Atominių povandeninių laivų privalumas – praktiškai neribotas patruliavimo laikas. Kuro papildymo jiems nereikia dešimtmečiais, todėl didžiausias tarnybą ribojantis faktorius yra įgula. O kas jei ir strateginiai bombonešiai naudotų branduolinius reaktorius? Tokius lėktuvus Šaltojo karo metais kūrė ir JAV, ir Sovietų Sąjunga. Štai šio Convair NB-36H viduje iš tiesų plakė branduolinė širdis.
Pagrindiniai branduoliniu reaktoriumi varomo lėktuvo privalumai būtų greitas pasiruošimas skrydžiui ir neribotas veikimo nuotolis. Jei tik įgula neišalktų, tokie lėktuvai galėtų nesustodami skraidyti aplink pasaulį. Žinoma, kai 1946 metais JAV buvo pradėta NEPA (Nuclear Energy for the Propulsion of Aircraft) programa, tikslas buvo vienas – sukurti tokį branduolinį užtaisą nešantį atominį bombonešį, kuris galėtų pakilti iš JAV teritorijos ir suduoti smūgį praktiškai bet kurioje pasaulio vietoje.
Branduolinio reaktoriaus karščiu varomi reaktyviniai varikliai
NEPA programa 1951 metais perėjo į Branduolinės energetikos komisijos rankas ir virto ANP (Aircraft Nuclear Propulsion). Tuo metu buvo svarstomi du variklių variantai:
- Pratt & Whitney kūrė netiesioginio oro ciklo reaktyvinius variklius. Paprastai tariant, branduolinis reaktorius kaitintų aukšto slėgio kameroje esantį skystį (pavyzdžiui, išlydytą metalą). Po orlaivio sparnais esančių reaktyvinių variklių įsiurbtas oras patektų į šilumokaitį, kur stipriai įkaistų nuo to skysto metalo ar kito skysčio, o tada būtų nukreiptas laukan. Įkaitęs oras dar suktų turbiną, kuri suktų įsiurbimo kompresorių. Na o tada tas karštas oras su didele jėga veržtųsi per galinę reaktyvinio variklio dalį, sukurdamas labai stiprią ir tolygią trauką.
- Tuo tarpu General Electric kūrė tiesioginio oro ciklo reaktyvinius variklius. Jie veiktų labai panašiai, tačiau šioje sistemoje nebūtų jokio šilumokaičio. Tiesiog į variklius patekęs oras cirkuliuotų tiesiai per reaktorių, ten įkaistų ir tuomet per tuos pačius variklius būtų išstumtas laukan. Abi sistemos veiktų kaip įprasti reaktyviniai varikliai, tačiau jose nebūtų degimo kameros, atsakingos už oro įkaitinimą – šį darbą atliktų branduolinis reaktorius.
General Electric technologija buvo gerokai paprastesnė. Jai nereikėjo šilumokaičio ar skysto metalo, o reaktyviniai varikliai galėjo naudoti daug įprastų komponentų, įskaitant turbinas ir kompresorius. General Electric pagamino ir išbandė tris skirtingas branduolinio reaktoriaus ir reaktyvinių variklių konfigūracijas, tačiau visos jos buvo išbandytos tik ant žemės.
Tiesą sakant, joks branduolinis reaktorius taip ir netapo orlaivio galios šaltiniu. Tačiau vienas JAV Karinių oro pajėgų lėktuvas savo pilve turėjo veikiantį branduolinį reaktorių.
89 valandos ore su veikiančiu branduoliniu reaktoriumi
1952 metais JAV Karinių oro pajėgų bazę Teksase nusiaubė tornadas. Stichija stipriai apgadino kelis bazėje stovėjusius lėktuvus, tarp jų – ir strateginį bombonešį Convair B-36 Peacemaker. Convair Oro pajėgoms pasiūlė pasinaudoti šia galimybe ir perdaryti lėktuvą aviacinio branduolinio reaktoriaus bandymams. Šis planas ir virto eksperimentiniu NB-36H.
Įgulos kabina buvo izoliuota švinu ir guma, langai gavo naujus švino stiklo paketus, o pats 1 megavato oru aušinamas branduolinis reaktorius buvo pakabintas centriniame bombų skyriuje. Taip – pakabintas. Tas 16 tonų sveriantis reaktorius centriniame bombų skyriuje kabojo ant kablio, kad jį būtų galima lengvai išimti.
Tas branduolinis reaktorius iš tikrųjų nebuvo sujungtas su NB-36H varikliais. Nors jis buvo veikiantis, lėktuvui skristi jis tikrai nepadėjo. Eksperimentinio NB-36H tikslas buvo tiesiog išbandyti izoliaciją.
Convair NB-36H pirmam skrydžiui pakilo 1955 metais. Pirmieji bandymai buvo atliekami su išjungtu reaktoriumi. Buvo stebimas jo judėjimas, konstrukcijos stabilumas. Tačiau vėliau tas reaktorius buvo įjungiamas, todėl NB-36H kabinoje sėdėjo ne tik du pilotai bei skrydžio inžinierius, bet ir du branduolinės energetikos inžinieriai. Bandymai parodė, kad įgula savo švininėje dėžėje buvo gerai apsaugota nuo apšvitos, tačiau taip pat buvo aišku, kad avarijos metu radiacijos žmonėms tikriausiai nepavyktų išvengti.
Per visą bandymų laiką Convair NB-36H pakilo 47 kartus – ore šis lėktuvas su branduoliniu reaktoriumi praleido 215 valandas. 89 valandas šis lėktuvas skraidė su įjungtu reaktoriumi, nors, kaip minėta, jis ir nepadėjo orlaiviui skristi.
1957 metais Convair NB-36H buvo nurašytas. Savo užduotis jis atliko – Oro pajėgos žinojo, kad įmanoma tinkamai izoliuoti įgulą nuo radiacinio pavojaus. Toliau jau būtų reikėję galvoti apie Convair X-6 – tikrą branduolinį lėktuvą. Tačiau viskas pasisuko kita linkme.
Convair X-6 ir programos pabaiga
Convair X-6 turėjo būti sukurtas kito eksperimentinio lėktuvo YB-60 pagrindu. Jo viduje turėjo būti nedidelis branduolinis reaktorius, o po sparnais – keturi specialiai šiam darbui sukurti General Electric X-39 varikliai (ir dar šeši propeleriniai Pratt & Whitney). X-6 kūrimui buvo pastatytas didžiulis angaras ir jau buvo ruošiamasi tiesti pakilimo taką. Tačiau tuomet programa buvo nutraukta.
1961-ųjų sausį darbą pradėjęs prezidentas Johnas F. Kennedy’is jau tų pačių metų kovą nutraukė atominio lėktuvo kūrimo programą. Taip, supratote teisingai – ne tik X-6 prototipo, bet atominio orlaivio apskritai. Ir tas sprendimas tikriausiai buvo logiškas.
JAV Karinės oro pajėgos atominį lėktuvą po truputį kūrė nuo 1946 metų. 15 metų darbo ir daugiau nei vienas milijardas dolerių nepriartino amerikiečių prie serijinės gamybos atominio bombonešio. Tikriausiai būtų prireikę dar dešimtmečio, kol toks lėktuvas būtų galėjęs įsilieti į pajėgas.
Be to, tarpžemyninės raketos demonstravo kur kas didesnį potencialą ir iš esmės atliko tą pačią funkciją – iš JAV teritorijos galėjo atakuoti taikinius už tūkstančių kilometrų. Balistinės raketos neturi įgulos ir yra pigesnės, nors ir vienkartinės.
Visa ta izoliacija svėrė išties nemažai. NB-36H vien kabinos izoliacija svėrė 10 tonų. O kur dar didelis reaktorius, užėmęs bombų skyrių. Atominis bombonešis būtų pasižymėjęs mažesne smogiamaja galia nei įprastas senamadiškas lėktuvas.
Ir ar galite pagalvoti, kas nutiktų, jei toks atominis bombonešis sudužtų? Jei nuskęstų atominis povandeninis laivas, tai jo reaktorius grakščiai nusileistų ant vandenyno dugno. Tokių avarijų jau yra buvę ir reaktorių kapsulės atlaikė spaudimą. Tuo tarpu sudužęs atominis lėktuvas užterštų didžiulę teritoriją, kurią tektų valyti branduolinės saugos specialistams.
Sovietai taip pat kūrė atominius lėktuvus ir jiems sekėsi maždaug taip pat. Visi nusprendė, kad toks lėktuvas būtų labai brangus, o didžiausi jo privalumai būtų naudingi tik labai retais atvejais.
