Naujausi straipsniai

Traktorius, kurio šiaip sau niekur nesutiksite – ypatingai modifikuotas John Deere 8295RT (Video)

John Deere traktoriai Lietuvos ūkininkams yra gerai pažįstami. Jie yra giriami dėl patikimumo ir technologijų, nors, aišku, kaip ir viskas šiame pasaulyje, patinka ne visiems. Tikriausiai daugelis su traktoriais besidarbuojančių žmonių atpažintų ir vikšrinį modelį 8295RT. Tačiau taip iškelto ir papildomus du ratus turinčio John Deere 8295RT tikriausiai nesate matę.

Ne paslaptis, kad traktoriai, kaip ir automobiliai, gali būti modifikuojami. Internete dažnai apkalbamas Betmobiliu pravardžiuojamas Valtra T171 Advance su toli į priekį iškeltais ratais. Jis taip modifikuotas buvo ne dėl išskirtinės išvaizdos, o tiesiog kovojant su žemės sumynimu. Kviečiame paskaityti ir apie tą traktorių, o dabar pažvelkime į šį modifikuotą John Deere 8295RT.



John Deere 8295RT – tai didelis vikšrinis traktorius, skirtas įvairiems žemės ūkio darbams. Vikšrai jam reikalingi siekiant padidinti sukibimą ir tuo pačiu sumažinti spaudimą į žemę. Bent keletas John Deere 8295RT traktorių yra ir Lietuvoje, kur jie aria, kultivuoja žemę bei atlieka kitus darbus. Tik nei vienas iš jų neatrodo taip:

John Deere 8295RT iškeltas bent 93 cm. (Лидия Петровна, Youtube)

Tai – visiškai unikaliai modifikuotas John Deere 8295RT traktorius. Visa vikšrų konstrukcija pakeista taip, kad traktoriaus kabina ir variklis būtų kur kas aukščiau. Taigi, vikšrai yra ilgesni, jie turi papildomą didelį ratą, varantysis ratas atsidūrė konstrukcijos viršuje. Įdomu tai, kad bent jau iš pirmo žvilgsnio vikšrų kontakto su žeme plotas išliko nepakitęs – jie tiesiog įgavo papildomo aukščio. Ir jei manote, kad dėl to traktorius prarado stabilumą, esate teisūs – jam reikalinga papildoma pora ratų, kurie seka už vikšrų. Štai kaip atrodo panašus, nemodifikuotas, tačiau šiek tiek galingesnis John Deere 8345RT:

John Deere 8345RT – modifikuotas traktorius prieš tai atrodė maždaug taip. (Terren, Wikimedia(CC BY 2.0)

Taigi, kam prireikė tokio stipriai modifikuoto traktoriaus? Ogi vienam vynuogynui Prancūzijoje. Vynuogių plantacijos – tai labai specifiniai ūkiai, turintys unikalių poreikių. Jiems kuriamos įvairios specializuotos mašinos, tarpk kurių yra ir traktoriai. Aukšta šio modifikuoto monstro prošvaista leidžia jam važiuoti virš vynuogių eilių jų nesužeidžiant. Priekyje galima sumontuoti įvairius įrankius, pavyzdžiui, smulkintuvą ar genėtuvą. Štai trumpas prancūzų reportažas apie šį modifikuotą John Deere 8295RT:

 

Tokio traktoriaus prireikė vienam vynuogynui Prancūzijos Šampanės regione. Jis susidūrė su tinkamo traktoriaus trūkumu – rinkoje siūlomi aukšti traktoriai buvo nepakankamai universalūs ir galingi, dauguma nešiojo ratus. Vikšrai traktoriaus svorį paskirsto didesniame plote, todėl jie trapiems vynuogynams yra labai svarbūs. Savo širdimi šis  John Deere 8295RT tebėra toks, koks buvo – jis yra varomas 9 litrų 6 cilindrų variklio, išvystančio 295 arklio galias. Paaukštinta važiuoklė buvo sukurta panaudojus seno John Deere kombaino dalis – modifikuoto traktoriaus korpusas yra bent 93 centimetrais aukščiau nei buvo. Modifikuotas traktorius yra pakankamai universalus – jis gali mulčiuoti, tręšti, purkšti, genėti, sėti. Plačiai sumontuoti vikšrai apima net tris vynuogių eiles, nors dažniausiai dirbama tik su vidurine.

Modifikavimas užtruko net 2 metus. Prireikė daug pamąstymų, tačiau paties traktoriaus labai modifikuoti nereikėjo – pakeitus vikšrų konstrukciją jis greitai sugrįžtų į originalią būklę. Būtent dėl to John Deere 8295RT ir buvo pasirinktas kaip tinkamiausia bazė šiam projektui.



Taip pat skaitykite:

Betmeno traktorius – kodėl priekiniai šio traktoriaus ratai buvo iškelti prieš variklį?

Challenger Terra Gator TG 8333 – keistas triratis milžinas;

Ferrari Sky Jump V95 Dualsteer – mažas keistuolis su vikšrais ir dvigubu vairavimo mechanizmu;

Pellenc Optimum – vynuoges skenantis itin aukštas traktorius;

10 įdomių faktų apie traktorius, kurių galbūt negirdėjote;

Teisė taisyti – ūkininkai JAV bando išsikovoti teisę taisyti savo traktorius.

MAN miesto sunkvežimio vizija CitE – koncepcinis modelis sukurtas per vos 18 mėnesių

Hanoveryje vyksiančioje komercinių automobilių parodoje IAA 2018 Vokietijos autobusų ir sunkvežimių gamintojas MAN pristatys įdomią miesto sunkvežimio koncepciją. CitE pavadintas sunkvežimis stebina ne tik technologijomis, bet ir koncepcinio modelio kūrimo tempu – jis nuo nulio sukurtas vos per 18 mėnesių. Ir, aišku, yra varomas elektra.

Šiais laikais nauji modeliai kuriami metų metus. Vos į gatves išrieda kokia nors nauja mašina, žinokite, kad jos pamaina jau yra kuriama. Tačiau MAN pademonstravo, kad turi galimybes naujus modelius kurti ir kur kas greičiau. Ir tai nėra tik naujas dizainas – CitE yra pilnai veikiantis elektrinio miesto sunkvežimio prototipas.



Vis daugiau gamintojų siūlo gaminti elektrinius miesto sunkvežimius. Visi suvokia, kad ateitis priklauso elektrinėms transporto priemonėms, tačiau baterijos vis dar yra ribojantis faktorius. Mieste nereikia įveikti labai ilgų atstumų, todėl baterijų trūkumai nėra tokia didelė problema. Čia taip pat kur kas svarbiau sumažinti oro taršą bei triukšmą, o Volvo Trucks netgi mano, kad elektriniai sunkvežimiai padės kovoti su kamščiais. Su tomis mintimis sukurtas ir MAN CitE, tačiau jo dizaine labai didelis dėmesys buvo skirtas ergonomikai.

MAN CitE pasižymi itin žema kabina. Laiptelis yra tik 350 mm aukštyje, o elektra atidaromos durys palieka didelę angą įėjimui. Dar daugiau – durelės nuslenka atgal, jų nereikia plačiai atidaryti. Tai pravers sunkvežimį pastačius siaurose vietose. CitE viduje vairuotojas suras plokščias grindis be jokių nelygumų ir kliūčių, o ir keleivio sėdynė lengvai pasitraukia iš kelio, todėl vairuotojas galės lengvai, visiškai išsitiesęs įlipti per vienas ir per kitas duris. Kabinoje yra visa eilė lentynų ir spintelių daiktams ir smulkioms siuntoms. Specialūs laikikliai skirti dokumentamsir plašetiniam kompiuteriui tikrai padės palaikyti tvarką, o gėrimai galės šalti specialiame šaldomame skyrelyje tarp sėdynių.

MAN CitE – nedidelis miesto sunkvežimis su itin žema kabina, 100 km įveikiamu atstumu ir moderniu dizainu. (MAN nuotrauka)

Beje, vairuotojams mieste turėtų patikti ir didelis sunkvežimio stiklas. Panašu, kad CitE dizainas buvo įkvėptas MAN autobusų, o ne kitų sunkvežimių, tačiau tai šiam modeliui suteikia unikalią išvaizdą, o vairuotojui – puikų matomumą. Prie to prisideda ir kameros, kurios pakeitė veidrodėlius. Tai nebūtų pirmasis sunkvežimis be veidrodėlių – jų neturės masinės gamybos naujasis Actros. Tačiau panašu, kad MAN dar nėra to visiškai apsisprendę, nes kai kuriose nuotraukose CitE veidrodėlius visgi turi. Kad ir kaip ten bebūtų, MAN CitE papildomai turės ir kamerų sistemą, kuri užtikrins 360 laipsnių vaizdą aplink sunkvežimį, matomą dideliame ekrane kabinoje prie GPS informacijos.

Galiausiai, pakalbėkime apie tai, kas visiems įdomu – elektrinę CitE širdį. Kadangi šis sunkvežimis neturi dyzelinio variklio, kabina gali būti sumontuota žemiau – vairuotojui lengviau matyti šalia stovinčius automobilius, važinėjančius dviračius ir vaikštinėjančius pėsčiuosius. Tai stipriai pagerins saugumą mieste. Elektros variklis yra sumontuotas bazės centre, o likusią rėmo dalį užima ličio jonų baterijos. Gamintojas teigia, kad CitE palaikytų miestui įprastą greitį, o baterijų pakaktų mažiausiai 100 km.

Visos MAN naujovės IAA 2018 komercinių automobilių parodoje – atkreipkite dėmesį, kad šioje nuotraukoje CitE turi veidrodėlius. (MAN nuotrauka)

CitE sunkvežimis atliktu labai paprastas pristatymo mieste užduotis. Išvežiotų prekes, siuntas, galbūt net padėtų miesto valymo tarnyboms. Visi elektros agregatai yra saugiai sumontuoti rėme, todėl viršutinį krovinių kėbulą galima keisti, keičiant ir sunkvežimio paskirtį. MAN kol kas nedrąsiai kalba apie masinę CitE gamybą – pirmiausia bus stebima potencialių pirkėjų reakcija IAA 2018 komercinių automobilių parodoje. Visgi jei CitE bus priimtas šiltai, MAN teigia, kad masinės gamybos sunkvežimis, sukurtas CitE pagrindu, būtų paruoštas gamybai per porą metų.



Taip pat skaitykite:

Volvo pristatė elektrinį autonominį vilkiką be kabinos;

Volvo mano, kad elektriniai vilkikai sumažins kamščius;

Vokietijoje statomi elektriniai greitkeliai;

Tesla Semi nuvažiuojamas nuotolis bus dar didesnis nei planuota anksčiau;

Elektriniai sunkvežimiai nėra jokia naujiena – jie važinėjo dar prieš 100 metų;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote.

Ka-26 – kodėl šis sraigtasparnis atrodo toks keistas? Kam jis buvo skirtas?

Sraigtasparniai yra gana universalūs orlaiviai – jie praverčia įvairiose situacijose ir gali dirbti įvairius darbus. Galimybė kilti ir leistis vertikaliai yra didžiulis pranašumas, dėl kurio sraigtasparniams nėra būtini pakilimo takai. Tačiau kai kurie sraigtasparniai atrodo keisčiau nei kiti. Pavyzdžiui, ar pažvelgę į Ka-26 pasakytumėte, kodėl jis taip atrodo? Du horizontalūs sraigtai, du dideli varikliai abiejuose šonuose ir atvira erdvė tiesiai už pilotų kabinos – kam jis skirtas?

Tai – dar viena mįslė technikos mėgėjams. Praeitą kartą kvietėme pabandyti atspėti, kam skirtas visai mažas lokomotyvas, o anksčiau klausėme ką gėlių laukuose veikia keistai atrodantis traktorius. Na, o jei norite daugiau paskaityti apie keistus orlaivius, kviečiame užmesti akį į straipsnį apie British Aerospace 146.



Taigi, kam skirtas Kamov Ka-26? Minėjome, kad sraigtasparniai būna labai universlūs savo funkcijomis, todėl didelio konkretumo tikrai nereikia, kad atsakytumėte į šį klausimą.

Ka-26 be jokio modulio – šis sraigtasparnis galėjo skraidyti ir taip. (Jerry Gunner‎, Wikimedia (CC BY 2.0)

Pirmą kartą Kamov Ka-26 pakilo dar 1965 metais. Bandymai truko kelerius metus, tačiau jau 1969 metais prasidėjo masinė Kamov Ka-26 gamyba. Šis sraigtasparnis iš pažiūros neatrodo kuo nors labai ypatingas – iš tiesų tokie konstrukciniai sprendimai nebuvo unikalūs. Visgi, jis yra įdomus ir atrodo šiek tiek keistai dėl kelių savo bruožų.

Visų pirma, aišku, pastebėsite, kad už pilotų kabinos yra didelė tuštuma. Ji išduoda apie modulinę sraigtasparnio paskirtį – tą erdvę gali užimti skirtingas funkcijas atliekantys moduliai. Pavyzdžiui, jis gali būti skirtas keleiviams gabenti.

KA-26 su nuimtu keleiviniu moduliu – jame telpa 6 žmonės. (Andrew Thomas, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Nemažai Ka-26 sraigtasparnių buvo naudojami įvairių šalių ginkluotose pajėgose – iš jų net šokinėdavo desantininkai. Visgi, Ka-26 yra gana lėtas, maksimalus greitis siekia vos 170 km/h, todėl karinėms reikmėms jis nėra labai tinkamas. Kita vertus, šio tipo sraigtasparnis anksčiau buvo naudotas ir Lietuvos sienos apsaugai. Ka-26 gali naudoti ir kitus modulius – krovininį, medicininės evakuacijos ir purkštuvo.

Kamov Ka-26 su purkštuvo moduliu skrenda į darbą. (Zátonyi Sándor‎, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Būtent žemės ūkio funkcijas ir tikėjomės, kad atspėsite – Ka-26 purškia laukus. Šiai funkcijai Ka-26 tinka labai gerai ne tik dėl modulinės konstrukcijos, bet ir dviejų į skirtingas puses besisukančių sraigtų. Šis konstrukcinis sprendimas nulėmė, kad pats sraigtasparnis yra gana mažas ir manevringas, o ir oro srautas į žemę nėra per daug stiprus. Pastaroji priežastis yra itin svarbi, nes dėl švelnesnio oro srauto Ka-26 nesužaloja augalų ir  per daug netrukdo chemikalų purškimui. Būtent dėl to Ka-26 buvo plačiai naudojami Ka-26 Vengrijos vynuogynuose – vieno sraigto sraigtasparniai sužalodavo augalus. Plantacijų šeimininkai teigia, kad Ka-26 veikia efektyviau nei tą patį darbą dirbantys lėktuvai – sraigtasparnio oro srautas leidžia efektyviau paskirstyti chemikalus, nes šie nekrenta kaip lietus, o maišosi sūkuriais.

KA-26 purškia vynuogyną Vengrijoje. (Péter Czégény, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Du horizontalūs sraigtai kartu reiškia, kad Ka-26 nereikia uodegos rotoriaus. Taigi, sraigtasparnis yra labai kompaktiškas – sraigtų diametras siekia vos 13 metrų. Tai reiškia, kad Ka-26 gali leistis nedidelėse erdvėse miestuose ar ūkiuose.

Galiausiai, kodėl varikliai atrodo tokie neproporcingai dideli? Iš tikrųjų, tai tik dėl to, kad pats sraigtasparnis yra mažas, o patys varikliai nėra turboreaktyviniai, kaip dabar įprasta, o radialiniai. Kitaip tariant, šie du Vedeneyev M-14V-26 varikliai, išvystantys po 325 ag (239 kW), turi cilindrus. Visgi Ka-26 varikliai kėlė problemų. Visų pirma, jie yra gana dideli, todėl trukdo aerodinamikai. Antra, variklius jungianti velenas yra silpnoji sraigtasparnio vieta. Kadangi ūkiuose Ka-26 dažnai skraido labai sunkiai pakrauti ir naudodami 95 % variklių galios, bet koks lūžis gali būti katastrofiškas.

Dviejų į priešingas puses besisukančių sraigtų technologija turi pranašumų, bet reikalauja daug priežiūros. (Aleksandr Markin, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Keli techniniai Kamov Ka-26 parametrai:

Varikliai – 2X Vedeneyev M-14V-26, 325 ag (239 kW);
Sraigto skersmuo – 2X 13 m;
Ilgis – 7,75 m;
Aukštis – 4,05m;
Krovinio svoris – 900 kg kaip purkštuvo arba 1100 kg kaip skraidančio krano;
Maksimalus greitis – 170 km/h;
Maksimalus skrydžio nuotolis – 400 km;
Maksimalus skrydžio aukštis – 3 km.

Prieš skrydį pildoma chemikalų talpa. (Deutsche Fotothek‎, Wikimedia (CC BY-SA 3.0 de)

Kamov Ka-26 gamyba buvo nutraukta 1985 metais. Iš viso pagaminta 816 sraigtasparnių. Naujausias Kamov Ka-26 palikuonis Kamov Ka-226 2002 metais. Jis atrodo panašiai, tačiau turi reaktyvinius variklius ir ūkiuose tikriausiai nedirbs.



Taip pat skaitykite:

Neįprastų proporcijų australų žemdirbių lėktuvas Transavia PL-12 Airtruk;

10 įdomių faktų apie sraigtasparnius, kurių galbūt nežinojote;

Kam skirtas šis mažytis lokomotyvas?

Ką gėlių laukuose veikia šis neįprastai atrodantis traktorius?

Pellenc Optimum aukštas traktorius be jokių ašių, mikliai renkantis vynuoges.

7 įdomūs faktai apie Lexus, kurių galbūt nežinojote: LFA, markės pavadinimas, kam Toyotai jos reikėjo ir kas svarbiausia Lexus?

Lexus vardas yra vienas iš tų prekinių ženklų, kuris automatiškai asocijuojasi su kokybe. Toyotai priklausantis automobilių gamintojas yra labai sėkminga markė ir net mūsų šalies keliuose yra gana nemažai Lexus markės atstovų. Bet ką iš tikrųjų žinome apie Lexus? Štai 7 įdomūs faktai, kurių galbūt nežinojote.

Nodum.lt publikuojami įvairūs įdomūs faktai apie skirtingas markes. Praeitą pirmadienį siūlėme paskaityti apie Honda. Jei norite sužinoti ką nors ne apie japoniškus automobilius, siūlome paskaityti 7 įdomius faktus apie Jeep. Pilnas tokių rinkinių sąrašas pateikiamas straipsnio apačioje. Na, o dabar – apie Lexus.



Kodėl Toyota sukūrė Lexus?

Kai viena markė priklauso didesnei korporacijai, įprastai tai reiškia, kad kažkada seniau buvo atliktas stambus pirkimas. Tačiau Lexus niekada nebuvo nepriklausomu gamintoju – tai yra tiesiog Toyota korporacijos 1989 metai į pasaulį paleista markė. Dažnai sakoma, kad Lexus – tai tik prabangi Toyota (kaip Audi yra prabangus Volkswagen). Viena vertus, Lexus automobiliai turi atskiras bazes (yra varomi galiniais ratais, priešingai nei Toyota), kitą dizaino kalbą ir sportines ambicijas. Tačiau kita vertus, daugybė Lexus detalių yra tiesiai iš Toyota gamos, įskaitant ir variklius.

Pirmasis Lexus automobilis buvo didelis sedanas LS, skirtas specialiai JAV rinkai. (Enigma3542002, Wikimedia)

Taigi, kodėl buvo sukurta Lexus markė? Septintojo dešimtmečio pabaigoje japoniškų automobilių pardavimai JAV šovė į viršų. Šios mašinos buvo pigesnės, naudojo mažiau degalų, o ir gesdavo rečiau nei amerikietiški konkurentai. Saugodama savo pramonę, JAV vyriausybė 1980 metais nustatė kvotą iš Japonijos importuojamiems automobiliams – buvo galima įvežti tik 1,68 milijonus automobilių per metus. 1985 metais šis apribojimas padidintas iki 2,3 milijonų, tačiau visiems Japonijos gamintojams tai vis tiek buvo per mažai. O kaip uždirbti daugiau kai galioja tokios taisyklės? Atsakymas paprastas – reikia brangesnių automobilių. Taip Toyota sukūrė Lexus, Honda – Acura, o Nissan – Infiniti. Lexus Japonijoje pristatyta tik 2005 metais.

Ką reiškia Lexus pavadinimas?

Įprastai automobilių markių pavadinimai turi kokią nors reikšmę. Dažnai spėliojama, kad prekės ženklas Lexus buvo sukurtas sujungiant du žodžius: luxury ir elegance (prabanga ir elegancija). Taip pat spėjama, kad šis pavadinimas galėjo būti sukurtas kaip luxury exports to the U.S. akronimas. Tačiau realybė yra paprastesnė už fantaziją. Kai Toyota nusprendė kurti naują prabangią markę, buvo pasamdyta amerikiečių įvaizdžio konsultantų įmonė Lippincott & Margulies, kuri pateikė 219 pavadinimo variantų. Iš karto buvo nuspręsta, kad geriausiai tinka Vectre, Verone, Chaparel, Calibre ir Alexis – Lexus vardo tarp geriausių kandidatų nebuvo. Toyota priėmė sprendimą naują markę pavadinti Alexis, tačiau šis žodis labiau asocijavosi su žmonėmis nei su automobiliais, todėl jis buvo šiek tiek pakeistas – dingo raidė A, o I virto U. Taip atsirado Lexus – geras, įsimintinas pavadinimas, pabrėžiantis technologinį mąstymą, bet be jokios gilios prasmės.

Logotipas taip pat daug nereiškia – tai yra tiesiog stilizuota L apvesta ovalu. Toyota teigia, kad logotipo kūrime buvo pasitelktos matematinės formulės, kad tik jis gražiau atrodytų.

Nei Lexus vardas, nei logotipas gilios reikšmės neturi. (mujitra,Wikimedia (CC BY 2.0)

Lexus hibridai

Toyota išpopuliarino hibridines jėgaines automobilių pasaulyje, tačiau šią estafetę nori perimti Lexus. 95 % Jungtinėje Karalystėje parduodamų Lexus yra hibridai. Dar daugiau – būtent Lexus RX 400h tapo pirmuoju hibridiniu automobiliu, sudalyvavusiu ilgose ištvermės lenktynėse. Tai įvyko 2005 Nürburgringo 24 valandų lenktynėse ir taip, Lexus RX 400h yra visureigis. Hibridinės jėgainės visiškai išstūmė dyzelinius variklius iš Lexus gamos.

Lexus RX400h – vienas iš daugelio populiarių Lexus hibridų. (Matthias93, Wikimedia)

Lexus LFA – vienas geriausių visų laikų superautomobilių

Lexus LFA – vienintelis tikras šios markės superautomobilis, pasirodė 2009 metais. Tai – priekyje sumontuotu 4,8 l V10 varikliu varomas superautomobilis, kuris kainavo daugiau nei kai kurie Ferrari modeliai, neturėjo puodelių laikiklių ir iki 100 km/h įsibėgėdavo per 3,8 sekundes. Visiems labiausiai patiko įstabus šio automobilio variklis. Maksimalūs jo sūkiai siekė 9500 apsisukimų per minutę – nuo laisvos eigos iki šių aukštumų variklis įsisukdavo per 0,6 sekundes. Dėl to LFA neturėjo rodyklinio tachometro – rodyklė tiesiog nebūtų spėjusi su tokia sparta. Maksimalus LFA greitis siekė 325 km/h.

Lexus LFA susišlavė visu įmanomus apdovanojimus – nuo geriausio garso iki geriausio variklio. Iš viso pagaminta 500 LFA superautomobilių, kiekvieno iš jų kaina viršijo 320 tūkstančių eurų. Tačiau ir tokia kaina neatpirko gamybos išlaidų – su kiekvienu parduotu automobiliu Lexus prarado ir šiek tiek pinigų.

 

Lexus vardu žymimi ne tik automobiliai

Daug kitų automobilių gamintojų savo vardu žymi ne tik automobilius ir Lexus nėra išimtis – Lexus taip pat gamina jachtas. Na, bent jau vieną. 2017 metais Lexus pristatė Lexus Sport Yacht Concept – atvirą 12,8 metrų ilgio jachtą (taip ją vadino gamintojas), varomą dviem Lexus 5 litrų V8 varikliais. Tai buvo tik koncepcinis modelis, tačiau visai neseniai pristatyta ir LY 650 jachta, kuri, tikriausiai, bus prieinama turtingiems pirkėjams. Ji yra varoma Volvo agregatais, kurie yra specialiai sukurti dideliems kateriams, siekia beveik 20 metrų ilgį ir turi 6 miegamas vietas. Aišku, svarbiausia tai, kad LY 650 atspindi Lexus dizaino kalbą L-finesse ir yra labai kokybiška.

LY 650 – neseniai pristatyta Lexus jachta. (Toyota)

Lexus 2054

Stevenas Spielbergas yra didelis Lexus automobilių gerbėjas. 2001 metais filmuodamas fantastinį filmą Įspėjantis pranešimas (Minority report) Spielbergas paklausė Lexus ar kompanija nenorėtų pabandyti įsivaizduoti, kokie automobiliai važinės 2054 metais. Taigi, Lexus sukūrė tokią koncepciją. Šis automobilis gali pats susirasti parkavimo vietą ir vėliau iš jos atvažiuoti pasiimti šeimininką. Jis atpažįsta savo savininką pagal jo DNR, o kompiuteris leidžia keisti net ir kėbulo spalvą.

Lexus 2054 koncepcija iš filmo Įspėjantis pranešimas (ilikewaffles11, Wikimedia) (CC BY 2.0)

Svarbiausia – kokybė

Norite dirbti Lexus? Sėkmės. Pirmiausia reikės dirbti Toyota automobilių surinkimo linijose ir įrodyti, kad savo užduotį galite atlikti nepriekaištingai. Jei tapsite dažų inspektoriumi (žmogumi, kuris ką tik nudažytuose kėbuluose ieško trūkumų), teks 4 kartus per metus laikyti egzaminą – viena klaida ir šio darbo neteksite. Dauguma Lexus automobilių salonų yra apsiūti oda, bet tik tų karvių, kurios užaugo fermose be spygliuotos vielos – taip užtikrinama, kad oda nebus sugadinta randais. Tokius reikalavimus naudojamai taiko tik pačių prabangiausių automobilių gamintojai – Ferrari, Bentley, Rolls-Royce ir kiti. Kuriant pirmąjį LS buvo nuspręsta, kad mygtukai salone turi būti aukščiausios kokybės, todėl inžinierius juos tikrino prisiklijavęs vis skirtingus dirbtinius nagus, kad įsitikintų, kad jie bus patogūs visiems. To paties automobilio variklio garsą tobulino instrumentų gamintojas Yamaha.

Lexus LFA interjeras. (Nan Palmero, Wikimedia) (CC BY 2.0)

Ir tai dar ne viskas. Dauguma Lexus automobilių naudoja įprastus Toyota variklius. Tačiau didesni varikliai – V6, V8 ir V10 – yra gaminami omenyje turint būtent Lexus, todėl jų blokai yra liejami naudojant vakuumo technologiją, kuri užtikrina, kad jokių trūkumų blokas neturės. Oro kondicionierius, kaip teigiama, džiovina odą ir plaukus, todėl Lexus sukūrė sistemą, kuri leidžia kondicionieriui pašalinti kvapus iš salono, bet kartu drėkinti ir žmonių odą bei plaukus. Ir šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti – Lexus svarbiausia kokybė.



Taip pat siūlome 7 įdomius faktus apie:

Honda

Subaru

Audi

BMW

BMW E30

Peugeot

Jeep

Mįslė technikos mėgėjams – kam buvo skirtas ši mažytė geležinkelių mašina?

Geležinkeliams – jau keli šimtai metų. Jie per visą savo istoriją vis sudėtingėjo ir išaugo į dideles klaidžias sistemas su specializuota įranga ir technologijomis. Todėl nieko keisto, kad kai kurių technikos vienetų paskirtį net sunku pasakyti vien pažvelgus. Tačiau pabandykite – kaip jums atrodo, kam skirtas nuotraukoje matoma maža geležinkelių mašina?

Turime jau kelias tokias mįsles – pabandykite atspėti, ką veikia šis traktorius, ar kam skirta ši neįprastai aukšta žemės ūkio mašina ir kokiuose laukuose ji dirba. Šie straipsniai parašyti taip, kad atsakymo nesužinotumėte, kol nepažiūrėsite į nuotrauką.




Taigi, pažvelkite į šią nuotrauką ir pabandykite atspėti, kokį darbą įprastai dirbdavo ši mašina. Užuomina yra tai, kad šis daiktas yra gana senas ir šiais laikais šį darbą dirba kur kas didesnė technika.

„Kalmaras“ viename Šveicarijos traukinių depe. (Markus Giger, Wikimedia (CC BY-SA 2.5 ch)

Tai – 20 amžiaus pirmojoje pusėje naudotas manevrinis lokomotyvas. Konkrečiai šis mažylis buvo naudojamas Šveicarijoje. Tokie maži lokomotyvai kartais naudojami ir šiandien, bet pakankamai retai. Juos dažniau sutiksite muziejuose ar tiesiog kaip dekoracijas kur nors prie traukinių depų. Tokie lokomotyvai Šveicarijoje, Vokietijoje ir Austrijoje dažnai buvo pravardžiuojami kalmarais – net negalime pasakyti kodėl.

Manevrinis lokomotyvas, kaip galite įsivaizduoti, traukia vagonus. Jo paskirtis – surinkti ir išardyti traukinius. Kai tokie maži lokomotyvai į vietas sustumdo vagonus, prie jų kabinamas didesnis ir galingesnis lokomotyvas, kuris vagonus traukia visos kelionės metu. Savo darbą jie turi atlikti greitai, nes laikas – pinigai, todėl jie dažnai turi magnetinius bamperius. Šie seni manevriniai lokomotyvai buvo varomi elektra (dar seniau – garo varikliais).

1910 metais pagamintas elektrinis manevrinis lokomotyvas, dirbęs Šveicarijoje. (Gestumblindi, Wikimedia)

Kodėl šie manevriniai lokomotyvai tokie maži? Sunku rasti informacijos, tačiau tikėtina, kad jie nestumdė sunkių vagonų. Kad ir kaip ten bebūtų, šiuolaikiniai manevriniai lokomotyvai yra gerokai didesni. Daugelis jų yra varomi dyzelinu, tačiau šalyse, kur labai gerai išplėtotas elektrinis geležinkelių transportas (pavyzdžiui, Šveicarijoje) jie gali būti ir elektriniai. Dyzeliniai yra populiaresni tik dėl to, kad jiems dažnai tenka važinėti vietose, kur kontaktinis tinklas nėra pasiekiamas, o baterijos tiesiog nebūtų praktiškas sprendimas. Štai šis manevrinis lokomotyvas ČME-3ME yra naudojamas Lietuvos Geležinkelių.

Dyzelinis manevrinis lokomotyvas ČME-3ME Vilniuje. (Vytautas LT, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Kuo manevriniai lokomotyvai skiriasi nuo įprastų? Na, visų pirma, jie nėra tokie galingi kaip įprasti lokomotyvai, tačiau turi gana didelį sukimo momentą. Taigi, jie iš vietos gali išjudinti sunkius vagonus, tačiau negali pasiekti didelio greičio. Manevrinių lokomotyvų riedmenys yra mažesni, o ir jie patys nėra tokie dideli kaip įprasti lokomotyvai. Tačiau bene lengviausiai pastebimas skirtumas yra kabina – manevriniai lokomotyvai važinėja abiem kryptimis, kartais vagonus stumdami, o kartais – traukdami, todėl mašinisto vieta yra kiek aukščiau, kad jis turėtų gerą matomumą į visas puses.



Taip pat skaitykite:

Ką gėlių laukuose veikia šis neįprastai atrodantis traktorius?

Pellenc Optimum aukštas traktorius be jokių ašių, mikliai renkantis vynuoges;

10 faktų apie traukinius, kurių galbūt nežinojote;

Kam skirta kartais tarp geležinkelio bėgių matoma dar viena pora tarpusavyje sujungtų bėgių?

Kas galingesnis – lokomotyvas ar lėktuvas?

Betmeno traktorius – kodėl šio Valtra priekiniai ratai pastumti taip toli į priekį?

Kodėl Challenger Terra Gator TG 8333 turi tik tris ratus?

7 įdomūs faktai apie Lexus, kurių galbūt nežinojote: LFA, markės pavadinimas, kam Toyotai jos reikėjo ir kas svarbiausia Lexus?
rugsėjo 17th, 2018

Lexus vardas yra vienas iš tų prekinių ženklų, kuris automatiškai asocijuojasi su kokybe. Toyotai priklausantis automobilių gamintojas yra labai sėkminga markė ir net mūsų šalies keliuose yra gana nemažai Lexus markės atstovų. Bet ką iš tikrųjų žinome apie Lexus? Štai 7 įdomūs faktai, kurių galbūt nežinojote.

Nodum.lt publikuojami įvairūs įdomūs faktai apie skirtingas markes. Praeitą pirmadienį siūlėme paskaityti apie Honda. Jei norite sužinoti ką nors ne apie japoniškus automobilius, siūlome paskaityti 7 įdomius faktus apie Jeep. Pilnas tokių rinkinių sąrašas pateikiamas straipsnio apačioje. Na, o dabar – apie Lexus.



Kodėl Toyota sukūrė Lexus?

Kai viena markė priklauso didesnei korporacijai, įprastai tai reiškia, kad kažkada seniau buvo atliktas stambus pirkimas. Tačiau Lexus niekada nebuvo nepriklausomu gamintoju – tai yra tiesiog Toyota korporacijos 1989 metai į pasaulį paleista markė. Dažnai sakoma, kad Lexus – tai tik prabangi Toyota (kaip Audi yra prabangus Volkswagen). Viena vertus, Lexus automobiliai turi atskiras bazes (yra varomi galiniais ratais, priešingai nei Toyota), kitą dizaino kalbą ir sportines ambicijas. Tačiau kita vertus, daugybė Lexus detalių yra tiesiai iš Toyota gamos, įskaitant ir variklius.

Pirmasis Lexus automobilis buvo didelis sedanas LS, skirtas specialiai JAV rinkai. (Enigma3542002, Wikimedia)

Taigi, kodėl buvo sukurta Lexus markė? Septintojo dešimtmečio pabaigoje japoniškų automobilių pardavimai JAV šovė į viršų. Šios mašinos buvo pigesnės, naudojo mažiau degalų, o ir gesdavo rečiau nei amerikietiški konkurentai. Saugodama savo pramonę, JAV vyriausybė 1980 metais nustatė kvotą iš Japonijos importuojamiems automobiliams – buvo galima įvežti tik 1,68 milijonus automobilių per metus. 1985 metais šis apribojimas padidintas iki 2,3 milijonų, tačiau visiems Japonijos gamintojams tai vis tiek buvo per mažai. O kaip uždirbti daugiau kai galioja tokios taisyklės? Atsakymas paprastas – reikia brangesnių automobilių. Taip Toyota sukūrė Lexus, Honda – Acura, o Nissan – Infiniti. Lexus Japonijoje pristatyta tik 2005 metais.

Ką reiškia Lexus pavadinimas?

Įprastai automobilių markių pavadinimai turi kokią nors reikšmę. Dažnai spėliojama, kad prekės ženklas Lexus buvo sukurtas sujungiant du žodžius: luxury ir elegance (prabanga ir elegancija). Taip pat spėjama, kad šis pavadinimas galėjo būti sukurtas kaip luxury exports to the U.S. akronimas. Tačiau realybė yra paprastesnė už fantaziją. Kai Toyota nusprendė kurti naują prabangią markę, buvo pasamdyta amerikiečių įvaizdžio konsultantų įmonė Lippincott & Margulies, kuri pateikė 219 pavadinimo variantų. Iš karto buvo nuspręsta, kad geriausiai tinka Vectre, Verone, Chaparel, Calibre ir Alexis – Lexus vardo tarp geriausių kandidatų nebuvo. Toyota priėmė sprendimą naują markę pavadinti Alexis, tačiau šis žodis labiau asocijavosi su žmonėmis nei su automobiliais, todėl jis buvo šiek tiek pakeistas – dingo raidė A, o I virto U. Taip atsirado Lexus – geras, įsimintinas pavadinimas, pabrėžiantis technologinį mąstymą, bet be jokios gilios prasmės.

Logotipas taip pat daug nereiškia – tai yra tiesiog stilizuota L apvesta ovalu. Toyota teigia, kad logotipo kūrime buvo pasitelktos matematinės formulės, kad tik jis gražiau atrodytų.

Nei Lexus vardas, nei logotipas gilios reikšmės neturi. (mujitra,Wikimedia (CC BY 2.0)

Lexus hibridai

Toyota išpopuliarino hibridines jėgaines automobilių pasaulyje, tačiau šią estafetę nori perimti Lexus. 95 % Jungtinėje Karalystėje parduodamų Lexus yra hibridai. Dar daugiau – būtent Lexus RX 400h tapo pirmuoju hibridiniu automobiliu, sudalyvavusiu ilgose ištvermės lenktynėse. Tai įvyko 2005 Nürburgringo 24 valandų lenktynėse ir taip, Lexus RX 400h yra visureigis. Hibridinės jėgainės visiškai išstūmė dyzelinius variklius iš Lexus gamos.

Lexus RX400h – vienas iš daugelio populiarių Lexus hibridų. (Matthias93, Wikimedia)

Lexus LFA – vienas geriausių visų laikų superautomobilių

Lexus LFA – vienintelis tikras šios markės superautomobilis, pasirodė 2009 metais. Tai – priekyje sumontuotu 4,8 l V10 varikliu varomas superautomobilis, kuris kainavo daugiau nei kai kurie Ferrari modeliai, neturėjo puodelių laikiklių ir iki 100 km/h įsibėgėdavo per 3,8 sekundes. Visiems labiausiai patiko įstabus šio automobilio variklis. Maksimalūs jo sūkiai siekė 9500 apsisukimų per minutę – nuo laisvos eigos iki šių aukštumų variklis įsisukdavo per 0,6 sekundes. Dėl to LFA neturėjo rodyklinio tachometro – rodyklė tiesiog nebūtų spėjusi su tokia sparta. Maksimalus LFA greitis siekė 325 km/h.

Lexus LFA susišlavė visu įmanomus apdovanojimus – nuo geriausio garso iki geriausio variklio. Iš viso pagaminta 500 LFA superautomobilių, kiekvieno iš jų kaina viršijo 320 tūkstančių eurų. Tačiau ir tokia kaina neatpirko gamybos išlaidų – su kiekvienu parduotu automobiliu Lexus prarado ir šiek tiek pinigų.

 

Lexus vardu žymimi ne tik automobiliai

Daug kitų automobilių gamintojų savo vardu žymi ne tik automobilius ir Lexus nėra išimtis – Lexus taip pat gamina jachtas. Na, bent jau vieną. 2017 metais Lexus pristatė Lexus Sport Yacht Concept – atvirą 12,8 metrų ilgio jachtą (taip ją vadino gamintojas), varomą dviem Lexus 5 litrų V8 varikliais. Tai buvo tik koncepcinis modelis, tačiau visai neseniai pristatyta ir LY 650 jachta, kuri, tikriausiai, bus prieinama turtingiems pirkėjams. Ji yra varoma Volvo agregatais, kurie yra specialiai sukurti dideliems kateriams, siekia beveik 20 metrų ilgį ir turi 6 miegamas vietas. Aišku, svarbiausia tai, kad LY 650 atspindi Lexus dizaino kalbą L-finesse ir yra labai kokybiška.

LY 650 – neseniai pristatyta Lexus jachta. (Toyota)

Lexus 2054

Stevenas Spielbergas yra didelis Lexus automobilių gerbėjas. 2001 metais filmuodamas fantastinį filmą Įspėjantis pranešimas (Minority report) Spielbergas paklausė Lexus ar kompanija nenorėtų pabandyti įsivaizduoti, kokie automobiliai važinės 2054 metais. Taigi, Lexus sukūrė tokią koncepciją. Šis automobilis gali pats susirasti parkavimo vietą ir vėliau iš jos atvažiuoti pasiimti šeimininką. Jis atpažįsta savo savininką pagal jo DNR, o kompiuteris leidžia keisti net ir kėbulo spalvą.

Lexus 2054 koncepcija iš filmo Įspėjantis pranešimas (ilikewaffles11, Wikimedia) (CC BY 2.0)

Svarbiausia – kokybė

Norite dirbti Lexus? Sėkmės. Pirmiausia reikės dirbti Toyota automobilių surinkimo linijose ir įrodyti, kad savo užduotį galite atlikti nepriekaištingai. Jei tapsite dažų inspektoriumi (žmogumi, kuris ką tik nudažytuose kėbuluose ieško trūkumų), teks 4 kartus per metus laikyti egzaminą – viena klaida ir šio darbo neteksite. Dauguma Lexus automobilių salonų yra apsiūti oda, bet tik tų karvių, kurios užaugo fermose be spygliuotos vielos – taip užtikrinama, kad oda nebus sugadinta randais. Tokius reikalavimus naudojamai taiko tik pačių prabangiausių automobilių gamintojai – Ferrari, Bentley, Rolls-Royce ir kiti. Kuriant pirmąjį LS buvo nuspręsta, kad mygtukai salone turi būti aukščiausios kokybės, todėl inžinierius juos tikrino prisiklijavęs vis skirtingus dirbtinius nagus, kad įsitikintų, kad jie bus patogūs visiems. To paties automobilio variklio garsą tobulino instrumentų gamintojas Yamaha.

Lexus LFA interjeras. (Nan Palmero, Wikimedia) (CC BY 2.0)

Ir tai dar ne viskas. Dauguma Lexus automobilių naudoja įprastus Toyota variklius. Tačiau didesni varikliai – V6, V8 ir V10 – yra gaminami omenyje turint būtent Lexus, todėl jų blokai yra liejami naudojant vakuumo technologiją, kuri užtikrina, kad jokių trūkumų blokas neturės. Oro kondicionierius, kaip teigiama, džiovina odą ir plaukus, todėl Lexus sukūrė sistemą, kuri leidžia kondicionieriui pašalinti kvapus iš salono, bet kartu drėkinti ir žmonių odą bei plaukus. Ir šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti – Lexus svarbiausia kokybė.



Taip pat siūlome 7 įdomius faktus apie:

Honda

Subaru

Audi

BMW

BMW E30

Peugeot

Jeep

Kodėl Mercedes-Benz EQC elektromobilis priekyje neturi bagažinės? Kas užima visą tą vietą?
rugsėjo 11th, 2018

Elektros varikliai ir baterijos yra gana sunkūs, tačiau kompaktiški. Elektros varikliai gali būti sumontuoti labai žemai prie ratų sukimosi ašies, o baterijos elektromobiliuose dažniausiai slepiasi po kėbulu. Tai automobiliui suteikia žemą svorio centrą ir daugiau erdvės viduje. Pavyzdžiui, Tesla automobiliai turi po du bagažo skyrius – vieną priekyje ir vieną gale. Tai kodėl naujas krosoveris Mercedes-Benz EQC neturi priekinės bagažinės?

Mercedes-Benz EQC bus pradėtas gaminti kitais metais. Jis yra pasiruošęs kibti į atlapus Audi E-tron ir Jaguar I-Pace elektriniams visureigiams, o ir Tesla Model X pirkėjai gerai pagalvos, ar nevertėtų pirkti Mercedes logotipu pažymėto automobilio. Tokia konkurencija yra geras ženklas, kuris padės kristi kainoms ir sparčiau vystytis technologijoms.




Jaguar I-Pace priekyje turi nedidelį skyrelį daiktams, tokį tikriausiai turės ir Audi E-tron (nors nėra aišku), o Tesla Model X apskritai priekyje turi patogaus dydžio bagažinę, į kurią galima įdėti ir nemažą krepšį. Miesto visureigiai ir turi tokie būti – jie turi būti praktiški. Elektros varikliams leidžiant sutaupyti tiek daug vietos, sunku suprasti, kodėl Mercedes-Benz savo EQC nenori matyti priekinės bagažinės. Tačiau tam yra priežasčių.

Tesla Model X priekinė bagažinė – čia telpa nemažas krepšys ar pirkinių maišas. (Jakub „flyz1“ Maciejewski, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Mercedes nusprendė likti prie daugiau-mažiau tradicinio automobilio silueto – tai diktuoja ir saugumo taisyklės, o ir žmonėms toks dizainas, panašu, patinka. Tačiau dar reikėtų nepamiršti, kad Mercedes-Benz automobilius gamina jau labai ilgą laiką – norėdama drastiškai keisti dizainą, kompanija turėtų gamyklas aprūpinti nauja įranga ir EQC krosoveriui skirti atskirą liniją. Mercedes tam nėra pasiruošusi, todėl šio automobilio surinkimas turi būti iš principo panašus kitiems markės modeliams.

Taigi, kas slepiasi po EQC kapotu? Priekinius ratus sukantis variklis su paprasta vieno laipsnio transmisija, bet viskas paslėpta po lygaus plastiko gaubtais:

EQC priekinės bagažinės neturės, nes ten bus priekinius ratus sukantis variklis ir transmisija. (Daimler nuotrauka)

Taigi, nors variklis galėjo būti sumontuotas žemiau ir kompaktiškiau, gamybos procesų požiūriu šiuos mazgus praktiškiau montuoti įprasto vidaus degimo variklio vietoje. Šis sprendimas leidžia likti prie įprastų automobilių surinkimo praktikų – EQC surinkimo procesas nedaug skirsis nuo to, naudojamo C-Class ar GLC gamyboje. Dar daugiau – šie automobiliai bus gaminami tose pačiose gamybos linijose. Tai reiškia, kad Mercedes-Benz galės EQC automobilius gaminti greičiau ir pigiau, nes nereikės papildomų investicijų ir dedikuotos gamybos linijos su savais darbuotojais ir įrankiais. Tiesa, dėl to nukenčia pirkėjas.

Mercedes-Benz EQC turės tik vieną bagažo skyrių automobilio gale. Taigi, šiuo požiūriu jis neprilygs Tesla Model X automobiliui, tačiau nemanoma, kad tai bus didelė problema. Galimybė greitai sumontuoti priekinį jėgos agregatų modulį leis išlaikyti žemesnę automobilio kainą, kad šis galėtų konkuruoti su artimiausiais automobiliais rinkoje. Dar daugiau – tai supaprastins remontą, jei jo kada prireiktų.

Mercedes-Benz EQC bus išties praktiškas automobilis ir be papildomos bagažinės. (Daimler nuotrauka)

Visgi Tesla fanai šypsosi – Mercedes-Benz patingėjo. Galbūt, tačiau Tesla padėtis visada buvo visiškai kitokia. Tesla niekada negamino automobilių su vidaus degimo varikliu, todėl jo gamybos linijos jiems niekada ir nebuvo pritaikytos. Kita vertus, tai vis tiek yra tik laikinas žingsnis – plečiantis Mercedes elektromobilių gamai tikriausiai atsiras ir specializuotos gamybos linijos, ir priekinė bagažinė.

Beje, tai taip pat yra priežastis, kodėl priekinės bagažinės gali neturėti ir Audi E-tron, o Jaguar I-Pace priekyje yra tik labai nedidelis skyrelis, kuriame tilps gal tik moteriškas rankinukas. Labai tikėtina, kad papildomos bagažinės priekyje neturės ir Bentley Speed 6. Šios senos gamyklos yra tiesiog parengtos kai kuriuos jėgos agregatus montuoti priekyje, o bagažinę – gale.



;

Taip pat skaitykite:

BMW dar praeitame amžiuje kūrė elektromobilius – mažylis E1;

Elektrinis mikroautomobilis Zele – bene prasčiausiai atrodantis Zagato kūrinys;

Elektriniai sunkvežimiai prieš 100 metų;

Bentley Speed 6 -prabangus elektrinis konceptas.

7 faktai apie Honda, kurių galbūt nežinojote: keturi vairuojami ratai, VTEC, lyderystė ir patikimiausias sportinis automobilis (Video)
rugsėjo 10th, 2018

Japoniški automobiliai mūsų kraštuose yra visai mėgstami. Jie giriami už patikimumą, gražų dizainą, kokybiškus variklius ir technologijas. Honda yra vienas iš tų gamintojų, kurių vardas asocijuojasi su kokybe ir patikimumu. Bet ką iš tiesų žinome apie šią markę? Pristatome 7 faktus apie Honda, kurių galbūt nežinojote.

Anksčiau Nodum jau publikavo kelis panašius įdomių faktų rinkinius apie kitas markes – pilną sąrašą rasite straipsnio apačioje. Taip pat siūlome paskaityti ir apie patį pirmąjį Honda automobilį – mažytį pikapą. Na, o dabar – prie negirdėtų faktų.



Honda lyderiauja ne automobilių rinkoje

Honda yra vienas iš didžiųjų Japonijos automobilių gamintojų – būtent taip mūsų galvoje įsitvirtinęs šis prekinis ženklas. Tačiau Honda gamina kur kas daugiau nei automobilius. Visų pirma, Honda yra didžiausias motociklų gamintojas pasaulyje ir šiuo titulu gali pasigirti nuo pat 1959 metų. Honda taip pat gamina visą eilę katerių variklių, elektros generatorių, įrankių ir kitų daiktų, kuriems reikia variklio. Todėl nieko keisto, kad Honda yra didžiausias vidaus degimo variklių gamintojas pasaulyje – per metus jų surenka daugiau nei 14 milijonų vienetų. Nepaisant tokio kiekio, nepamirštama ir kokybė – Honda varikliai yra laikomi itin patikimais.

Tačiau Honda žvalgosi ir į dangų. HondaJet, pirmasis kompanijos serijinės gamybos lėktuvas, yra greičiausias ir ekonomiškiausias savo kategorijoje. Tiesa – ir brangiausias. Tai – itin mažas verslo klasės reaktyvinis lėktuvas su dviem varikliais, kuriame telpa 6-8 žmonės. 2017 metais net 43 HondaJet lėktuvai nukeliavo pas pirkėjus – pagal šį rodiklį Honda taip pat pirmavo šioje orlaivių kategorijoje. Na, o pagal automobilių gamybos apimtis Honda visada lieka antroje pirmo dešimtuko pusėje.

HondaJet yra ypatingai gražus, ekonomiškas ir greitas kompaktiškas verslo klasės reaktyvinis lėktuvas. (Honda)

Kas pagamino vieną patikimiausių visų laikų sportinių automobilių?

Honda – juk apie ją ir straipsnis. Honda S2000 – ne vieno automobilių entuziasto svajonė. Greitas, lengvas, gražus automobilis, kuris lengvai pasiduoda modifikacijoms. Tačiau ar žinojote, kad S2000 yra vienas patikimiausių visų laikų sportinių automobilių? Kai buvo gaminami, šie automobiliai gesdavo itin retai. Iš tiesų, pagal pirkėjų pasitenkinimą S2000 buvo pirmaujantis automobilis pasaulyje 2000-2006 metais. Vos tik S2000 gamyba buvo nutraukta 2009 metais, patikimiausiu sportiniu automobiliu tapo Porsche 911.

Honda S2000 – vienas patikimiausių visų laikų sportinių automobilių. (Rich Niewiroski Jr., Wikimedia (CC BY 2.5)

When VTEC kicks in..

VTEC – vienas geriausiai žinomų Honda kompanijos išradimų. VTEC technologiją išrado Honda inžinierius Ikuo Kajitani. Pirmasis automobilis su šia sistema Japonijoje buvo Honda Integra, Europoje –  Honda CRX. VTEC – tai hidrauliškai valdoma mechaninė vožtuvų kontrolės sistema. Gana grubus apibrėžimas, tačiau iš esmės, VTEC technologija pasižymintys varikliai turi paskirstymo veleną su dviem ar net trimis profiliais, kurie yra hidrauliškai parenkami pagal variklio sūkius. Tikriausiai jums tai neįdomu. Kas yra įdomu, tai VTEC sumažina variklio degalų sąnaudas prie žemų apsukų, ir padidina galią prie aukštų. Tai Honda automobiliams suteikė unikalų charakterį – bėgėjantis buvo galima pajusti momentą, kai vožtuvai staiga atsidaro plačiau ir automobilis įgyja daugiau galios.

 

Honda į modelių pavadinimus įdeda daug darbo

A6, E220, 530, 607 – kuris iš šių automobilių pavadinimų jums atrodo gražiausias? Visi jie yra vienodi – tik numeriai ir raidės, kuriuos lengva interpretuoti, o gamintojams nereikia kūrybiškumo. Honda į savo modelių vardus visais laikais įdėjo šiek tiek daugiau darbo. Accord šį pavadinimo gavo, nes Honda norėjo pabrėžti harmoniją tarp automobilio ir jo vairuotojo (lotyniškai accordāre reiškia širdis į širdį). Tuo tarpu Civic taip pavadintas siekiant pabrėžti jo miestietišką charakterį ir visuomenę kaip bendrą grupę (lotyniškas cīvicus reiškia miestą arba piliečius). Tiesa, pavadinimai kuriami ne visada. NSX reiškia tiesiog Naujas Sportinis automobilis X, o S2000 – Sportinis 2000 (nuoroda į variklio darbinį tūrį).

Pirmos kartos Honda Accord – šis pavadinimas pabrėžia žmogaus ir automobilio harmoniją. (Kieran White, Wikimedia (CC BY 2.0)

Beje, Honda visada mėgo muzikinius automobilių pavadinimus – Accord, Jazz, Concerto, Ballade. Prelude į šią eilę labai tiko, tačiau Prelude vardas 1978 metais priklausė Toyota kompanijai. Visgi, pastaroji leido taip pavadinti naują Honda sportinį automobilį, nes šis vardas tiesios tiko.

Prie Ayrton Senna pergalių prisidėjo Honda varikliai

Honda visais laikais siekė gaminti sportiškus automobilius, todėl dalyvavo lenktynėse. Honda turėjo nuosavą Formulės 1 komandą, tačiau su ja nepasiekė didžių pergalių. Kita vertus, McLaren bolidai su Honda varikliais važiavo net labai neprastai. Visos trys (1988, 1990, ir 1991 metais) legendinio brazilų lenktynininko Ayrton Senna čempionato pergalės buvo pasiektos su Honda varikliais.

Ayrton Senna McLaren bolide, su kuriuo 1991 metais iškovojo čempiono titulą. (Stuart Seeger, Wikimedia (CC BY 2.0)

Kam vairuoti dviem ratais, jei galima keturiais?

Visais keturiais ratais vairuojamų automobilių turėjo kelios markės dar iki Honda bandymų devintojo dešimtmečio pabaigoje. Tačiau beveik visos šios sistemos buvo labai sudėtingos ir brangios, todėl buvo naudojamos tik sportiniuose automobiliuose. 1987 metais pasirodęs Honda Prelude tapo pirmuoju masinės gamybos automobiliu su mechanine keturių vairuojamų ratų sistema. Tiesa, ji buvo tik papildomos įrangos dalis ir Honda prognozavo, kad tik 30 % naujojo Prelude pirkėjų susidomės šia sistema. Iš tikrųjų šią varnelę papildomos įrangos užsakymo lape pažymėjo net 80 % pirkėjų.

Trečiosios kartos Honda Prelude – pirmasis masinės gamybos automobilis su mechanine keturių vairuojamų ratų sistema. (Jeremy, Wikimedia (CC BY 2.0)

Šviesi ateitis

Honda praeitis yra nusėta didžiais inžineriniais pasiekimais, tačiau ir kompanijos ateitis yra labai šviesi. Iš kur tai žinome? Dėl vis dar gyvo inovatyvaus požiūrio. Honda tapo pirmuoju neamerikietišku automobilių gamintoju įsikūrusiu JAV. Honda taip pat toli pasistūmėjo vandenilio kuro elementų technologijose. Jau po truputį kalbama ir apie pamainą sportiniam S2000, o jau visai netolimoje ateityje į gatves išriedės štai tokie elektriniai miesto automobiliai:

Honda Urban EV į gatves išriedėti gali jau kitais metais. (MB-one, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Honda visada išsilaikė su naujausiomis automobilių pasaulio tendencijomis ir atsispyrė pagundai jungtis į dideles korporacijas. Nesupraskite klaidingai – Honda yra antras pagal dydį Japonijos automobilių gamintojas. Tačiau nei glaudūs finansiniai ryšiai su Toyota, nei aljansai su Europos gamintojais Honda nesudomino.



Taip pat siūlome 7 įdomius faktus apie:

Subaru

Audi

BMW

BMW E30

Peugeot

Jeep

7 faktai apie Subaru: keistuolis Brat, orlaiviai, ralio karaliaus mitas ir nepralenkiamas patikimumas (Video)
rugpjūčio 29th, 2018

Subaru – tai gerai žinoma automobilių markė, garsėjanti visais ratais varomomis mašinomis. Subaru vardas yra asocijuojamas su patikimumu, pravažumu ir pergalėmis ralio trasose. Tačiau ko apie šią markę jūs galbūt nesate girdėję? Štai 7 įdomūs faktai.

Anksčiau Nodum jau publikavo kelis panašius įdomių faktų rinkinius apie kitas markes – pilną sąrašą rasite straipsnio apačioje. Taip pat siūlome paskaityti ir apie patį pirmąjį Subaru automobilį. Na, o dabar – prie negirdėtų faktų.



Subaru – didžiulės korporacijos dalis

Kažkodėl Subaru markė yra laikoma palyginti maža. Gamybos apimtimis Subaru, žinoma, nusileidžia didiesiems gamintojams, o ir modelių gamoje turi visai nedaug – šiuo metu Lietuvoje siūlomi tik 7 (Japonijoje dar parduodama eilė Subaru kei automobilių). Tačiau Subaru markė iš tikrųjų yra didžiulės Subaru Corporation, anksčiau vadintos Fuji Heavy Industries, dalis. Kitos Subaru korporacijos dalys gamina lėktuvų detales Boeing ir Airbus, surinkinėja  karinius sraigtasparnius, gamina šiukšlių surinkimo sunkvežimius, gatves šluojančius robotus ir kitą įrangą. Iki 2003 metų Subaru korporacija gamino ir autobusus. Beje, 16,48 % Subaru korporacijos akcijų priklauso Toyota.

Šis bepilotis sraigtasparnis yra Subaru motininės korporacijos divizijos kūrinys. (Hunini, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Kuklios Subaru pergalės Pasaulio Ralio Čempionate

Subaru yra laikomas ralio trasų užkariautoju, tačiau tai yra kiek perdėtas mitas. Subaru Pasaulio Ralio Čempionatą laimėjo tik tris kartus, paskutinį kartą – 2003 metais. Palyginimui, Mitsubishi, Peugeot, Volkswagen ir Toyota nuskynė po 4 pergales, Lancia – 5, Citroën – 9. Tačiau Subaru su Pasaulio Ralio Čempionatu siejamas ne be reikalo. Subaru Impreza WRX modeliai šį vardą gavo būtent dėl šių lenktynių – WRX raidės reiškia World Rally eXperimental. Tuo pačiu paminėsime, kad STI raidės reiškia Subaru Tecnica International – sportinę markės diviziją.

Subaru automobilis tikrina trasą prieš Pasaulio Ralio Čempionato etapą Portugalijoje 2017 metais. (Caio Reinhardt, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Subaru automobiliai yra neįtikėtinai patikimi

Egzistuoja kelios markės, galinčios pasigirti itin patikimais automobiliais. Tarp jų tikrai būtų Toyota ir Mercedes, bet šalia jų turėtume įrašyti ir Subaru. Iš visų per pastaruosius 16 metų pagamintų Subaru automobilių, 96 % vis dar yra kelyje. Įsivaizduokite, kiek automobilių patenka į autoįvykius, yra prastai prižiūrimi ar važinėja ekstremaliomis sąlygomis. Aišku, 12 metų nėra labai daug, tačiau pagal šį rodiklį Subaru lenkia visus konkurentus (aišku, neskaitant itin brangių automobilių gamintojų, tokių kaip Bugatti ar Rolls-Royce). Beje, mechanikai teigia, kad daugiausia bėdų kyla su automatinėmis transmisijomis, o anksčiau – rūdijančiais kėbulais.

Subaru automobiliai – vieni patikimiausių gatvėse. (Aero7, Wikimedia (CC BY-SA 2.5 my)

Keistuolis Subaru pikapas

Subaru 1978-1994 metais gamino mažytį pikapą Brat. Žinote, kas mėgsta pikapus? Amerikiečiai, tačiau lengviems sunkvežimiams, koks Brat ir buvo, tuomet taikytas gana didelis 25 % tarifas. Subaru suvokė, kad pigus automobilis JAV kainuos per daug, jei teks mokėti šį mokestį. Todėl buvo nuspręsta į krovinių skyrių sumontuoti porą plastikinių atbulai atsuktų sėdynių. Tai leido Brat importuoti kaip įprastą keleivinį automobilį. Tiesa, ne viena draudimo kompanija savo keleiviams uždraudė šiomis sėdynėmis naudotis. Jas pamatyti galite šioje Brat apžvalgoje, o štai kaip atrodė pikapas be jų:

Subaru Brat – JAV ir Kanadoje šie automobiliai turėjo papildomas plastikines sėdynes krovinių skyriuje gale. (Ferjim, Wikimedia)

Subaru ir Boxer varikliai

Priešingai nei kartais teigiama, Subaru Boxer tipo variklių neišrado. Boxer tipo varikliuose cilindrai yra išdėstyti horizontaliai, priešingai vienas kitam. Tai reiškia, kad automobilio svorio centras gali būti žemiau, o pats variklis yra geriau subalansuotas. Subaru Boxer tipo variklius naudoja nuo pat 1966 metų – jie buvo siūlomi beveik visuose šios markės modeliuose. Nors Boxer variklius naudojo ir kiti gamintojai, tokie kaip Porsche, Volkswagen ar Toyota, būtent Subaru juos naudoja plačiausiai. Tai yra lygiai toks pat išskirtinumas kaip ir visų varančiųjų ratų pavara, kurią Subaru taip pat siūlo beveik visuose savo modeliuose.

Subaru Boxer dyzelinis variklis. (160SX, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Subaru visų varomų ratų pavara

Subaru sukūrė naujovišką Simetrinę Visų Varomų Ratų sistemą (Symmetrical All Wheel Drive arba SAWD). Ją sudaro Boxer variklis, centre sumontuoti velenai ir vienodo ilgio pusašiai. Ši sistema, ne kartą apdovanota už savo patikimumą ir pravažumą, gali pasigirti ir tuo, kad padeda išlaikyti žemą automobilio svorio centrą. Nuo 1996 metų beveik visi Subaru automobiliai yra siūlomi su SAWD sistema – jos neturi tik sportinis BRZ ir kei klasės mažyliai.

Subaru SAWD ir Audi Quattro palyginimas

 

Subaru – stebėtinai japoniška markė

Sakysite, kad tai nesąmonė, bet nemažai mūsų perkamų japoniškų automobilių yra pagaminti ne Japonijoje. Tikėtina, kad jūsų įsigyta Toyota Auris ar Avensis yra pagaminta Jungtinėje Karalystėje, C-HR ar Corolla – Turkijoje, Yaris – Prancūzijoje. Lygiai taip pat yra ir su kitomis markėmis. Tačiau net 75 % tarptautinėje rinkoje parduodamų Subaru automobilių yra iš tikrųjų surinkti Japonijoje. Tai – labai aukštas skaičius, lenkiantis didžiąją dalį visų Japonijos automobilių gamintojų.

Subaru Dias Wagon – vienas iš markės kei automobilių, kurių Lietuvoje nesutiksime. (DY5W-sport, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Subaru yra įdomi ir palyginti jauna markė. Bus įdomu pažiūrėti, ką Subaru gali pasiūlyti ateityje, kurioje daugelis įsivaizduoja elektra varomus elektromobilius ir hibridus. Subaru ruošiasi gaminti didelį visureigį, nes jie yra gana populiarūs, taip pat kalbasi su Toyota dėl naujų elektromobilių. Tuo tarpu entuziastai norėtų energingų sportinių automobilių, kurių pasirodymas gatvėse yra tikrai laukiamas.



Taip pat siūlome 7 įdomius faktus apie:

Audi

BMW

BMW E30

Peugeot

Jeep

Didelę ankstyvojo automobilizmo problemą buvo norima išspręsti diskus barstančiu mechanizmu
rugpjūčio 27th, 2018

20 amžiaus pradžioje automobiliai dar tik kilo į viršūnes. Kai kurie į juos žiūrėjo skeptiškai, o kiti juos iš karto pamilo. Automobilis tapo prestižo klausimu – kurį laiką bet koks automobilis gatvėje atkreipė praeivių žvilgsnius. Atsiminkite – juk pačioje 20 amžiaus pradžioje net ir miestuose dominavo arklių traukiami vežimai. Tačiau būta problemų. Kuo daugiau automobilių buvo gatvėse, tuo dažnesnės buvo avarijos. Bet kaip sustabdyti žmones nuo pasišalinimo iš įvykio vietos?

Nors laikai buvo kiti, automobilių vairuotojai nešė didžiulę atsakomybę. Jie privalėjo važinėti lėtai ir praleisti pėsčiuosius. Tačiau atsiminkite, kad 20 amžiaus pradžioje automobiliai populiarėjo retai. Tai reiškia, kad 2-4 dešimtmečiuose gatvėse buvo daug nepatyrusių vairuotojų.



Čia galime atsiminti įdomų fenomeną – pirmasis vairuotojas, pirmasis pilotas, pirmasis chirurgas ir kiti pirmieji specialistai neturėjo instruktorių. Patirties stoka lėmė, kad miestų gatvėse buvo nemažai eismo įvykių. Niujorkas jau tada buvo didelis ir svarbus megapolis, galimybių miestas, kuriame iš avarijų vietos vairuotojai masiškai pasišalindavo vengdami atsakomybės. Problema buvo tokia akivaizdi, kad ją išspręsti ryžosi vienas Naujojo Džersio teisininkas, pasiūlęs specialų įrenginį, kuris neleistų palikti eismo įvykio vietos nepalikus įrodymų.

Pabirusius diskus su valstybiniu numeriu turėjo būti labai sunku surinkti.

Šis išradimas buvo paprastas už bamperio montuojamas indas su apvaliais metaliniais diskais. Ant disko turėjo būti užrašytas automobilio valstybinis numeris. Idėja buvo tiesiog genialiai paprasta – avarijos metu bamperis sulaužytų indą ir diskai pabirtų kelyje. Jų būtų tiek daug, kad išlipęs vairuotojas jų nespėtų surinkti. Jei jis pabėgtų, vietoje liktų diskas, kuris leistų jį identifikuoti. Idėjos sumanytojas teigė, kad įmanoma sukurti tokį mechanizmą, kuris diskus išbarstytų ir po smūgio į pėsčiajį. Nors žurnalas Modern Mechanix šį išradimą vadino ateitimi, iš tikrųjų jis neprigijo.

Ir nelabai galėjo prigyti, nes tokia sistema turi rimtų problemų. Visų pirma, kažkas ją turėtų sumontuoti. Galėtų automobilių gamintojai, tačiau tuomet ant tokio disko būtų ne valstybiniai numeriai, o kėbulo numeris. Antra, tokio mechanizmo reikia tik ribotam vairuotojų skaičiui ir ji nesuteikia saugumo. Trečia, nedrausmingi vairuotojai rastų būdų kaip šį daiktą pašalinti. Aišku, jį galėtų tikrinti techninės apžiūros darbuotojai, tačiau pats mechanizmas nėra patikimas. Šiais laikais naudojamos kameros veikia kur kas geriau.

Taigi, šis mechanizmas nebuvo pritaikytas. Iš eismo įvykių bėgančių vairuotojų sumažėjo dėl didžiulių baudų, visuomenės sąmoningumo ir stebėjimo technologijų.



Taip pat skaitykite:

7 išradimai į mūsų laikus atkeliavę iš Antrojo pasaulinio karo laikų;

Robotai-užpakaliai – kam kažkas juos sukūrė?

Kokie dronai skraidė Antrojo pasaulinio karo metais?

Kaip buvo išrasti arbatos maišeliai?

Ar tikrai bėgimo takeliai buvo išrasti žmonėms kankinti?

Traktorius, kurio šiaip sau niekur nesutiksite – ypatingai modifikuotas John Deere 8295RT (Video)
rugsėjo 21st, 2018

John Deere traktoriai Lietuvos ūkininkams yra gerai pažįstami. Jie yra giriami dėl patikimumo ir technologijų, nors, aišku, kaip ir viskas šiame pasaulyje, patinka ne visiems. Tikriausiai daugelis su traktoriais besidarbuojančių žmonių atpažintų ir vikšrinį modelį 8295RT. Tačiau taip iškelto ir papildomus du ratus turinčio John Deere 8295RT tikriausiai nesate matę.

Ne paslaptis, kad traktoriai, kaip ir automobiliai, gali būti modifikuojami. Internete dažnai apkalbamas Betmobiliu pravardžiuojamas Valtra T171 Advance su toli į priekį iškeltais ratais. Jis taip modifikuotas buvo ne dėl išskirtinės išvaizdos, o tiesiog kovojant su žemės sumynimu. Kviečiame paskaityti ir apie tą traktorių, o dabar pažvelkime į šį modifikuotą John Deere 8295RT.



John Deere 8295RT – tai didelis vikšrinis traktorius, skirtas įvairiems žemės ūkio darbams. Vikšrai jam reikalingi siekiant padidinti sukibimą ir tuo pačiu sumažinti spaudimą į žemę. Bent keletas John Deere 8295RT traktorių yra ir Lietuvoje, kur jie aria, kultivuoja žemę bei atlieka kitus darbus. Tik nei vienas iš jų neatrodo taip:

John Deere 8295RT iškeltas bent 93 cm. (Лидия Петровна, Youtube)

Tai – visiškai unikaliai modifikuotas John Deere 8295RT traktorius. Visa vikšrų konstrukcija pakeista taip, kad traktoriaus kabina ir variklis būtų kur kas aukščiau. Taigi, vikšrai yra ilgesni, jie turi papildomą didelį ratą, varantysis ratas atsidūrė konstrukcijos viršuje. Įdomu tai, kad bent jau iš pirmo žvilgsnio vikšrų kontakto su žeme plotas išliko nepakitęs – jie tiesiog įgavo papildomo aukščio. Ir jei manote, kad dėl to traktorius prarado stabilumą, esate teisūs – jam reikalinga papildoma pora ratų, kurie seka už vikšrų. Štai kaip atrodo panašus, nemodifikuotas, tačiau šiek tiek galingesnis John Deere 8345RT:

John Deere 8345RT – modifikuotas traktorius prieš tai atrodė maždaug taip. (Terren, Wikimedia(CC BY 2.0)

Taigi, kam prireikė tokio stipriai modifikuoto traktoriaus? Ogi vienam vynuogynui Prancūzijoje. Vynuogių plantacijos – tai labai specifiniai ūkiai, turintys unikalių poreikių. Jiems kuriamos įvairios specializuotos mašinos, tarpk kurių yra ir traktoriai. Aukšta šio modifikuoto monstro prošvaista leidžia jam važiuoti virš vynuogių eilių jų nesužeidžiant. Priekyje galima sumontuoti įvairius įrankius, pavyzdžiui, smulkintuvą ar genėtuvą. Štai trumpas prancūzų reportažas apie šį modifikuotą John Deere 8295RT:

 

Tokio traktoriaus prireikė vienam vynuogynui Prancūzijos Šampanės regione. Jis susidūrė su tinkamo traktoriaus trūkumu – rinkoje siūlomi aukšti traktoriai buvo nepakankamai universalūs ir galingi, dauguma nešiojo ratus. Vikšrai traktoriaus svorį paskirsto didesniame plote, todėl jie trapiems vynuogynams yra labai svarbūs. Savo širdimi šis  John Deere 8295RT tebėra toks, koks buvo – jis yra varomas 9 litrų 6 cilindrų variklio, išvystančio 295 arklio galias. Paaukštinta važiuoklė buvo sukurta panaudojus seno John Deere kombaino dalis – modifikuoto traktoriaus korpusas yra bent 93 centimetrais aukščiau nei buvo. Modifikuotas traktorius yra pakankamai universalus – jis gali mulčiuoti, tręšti, purkšti, genėti, sėti. Plačiai sumontuoti vikšrai apima net tris vynuogių eiles, nors dažniausiai dirbama tik su vidurine.

Modifikavimas užtruko net 2 metus. Prireikė daug pamąstymų, tačiau paties traktoriaus labai modifikuoti nereikėjo – pakeitus vikšrų konstrukciją jis greitai sugrįžtų į originalią būklę. Būtent dėl to John Deere 8295RT ir buvo pasirinktas kaip tinkamiausia bazė šiam projektui.



Taip pat skaitykite:

Betmeno traktorius – kodėl priekiniai šio traktoriaus ratai buvo iškelti prieš variklį?

Challenger Terra Gator TG 8333 – keistas triratis milžinas;

Ferrari Sky Jump V95 Dualsteer – mažas keistuolis su vikšrais ir dvigubu vairavimo mechanizmu;

Pellenc Optimum – vynuoges skenantis itin aukštas traktorius;

10 įdomių faktų apie traktorius, kurių galbūt negirdėjote;

Teisė taisyti – ūkininkai JAV bando išsikovoti teisę taisyti savo traktorius.

MAN miesto sunkvežimio vizija CitE – koncepcinis modelis sukurtas per vos 18 mėnesių
rugsėjo 19th, 2018

Hanoveryje vyksiančioje komercinių automobilių parodoje IAA 2018 Vokietijos autobusų ir sunkvežimių gamintojas MAN pristatys įdomią miesto sunkvežimio koncepciją. CitE pavadintas sunkvežimis stebina ne tik technologijomis, bet ir koncepcinio modelio kūrimo tempu – jis nuo nulio sukurtas vos per 18 mėnesių. Ir, aišku, yra varomas elektra.

Šiais laikais nauji modeliai kuriami metų metus. Vos į gatves išrieda kokia nors nauja mašina, žinokite, kad jos pamaina jau yra kuriama. Tačiau MAN pademonstravo, kad turi galimybes naujus modelius kurti ir kur kas greičiau. Ir tai nėra tik naujas dizainas – CitE yra pilnai veikiantis elektrinio miesto sunkvežimio prototipas.



Vis daugiau gamintojų siūlo gaminti elektrinius miesto sunkvežimius. Visi suvokia, kad ateitis priklauso elektrinėms transporto priemonėms, tačiau baterijos vis dar yra ribojantis faktorius. Mieste nereikia įveikti labai ilgų atstumų, todėl baterijų trūkumai nėra tokia didelė problema. Čia taip pat kur kas svarbiau sumažinti oro taršą bei triukšmą, o Volvo Trucks netgi mano, kad elektriniai sunkvežimiai padės kovoti su kamščiais. Su tomis mintimis sukurtas ir MAN CitE, tačiau jo dizaine labai didelis dėmesys buvo skirtas ergonomikai.

MAN CitE pasižymi itin žema kabina. Laiptelis yra tik 350 mm aukštyje, o elektra atidaromos durys palieka didelę angą įėjimui. Dar daugiau – durelės nuslenka atgal, jų nereikia plačiai atidaryti. Tai pravers sunkvežimį pastačius siaurose vietose. CitE viduje vairuotojas suras plokščias grindis be jokių nelygumų ir kliūčių, o ir keleivio sėdynė lengvai pasitraukia iš kelio, todėl vairuotojas galės lengvai, visiškai išsitiesęs įlipti per vienas ir per kitas duris. Kabinoje yra visa eilė lentynų ir spintelių daiktams ir smulkioms siuntoms. Specialūs laikikliai skirti dokumentamsir plašetiniam kompiuteriui tikrai padės palaikyti tvarką, o gėrimai galės šalti specialiame šaldomame skyrelyje tarp sėdynių.

MAN CitE – nedidelis miesto sunkvežimis su itin žema kabina, 100 km įveikiamu atstumu ir moderniu dizainu. (MAN nuotrauka)

Beje, vairuotojams mieste turėtų patikti ir didelis sunkvežimio stiklas. Panašu, kad CitE dizainas buvo įkvėptas MAN autobusų, o ne kitų sunkvežimių, tačiau tai šiam modeliui suteikia unikalią išvaizdą, o vairuotojui – puikų matomumą. Prie to prisideda ir kameros, kurios pakeitė veidrodėlius. Tai nebūtų pirmasis sunkvežimis be veidrodėlių – jų neturės masinės gamybos naujasis Actros. Tačiau panašu, kad MAN dar nėra to visiškai apsisprendę, nes kai kuriose nuotraukose CitE veidrodėlius visgi turi. Kad ir kaip ten bebūtų, MAN CitE papildomai turės ir kamerų sistemą, kuri užtikrins 360 laipsnių vaizdą aplink sunkvežimį, matomą dideliame ekrane kabinoje prie GPS informacijos.

Galiausiai, pakalbėkime apie tai, kas visiems įdomu – elektrinę CitE širdį. Kadangi šis sunkvežimis neturi dyzelinio variklio, kabina gali būti sumontuota žemiau – vairuotojui lengviau matyti šalia stovinčius automobilius, važinėjančius dviračius ir vaikštinėjančius pėsčiuosius. Tai stipriai pagerins saugumą mieste. Elektros variklis yra sumontuotas bazės centre, o likusią rėmo dalį užima ličio jonų baterijos. Gamintojas teigia, kad CitE palaikytų miestui įprastą greitį, o baterijų pakaktų mažiausiai 100 km.

Visos MAN naujovės IAA 2018 komercinių automobilių parodoje – atkreipkite dėmesį, kad šioje nuotraukoje CitE turi veidrodėlius. (MAN nuotrauka)

CitE sunkvežimis atliktu labai paprastas pristatymo mieste užduotis. Išvežiotų prekes, siuntas, galbūt net padėtų miesto valymo tarnyboms. Visi elektros agregatai yra saugiai sumontuoti rėme, todėl viršutinį krovinių kėbulą galima keisti, keičiant ir sunkvežimio paskirtį. MAN kol kas nedrąsiai kalba apie masinę CitE gamybą – pirmiausia bus stebima potencialių pirkėjų reakcija IAA 2018 komercinių automobilių parodoje. Visgi jei CitE bus priimtas šiltai, MAN teigia, kad masinės gamybos sunkvežimis, sukurtas CitE pagrindu, būtų paruoštas gamybai per porą metų.



Taip pat skaitykite:

Volvo pristatė elektrinį autonominį vilkiką be kabinos;

Volvo mano, kad elektriniai vilkikai sumažins kamščius;

Vokietijoje statomi elektriniai greitkeliai;

Tesla Semi nuvažiuojamas nuotolis bus dar didesnis nei planuota anksčiau;

Elektriniai sunkvežimiai nėra jokia naujiena – jie važinėjo dar prieš 100 metų;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote.

Ka-26 – kodėl šis sraigtasparnis atrodo toks keistas? Kam jis buvo skirtas?
rugsėjo 18th, 2018

Sraigtasparniai yra gana universalūs orlaiviai – jie praverčia įvairiose situacijose ir gali dirbti įvairius darbus. Galimybė kilti ir leistis vertikaliai yra didžiulis pranašumas, dėl kurio sraigtasparniams nėra būtini pakilimo takai. Tačiau kai kurie sraigtasparniai atrodo keisčiau nei kiti. Pavyzdžiui, ar pažvelgę į Ka-26 pasakytumėte, kodėl jis taip atrodo? Du horizontalūs sraigtai, du dideli varikliai abiejuose šonuose ir atvira erdvė tiesiai už pilotų kabinos – kam jis skirtas?

Tai – dar viena mįslė technikos mėgėjams. Praeitą kartą kvietėme pabandyti atspėti, kam skirtas visai mažas lokomotyvas, o anksčiau klausėme ką gėlių laukuose veikia keistai atrodantis traktorius. Na, o jei norite daugiau paskaityti apie keistus orlaivius, kviečiame užmesti akį į straipsnį apie British Aerospace 146.



Taigi, kam skirtas Kamov Ka-26? Minėjome, kad sraigtasparniai būna labai universlūs savo funkcijomis, todėl didelio konkretumo tikrai nereikia, kad atsakytumėte į šį klausimą.

Ka-26 be jokio modulio – šis sraigtasparnis galėjo skraidyti ir taip. (Jerry Gunner‎, Wikimedia (CC BY 2.0)

Pirmą kartą Kamov Ka-26 pakilo dar 1965 metais. Bandymai truko kelerius metus, tačiau jau 1969 metais prasidėjo masinė Kamov Ka-26 gamyba. Šis sraigtasparnis iš pažiūros neatrodo kuo nors labai ypatingas – iš tiesų tokie konstrukciniai sprendimai nebuvo unikalūs. Visgi, jis yra įdomus ir atrodo šiek tiek keistai dėl kelių savo bruožų.

Visų pirma, aišku, pastebėsite, kad už pilotų kabinos yra didelė tuštuma. Ji išduoda apie modulinę sraigtasparnio paskirtį – tą erdvę gali užimti skirtingas funkcijas atliekantys moduliai. Pavyzdžiui, jis gali būti skirtas keleiviams gabenti.

KA-26 su nuimtu keleiviniu moduliu – jame telpa 6 žmonės. (Andrew Thomas, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Nemažai Ka-26 sraigtasparnių buvo naudojami įvairių šalių ginkluotose pajėgose – iš jų net šokinėdavo desantininkai. Visgi, Ka-26 yra gana lėtas, maksimalus greitis siekia vos 170 km/h, todėl karinėms reikmėms jis nėra labai tinkamas. Kita vertus, šio tipo sraigtasparnis anksčiau buvo naudotas ir Lietuvos sienos apsaugai. Ka-26 gali naudoti ir kitus modulius – krovininį, medicininės evakuacijos ir purkštuvo.

Kamov Ka-26 su purkštuvo moduliu skrenda į darbą. (Zátonyi Sándor‎, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Būtent žemės ūkio funkcijas ir tikėjomės, kad atspėsite – Ka-26 purškia laukus. Šiai funkcijai Ka-26 tinka labai gerai ne tik dėl modulinės konstrukcijos, bet ir dviejų į skirtingas puses besisukančių sraigtų. Šis konstrukcinis sprendimas nulėmė, kad pats sraigtasparnis yra gana mažas ir manevringas, o ir oro srautas į žemę nėra per daug stiprus. Pastaroji priežastis yra itin svarbi, nes dėl švelnesnio oro srauto Ka-26 nesužaloja augalų ir  per daug netrukdo chemikalų purškimui. Būtent dėl to Ka-26 buvo plačiai naudojami Ka-26 Vengrijos vynuogynuose – vieno sraigto sraigtasparniai sužalodavo augalus. Plantacijų šeimininkai teigia, kad Ka-26 veikia efektyviau nei tą patį darbą dirbantys lėktuvai – sraigtasparnio oro srautas leidžia efektyviau paskirstyti chemikalus, nes šie nekrenta kaip lietus, o maišosi sūkuriais.

KA-26 purškia vynuogyną Vengrijoje. (Péter Czégény, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Du horizontalūs sraigtai kartu reiškia, kad Ka-26 nereikia uodegos rotoriaus. Taigi, sraigtasparnis yra labai kompaktiškas – sraigtų diametras siekia vos 13 metrų. Tai reiškia, kad Ka-26 gali leistis nedidelėse erdvėse miestuose ar ūkiuose.

Galiausiai, kodėl varikliai atrodo tokie neproporcingai dideli? Iš tikrųjų, tai tik dėl to, kad pats sraigtasparnis yra mažas, o patys varikliai nėra turboreaktyviniai, kaip dabar įprasta, o radialiniai. Kitaip tariant, šie du Vedeneyev M-14V-26 varikliai, išvystantys po 325 ag (239 kW), turi cilindrus. Visgi Ka-26 varikliai kėlė problemų. Visų pirma, jie yra gana dideli, todėl trukdo aerodinamikai. Antra, variklius jungianti velenas yra silpnoji sraigtasparnio vieta. Kadangi ūkiuose Ka-26 dažnai skraido labai sunkiai pakrauti ir naudodami 95 % variklių galios, bet koks lūžis gali būti katastrofiškas.

Dviejų į priešingas puses besisukančių sraigtų technologija turi pranašumų, bet reikalauja daug priežiūros. (Aleksandr Markin, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Keli techniniai Kamov Ka-26 parametrai:

Varikliai – 2X Vedeneyev M-14V-26, 325 ag (239 kW);
Sraigto skersmuo – 2X 13 m;
Ilgis – 7,75 m;
Aukštis – 4,05m;
Krovinio svoris – 900 kg kaip purkštuvo arba 1100 kg kaip skraidančio krano;
Maksimalus greitis – 170 km/h;
Maksimalus skrydžio nuotolis – 400 km;
Maksimalus skrydžio aukštis – 3 km.

Prieš skrydį pildoma chemikalų talpa. (Deutsche Fotothek‎, Wikimedia (CC BY-SA 3.0 de)

Kamov Ka-26 gamyba buvo nutraukta 1985 metais. Iš viso pagaminta 816 sraigtasparnių. Naujausias Kamov Ka-26 palikuonis Kamov Ka-226 2002 metais. Jis atrodo panašiai, tačiau turi reaktyvinius variklius ir ūkiuose tikriausiai nedirbs.



Taip pat skaitykite:

Neįprastų proporcijų australų žemdirbių lėktuvas Transavia PL-12 Airtruk;

10 įdomių faktų apie sraigtasparnius, kurių galbūt nežinojote;

Kam skirtas šis mažytis lokomotyvas?

Ką gėlių laukuose veikia šis neįprastai atrodantis traktorius?

Pellenc Optimum aukštas traktorius be jokių ašių, mikliai renkantis vynuoges.

Mįslė technikos mėgėjams – kam buvo skirtas ši mažytė geležinkelių mašina?
rugsėjo 14th, 2018

Geležinkeliams – jau keli šimtai metų. Jie per visą savo istoriją vis sudėtingėjo ir išaugo į dideles klaidžias sistemas su specializuota įranga ir technologijomis. Todėl nieko keisto, kad kai kurių technikos vienetų paskirtį net sunku pasakyti vien pažvelgus. Tačiau pabandykite – kaip jums atrodo, kam skirtas nuotraukoje matoma maža geležinkelių mašina?

Turime jau kelias tokias mįsles – pabandykite atspėti, ką veikia šis traktorius, ar kam skirta ši neįprastai aukšta žemės ūkio mašina ir kokiuose laukuose ji dirba. Šie straipsniai parašyti taip, kad atsakymo nesužinotumėte, kol nepažiūrėsite į nuotrauką.




Taigi, pažvelkite į šią nuotrauką ir pabandykite atspėti, kokį darbą įprastai dirbdavo ši mašina. Užuomina yra tai, kad šis daiktas yra gana senas ir šiais laikais šį darbą dirba kur kas didesnė technika.

„Kalmaras“ viename Šveicarijos traukinių depe. (Markus Giger, Wikimedia (CC BY-SA 2.5 ch)

Tai – 20 amžiaus pirmojoje pusėje naudotas manevrinis lokomotyvas. Konkrečiai šis mažylis buvo naudojamas Šveicarijoje. Tokie maži lokomotyvai kartais naudojami ir šiandien, bet pakankamai retai. Juos dažniau sutiksite muziejuose ar tiesiog kaip dekoracijas kur nors prie traukinių depų. Tokie lokomotyvai Šveicarijoje, Vokietijoje ir Austrijoje dažnai buvo pravardžiuojami kalmarais – net negalime pasakyti kodėl.

Manevrinis lokomotyvas, kaip galite įsivaizduoti, traukia vagonus. Jo paskirtis – surinkti ir išardyti traukinius. Kai tokie maži lokomotyvai į vietas sustumdo vagonus, prie jų kabinamas didesnis ir galingesnis lokomotyvas, kuris vagonus traukia visos kelionės metu. Savo darbą jie turi atlikti greitai, nes laikas – pinigai, todėl jie dažnai turi magnetinius bamperius. Šie seni manevriniai lokomotyvai buvo varomi elektra (dar seniau – garo varikliais).

1910 metais pagamintas elektrinis manevrinis lokomotyvas, dirbęs Šveicarijoje. (Gestumblindi, Wikimedia)

Kodėl šie manevriniai lokomotyvai tokie maži? Sunku rasti informacijos, tačiau tikėtina, kad jie nestumdė sunkių vagonų. Kad ir kaip ten bebūtų, šiuolaikiniai manevriniai lokomotyvai yra gerokai didesni. Daugelis jų yra varomi dyzelinu, tačiau šalyse, kur labai gerai išplėtotas elektrinis geležinkelių transportas (pavyzdžiui, Šveicarijoje) jie gali būti ir elektriniai. Dyzeliniai yra populiaresni tik dėl to, kad jiems dažnai tenka važinėti vietose, kur kontaktinis tinklas nėra pasiekiamas, o baterijos tiesiog nebūtų praktiškas sprendimas. Štai šis manevrinis lokomotyvas ČME-3ME yra naudojamas Lietuvos Geležinkelių.

Dyzelinis manevrinis lokomotyvas ČME-3ME Vilniuje. (Vytautas LT, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Kuo manevriniai lokomotyvai skiriasi nuo įprastų? Na, visų pirma, jie nėra tokie galingi kaip įprasti lokomotyvai, tačiau turi gana didelį sukimo momentą. Taigi, jie iš vietos gali išjudinti sunkius vagonus, tačiau negali pasiekti didelio greičio. Manevrinių lokomotyvų riedmenys yra mažesni, o ir jie patys nėra tokie dideli kaip įprasti lokomotyvai. Tačiau bene lengviausiai pastebimas skirtumas yra kabina – manevriniai lokomotyvai važinėja abiem kryptimis, kartais vagonus stumdami, o kartais – traukdami, todėl mašinisto vieta yra kiek aukščiau, kad jis turėtų gerą matomumą į visas puses.



Taip pat skaitykite:

Ką gėlių laukuose veikia šis neįprastai atrodantis traktorius?

Pellenc Optimum aukštas traktorius be jokių ašių, mikliai renkantis vynuoges;

10 faktų apie traukinius, kurių galbūt nežinojote;

Kam skirta kartais tarp geležinkelio bėgių matoma dar viena pora tarpusavyje sujungtų bėgių?

Kas galingesnis – lokomotyvas ar lėktuvas?

Betmeno traktorius – kodėl šio Valtra priekiniai ratai pastumti taip toli į priekį?

Kodėl Challenger Terra Gator TG 8333 turi tik tris ratus?

Volvo pristatė autonominį vilkiką be kabinos – Vera ruošiasi keliauti į darbą (Video)
rugsėjo 13th, 2018

Kaskart kai rašome apie autonominius sunkvežimius, vairuotojai šypsosi – toks protingas kompiuteris, bet kabinoje vis tiek sėdi žmogus. Ir iš tiesų tai yra tiesa – šiuolaikinės autonominės sistemos tik palengvina vairuotojų darbą, tačiau savarankiškai veikti negali. Neseniai pristatytas naujasis Mercedes-Benz Actros turi labai pažangią antrojo lygio autonominę sistemą, kuri pati stabdys, išlaikys sunkvežimį vienoje juostoje, ir leis jam pagreitėti iki nustatyto greičio. Visus kitus darbus turės atlikti vairuotojas. O štai Volvo Trucks pristato pilnai autonominio vilkiko prototipą, kuris net neturi kabinos.

Volvo Trucks teigia, kad Vera yra reikalingas dėl pasaulinių tendencijų. Žmonės vis labiau kraustosi į miestus, stiprėja prekyba internetinėje erdvėje, auga ekonomika, o sunkvežimių vairuotojų vis labiau trūksta. Po truputį darosi aišku, kad ir patys sunkvežimiai nėra tobuli ir veikia pakankamai neefektyviai.



Kuo didesnę sunkvežimio ilgio dalį sudarys krovinių skyrius, tuo mažesni bus logistikos kaštai. Minčių, kaip tai išspręsti, buvo jau anksčiau, kai 1983 metais pasirodė po puspriekabe telpantis Steinwinter 2040. Tačiau jis neprigijo, nes kilo klausimų dėl saugumo ir darbo vietos ergonomikos. Pašalinus vairuotoją tokių problemų nebeliks.

Volvo Vera iš pradžių dirbs tik gamyklų teritorijoje, dideliuose loigistikos centruose ir uostuose. (Volvo nuotrauka)

Volvo pristatė savo viziją, kaip turėtų atrodyti netolimos ateities vilkikai. Pabrėžiame – netolimos ateities. Tai – itin žemo profilio elektrinis autonominis vilkikas Vera. Volvo teigia, kad jis nėra skirtas pakeisti dabartiniams vilkikams su vairuotojais. Iš tiesų, Vera galėtų būti integruota į dabartinius logistikos centrų parkus, kad turima infrastruktūra būtų geriau išnaudota.

Volvo Vera jau yra realus prototipas ir jį bus bandoma plėtoti ir siūlyti potencialiems pirkėjams. (Volvo nuotrauka)

Tokie autonominiai vilkikai galėtų važinėti tarp skirtingų krovinių sandėlių, uostų ir gamyklų teritorijose, o vėliau, tolimesnėje ateityje, naktimis jie galėtų visiškai be poilsio riedėti greitkeliais, kai jie yra tušti. Kadangi šis vilkikas yra varomas elektra, jis galėtų dirbti ir miesto teritorijoje esančiose logistikos bazėse bet kuriuo paros metu. Geriausia tai, kad Vera savo darbą galėtų pradėti pagal iš anksto nustatytą tvarkaraštį ar tiesiog vadybininkui prisijungus per atstumą.

Vera pasižymi futuristišku dizainu ir itin žemu siluetu – juk šiam vilkikui nereikia kabinos. (Volvo nuotrauka)

Volvo įsivaizduoja, kad Vera vilkikai būtų sujungti kompiuterinės debesijos sistemoje, kur juos galėtų kontroliuoti logistikos kompanija. Volvo mano, kad bent jau iš pradžių Vera nesinaudotų bendro naudojimo keliais, o dirbtų uždarose uostuose ar didelių gamyklų teritorijoje. Kadangi viskas būtų kontroliuojama centriniu kompiuteriu, krovinių pristatymo laikus būtų galima kontroliuoti labai tiksliai. Saugumą užtikrintų visa eilė radarų, kamerų ir itin tiksli GPS sistema. Visi Vera sunkvežimiai būtų sujungti į bendrą tinklą – tai užtikrintų efektyvumą ir tai, kad jie vienas kitam netrukdys.

Volvo Vera turi visas šviesas ir perspėjimo signalus, kad juos matytų ir netoliese dirbantys žmonės. (Volvo nuotrauka)

Nors Vera tėra koncepcinis vilkikas, jis yra tikras – jį galima pačiupinėti, o ne tik pamatyti kompiuterio ekrane. Vera gali pati prisikabinti įprastą puspriekabę, manevruoti tiek važiuodama pirmyn, tiek atgal. Šis vilkikas naudoja jau išbandytas Volvo sunkvežimių baterijas ir autonomines sistemas (Volvo jau seniai išbandė savo autonominius sunkvežimius šiukšlių surinkime ir kasyklose). Jei Vera nedirbs naktį, tą laiką galės išnaudoti baterijų įkrovimui – elektra naktį dažnai būna pigesnė. Manote, kad Vera liks tik prototipu? Tikrai ne.

 

Volvo Trucks teigia, kad Vera bus siūloma klientams. Dar daugiau – sistema bus pritaikyta kiekvieno jų poreikiams. Kol kas neskelbiama, kada Vera pasieks rinką, bet tikrai ne šiemet ir greičiausiai ne kitais metais. Tačiau teigiama, kad Vera tikrai keliaus pas komercinius klientus ir dirbs didelėse logistikos bazėse. Aišku, prieš tai reikės atlikti išsamius bandymus, tačiau Vera yra solidus logistikos sprendimas, kuris tikrai yra įmanomas su jau egzistuojančiomis technologijomis – juk tai tik pagerinta roboto-dulkių siurblio ar roboto-žoliapjovės versija.



Taip pat skaitykite:

Pristatytas naujas Mercedes-Benz Actros su autonomine sistema;

Itin žemo profilio vilkiko koncepcija  Steinwinter 2040;

Hyundai išbandė pirmą Pietų Korėjos autonominį vilkiką;

Vienas vairuotojas – 4 Mercedes sunkvežimiai;

Volvo demonstruoja per atstumą valdomų sunkvežimių privalumus;

Automatizuoti Volvo šiukšlių surinkimo sunkvežimiai;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote.

Saldi mirtis – melasos potvynis, kuris nusinešė 21 gyvybę ir sužeidė dar 150 žmonių
rugpjūčio 30th, 2018

Reikalavimai saugumui kuriami tikrai ne be reikalo. Šiais laikais statiniai yra tikrinami, kad būtų tvirti ir tinkamai atliktų savo funkciją. Nelaimių vis tiek pasitaiko, tačiau aplaidumo vis mažėja būtent dėl griežtų reikalavimų. Štai 1919 metų sausio 15 dieną Bostone, JAV, įvyko didžiulis melasos potvynis, nusinešęs 21 gyvybę. Bet kodėl tai įvyko? Ir kaip po to reikėjo išvalyti teritoriją?

Nežinantiems – melasa yra šalutinis cukraus gamybos produktas, dažnai naudojamas maistui gaminti. Melasa yra ir garsiojo Vorčesterio padažo sudedamoji dalis, taip pat yra naudojama visoje eilėje gėrimų. Tai – tiršta, klampi ruda masė, į kurią pasinerti tikrai nenorėtume.



Purity Distilling Company ir melasos gamino etanolį. Didelė melasos saugykla stovėjo Bostone prie Keany aikštės. 15 metrų aukščio ir 27 metrų skersmens saugykloje tuo metu buvo 8,7 milijonai litrų melasos. Tačiau pati plieninė saugykla turėjo problemų.

Nelaimingoji melasos saugykla – ji buvo nudažyta rudai, maskuojant pro plyšius tekančią masę.

Ji buvo pastatyta tik prieš kelerius metus ir niekada nebuvo deramai išbandyta. Nors jau tuomet buvo priimta, kad tokie statiniai turi būti testuojami prieš darbą, bandymai su vandeniu nebuvo atlikti. Niekas netikrino plieninių lakštų siūlių ir neieškojo nutekėjimų. Rezultatas – vos pastačius šią vertikalią cisterną per siūles ėmė varvėti melasa. Vietiniai gyventojai ją rinko ir nešė namo, bet kompanijai nepatiko ne prarandama žaliava, o naujo statinio vaizdas – jis atrodė purvinas. Todėl problema buvo išspręsta paprastai – saugykla buvo nudažyta rudai.

Iki nelaimės saugykla buvo pripildyta vos 8 kartus, todėl net ir praktiškai ji niekada nebuvo išbandyta. Lemtingą 1919-ųjų sausio 15 dieną temperatūra lauke pakilo iki -4 laipsnių šalčio. Fermentuojama melasa išskiria nemažai anglies dvideginio, todėl viduje kilo slėgis. Pakilusi temperatūra jį dar labiau didino. Galiausiai įvyko katastrofa – saugykla sugriuvo maždaug 12:30, kai aikštėje buvo nemažai žmonių.

Per aikštę 56 km/h greičiu nusirito 8 metrų aukščio banga. Melasa ritosi su tokia jėga, kad nuo pamatų buvo nustumti keli pastatai, stipriai apgadinta iškelto geležinkelio konstrukcija. Keli kvartalai buvo užtvindyti 60-90 cm gylio melasa. Lipni masė, kuri buvo gana skysta saugykloje, išplitusi tokiame plote atvėso ir kietėjo.

Didžiojo Bostono melasos potvynio nelaimės vieta – matyti sugriauti pastatai, nuolaužos ir įlanka, į kurią lipni masė vėliau ir buvo nuplauta.

Žmonės matė kaip tamsioje masėje klimpsta žirgai ir šunys. Ji nebuvo labai gili, bet įstrigę gyvūnai negalėjo atsikelti. Žmonės buvo nunešti melasos bangos, kuri juos mėtė į pastatus ir traiškė. Nemažai jų tiesiog užduso po lipnia mase, o juos išgelbėti trukdė vėstančios melasos klampumas. Žuvo 21 žmogus dar 150 buvo sužeisti. Kosulys nuo saldžių garų tapo įprastu tos Bostono dalies garso takeliu.

Apgriauta iškelto geležinkelio konstrukcija – banga per miestą keliavo su didžiule jėga.

Prie gelbėjimo ir žuvusiųjų ištraukimo prisidėjo Bostono policija, JAV karinės pajėgos, Raudonasis Kryžius ir daugybė savanorių. Brisdami per atvėsusią melasą žmonės sunkiai skynėsi kelią prie įstrigusių kūnų ir gyvųjų. Netoli įvykio vietos buvo pastatyta laikina lauko ligoninė, gydytojai dirbo ištisą parą. Po keturių dienų operacija buvo nutraukta ir prasidėjo valymo darbai. Dauguma žuvusiųjų buvo taip storai padengti stingstančia melasa, kad juos buvo sunku atpažinti.

Gelbėjimo operacijai trukdė pati melasa, kuri buvo lipni ir tiršta.

Melasa sūriu jūros vandeniu buvo plaunama tiesiai į vandenyną. Ieškant geresnių išeičių naudotas ir smėlis, kuris turėjo melasą sugerti. Pagrindinę įvykio teritoriją valė 300 žmonių, tačiau darbai vis tiek užtruko kelias savaites. Į įlanką nuplauta melasa vandenį nudažė rudai – tai buvo matyti iki pat vasaros. Bet bėdos nesibaigė kelias savaites – prie valymo darbų prisidėję žmonės, gelbėtojai ir smalsuoliai savo batais netyčia išnešiojo lipnią masę po visą Bostoną. Buvo sako, kad visas miestas po nelaimės buvo lipnus ištisus metus.



Taip pat skaitykite:

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai
rugpjūčio 29th, 2018

Laivais sunku nesižavėti. Daug rašome apie lėktuvus, kurie daugeliui kelia susižavėjimą, tačiau laivai yra ne ką mažiau įdomūs. Juos žmonės vienos kelionės metu praleidžia tiek daug laiko, kad pats laivas tampa savo istorijos veikėju. Juk net vardai jiems suteikiami. Tačiau ne visų laivų istorijos baigiasi vienodai – kartais net neaišku, kur jie dingsta.

1914 metais Geteborge Švedijoje į pasaulį buvo paleistas naujas 70 metrų ilgio garlaivis Ångermanelfven. Gražiu šį laivą buvo sunku pavadinti, tačiau tais laikais jis buvo tikras darbinis arklys, su prekėmis kursavęs tarp Hamburgo ir Švedijos uostų. Aišku, jau visai netrukus po Ångermanelfven gimimo prasidėjo Pirmasis Pasaulini karas, gerokai pakoregavęs ir šio laivo gyvenimo planą.



Karo metu Ångermanelfven vis dar plukdė krovinius, tačiau vos jam pasibaigus jis buvo perduotas Jungtinei Karalystei, kaip kompensacija už karo metu patirtus laivybos nuostolius. 1921 metais Ångermanelfven pateko į Kanados Hudson’s Bay Company rankas ir buvo pervadintas į Baychimo. Atnaujintas laivas buvo įkurdintas Škotijoje, Ardrosane, ir per kelerius metus įvykdė 9 sėkmingas keliones palei šiaurinę Kanados pakrantę. Baychimo gabeno kailius, kurie tais laikais buvo labai brangūs ir verti gana pavojingų kelionių šiaurės Atlante. 1928 metais laivas užplaukė ant seklumos netoli Aliaskos, bet greitai buvo išgelbėtas ir darbavosi toliau iki lemtingų 1931 metų.

1931 metų spalio 1 dieną Baychimo įstrigo poliariniame lede. Įgula pabandė išlaisvinti laivą, tačiau nusprendė verčiau gelbėtis ir pėsčiomis nužingsniavo iki Utkiagviko miesto Aliaskoje, kur dvi dienas slėpėsi nuo šalčio. Per tą laiką Baychimo iškrėtė pokštą – išsilaisvino ir nudreifavo tolyn. Visgi, be įgulos gyvenęs laivas toli pasprukti negalėjo ir buvo sučiuptas, žmonės sulipo atgal ir norėjo tęsti kelionę, bet spalio 8 dieną laivas ir vėl įstrigo. Laivo savininkė atsiuntė gelbėjimo orlaivį ir į krantą parskraidino 22 įgulos narius. 12 liko su Baychimo ir ketino išlaukti visą žiemą – laivo juk negalima palikti. Tačiau dėl saugumo netoli Baychimo buvo pastatytas medinis būstas, kuriame ir glaudėsi kapitonas su bendražygiais. Lapkričio 24 dieną pakilo pūga, o po jos Baychimo jau nebebuvo matyti.

Lede įstrigęs SS Baychimo 1931 metais. (Aldus Books London, Wikimedia)

Kapitonas nusprendė, kad laivas nuskendo, tačiau vos po kelių dienų inuitų medžiotojas atskleidė, kad Baychimo matė maždaug 75 km nuo tos vietos, kur jis anksčiau buvo įstrigęs. Įgula užsispyrusiai sekė laivą, kol galiausiai jį surado. Ledas ir pūga jį stipriai apgadino, o ir ankstesnių incidentų randai vėl buvo ryškūs. Buvo nuspręsta, kad gelbėti laivo nebėra prasmės, todėl iš jo buvo pašalinta viskas, kas turėjo vertės. Baychimo buvo apleistas, tikintis, kad tai yra paskutinė jo žiema. Priminsime, kad tai – 1931 metų įvykiai.

Baychimo atsisakę nuskęsti ir po kelių mėnesių buvo pastebėtas ramiai dreifuojantis į rytus. Kovą laivą pastebėjęs keliautojas stebėjosi gera Baychimo būkle – net neatrodė, kad jam gresia nuskendimas. Baychimo ramiai tęsė savo kelionę be žmonių, kai 1932 metų rugpjūčio mėnesį laive išsilaipino 20 vyrų. Jie galvojo apie laivo pardavimą į metalo laužą, bet juk jis vis dar turėjo savininką. Hudson’s Bay Company 1933 metų rugpjūtį išgirdo apie tai, kad Baychimo vis dar nenuskendo, tačiau tuomet laivas buvo per toli, kad jį būtų galima parplukdyti ir deramai nurašyti.

Baychimo gyveno ne be reikalo. 1933 metų kovą laive išsilaipino grupė Aliaskos čiabuvių, kurie Baychimo net 10 dienų slėpėsi nuo pūgos. Galima sakyti, laivas juos išgelbėjo. Paskutinį kartą žmogus ant Baychimo denio stovėjo 1939 metais, kai kapitonas Hughas Polsonas norėjo nutempti laivą į metalo laužą. Po to skirtingi žmonės dar bandė pagauti Baychimo, bet laivas taip ir plaukiojo vienas. Paskutinį kartą jis buvo pastebėtas įšalęs į ledą 1969 metais. Visus 38 metus, kol buvo apleistas Baychimo sukiojosi palei Aliaskos ir Kanados krantus. Bet jas jam nutiko po to?

Kur dabar yra Baychimo? Niekas nežino. Spėjama, kad ledas galiausiai padarė pakankamai didelius pažeidimus ir Baychimo nuskendo. Tačiau tiksli vieta ir laikas iki šiol nėra žinomi. 2006 metais Aliaskos valdžia pradėjo plataus masto tyrimą, kad Baychimo būtų surastas, tačiau to padaryti taip ir nepavyko. Yra spėjančių, kad Baychimo gali dreifuoti iki šiol, tačiau tai, kad jis nebuvo pastebėtas beveik 50 metų, leidžia spėti, kad jis jau nebeplaukioja. Ir tai yra gana liūdna laivo istorijos pabaiga.



Taip pat skaitykite:

Kas nutinka, kai kruiziniame laive miršta žmogus?

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

10 faktų apie kruizinius laivus, kurių galbūt nežinojote;

Jei nebūtų nuskendęs, ar Titanikas plaukiotų ir šiandien? 

Kiek automobilių telpa didžiuliame vandenynų autovežyje?

Kodėl laivai po vandeniu turi apvalią atsikišusią nosį?

Žaibo smūgis – kokius sužeidimus iš tiesų patiria žaibo pakirsti žmonės?
rugpjūčio 14th, 2018

Kasmet žaibas nusineša bent kelias gyvybes. Pakilusios audros gena žmones po aukštais medžiais, žaibai kartais išsirenka ir namus ar net pavienius žmones. Tai – siaubinga gamtos stichija, nuo kurios tikrai būtina saugotis. Tačiau kokius sužeidimus iš tiesų palieka žaibo iškrova? Kaip kai kurie žmonės išgyvena ir tiesioginį smūgį?

Savaime aišku, kad žaibo iškrova yra pakankamai stipri žmogui nužudyti. Tokių atvejų pasitaiko kiekvienais metais. Nemažai šių nelaimių įvyksta ne dėl tiesioginio smūgio į žmogų, o į šalia esančius vandens telkinius ar medžius. Žmonės žūva ir dėl žaibo sukeltų gaisrų. Tai tikrai nėra juokas – nuo žaibo būtina saugotis.



Žaibas, kaip ir bet kokia kita elektros iškrova, ieško tiesiausio ir lengviausio kelio į žemę. Žmogui stovint po medžiu, iškrova gali peršokti nuo medžio į žmogų, nes mūsų kūnuose tiesiog yra daugiau drėgmės. Todėl žaibo smūgis į šalia stovintį medį gali sukelti ir padarinius, panašius į tiesioginę iškrovą.

Beje, nemažai žmonių yra išgyvenę tiesioginius žaibo smūgius. Tai įmanoma todėl, kad kartais žaibo iškrova žemyn nukeliauja šlapia oda ar net drabužiais, apeidama gyvybinius organus. Tačiau sužeidimų išvengti neįmanoma – beveik visi žaibo smūgį patyrę žmonės netenka sąmonės ir stipriai nudega. Skaičiuojama, kad žaibo temperatūra siekia 28 tūkstančius laipsnių pagal Celsijų – žaibas yra penkis kartus karštesnis už Saulės paviršių. Nors žaibo iškrova trunka labai trumpai, to pakanka sukelti stiprius nudegimus. Kartais suradus negyvą žmogų būtent pagal nudegimus ir vadinamąjį Lichtenbergo raštą suvokiama, kas jam nutiko.

Žaibas yra 5 kartus karštesnis už Saulės paviršių. (Fir0002, Wikimedia)

Lichtenbergo raštas – tai tarsi žaibo formos piešinys, kuris atsiranda ant odos po žaibo smūgio. Manoma, kad Lichtenbergo raštą sukuria sprogę paviršiniai kapiliarai. Jei žmogus lieka gyvas, šis piešinys nuo jo odos pasišalina per kelias dienas, o štai nudegimų žymės dažnai palieka randus visam gyvenimui.

Šalia nudeginimų patiriama ir mechaninė trauma – žaibo smūgis iš tikrųjų yra smūgis. Didelis karštis gali staiga išplėsti plaučiuose esantį orą, taip stipriai juos pažeisdamas. Pats žaibas sukuria ir stiprią akustinę bangą, kurią mes girdime kaip griaustinį. Ši banga gali sukelti smegenų sutrenkimą ir ausų bugnelių pažeidimus, net kai žaibas trenkia tik kur nors netoliese.

Mokslininkai yra atlikę eksperimentus su avimis, kurie parodė, kad žaibas yra linkęs į kūną įeiti per veido ertmes – burną, nosį, akis. Kelios iškrovos susijungia už kvėpavimą atsakingame smegenų centre ir jį, galima sakyti, išjungia. Šie eksperimentai parodė, kad žaibo aukos gali paprasčiausiai uždusti ir dirbtinis kvėpavimas yra tinkama taktika šiems žmonėms padėti. Elektros iškrova taip pat gali sustabdyti širdį, todėl būtina greitai suteikti pagalbą – imtis širdies masažo. Liesti žaibo pakirstą žmogų galima iš karto – jo kūnas krūvio neišlaiko ir jam galima iš karto suteikti pagalbą.

Išgyvenę žmonės dažnai kenčia nuo visą gyvenimą lydinčių neurologinių problemų. Juos lydi suprastėjusi atmintis, juslės, kartais depresija, paranoja, nuotaikų kaitos sutrikimai. Stipriau gali nukentėti ir širdis, ausys bei akys. Nemažai žaibo nutrenktų žmonių turėjo iš naujo mokytis vaikščioti ar liko dalinai suparalyžiuoti.



Taip pat skaitykite:

10 įdomių faktų apie orus;

Kas nutinka, kai į lėktuvą trenkia žaibas?

Kodėl žinduoliai neturi ratų?

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai.

Nėra blogos reklamos? Geležinkelių kompanijos renginys baigėsi dviejų žiūrovų žūtimi
rugpjūčio 13th, 2018

Visais laikais žmonės norėjo duonos ir žaidimų. Kapitalizmo eroje tuo suskubo naudotis kompanijos, siekdamos žinomumo ir pinigų. Tačiau kartais įspūdingi reginiai baigiasi nelaime. Taip nutiko ir 1896 metais Teksase, kai buvo įvykdyta tyčinė dviejų garvežių avarija. Tuomet du žmonės žuvo, dar keli žmonės buvo sužeisti, tačiau atsakinga kompanija gavo savo dėmesį.

Missouri-Kansas-Texas Railroad geležinkelio kompanijoje dirbo paprastas keleivių agentas Williamas Georgeas Crushas. Nepaisant paprasto darbo, Crushas turėjo įdomių idėjų. Kompanija 19 amžiaus pabaigoje sparčiai plėtėsi ir 30 tonų lokomotyvai buvo pakeisti 60 tonų garvežiais. Crushas pasiūlė senuosius lokomotyvus panaudoti išradingai – surenkti poros tokių traukinių kaktomūšą, kuri taptų dideliu renginiu, sudominančiu žmones kompanijos siūlomais maršrutais.




Tuščioje vietoje Teksase buvo pastatytas netikras laikinas miestas pavadinimu Crush idėjos autoriaus garbei. Čia atsirado laikina traukinių stotis, buvo išgręžti du šuliniai, pastatyta cirko palapinė, pakviesti prekeiviai. Apie traukinių sudaužymo šventą paskelbta per įvairius laikraščius, o siekiant suburti didesnę minią žmonių traukinių bilietai į Crush miestą kainavo vos 2 dolerius, nepriklausomai nuo to, iš kurios Teksaso vietos buvo važiuojama.

Laikiname Crush mieste susirinko 40 tūkstančių žmonių – tas kelias valandas, tai buvo antras pagal dydį miestas Teksaso valstijoje. (Darrylpearson, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Specialiai šiai progai buvo ruošti ir seni Baldwin garvežiai. Vienas buvo nudažytas žaliai su raudonais elementais, o kitas – raudonai su žaliomis detalėmis. Šie garvežiai kelis mėnesius važinėjosi po Teksasą reklamuodami renginį. Renginys buvo planuojamas rugsėjo 15 dienai, todėl renginio išvakarėse buvo rūpinamasi saugumu. Buvo atlikti greičio bandymai, apskaičiuota tiksli susidūrimo vieta. Vagonai prie garvežių ir tarpusavyje buvo papildomai pritvirtinti grandinėmis. Inžinieriai prognozavo, kad susidūrimas tiesiog pavers garvežius metalo laužo krūva, bet sprogimo nebus – garo variklių boileriai buvo sukurti išvengti sprogimo.

Rugsėjo 15 dieną į Crush miestą susirinko maždaug 40 tūkstančių žmonių – gerokai daugiau nei prognozavo kompanija. Tvarką prižiūrėjo 300 policininkų, žiūrovams nebuvo leista prieiti prie bėgių arčiau nei per 180 metrų. Tuo tarpu žurnalistams riba buvo nubrėžta ties 90 metrų. Visi įtemptai laukė didžiojo renginio finalo ir atrodė, kad viskas įvyks gerai. Inžinieriai atliko skaičiavimus, netoliese laukė ir atsarginis garvežys. Renginį teko atidėti visai valandai, nes žiūrovai būriavosi per arti. Tačiau valanda vėliau nei planuota traukiniai susitiko bėgių viduryje kelioms nuotraukoms ir atbuli pajudėjo į starto pozicijas.

Akimirka prieš susidūrimą – seni garvežiai spėjo pasiekti 72 km/h greitį.

Idėjos autorius Crushas aplink sukiojosi ant arklio ir galiausiai maždaug penktą valandą popiet davė starto signalą. Mašinistai paleido traukinius visu greičiu ir iššoko laukan. Traukiniai bėgėjosi per ant bėgių paliktas petardas, judėdami vis greičiau ir greičiau. Prieš pat susidūrimą jie pasiekė mažiausiai 72 km/h greitį, o tuomet BUM! Garvežiai susidūrė ir iš karto po to pasigirdo garsus sprogimas – priešingai nei buvo planuota, sprogo abu boileriai.

Susidūrimo metu sprogo abu boileriai, į šalis pasiųsdami daugybę nuolaužų.

Boileriai sprogo maždaug vienu metu, į orą pasiųsdami dideles metalo šukes ir boilerio vamzdžius. Daug nuolaužų pakilo į kelių dešimčių metrų aukštį, žmonės ėmė panikuoti ir bėgti tolyn. Tačiau dideli geležies gabalai krito ant žmonių, užmušė du (kai kur rašoma, kad tris), rimtai sužeidė dar kelis žmones. Žinomas fotografas Jarvis Deane dėl iššovusio varžto tądien prarado akį. Žurnalistai užfiksavo, kad iš traukinių neliko nieko vertingo, o žmonės rinko gabalėlius ir nešėsi juos namo tarsi suvenyrus. Kai tuo metu netoliese buvo bent du negyvi.

Pasklidus garsui apie nelaimę Williamas Crushas buvo atleistas. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad neigiamų atsiliepimų apie reginį yra ne tiek jau daug, todėl Crushas buvo pasamdytas iš naujo. Kompanijai šis marketingo triukas išėjo į naudą – apie Missouri-Kansas-Texas Railroad buvo kalbama nuolat ir visur, pagerėjo bilietų pardavimai. Nieko keisto, kad panašius reginius ėmė planuoti ir kitos geležinkelių kompanijos.



Taip pat skaitykite:

Ką paskutiniais savo gyvenimo metais veikė seniausias pasaulio žmogus?

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

 

10 įdomių faktų apie degalų sąnaudas: kuris automobilis sunaudoja daugiausia degalų, ar svarbus automobilio amžius ir kodėl gamintojų nurodytos specifikacijos yra nesąmonė?
rugpjūčio 6th, 2018

Keliauti automobiliu yra labai smagu, ypač, kai lauke geras oras, darbai netrumpina kelionių, o ir bendražygiai vis pasiūlo įdomią temą pokalbiui. Jei jums rūpi jūsų piniginė, tikriausiai norėtumėte, kad jūsų automobilis sunaudotų kiek įmanoma mažiau degalų. Aišku, geriausias patarimas ekonomiškai mąstantiems žmonėms būtų įsigyti ekonomišką automobilį. Tačiau nemažai priklauso ir nuo to, kaip naudojate turimą. Štai  faktų apie degalų taupymą, kurių galbūt nepatyrę vairuotojai dar nežinojo.

Įdomių faktų dešimtukus Nodum.lt publikuoja kiekvieną pirmadienį. Štai praeitą savaitę kalbėjome apie pasaulinio garso korporacijas – siūlome prisiminti ir tą straipsnį. O dabar – prie degalų taupymo.



Užtikrintas būdas sumažinti degalų sąnaudas – numesti svorio. Ne, neskubėkite laikytis dietos. Tiesiog apžiūrėkite automobilio bagažinę ir saloną – ar jums tikrai reikia visų šių daiktų? Atsikratykite nereikalingo balasto ir degalų sąnaudos iš karto sumažės. Aišku, reikėtų svorį sumažinti pakankamai pastebimai, kad pastebėtumėte kaip sulėtėja degalų lygio rodyklė, bet tvarka dar niekam nepakenkė. Volkswagen stengėsi sukurti automobilį, kuris sunaudoja labai mažai degalų. Pagrindiniai uždaviniai buvo svoris, aerodinamika ir jėgainės darbas. Volkswagen XL-1 svėrė vos 795 kg.

Volkswagen XL-1 sveria vos 795 kg ir 100 km sunaudoja mažiau nei 2 litrus dyzelino. (RudolfSimon, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Karalienė aerodinamika. Aptakesni automobiliai gali įdėti mažiau darbo stumdamiesi per tankų mūsų planetos orą. Jie praslysta lengviau, lengviau rieda ir sunaudoja mažiau degalų. Pagerinti jau turimo automobilio aerodinamiką nėra taip paprasta, tačiau galite pasirūpinti, kad kėbulas neturėtų suskilusių plastikų, tuščios stogo bagažinės ar kitų priedų. Aerodinamika pagerėja ir sekant sunkvežimius, bet toks degalų taupymo būdas yra tiesiog bet daug pavojingas. Minėtas Volkswagen XL-1 yra pats aptakiausias šiuolaikinis gatvėmis riedantis automobilis (koeficientas siekia 0,19). O iš populiaresnių automobilių šiuos laurus tektų atiduoti Mercedes-Benz CLA 180 BlueEfficiency, kurio aerodinaminio pasipriešinimo koeficientas siekia 0,22.

Mercedes-Benz CLA – vienas aptakiausių automobilių rinkoje. (Tokumeigakarinoaoshima, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Pasitikrinkite slėgį padangose. Kas kiek laiko tikrinate slėgį padangose? Ar žinote, kad jis vienodas ir tinkamas? Net ir nedidelis nukrypimas nuo normos gali stipriai atsiliepti degalų sąnaudoms. Skaičiuojama, kad nepakankamai pripūstos padangos degalų sąnaudas gali padidinti nuo 3,3 %, kraštutiniais atvejais – ir dar daugiau. Tinkamą padangų slėgį dažnai galima rasti ant lipduko prie vairuotojo pusės durelių ar automobilio naudotojo vadove. Beje, tinkamas slėgis padangose padės sutaupyti ir pačias padangas – jos dėvėsis žymiai lėčiau, jei bus tinkamai pripūstos.

Tai – įrankis, kurį verta turėti – padangų slėgio matuoklis leidžia įsitikinti, kad padangose netrūksta slėgio. (Antti, Wikimedia (CC BY 2.0)

Tai, kad senstančio automobilio apetitas auga, tėra mitas. Kažkodėl manoma, kad su laiku seno automobilio degalų sąnaudos tik auga. Jei laiku keičiami tepalai ir filtrai taip tikrai nėra – sendamas automobilis turėtų išlaikyti įprastas degalų sąnaudas. Dar įdomiau yra tai, kad visiškai naujų automobilių degalų sąnaudos su laiku sumažėja. Tai yra, vos iš salono išriedėjęs automobilis degalų suvartos daugiau nei nuvažiavęs 8000 km. Taip yra todėl, kad variklis turi prasimankštinti, turi pasišalinti gamybos metu palikti cilindrų defektai, susireguliuoti skysčių apykaita. JAV Energijos Departamentas teigia, kad naujų automobilių degalų sąnaudos stabiliai po truputį krenta pirmus kelerius metus.

Pirmos kartos Škoda Octavia yra senas, bet vis dar labai taupus automobilis. (Miloslav Rejha, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Nuo kalno – su įjungta pavara. Ar esate sėdėję automobilyje, kurio vairuotojas kaskart riedant nuo kalno išjungia pavarą ir taip bando sutaupyti degalų? Iš tikrųjų daugiau degalų sutaupysite ir saugiau važiuosite riedėdami su įjungta pavara. Teorija labai paprasta – riedant su įjungta pavara variklį suks ratai automobiliui važiuojant žemyn. Kitaip tariant, variklio darbą palaikys ratų sukimasis, gravitacija, o ne deginami degalai. Tuo tarpu riedant su išjungta pavara variklis suksis laisva eiga ir degins kurą. Plačiau apie tai – šiame straipsnyje.




Degalus taupančios padangos – gera investicija. Degalus taupančios padangos pasižymi mažesniu svoriu, mažesniu pasipriešinimu riedėjimui, geresniu šilumos atidavimu aplinkai ir net geresne aerodinamika. Aišku, yra ir trūkumų – tokios padangos pasižymi prastesniu sukibimu ir turi plonesnes sienas, todėl posūkiuose labiau deformuojasi, kenkia automobilio dinaminėms charakteristikoms. Apie tai – šiame straipsnyje.

Degalus taupančios padangos gaminamos ir sunkvežimiams. (USEPA Environmental-Protection-Agency, Wikimedia)

Gamintojų nurodomos degalų sąnaudos – nesąmonė. Jei pasižiūrėtumėte į savo automobilio gamintojo nurodytas vidutines degalų sąnaudas, nustebtumėte – jos yra gerokai mažesnės nei rodo automobilio kompiuteris. Ir nekaltinkite savęs – patyrę automobilių žurnalistai irgi negali pasiekti gamintojų nurodytų reikšmių. Taip yra dėl labai paprastos priežasties – gamintojai savo automobilius testuoja idealiomis sąlygomis, kiek įmanoma sumažinę svorį, pasirinkę geriausią kelio dangą, bandymus mieste atlieka esant optimaliai temperatūrai ir kuomet eismas nėra toks intensyvus. Beje, aukščiau minėtos degalus tausojančios padangos anskčiau buvo kur kas ekstremalesnės, balansavo ant nesaugumo ribos ir buvo prieinamos tik automobilių gamintojams, kurie su jomis atlikdavo oficialius degalų sąnaudų bandymus.

Degalų lygio rodyklė beveik visada juda greičiau nei jums teigia gamintojas. (Thomas doerfer, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Taupiausias automobilis. Pasak Consumerreports.org atliktų tyrimų, mažiausiai degalų sunaudoja naujasis Toyota Prius, kurio vidutinės degalų sąnaudos siekia 4,52 l/100 km. Tai – realių bandymų duomenys, atlikti JAV mišriomis sąlygomis, todėl jais galima pasikliauti. Tačiau reikia turėti omenyje, kad bandymuose nedalyvavo JAV nepopuliarūs dyzeliniai automobiliai.

Consumerreports.org bandymai parodė, kad Toyota Prius sunaudoja mažiausiai benzino. (Kārlis Dambrāns, Wikimedia (CC BY 2.0)

Daugiausiai degalų suryjantis automobilis. Bugatti Chiron turi 8 litrų W16 variklį su keturiomis turbinomis išvystantį beveik 1500 arklio galių. Bugatti Chiron taip pat sveria beveik 2 tonas. Ar nustebsite sužinoję, kad pasak Roadandtrack.com surinkto reitingo šio automobilio degalų sąnaudos šiuo metu yra didžiausios rinkoje? Bugatti Chiron 100 km įveikia surydamas maždaug 21,4 litrus benzino.

Bugatti Chiron degalų tikrai netaupo. (Andrew Basterfield, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Visada laiku keiskite variklio alyvą. Kaip manote, ar nuo variklio alyvos priklauso degalų sąnaudos? Žinoma, kad taip! Sendama alyva praranda savo lubrikacines savybes, joje padaugėja mikroskopinių metalo gabalėlių, suprastėja terminės savybės. Tai reiškia, kad varikliui tenka sunkiau dirbti, jis greičiau dėvisi, didėja degalų sąnaudos. Ekspertai teigia, geriausios degalų sąnaudos yra pasiekiamos naudojant pilnai sintetinę alyvą, kuri yra brangesnė. Tačiau svarbiausia sekti gamintojo specifikacijas ir rekomendavcijas ir laiku keisti tepalus.



Taip pat skaitykite:

10 įdomių faktų apie pasaulinio garso korporacijas;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie pasaulio greitkelius;

10 įdomių faktų apie Islandiją;

10 įdomių faktų apie hidroenergiją;

10 įdomių faktų apie vėjo jėgaines.

Laisvė ant virtuvės stalo – du įspūdingiausi Kauno Bienalės 2017 kūriniai (Video)
lapkričio 29th, 2017

Skulptūra „Laisvė“ Kaune, Vienybės aikštėje, yra vienas iš miesto simbolių. Nuo savo 12 metrų aukščio pjedestalo sparnuota „Laisvė“ išdidžiai žvelgia į aplink skubančius miestiečius. Būdama taip aukštai ji yra tarsi atskirta nuo mūsų, tačiau tuo pačiu tokia artima. Tačiau šių metų Kauno bienalė padovanojo unikalią progą pažvelgti „Laisvei“ į akis – skulptūra buvo pastatyta ant sovietinio stiliaus virtuvės stalo.

Kauno bienalė – tai kas dvejus metus vykstantis tarptautinis meno renginys. Tiesą sakant, jo lengva nepastebėti, jei nesidomi menu. Visgi, jei norisi išvysti kažką neįprasto ir malonaus, tereikia apsidairyti aplinkui. Šiais metais Kauno bienalę ypatingai praturtino du japonų menininko Tatzu Nishi darbai. Jie ne tik stebina originalumu, bet ir savyje slepia labai gilias mintis apie mūsų visų Laisvę.



Tai nuo Laisvės ir verta pradėti. Juozo Zikaro skulptūra „Laisvė“ buvo sukurta dar 1921 metais, pastatyta ir atidengta 1928-aisiais. Tai – ant aukšto pjedestalo pastatyta angeliška moters figūra su nutrauktomis grandinėmis ir vėliava. Savaime aišku, kad okupaciniam sovietiniam režimui „Laisvė“ nepatiko (kaip ir pats Zikaras), todėl šis meno kūrinys buvo pašalintas dar 1950 metais. „Laisvė“ į savo vietą sugrįžo 1989-aisiais.

Juozas Zikaras “Laisvė”. (Algirdas, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Persikėlus į dabartinius laikus matome link „Laisvės“ į viršų besistiebiančius statybininkų pastolius ir, atrodo, nedidelį namelį ant jų. Tai – japonų menininko Tatzu Nishi kūrinys. Tačiau iš lauko nėra ko žiūrėti – reikia palipėti laiptais, kurie neabejotinai nepatiks bijantiems aukščio, ir iš karto atsidursite laiko mašinoje. Nedidelio namelio viduje – sovietinio stiliaus virtuvė, ant kurios stalo ir stovi „Laisvė“.

Tatzu Nishi „Laisvę“ įkurdino ant sovietinio stiliaus virtuvės stalo.

Aišku, pati skulptūra nebuvo judinta – virtuvė sukurta aplink ją. Tai unikali galimybė susitikti su „Laisve“ akis į akį. Meno kūrinį prižiūrinčios savanorės paaiškino, kad aplinka sukurta neatsitiktinai. Okupacijos metais net garsiai kalbėti apie laisvę nebuvo galima. Visos šios kalbos persikėlė į privačias erdves – į paprastų žmonių virtuves, kur neišvaizdžioje buityje plėtėsi didingos sparnuotos istorijos. Laisvė augo ant virtuvinių stalų prie standartinių sovietinių virtuvinių komplektų, kol tapo tokia didelė, kad šios energijos neatlaikę griuvo svetimi primesti simboliai.

Šis virtuvinis komplektas ne vienam bus pažįstamas.

Griuvo ir Lenino statulos. Kitas Tatzu Nishi kūrinys, sukurtas 2017-ųjų Kauno bienalei, vadinasi „Butas nuomai“. Tai – šiuolaikiškai įrengtas kambarys, kuriame įprastai apsistoja turistai. Vos įžengus pro duris sunku patikėti savo akimis – nuvirtusi skersai kambario guli Lenino statula – tokia, kokia anksčiau ir buvo Kaune.

Nugriautas, pamirštas, bet vis dar čia.

Realistiškai atrodanti putplasčio statula užima nemažą dalį kambario ir iš tiesų stebina. Ji simbolizuoja mūsų šių dienų mąstyme išlikusias sovietinio mentaliteto detales.

Štai keli įspūdžiai trumpame video siužete

Kauno bienalė baigiasi Lapkričio 30 dieną. Telieka laukti 2019-ųjų ir pažiūrėti, kokiais meno kūriniais miestas pasipuoš tuomet.






Ekskursija po „Tomark Aero“ aviacijos gamyklą: kaip gaminami mažieji lėktuvai? (Video)
spalio 13th, 2017

Kai esi aviacijos entuziastas, tavo kelionės yra kitokios nei daugelio. Ruošdamiesi kelionei žmonės internete ieško patarimų, domisi vietiniu maistu, turistinėmis vietomis, paplūdimiais ir kitais įprastais keliautojų rūpesčiais. Tuo tarpu aš gerai pašniukštinėju keletą sričių, kurios mane domina labiausiai – gal kur rasiu aviacijos muziejų su kokiais nors unikaliais eksponatais? O gal pavyks keliauti per kokį oro uostą, kuriame dar nesu buvęs? O gal pasiseks skristi laineriu, kuriame dar nesu sėdėjęs?

Visi mano „O gal?“ nublanko prieš kelionę po Slovakiją, nes jos metu turėjau galimybę apsilankyti „Tomark Aero“ lėktuvų gamykloje Prešove. Čia gaminami du dviviečių lėktuvų modeliai – aukštasparnis „Skyper GT9“ ir žemasparnis „Viper SD4“. Vos tik sužinojęs, kad gamykloje mane priims ir viską aprodys, labai nekantravau, nes žinojau, kad trumpa ekskursija, vedama kompanijos tinkamumo skraidyti specialisto Róbert Benetin, bus labai įdomi.




Pirmasis „Tomark Aero“ lėktuvas į orą pirmajam skrydžiui pakilo tik 2006 metais, todėl tai – jauna, bet rinkoje jau žinoma kompanija. Norėjosi pamatyti kaip atrodo gamybos procesas ir iš arti apžiūrėti „Skyper GT9“ ir „Viper SD4“ lėktuvus.

Skyper kyla. (Tomark Aero)

„Tomark Aero“ iš tikrųjų yra didelės „TOMARK“ įmonės dalis. Ji gamina sunkvežimių priekabų, žemės ūkio technikos dalis, pramoninę įrangą ir dar daugybę kitų metalo pramonės produktų. Įmonės vadovas yra senas aviacijos entuziastas, todėl norėjo turėti gražų, lengvai valdomą lėktuvą. Jis subūrė inžinierių komanda, kuri pradėjo dirbti prie jo asmeninio lėktuvo konstrukcijos. Visgi, greitai buvo nuspręsta, kad ultralengvasis lėktuvas gali būti pasiūlytas rinkai, todėl buvo įsteigta „Tomark Aero“ gamykla.

Pora žemasparnių Viper. (Tomark Aero, vipersd4.com)

Pirmasis 2006 metais į orą kilo žemasparnis „Viper SD4“, o 2014 metais dangų raižyti pradėjo ir „Skyper GT9“. Apie lėktuvų skirtumus vėliau, o dabar pasižvalgykime vietoje, kurioje jie gimsta.

Ekskursija lėktuvų gamykloje

 „TOMARK“ kompanijos pobūdį paminėjome ne be reikalo – lėktuvų ir sunkvežimių priekabų gamyklos dalijasi kai kuria įranga ir patalpomis. „Tomark Aero“ lėktuvų konstrukcija yra metalinė, todėl pirmiausia iš aliuminio ir nerūdijančio plieno lakštų kompiuteriu valdomu lazeriu išpjaunamos atskiros detalės. Šis darbas atliekamas taip, kad vėliau darbuotojams nebereikėtų gręžti ar pjaustyti atskirų dalių, bandant jas sumontuoti gaminamame lėktuve.

Slovakijoje, Prešove, įsikūrusi Tomark Aero gamykla iš išorės atrodo kaip bet koks kitas pramoninis pastatas.

Tuomet šios plokščios detalės yra lankstomos kitomis staklėmis ir padengiamos antikorozine danga. Žmogui, kuris niekada anksčiau nėra buvęs panašioje gamykloje įspūdį palieka kontrolė – gamybos procesas yra tobulai atsekamas, nes kiekviena detalė yra pažymėta, o darbuotojai gauna lapus su nurodymais, koks procesas kokiam komponentui turi būti taikomas.

Įėjus į vidų galima iš karto pamatyti nebaigtą žemasparnį Viper.

„Viper SD4“ konstrukcija yra labai tvirta ir standi. Ji paremta metalinėmis sijomis, kurios gaunamos sulanksčius plokščias detales. O štai „Skyper GT9“ kabina yra sukonstruota iš suvirintų metalinių vamzdelių – pamačius net šiek tiek priminė lietuviškų eksperimentinių orlaivių konstrukciją. Abiejų lėktuvų fiuzeliažų išorė ir sparnai yra pilnai metaliniai. Įdomu tai, kad paklaustas apie „Tomark Aero“ konkurencinius pranašumus R. Benetin nesutriko ir išskyrė būtent aliumininius lėktuvų korpusus – konkurentai kur kas labiau remiasi kompozitinėmis medžiagomis.

Čia į rėmus montuojami varikliai – visos lėktuvo rėmą sudarančios detalės yra išpjaunamos vietoje.

Kuomet dalis lėktuvo konstrukcijos yra surinkta, priekyje kabinamas rėmas, prie kurio tvirtinamas „Rotax 912“ variklis. Prasideda daug kruopštumo reikalaujantis gamybos etapas, kuomet išvedžiojami laidai, variklio valdymo linijos, sumontuojamas parašiutas avariniam nusileidimui. Tuo pat metu yra gaminami ir sparnai.

Šiek tiek vaizdų iš ekskursijos po Tomark Aero gamyklą:

„Viper SD4“ sparnai yra storesni ir tvirtesni nei „Skyper GT9“, tačiau konstrukciniais sprendimais jie iš esmės nesiskiria. „Viper SD4“ sparnų galai yra elegantiškai riesti į viršų ir atgal – tai leidžia sumažinti oro pasipriešinimą ir, bent jau mano akims, pagražina sparnų linijas.

Naudojami patikimi ir gerai mažojoje aviacijoje žinomi Rotax varikliai (daugiau informacijos apačioje pateikiamoje lentelėje)

Tuomet kniedijamos išorinės korpuso plokštės ir viskas paruošiama dažymui. „Tomark Aero“ gamykloje yra didžiausia uždara dažymo kamera Centrinėje Europoje. Čia telpa visas lėktuvo fiuzeliažas ir sparnai. Pirkėjai gali pasirinkti vieną iš siūlomų spalvų kombinacijų ar susikurti unikalų lėktuvą puošiantį raštą – „Tomark Aero“ yra tekę įgyvendinti ir pačias keisčiausias klientų fantazijas.

Visa aplinka išduoda, kad čia dirba aviaciją mylintys žmonės.

Tik nudažius lėktuvą galima pereiti prie galutinės gamybos stadijos – montuojami avionikos prietaisai, sėdynės, kilimėliai, lipdukai ir viskas, ko trūksta iki galutinai užbaigto lėktuvo. Dalis galutinio surinkimo atliekama netoliese esančiame aerodrome, kur „Tomark Aero“ lėktuvai ir yra išbandomi.

Surinkinėjamas lėktuvas. Čia jam suteikiama elektros instaliacija.

Iš pradžių ant žemės tikrinamas lėktuvo įrangos veikimas bei surinkimo kokybė, o vėliau ateina laikas pirmajam skrydžiui, kurį atlieka pilotas-bandytojas. Skrydžio metu jis tiksliai laikosi numatyto plano ir fiksuoja esminius parametrus, bandydamas aptikti problemas ir trūkumus, kurie yra iš karto čia pat ištaisomi. „Tomark Aero“ užtikrina, kad klientai gaus saugų ir patikimą lėktuvą, kuris bus lengvai valdomas ir tarnaus ilgus metus.

Pagrindinė Viper surinkimo salė, kurioje kabo visų Tomark lėktuvų sparnai.

Įdomu ir tai, kad užsakytas lėktuvas pagaminamas gana greitai – klientas gali tikėtis skraidyti savo nauju lėktuvu jau po keturių mėnesių, o jei labai reikia – ir gerokai greičiau. Trumpą gamybos laiką garantuoja ištobulinta gamybos grandinė ir vietoje saugomos detalės, kurių visuomet pagaminama daugiau nei reikia. Įprastai į kitas šalis lėktuvas atsiunčiamas dėžėje – klientui lieka užsidėti sparnus ir išbandyti naują savo orlaivį. Tačiau, „Tomark Aero“ sudaro galimybę pasiimti naują lėktuvą ir tiesiai iš gamintojo – pirkėjas gali atvykti į gamyklą ir savo lėktuvu parskristi namo. Beje, „Viper SD4“ galima įsigyti ir kaip rinkinį. Nemažai aviacijos entuziastų mėgsta savo lėktuvus surinkti patys, todėl „Tomark Aero“ suteikia tokią galimybę.

Dažymui ruošiamas Skyper.

„Viper SD4“ ir „Skyper GT9“ lėktuvai yra labai skirtingi ir Lietuvoje beveik nematyti, todėl galime užmesti akį ir į juos.

 „Viper SD4“ ir „Skyper GT9“

 Nors „Skyper GT9“ yra naujesnis susidarė įspūdis, kad kompanija ir jos klientai labiau mėgsta „Viper SD4“. Tai – tvirtesnis, sportiškesnis ir, jei jums kaip ir man patinka žemasparnių lėktuvų išvaizda, gražesnis lėktuvas. Jis, beje, turi Europos aviacijos saugumo agentūros sertifikatą, leidžiantį jį naudoti pilotų mokymui – sertifikuota versija vadinama „Viper SD-4 RTC“.

Skyper pasižymi metalinių vamzdžių konstrukcija, dažnai sutinkama ir savadarbiuose lėktuvuose.

Tuo tarpu „Skyper GT9“ yra labiau turistinis lėktuvas, pasižymintis plačiu apžvalgos kampu, dideliu bagažo skyriumi, puikiomis skrydžio charakteristikomis. Šiam lėktuvui nebūtinas ilgas pakilimo takas, jį paprasta prižiūrėti, todėl jis puikiai tiks pilotams-entuziastams, kurie mėgsta leistis į ilgas keliones.




Abu lėktuvai gaminami ir pagal UL, ir pagal LSA klasės reikalavimus, o jų charakteristikas galima susumuoti į tokią lentelę:

  „Viper SD-4 RTC“ „Viper SD-4 LSA“ „Viper SD4 UL“ „Skyper GT9 UL“
Sparnų mojis 8,4 m 8,4 m 8,4 m 9 m
Ilgis 6,4 m 6,4 m 6,4 m 6,3 m
Aukštis 2,2 m 2,2 m 2,2 m 2,1 m
Variklis Rotax 912 S / ULS (100 ag) Rotax 912 UL/A/F (80 ag)

Rotax 912 S / ULS (100 ag)

Rotax 914 UL / F (115 ag)

Rotax 912 UL/A/F

(80 ag)

Rotax 912 S / ULS

(100 ag)

Rotax 912 UL

(80 ag)

Rotax 912 ULS

(100 ag)

Maksimalus svoris 600 kg 600 kg 472,5 kg
Kreiserinis greitis 195 km/h 195 km/h 195 km/h 220 km/h
Maksimalus greitis 240 km/h 240 km/h 240 km/h 250 km/h
Maksimalus aukštis 4 725 m 5000 m
Pakilimo tako ilgis (kilimas/tūpimas) 240/ 176 240/ 176 150/140 m 120/80 m
Degalų bako talpa 100 l 70 / 100 l 70 / 100 l 88 l

 

Taigi, „Skyper GT9“ yra greitesnis, pasižymi platesniu apžvalgos kampu, į jį lengviau įlipti. „Viper SD4“ yra šiek tiek lengviau valdomas, sportiškesnis ir tvirtesnis, o su EASA sertifikatu puikiai tinka pilotų mokymui. Beje, prie „Viper SD4“ gali būti montuojamas kablys, skirtas reklamoms ar sklandytuvams tempti.

Skyper uodega, surinkinėjama kitame gamyklos pastate

Po apsilankymo gamykloje galiu patvirtinti, kad abu lėktuvai gaminami su ypatingu kruopštumu ir dėmesiu kiekvienai smulkmenai, todėl galutinis produktas yra labai aukštos kokybės.

Lėktuvai išbandomi ir užbaigiami netoliese esančiame aerodrome.

Beje, paklausiau ir dėl šių lėktuvų saugumo. Ne visai mandagus klausimas apie avarijas, į kurias kada yra patekę „Tomark Aero“ orlaiviai, buvo priimtas su šypsena. Nors net labai skaudžių incidentų tikrai yra pasitaikę, „Tomark Aero“ lėktuvai yra sudužę tik dėl pilotų kaltės. Nei vienas kompanijos lėktuvas dar nėra pakliuvęs į rimtą bėdą dėl mechaninio gedimo ar gamyklinio defekto.

Tomark Aero lėktuvuose montuojama avarinio nusileidimo parašiutu sistema.



 Apibendrinimui

Tai – pirmoji lėktuvų gamykla, kurioje esu buvęs. Nors net nežinojau, ko reikėtų tikėtis, keletas dalykų tikrai nustebino. Visų pirma, atmosfera gamykloje neprimena aukštųjų technologijų įmonės. Robotų čia nėra ir tik žmogaus prisilietimas kiekvienam metalo dalių kratiniui tiesiogine to žodžio prasme suteikia sparnus.

Tomark lėktuvai turi gražius riestus sparnų galus.

Besižvalgydamas po gamyklą pastebėjau ir tai, kad „Tomark Aero“ darbuotojai yra atsipalaidavę, juokauja ir šypsosi. Susidaro įspūdis, kad jiems patinka lėktuvas, kurį jie tuo metu gamina ir jie mėgaujasi procesu. Aistrą aviacijai mačiau kiekvienoje gamybos stadijoje. Pati gamykla atsirado todėl, kad „TOMARK“ vadovas myli lėktuvus. Interjero įrengimo skyriaus sienos yra apkabinėtos reaktyvinių naikintuvų plakatais, o ir prie kompiuterių sėdintys inžinieriai nepailsdami nardo po lėktuvų brėžinius, ieškodami silpnų vietų ir galimybių konstrukciją dar šiek tiek patobulinti.

Jau planuoju apsilankymus kitose lėktuvų gamyklose. Tai tiesiog labai geras būdas šio to išmokti ir pamatyti lėktuvus tada, kai jų sparnų dar neglostė vėjas.

Kviečiame apsilankyti Tomarkaero.com ir sužinoti daugiau apie šios kompanijos lėktuvus.

Martyno E30 – paruošimas ir dažymas garažo sąlygomis
rugpjūčio 28th, 2017

Martyno BMW E30 – tai įdomus restauracijos projektas. Mes jį sekame nuo pat pradžių ir jau galime pasidžiaugti, kad automobilis atrodo puikiai. Jis visai ką tik buvo nudažytas, o greitai matuosis ir naujus ratus. Šis straipsnis apie tai, kaip senas BMW buvo paruoštas ir nudažytas namų sąlygomis.

Tai – antrasis serijos straipsnis. Kviečiame pirmiau būtinai perskaityti pirmąjį, kuriame aprašėme Martyno E30 būklę ir viziją. Trumpai – automobilis buvo gana stipriai parūdijęs, dugne buvo atsivėrusios skylės, spalva buvo nublukusi.



Martynas yra automobilių entuziastas, didelis E30 fanas, tačiau mechaniko ar kėbulų meistro patirties tikrai neturi. Tai – pirmasis automobilis, kurį jis ryžosi nudažyti pats ir tam nenaudojo kokių nors ypatingai brangių profesionalių priemonių. Štai, kaip viskas vyko.

Pirmiausia reikėjo išnaikinti automobilį užpuolusias rūdis

Visų pirma reikėjo įvertinti automobilio būklę. Neperdėdami galime pasakyti, kad automobilio dugne buvo atsivėrusios skylės – jis buvo stipriai surūdijęs. Martynas jį sutvarkė ir suvirino pirmiausia. Po to sekė kėbulo šveitimas.

Nušveitus automobilį pasimatė keli didelį įlinkimai, kuriuos reikėjo užglaistyti

Norint gerai paruošti automobilį dažymui, reikia pašalinti senus dažus, panaikinti rūdis ir užglaistyti prasčiau atrodančias vietas. Kovojant su rūdimis buvo nuimti kai kurie kėbulo elementai. Šveitimas atskleidė iki tol dar nematytų defektų – keletą stiprių rūdžių kolonijų ir daugybę smulkių įlinkimų. Visi šie trūkumai buvo užglaistyti automobiliams skirtu glaistu ir nušveisti taip, kad kėbulas būtų kiek įmanoma lygesnis.

Atliktos smulkios kėbulo modifikacijos ruošiantis naujai išmetimo sistemai.

Tuomet ateina laikas gruntui. Daug žmonių, galvojančių apie automobilio restauraciją, įsivaizduoja, kad gruntuoti automobilį būtina tam pritaikytose patalpose ar kad šį darbą apskritai geriau patikėti profesionalams. Tačiau iš tikrųjų grunto sluoksnio lygumas nėra toks kritiškai svarbus, nes nutekėjimus ar prilipusias didesnes nepageidaujamas daleles galima nušveisti. Martynas užmaskavo stiklus, ratus ir kitus automobilio elementus, kurių gruntuoti nereikia, ir viską nupurškė gruntu tiesiog lauke ant pievos.

E30 buvo nugruntuotas lauko sąlygomis.

Rezultatas nebuvo idealus – prilipo šiek tiek dulkių bei keletas vabzdžių. Tačiau šveitimas viską ištaisė ir automobilis buvo paruoštas dažymui. Aišku, to daryti lauke jau tikrai negalima.

Savadarbėje dažymo kameroje – svarbiausia, kad nepūstų vėjas ir netupinėtų vabzdžiai.

Profesionaliai automobiliai dažomi specialiose kamerose, kuriose galima kontroliuoti temperatūrą bei oro švarumą. Tai garantuoja gerą rezultatą, tačiau Martynas viską norėjo atlikti pats. Todėl jis įsigijo geros kokybės dažymo pistoletą, „Extra Black“ juodų dažų ir lako, o dažymo kabiną įsirengė tiesiog sename garaže. Nuo dulkių, vėjo ir vabzdžių apsaugojo paprasta plastiko plėvelė.




Geri automobilių dažytojai savo įgūdžius formuoja ne vienus metus. Martynui – tai pirmas automobilio dažymas. E30 buvo nupurkštas vienu dažų ir pora lako sluoksnių. Aišku, keli nutekėjimai visgi pasitaikė, tačiau nieko dramatiško ir nepataisomo. Po poliravimo E30 atrodys išties puikiai. Lako sluoksniui išdžiūvus buvo sudėti žibintai, grotelės ir kiti kėbulo elementai.

Nudažytas automobilis prieš sugrąžinant apdailos elementus ir žibintus.

Štai kaip atrodo pilnai surinktas šviežiai nudažytas E30 –

Tuo pačiu buvo patobulinta išmetimo sistema. Pokytis labiau kosmetinis, tačiau ir garsas pasikeitė į gerąją pusę.

E30 jau važinėja gatvėmis. Jo techninė būklė dabar yra pakankamai gera, kad automobilį būtų galima saugiai naudoti. Po dažymo buvo atlikti dar keli patobulinimai. Štai kas atkeliavo paštu –

Ratai jau garaže.

Martyno E30 su naujais ratais – jau kitame serijos straipsnyje. Automobilio išorė jau beveik užbaigta. Galutinai sukietėjus lako sluoksniui, automobilis bus poliruojamas. Tai bus skoningai restauruotas klasikinis BMW be didelių patobulinimų. Jau artėja laikas, kuomet reikės po truputį žiūrėti ir į saloną – jis yra gana prastos būklės.




Kviečiame paskaityti ir pirmąjį serijos straipsnį bei užduoti klausimus mūsų Facebook puslapyje.

Martyno E30. Įdomus restauracijos projektas – dabartinė automobilio būklė ir vizija
rugpjūčio 4th, 2017

Pristatome naują straipsnių seriją, skirtą BMW 318 (E30) restauracijai. Joje bus aprašoma 1990-ųjų E30 kupė prisikėlimo istorija. Su dideliu rūpesčiu ir dėmesiu kiekvienai smulkmenai restauruojamas automobilis jau netolimoje ateityje puoš gatves, tačiau kol kas nėra geriausios sportinės formos. Pirmajame serijos straipsnyje aprašome dabartinę automobilio būklę, pagrindines problemas ir viziją.

Įdomus projektas – Martyno E30 kils naujam gyvenimui

Martynas – automobilių entuziastas, seniai svajoję apie BMW E30 projektą. Tai nėra labai retas ar vertingas automobilis, tačiau tai galima laikyti ir trūkumu, ir privalumu. Tai, kad tokių automobilių pasaulyje  yra daug rimtų kolekcionierių nevilioja, tačiau kartu ir leidžia jį keisti kaip tik užsinori savininkas. Jokios istorinės vertės išsaugoti nereikia, o po restauracijos automobilis įgaus unikalumą, kurio dabar neturi.

Martyno garaže – 1990-ųjų trečios serijos BMW (E30).

Tai – 1990-ųjų E30 kupė, 318 modelis, su 83 kW keturių cilindrų varikliu. Per savo 27 gyvenimo metus automobilis tikrai nebuvo saugomas kaip kokia egzotiška kolekcinė vertybė, jam teko įveikti ne vieną ir ne du šimtus tūkstančių kilometrų, todėl nieko keisto, kad jau ryškiai matosi dėvėjimosi ženklai.




Dabartinė automobilio būklė

Iš tikrųjų, šis BMW važiuoja, mechanine prasme jis nėra labai prastai išsilaikęs. Tačiau dėl to, kad keletą metų stovėjo nenaudojamas, kai kurie važiuoklės komponentai yra visiškai nebetinkami.  Pavyzdžiui, reikės keisti stabdžius, granatų gumas ir kai kurias kitas dalis. Nemažai jų bus keičiama ir dėl Martyno įsivaizdavimo, kaip automobilis turi atrodyti, kai projektas bus baigtas. Ateityje E30 tūps arčiau žemės ir bus sportiškesnis, o tam reikės didelių pakeitimų važiuoklėje.

Po variklio gaubtu – 1,8 litro variklis, išvystantis apie 113 AG (83 kW).

Tuo tarpu variklis skleidžia vairuotojo ausiai nemielus garsus, susijusius su kompensatoriaus problemomis. Nors šis gedimas yra pataisomas, gali būti, kad variklis bus keičiamas – šis sprendimas dar nėra priimtas. Naujas variklis galėtų būti galingesnis, keitimo metu pavyktų lengvai sutvarkyti  viską taip, kad jis dirbtų kaip naujas. Kadangi Martynas nori sportiško automobilio, kuris idealiu atveju dar ir gražiai riaumotų, naujas variklis atrodo kaip nebloga išeitis.

Suplyšusi vairuotojo sėdynė

E30 turi stiprių kosmetinių defektų. Kaip matote nuotraukose, kėbulas turi rimtų rūdžių, dugne jau pasirodė skylės. Spalva tikrai nebeatrodo gyvybingai, todėl automobilį teks pardažyti. Salonas taip pat yra stipriai susidėvėjęs. Vairuotojo sėdynės danga yra visiškai suplyšusi, vairas yra stipriai nutrintas, o ir likusiai salono daliai nepakenks gilus valymas. Vairas bus persiuvamas oda, o sprendimai dėl likusios salono dalies atgaivinimo kol kas dar nėra priimti.

Nutrintas vairas

Iš esmės, turint omenyje jo amžių, automobilis nėra labai prastos būklės. Nedidelis remontas jį gali greitai pastatyti ant kelio, tačiau Martyno vizija yra kiek kitokia. E30 ateityje bus dažomas, gaus naujus ratus, važiuoklę, bus atnaujintas salonas.



Martyno vizija

BMW E30 entuziastams patinka dėl savo proporcijų ir kampuotos išvaizdos. Šiuolaikiniai automobiliai yra išpūsti ir užapvalinti, kas yra savotiškai gražu, bet E30 šiandien gatvėse išsiskiria savo tiesiomis, griežtomis linijomis ir gana kompaktišku kėbulu. Tačiau originalus E30 vis tiek yra šiek tiek pilkas ir nuobodus, todėl Martynas planuoja pakoreguoti jo išvaizdą.

Kėbulą jau gana stipriai pažeidė rūdys, bet jis bus perdažytas.

Užbaigtas E30 dėvės originalius BBS ratlankius, bus arčiau žemės, turės ryškią juodą spalvą. Platesni ratai ir mažesnė prošvaista kardinaliai pakeis automobilio išvaizdą, jis atrodys atletiškesnis ir nepaliks abejonių, kad tai – ne šiaip senas automobilis, o entuziasto mašina. Tam reikės automobilį dažyti, keisti važiuoklę, tačiau po šių darbų E30 atrodys nepriekaištingai.

Matosi, kad automobilis nėra naujas, bet jau visai greitai jis atrodys visiškai kitaip.

Martynas nori, kad jo BMW būtų greitas, todėl bus dirbama ir po kapotu. Turint omenyje ne geriausią variklio būklę, tikriausiai daugiau galios bus siekiama keičiant variklį. Kol kas Martynas nenusprendė, kokia širdis plaks po E30 variklio dangčiu ar kiek galios jis nori pasiekti, tačiau darbai prasidės dar šiemet, todėl Nodum.lt apie tai būtinai praneš kituose serijos straipsniuose. Galiausiai, išmetimo sistema taip pat bus pasirinkta atsakingai – gražus, sportiškas automobilis turės ir gražiai dainuoti.

Tiesio, griežtos kėbulo linijos išsiskiria iš šiuolaikinių automobilių masės.

Aišku, kai kurie pastebės, kad ši vizija nėra unikali. Taip sutvarkytų E30 nuotraukų gausu internete – žeminta važiuoklė, blizgantys BBS ratai, ryškios chromo detalės, didelį garsą generuojantis išmetimas. Tačiau neskubėkite su išvadomis, Martyno BMW bus kitoks ir turės išskirtinių detalių. Tai bus įdomus projektas, tiek Martynui, tiek tiems, kurie stebės jo progresą.




Kitas serijos straipsnis – vos tik bus atlikti žymesni darbai. Pasistengsime aprašytą visą projekto eigą. Jei turite klausimų, galite juos užduoti mūsų FB puslapyje.

Automobilių entuziastai pasigamino važiuojantį GAZ-67 modelį – 33 % sumažintas visureigis pritrenkia tikslumu
birželio 29th, 2017

Valdemaras Gansauskas su sūnumis turi įspūdingą senovinių automobilių kolekciją. Joje – apie trisdešimt įvairių automobilių, tačiau dalis jų vis dar jaukia restauracijos. Dainius, Valdemaro sūnus, kaip ir jo tėtis mėgsta seniems automobiliams sugrąžinti per laiką prarastą tobulą išvaizdą ir mašinas restauruoja labai kruopščiai. Tai – daug kantrybės, užsispyrimo ir, be abejonės, aistros reikalaujantis užsiėmimas. Paklausti koks automobilis kolekcijoje pats vertingiausias vyrai ilgai negalvoja – tai Juozo Tamkvaičio „Svajonė“ ir pačių pagamintas GAZ-67 visureigio modelis.

Mažylis GAZ-67 modelis yra 33 % sumažinta originalaus istorinio visureigio kopija.

Šį atsakymą nesunku suprasti – abu šie automobiliai vienetiniai, tokių daugiau nėra visame pasaulyje. Juozo Tamkvaičio kadaise pagaminta „Svajonė“ ir šiandien atrodo kaip lietuviškos automobilių kultūros perlas, nors jai atgimti prireikė ilgų Valdemaro ir Dainiaus pastangų. Visgi, „Svajonė“ verta atskiro straipsnio – šiandien pakalbėsime apie unikalų GAZ-67 modelį.

Teko studijuoti brėžinius. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Gansauskai –  asociacijos „Retromobile“ nariai, kurių automobilių kolekcijoje yra ne vienas GAZ-67 modelis. Vyrai jų nelepina – visureigiai dalyvauja bekelės žygiuose, kuriuose tenka įveikti ne vieną purvynų kilometrą. Kartą Dainiaus dukra, kuriai tuomet tebuvo septyneri, vaikiškai užsiminė, kad ji irgi nori tokio visureigio ir iš karto vyrų galvose užsidegė lemputė – idėja pagaminti sumažintą GAZ-67 visureigio modelį.

Visos smulkios kėbulo detalės iš plieninės skardos buvo lankstomos rankomis, stengiantis išlaikyti teisingas proporcijas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Ne visos automobilių entuziastų svajonės yra praktiškos ir racionalios paprastų žmonių akimis. Tiesą sakant, dauguma mūsų svajonių yra visiškai atitrūkusios nuo realybės ir neturi jokio praktinio pagrindo. Valdemaro ir Dainiaus sumanymas pagaminti 33 % sumažintą visureigį nebuvo išimtis. Tačiau noras vaikams padovanoti išskirtinę dovaną, kurios niekas kitas pasaulyje neturi, buvo didžiulis, todėl dar 2011 metais vyrai ėmėsi darbo.

Visos daiktadėžės yra tikros – atsidaro taip, kaip ir tikrojo visureigio. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

GAZ-67 visureigis jiems buvo gerai pažįstamas – vyrai ne vieną tokį jau buvo restauravę. Jie gerai žinojo visureigio konstrukcijos subtilybes ir pagrindinius mazgus, tačiau darbas vis tiek prasidėjo nuo brėžinių analizės. Kompiuterio ekrane apžiūrėti planai buvo ranka perbraižomi ant popieriaus lapo – taip automobilio kūrėjams tiesiog buvo paprasčiau vizualizuoti būsimo modelio konstrukciją. Juk užduotis tikrai nebuvo iš lengvųjų – niekas kitas trečdaliu mažesnio tikslaus visureigio modelio dar nebuvo gaminęs.

Remas – detalė, kurios niekas nematys – tai pat buvo gaminama pagal brėžinius, bet buvo pritaikytas kitokiam varikliui. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Iš pradžių buvo gaminamas kėbulas. Tam panaudota plieninė skarda – nors automobilis ir buvo sugalvotas vaikų pramogoms, buvo stengiamasi, kad jis būtų kiek įmanoma tikslesnis. Viskas turėjo būti savo vietose – visos daiktadėžės, išlinkimai, kampai ir proporcijos turėjo atitikti originalaus visureigio vaizdą. Nors GAZ-67 ypatingai elegantiškomis formomis nepasižymėjo, kai kurias detales tiksliai išlankstyti buvo pakankamai sudėtinga, tačiau Dainiaus patirtis ir kruopštumas padarė savo.

Modelį varo 150 kubinių centimetrų keturačio variklis. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Vėliau pereita prie rėmo gamybos. Tai – dalis, kurios automobilį apžiūrinėjantys žmonės tikrai nepastebi, nes ji slepiasi po mašinos kėbulu. Tačiau ir jį vyrai kruopščiai gamino pagal brėžinius. Buvo stengiamasi, kad jis kiek įmanoma atitiktų 33 %  sumažintus tikro visureigio išmatavimus. Rėmas buvo pritaikytas naujam varikliui ir šiek tiek kitokiai galinei ašiai, tačiau neskaitant to – yra būtent toks, koks ir turėtų  būti GAZ-67 visureigyje.

Specialiai pagamintos lingės. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Tikras GAZ-67 yra varomas 3,3 l keturių cilindru varikliu, kuris suka visus keturis visureigio ratus. Savaime aišku, kad ieškoti 33 % mažesnio variklio tiesiog nebuvo prasmės. Vietoj to buvo pasirinktas 150 kubinių centimetrų Loncin keturačio variklis. Panaudota ir keturačio galinė varančioji ašis, tačiau perdavimas buvo pakeistas, kad ratai būtų sukami lėčiau, bet kartu turėtų didesnį sukimo momentą. Tai buvo būtina, nes mažasis GAZ-67 yra kur kas sunkesnis nei keturatis, kurio varančioji dalis ir buvo panaudota.

Keturačio variklis sukosi per greitai – perdavimas leido sukimą sulėtinti ir automobiliui suteikti aukštesnį sukimo momentą. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)





Dabar žmonės dažnai spėlioja, kad šis GAZ-67 modelis buvo pagamintas ant keturačio motociklo bazės. Tai – visiška netiesa. Buvo panaudotas tik keturačio variklis su pavarų dėže ir varančioji ašis. Viską kitką Valdemarui ir Dainiui teko ieškoti kituose automobiliuose ar gaminti patiems. Štai Zaz 965 vairo kolonėlę pavyko pritaikyti, o kuro baką, išmetimo sistemą, linges, kitus važiuoklės mazgus bei dar daug kitų dalių teko gaminti patiems.

Net tokias sudėtingų formų dalis kaip kuro bakas teko gaminti patiems. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Visgi, gyvenimas dažnai trukdo mūsų planams. Dar 2011 metais pradėtas visureigis buvo padėtas į garažo kampą ir trumpam pamirštas. Gansauskai ėmėsi kitų istorinių automobilių, kuriems teko suteikti prioritetą. Darbas buvo pratęstas tik šiemet. Buvo pagamintos trūkstamos dalys, išspręsti kai kurie techniniai klausimai.

Visos mažylio GAZ-67 dalys buvo kruopščiai nugruntuotos ir nudažytos. Tuomet modelis buvo surinktas ir pristatytas visuomenei. Nors automobilis buvo užbaigtas dar pakankamai neseniai, jis jau spėjo sudalyvauti ne viename renginyje. Mažylis GAZ-67 iš tikrųjų traukia praeivių žvilgsnius, nors nedaugelis gali įvertinti kiek darbo į šį kūrinį buvo įdėta.

Važiuoklės geometrija ir išmatavimai – tobulai atitinka originalaus GAZ-67 visureigio charakteristikas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Labiausiai stebina tikslumas. Automobilio išmatavimai – tobulai atitinka mastelį. Viskas, įskaitant važiuoklės geometriją, kėbulą, vidaus apdailą ir išorėje tvirtinamas rankenas, yra tikslios lygiai 33 % sumažinto GAZ-67 konstrukcijos detalių kopijos. Net ir ratai bei lempos yra lygiai 33 % mažesni nei originalaus visureigio. Vyrai pasakojo, kad prireikė keleto bandymų, kol pavyko rėmą pritaikyti varikliui bei tinkamai sureguliuoti perdavimo mechanizmą.

Mažylis GAZ-67 buvo kruopščiai nugruntuotas ir nudažytas. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Į akis krenta ir stulbinantis dėmesys detalėms. Kiekviena daiktadėžė yra funkcionali ir atsidaro taip, kaip ir turėtų. Važiuoklė, kurios niekas nepastebi, taip pat atitinka tikro GAZ-67 visureigio konstrukcinius sprendimus. Kuro bakas, išmetimo vamzdžių išėjimas, rankenos – viskas savo vietoje. Vienintelis iš karto pastebimas skirtumas – sėdynių vieta. Jas teko sumontuoti kiek toliau, kad modelį galėtų vairuoti ir suaugęs žmogus. Tačiau pedalai ir pavarų svirtis taip pat lengvai atpažįstami – o juk juos taip pat reikėjo gerai apgalvoti ir suprojektuoti mintyse.

Padžiautos džiūsta kėbulo detalės. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Keleivio vietoje trumpam teko pasėdėti ir man. Mažylis GAZ-67 bėgėjasi labai greitai ir yra gana stabilus. Maksimalaus išvystomo greičio niekas nematavo, nors modelio kūrėjai spėja, kad jis gali siekti apie 80 km/h. Kadangi variklis tvirtai, be jokių pagalvėlių, yra prisuktas prie rėmo, jaučiama vibracija, tačiau ne tokia stipri ir erzinanti, kaip galite įsivaizduoti. Visureigis nemėgsta posūkių, nes neturi diferencialo, tačiau juo važinėti tikrai labai smagu. Mano ūgis – apie 183 cm, tačiau visureigyje tilpau be vargo. Gansauskai juokėsi, kad jame kur kas daugiau vietos nei įprasto dydžio „Svajonėje“.

Išmetimo sistema buvo pagaminta taip, kad išeitų toje vietoje, kur yra ir originalaus visureigio išmetimo vamzdis. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Valdo anūkės savo dovanos kol kas dar nevairuoja – joms dar reikės išmokti valdyti sankabą ir saugiai važinėti. Jokio skubėjimo šiuose moksluose būti negali – visureigis, nors ir mažas, gali būti pavojingas. Dainius užsiminė, kad dar reikės išspręsti variklio aušinimo problemą – intensyviai naudojamas karštą dieną jis gali perkaisti. Variklis, kaip galite numanyti, yra aušinamas oru ir keturatyje yra montuojamas visiškai kitaip. Tačiau nėra abejonių, kad nagingi ir sumanūs vyrai aušinimo problemą išspręs nesunkiai.

Užbaigtas automobilis – stebina, kad mastelį atitinka net ir lempos, ir padangos. („Dainiaus dirbtuvės“ nuotrauka)

Gansauskai nebuvo linkę pasakyti modelio kainos. Taip ir reikėtų užrašyti – modelis yra neįkainojamas jau vien dėl to, kad toks jis yra pirmas. Tobulos proporcijos, tvirta konstrukcija pareikalavo ilgų darbo valandų, todėl šias pastangas išmatuoti skaičiais tikrai labai sunku.

Paklausti, ar dabar, sukaupę tiek patirties, nenorėtų pasigaminti savos konstrukcijos ir dizaino automobilio, vyrai šypteli – savos „Svajonės“ jiems nereikia, o ir laiko nėra. Tačiau jau artimiausioje ateityje jie ruošiasi pristatyti naujų restauruotų automobilių. Tikimės, kad apie juos galėsime parašyt ir Nodum.lt svetainėje.

Visureigis įspūdingai atrodo nuotraukose, tačiau priėjus detalės pritrenkia dar labiau.

 

Visos rankenos ir kitos detalės yra ten, kur ir turi būti. galite pastebėti, kad sėdynės sumontuotos toliau nei originaliame visureigyje – kitaip modelio suaugęs žmogus negalėtų vairuoti.

 

Net ir viduje viskas primena originalų GAZ-67 visureigį – tos pačios formos, ta pati jungiklių išdėstymo tvarka.

 

Artimiausioje ateityje reikės tik patobulinti variklio aušinimą. Net ir variklio gaubto atidarymo mechanizmas yra kaip tikro GAZ-67.

Daugiau mažylio GAZ-67 gamybos nuotraukų – Dainiaus dirbtuvių Facebook puslapyje. Kviečiame tapti šio puslapio prenumeratoriais ir sekti kitus projektus.

.

Taip pat kviečiame užsukti ir į „Retromobile“ asociacijos puslapį – asociacija yra įkūrusi net du muziejus, kuriuose gausybė įdomių eksponatų.


Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.