Oro pagalvės lėktuvuose? Ne tik įmanoma, bet jos jau diegiamos

Oro pagalvės lėktuvuose? Ne tik įmanoma, bet jos jau diegiamos

Beveik kiekvienas šiuo metu gatvėje važinėjantis automobilis turi bent kelias oro pagalves. Ši saugumo įrangos dalis yra labai svarbi ir padeda avarijų metu saugoti gyvybes. O kaip dėl lėktuvų? Kodėl juose nėra oro pagalvių? Į šį klausimą tuoj atsakysime, bet jis jau pats savaime nėra visiškai teisingas.

Oro pagalvės lėktuvuose jau diegiamos. Tiesa, labai retai ir prireiks dar kelių metų, kol jos iš tikrųjų paplis. Dabar jos yra tokios retos, kad, tikėtina, jums kelionių metu jų net nėra tekę matyti. Nors gali būti, kad žvalgėtės ne ten.



Šiuo metu oro pagalvės lėktuvuose yra pakankamai retas reiškinys dėl to, kad jos nebūtų veiksmingos. Katastrofos būna tokios, kad oro pagalvės vargiai pagerintų išgyvenimo galimybes. Jos taip pat lėktuvui suteiktų papildomo svorio, kuris nėra pageidaujamas dėl degalų sąnaudų. Galiausiai, oro pagalvės taip pat yra pakankamai brangios.

Oro pagalvės yra ne tokie jau paprasti įrenginiai. Jas sudaro smūgių jutikliai, sprogstamasis užtaisas, koks nors korpusas ir, aišku, pati pagalvė. Šie įrenginiai sensta, juos reikia tikrinti. Visa tai kainuoja, o naudos – visai mažai. Ir ne tik dėl to, kad katastrofos yra labai retos.

Oro pagalvės nėra pigios – juk jų nėra ir autobusuose ar traukiniuose. (OSX, Wikimedia)

Oro pagalvės automobiliuose yra skirtos užtikrinti, kad žmonės avarijos metu neatsitrenks į kietus salono paviršius. Avarijos metu automobilis staiga sustoja, tačiau viduje esančių žmonių kūnai iš inercijos juda toliau, todėl dideliu greičiau gali atsitrenkti į vairą, panelę, dureles ir stiklus. Oro pagalvės sušvelnina šiuos smūgius ir taip gelbsti gyvybes. Tačiau lėktuvų avarijų metu šios jėgos įprastai veikia ne horizontalioje, o vertikalioje plokštumoje. Juk lėktuvai krenta žemyn, o ne patenka į avarijas į ką nors atsitrenkdami. Taigi, iš inercijos keleivių kūnai taip pat staiga juda žemyn, todėl oro pagalvių tiesiog nėra kur montuoti.

Tiesa, tokia logika galioja ne visada. Lėktuvas gali nuriedėti nuo tako kildamas ar tūpdamas. Tuomet keleivius veikiančios jėgos savo kryptimi nedaug skirsis nuo tų, kurios veikia žmones automobiliuose. Tačiau juk sėdynių atlošuose niekas oro pagalvių nemontuoja net automobiliuose, tai kur jas sumontuoti lėktuve?

Kai kurie lėktuvai jau turi oro pagalves, bet ne visur. (Magnus Manske, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Nemažai oro linijų savo lėktuvuose diegia į saugos diržus įmontuotas oro pagalves. Šie įrenginiai yra pakankamai lengvi ir maži, todėl  neprideda per daug papildomo svorio. Šios oro pagalvės išsiskleidžia smūgių metu ir suminkština patį saugos diržą, todėl sumažėja traumų tikimybė. Tiesa, jos veiksmingiausios nesudėtingų avarijų metu – pavyzdžiui, lėktuvui nuriedėjus nuo tako. Saugos diržuose integruotos pagalvės šiais laikais sutinkamos ir ne viename automobilyje. Išsiskleidusi pagalvė smūgio jėgą paskirsto didesniame plote, todėl diržas taip giliai neįsirėžia į žmogaus kūną.

Taip atrodo lėktuvo saugos diržas su integruota oro pagalve. (Captainm, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tiesa, ir šios oro pagalvės yra brangios, todėl oro linijos jas siūlo ne visada. Swiss Air, American Airlines, United Airlines ir dar kelios oro linijos tokius saugos diržus diegia tik aukštesnių klasių salonuose – taip tiesiog taupomi pinigai. Įdomu tai, kad tokio tipo saugos pagalvės yra nepriklausomos nuo lėktuvo sistemų, todėl jas galima įdiegti bet kuriuo metu ir, praktiškai, į bet kokio tipo lėktuvus. Cessna oro pagalves kaip standartinę įrangą diegia į kelis savo lėktuvų modelius. Aišku, oro pagalvė turi būti deaktyvuota, jei sėdynėje pasodinamas kūdikis.

Tikėtina, kad tokio tipo oro pagalvės ateityje paplis plačiau. Tiesa, neaišku, ar labai greitai, nes tai reikalauja investicijų, o pačios oro pagalvės keleivių nėra pastebimos kaip ženklus oro linijų privalumas. Juk oro pagalvių nėra nei autobusuose, nei traukiniuose.



Taip pat skaitykite:

Kodėl Boeing 777x turi užlenkiamus sparnų galus, o Airbus A380 jų nenaudojo?

Airbus paskelbė A380 programos pabaigos datą;

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Kam skirtos tos raudonos juostelės su užrašu „Remove before flight“ ant oro uostuose stovinčių lėktuvų?

Kodėl anksčiau lėktuvų kabinose darbuodavosi ir skrydžių inžinieriai? Kodėl šiais laikais jų nebereikia?

Kodėl saugos diržai lėktuvuose yra visiškai kitokie nei automobiliuose?

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį

Šiais laikais Antarktidoje dirba daug mokslininkų. Jie tiria ir šalčiausią pasaulio žemyną, ir pačią mūsų planetą. Ten – daug įvairios įrangos, įskaitant pažangius sniegaeigius, visureigius ir lėktuvus. Tačiau kadaise viskas buvo kitaip. Sovietų sąjungoje 1958 metais buvo pagaminta Charkovianka – didžiulis vikšrinis sniegaeigis, skirtas ne šiaip pasivažinėti Antarktidoje, bet pasiekti Pietų Ašigalį.

Neseniai rašėme apie amerikiečių Antarctic Snow Cruiser. Kad ir kaip norėtųsi palyginti šias mašinas, jos yra per daug skirtingos ir veikė visiškai skirtingomis sąlygomis. Amerikiečių milžinas į Antarktidą atkeliavo dar 1940 metais, kuomet tokios gausybės bazių šaltajame žemyne tikrai nebuvo. Charkovianka buvo pagaminta tik 1958 metais ir keliavo nuo vienos bazės iki kitos. Kita vertus, vis tiek paminėsime, kad Charkovianka buvo perpus trumpesnis sniegaeigis.



Charkovianka (Ukrainietiškai – Харків’янка) taip vadinta todėl, kad buvo sukurta Malyševo gamykloje Charkove, Ukrainoje. Charkovianka sukurta dar 1957 metais. Tuo metu vyko Tarptautinių geofizikos metų projektas, kuris skatino šalių bendradarbiavimą moksle. Antarktidoje ėmė kurtis nuolatinės bazės. Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotis taip pat buvo dar visai nauja, įkurta tik 1956 metų pabaigoje. Norėdami paskatinti savo šalies mokslines ambicijas Antarktidoje, sovietai nusprendė sukurti pajėgų sniegaeigį su gyvenamosiomis patalpomis. Taip 1957 metais Charkove pasaulį ir išvydo Charkovianka.

Detalės iš karinės pramonės sniegaeigiui suteikė tvirtumo. (Southpolestation.com)

Šis visureigis buvo sukurtas ant AT-T vikšrinio sunkvežimio bazės ir turėjo nemažai  T-54 tanko dalių. Charkovianka buvo varoma 12 cilindrų dyzeliniu varikliu, kuris išvystė 520 arklio galių (995 ag sumontavus turbokompresorių). Didelis privalumas buvo ilgi vikšrai, kurie tęsėsi per visą Charkoviankos ilgį. Tai leido sumažinti slėgį į gruntą ir užtikrino neblogą sukibimą.

Kai kurios Charkovianka versijos išlaikė sunkvežimio kabiną.

Charkovianka svėrė apie 35 tonas, tačiau pilnai pakrautas sniegaeigis galėjo pasiekti net 70 tonų svorį. Tiesa, taip apkrauta mašina buvo nepakenčiamai lėta  – pasiekė tik 5 km/h greitį, kai be krovinio įsibėgėdavo iki 30 km/h. Charkovianka  turėjo aštuonis degalų bakus, kurių bendra talpa – 2500 litrų. Buvo skaičiuojama, kad jų pakaks 1500 km įveikti, tačiau papildomi degalai galėjo būti tiekiami lėktuvais, jei ilgų misijų metu jų pritrūktų.

Charkoviankos schema – viduje galėjo miegoti 8 žmonės.

Charkoviankos viduje galėjo įsitaisyti 8 žmonių įgula. Žmonės turėjo kur išsimiegoti ir paruošti maisto, tačiau vietos čia buvo mažai. Kita vertus, to ir reikia tikėtis iš tokios ekstremalios mašinos. Šio sniegaeigio ilgis – 8,5 metrai, o plotis – 3,5 m. Tiesa, ne visi sniegaeigiai buvo vienodi. Pirmoji karta pradėta gaminti 1958 metais, antroji – 1969 metais.

Ekspedicijos mašinos Pietų Ašigalyje. (Southpolestation.com)

Didžiausias Charkoviankos pasiekimas – 1959 metais pasiektas Pietų Ašigalis. Tuomet trys tokie sniegaeigiai su papildomomis rogėmis kroviniams nuvažiavo nuo sovietų Mirny stoties iki JAV priklausančios Amundseno-Skoto pietų ašigalio stoties. Tai – didžiulis pasiekimas, nes atstumas tarp šių dviejų stočių siekia net 2700 km.

Nebenaudojamas Charkovianka sniegaeigis. (Tsy1980, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Po Sovietų sąjungos griūties keli Charkovianka sniegaeigiai ir toliau buvo naudojami. Tiesą sakant, paskutinis buvo naudojamas iki 2008 metų. Tai yra stebėtinai ilgas laikas, turint omenyje labai atšiaurias Antarktidos sąlygas ir mašinų amžių.



Taip pat skaitykite:

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;

Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

Kombinuoti autobusai – nykstančios transporto priemonės;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Formulės 1 bolido vairas – iš ko jis pagamintas, kam tiek mygtukų ir kiek vairų reikia vienam sezonui?

Formulės 1 bolido vairas – iš ko jis pagamintas, kam tiek mygtukų ir kiek vairų reikia vienam sezonui?

Formulės 1 bolidai yra įspūdingos mašinos, į kurias įeina labai daug darbo. Svarbios visos detalės – nuo padangų iki pačių mažiausių aerodinamikos elementų. Bet ar galite įsivaizduoti, kiek darbo reikia vienam vairui sukurti? Pasirodo, per sezoną vienas vairuotojas sudėvi ne vieną vairą, o nuo netyčinių mygtukų paspaudimų saugo kelios gudrybės.

Formulės 1 automobilių vairai gaminami iš anglies ir stiklo pluošto, titano, silikono ir vario. Pastaroji medžiaga, beje, yra susijusi su milžinišku elektronikos kiekiu, kuris yra kiekviename bolide. Skaičiuojama, kad 2019-ųjų sezono Formulės 1 vairas turės maždaug 25 mygtukus. Jų skaičius priklauso ir nuo komandos fantazijos. Neskaitant šių mygtukų, už vairo yra ir pavarų perjungimo bei sankabos svirtelės, bet ir tai dar ne viskas.



Centrinėje vairo dalyje yra ekranas, kuriame rodomas bolido greitis, padangų temperatūra, variklio temperatūra, kai kurie nustatymai. Aplink ekraną išdėstyti LED elementai, kurie nurodo, kada geriausia keisti pavarą arba perspėja apie įvairių sistemų gedimus. Pats vairas, aišku, nėra toks, kokį surastume jūsų automobilyje – Formulės 1 vairas net nėra apvalus. Taip yra dėl to, kad lenktynininkai rankas visada laiko tose pačiose vietose. Pilno apskritimo atsisakymas leidžia pagerinti matomumą ir sutaupyti svorio.

Formulės 1 bolidų vairai per kelis dešimtmečius tapo sudėtingais kompiuteriais. (Mercedes-Benz nuotrauka)

Beje, lenktynininkai patys dalyvauja vairo kūrimo procese. Vairas privalo tobulai tikti lenktynininko rankoms. Jie taip pat siūlo savo nuomonę, kaip turėtų būti išdėstyti pagrindiniai mygtukai bei jungikliai. Pakeitimus galima daryti ir sezono metu. Vairai dėvisi, o ir patys lenktynininkai sugalvoja patobulinimų, todėl vairas gali būti keičiamas ir 4 ar 5 kartus.

Tikriausiai visiems įdomu kam skirta ta mygtukų gausybė. Mercedes-AMG Petronas Motorsport komanda atskleidė, kad 5 mygtukai yra skirti stabdžių valdymui. Vairuotojas gali reguliuoti stabdžių balansą – daugiau galios suteikti priekiniams arba galiniams stabdžiams. Dar trys mygtukai yra skirti diferencialui. Na, o tarp likusių – DRS, radijo, pitų greičio limito, stabdymo varikliu nustatymai ir kitos funkcijos. Minėjome ekraną – lenktynininkas pats gali pasirinkti, kas jame bus rodoma.

Štai visa šių metų Mercedes-AMG F1 bolido vairo schema (aukštos rezoliucijos atvaizdą pamatysite paspaudę čia):

Mercedes bolido vairo schema – čia – net 25 mygtukai. (Mercedes-Benz nuotrauka)

Kai tiek daug mygtukų, tikriausiai atrodo, kad būtų lengva paspausti ne tą. Patys įsivaizduokite, kaip posūkyje lekiant didžiuliu greičiu ir dėvint storas pirštines reikia paspausti tinkamą mygtuką – tai iš tiesų yra labai sunku. Netinkamo mygtuko paspaudimas gali kainuoti brangias sekundes ar net baigtis taisyklių pažeidimu, tačiau tai beveik niekada nepasitaiko, nes naudojamos kelios gudrybės.

Visų pirma, aplink mygtukus yra nedidelis plastikinis barjeras, kuris neleidžia pirštui tiesiog nuslysti ant mygtuko. Visi jungikliai yra pakankamai gerai apgalvoti – jų vieta yra tokia, kad dažnai naudojami mygtukai nebūtų supainiojami. Galiausiai, dalis jungtukų yra pasiskolinta iš aviacijos arba bent jau yra paremti tomis pačiomis technologijomis. Tai reiškia, kad mygtukui paspausti reikia nemažai jėgos – vairuotojas visada pajaučia, kad kažką paspaudė. Na, o ir elektroninės sistemos neleidžia kai kurių funkcijų naudoti netinkamu metu.

Naujas Mercedes-AMG Petronas Motorsport komandos Formulės 1 bolido vairas iš arčiau. (Mercedes-Benz nuotrauka)

Formulės 1 bolido vairas galbūt atrodo kaip maža smulkmena, tačiau tai yra labai svarbus komponentas. Būtent per jį lenktynininkas bendrauja su savo mašina. Todėl vairai yra labai brangūs – vienas toks vairas gali kainuoti apie 62 tūkstančius eurų. Mercedes-AMG F1 vairas yra gaminamas net 80 valandų ir šio proceso neįmanoma paskubinti, nes vairų komandai reikia nedaug ir kiekvienas yra unikalus. Technologijos yra tokios sudėtingos, kad dalis jų yra labai kruopščiai slepiama – net ir viešai skelbiamose schemose atskleidžiama tikrai ne viskas.



Taip pat skaitykite:

Formulėje 1 dalyvavo ir moterys;

Kodėl Formulės 1 bolidai bandymuose važinėja apkarstyti keistomis grotomis?

Kodėl Formulės 1 čempionatas taip vadinasi? Kas yra ta Formulė – bolidas ar lenktynės?

Naujas Ferrari F1 bolidas nudažytas matiniais dažais, bet tikrai ne dėl grožio;

Ar įsivaizduojate tai šių dienų Formulėje 1? Anksčiau vairuotojai sustodavo pavežti varžovus;

10 įdomių faktų apie Dakaro ralį, kurių galbūt nežinojote;

10 įdomių faktų apie Formula Junior, kurių turbūt nežinojote;

Ferrari 308 GTB Vetroresina numerio apšvietimas yra sumontuotas nuimame variklio dangtyje, bet jokių laidų ten nėra;

Kodėl senieji automobiliai dėvėdavo padangas su baltais bortais?

Neįprasto dizaino pikapas žmonėms kažkuo neįtiko – ar ir jūs manote, kad Jeep FC yra negražus?

Neįprasto dizaino pikapas žmonėms kažkuo neįtiko – ar ir jūs manote, kad Jeep FC yra negražus?

Jeep yra žinomas visureigių gamintojas, kurio istorija siekia Antrąjį pasaulinį karą. Dabar markės gerbėjai džiaugiasi nauju ant Wrangler platformos sukurtu pikapu Gladiator. Jis atrodo puikiai ir bekelėje tikrai nedaro gėdos garbingam Jeep vardui. Tačiau tai tikrai nėra pirmasis pikapas Jeep istorijoje – šis titulas priklauso keistai atrodančiam FC.

Willys, Jeep markės savinkas, po karo ėmė kurti civilines visureigio versijas. Jos buvo skirtos nuošaliose vietose gyvenantiems ūkininkams, kuriems reikėjo įveikti ir ne pačius geriausius kelius. Tai buvo gana primityvios, bet bekelėje nepralenkiamos mašinos, kurias prižiūrėti buvo pakankamai paprasta. Didžiąją dalimi Jeep visureigiai išliko nepakitę keletą metų, tačiau šeštajame dešimtmetyje Willys pajuto, jog atėjo laikas pasitempti.



Vis daugiau ūkininkų, kurie buvo pagrindiniai Jeep pirkėjai, suko žvilgsnius link pikapų. Šie dažnai pasižymėjo aukšta prošvaista, todėl neblogai pasirodydavo bekelėje, o didelis krovinių skyrius tikrai praversdavo. Visi suvokė, kad ir Jeep gamoje turėtų būti pikapas, bet koks? Atsakymą į šį klausimą turėjo surasti nepriklausomas automobilių dizaineris Brooksas Stevensas, kurį Willys samdė jau kurį laiką. Jis nusprendė, kad pavyzdį reikia imti ne iš tradicinių, o iš modernių sunkvežimių. Todėl Stevensas nusprendė, kad naujas Jeep pikapas turės po kabina sumontuotą variklį.

Jeep FC-170 1957-aisiais – visais ratais varomas pikapas buvo geras pagalbininkas ūkiuose. (Kaiser-Jeep, Wikimedia)

Dizainas buvo užbaigtas 1956 metais. Naujasis pikapas buvo paremtas CJ-5 platforma ir naudojo Hurricane 4 cilindrų variklius. Automobilis gavo Jeep Forward Control vardą, kuris sutrumpintai buvo žymimas tiesiog Jeep FC ir turėjo pabrėžti netradicinį kabinos dizainą.

Jis, beje, turėjo daug privalumų. Kadangi variklis buvo sumontuotas po kabina, kompaktiško ilgio pikapas galėjo turėti pakankamai ilgą krovinių skyrių. Priekyje įsitaisęs vairuotojas taip pat galėjo lengviau manevruoti ir džiaugėsi geresniu matomumu. Tačiau ir čia Jeep FC privalumai nesibaigė.

Jeep FC išlaikė lengvai atpažįstamas markės simboliu tapusias groteles. (Greg Gjerdingen, Wikimedia(CC BY 2.0)

Laikais, kai daugelis pikapų buvo varomi tik galiniais ratais, Jeep FC buvo tikras keturiais ratais varomas visureigis. Tai reiškė, kad šis pikapas galėjo važinėti bekele kur kas užtikrinčiau nei jo konkurentai. Jeep FC taip pat buvo labai paprastas, todėl jo priežiūrai nereikėjo skirti labai daug dėmesio.

Su laiku pasirodė kelios šiek tiek skirtingos Jeep FC versijos. FC-150 ir FC-160 turėjo 2,2 litrų keturių cilindrų variklius, o štai didesni FC-170, FC-170 DRW ir FC-180 jau siūlė 3,7 litrų šešių cilindrų jėgainę. Savaime aišku, po FC kapotu atsirado vietos ir V8 varikliui – tokį 4,5 litrų agregatą buvo galima surasti po FC-180 ir FC-190 variklio dangčiais. Willys į Jeep FC montavo 3 arba 4 laipsnių mechanines transmisijas arba 3 laipsnių automatinę pavarų dėžę. Tačiau su laiku keitėsi  ne tik varikliai – FC gerokai užaugo.

Iš dalies dėl Jeep FC nesėkmės kaltas jo dizainas – žmonės manė, kad jis negražus. (JOHN LLOYD, Wikimedia(CC BY 2.0)

Pirmoji Jeep FC versija, vadinta FC-150, turėjo 2,06 metrų ilgio ratų bazę, tačiau tuo pat metu turėjo 2 metrų ilgio krovinių skyrių. Tuo tarpu FC-170 DRW ilgis siekė 4,61 m ir šis pikapas turėjo dvigubus galinius ratus. Vėlesnės versijos buvo dar didesnės, tačiau išvaizda skyrėsi nedaug.

Nors Willys gamino tik pikapus, buvo siūlomos įvairios FC versijos, kurias ant Jeep bazių gaminto kitos įmonės. Tai buvo furgonai, ugniagesių mašinos, keleiviniai autobusiukai ir net savivarčiai. Jeep FC pagal licenciją buvo gaminami ir Indijoje bei Ispanijoje. Tačiau, nors ir turėjo gausybę privalumų, Jeep FC pirkėjų neviliojo.

Jeep FC-150 buvo gana trumpas, bet turėjo didelį krovinių skyrių. (Christopher Ziemnowicz, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Geriausi FC metai buvo 1957-ieji, kuomet parduota beveik 10 tūkstančių pikapų. Daugiau Jeep FC šios sėkmės taip ir nebepakartojo. Pirkėjams nepatiko netradicinė pikapo išvaizda ir utilitarinis dizainas. Pagaminti keli šimtai karinėms reikmės skirtų pikapų, tačiau ir šis užsakymas neišgelbėjo modelio. 1964 metais Jeep FC gamyba buvo nutraukta.

Jeep FC Vokietijoje naudoti kaip ugniagesių furgonai. (MartinHansV, Wikimedia(CC BY 3.0)

Jeep FC buvo geras, įdomus pikapas, kuris buvo naudojamas ne tik ūkiuose, bet ir miestuose. Modifikuoti FC Australijoje buvo naudojami žmonių paieškai ir gelbėjimui, Vakarų Europoje nemažai FC buvo naudojami kaip ugniagesių automobiliai, o Indijoje jie tapo autobusais. Dabar, aišku, Jeep FC yra kolekcinė vertybė ir būtent pikapai yra patys brangiausi.



Taip pat skaitykite:

Rivian R1T, panašu, tikrai žengs į rinką – ar laukiate elektrinio pikapo?

7 įdomūs faktai apie Jeep, kurių galbūt nežinojote;

Pirmasis Honda automobilis – mažytis pikapas T360;

Ford 1966 metais sukūrė naikintuvų įkvėptą išskirtinį pikapą jaunimui;

Reliant TW9 buvo tikra darbščioji skruzdėlė;

Goliath GD 750 – pokario Vokietijos verslininkų džiaugsmas;

Scammell Scarab – neįprastas triratis vilkikas.

Milžiniškas Antarktidos visureigis buvo išlydėtas su dainomis, bet buvo palaidotas nesėkmės gėdos ir sniego

Milžiniškas Antarktidos visureigis buvo išlydėtas su dainomis, bet buvo palaidotas nesėkmės gėdos ir sniego

Antarktida yra viena iš atšiauriausių pasaulio vietų. Tačiau kartu tai – mažiausiai ištyrinėtas planetos žemynas. 1939-aisiais jis buvo ištyrinėtas dar mažiau, todėl labai viliojo ne vienos šalies mokslininkus. Būtent tuomet buvo užbaigtas Pingvinu pravardžiuotas Antarctic Snow Cruiser – milžiniškas visureigis su virtuve, miegamuoju, dirbtuvėmis ir dviem dyzeliniais varikliais.

Armour Institute of Technology (dabar – Ilinojaus technologijų institutas) dar 1937 metais ėmėsi kurti ekstremalioms sąlygoms skirtą visureigį. Tai buvo milžiniškos mašinos dizainas, sukurtas galvojant apie ilgas ekspedicijas, kurių metu įgula gyventų viduje. Dizainą sukūrė Thomasas Poulteras, tačiau galimybė jį realizuoti atsirado tik 1939-aisiais, kuomet JAV Vyriausybė nusprendė paremti admirolo Richardo Evelyno Byrdo ekspediciją.



Admirolas Byrdas buvo žinomas ne tik kaip patyręs karininkas, bet ir kaip nuotykių ieškotojas bei tyrinėtojas. Tarp jo pasiekimų tuomet buvo ir skrydis virš Šiaurės ašigalio, ir pora ekspedicijų Antarktidoje. Trečiąją Byrdo ekspediciją nutarė paremti JAV Finansų, Valstybės ir Vidaus reikalų departamentai bei Karinis jūrų laivynas, tačiau prireikė ir žmonių paramos. Antarctic Snow Cruiser ir buvo sukurtas šiai ekspedicijai.

Gavęs finansavimą institutas visureigį pagamino per 11 savaičių. Tai – labai trumpas laikas tokiam kūriniui, tačiau inžinieriai naudojo lengvai prieinamus komponentus. Pavyzdžiui, Pingvino viduje buvo sumontuoti du Cummins H-6 šešių cilindrų 11 litrų dyzeliniai varikliai, išvystantys po 150 ag (110 kW). Jie suko General Electric generatorius, kurių pagamintą elektrą naudojo keturi elektros varikliai – po vieną kiekvienam ratui. Maksimalus Antarctic Snow Cruiser greitis siekė 48 km/val., o perteklinė elektros energija buvo saugoma baterijose. Nors buvo panaudotos milžiniškos Goodyear padangos, jos taip pat nebuvo sukurtos specialiai šiam visureigiui. Kadaise šio modelio padangos, kurių aukštis siekė 3 metrus, buvo pagamintos pelkių visureigiui. Jos, beje, buvo iš dalies šildomos – virš ratų arkų buvo išvestos išmetamųjų dujų linijos, kad natūralios gumos padangos nesuskeldėtų nuo šalčio.

Prieš ekspediciją platinta Antarctic Snow Cruiser schema.

Antarctic Snow Cruiser tiems laikams buvo išties įspūdinga mašina. Važiuoklė buvo reguliuojama – žemiausioje padėtyje visureigio aukštis siekė 3,7 metrus, o aukščiausioje – 4,9. 9500 litrų talpos degalų bakas buvo pačioje platformos apačioje. Dar vienas 3800 litrų degalų bakas galėjo būti montuojamas ant Antarctic Snow Cruiser stogo, tačiau jis buvo skirtas ne visureigiui. Buvo numatyta, kad ant didelės plokščios platformos Pingvinas galės gabenti nedidelį lėktuvą. Miegamajame galėjo išsimiegoti 5 žmonės, maisto ruošai buvo įrengta virtuvėlė. Antarctic Snow Cruiser viduje buvo pakankamai šilta, nes variklių aušinimo sistemos linijos buvo išvedžiotos po visą interjerą. Įdomu ir tai, kad priekyje buvo nedidelės dirbtuvės, skirtos visureigio remontui. Tuo tarpu maisto atsargos ir pora atsarginių ratų buvo visureigio gale.

Netoli Čikagos užbaigtas Antarctic Snow Cruiser bendro naudojimo keliais iki uosto Bostone turėjo nukeliauti 1640 km. Kad ir kur važiavo, Pingviną lydėjo tūkstančiai akių. Milžiniškas visureigis, kurio plotis siekė vos daugiau nei 6 metrus, o ilgis – 17 metrų, visur pritraukdavo minias smalsuolių, tačiau kelionė nebuvo lengva. Neatlaikius vairo mechanizmui Pingvinas nėrė į upelį, kuriame praleido tris dienas. Galiausiai jis buvo suremontuotas ir atvyko į Bostoną. Incidentas buvo laikomas dar vienu įrodymu, kad Antarctic Snow Cruiser visureigis yra pakankamai tvirtas Antarktidai. Į šaltąjį žemyną laivu visureigis išvyko 1939 metų lapkričio 15 dieną.

Antarctic Snow Cruiser buvo neįmanoma nepastebėti – jis visur pritraukdavo minias smalsuolių. (The Atlantic)

Jau 1940-ųjų sausį Antarctic Snow Cruiser jau buvo Antarktidoje. Reikėjo sukonstruoti medinę rampą, kad visureigį apskritai pavyktų nukrauti nuo laivo, tačiau šiaip ne taip jis pasiekė sausumą. Buvo numatyta, kad Antarctic Snow Cruiser galės kelis mėnesius važinėti po Antarktidą su turimomis degalų ir maisto atsargomis. Inžinieriai manė, kad visureigis galės įveikti apie 8000 km, o pačiu ekstremaliausiu atveju autonomiškai veiks net vienerius metus. Tačiau vos atsidūręs ant puraus Antarktidos sniego 34 tonas sveriantis visureigis ėmė ir užklimpo.

Įgulos nariai negalėjo patikėti tuo, ką mato. Antarctic Snow Cruiser stovėjo vietoje, nors jo trijų metrų aukščio ratai sukosi kaip pašėlę. Tačiau to ir reikėjo tikėtis – pelkėms skirtos Goodyear padangos beveik neturėjo protektoriaus, todėl su kiekvienu apsisukimu tik giliau kasėsi į baltutėlį Antarktidos sniegą.

Galiausiai visur Antarctic Snow Cruiser važinėjo atbulas. Nuotraukoje šildomas elektrinis variklis.

Vyrai ant priekinių visureigio ratų sumontavo atsarginius ratus, taip pat ėmė naudoti grandines. Tai menkai tepadėjo, tačiau įgula pastebėjo, kad atbulas Antarctic Snow Cruiser klimpsta mažiau. Taip Pingvinas atbulas trumpais atstumais ir važinėjo. Ilgiausia visureigio kelionė nusidriekė tik 148 km. Kur kas dažniau Antarctic Snow Cruiser tarnavo kaip stacionari bazė, iš kurios išėję mokslininkai imdavo ledynų pavyzdžius, tyrė kosminę radiaciją, atliko seismologinius matavimus.

1940-ųjų kovą admirolas Byrdas buvo sugrąžintas į aktyvią karinę tarnybą. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vertė JAV ruoštis galimiems konfliktams ir Byrdas buvo laikomas vertingesniu karininku nei Antarktidos užkariautoju. Galiausiai finansavimas programai buvo nutrauktas, nes visą dėmesį teko skirti karinėms reikmėms. Taip Antarctic Snow Cruiser buvo apleistas.

Taip atrodė Antarktidoje paliekamas Antarctic Snow Cruiser visureigis.

Admirolas Byrdas su ekspedicija į Antarktidą sugrįžo 1946 metais. Tuomet ilgo bambukinio žymeklio dėka Antarctic Snow Cruiser buvo surastas ir atkastas. Inžinieriai apžiūrėjo visureigį ir nustebo supratę, kad jis vis dar yra puikios būklės. Jam reikėjo smulkaus remonto ir oro padangose, tačiau ir tuomet Pingvinas buvo apleistas. Paskutinį kartą Antarctic Snow Cruiser buldozeriu buvo atkastas 1958 metais. Tuomet tik išmatuotas sniego dangos storis, norint tiksliai išsiaiškinti, kiek prisnigo per tuos 17-18 metų. Vėliau Antarctic Snow Cruiser surastas nebebuvo ir greičiausiai niekada nebebus.

Antarktidos sniegynai nuolat juda. Tikėtina, kad su jais visureigis buvo nustumtas iki vandenyno, o tuomet atskilo kokio ledkalnio viduje ir galiausiai atsidūrė vandenyno dugne. Kita versija teigia, kad Antarctic Snow Cruiser buvo tiesiog paslėptas po labai storu sniego ir ledo sluoksniu. Bet kuriuo atveju, jis greičiausiai niekada nebebus surastas.



Taip pat skaitykite:

Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

Kombinuoti autobusai – nykstančios transporto priemonės;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.