Ar tiesa, kad lėktuvai visada kyla prieš vėją? (Video)

Ar tiesa, kad lėktuvai visada kyla prieš vėją? (Video)

Henry Fordas yra pasakęs – „Kai atrodo, kad pasaulis tarytum atsisuko prieš jus, prisiminkite vieną tiesą – ir lėktuvas kyla prieš vėją“. Dabar tai – viena iš mėgstamiausių pasaulio motyvacinių citatų. Tačiau ar ji yra tiksli? Ar lėktuvai visada kyla prieš vėją?

Aišku, Henry Fordas taip sakydamas nesiekė būti visiškai techniškai tikslus. Tai – tik gražus motyvacinis sakinys, o ne techninis faktas apie aviaciją. Kita vertus, visada įdomu sužinoti ką nors naujo. Tai ar lėktuvai tikrai visada kyla prieš vėją?



Jau tikriausiai kraipote galvą – juk vėjo kryptis yra kintanti, o pakilimo takai – stacionarūs. Ir iš tikrųjų oro uostai negali labai dinamiškai prisitaikyti prie kintančių oro sąlygų, kad lėktuvai galėtų visada kilti prieš vėją. Tačiau ši Fordo citata nėra visiškai klaidinga.

Lėktuvai, esant galimybėms, kyla ir leidžiasi prieš vėją. (湯小沅, Wikimedia)

Lėktuvai iš tikrųjų stengiasi kilti prieš vėją. Oro uostai netgi projektuojami pagal regione vyraujančias oro sroves. Ten, kur pakilimo takus galima naudoti abiem kryptimis, galimybėms leidžiant lėktuvai visada kils ir leisis prieš vėją. Tam egzistuoja paprastas paaiškinimas – apie sparnus tekantis oro srautas kuria keliamąją jėgą, o pučiant priešpriešiniam vėjui šis oro srautas yra tiesiog stipresnis. Lėktuvai pakylą pasiekę numatytą greitį ore (ne žemės atžvilgiu), todėl kylant prieš vėją lėktuvas greičiau palieka pakilimo taką.

Kad geriau suvoktumėte, kodėl lėktuvai kyla prieš vėją, pažiūrėkite šį vaizdo įrašą. Pučiant stipriam vėjui nebenaudojamo Boeing 747 nosis kyla į viršų, nors lėktuvas stovi vietoje (jis jau nebeturi variklių). Paukščiai taip pat kyla prieš vėją – taip tiesiog lengviau.

 

Taigi, prieš vėją kylantiems lėktuvams pakanka trumpesnės pakilimo tako atkarpos nei kylant visiškai be vėjo. Lėktuvai gali kilti ir pavėjui, tačiau tuomet reikia ilgesnio pakilimo tako, nes riedančiam lėktuvui pasiekus vėjo greitį, jo judėjimas ore būtų nulinis. Tai yra, lėktuvui pavėjui riedant vėjo greičiu nebūtų kuriama jokia keliamoji galia, reikėtų įdėti daugiau variklių pastangų, kad lėktuvas pakiltų. Aišku, pučiant itin stipriam vėjui lėktuvai paprasčiausiai nekyla visiškai.

Lėktuvai ir leidžiasi prieš vėją. Kaip minėta, vėjas padeda kurti stipresnę keliamąja galią išlaikant nedidelį greitį žemės atžvilgiu. Taigi, jiems taip pakanka trumpesnio pakilimo tako, o pats nusileidimas yra švelnesnis.

Beje, egzistuoja ir aviacinė sporto šaka, kurios atstovai varžosi, kad lėktuvą nutupdys ant mažiausios pakilimo tako atkarpos. Tam reikia daug įgūdžių ir palankios krypties bei stiprumo vėjo.  Štai kaip tai atrodo:

 

Taigi, Henry Fordas neklydo – lėktuvai tikrai, jei tik yra tokia galimybė, kyla prieš vėją, nes jis jiems padeda. Visgi, jei ieškote motyvacijos, prisiminkite, kad lėktuvai gali prisitaikyti prie įvairių situacijų ir sąlygų. Iš to ir reikėtų semtis stiprybės – jums ir jūsų tikslams nebūtina aplinkos pagalba ar idealios sąlygos.



Kiti klausimai apie aviaciją:

Kodėl lėktuvų variklių centruose piešiama balta spiralė?

Kodėl į lėktuvus keleiviai dažniausiai laipinami iš kairės pusė?

Kas nutiktų, jei skrydžio metu kas nors atidarytų lėktuvo duris?

Ar lėktuvai tikrai ore išbarsto tai, ką keleiviai palieka tualetuose?

Kada ir kodėl lėktuvuose uždegama įspėjimas užsisegti saugos diržus? 

Kam reikalinga lėktuvo variklio centre piešiama spiralė? Tai tikrai nėra tik dekoracija

Kam reikalinga lėktuvo variklio centre piešiama spiralė? Tai tikrai nėra tik dekoracija

Jei dažnai lankotės oro uostose, tikriausiai pastebėjote, kad lėktuvų variklių centre yra piešiama spiralė. Aptakų kūgį puošianti spiralė atrodo gražiai, ypač kai lėtai sukasi propeleris ar turbinos mentys. Visgi, ji nėra tik dekoracija – tai labai svarbią funkciją atliekantis piešinys. Kam reikalinga lėktuvų variklių centre piešiama spiralė? Kuo ji susijusi su draudimu keleiviams vaikščioti po lėktuvo sparnais?

Šios spiralės nėra visai naujas išradimas – jos lėktuvus pradėjo puošti dar prieš kelis dešimtmečius. Ši spiralė, kaip tikriausiai jau atspėjote, yra skirta saugumui. Tik ne paties lėktuvo, o oro uoste dirbančių žmonių.



Internete sklando mitai, kad šios spiralės yra piešiamos dėl to, kad atbaidytų paukščius. Žinoma, paukščiai pridaro nemažai problemų ir būtų gerai turėti priemonių, kurios juos atbaidytų. Teigiama, kad tamsūs reaktyviniai varikliai atrodo tarsi olos, kuriose paukščiams norisi pasislėpti. Vos priartėję jie yra įtraukiami. Blogiausiu atveju tai nutinka skrydžio metu ir tenka leistis. Tačiau net jei paukštis yra įtraukiamas lėktuvui vis dar stovint ant žemės skrydis beveik garantuotai vėluos, nes reikės apžiūrinėti variklį, ieškoti pažeidimų.

Spiralės ant sunkiojo vokiško Antrojo pasaulinio karo laikų naikintuvo Messerschmitt Me 410 variklių. (Jerry Gunner, Wikimedia(CC BY 2.0)

Spiralė tamsios reaktyvinio variklio turbinos centre teoriškai gali parodyti paukščiams, kad tai nėra tik tuščia juoda erdvė. Visgi, tikroji šios spiralės paskirtis yra susijusi ne su paties lėktuvo, o su ant žemės dirbančių žmonių saugumu. Iš tikrųjų, spiralės buvo piešiamos ir ant propelerinių lėktuvų variklių dar Antrojo pasaulinio karo metais.

Spiralė variklio centre leidžia pastebėti, kokiu greičiu sukasi turbino mentys. (Julian Herzog, Wikimedia(CC BY 4.0)

Šios spiralės ar kiti piešiniai ant variklio centre esančių kūgių leidžia vizualiai įvertinti variklių sukimosi greitį. Greitai besisukančio variklio menčių beveik neįmanoma pastebėti plika akimi. Tenka pasikliauti piešiniais. Spiralės naudojamos todėl, kad jos leidžia įvertinti ir lėčiau besisukančio variklio greitį. Reaktyviniai varikliai gali įtraukti netoli einantį žmogų net veikdami labai mažu galingumu. Tuo tarpu aukštesnį greitį pasiekęs variklis gali įtraukti ir už 5 ar net 10 metrų stovinčius žmones ar daiktus. Tačiau piešiamos ne tik spiralės.

Kelios iš dažniausiai naudojamų reaktyvinių variklių spiralių schemos. (Nicofox767, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Oro uostose prie lėktuvų nuolat sukiojasi darbuotojai. Jie pila degalus, krauna maistą, išsiurbia atliekų sistemos turinį, atveža bagažą. Šie žmonės prie lėktuvo sukiojasi visai arti. Jiems svarbu žinoti, ar saugu prieiti. Tikriausiai manote, kad tai nesąmonė, nes lėktuvų skleidžiamas garsas iš tikrųjų yra lengvai pastebimas. Visgi, oro uostų darbuotojai dėvi triukšmą blokuojančias ausines arba ausų kamštukus. Nepadeda ir tai, kad aplinkui yra keli stiprūs triukšmo šaltiniai, todėl pastebėti veikiantį reaktyvinį variklį tikrai nėra lengva. Tenka pasikliauti radijo komunikacija ir vizualiu padėties įvertinimu, kuriam padeda ir besisukanti spiralė variklio centre. Tiesa, nelaimių, kuomet žmonės yra įtraukiami į reaktyvinio variklio vidų, yra pasitaikę.

Spiralės dėka nesunku pastebėti, kad šio Airbus A320 varikliai yra išjungti. (Lukas von Daeniken, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Dėl šio potencialaus pavojaus keleiviams neleidžiama vaikščioti po sparnais. Dažnai pasitaiko situacijų, kuomet netoli oro uoste pastatytas lėktuvas stovi taip, kad jį tenka apeiti (nes keleiviai visada laipinami iš kairės jo pusės), tačiau tada po sparnais stovi įspėjamieji kūgeliai kartais ištempiama ir juosta, stovi apie pavojų perspėjantys darbuotojai. Taip yra dėl saugumo – keleiviai ne visada yra atsargūs ir gali sugalvoti paliesti karštą variklio išmetamąjį vamzdį ar netgi ko nors primesti į variklio vidų.



Taip pat skaitykite:

Kodėl į lėktuvus keleiviai dažniausiai laipinami iš kairės pusė?

Kas nutiktų, jei skrydžio metu kas nors atidarytų lėktuvo duris?

Ar lėktuvai tikrai ore išbarsto tai, ką keleiviai palieka tualetuose?

Kada ir kodėl lėktuvuose uždegama įspėjimas užsisegti saugos diržus? 

Ar daiktas tikrai yra jūsų, jei negalite jo taisyti? Ūkininkai JAV stengiasi išsikovoti teisę remontuoti savo traktorius (Video)

Ar daiktas tikrai yra jūsų, jei negalite jo taisyti? Ūkininkai JAV stengiasi išsikovoti teisę remontuoti savo traktorius (Video)

Technologinis šuolis žemės ūkio technikoje nulėmė, kad dabar traktorių vairuotojų darbo vieta yra kur kas patogesnė, o pačios žemės ūkio mašinos – našesnės. Visgi, visi privalumai turi savo kainą. Ūkininkai nebegali taisyti savo traktorių. Net ir smulkūs gedimai ūkininkams yra labai brangūs, nes kaskart techniką reikia gabenti į autorizuotus servisus. Tačiau dabar judėjimas Teisė taisyti JAV įgauna pagreitį – ūkininkai vis dažniau nepaklūsta gamintojų taisyklėms ir patys ieško būdų remontuoti tai, kas priklauso jiems.

Ar daiktas tikrai priklauso jums, jei net jo išardyti negalite be neigiamų pasekmių? Elektronikos gaminiai turi specialius lipdukus, užklijuotus ant korpuso siūlių, kuriuos pažeidus garantija nustoja galioti. Tokios yra gamintojų iškeltos taisyklės, kurios vartotojams yra visiškai nepalankios. Kaip manote, kas nutiktų, jei netyčia sudaužytumėte savo naujo telefono ekraną? Galėtumėte jį pakeisti ir pats, tačiau jei vėliau įrenginį ištiktų koks nors su šiuo remontu nesusijęs gedimas, gali būti, kad jo garantija jau nebedengtų. Visgi, situacija žemės ūkyje yra kur kas prastesnė.



Ūkininkai visais laikais stengėsi priklausyti tik nuo savęs. Jie visada remontuodavo savo techniką, siekdami išlaikyti nepriklausomybę nuo korporacijų. Visgi, devinto dešimtmečio viduryje į traktorius pradėtos diegti našumą didinančios kompiuterinės sistemos. GPS, variklio, prikabinamų agregatų ir kiti nustatymai traktoriams suteikia daugiau lankstumo ir stipriai pagerina darbo vietos ergonomiką. Tačiau tuo pačiu traktorius yra sunkiau taisyti.

Su laiku ši situacija tik blogėjo. Eilės jutiklių, jungčių ir kompiuterių genda, tačiau iš tikrųjų tai nėra tokia didelė problema. Visa technika su laiku sugenda, ypač kai yra taip intensyviai naudojama kaip žemės ūkio traktorius. Problema ta, kad tik autorizuoti servisai gali taisyti naujus traktorius.

Traktoriai šiais laikais yra galingi ir našūs, bet gamintojai neleidžia jų taisyti. (Dan Davison, Wikimedia(CC BY 2.0)

Kalbama ne apie ūkininkų gebėjimus ar žinias. Tik gamintojo patvirtinti servisai turi reikalingą įrangą ir programas. Gamintojai neplatina savo diagnostinės programinės įrangos ir ūkininkams apskritai neleidžia kišti prie jos nagų. Kaskart sugedus traktoriui jis turi būti gabenamas į servisą, kuris turi reikiamus įrankius jam pataisyti. Pasikartosime – ūkininkams neleidžiama taisyti jų pačių traktorių.

Ir čia nekalbama apie garantinius laikotarpius. Ūkininkai mielai sutaiso pačius menkiausius mechaninius gedimus. Problema ta, kad nepriklausomai nuo traktoriaus amžiaus tik servisai turi reikalingus įrankius. Visgi, JAV prasidėjęs judėjimas Teisė taisyti siekia tai pakeisti.

Jau vien traktorių pristatymas į servisą kainuoja didžiulius pinigus, tačiau blogiausia, kad prarandamas laikas per patį darbymetį. (Robert Fries, Wikimedia(CC BY 2.0)

Pristatyti didelį kombainą į servisą yra labai brangu. Todėl dabar ūkininkai siunčiasi piratinę programinę įrangą (kuri, kaip teigiama, atkeliauja iš rytų Europos), kuri gali prisijungti prie pagrindinių traktorių kompiuterių ir nuskaityti klaidas. Tuomet galima remontą bandyti atlikti savarankiškai. Lengva nėra, nes ir schemos, visi pagrindiniai dokumentai su planais ir charakteristikomis nėra suteikiami naudotojams. Tačiau kažkaip tvarkytis tenka, nes kitaip kiekvienas remontas atsieina tūkstančius ir, dar blogiau, atima daug vertingo laiko.

Nebraskos valstijoje JAV jau svarstomas įstatymas, kuris įpareigotų gamintojus suteikti galimybę savininkams remontuoti savo įrangą. Tai yra, traktorių gamintojai turėtų parduoti ūkininkams visus reikalingus diagnostikos įrankius, kad šie galėtų techniką remontuoti patys arba ją pristatyti į artimiausias dirbtuves. Prieš šį įstatymą stojo ne tik traktorių gamintojai, bet ir Apple ir net Microsoft. Visų šių kompanijų teigimu, netinkamas remontas iškels problemų dėl saugumo. Tačiau įstatymo kūrėjai nelabai supranta šių argumentų, nes traktorių gamintojai ir taip nėra atsakingi už traktoristų saugumą, jie dėl nelaimių, dėl kurių nėra kalti gamykliniai defektai, niekaip nenukenčia.

Ūkininkų problemos ir Teisės taisyti judėjimas – video siužete

 

Elektronikos kompanijos pabrėžia, kad netinkamai suremontuoti įrenginiai kelia grėsmę ne tik savininkų ir naudotojų, bet ir aplinkinių saugumui bei gamintojų reputacijai. Pavyzdžiui, kas jei netinkamai pakeista telefono baterija sprogs lėktuve? Keleiviai gali nukentėti, o žiniasklaidos ištransliuota žinia apie sprogusį vieno ar kito gamintojo įrenginį tikrai pakenks jo reputacijai.

Visgi, įstatymo šalininkai pastebi, kad savo automobilius galime taisyti ir patys, vos tik pasibaigia jų garantinio aptarnavimo laikas. Galima lengvai įsigyti diagnostikos įrankius, originalias gamintojo detales, schemas ir taip toliau. Tai kodėl negalima taisyti savo traktorių? Laikas parodys ar šis įstatymas Nebraskoje, o vėliau – ir kitose valstijose, bus priimtas. Tiesa, problema egzistuoja ne tik JAV, todėl būtų įdomu pamatyti Teisės taisyti judėjimo pasklidimą ir kitose šalyse.

Ūkininkai dar prisimena laikus, kuomet traktoriai buvo labai paprasti, tačiau patikimi ir lengvai taisomi. Nemažai senųjų traktorių veikia iki šiol. Jie nėra tokie patogūs ir našūs, bet tam tikra prasme gamtai kenkia netgi mažiau, nes yra tokie patikimi, kad nereikia nuolat pirkti naujos technikos. Laikas parodys, kur nuves dabartinės tendencijos ir kaip gamintojai prisitaikys prie tokių įstatymų, jei jie bus priimti.



Taip pat skaitykite:

10 įdomių faktų apie traktorius;

Vienračiai traktoriai – kam skirta ši keista senovinė technika?

10 įdomių faktų apie sniego valymo mašinas, kurių galbūt nežinojote: sniegą tirpdantis reaktyvinis variklis, arklių traukiami padargai ir kenkianti druska (Video)

10 įdomių faktų apie sniego valymo mašinas, kurių galbūt nežinojote: sniegą tirpdantis reaktyvinis variklis, arklių traukiami padargai ir kenkianti druska (Video)

Žiema mus lepina gražiai vaizdais ir pramogomis. Tačiau jai būtina tinkamai pasiruošti, ji sukelia galvos skausmą kelininkams ir geležinkelininkams. Bet ar kada susimąstėte, koks puikus išradimas yra sniego valymo mašinos? Sniego peiliais ginkluoti traktoriai ir sunkvežimiai kasdien mus vaduoja iš gamtos spąstų. Štai 10 faktų apie įvairias ne tik kelių sniego valymo mašinas, kurių galbūt nežinojote.

Įdomių faktų rinkinius skelbiame kiekvieną pirmadienį. Štai praeitos savaitės pradžioje kvietėme paskaityti apie sraigtasparnius. O šįkart domimės, kas mus vaduoja iš žiemos gniaužtų.



Pirmieji sniego peiliai. Tikriausiai niekas nenustebs perskaitęs, kad arklių traukiamų vežimų laikais keliai buvo kur kas prasčiau prižiūrimi. Kelių valymo tarnybos paprasčiausiai neegzistavo ir ištisi kaimai būdavo užsnigti, be galimybės pasiekti miestelius. Kita vertus, arkliai kur kas lengviau susitvarko su pusnimis nei šiandien mums įprasti automobiliai, todėl ir keliasdešimt centimetrų sniego jiems problemų nekėlė. Pirmieji sniego peiliai, skirti keliams valyti, buvo mediniai, tvirtinami po vežimu tarp dviejų jo ašių. JAV pirmasis patentas sniego valytuvui buvo išduotas traukiniui skirtam sniego peiliui – jis užpildytas dar devyniolikto amžiaus viduryje. To paties amžiaus pabaigoje užpatentuotas ir plieninis arklių traukiamas sniego peilis, o 1913 – pirmasis sniego peilis motorinėms transporto priemonėms. Visgi, specializuoti arklių traukiami sniego peiliai šiandien atrodo įdomiausiai.

Arklių traukiami sniego peiliai 1909 metais Švedijoje. (Malmström, Axel, Wikimedia)

Vienas pirmųjų sniego peilių automobiliams. Vieną pirmųjų automobiliams (taigi, ir sunkvežimiams) skirtų sniego peilių 1923 metais sukūrė norvegai Hansas ir Evenas Øveraasenai. Šie sniego peiliai valydavo sniegą tik priešais automobilio ratus. Tai buvo didelės Øveraasen kompanijos pradžia. Ši įmonė iki šiol gamina sniego valymo techniką. Štai kaip atrodė pirmasis prie automobilio montuojamas sniego peilis.

Pirmasis prie automobilio montuojamas sniego peilis pravalydavo kelią tik tiesiai priešais ratus (1923 m.) (Øveraasen)

Lokomotyvai dažnai sniego peilius vežiojasi ištisus metus. Traukinį sunku sustabdyti vien sniegu, tačiau ir nuo bėgių reikia reguliariai šalinti sniegą, kad traukiniai nevėluotų. Įdomu tai, kad lokomotyvai dažnai ištisus metus vežiojasi šiokius tokius sniego peilius. Kartais jie yra tvirtinami prie važiuoklės lokomotyvo apačioje (tai – tik nedidelės plieno plokštės nubloškiančios sniego sankaupas), o kartais atlieka ir kliūčių šalinimo vaidmenį. Tačiau tuomet, kai bėgius užkloja didesnis sniego kiekis tenka pasikliauti efektyvesnėmis priemonėmis – didesniais prikabinamais pleišto formos sniego peiliais. Jie gali būti tvirtinami prie įprastų lokomotyvų ar geležinkelių priežiūros mašinų. Galiausiai, ten, kur žiemos yra itin aršios, tenka kviestis ir štai tokius buldozerius:

Ten, kur pusnys yra itin aukštos, keliauja štai tokie sniegą valantys lokomotyvai (šis dirba Kanadoje). (Robert Taylor, Wikimedia(CC BY 2.0)

Rotorinį sniego valytuvą išrado dantistas. Ne visada įmanoma sniegą nuo bėgių tiesiog nustumti. Kai kuriuose itin šaltuose pasaulio kraštuose, kur sniego pusnys siekia ir kelių metrų aukštį, sniego tiesiog nėra kur nustumti. Todėl naudojamos kitokios sniego valymo mašinos, kurios sniegą tiesiog pūste pučia tolyn. Anksčiau bėgiai nuo labai didelio sniego kiekio buvo valomi štai tokiais rotoriniais sniego valytuvais, kurie keliais besisukančiais ašmenimis sniegą pjaustė ir pūtė tolyn. Įdomu, kad šią garo varikliu varomą mašiną 1869 metais išrado kanadietis dantistas  J.W. Elliotas.

Rotorinės sniego valymo mašinos skirtoms prasibrauti per itin gilias sniego sankaupas. (Dave Dugdale, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Uždrausti sniegą. 1992 metų pavasarį Syrakūzai, miestelis Niujorko valstijoje JAV, vadavosi iš sniegu turtingos žiemos. Jis iš ties buvo sukėlęs tiek rūpesčių, kad gyventojai nebenorėjo sniego net matyti sniego akyse. Taigi, natūraliai, sniegas buvo uždraustas iki pat kūčių (nes Kalėdos vis tiek turi būti su sniegu), kad gyventojams nebereikėtų tvarkytis su sniegu ir jie galėtų kaip reikiant pailsėti. Pasirodo, gamtai įstatymai nerūpi – pasnigo dvi dienos po šios rezoliucijos priėmimo, o kita žiema buvo apskritai rekordinė savo sniego kiekiu. Įstatymai nėra geras sniego valymo įrankis.




Oro uosto takų valymas yra toks sunkus darbas, kad jį geriau atliks vieni sunkvežimiai. Autonominiai sunkvežimiai yra pervežimų ateitis, tačiau jie jau dabar gali atlikti kai kuriuos darbus. Mercedes-Benz dar praeitais metais pradėjo bandyti naują oro uosto takų valymo sistemą, kurioje visas sunkvežimių konvojus važiuoja rikiuotėje vos su vienu vairuotoju. Šios technologijos tikslas – pagreitinti takų valymo procesą. Dabar prastas matomumas verčia vairuotojus palikti didesnį tarpą iki priekyje važiuojančio sunkvežimio, dažnai apgadinama takų infrastruktūra. Štai ši robotizuota sistema gali takus valyti bet kokiomis oro sąlygomis, sunkvežimiai idealiai seka nustatytą trajektoriją. Apie šią Mercedes-Benz technologiją skaitykite šiame straipsnyje.

Keturi sunkvežimiai, vienas vairuotojas – taip atrodė bandymai, tačiau sunkvežimių skaičių būtų galima išplėsti ir iki 14. (Daimler nuotrauka)

Kai kurie kelių valymo sunkvežimiai vienu metu sniegą šalina nuo dviejų juostų. Greitkelius valantis sunkvežimis negali būti labai platus – jis turi užimti vieną juostą ir lengvai manevruoti mieste. Tačiau yra tokių sniego valymo mašinų, kurios vienu metu gali valyti dvi kelio juostas. Puspriekabė su sniego valymo peiliu pasisuka į šoną, taip valydama papildomą eismo juostą. Pats mechanizmas yra gana sudėtingas, bet, kaip teigiama, patikimas, nors vairuotojams reikėjo laiko priprasti. Štai kaip tai atrodo:

 

Sniego valymas reaktyviniu varikliu. Kartais atrodo, kad sniegą būtų galima tiesiog ištirpdyti. Tai yra daroma – egzistuoja net reaktyviniais varikliais aprūpintų mašinų. Septintajame dešimtmetyje tokios mašinos naudotos Sovietų Sąjungoje ir Kanadoje, kuomet sniegas nenugalimai kaupėsi ant geležinkelio bėgių ir pagrindinių kelių. Vėliau panašios mašinos gamintos ir JAV. Kartais reaktyviniai sniego valytuvai naudojami ir šiandien, tačiau tiesiog nėra labai praktiški. Vieno nuvalyto geležinkelio kilometro kaina yra didžiulė lyginant su įprastais sniego valytuvais. Rusijoje tokiose mašinose dažnai naudojami seni reaktyviniai varikliai iš naikintuvų (pavyzdžiui, VK-1 iš MIG-15).

Reaktyvinis sniego valytuvas 2014 metais Niujorke. (Metropolitan Transportation Authority of the State of New York, Wikimedia(CC BY 2.0)

Sniegą reikia valyti ne tik  transporto priemonėms, bet ir nuo jų. Automobilių vairuotojai dažnai pamiršta nusivalyti sniegą nuo savo automobilių – nuvalomas tik priekinis stiklas. Toks elgesys labai pavojingas, nes krentantis sniegas gali sukelti autoįvykius. Dar blogiau, kai sniegas nenuvalomas nuo autobusų ar sunkvežimių – jie vežasi daugiau sniego. Dar šio mėnesio pradžioje Šveicarijoje buvo sustabdytas autobusas su 1,6 tonomis sniego ant stogo. Tiesiog buvo patingėta, tačiau kartais sniegą gali pašalinti ir automatinė įranga. Štai kaip sniegas šalinamas nuo mokyklinių autobusų JAV.

 

Ant kelių barstoma druska nepatinka ne tik jums. Druskos ir vandens mišinys net ir prie itin žemos temperatūros išlieka skystas, todėl druska yra geras ginklas kovoje su ledu. Daugelyje šalių į kelių druską dedami įvairūs priedai. Natrio ferocianidas neleidžia druskai sulipti į gumulus, o šalutiniai cukrinių runkelių pramonės produktai padeda druskai labiau sulipti su kelio danga ir taip lengvai nenusiplauti, todėl barstyti galima rečiau. Visgi, pati druska nepatinka automobilių savininkams dėl to, kad skatina koroziją. Dėl jos rūdi ne tik jūsų automobilis, bet ir atitvarai, tiltų konstrukcijos.

Pasirinkti druskos barstymo strategiją ne visada yra lengva. (Tench1970, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Aplinkosaugininkai teigia, kad druska nuo kelių patenka ir į gėlo vandens šaltinius, kenkia gyvajai gamtai. Tačiau kol kas geresnių išeičių sugalvota nėra, o žmonių saugumas tiesiog turi būti aukščiau visko.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie sraigtasparnius;

10 įdomių faktų apie arklius;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

Kur pasaulyje važinėja triaukščiai autobusai? Kodėl jų nėra daugiau?

Kur pasaulyje važinėja triaukščiai autobusai? Kodėl jų nėra daugiau?

Dviaukščiai autobusai yra mūsų greitkelių kasdienybė. Jie kasdien važinėja tarp didžiausių šalies miestų, dažnai vyksta ir į maršrutus į kitas šalis. Raudoni dviaukščiai autobusai yra Londono miesto simbolis, giliai įsirėžęs į šio miesto kultūrą ir suvenyrų gamintojų vaizduotę. Visgi, apie triaukščius autobusus daugelis žmonių net nėra girdėję. Ar jie apskritai egzistuoja?

Triaukščiai autobusai, akivaizdu, nėra dažnas reginys ir nesunku suprasti kodėl. Aukštas svorio centras tokias mašinas paverstų labai nestabiliomis, sumažėtų lubų aukštis salone, triaukščiam autobusui būtų sunku pravažiuoti po kai kuriais tiltais. Toks sprendimas paprasčiausiai nėra praktiškas, tačiau neskubėkite manyti, kad triaukščių autobusų nėra buvę.



Kaip rašo Hoaxes.org, pirmasis triaukštis autobusas į gatves išriedėjo dar 1932 metais. Tai buvo ilgas trijų ašių autobusas, važinėjęs tarp Romos ir Tivolio miestų Italijoje. Šis gana įspūdingai atrodantis autobusas traukė praeivių žvilgsnius, tačiau didžiule talpa nepasižymėjo – jame tilpo 88 keleiviai. Šiuolaikiniuose dviaukščiuose autobusuose telpa maždaug 80 keleivių. Visgi, šis itališkas autobusas buvo kiek prabangesnis, jame keleiviai galėjo džiaugtis turėdami daugiau erdvės. Kita vertus, trečiasis aukštas nebuvo labai didelis – jis buvo įrengtas tik virš galinės autobuso dalies. Kaip visa tai atrodė matote nuotraukoje.

Štai toks autobusas kadaise kursavo tarp Romos ir Trivolio. ( Popular Mechanics, 1932)

Panašų siluetą turėjo ir 1952 metais pagamintas General American Aerocoach triaukštis autobusas Peacemaker. Žinoma, jis toks iš gamyklos neišriedėjo ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido turėdamas vos vieną aukštą, tačiau vėliau buvo perdarytas ir iki šiol keliauja po JAV teritoriją.

Trečias aukštas ir šiuo atveju nesidriekė per visą autobuso ilgį. Pagaminti tokį autobusą būtų labai sunku ir nepraktiška. Daug naudingos vietos suryja laiptai, todėl trečiojo aukšto pranašumai tiesiog pranyksta – dviaukščiai autobusai buvo pigesni, stabilesni, pasižymėjo žemesniais išlaikymo kaštais ir galėjo pavežti praktiškai tą patį keleivių skaičių.

Tačiau negalima sakyti, kad triaukščiai autobusai taip niekada ir nevažinėjo. Vienas tikrai važinėjo su trečiu aukštu besidriekiančiu per visą autobuso ilgį. Tai – Knight Bus iš Hario Poterio filmų. 2004-ųjų metų filmui „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“ sukurtas autobusas nereikalavo didelių inžinerinių gudrybių. Iš esmės, tai – du vienas ant kito sukrauti garsieji Londono AEC Regent III RTs autobusai. Kita vertus, tai nebuvo tik graži filmo dekoracija – Knight Bus yra pilnai veikiantis ir netgi važinėja gatvėmis, juo leidžiamasi į turus.

Triaukštis Knight Bus iš Hario Poterio pasaulio – sunku patikėti, bet šis autobusas yra pilnai veikiantis ir kartais išrieda į gatves. (Marek69, Wikimedia)

Tikriausiai triaukščiai autobusai taip niekada ir netaps populiarūs. Visgi, būtų įdomu pamatyti modernią šios idėjos interpretaciją. Tik kažin, ar tai, turint omenyje šiuolaikinius reikalavimus ir infrastruktūrą, yra apskritai įmanoma.



Taip pat skaitykite:

10 faktų apie autobusus, kurių galbūt nežinojote;

Kodėl sunkvežimiai ir autobusai nėra tokie aerodinamiški kaip automobiliai?

MAN autobusas, skirtas į turus po Europą važiuojantiems muzikantams;

Kokie buvo senoviniai vienračiai traktoriai?

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.