siųsdami juos mums el. paštu nodum2017@gmail.com.


Troleisunkvežimis? Kadaise karjeruose bei kasyklose dirbo ir milžiniški ūsuoti sunkvežimiai (Video)
lapkričio 15th, 2017

Troleibusus puikiai pažįsta visi. Tai – elektriniai autobusai, kurie energijos pasiima iš kontaktinio tinklo. Iš tikrųjų, pati technologija nėra labai sudėtinga – pirmieji prototipai pasirodė dar 19 amžiuje. Visgi, mažai žmonių yra girdėję apie tokiu pačiu principu veikiančius sunkvežimius. Jie padeda sumažinti aplinkai žalingų dujų išmetimą, todėl dabar eksperimentuojama su jų panaudojimu greitkeliuose. Tačiau bendras principas tinka ir kur kas didesnėms mašinoms.

Vokietijoje jau kurį laiką testuojami hibridiniai sunkvežimiai. Įprastai jie važinėja naudodami dyzelinius variklius, tačiau vėliau greitkelyje gali prisijungti prie kontaktinio tinklo. Tokia sistema padeda sumažinti išmetamų aplinkai žalingų dujų kiekį. Tačiau jie iš pažiūros yra įprasti sunkvežimiai – kur kas įspūdingiau atrodo milžiniški kasyklų savivarčiai, kurie dėl įvairių priežasčių taip pat energijos ieško kontaktiniuose tinkluose.



Viskas prasidėjo kuomet 1939 metais viena kompanija modifikavo kelis Euclid 20 tonų savivarčius taip, kad jie galėtų važinėti naudodami elektros energiją, gaunamą iš kontaktinio tinklo. Šie sunkvežimiai buvo naudojami druskos kasykloje Mičigane. Elektros variklis buvo pritvirtintas tiesiai prie diferencialo, o baterijos, reikalingos važinėti ten, kur kontaktinių linijų nėra, užėmė pašalinto vidaus degimo variklio vietą. Šie troleisunkvežimiai sėkmingai dirbo net 24 metus.

Tuo tarpu 1956 metais Riverside Cement Company Kalifornijoje įsigijo keturis Kenworth 30 tonų sunkvežimius, kurie iš karto buvo kovertuoti naudojimui su kontaktinėmis linijomis. Kiekvienas toks sunkvežimis įgavo 350 ag elektrinį variklį, maitinamą 550 voltų kontaktinių linijų poros. Įdomu tai, kad šie sunkvežimiai, kurie buvo naudojami kasykloje vežti kalkakmenį, neturėjo jokių baterijų. Kontaktinės linijos nesitęsė iki pat kasimo vietos, todėl privažiavus jų pabaigą buvo pasitelktas į tinką įjungiamas kabelis – panašiai kaip elektrinėse žoliapjovėse.

Nuo kontaktinio tinklo atjungtas ir su prijungtu kabeliu dirbantis Kenworth. (Hutnyak.com)

Tokie elektriniai sunkvežimiai buvo pasirinkti ne be reikalo. Jau anksčiau buvo skaičiuojama, kad elektros energija yra pigesnė nei dyzelinas. Plius, kompaniją viliojo ir kitos galimybės sutaupyti. Varikliams nereikėjo tepalų, kitų skysčių, stabdžiai buvo naudojami tik norint visiškai sustoti, o ir padangos dėvėjosi lėčiau dėl tolygaus sukimo momento. O ką jau bekalbėti apie gedimus – juk elektriniai sunkvežimiai turi kur kas mažiau judančių dalių. Riverside Cement Company juos naudojo net 15 metų.

Tačiau abu šie paminėti sunkvežimiai yra palyginti maži. Tuo tarpu didesni karjerų savivarčiai vis dar kliovėsi tik dyzelinių variklių energija. Tačiau 7-8-ame praeito amžiaus dešimtmetyje kompanijos pradėjo svarstyti apie hibridinius sunkvežimius, kurie elektros energiją naudotų tik kaip būdą savivarčiams sunkvežimiams suteikti daugiau galios. Pavyzdžiui, sistema buvo pritaikyta vienoje atviroje geležies kasykloje Kvebeko provincijoje Kanadoje.

Specialiai perdarytas BelAZ (metroblog.ru, Wikimedia)

Pakrauti 85 ir 100 tonų sunkvežimiai užtrukdavo pakankamai ilgai, kol iš kasyklos pakildavo iki akmenų smulkintuvo. Kompanija nusprendė, kad šį laiką galima sumažinti sunkvežimiams suteikus daugiau galios. Pastačius reikalingą kontaktinę liniją paaiškėjo, kad savivarčiai gali važinėti 23 % didesniu greičiu, tačiau kartu sunaudoja 87 % mažiau kuro.

Haulpak 685E Nevadoje (Hutnyak.com)

Vėliau panaši sistema atsirado dar keliose šalyse, tarp jų – ir Pietų Afrikos Respublikoje. Čia taip pat važinėjo hibridiniai sunkvežimiai, kuriems kontaktinių linijų pagalba buvo reikalinga greitesniam išvažiavimui iš gilių kasyklų. Maždaug devintojo dešimtmečio pradžioje pradėti naudoti pantografiniai srovės imtuvai, panašūs į tuos, kuriuos naudoja elektriniai traukiniai. Jie pranašesni tuo, kad jiems nereikia apglėbti kontaktinės linijos – ji tiesiog braukiama ant strypo sumontuotais grafitiniais šepetėliais. Tai sunkvežimiams leidžia bet kurioje vietoje prisijungti prie tinklo ar nuo jo atsiskirti (pavyzdžiui, apvažiuojant sugedusią mašiną).

Šiame vaizdo įraše galite pamatyti, kaip veikia tokia sistema

 

Hibridiniai savivarčiai yra labai naudingi jau vien dėl to, kad galima naudoti atsinaujinančios energijos šaltinius. Tai bent šiek tiek sumažina kasyklų keliamą taršą. Kartu, aišku, pagerėja našumas – sunkvežimiai greičiau ir lengviau kyla iš atvirų kasyklų, todėl greičiau gali sugrįžti ir būti iš naujo pakrauti. Dar daugiau – stovėdami sunkvežimiai gali visai nenaudoti degalų, tačiau vis tiek gali pajudėti greitai ir efektyviai.

Ir kaip skiriasi pasiekiamas greitis (atkreipkite dėmesį į sunkvežimių skleidžiamą garsą)

 

Troleisunkvežimiai paplito po kasyklas visame pasaulyje – jie buvo sutinkami JAV, Zambijoje, Sovietų sąjungoje ir daugelyje kitų šalių. Tiesa, kurį laiką susidomėjimas tokiais sunkvežimiais buvo sumažėjęs. Pilnai elektrinė sistema jau nėra praktiška dėl didžiulio savivarčių dydžio, o hibridinės jėgainės ir taip yra naudojamos, tačiau elektros energiją sau gamina pačios.

Tačiau dabar tokie sunkvežimiai vėl populiarėja tiek Europos, tiek viso pasaulio kasyklose dėl akivaizdžios ekonominės ir ekologinės naudos. Tokias sistemas siūlo Komatsu, Liebherr ir kiti gamintojai.



Taip pat skatykite:

Seni Kauno Škoda troleibusai iš arti – 10 įdomių faktų ir kodėl laikas juos keisti

Daugiau apie ekologiškas sunkvežimių technologijas:

Dujiniai Volvo sunkvežimiai

Cummins elektrovilkikas, pasirodysiantis po poros metų

Tesla pasiūlymas

Motociklų karietų lenktynės – taip, buvo ir toks sportas (Video)
lapkričio 9th, 2017

Jei esate istorinių filmų mėgėjas, tikriausiai esate matę vienviečių karietų lenktynes senovės Graikijoje ir Romoje. Galima tik įsivaizduoti, kiek drąsos reikėjo šiems lenktynininkams, kad ant smėlio ar smulkaus žvyro trasos jie išdrįstų didžiuliu greičiu lėkti mažose karietose taip arti kitų lenktynių dalyvių. Stovimų karietų lenktynių šiais laikais jau beveik nebėra – jas pakeitė kur kas efektyvesnės konstrukcijos. Visgi, jau moderniais laikais atsirado ir dar labiau pakvaišęs istorinių karietų lenktynių atitikmuo su įkinkytais motociklais.

Nėra tiksliai žinoma, kas pirmasis ir kada sugalvojo motociklų karietų lenktynes. Manoma, kad šie pakvaišę bolidai pradėjo populiarėti praeito amžiaus trečiame dešimtmetyje, o savo populiarumo viršūnę pasiekė ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Ši netradicinė sporto šaka buvo populiari Australijoje bei JAV, kiek mažiau – Europoje. Ir šiandien galima išvysti panašių konstrukcijų, tačiau taip masiškai tokios lenktynės rengiamos nebėra.



Motociklų karieta – tai įprastai vienvietis antikos laikus primenantis vežimas, traukiamas vieno ar kelių motociklų. Idealiu atveju karietoje stovintis žmogus motociklus valdo vadelėmis, tačiau būta ir versijų, kuomet ant motociklo sėdėjo antras įgulos narys, kuris ir gynė karietą į pergalę. Pastaroji versija buvo žymiai saugesnė, tačiau ne tokia įdomi žiūrovui.

Įvairiose mugėse susirinkę žmonės noriai traukė pažiūrėti motociklų karietų lenktynių. Jos buvo plačiai nušviečiamos laikraščiuose, o ir patys tokių renginių dalyviai dailindavo savo karietas, motociklus ir aprangą. Daugelis jų, aišku, stengėsi imituoti antikos laikų vadeliotojus. Iš visų labiausiai išsiskyrė tos karietos, kurias traukė ne vienas ar du, bet visi trys ar net keturi motociklai.

Štai šioje laikraščio iškarpoje galima pamatyti Beno Huro kūrinį – keturių motociklų traukiamą karietą:

Įdomu būtų pamatyti, kaip veikia tokie mechanizmai – kaip plonomis virvėmis buvo perjungiamos pavaros, valdoma sankaba, stabdžiai?  Ir iš kur ta vadeliotojų drąsa?

O štai kaip atrodo kiek modernesnės motociklų karietos.





Robotas-užpakalis – pora pavyzdžių kaip keisti robotai gali būti ir meno kūriniai, ir svarbūs įrankiai automobilių pramonėje (Video)
lapkričio 2nd, 2017

Robotai yra kuriami tam, kad palengvintų žmonių darbą. Moksle jie padeda siekti naujų atradimų, pramonėje – gaminti tiksliau ir pigiau. O kur dar kelionės į kitas planetas, skverbimasis į žemės gelmes, nukenksminimo ir gelbėjimo darbai. Ar tas apvalus prietaisas, kuris savarankiškai išsiurbia jūsų namų kilimus – tai taip pat yra robotas. Tačiau ne visi robotai atrodo tokie rimti ir svarbūs – kai kurie paprasčiausiai atlieka užpakalio vaidmenį.

Taip, perskaitėte teisingai – pasaulyje yra ne vienas robotas-užpakalis. Ir jų kūrėjai visuomet pabrėžia, kad šie išradimai yra savaip svarbūs. Šiame straipsnyje papasakosime apie du labai skirtingus pavyzdžius – emocijas išreiškiantį robotą-užpakalį iš Japonijos ir Ford naudojamą robotą sėdynėms bandyti.



Tai – „Shiri“ (japonų kalboje šis žodis reiškia „sėdmenis). Realistiškas nejudrus robotas, sukurtas Elektrokomunikacijų Universitete Tokijuje, nėra kažkoks erotinis žaislas, nors žiūrint ganėtinai keistą vaizdo įrašą gali taip pasirodyti. Iš tikrųjų tai yra meno kūrinys, kuris kartu išbando ir žmonių reakcijas į neįprastai emocijas reiškiančius robotus. Žmonės, beje, emocijas taip pat dažnai nesąmoningai išreiškia įvairiais raumenų susitraukimais. Juos Shiri ir pamėgdžioja.

Prie projekto prisidėję mokslininkai pasakoja, kad  Shiri tikslas yra patyrinėti žmogaus bendravimo su robotais būdus. Užpakalis šioje vietoje yra tik simbolis, bandantis meno forma iššaukti žmonių reakcijas ir diskusiją. Pneumatiniai sėdmenys su minkšta silikonine oda reaguoja į švelnų masažą ar žaismingą pliaukštelėjimą.  Shiri kūrėjai sako, kad prie užpakalio prisilietę žmonės gali pajusti jo baimę ar atsipalaidavimą. Čia jums ir leisime viską pamatyti patiems.

 

Taigi, nors patys  Shiri kūrėjai apie tai nekalba, jų kūrinys neatrodo nei labai moksliškai, nei labai vertingai. Visgi, ateityje žmonėms reikės išmokti bendrauti su robotais. Tiksliau, robotams reikės turėti galimybes žmonėms suteikti visą informaciją ir tai daryti pakankamai natūraliai.

Bet gana apie šiurpą keliantį  Shiri robotą, egzistuoja ir kur kas naudingesnių robotizuotų užpakalių. Įvairios įrangos gamintojai, siekiantys sukurti patvarius produktus, juos išbando specialiais robotais. Pavyzdžiui, telefonų gamintojai taip išbando mygtukus juos paspausdami tūkstančius kartų. Ford neseniai pasidalino vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas kompanijos robotizuotas užpakalis.

Vairuotojo sėdynė yra vienas iš tų dalykų, kurie yra naudojami kaskart kur nors važiuojant. Ir šios sėdynės tikrai lengvai negyvena – vairuotojai sėdasi, stojasi, muistosi, kratosi, dėvi pakankamai abrazyvius džinsus ar kitus drabužius. Bet kaip išbandyti sėdynės gyvenimo ciklą neprašant žmogaus ant jos atsisėsti kelis šimtus ar tūkstančius kartų?

Tam yra skirtas specialus robotas, kurio tikslas – 25 tūkstančius kartų atsisėsti ir pakilti nuo automobilio sėdynės. Aišku, iš pradžių bandymai atliekami su žmonėmis – stebima, kaip jie sėda į automobilį, matuojami spaudimo taškai. Tuomet robotui telieka atkartoti šios veiksmus 25 tūkstančius kartų (tai turėtų atspindėti maždaug 10 įprasto naudojimo metų), o specialistams įvertinti kaip tai atlaikė sėdynės konstrukcija ir paminkštinimas.

Ford naudoja ir kitą robotą-užpakalį, tik šis skirtas ne patvarumui, o patogumui matuoti. Jis leidžia specialistams įvertinti sėdynės minkštumą ir įdubimą atsisėdus vidutinio sudėjimo vairuotojui. Aišku, atliekami ir kiti testai, kuriuos išvysite šiame video siužete.

 

Robotai gali būti juokingi, meniški, bet gali būti ir labai naudingi. Įdomu tai, kad automobilių pramonės robotizavimas iš esmės nesumažino darbo vietų skaičiaus. Žmonės vis dažniau dirba kartu su robotais surinkinėdami automobilius. Teigiama, kad tokie bendradarbiai gali pagerinti darbo sąlygas ir padėti žmonėms tausoti sveikatą. Na, o robotizuoti užpakaliai, reikia manyti, sukuria patogesnes sėdynes mūsų visų kelionėms.



10 faktų apie traktorius, kurių galbūt nežinojote: Lamborghini keistuolis, mechaniniai arkliai ir kodėl purkštuvai tokie aukšti (Video)
lapkričio 20th, 2017

Nors ir ne visi esame prie žemės ūkio, galime įvertinti gerą mašiną. Štai traktoriai yra galingi žemdirbių įrankiai, kurių gamyboje šiais laikais pritaikomos įspūdingos technologijos. Traktoriai svariai prisideda prie maisto, kurį patogiai perkame miestų prekybos centrų parduotuvėse, užauginimo, todėl verta apie juos sužinoti šį tą naujo. Šiame straipsnyje pateikiame 10 įdomių faktų apie traktorius, kurių galbūt nežinojote.

Tai – jau 15-oji straipsnių serijos su dešimčia įdomių faktų dalis. Šįkart surinkome viena tema apjungtus faktus. Jei turite pasiūlymų apie tai, apie ką norėtumėte išgirsti kitą pirmadienį, juos galite pateikti komentaruose po šiuo pranešimu Facebook’e.



Pirmieji traktoriai buvo varomi garo varikliais. Tikriausiai nenustebsite sužinoję, kad traktoriai pasirodė 19-ojo amžiaus pirmoje pusėje. Tuomet tai buvo labiau jau mobilūs garo varikliai, kuriuos reikėjo arkliais pertempti iš vienos vietos į kitą. Jie galėjo sukti įvairią įrangą, tačiau laukuose iš jų buvo mažai naudos. Pirmas savaeigis traktorius dienos šviesą išvydo 1859 metais, o pirmasis benzininis – 1892-aisiais.

Vienas pirmųjų benzininių traktorių. (Wikimedia)

Traktoriai lėtai keitė arklius. Traktoriai, kaip ir pirmieji automobiliai, buvo labai brangūs, sunkiai įperkami mažesniems ūkininkams.  Jiems nepadėjo ir tai, kad žmonės jais nepasitikėjo – neturėdami mechanikos žinių, jie manė, kad traktoriui sugedus jie liks ne pagrindinio įrankio. Todėl traktoriai kelią skynėsi pamažu ir jiems reikėjo tiesiogiai pakeisti arklius. Tam buvo pasitelkti ir vienos ašies traktoriai, kurie buvo savotiškai kinkomi į arkliams skirtus vežimus ir kitus padargus bei valdomi vadelėmis.

Vienos ašies traktoriai tiesiogiai užėmė arklių vietą. (Detroit Tractor Company, Wikimedia)

T-25? Jei kas nors paminės T-25 traktorių, tai kaime užaugęs žmogus greičiausiai žinos, apie ką kalbama. Tai – gana mažas smulkesniems žemės ūko darbams skirtas traktorius, nuo 1966 metų gamintas Sovietų Sąjungoje. Tačiau jei T25 traktorių paminėsite kur nors toliau į vakarus, žmonės pagalvos apie Volvo T25, gamintą 1952-1959 metais. Abu šie traktoriai yra maži, bet nelabai panašūs. Vardas yra panašus todėl, kas jis yra labai paprastas – T reiškia traktorius, o 25 – galią sovietinio traktoriaus atveju arba Volvo modelio numerį.

Volvo T25 (Erik Christensen, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Dvi vairavimo technologijos, vikšrai ir Ferrari logotipas. Žemės ūkio technikos rinkoje galima rasti ir Ferrari, ir Lamborghini vardų. Net jei ryšių su automobilių kompanijomis nebeliko, šie traktoriai vilioja ir kokybe. Vienas įdomiausių Ferrari traktorių yra Sky Jump V95 Dualsteer – 67 kW ir 420 Nm išvystantis pusiau vikšrinis traktorius su labai keista vairavimo technologija. Šis traktorius lankstosi pusiau, tačiau priekiniai ratai taip pat sukiojasi į šalis. Jo paskirtis – nelygūs laukai, kuriuose reikia pridėtinio sukibimo ir mažo slėgio žemę.

Šis keistas traktorius neprimena superautomobilio, bet yra vadinamas Ferrari. (Ferrari traktoriai)

Švediški EPA traktoriai. EPA – tai pigių prekių parduotuvės Švedijoje, kurių pavadinimas dažnai asocijuotas su prasta kokybe. Antrojo pasaulinio karo metu šalyje trūko traktorių, todėl buvo perdaromi seni automobiliai. Buvo nupjaunama galinė kėbulo dalis, dažnai – ir stogas, sumontuojamos dvi transmisijos, kad mašina galėtų patraukti daugiau.

Ford automobilis tapęs EPA traktoriumi. (Per Larssons Museum, Wikimedia(CC BY 2.5)

Karui pasibaigus EPA traktoriai ir toliau buvo naudojami, bet vis dažniau kaip automobiliai, nes jiems nereikėjo vairuotojo pažymėjimo. EPA traktoriais galėjo važinėti visi sulaukę 16 metų. Galiausiai tokie perdaryti automobiliai buvo uždrausti, kas sukėlė nemažą protestų bangą – kai kurie netgi teigė, kad jiems EPA traktoriai yra geresni už automobilius ar gamyklinius traktorius.




Traktorių varžybos – galingiausias sportas pasaulyje. JAV, Australijoje, kai kuriose Europos šalyse ir Brazilijoje traktorių varžybos yra gana populiarus sportas. Šių lenktynių metu stipriai modifikuoti traktoriai turi kiek įmanoma greičiau ir kiek įmanoma toliau patraukti sunkią priekabą. Šis sportas laikomas vienu galingiausių pasaulyje, nes po kelis variklius turintys traktoriai išvysto ir 10 tūkstančių ir daugiau arklio galių.

 

Savaeigiai purkštuvai yra labai aukšti. Ar kada matėte tokį savaeigį purkštuvą? Tikriausiai pastebėjote du keistus dalykus. Visu pirma, jie tarsi stovi ant kojų – tarp ratų nematyti tiesioginės ašies. Tai pasiekti leidžia portalinės ašys su krumpliaračių mechanizmu arba kiti techniniai sprendimai. Antra, šie traktoriai turi įspūdingą prošvaistą – kam jiems ji? Ogi tam, kad jie purkšdami laukus per daug nenuniokotų aukštų javų ar kukurūzų.

Šis John Deere toks aukštas, kad į kabiną tenka lipti laiptais. (Bob Adams, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Trigubi ratai. Jei neužsiimate žemės ūkiu, tikėtina, kad nesate matę nieko panašaus. Kodėl apačioje nuotraukoje matomas traktorius turi 12 ratų ant vos dviejų ašių? Tam, kad jo svoris būtų pasiskirstęs didesniame plote ir žemė būtų suminama mažiau, o ir sukibimas būtų geresnis. Šis traktorius paskui save vienu metu traukia kultivatorių, sėjimo mašiną ir tręštuvą su trąšų cisternomis.

Šis John Deere tempia įspūdingą padargų grandinę. (Elcajonfarms, Wikimedia(CC BY 3.0)

Autonominiai traktoriai – jau realybė. Nors darbas su šiuolaikiniais traktoriais nėra toks sunkus kaip su senesnėmis žemės ūkio mašinomis, jis vis tiek gali varginti. Tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia traktoriams nudribti kai kuriuos darbus patiems. Šiuo metu autonominių traktorių rinkoje lyderiauja Autonomous Tractor Corporation, Fendt, Case IH ir John Deere.

Šie traktoriai vynuogyne Teksase dirba be vairuotojo. (ASIrobots, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Elektriniai traktoriai. Nors autonominės funkcijos greitai skverbiasi į ūkius, elektriniai traktoriai dar tolima ateitis. Visgi, John Deere mano, kad jie puikiai tiks tiems ūkiams, kurie turi saulės ar vėjo jėgaines. Visgi, tik ateityje, nes prototipas vienu įkrovimu gali nuvažiuoti tik 55 kilometrus.

 

Kita vertus, traktoriai jau naudoja ekologiškas alternatyvas – Europos ūkiuose veikia biodyzeliną ar dujas deginantys traktoriai, kurie mažiau teršia aplinką nei įprastos mašinos.



Tiek faktų šiam pirmadieniui. Kviečiame paskaityti ir anksčiau skelbus atsitiktinių faktų dešimtukus:

Pirmoji savaitė – didžiausia medinė arena, ilgiausias kelių traukinys, BMW E30 įdomybės ir t. .t

Antroji savaitė – mažiausias branduolinis ginklas, Dole Air Race katastrofa, seniausias vaizdo įrašas YouTube portale ir t. t.

Trečioji savaitė – Audi geležinkeliai, ilgiausias laivas pasaulio istorijoje, mechanizmas, kuris nieko nedaro ir t. t.

Ketvirtoji savaitė: Toyota ir AN-2 gimtadieniai, ilgiausias Ferrari paradas, aukščiausiai skraidantys paukščiai, didžiausia musė ir t. t.

Penktoji savaitė – mažiausia šunų veislė, pirmoji savitarnos parduotuvė, ilgiausia kirmėlė ir kur kas daugiau.

Šeštoji savaitė – Shuttle ant 747 nugaros, didžiausias Liebherr mobilus teleskopinis kranas, Lamborghini traktoriai ir t. t.

Septintoji savaitė – cinamono medis, Kolumbijos narkotikų kontrabandininkų laivai, Šiaurės Korėjos avialinijų maistas ir t. t. 

Aštuntoji savaite – mažiausių kačių veislė, Ferrari traktoriai, didžiausias vienaląstis, Laisvės statulos vidus, paukščių lizdas-daugiabutis ir kur kas daugiau.

Devintoji savaitė – didžiausia skruzdė, Koenigsegg Agera RS rekordas, Audi Rosemeyer koncepcinis automobilis, žemės riešutų auginimas ir t. t.

Dešimtoji savaitė – ilgiausias dviratis, mažų skylučių baimė, greičio rekordai ir pirmasis sabotažas aviacijos istorijoje.

Vienuoliktoji savaitė – didžiausias arklys, greičiausias šuo ant priekinių letenų, seniausias paukštis ir astronautė Felicette.

Dvyliktoji savaitė – mažiausias pasaulio chameleonas, pora keistų automatinių pavarų dėžių ir ilgiausia muilo burbulų grandinė.

Tryliktoji savaitė – lietuvių kilmės kovotojos pergalė UFC, greičiausias pasaulio automobilis, sportinės dvikovos tikrais pistoletais ir kur kas daugiau.

Keturioliktoji savaitė – pirmoji Rentgeno nuotrauka, nuo vėjo subyrėjęs naujas tiltas, medkirčių varžybos, Elono Musko dovanos darbuotojams ir t. t.

Medinis balisongas – dinamiškame vaizdo įraše užfiksuotas neįprastas medžio darbų projektas (Video)
lapkričio 16th, 2017

Balisongas – tai susilankstantis kišeninis peilis su dviejų dalių rankena. Į šį šaltąjį ginklą šiais laikais žiūrima kreivai. Nemažai žmonių nori turėti balisongus savigynai ar tiesiog kolekcijai namuose, tačiau daug šalių tokius ginklus yra uždraudusios. Visgi, vienas žmogus pasigamino tokį balisongą, kurio niekas negalėtų pavadinti nelegaliu ir jis atrodo neįtikėtinai.

Jau esame jums pasakoję apie  Johno Heiszo YouTube kanalą. Anąkart dalijomės jo pagamintais šurikenais-suktukais, kurie ir atrodo įdomiai, ir veikia kaip ir kiti suktukai. Šįkart norime parodyti kitą Heiszo projektą – balisongą iš namuose pasigamintos faneros.



Heiszo fanerą sudaro trys sluoksniai – tarp dviejų klevo plokštelių suspausta plona riešutmedžio lentelė. Iš šios faneros yra pagaminti peilio ašmenys. Jie atrodo tikrai gražiai jau vien dėl panaudotos medienos. Klevo sluoksnius puošia natūralios juodos linijos, o pagalandus ašmenis palei kraštus pasimato ir tamsus rieštumedžio sluoksnis. Savo balisongo ašmenis Heiszas suformavo naudodamas eilę įrankių – pjovimo stakles, diskinį šlifuoklį, šlifavimui skirtas plokšteles.

Tuo tarpu rankenos buvo pagamintos iš neįprastai žalsvos medienos. Tai – rūgštusis žagrenio mediena. Šis medis kadaise augo Heiszo kieme. Rankenos buvo suformuotos ir papuoštos dekoratyvinėmis skylėmis, kad kuo labiau primintų tradicinį balisongą. Rankenų ir ašmenų geometrija tokiame projekte yra begalo svarbi – rankenos turi užsidaryti taip, kad ašmenys būtų centre ir nepakrypę.

Kaip buvo sukurtas šis unikalus medžio gaminys:

Vaizdo įrašas taip pat pareikalavo daugybės darbo valandų. Sunku suskaičiuoti, kiek skirtingų klipų jame panaudota, o kur dar suderinimas su muzika, pagreitinimai, priartinimai, judantys kadrai ir taip toliau. Tačiau Heiszas garsėja kruopštumu – būtent todėl jis praleidžia valandų valandas redaguodamas savo vaizdo įrašus. Blogiausia, kad kol kas šiam sekasi ne taip jau gerai – jo peržiūrų skaičius šio straipsnio rašymo metu yra vos daugiau nei 34 tūkstančiai.

Balisongas – tradicinis Filipinų peilis. Jis įprastai naudojamas savigynai ar kai kuriems smulkiems darbams – kaip ir įprasti kišeniniai peiliai. Visgi, dėl gąsdinančios išvaizdos ir vos per sekundės dalį atidengiamų ašmenų ne vienoje šalyje balisongai yra uždrausti. Pavyzdžiui, Nyderlanduose, Norvegijoje, Naujojoje Zelandijoje Balisongai yra visiškai uždrausti, kaip ir kai kuriose JAV valstijose. Tuo tarpu Kanadoje, kur ir gyvena John Heisz, juos galima turėti tik jei jie buvo įsigyti iki juos uždraudusio įstatymo pasirodymo, o pačiuose Filipinuose norint tokį peilį nešiotis reikia leidimo.

Štai kaip atrodo įprastas metalinis balisongas. (Iamthawalrus, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Vikipedijos duomenimis, Lietuvoje balisongai neturi jokio specialaus statuso ir yra tokie pat legalūs kaip ir paprasti kišeniniai peiliai. Ir iš tikrųjų, daug logikos uždrausti šiuos peilius nėra. Juk ir kišeninį peilį dažnai galima greitai atlenkti viena ranka. Susidaro įspūdis, kad balisongai daugelyje šalių draudžiami tik dėl to, kad kažkam atrodo labai pavojingi. Kita vertus, Filipinuose balisongai pagarsėjo kaip nusikaltėlių ginklas ir buvo uždrausti tik dėl to.

Tačiau medinius balisongus visur galite nešioti ir gaminti kiek tik panorėję. O jei ką nors laisvalaikiu gaminate iš medžio, metalo ar kitų medžiagų ir norite papasakoti apie savo hobį, rašykite mums nodum2017@gmail.com.





10 atsitiktinių faktų savaitės pradžiai: kas veža į Černobylį, kaip Rentgeno žmona matė savo mirtį ir medkirčių sportą (Video)
lapkričio 13th, 2017

Pirmadienis, trylikta diena. Kaip ir kiekvieną darbo savaitę, taip ir šią pradedame įvairių, atsitiktinių faktų dešimtuku. Galbūt jie padės atsipūsti po pirmosios darbo dienos, o galbūt pavyks sužinoti ir šį tą naujo. Šįkart straipsnis trumpesnis, todėl jį skaitydami tikrai neužtruksite.

Praėjusį pirmadienį Nissan paminėjo Yoshisuke Aikawa gimtadienį. Šis 1880-1967 metais gyvenęs žmogus yra žinomas kaip vienas iš Nissan korporacijos įkūrėjų. Įdomu tai, kad dar iki tol jis buvo aktyvus verslininkas. Baigęs inžinerijos mokslus jis keletą metų dirbo ir taupė pinigus, kad galėtų išvykti į JAV. Ten jis mokėsi geležies liejimo paslapčių. Sugrįžęs į Japoniją jis, padedamas tuometinių politikų, įkūrė liejyklą, kuri iki šiol veikia Hitachi Metals Company vardu.



Aikawa 1928 metais įkūrė holdingo kompaniją Nihon Sangyo, kuri Tokijo akcijų rinkoje buvo sutrumpintai žymima Nissan. Taip ir atsirado šio dabar jau garsaus automobilių gamintojo vardas.

Yoshisuke Aikawa – garsus pramonininkas savo vardu automobilių markės nepavadinęs.
(Wikimedia)

Tuo tarpu praeitą antradienį buvo prisiminta ne tokia maloni data. 1940 metais lapkričio 7 dieną sugriuvo Tacoma Narrows tiltas. Šis vos prieš 4 mėnesius atidarytas kabantis tiltas neatlaikė 64 km/h vėjo. Dar statant tiltą tapo aišku, kad jis yra labai nestabilus, apie tai nuolat kalbėjo statybininkai. Vėjui sustiprėjus jau visi suprato, kad tilto istorija bus trumpa – jis šiurpiai siūbavo į šalis, tarsi būtų ne inžinerinė konstrukcija automobiliams važiuoti, o koks nors vaikų pastatytas lieptas per upę. Šis tiltas sugriuvo, tačiau nelaimė nenuėjo veltui.

Šis įvykis pakeitė kabančių tiltų statymą visiems laikams. Tacoma Narrows tilto konstrukcija neleido per ją lengvai praeiti vėjui, todėl susidarę sūkuriai jį tiesiog kilnojo. Nors vėliau įvairiose knygose ir straipsniuose buvo rašoma, kad Tacoma Narrows tiltas sugriuvo dėl rezonanso, tai nėra tiesa – tikroji jo sugriuvimo priežastis yra neapgalvota aerodinamika ir aeroelastinis siūbavimas. Dabar Tacoma Narrows tiltas yra įtraukiamas į inžinerijos vadovėlius kaip pavyzdys, ko nereikia daryti. Aišku, šiais laikais tokių klaidų išvengti padeda ir kompiuteriniai modeliai.

O ar esate girdėję apie medkirčių čempionatus? Tai – tarsi dvikovė itin stipriems, profesionaliems vyrams. Norint laimėti tokį čempionatą reikia būti įvaldžiusiam kirvį, benzininį pjūklą ir daugybę kitų įrankių. Tam reikalinga didžiulė fizinė jėga ir pasitikėjimas savimi. Šis sportas, beje, yra labai senas, bet ir šiais laikais sulaukia minių gerbėjų. Medkirčių čempionatai itin populiarūs Kanadoje, Vokietijoje, JAV ir kai kuriose kitose šalyse.

Tai – pirmoji Rentgeno nuotrauka pasaulyje. Rentgeno spinduliai pavadinti pirmojo juos aprašiusio mokslininko garbei, nors su šiais spinduliais buvo eksperimentuojama ir anksčiau. 1895 metų lapkričio 8 dienos vakare Wilhelmas Röntgenas surado rentgeno spindulius ir pastebėjo, kad jie nėra sulaikomi įvairių objektų. Pati pirmoji rentgeno nuotrauka, kurią jis padarė, buvo jo žmonos ranka. Savo plaštakos kaulus pamačiusi Anna vaizdą apibūdino šiurpokai – „Aš mačiau savo mirtį“

Pirmoji rentgeno nuotrauka istorijoje. (Wilhelm Röntgen,Wikimedia)

Metai, kad ir kaip sunku tuo būtų patikėti, jau juda link pabaigos. Tačiau dar galite ir pakeliauti. Praeities žvalgas Facebook organizuoja ekskursijas į Černobylį. Gana patraukli kaina tikrai vilioja taip įdomiai praleisti savaitgalį – lankyti istorines vietas tikrai įdomu. Juolab, kad į programą įtrauktas ir radiacijos matavimas. Raginame pasidomėti.




Lietuva turi pasaulyje garsių sportininkų. Pavyzdžiui, Gineso rekordų knygos puslapyje internete rašoma, kad Austra Skujytė turi dešimtkovės pasaulio rekordą – 2005 metais surinko net 8358 taškus.

Prieš kurį laiką rašėme apie naują karinį kombinuotą sraigtasparnį Bell V-280 Valor. Jis kils ir leisis vertikaliai, o tuomet pasuks savo sraigtus į vertikalią plokštumą ir skris kaip lėktuvas. Labai greitai ir patikimai. Apie šį ypatingą orlaivį skaitykite šiame straipsnyje. Bell V-280 Valor jau yra po truputį bandomas. Ką tik internete pasirodė įrašas apie pastarąjį bandymą – po truputį į priekį jau verčiami besisukantys sraigtai. Teigiama, kad bandymai juda gera linkme ir jau visai greitai paukštis kils pirmam skrydžiui.

Vyriausias žmogus, užkopęs į Everestą – 80 metų japonas Yuichiro Miura, kuris tai pasiekė 2013 metais. Prieš tai rekordas priklausė nepaliečiui Min Bahadur Sherchan, kuris pirmą kartą į Everestą užkopė būdamas 76-erių. Sherchan jautė, kad gali rekordą susigrąžinti, tačiau šiemet kopdamas į Everestą mirė – sustojo širdis. Jam buvo 85-eri.

Vatikanas – mažiausia pasaulio valstybė – tai žino visi. Itin mažas administracinis darinys, įsikūręs Romoje, yra ne tik mažas plotu, bet ir gyventojų skaičiumi – jų ten apie 1000. Visgi, Vatikano gyventojų tankis yra žymiai didesnis nei Lietuvos (2 272 gyventojai vienam kvadratiniam kilometrui prieš 43).

Vatikanas – mažiausia pasaulio valstybė su 1000 gyventojų. (Diliff, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Elonas Muskas – svajonių darbdavys. Tačiau taip atrodo tikrai ne iš pirmo žvilgsnio. Kadangi jis pats yra darboholikas, gali pasirodyti, kad jis yra labai reiklus. Tačiau iš tikrųjų jis nuolat drąsina ir skatina savo darbuotojus. Pavyzdžiui, SpaceX inžinierius vedasi į kiną, kur jie gali pažiūrėti „Gravitaciją“ ar „Marsietį“. Aišku, raketų inžinieriai filmus apie kosmosą mato visai kitoje šviesoje. Daugiau darbo SpaceX privalumų Technologijos.lt straipsnyje.



Tiek faktų šiam pirmadieniui. Kviečiame paskaityti ir anksčiau skelbus atsitiktinių faktų dešimtukus:

Pirmoji savaitė – didžiausia medinė arena, ilgiausias kelių traukinys, BMW E30 įdomybės ir t. .t

Antroji savaitė – mažiausias branduolinis ginklas, Dole Air Race katastrofa, seniausias vaizdo įrašas YouTube portale ir t. t.

Trečioji savaitė – Audi geležinkeliai, ilgiausias laivas pasaulio istorijoje, mechanizmas, kuris nieko nedaro ir t. t.

Ketvirtoji savaitė: Toyota ir AN-2 gimtadieniai, ilgiausias Ferrari paradas, aukščiausiai skraidantys paukščiai, didžiausia musė ir t. t.

Penktoji savaitė – mažiausia šunų veislė, pirmoji savitarnos parduotuvė, ilgiausia kirmėlė ir kur kas daugiau.

Šeštoji savaitė – Shuttle ant 747 nugaros, didžiausias Liebherr mobilus teleskopinis kranas, Lamborghini traktoriai ir t. t.

Septintoji savaitė – cinamono medis, Kolumbijos narkotikų kontrabandininkų laivai, Šiaurės Korėjos avialinijų maistas ir t. t. 

Aštuntoji savaite – mažiausių kačių veislė, Ferrari traktoriai, didžiausias vienaląstis, Laisvės statulos vidus, paukščių lizdas-daugiabutis ir kur kas daugiau.

Devintoji savaitė – didžiausia skruzdė, Koenigsegg Agera RS rekordas, Audi Rosemeyer koncepcinis automobilis, žemės riešutų auginimas ir t. t.

Dešimtoji savaitė – ilgiausias dviratis, mažų skylučių baimė, greičio rekordai ir pirmasis sabotažas aviacijos istorijoje.

Vienuoliktoji savaitė – didžiausias arklys, greičiausias šuo ant priekinių letenų, seniausias paukštis ir astronautė Felicette.

Dvyliktoji savaitė – mažiausias pasaulio chameleonas, pora keistų automatinių pavarų dėžių ir ilgiausia muilo burbulų grandinė.

Tryliktoji savaitė – lietuvių kilmės kovotojos pergalė UFC, greičiausias pasaulio automobilis, sportinės dvikovos tikrais pistoletais ir kur kas daugiau.



Kalėdinis laikotarpis jau visai čia pat – ar žinojote, kad Kalėdinė muzika gali kenkti sveikatai?
lapkričio 10th, 2017

Daugeliui žmonių vienaip ar kitaip patinka Kalėdos. Tai – šeimos šventė, kuomet visi sugrįžta į namus, susitinka su draugais ir bent trumpam primiršta darbo reikalus. Tačiau šiais laikais Kalėdinė muzika pradedama groti gana anksti ir jau dabar po truputį matome prekyboje atsirandančius šventinius papuošimus. Aplink tuoj pasklis reklamos ir, žinoma, Kalėdinė muzika. Ar žinojote, kad ji gali kenkti kai kurių žmonių sveikatai?

Šventinis laikotarpis kai kuriems žmonėms nepanaikina kasdienio streso, o jį tiesiog pakeičia kitu. Reikia suspėti ne tik į darbą, bet ir pradėti ruoštis vakarėliams, pirkti dovanas, apgalvoti, ką veiksite per šventes, iki metų pabaigos reikia suspėti užbaigti kai kuriuos darbus. Aišku, viską galima atlikti ramiai, neskubant ir per daug apie tai negalvojant, tačiau ir jūs pažįstate bent vieną žmogų, kuris prieš Kalėdas negali nusiraminti. Tikriausiai pažįstate ir tokių, kuriuos labai erzina Kalėdinė muzika.



Kalėdinės dainos gali erzinti dėl daugelio priežasčių. Jos kasmet tokios pat, yra per saldžios kai kurių muzikiniam skoniui, o kiti turi asmeninių priežasčių – ne visiems ši šventė asocijuojasi su džiugiais prisiminimais. Tačiau to, kad Kalėdinė muzika kenkia sveikatai, nežinojome.

Tai Sky News atskleidė psichologė Linda Blair. Jos teigimu, nuolatinis Kalėdinės muzikos girdėjimas žmonėms tik primena apie spaudimą viską suspėti. Tame tarpe, aišku, ir pasiruošti šventėms. Pasirodo, nemažai žmonių stengiasi nukreipti mintis ir tos muzikos negirdėti. Ji – tarsi ženklas, kad Kalėdos jau visai šalia, o juk dar tiek liko nuveikti. Kai kurie save ramina niurzgėdami, kad šventinės dainos viešose vietose pasirodė per anksti, tačiau faktas tas, kad muzika yra vienas iš pirmųjų šventinių atributų ir nuo jos atsiriboti labai sunku.

Kalėdinė muzika kenkia tų žmonių, kuriems Kalėdos kelia stresą, sveikatai. (0x010C, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Taigi, Kalėdinės dainos ne tik erzina, bet ir kelia psichologinį stresą, kuris iš žmonių siurbia energiją. Kitaip tariant, Kalėdinė muzika kenkia psichologinei sveikatai. Ypatingai nuo to kenčia parduotuvių darbuotojai, kurie ne tik turi klausytis šios muzikos nuolat, bet ir dirbti su Kalėdinėmis prekėmis, tvarkytis su išaugusiais žmonių srautais ir kitomis problemomis.

Kita vertus, Lietuvoje tikrai neturime kuo skųstis. Pas mus Kalėdinė muzika po truputį atsiranda tik dabar. Tuo tarpu kai kuriose JAV parduotuvėse Kalėdinės dainos pradėtos groti jau spalio 22 dieną. Tačiau, jei jums Kalėdinė muzika primena apie šventinį stresą, prisiminkite, kad iki Kalėdų liko daugiau nei mėnuo – tikrai suspėsite viską nupirkti ir visus pasveikinti.

Šventės neturi kelti streso. Ir nekels, jei joms ruošitės iš anksto. Svarbiausia, įsiliekite į šią sumaištį, tapkite proceso dalimi ir su visa žmonių minia banguokite po parduotuves ir koncertus. Niekas nepasikeis, jei dejuosite ir visiems iš eilės pasakosite, kad jums nepatinka Kalėdinė muzika. Išmokite džiaugtis šventėmis ir jų laukti. Galų gale, juk stresas yra tik jūsų galvoje ir jūsų pačių laimė priklauso nuo jūsų.

O ar jus erzina ankstyvos Kalėdinės dainos? Kuri iš Kalėdinių dainų yra jūsų mėgstamiausia?




Singapūro oro linijos už 850 milijonų atnaujino lėktuvų salonus – tik pažiūrėkite į įspūdingai prabangias vietas (Foto)
lapkričio 7th, 2017

Kol mes bandome patogiai įsitaisyti nenormaliai mažose pigių oro linijų sėdynėse, svajojame apie ateitį, kurios siekiame. Singapūro oro linijos pristatė naują interjerą savo Airbus A380 lėktuvams. Moderniai pertvarkyti lėktuvus kompanijai kainavo 850 milijonų JAV dolerių, tačiau dabar keleiviai jausis labai patogiai. Pasižvalgykime po atnaujintų lėktuvų vidų.

Ekonominės klasės keleiviai galės pasidžiaugti Recaro sėdynėmis su reguliuojama galvos atrama ir porankiais. Po renovacijos čia padaugėjo vietos kojoms, kurios Singapore Airlines lėktuvuose ir taip netrūko. Čia taip pat rastumėte skyrelius smulkiems daiktams susidėti, kabliuką paltui, mažą švieselę skaitymui ir kitus patogumus.



Ekonominės klasės bilietai, aišku, yra patys pigiausi. Tačiau nauja medžiaga aptrauktos sėdynės ir 11,1 colių ekranas tikrai neprimena pigių oro linijų lėktuvų interjero. Aišku, Singapore Airlines skraido tolimesniais maršrutais ir  savo bilietus pardavinėja nelyginamai brangiau. Štai kaip atrodo atnaujintas Singapore Airlines A380 ekonominės klasės salonas:

Kokybiškos medžiagos ir reguliuojama galvos atrama tikrai yra neblogas patobulinimas.
Net ir ekonominės klasės keleiviai galės naudotis ekrane rodomais filmais ar kitomis pramogomis.

Premium ekonominėje klasėje, kuri yra šiek tiek brangesnė ir šiek tiek patogesnė, įrengtos platesnės odinės sėdynės, priešais jas yra daugiau vietos kojoms, galima daugiau atsilošti. Iš tikrųjų, tai įmanoma neblogai išsitiesti, nes yra atramos ir šlaunims, ir pėdoms. Prie kiekvienos sėdynės yra pora USB lizdų, 13,3 colių ekranas, staliukas, dar daugiau vietos asmeniniams daiktams.

Premium ekonominės klasės sėdynės yra aptrauktos prabangia oda, o ir vietos kojoms yra tikrai daug.
Keleiviai džiaugsis galėdami atsilošti ir ištiesti kojas.

Galiausiai, labiau pasiturintys keliautojai gali rinktis verslo klasę, kuri yra prabangaus audinio, odos ir kompozitinių medžiagų šventė. Čia sėdynės yra dar platesnės, turi atramas šonuose ir gali būti visiškai atlošiamos, taip jas paverčiant neblogomis lovomis. Kiekviena sėdynė yra apjuosta privatumą užtikrinančiu skydu, tačiau jis gali būti nuleistas, kad dvi vietos suformuotų dvigulę lovą.

Žmogus gali jaustis patogiai ir privačiai, atsiskyręs nuo kitų keleivių.

Nei vienam verslo klasės keleiviui neteiks keltis ir muistytis, jei kas nors norės prieiti prie tako – sėdynės yra išdėstytos 1-2-1 konfigūracija, kuri užtikrina kiekvienam keleiviui priėjimą prie praėjimo takų. Čia yra ir daugiau patogumų – didelis stalas pietums, 18 colių ekranai, daugybė vietos asmeniniams daiktams. Jau vien iš nuotraukų matyti, kad taip keliauti būtų labai patogu ir malonu.

Vidurinės eilės sėdynės gali būti sujungtos į dvigulę lovą.

Taigi, 850 milijonų dolerių investicija atrodo iš ties įspūdingai. Iš viso taip atnaujinti bus 19 Airbus A380 orlaivių. Kiekviename lėktuve bus 471 vieta keleiviams, tačiau kol kas parodėme tik kaip sėdės 465 iš jų. Nepaliesta liko aukščiausia klasė – pirmos klasės kambariai.



Galite laikyti tai motyvacija – gyvenkite ir dirbkite taip, kad kada nors galėtumėte skraidyti asmeniniame kambaryje. Aukščiausios klasės vietos, įrengtos antrojo A380 aukšto priekyje, yra 6 vienviečiai kambariai. Už prašmatnių slankiojančių durų yra prabangiai apstatytas kambarys su atskira lova ir besisukiojančia atlenkiama sėdyne. Tokio plano tikslas – užtikrinti maksimalų patogumą, kad keleiviui nereikėtų konvertuoti savo sėdynės į lovą – jis gali laisvai rinktis, kada sėdėti, o kada gulėti. Lova, jei keleivis taip nori, gali būti sulankstyta ir patraukta, taip kambariui suteikiant dar daugiau erdvės. Jos ir taip bus nemažai – kiekvienas kambarys turi ir savo spintą.

 

Pirmosios klasės kambarys – sėdynė sukiojasi ir gali būti atlošiama.
Sujungus du kambarius gaunama dvivietė lova.

Pora šių kambarių gali būti sulieti į vieną, taip sukuriant dvigulę lovą kartu keliaujančioms poroms. Sėdynės, aišku, yra reguliuojamos elektroniškai, o 32 colių Full HD ekranas primena televizorius ne vieno žmogaus namuose. Prabangos įspūdį tik dar labiau sustiprina specialus apšvietimas nuotaikai sukurti ir prabangi kiliminė danga.

Kambariuose yra daugybė vietos daiktams susidėti.

Aukščiausios klasės salone įrengti du tualetai.

Viename iš tualetų yra vieta makiažui.

Pirmasis maršrutas, kuriuo keliaus atnaujintas laineris, yra Singapūras-Sidnėjus nuo gruodžio 18 dienos. Įdomumo dėlei, už aštuonių valandų skrydį aukščiausios klasės salone sumokėtumėte maždaug 5300 eurų. Vėliau šie atnaujinti A380 keliaus ir į tolimesnius maršrutus.

Straipsnis iliustruotas Singapore Airlines nuotraukomis.





Ekskursija po „Tomark Aero“ aviacijos gamyklą: kaip gaminami mažieji lėktuvai? (Video)
spalio 13th, 2017

Kai esi aviacijos entuziastas, tavo kelionės yra kitokios nei daugelio. Ruošdamiesi kelionei žmonės internete ieško patarimų, domisi vietiniu maistu, turistinėmis vietomis, paplūdimiais ir kitais įprastais keliautojų rūpesčiais. Tuo tarpu aš gerai pašniukštinėju keletą sričių, kurios mane domina labiausiai – gal kur rasiu aviacijos muziejų su kokiais nors unikaliais eksponatais? O gal pavyks keliauti per kokį oro uostą, kuriame dar nesu buvęs? O gal pasiseks skristi laineriu, kuriame dar nesu sėdėjęs?

Visi mano „O gal?“ nublanko prieš kelionę po Slovakiją, nes jos metu turėjau galimybę apsilankyti „Tomark Aero“ lėktuvų gamykloje Prešove. Čia gaminami du dviviečių lėktuvų modeliai – aukštasparnis „Skyper GT9“ ir žemasparnis „Viper SD4“. Vos tik sužinojęs, kad gamykloje mane priims ir viską aprodys, labai nekantravau, nes žinojau, kad trumpa ekskursija, vedama kompanijos tinkamumo skraidyti specialisto Róbert Benetin, bus labai įdomi.




Pirmasis „Tomark Aero“ lėktuvas į orą pirmajam skrydžiui pakilo tik 2006 metais, todėl tai – jauna, bet rinkoje jau žinoma kompanija. Norėjosi pamatyti kaip atrodo gamybos procesas ir iš arti apžiūrėti „Skyper GT9“ ir „Viper SD4“ lėktuvus.

Skyper kyla. (Tomark Aero)

„Tomark Aero“ iš tikrųjų yra didelės „TOMARK“ įmonės dalis. Ji gamina sunkvežimių priekabų, žemės ūkio technikos dalis, pramoninę įrangą ir dar daugybę kitų metalo pramonės produktų. Įmonės vadovas yra senas aviacijos entuziastas, todėl norėjo turėti gražų, lengvai valdomą lėktuvą. Jis subūrė inžinierių komanda, kuri pradėjo dirbti prie jo asmeninio lėktuvo konstrukcijos. Visgi, greitai buvo nuspręsta, kad ultralengvasis lėktuvas gali būti pasiūlytas rinkai, todėl buvo įsteigta „Tomark Aero“ gamykla.

Pora žemasparnių Viper. (Tomark Aero, vipersd4.com)

Pirmasis 2006 metais į orą kilo žemasparnis „Viper SD4“, o 2014 metais dangų raižyti pradėjo ir „Skyper GT9“. Apie lėktuvų skirtumus vėliau, o dabar pasižvalgykime vietoje, kurioje jie gimsta.

Ekskursija lėktuvų gamykloje

 „TOMARK“ kompanijos pobūdį paminėjome ne be reikalo – lėktuvų ir sunkvežimių priekabų gamyklos dalijasi kai kuria įranga ir patalpomis. „Tomark Aero“ lėktuvų konstrukcija yra metalinė, todėl pirmiausia iš aliuminio ir nerūdijančio plieno lakštų kompiuteriu valdomu lazeriu išpjaunamos atskiros detalės. Šis darbas atliekamas taip, kad vėliau darbuotojams nebereikėtų gręžti ar pjaustyti atskirų dalių, bandant jas sumontuoti gaminamame lėktuve.

Slovakijoje, Prešove, įsikūrusi Tomark Aero gamykla iš išorės atrodo kaip bet koks kitas pramoninis pastatas.

Tuomet šios plokščios detalės yra lankstomos kitomis staklėmis ir padengiamos antikorozine danga. Žmogui, kuris niekada anksčiau nėra buvęs panašioje gamykloje įspūdį palieka kontrolė – gamybos procesas yra tobulai atsekamas, nes kiekviena detalė yra pažymėta, o darbuotojai gauna lapus su nurodymais, koks procesas kokiam komponentui turi būti taikomas.

Įėjus į vidų galima iš karto pamatyti nebaigtą žemasparnį Viper.

„Viper SD4“ konstrukcija yra labai tvirta ir standi. Ji paremta metalinėmis sijomis, kurios gaunamos sulanksčius plokščias detales. O štai „Skyper GT9“ kabina yra sukonstruota iš suvirintų metalinių vamzdelių – pamačius net šiek tiek priminė lietuviškų eksperimentinių orlaivių konstrukciją. Abiejų lėktuvų fiuzeliažų išorė ir sparnai yra pilnai metaliniai. Įdomu tai, kad paklaustas apie „Tomark Aero“ konkurencinius pranašumus R. Benetin nesutriko ir išskyrė būtent aliumininius lėktuvų korpusus – konkurentai kur kas labiau remiasi kompozitinėmis medžiagomis.

Čia į rėmus montuojami varikliai – visos lėktuvo rėmą sudarančios detalės yra išpjaunamos vietoje.

Kuomet dalis lėktuvo konstrukcijos yra surinkta, priekyje kabinamas rėmas, prie kurio tvirtinamas „Rotax 912“ variklis. Prasideda daug kruopštumo reikalaujantis gamybos etapas, kuomet išvedžiojami laidai, variklio valdymo linijos, sumontuojamas parašiutas avariniam nusileidimui. Tuo pat metu yra gaminami ir sparnai.

Šiek tiek vaizdų iš ekskursijos po Tomark Aero gamyklą:

„Viper SD4“ sparnai yra storesni ir tvirtesni nei „Skyper GT9“, tačiau konstrukciniais sprendimais jie iš esmės nesiskiria. „Viper SD4“ sparnų galai yra elegantiškai riesti į viršų ir atgal – tai leidžia sumažinti oro pasipriešinimą ir, bent jau mano akims, pagražina sparnų linijas.

Naudojami patikimi ir gerai mažojoje aviacijoje žinomi Rotax varikliai (daugiau informacijos apačioje pateikiamoje lentelėje)

Tuomet kniedijamos išorinės korpuso plokštės ir viskas paruošiama dažymui. „Tomark Aero“ gamykloje yra didžiausia uždara dažymo kamera Centrinėje Europoje. Čia telpa visas lėktuvo fiuzeliažas ir sparnai. Pirkėjai gali pasirinkti vieną iš siūlomų spalvų kombinacijų ar susikurti unikalų lėktuvą puošiantį raštą – „Tomark Aero“ yra tekę įgyvendinti ir pačias keisčiausias klientų fantazijas.

Visa aplinka išduoda, kad čia dirba aviaciją mylintys žmonės.

Tik nudažius lėktuvą galima pereiti prie galutinės gamybos stadijos – montuojami avionikos prietaisai, sėdynės, kilimėliai, lipdukai ir viskas, ko trūksta iki galutinai užbaigto lėktuvo. Dalis galutinio surinkimo atliekama netoliese esančiame aerodrome, kur „Tomark Aero“ lėktuvai ir yra išbandomi.

Surinkinėjamas lėktuvas. Čia jam suteikiama elektros instaliacija.

Iš pradžių ant žemės tikrinamas lėktuvo įrangos veikimas bei surinkimo kokybė, o vėliau ateina laikas pirmajam skrydžiui, kurį atlieka pilotas-bandytojas. Skrydžio metu jis tiksliai laikosi numatyto plano ir fiksuoja esminius parametrus, bandydamas aptikti problemas ir trūkumus, kurie yra iš karto čia pat ištaisomi. „Tomark Aero“ užtikrina, kad klientai gaus saugų ir patikimą lėktuvą, kuris bus lengvai valdomas ir tarnaus ilgus metus.

Pagrindinė Viper surinkimo salė, kurioje kabo visų Tomark lėktuvų sparnai.

Įdomu ir tai, kad užsakytas lėktuvas pagaminamas gana greitai – klientas gali tikėtis skraidyti savo nauju lėktuvu jau po keturių mėnesių, o jei labai reikia – ir gerokai greičiau. Trumpą gamybos laiką garantuoja ištobulinta gamybos grandinė ir vietoje saugomos detalės, kurių visuomet pagaminama daugiau nei reikia. Įprastai į kitas šalis lėktuvas atsiunčiamas dėžėje – klientui lieka užsidėti sparnus ir išbandyti naują savo orlaivį. Tačiau, „Tomark Aero“ sudaro galimybę pasiimti naują lėktuvą ir tiesiai iš gamintojo – pirkėjas gali atvykti į gamyklą ir savo lėktuvu parskristi namo. Beje, „Viper SD4“ galima įsigyti ir kaip rinkinį. Nemažai aviacijos entuziastų mėgsta savo lėktuvus surinkti patys, todėl „Tomark Aero“ suteikia tokią galimybę.

Dažymui ruošiamas Skyper.

„Viper SD4“ ir „Skyper GT9“ lėktuvai yra labai skirtingi ir Lietuvoje beveik nematyti, todėl galime užmesti akį ir į juos.

 „Viper SD4“ ir „Skyper GT9“

 Nors „Skyper GT9“ yra naujesnis susidarė įspūdis, kad kompanija ir jos klientai labiau mėgsta „Viper SD4“. Tai – tvirtesnis, sportiškesnis ir, jei jums kaip ir man patinka žemasparnių lėktuvų išvaizda, gražesnis lėktuvas. Jis, beje, turi Europos aviacijos saugumo agentūros sertifikatą, leidžiantį jį naudoti pilotų mokymui – sertifikuota versija vadinama „Viper SD-4 RTC“.

Skyper pasižymi metalinių vamzdžių konstrukcija, dažnai sutinkama ir savadarbiuose lėktuvuose.

Tuo tarpu „Skyper GT9“ yra labiau turistinis lėktuvas, pasižymintis plačiu apžvalgos kampu, dideliu bagažo skyriumi, puikiomis skrydžio charakteristikomis. Šiam lėktuvui nebūtinas ilgas pakilimo takas, jį paprasta prižiūrėti, todėl jis puikiai tiks pilotams-entuziastams, kurie mėgsta leistis į ilgas keliones.




Abu lėktuvai gaminami ir pagal UL, ir pagal LSA klasės reikalavimus, o jų charakteristikas galima susumuoti į tokią lentelę:

  „Viper SD-4 RTC“ „Viper SD-4 LSA“ „Viper SD4 UL“ „Skyper GT9 UL“
Sparnų mojis 8,4 m 8,4 m 8,4 m 9 m
Ilgis 6,4 m 6,4 m 6,4 m 6,3 m
Aukštis 2,2 m 2,2 m 2,2 m 2,1 m
Variklis Rotax 912 S / ULS (100 ag) Rotax 912 UL/A/F (80 ag)

Rotax 912 S / ULS (100 ag)

Rotax 914 UL / F (115 ag)

Rotax 912 UL/A/F

(80 ag)

Rotax 912 S / ULS

(100 ag)

Rotax 912 UL

(80 ag)

Rotax 912 ULS

(100 ag)

Maksimalus svoris 600 kg 600 kg 472,5 kg
Kreiserinis greitis 195 km/h 195 km/h 195 km/h 220 km/h
Maksimalus greitis 240 km/h 240 km/h 240 km/h 250 km/h
Maksimalus aukštis 4 725 m 5000 m
Pakilimo tako ilgis (kilimas/tūpimas) 240/ 176 240/ 176 150/140 m 120/80 m
Degalų bako talpa 100 l 70 / 100 l 70 / 100 l 88 l

 

Taigi, „Skyper GT9“ yra greitesnis, pasižymi platesniu apžvalgos kampu, į jį lengviau įlipti. „Viper SD4“ yra šiek tiek lengviau valdomas, sportiškesnis ir tvirtesnis, o su EASA sertifikatu puikiai tinka pilotų mokymui. Beje, prie „Viper SD4“ gali būti montuojamas kablys, skirtas reklamoms ar sklandytuvams tempti.

Skyper uodega, surinkinėjama kitame gamyklos pastate

Po apsilankymo gamykloje galiu patvirtinti, kad abu lėktuvai gaminami su ypatingu kruopštumu ir dėmesiu kiekvienai smulkmenai, todėl galutinis produktas yra labai aukštos kokybės.

Lėktuvai išbandomi ir užbaigiami netoliese esančiame aerodrome.

Beje, paklausiau ir dėl šių lėktuvų saugumo. Ne visai mandagus klausimas apie avarijas, į kurias kada yra patekę „Tomark Aero“ orlaiviai, buvo priimtas su šypsena. Nors net labai skaudžių incidentų tikrai yra pasitaikę, „Tomark Aero“ lėktuvai yra sudužę tik dėl pilotų kaltės. Nei vienas kompanijos lėktuvas dar nėra pakliuvęs į rimtą bėdą dėl mechaninio gedimo ar gamyklinio defekto.

Tomark Aero lėktuvuose montuojama avarinio nusileidimo parašiutu sistema.



 Apibendrinimui

Tai – pirmoji lėktuvų gamykla, kurioje esu buvęs. Nors net nežinojau, ko reikėtų tikėtis, keletas dalykų tikrai nustebino. Visų pirma, atmosfera gamykloje neprimena aukštųjų technologijų įmonės. Robotų čia nėra ir tik žmogaus prisilietimas kiekvienam metalo dalių kratiniui tiesiogine to žodžio prasme suteikia sparnus.

Tomark lėktuvai turi gražius riestus sparnų galus.

Besižvalgydamas po gamyklą pastebėjau ir tai, kad „Tomark Aero“ darbuotojai yra atsipalaidavę, juokauja ir šypsosi. Susidaro įspūdis, kad jiems patinka lėktuvas, kurį jie tuo metu gamina ir jie mėgaujasi procesu. Aistrą aviacijai mačiau kiekvienoje gamybos stadijoje. Pati gamykla atsirado todėl, kad „TOMARK“ vadovas myli lėktuvus. Interjero įrengimo skyriaus sienos yra apkabinėtos reaktyvinių naikintuvų plakatais, o ir prie kompiuterių sėdintys inžinieriai nepailsdami nardo po lėktuvų brėžinius, ieškodami silpnų vietų ir galimybių konstrukciją dar šiek tiek patobulinti.

Jau planuoju apsilankymus kitose lėktuvų gamyklose. Tai tiesiog labai geras būdas šio to išmokti ir pamatyti lėktuvus tada, kai jų sparnų dar neglostė vėjas.

Kviečiame apsilankyti Tomarkaero.com ir sužinoti daugiau apie šios kompanijos lėktuvus.

Martyno E30 – paruošimas ir dažymas garažo sąlygomis
rugpjūčio 28th, 2017

Martyno BMW E30 – tai įdomus restauracijos projektas. Mes jį sekame nuo pat pradžių ir jau galime pasidžiaugti, kad automobilis atrodo puikiai. Jis visai ką tik buvo nudažytas, o greitai matuosis ir naujus ratus. Šis straipsnis apie tai, kaip senas BMW buvo paruoštas ir nudažytas namų sąlygomis.

Tai – antrasis serijos straipsnis. Kviečiame pirmiau būtinai perskaityti pirmąjį, kuriame aprašėme Martyno E30 būklę ir viziją. Trumpai – automobilis buvo gana stipriai parūdijęs, dugne buvo atsivėrusios skylės, spalva buvo nublukusi.



Martynas yra automobilių entuziastas, didelis E30 fanas, tačiau mechaniko ar kėbulų meistro patirties tikrai neturi. Tai – pirmasis automobilis, kurį jis ryžosi nudažyti pats ir tam nenaudojo kokių nors ypatingai brangių profesionalių priemonių. Štai, kaip viskas vyko.

Pirmiausia reikėjo išnaikinti automobilį užpuolusias rūdis

Visų pirma reikėjo įvertinti automobilio būklę. Neperdėdami galime pasakyti, kad automobilio dugne buvo atsivėrusios skylės – jis buvo stipriai surūdijęs. Martynas jį sutvarkė ir suvirino pirmiausia. Po to sekė kėbulo šveitimas.

Nušveitus automobilį pasimatė keli didelį įlinkimai, kuriuos reikėjo užglaistyti

Norint gerai paruošti automobilį dažymui, reikia pašalinti senus dažus, panaikinti rūdis ir užglaistyti prasčiau atrodančias vietas. Kovojant su rūdimis buvo nuimti kai kurie kėbulo elementai. Šveitimas atskleidė iki tol dar nematytų defektų – keletą stiprių rūdžių kolonijų ir daugybę smulkių įlinkimų. Visi šie trūkumai buvo užglaistyti automobiliams skirtu glaistu ir nušveisti taip, kad kėbulas būtų kiek įmanoma lygesnis.

Atliktos smulkios kėbulo modifikacijos ruošiantis naujai išmetimo sistemai.

Tuomet ateina laikas gruntui. Daug žmonių, galvojančių apie automobilio restauraciją, įsivaizduoja, kad gruntuoti automobilį būtina tam pritaikytose patalpose ar kad šį darbą apskritai geriau patikėti profesionalams. Tačiau iš tikrųjų grunto sluoksnio lygumas nėra toks kritiškai svarbus, nes nutekėjimus ar prilipusias didesnes nepageidaujamas daleles galima nušveisti. Martynas užmaskavo stiklus, ratus ir kitus automobilio elementus, kurių gruntuoti nereikia, ir viską nupurškė gruntu tiesiog lauke ant pievos.

E30 buvo nugruntuotas lauko sąlygomis.

Rezultatas nebuvo idealus – prilipo šiek tiek dulkių bei keletas vabzdžių. Tačiau šveitimas viską ištaisė ir automobilis buvo paruoštas dažymui. Aišku, to daryti lauke jau tikrai negalima.

Savadarbėje dažymo kameroje – svarbiausia, kad nepūstų vėjas ir netupinėtų vabzdžiai.

Profesionaliai automobiliai dažomi specialiose kamerose, kuriose galima kontroliuoti temperatūrą bei oro švarumą. Tai garantuoja gerą rezultatą, tačiau Martynas viską norėjo atlikti pats. Todėl jis įsigijo geros kokybės dažymo pistoletą, „Extra Black“ juodų dažų ir lako, o dažymo kabiną įsirengė tiesiog sename garaže. Nuo dulkių, vėjo ir vabzdžių apsaugojo paprasta plastiko plėvelė.




Geri automobilių dažytojai savo įgūdžius formuoja ne vienus metus. Martynui – tai pirmas automobilio dažymas. E30 buvo nupurkštas vienu dažų ir pora lako sluoksnių. Aišku, keli nutekėjimai visgi pasitaikė, tačiau nieko dramatiško ir nepataisomo. Po poliravimo E30 atrodys išties puikiai. Lako sluoksniui išdžiūvus buvo sudėti žibintai, grotelės ir kiti kėbulo elementai.

Nudažytas automobilis prieš sugrąžinant apdailos elementus ir žibintus.

Štai kaip atrodo pilnai surinktas šviežiai nudažytas E30 –

Tuo pačiu buvo patobulinta išmetimo sistema. Pokytis labiau kosmetinis, tačiau ir garsas pasikeitė į gerąją pusę.

E30 jau važinėja gatvėmis. Jo techninė būklė dabar yra pakankamai gera, kad automobilį būtų galima saugiai naudoti. Po dažymo buvo atlikti dar keli patobulinimai. Štai kas atkeliavo paštu –

Ratai jau garaže.

Martyno E30 su naujais ratais – jau kitame serijos straipsnyje. Automobilio išorė jau beveik užbaigta. Galutinai sukietėjus lako sluoksniui, automobilis bus poliruojamas. Tai bus skoningai restauruotas klasikinis BMW be didelių patobulinimų. Jau artėja laikas, kuomet reikės po truputį žiūrėti ir į saloną – jis yra gana prastos būklės.




Kviečiame paskaityti ir pirmąjį serijos straipsnį bei užduoti klausimus mūsų Facebook puslapyje.

Martyno E30. Įdomus restauracijos projektas – dabartinė automobilio būklė ir vizija
rugpjūčio 4th, 2017

Pristatome naują straipsnių seriją, skirtą BMW 318 (E30) restauracijai. Joje bus aprašoma 1990-ųjų E30 kupė prisikėlimo istorija. Su dideliu rūpesčiu ir dėmesiu kiekvienai smulkmenai restauruojamas automobilis jau netolimoje ateityje puoš gatves, tačiau kol kas nėra geriausios sportinės formos. Pirmajame serijos straipsnyje aprašome dabartinę automobilio būklę, pagrindines problemas ir viziją.

Įdomus projektas – Martyno E30 kils naujam gyvenimui

Martynas – automobilių entuziastas, seniai svajoję apie BMW E30 projektą. Tai nėra labai retas ar vertingas automobilis, tačiau tai galima laikyti ir trūkumu, ir privalumu. Tai, kad tokių automobilių pasaulyje  yra daug rimtų kolekcionierių nevilioja, tačiau kartu ir leidžia jį keisti kaip tik užsinori savininkas. Jokios istorinės vertės išsaugoti nereikia, o po restauracijos automobilis įgaus unikalumą, kurio dabar neturi.

Martyno garaže – 1990-ųjų trečios serijos BMW (E30).

Tai – 1990-ųjų E30 kupė, 318 modelis, su 83 kW keturių cilindrų varikliu. Per savo 27 gyvenimo metus automobilis tikrai nebuvo saugomas kaip kokia egzotiška kolekcinė vertybė, jam teko įveikti ne vieną ir ne du šimtus tūkstančių kilometrų, todėl nieko keisto, kad jau ryškiai matosi dėvėjimosi ženklai.




Dabartinė automobilio būklė

Iš tikrųjų, šis BMW važiuoja, mechanine prasme jis nėra labai prastai išsilaikęs. Tačiau dėl to, kad keletą metų stovėjo nenaudojamas, kai kurie važiuoklės komponentai yra visiškai nebetinkami.  Pavyzdžiui, reikės keisti stabdžius, granatų gumas ir kai kurias kitas dalis. Nemažai jų bus keičiama ir dėl Martyno įsivaizdavimo, kaip automobilis turi atrodyti, kai projektas bus baigtas. Ateityje E30 tūps arčiau žemės ir bus sportiškesnis, o tam reikės didelių pakeitimų važiuoklėje.

Po variklio gaubtu – 1,8 litro variklis, išvystantis apie 113 AG (83 kW).

Tuo tarpu variklis skleidžia vairuotojo ausiai nemielus garsus, susijusius su kompensatoriaus problemomis. Nors šis gedimas yra pataisomas, gali būti, kad variklis bus keičiamas – šis sprendimas dar nėra priimtas. Naujas variklis galėtų būti galingesnis, keitimo metu pavyktų lengvai sutvarkyti  viską taip, kad jis dirbtų kaip naujas. Kadangi Martynas nori sportiško automobilio, kuris idealiu atveju dar ir gražiai riaumotų, naujas variklis atrodo kaip nebloga išeitis.

Suplyšusi vairuotojo sėdynė

E30 turi stiprių kosmetinių defektų. Kaip matote nuotraukose, kėbulas turi rimtų rūdžių, dugne jau pasirodė skylės. Spalva tikrai nebeatrodo gyvybingai, todėl automobilį teks pardažyti. Salonas taip pat yra stipriai susidėvėjęs. Vairuotojo sėdynės danga yra visiškai suplyšusi, vairas yra stipriai nutrintas, o ir likusiai salono daliai nepakenks gilus valymas. Vairas bus persiuvamas oda, o sprendimai dėl likusios salono dalies atgaivinimo kol kas dar nėra priimti.

Nutrintas vairas

Iš esmės, turint omenyje jo amžių, automobilis nėra labai prastos būklės. Nedidelis remontas jį gali greitai pastatyti ant kelio, tačiau Martyno vizija yra kiek kitokia. E30 ateityje bus dažomas, gaus naujus ratus, važiuoklę, bus atnaujintas salonas.



Martyno vizija

BMW E30 entuziastams patinka dėl savo proporcijų ir kampuotos išvaizdos. Šiuolaikiniai automobiliai yra išpūsti ir užapvalinti, kas yra savotiškai gražu, bet E30 šiandien gatvėse išsiskiria savo tiesiomis, griežtomis linijomis ir gana kompaktišku kėbulu. Tačiau originalus E30 vis tiek yra šiek tiek pilkas ir nuobodus, todėl Martynas planuoja pakoreguoti jo išvaizdą.

Kėbulą jau gana stipriai pažeidė rūdys, bet jis bus perdažytas.

Užbaigtas E30 dėvės originalius BBS ratlankius, bus arčiau žemės, turės ryškią juodą spalvą. Platesni ratai ir mažesnė prošvaista kardinaliai pakeis automobilio išvaizdą, jis atrodys atletiškesnis ir nepaliks abejonių, kad tai – ne šiaip senas automobilis, o entuziasto mašina. Tam reikės automobilį dažyti, keisti važiuoklę, tačiau po šių darbų E30 atrodys nepriekaištingai.

Matosi, kad automobilis nėra naujas, bet jau visai greitai jis atrodys visiškai kitaip.

Martynas nori, kad jo BMW būtų greitas, todėl bus dirbama ir po kapotu. Turint omenyje ne geriausią variklio būklę, tikriausiai daugiau galios bus siekiama keičiant variklį. Kol kas Martynas nenusprendė, kokia širdis plaks po E30 variklio dangčiu ar kiek galios jis nori pasiekti, tačiau darbai prasidės dar šiemet, todėl Nodum.lt apie tai būtinai praneš kituose serijos straipsniuose. Galiausiai, išmetimo sistema taip pat bus pasirinkta atsakingai – gražus, sportiškas automobilis turės ir gražiai dainuoti.

Tiesio, griežtos kėbulo linijos išsiskiria iš šiuolaikinių automobilių masės.

Aišku, kai kurie pastebės, kad ši vizija nėra unikali. Taip sutvarkytų E30 nuotraukų gausu internete – žeminta važiuoklė, blizgantys BBS ratai, ryškios chromo detalės, didelį garsą generuojantis išmetimas. Tačiau neskubėkite su išvadomis, Martyno BMW bus kitoks ir turės išskirtinių detalių. Tai bus įdomus projektas, tiek Martynui, tiek tiems, kurie stebės jo progresą.




Kitas serijos straipsnis – vos tik bus atlikti žymesni darbai. Pasistengsime aprašytą visą projekto eigą. Jei turite klausimų, galite juos užduoti mūsų FB puslapyje.

Automobilių entuziastai pasigamino važiuojantį GAZ-67 modelį – 33 % sumažintas visureigis pritrenkia tikslumu
birželio 29th, 2017

Valdemaras Gansauskas su sūnumis turi įspūdingą senovinių automobilių kolekciją. Joje – apie trisdešimt įvairių automobilių, tačiau dalis jų vis dar jaukia restauracijos. Dainius, Valdemaro sūnus, kaip ir jo tėtis mėgsta seniems automobiliams sugrąžinti per laiką prarastą tobulą išvaizdą ir mašinas restauruoja labai kruopščiai. Tai – daug kantrybės, užsispyrimo ir, be abejonės, aistros reikalaujantis užsiėmimas. Paklausti koks automobilis kolekcijoje pats vertingiausias vyrai ilgai negalvoja – tai Juozo Tamkvaičio „Svajonė“ ir pačių pagamintas GAZ-67 visureigio modelis.

Mažylis GAZ-67 modelis yra 33 % sumažinta originalaus istorinio visureigio kopija.

Šį atsakymą nesunku suprasti – abu šie automobiliai vienetiniai, tokių daugiau nėra visame pasaulyje. Juozo Tamkvaičio kadaise pagaminta „Svajonė“ ir šiandien atrodo kaip lietuviškos automobilių kultūros perlas, nors jai atgimti prireikė ilgų Valdemaro ir Dainiaus pastangų. Visgi, „Svajonė“ verta atskiro straipsnio – šiandien pakalbėsime apie unikalų GAZ-67 modelį.

Teko studijuoti brėžinius. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Gansauskai –  asociacijos „Retromobile“ nariai, kurių automobilių kolekcijoje yra ne vienas GAZ-67 modelis. Vyrai jų nelepina – visureigiai dalyvauja bekelės žygiuose, kuriuose tenka įveikti ne vieną purvynų kilometrą. Kartą Dainiaus dukra, kuriai tuomet tebuvo septyneri, vaikiškai užsiminė, kad ji irgi nori tokio visureigio ir iš karto vyrų galvose užsidegė lemputė – idėja pagaminti sumažintą GAZ-67 visureigio modelį.

Visos smulkios kėbulo detalės iš plieninės skardos buvo lankstomos rankomis, stengiantis išlaikyti teisingas proporcijas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Ne visos automobilių entuziastų svajonės yra praktiškos ir racionalios paprastų žmonių akimis. Tiesą sakant, dauguma mūsų svajonių yra visiškai atitrūkusios nuo realybės ir neturi jokio praktinio pagrindo. Valdemaro ir Dainiaus sumanymas pagaminti 33 % sumažintą visureigį nebuvo išimtis. Tačiau noras vaikams padovanoti išskirtinę dovaną, kurios niekas kitas pasaulyje neturi, buvo didžiulis, todėl dar 2011 metais vyrai ėmėsi darbo.

Visos daiktadėžės yra tikros – atsidaro taip, kaip ir tikrojo visureigio. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

GAZ-67 visureigis jiems buvo gerai pažįstamas – vyrai ne vieną tokį jau buvo restauravę. Jie gerai žinojo visureigio konstrukcijos subtilybes ir pagrindinius mazgus, tačiau darbas vis tiek prasidėjo nuo brėžinių analizės. Kompiuterio ekrane apžiūrėti planai buvo ranka perbraižomi ant popieriaus lapo – taip automobilio kūrėjams tiesiog buvo paprasčiau vizualizuoti būsimo modelio konstrukciją. Juk užduotis tikrai nebuvo iš lengvųjų – niekas kitas trečdaliu mažesnio tikslaus visureigio modelio dar nebuvo gaminęs.

Remas – detalė, kurios niekas nematys – tai pat buvo gaminama pagal brėžinius, bet buvo pritaikytas kitokiam varikliui. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Iš pradžių buvo gaminamas kėbulas. Tam panaudota plieninė skarda – nors automobilis ir buvo sugalvotas vaikų pramogoms, buvo stengiamasi, kad jis būtų kiek įmanoma tikslesnis. Viskas turėjo būti savo vietose – visos daiktadėžės, išlinkimai, kampai ir proporcijos turėjo atitikti originalaus visureigio vaizdą. Nors GAZ-67 ypatingai elegantiškomis formomis nepasižymėjo, kai kurias detales tiksliai išlankstyti buvo pakankamai sudėtinga, tačiau Dainiaus patirtis ir kruopštumas padarė savo.

Modelį varo 150 kubinių centimetrų keturačio variklis. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Vėliau pereita prie rėmo gamybos. Tai – dalis, kurios automobilį apžiūrinėjantys žmonės tikrai nepastebi, nes ji slepiasi po mašinos kėbulu. Tačiau ir jį vyrai kruopščiai gamino pagal brėžinius. Buvo stengiamasi, kad jis kiek įmanoma atitiktų 33 %  sumažintus tikro visureigio išmatavimus. Rėmas buvo pritaikytas naujam varikliui ir šiek tiek kitokiai galinei ašiai, tačiau neskaitant to – yra būtent toks, koks ir turėtų  būti GAZ-67 visureigyje.

Specialiai pagamintos lingės. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Tikras GAZ-67 yra varomas 3,3 l keturių cilindru varikliu, kuris suka visus keturis visureigio ratus. Savaime aišku, kad ieškoti 33 % mažesnio variklio tiesiog nebuvo prasmės. Vietoj to buvo pasirinktas 150 kubinių centimetrų Loncin keturačio variklis. Panaudota ir keturačio galinė varančioji ašis, tačiau perdavimas buvo pakeistas, kad ratai būtų sukami lėčiau, bet kartu turėtų didesnį sukimo momentą. Tai buvo būtina, nes mažasis GAZ-67 yra kur kas sunkesnis nei keturatis, kurio varančioji dalis ir buvo panaudota.

Keturačio variklis sukosi per greitai – perdavimas leido sukimą sulėtinti ir automobiliui suteikti aukštesnį sukimo momentą. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)





Dabar žmonės dažnai spėlioja, kad šis GAZ-67 modelis buvo pagamintas ant keturačio motociklo bazės. Tai – visiška netiesa. Buvo panaudotas tik keturačio variklis su pavarų dėže ir varančioji ašis. Viską kitką Valdemarui ir Dainiui teko ieškoti kituose automobiliuose ar gaminti patiems. Štai Zaz 965 vairo kolonėlę pavyko pritaikyti, o kuro baką, išmetimo sistemą, linges, kitus važiuoklės mazgus bei dar daug kitų dalių teko gaminti patiems.

Net tokias sudėtingų formų dalis kaip kuro bakas teko gaminti patiems. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Visgi, gyvenimas dažnai trukdo mūsų planams. Dar 2011 metais pradėtas visureigis buvo padėtas į garažo kampą ir trumpam pamirštas. Gansauskai ėmėsi kitų istorinių automobilių, kuriems teko suteikti prioritetą. Darbas buvo pratęstas tik šiemet. Buvo pagamintos trūkstamos dalys, išspręsti kai kurie techniniai klausimai.

Visos mažylio GAZ-67 dalys buvo kruopščiai nugruntuotos ir nudažytos. Tuomet modelis buvo surinktas ir pristatytas visuomenei. Nors automobilis buvo užbaigtas dar pakankamai neseniai, jis jau spėjo sudalyvauti ne viename renginyje. Mažylis GAZ-67 iš tikrųjų traukia praeivių žvilgsnius, nors nedaugelis gali įvertinti kiek darbo į šį kūrinį buvo įdėta.

Važiuoklės geometrija ir išmatavimai – tobulai atitinka originalaus GAZ-67 visureigio charakteristikas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Labiausiai stebina tikslumas. Automobilio išmatavimai – tobulai atitinka mastelį. Viskas, įskaitant važiuoklės geometriją, kėbulą, vidaus apdailą ir išorėje tvirtinamas rankenas, yra tikslios lygiai 33 % sumažinto GAZ-67 konstrukcijos detalių kopijos. Net ir ratai bei lempos yra lygiai 33 % mažesni nei originalaus visureigio. Vyrai pasakojo, kad prireikė keleto bandymų, kol pavyko rėmą pritaikyti varikliui bei tinkamai sureguliuoti perdavimo mechanizmą.

Mažylis GAZ-67 buvo kruopščiai nugruntuotas ir nudažytas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Į akis krenta ir stulbinantis dėmesys detalėms. Kiekviena daiktadėžė yra funkcionali ir atsidaro taip, kaip ir turėtų. Važiuoklė, kurios niekas nepastebi, taip pat atitinka tikro GAZ-67 visureigio konstrukcinius sprendimus. Kuro bakas, išmetimo vamzdžių išėjimas, rankenos – viskas savo vietoje. Vienintelis iš karto pastebimas skirtumas – sėdynių vieta. Jas teko sumontuoti kiek toliau, kad modelį galėtų vairuoti ir suaugęs žmogus. Tačiau pedalai ir pavarų svirtis taip pat lengvai atpažįstami – o juk juos taip pat reikėjo gerai apgalvoti ir suprojektuoti mintyse.

Padžiautos džiūsta kėbulo detalės. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Keleivio vietoje trumpam teko pasėdėti ir man. Mažylis GAZ-67 bėgėjasi labai greitai ir yra gana stabilus. Maksimalaus išvystomo greičio niekas nematavo, nors modelio kūrėjai spėja, kad jis gali siekti apie 80 km/h. Kadangi variklis tvirtai, be jokių pagalvėlių, yra prisuktas prie rėmo, jaučiama vibracija, tačiau ne tokia stipri ir erzinanti, kaip galite įsivaizduoti. Visureigis nemėgsta posūkių, nes neturi diferencialo, tačiau juo važinėti tikrai labai smagu. Mano ūgis – apie 183 cm, tačiau visureigyje tilpau be vargo. Gansauskai juokėsi, kad jame kur kas daugiau vietos nei įprasto dydžio „Svajonėje“.

Išmetimo sistema buvo pagaminta taip, kad išeitų toje vietoje, kur yra ir originalaus visureigio išmetimo vamzdis. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Valdo anūkės savo dovanos kol kas dar nevairuoja – joms dar reikės išmokti valdyti sankabą ir saugiai važinėti. Jokio skubėjimo šiuose moksluose būti negali – visureigis, nors ir mažas, gali būti pavojingas. Dainius užsiminė, kad dar reikės išspręsti variklio aušinimo problemą – intensyviai naudojamas karštą dieną jis gali perkaisti. Variklis, kaip galite numanyti, yra aušinamas oru ir keturatyje yra montuojamas visiškai kitaip. Tačiau nėra abejonių, kad nagingi ir sumanūs vyrai aušinimo problemą išspręs nesunkiai.

Užbaigtas automobilis – stebina, kad mastelį atitinka net ir lempos, ir padangos. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Gansauskai nebuvo linkę pasakyti modelio kainos. Taip ir reikėtų užrašyti – modelis yra neįkainojamas jau vien dėl to, kad toks jis yra pirmas. Tobulos proporcijos, tvirta konstrukcija pareikalavo ilgų darbo valandų, todėl šias pastangas išmatuoti skaičiais tikrai labai sunku.

Paklausti, ar dabar, sukaupę tiek patirties, nenorėtų pasigaminti savos konstrukcijos ir dizaino automobilio, vyrai šypteli – savos „Svajonės“ jiems nereikia, o ir laiko nėra. Tačiau jau artimiausioje ateityje jie ruošiasi pristatyti naujų restauruotų automobilių. Tikimės, kad apie juos galėsime parašyt ir Nodum.lt svetainėje.

Visureigis įspūdingai atrodo nuotraukose, tačiau priėjus detalės pritrenkia dar labiau.

 

Visos rankenos ir kitos detalės yra ten, kur ir turi būti. galite pastebėti, kad sėdynės sumontuotos toliau nei originaliame visureigyje – kitaip modelio suaugęs žmogus negalėtų vairuoti.

 

Net ir viduje viskas primena originalų GAZ-67 visureigį – tos pačios formos, ta pati jungiklių išdėstymo tvarka.

 

Artimiausioje ateityje reikės tik patobulinti variklio aušinimą. Net ir variklio gaubto atidarymo mechanizmas yra kaip tikro GAZ-67.

Daugiau mažylio GAZ-67 gamybos nuotraukų – Dainiaus dirbtuvių Facebook puslapyje. Kviečiame tapti šio puslapio prenumeratoriais ir sekti kitus projektus.

.

Taip pat kviečiame užsukti ir į „Retromobile“ asociacijos puslapį – asociacija yra įkūrusi net du muziejus, kuriuose gausybė įdomių eksponatų.


Eksperimentas su auskarų gamyba: ne visai gražios katės iš namuose pasigamintos faneros
birželio 28th, 2017

Kaip jau kartą minėjome, jei kada nors pradėsite užsiiminėti kažkokiais amatais, anksčiau ar vėliau pabandysite sukurti ir papuošalų. Tai dėl kažkokių mistinių priežasčių yra beveik neišvengiama. Medžio darbai yra tuo ypatingi, kad net pradedantieji gali užsiimti kūryba ir gaminti tai, ko anksčiau niekur nebuvo matę. Įvairūs kūrybiniai eksperimentai daug ko išmoko, net jei dažnai būna nepavykę. Šis straipsnis – apie pirmųjų auskarų gamybą.

Auskarų gamyba tebuvo eksperimentas, tačiau galutinis rezultatas buvo pakankamai geras, kad mergina juos nuspręstų nešioti.

Šis darbas iš esmės nėra nieko neypatingas – papuošalus gamina  daugybė žmonių. Todėl internete galima nesunkiai rasti parduotuvių, kurios pardavinėja įvairias papuošalų dalis ar jų rinkinius. Taip buvo sukurti ir nuotraukoje matomi auskarai – internetinėje parduotuvėje Perlina.lt įsigijau kelias poras auskarų pagrindų, prie kurių tereikia priklijuoti norimus karoliukus, akmenėlius ar dar bala žino ką. Tik aš, aišku, nusprendžiau puošniąją auskaro dalį pagaminti iš medžio.

Taip atrodo auskarų pagrindai, kuriuos galima įsigyti Perlina.lt

Pirminė idėja – lapė. Paprastas lapės galvos kontūras išpjautas iš medžio mano galvoje atrodė kaip visai gera ir nesunkiai įgyvendinama mintis. Iš pat pradžių žinojau, kad pirmasis bandymas tikriausiai nebus sėkmingas, tačiau taip pat žinojau, kad jame išmoktos pamokos auskarus galiausiai leis užbaigti. Apie auskarų nešiojimą nebuvo nė minties – visa tai turėjo būti eksperimentas, kad vėlesni bandymai būtų sėkmingesni. Juk mediena iš tikrųjų net nėra pati tinkamiausia medžiaga tokiems darbams daryti.

Mediena reaguoja į aplinkos drėgmę – tai plečiasi, tai traukiasi. To negali sustabdyti joks lakas ar kitos medžiagos, kuriomis dengiami mediniai daiktai. Neišvengiamai auskarai susiraitytų ir atrodytų labai negražiai arba tiesiog atsiklijuotų nuo pagrindo. Išeitis – fanera.

Šis neišvaizdus kvadratėlis – savarbė trisluoksnė fanera. Tai – didžiausias šio eksperimento laimėjimas.

Fanera taip stipriai nejuda, nes sluoksniai yra išdėstyti skirtingomis kryptimis. Gamyklinė fanera mano sugalvotiems auskarams buvo tiesiog per stora, todėl nusprendžiau pasigaminti savo faneros, pasinaudodamas šimtamečių Stanley No. 120 obliumi, kurį galite pamatyti ir puslapio antraštėje.

Garantuotai nepakankamai aštrų oblių nustačiau taip, kad jis gamintų labai plonas juodalksnio drožles. Išsirinkau kelias sveikiausias, supjausčiau jas į 15 gabalėlių ir suklijavau į tris kvadratėlius, nepamiršdamas kaitalioti krypties. Aišku, auskarai tik du, tačiau žinojau, kad vieną tikriausiai sugadinsiu, todėl nusprendžiau pasigamint tris tokius savadarbės faneros ruošinius.

Lapes, kurios vėliau tapo katėmis, bandžiau pjauti skalpeliu, bet tai buvo lengviau padaryti žirklėmis.

Penkiasluoksnė fanera išėjo netikėtai plona – kažkiek plonesnė nei tikėjausi, bet pakankamai tvirta auskarams. Iš kvadratėlių žirklėmis iškirpau (kai medžiaga tokia plona, žirklės veikia geriau nei peilis) porą lapės galvų. Apšlifavus kraštus atrodė visai neblogai, jau maniau, kad savadarbės faneros eksperimentą bus galima laikyti vykusiu.

Išpjautas formas epoksidiniais klijais priklijavau prie auskarų pagrindų. Viskas atrodė neblogai, ir mano akyse auskarai buvo beveik baigti. Teliko juos nulakuoti, tačiau be veidų lapės atrodė nuobodžiai.

Geriausia mano sugalvojama išeitis būtų lapėms snukius tiesiog nutapyti teptuku ir kokiais nors dažais. Tačiau aš neturiu dažų, talento ir kantrybės. Kilo mintis, kad lapės galėtų atrodyti kaip nerūpestingas piešinys kažkur sąsiuvinio paraštėje. Toks stilius man ir potencialiai auskarų nešiotojai visai priimtinas, o paprastos linijos įkandamos ir mano nemeniškai rankai. Jei su savimi būčiau turėjęs pirografą, juo būčiau ir pasinaudojęs, tačiau dabar rankose atsidūrė paprastas markeris.

Auskarų pagrindai prie medienos buvo priklijuoti epoksidiniais klijais. Antruoju bandymu jie buvo pridengti papildomu plonu juodalksnio sluoksniu.

Juo pabandžiau greitai nupiešti lapėms snukius – lapės virto katėmis. Tiek to. Tačiau purškiamas lakas (ar, greičiau, jame esantys tirpikliai) išliejo markerio linijas. Viską teko nušveisti šalin. Fanera tapo per plona, o šveičiant nukrito ir auskarų pagrindai. Žingsnis atgal, bet ne kritimas. Juk sakiau, kad tai – tik eksperimentas ir niekas šių auskarų nešioti neturi.

Nusprendžiau, kad katėms reikia dviejų papildomų medienos sluoksnių – vieno uždengti nebegražų priekį, o antro – tvirčiau prilaikyti auskarų pagrindus. Vėl viską suklijavau, dar kartą nušveičiau. Po šio raundo ant švitrinio popieriaus supratau, kad katės stipriai skiriasi viena nuo kitos, bet to ir reikėjo tikėtis. Vėlgi – nieko baisaus, nes veidų tikrai nesugebėčiau nupiešti vienodų.

Šįkart juos piešiau juodo tušinuko rašalu, nes žinojau, kad jis purškiamam lakui tikrai nepasiduos. Visgi, pirmąjį sluoksnį užpurškiau labai ploną, o likusius keturis ar penkis – storesnius. Storas lako sluoksnis turėtų medieną bent kažkiek apsaugoti nuo lietaus. Norėjau pažiūrėti, kaip auskarai atrodytų padengti storesniu sluoksniu ir galbūt atlikti keletą bandymų palikus juos lietuje. Tačiau mergina nusprendė, kad katės atrodo neblogai ir ji man jų sugadinti neleis. Nuo to laiko auskarai visai netikėtai yra nešiojami.

Taigi, galutinis produktas.

Nepakankamai gražiai nulakuoti, nelygiai nušlifuoti, pobaisiais veidais, bet užbaigti – eksperimentas pavyko.

Taip skirtingos, negražios katės atsidūrė ausyse ir jau kurį laiką kvėpuoja grynu oru. Akivaizdu, kad šie auskarai nėra labai gražūs ir kokybiški, tačiau unikalūs. O aš šio to išmokau ir antrus padaryčiau geresnius. Taip pat sugalvojau dar daugybę būdų panaudoti namų gamybos penkiasluoksnę fanerą, bet apie tai paskaitysite straipsniuose kada nors vėliau.

Jei norite pabandyti kažką panašaus pagaminti patys, jums nereikia brangių įrankių ar patirties. Patariu tik išsirinkti kokybiškus klijus ir laką, ir viską kruopščiai nušlifuoti. Veidus, kaip jau sakiau, geriau tapyti ar išdeginti pirografu. O auskarų pagrindus ir dar daugybę kitų papuošalų gamybai reikalingų daiktų rasite Perlina.lt  parduotuvėje.




Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.