Vienas rečiausių Volkswagen pasaulyje- tikriausiai šio sunkvežimio net nesate matę

Vienas rečiausių Volkswagen pasaulyje- tikriausiai šio sunkvežimio net nesate matę

Volkswagen yra daugeliui labai gerai pažįstama markė. Galėtume parodyti kokio nors vieno iš pirmųjų Volkswagen automobilių nuotrauką ir tikriausiai daugelis nesunkiai pasakytų, kas tai. Tačiau kažin, ar atpažinsite šį Volkswagen Polo ilgio sunkvežimį – tai yra viena rečiausių šios markės mašinų.

Volkswagen Plattenwagen, kitas ankstyvasis markės sunkvežimis, taip pat yra labai reta mašina, tačiau jis buvo naudojamas tik gamyklų viduje. O štai EA489 Basistransporter iš tikrųjų važinėjo keliais, nors beveik niekas jo neprisimena. Aišku, nebent gyvenate Meksikoje.



Volkswagen EA489 Basistransporter, gamintas 1975-1979 metais, buvo itin paprastas sunkvežimis, sukurtas kaip pati paprasčiausia, pigiausia ir lengviausiai prižiūrima krovininė transporto priemonė. Tuo metu tokios mašinos buvo labai populiarios nemažoje pasaulio dalyje. Prasta ekonominė situacija ir aukštos degalų kainos vertė ūkininkus, smulkius verslininkus ir prekeivius ieškoti pigesnių modelių, todėl būtent tokias mašinas kūrė Toyota, Ford, General Motors ir keli kiti gamintojai.

Volkswagen EA489 Basistransporter pristatymas Vokietijos ekonominio bendradarbiavimo ir besivystančių šalių paramos ministerijoje 1973 metai. (Bundesarchiv, B 145 Bild-F040857-0012, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Tikriausiai EA489 Basistransporter vardas jums net nėra girdėtas, bet galbūt esate girdėję apie Volkswagen Hormiga? Taip šis sunkvežimis buvo vadintas Meksikoje. Volkswagen kūrė šį modelį tam, kad šis paplistų po mažiau išsivysčiusias valstybes, todėl Pueblos mieste buvo gaminamos Meksikos rinkai skirtos Hormigos. Filipinuose šis sunkvežimis buvo vadinamas Volkswagen Trakbayan, Indonezijoje – Volkswagen Mitra. Beje, Mitra buvo šiek tiek kitoks sunkvežimis – jis turėjo kelis  Volkswagen Type 2 mikroautobuso kėbulo komponentus. Turkijoje šis sunkvežimis vadintas tiesiog  Volkswagen EA489. Tuo tarpu Suomijoje Wihuri Group gamino Teijo sunkvežimį, kuris buvo iš esmės tas pats EA489 Basistransporter – keletas iš 200 suomiškų Teijo iškeliavo į Afriką.

Suomiškasis Teijo iš esmės buvo tas pats Volkswagen EA489 Basistransporter, tik surinktas kitos kompanijos gamykloje. (Gwafton, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Bet kas tai buvo? Volkswagen EA489 Basistransporter buvo labai primityvus sunkvežimis su kopėčių formos rėmu ir ant jo sumontuota iš paprastų plokščių pagaminta kabina, kurioje tilpo du-trys žmonės. Gale buvo visai nedidelis atviras krovinių skyrius – Basistransporter buvo pikapas. Iš nuotraukų net sunku suvokti, koks mažas iš tiesų yra šis sunkvežimis – jo ilgis siekia vos daugiau nei 4 metrus. Basistransporter yra tik keliais milimetrais ilgesnis nei šių laikų Polo, bet yra už jį siauresnis. Volkswagen EA489 Basistransporter plotis – 1,68 m, o aukštis – 1,99 m. Šis automobilis svėrė 1,29 t.

Kaip galite įsivaizduoti, Volkswagen taupė ne tik kėbulo sąskaita. Po Basistransporter kabina slėpėsi oru aušinamas 1,6 litrų variklis, kuris per 4 laipsnių mechaninę transmisiją suko priekinius ratus. Nors variklis išvystė tik maždaug 50 ag (37 kW), to pakako, kad Basistransporter įsibėgėtų iki 85 km/h. Tuo tarpu Indonezijoje surinkinėtas Mitra kažkodėl galėjo pasiekti visus 95 km/h. Basistransporter galėjo pavežti maždaug tonos svorio krovinį.

Volkswagen Hormiga, pagamintas Meksikoje. (Ernesto Ariel Gallegos Martínez, Wikimedia(CC BY 3.0)

Kodėl sakome, kad Basistransporter yra vienas rečiausių visų laikų Volkswagen modelių? Vokietijoje, Hanoveryje buvo pagaminta 2600 šių sunkvežimių rinkinių, dalis kurių vėliau buvo surinkti aukščiau paminėtose šalyse. Puebloje Meksikoje pagaminta dar maždaug 3600 šių sunkvežimių. Tai reiškia, kad iš viso šių Basistransporter  skaičius neviršijo 7 tūkstančių, įskaitant ir tuos Suomijoje gamintus Teijo modelius. Kadangi tai buvo pigios darbinės transporto priemonės, niekas jų nesaugojo. Daug Basistransporter sunkvežimių gyvenimą baigė metalo laužo supirktuvėse, nes nebuvo laikomi istorinėmis vertybėmis. Kadangi buvo gaminami pigiai, medžiagų kokybė taip pat buvo prasta, todėl šie sunkvežimiai lengvai pasidavė laikui. Dėl to dabar sunku surasti tikrą originalų Volkswagen logotipu pasipuošusį EA489 Basistransporter.



Taip pat skaitykite:

Volkswagen Plattenwagen – vienas pirmųjų Volkswagen automobilių, apie kurį nesate girdėję;

BMW M3 pikapas? (7 faktai apie BMW, kurių galbūt nežinojote);

Goliath GD 750 – neįprastas vokiškas triratis pikapas;

Scammell Scarab mechaninis arklys-vilkikas;

Ford dar 1966 metais sukūrė naikintuvų įkvėptą pikapą jaunimui;

Jeep FC – kiek netradicinės formos klasikinis pikapas.

Kodėl šturmo lėktuvo A-10 varikliai sumontuoti taip aukštai gale? Pasirodo, yra net kelios gudrios priežastys

Kodėl šturmo lėktuvo A-10 varikliai sumontuoti taip aukštai gale? Pasirodo, yra net kelios gudrios priežastys

1972 metais pirmam skrydžiui pakilęs Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II yra labai įdomus ir neįprastas lėktuvas. Jis buvo suformuotas aplink automatinę 30 mm patranką ir iki šiol yra efektyvus antžeminių taikinių naikintojas. A-10 turi du turboventiliatorinius variklius, bet jie yra sumontuoti gale ir dar aukščiau svorio centro. Kodėl? Pasirodo, yra net kelios labai gudrios priežastys.

Apie A-10 Thunderbolt II rašysime dar ne kartą. Šis lėktuvas tarnybą JAV Karinėse oro pajėgose pradėjo dar 1977 metais, keisdamas pasenusius propelerinius atakos lėktuvus. A-10 yra labai tvirtas ir patikimas lėktuvas – jį galima greitai sutaisyti paprastais įrankiais, jis be problemų skrenda ir su vienu veikiančiu varikliu, turi dvi hidraulines sistemas ir galimybę orlaivį valdyti mechaninėmis priemonėmis. Iš tiesų, ir varikliai sumontuoti tokioje neįprastoje vietoje siekiant palengvinti orlaivio priežiūrą.



Jau vien dėl savo vaidmens A-10 dažnai laikosi priešakinėse gretose. Tai reiškia, kad jam dažnai tenka kilti nuo laikinų aerodromų takų, kurie įprastai yra žvyruoti. Aukščiau sumontuoti General Electric TF34-GE-100 varikliai įtraukia mažiau dulkių ir akmenukų, todėl rizika sugadinti variklį pašaliniais objektais yra bent šiek tiek mažesnė. Tai ypač aktualu avarinių nusileidimų atveju.

A-10 varikliai sumontuoti pakankamai aukštai – aukščiau už svorio centrą. (Lance Cheung, Wikimedia(CC BY 2.0)

A-10 lėktuvas taikinius atakuoja iš gana nedidelio aukščio, todėl visada rizikuoja būti apgadintas. Pavyzdžiui, gali nukentėti važiuoklė. Įdomu tai, kad pagrindiniai lėktuvo ratai niekada nėra visiškai paslėpti – net ir sutraukta važiuoklė dalį kiekvieno rato palieka išorėje. Taip A-10 gali saugiau nutūpti su neišsiskleidusia važiuokle, todėl labai svarbu išlaikyti variklius toliau nuo tako paviršiaus.

A-10, nutūpęs su neišsiskleidusia važiuokle. (U.S. Air Force, Wikimedia)

Minėjome, kad A-10 buvo sukurtas taip, kad jo remontui ir priežiūrai nereikėtų daug įrankių. Išorėje sumontuoti varikliai, nepridengti fiuzeliažo plokštėmis, yra lengviau pasiekiami mechanikams. Ta 30 mm GAU-8/A Avenger automatinė patranka nėra vienintelis A-10 ginklas – po sparnais šis lėktuvas gali gabenti dar nemažai įvairios ginkluotės. Kadangi varikliai yra sumontuoti pakankamai aukštai, sugrįžęs A-10 gali būti papildomas amunicija ir raketomis neišjungęs variklių – rizika įtraukti ant žemės dirbančius žmones yra gana žema. Tai pagreitina sugrįžimą į ataką.

Gausiai ginkluotas A-10 Thunderbolt II – atkreipkite dėmesį į šiek tiek išlindusius ratus. (U.S. Air Force, Wikimedia)

Bet ir tai dar ne viskas. A-10 turi du vertikalius uodegos stabilizatorius. Jie užtikrina stabilų skrydį ir labai gerą manevringumą, tačiau kartu jie uždengia dalį variklių pučiamų karštų dujų. Tai reiškia, kad raketoms su IR taikikliais sunkiau surasti šį lėktuvą.

Du vertikalūs stabilizatoriai šiek tiek uždengia variklių išmetamą karštą orą, todėl į lėktuvą sunkiau nusitaikyti į šilumą reaguojančioms raketoms. (Air Combat Command United States Air Force, Wikimedia)

Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II yra pilnas tokių gudrių sprendimų, tačiau tokia įdomi variklių montavimo vieta turi ir trūkumų. Nors aukštai gale sumontuoti varikliai neįtraukia tako dulkių ir akmenukų, jie prisikvėpuoja automatinės patrankos dujomis. Jos gali būti pavojingos – jomis kvėpuojantis variklis gali tiesiog uždusti ir užgesti. Pastebėjus šią problemą buvo ieškoma sprendimo. Iš pradžių bandyti įvairūs ginklo gaubtai, tačiau jie nebuvo labai efektyvūs. Vėliau buvo sugalvotas paprastesnis sprendimas – kaskart šaudant pagrindiniu ginklu, įjungiama variklių degimo sistema, kuri jiems neleidžia sustoti.

30 mm patrankos skleidžiamos dujos patenka ir į variklius, bet tai būtų dar didesnė problema, jei varikliai būtų žemiau. (A1C JONATHAN SNYDER, Wikimedia)

Kita tokios konstrukcijos problema yra variklių polinkis kreipti A-10 nosį žemyn Kadangi varikliai yra sumontuoti gale, aukščiau svorio centro, jų galia verčia lėktuvą sukti žemyn. Ši problema išspręsta variklių išmetimo sistemą pakreipus 9 laipsniais žemyn.

A-10 į pensiją artimiausiu metu nesiruošia. (U.S. Air Force, Wikimedia)

Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II yra gana senas lėktuvas – paskutiniai pagaminti dar 1984 metais. Prieš kelerius metus buvo kalbama, kad ateityje A-10 turės būti pakeistas modernesniu F-35, tačiau pastarasis naikintuvas ir jo išlaikymas yra gerokai brangesni. A-10 yra lėtas ir tinkamas tik specifinėms užduotims, tačiau šis lėktuvas yra toks patikimas, pigiai išlaikomas ir paprastai prižiūrimas, kad dabar apie jo atsisakymą net nekalbama. Kituose straipsniuose dar pakalbėsime, kas nulėmė tą nenugalimą A-10 tvirtumą bei užsispyrimą.



Taip pat skaitykite:

Kodėl žvalgybinis lėktuvas Lockheed U-2 turi vieną šoninį veidrodėlį?

Kodėl strateginiai bombonešiai dažnai būdavo iš dalies ar visiškai balti?

Kodėl kai kurie lėktuvai variklius turi po sparnais, o kiti – prie uodegos?

Kodėl tankų pabūklų viduryje dažnai būna sustorėjimas? 

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Kaip atrodo neasfaltuotiems takams paruoštas Boeing 737?

Keli įdomūs faktai apie Formulės 1 bolidų transmisijas – ar jos turi atbulinį bėgį?

Keli įdomūs faktai apie Formulės 1 bolidų transmisijas – ar jos turi atbulinį bėgį?

Visi žino, kad Formulės 1 bolidai yra labai pažangūs, pilni aukštųjų technologijų, o jų sėkmė priklauso ir nuo nepaprastai aukštų gamybos standartų. Transmisijos nėra išimtis – jos taip pat yra labai brangios, tikslios ir efektyvios. Štai kelios įdomybės apie jas.

Formulės 1 bolidai yra tiesiog pripildyti aukštosiomis technologijomis. Neseniai rašėme apie jų naudojamus stabdžius, kviečiame paskaityti ir tą straipsnį. O dabar pažvelkime į transmisiją.



Formulės 1 transmisijos yra griežtai apibrėžiamos taisyklėmis. Tai užtikrina, kad visos komandos turės apytiksliai vienodas transmisijas, pasižyminčias panašiomis charakteristikomis. Jei taisyklėse nebūtų tokių reikalavimų, galite neabejoti, kad turtingesnės komandos turėtų pažangesnes pavarų dėžes arba jas keistų prieš kiekvienas lenktynes.

Taisyklėse nurodyta, kad bolido transmisija privalo turėti aštuonis bėgius važiavimui į priekį ir vieną atbulinę pavarą. Įdomu tai, kad šių pavarų santykį (bėgių ilgumą) komandos privalo nustatyti prieš sezoną ir vėliau jo keisti negali. Šiais laikais naudojamos pusiau automatinės transmisijos, o štai automatinės pavarų dėžės ir bepakopiai variatoriai yra draudžiami. Transmisijos taip pat negali turėti įvairių sistemų, skirtų padėti vairuotojui. Pavyzdžiui, stabilumo ir starto kontrolės ar sankabos palaikymo sistemos yra draudžiamos.

Formulės 1 bolidai turi labai pažangias ir sudėtingas transmisijas. (Alberto-g-rovi, Wikimedia (CC BY 3.0)

Įdomu ir tai, kad nors Formulės 1 bolidai yra gaminami iš labai pažangių medžiagų, pavarų dėžės krumpliaračiai privalo būti plieniniai. Plienas yra tvirta ir, svarbiausia, patikima medžiaga, pakelianti pakankamai aukštas temperatūras. Tiesa, šis reikalavimas įtrauktas ne be reikalo – komandos tikriausiai norėtų naudoti ir kitas medžiagas, tačiau organizacija nori neleisti dar labiau išsipūsti bolidų kainai. Pats transmisijos korpusas yra gaminamas iš titano lydinio. Formulės 1 pavarų dėžė yra montuojama gale, tiesiai už variklio, o patys bolidai yra varomi tik galiniais ratais.

Taigi, Formulės 1 bolidai naudoja pusiau automatines sekvencines pavarų dėžes, kurios yra valdomos už vairo esančiomis mentelėmis. Kaip tikriausiai žinote, šios mentelės yra tik mygtukai, nurodantys kompiuteriui, ką reikia daryti. Vairuotojui patraukus tokią mentelę, elektro-hidraulinė sistema perjungia pavarą. Lenktynių metu vairuotojui rūpintis sankaba nereikia  tačiau jos mentelę tenka patraukti pajudant iš vietos. Beje, neutralią pavarą galima įjungti ir bolido išorėje esančiu mygtuku pažymėtu N raide – jis yra skirtas trasos darbuotojams, kuriems, gali tekti pastumti pavojingai sustojusį bolidą.

Nors turi atbulinius bėgius, bolidai į garažus keliauja stumiami ant specialių vežimėlių. (Alberto-g-rovi, Wikimedia(CC BY 3.0)

Formulės 1 bolidų transmisijos naudoja kelių diskų sankabas, kurios užtikrina labai greitą pavarų perjungimą. Skaičiuojama, kad pavaros perjungimui reikia mažiau nei 0,05 s. 10 cm skersmens sankabos yra gaminamos iš anglies kompozito ir gali atlaikyti daugiau nei 720 arklio galių. Jos, žinoma, vis tiek dyla kaip ir pačios pavarų dėžės, tačiau keisti šiuos komponentus galima ne visada.

Taisyklėse numatyta, kad lenktynininkas privalo naudoti tą pačią transmisiją bent šešioms lenktynėms iš eilės. Aišku, kaip ir kiti komponentai, transmisijos kartais tiesiog sugenda. Jei bolidas negali baigti lenktynių dėl sugedusios transmisijos, iki kito etapo ją galima pakeisti ir už tai nebus baudžiama. Visais kitais atvejais už priešlaikinį transmisijos keitimą baudžiama penkiomis starto pozicijomis.

Todėl komandos stengiasi prižiūrėti pavarų dėžes. Dažnai švirkštais imami alyvos mėginiai, kuriuose vėliau ieškoma metalo dalelių ar kitų nepageidaujamų priemaišų. Pavarų dėžės taip pat tausojamos bolidą tiesiog stumiant visada, kai tik tai yra įmanoma. Nors turi atbulinę pavarą, bolidai į garažus važiuoja tikrai ne savo eiga. Atbulinis bėgis, iš esmės, yra skirtas tik apsisukimui, jei bolidas išlekia už trasos ribų, ar pasitraukimui, jei vairuotojui atrodo, kad jis pavojingai sustojo.



Taip pat skaitykite:

Kaip veikia Formulės 1 stabdžiai? Iš ko jie pagaminti?

Kam reikalingi lenktynių trasose matomi ryškiaspalviai borteliai?

Kodėl Formulės 1 bolidai po savęs palieka ryškias žiežirbų uodegas?

Kokius degalus naudoja Formulės 1 bolidai?

Ar žinojote, kad Formulės 1 lenktynininkai bolide malšina troškulį?

Kodėl kiekviena Formulės 1 komanda lenktynėse turi po du bolidus?

Keista priežastis, kodėl slikai Formulėje 1 net 10 metų buvo uždrausti;

Kiek mygtukų turi nauji Formulės 1 bolidų vairai?

Formulėje 1 dalyvavo ir moterys;

Kodėl Formulės 1 bolidai bandymuose važinėja apkarstyti keistomis grotomis?

Naujas Ferrari F1 bolidas nudažytas matiniais dažais, bet tikrai ne dėl grožio.

Gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo – kas sutrukdė FSO Syrena Sport?

Gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo – kas sutrukdė FSO Syrena Sport?

Lenkija garsėja daugeliu gražių dalykų, bet automobiliai nėra vienas iš jų. Ir visgi taip įdomu pažiūrėti, kokius automobilius kadaise gamino kaimynai. Štai FSO Syrena Sport buvo labai gražus sportinis kupė. Tiksliau nebuvo – šio automobilio Lenkijos ar jokios kitos šalies gatvėse nepamatysite. Liūdniausia tai, kad tapti serijinės gamybos automobiliu jam sutrukdė kvailos istorinės priežastys.

Lenkija iš tikrųjų turi ne tokią jau mažą automobilių pramonę. Apie porą jos kūrinių esate skaitę ir šiame puslapyje. Štai Mikrus MR-300 buvo gana praktiškas ir įdomus, o Smyk pasižymėjo labai keistomis ir nepatogiomis durelėmis. Ir dabar Lenkijoje veikia ne viena automobilių gamykla. Tik nieko panašaus į Syrena Sport jau nebematome.



Fabryka Samochodów Osobowych (FSO) 1955-aisiais pristatė Syrena sedaną, o jau 1957 metais prasidėjo šio modelio masinė gamyba. Šis paprastas ir praktiškas automobilis buvo pakankamai populiarus. Beje, jis gavo mitinės undinės vardą – ši būtybė, pasak legendų, saugo Vyslos upę ir Varšuvą. 1957 metais FSO nusprendė sukurti prototipą, kuriuo išbandytų kelias naujas technologijas bei Syrena bazės galimybes. Dizainą šiam automobiliui sukūrė Cezary Nawrotas, kuris nusprendė, kad vienetiniam automobiliui tiktų sportiškas siluetas.

O kodėl gi ne? Syrena sedanas vis tiek turėjo tik dvi dureles, o naujasis prototipas nebuvo ruošiamas masinei gamybai, todėl iš esmės galėjo būti bet koks. Nawrotas nusprendė pasilinksminti ir, pasižvalgydamas į užsienio sportinius automobilius, sukūrė mažo dviviečio sportinio automobilio koncepciją.

FSO Syrena Sport – tikriausiai gražiausias visų laikų lenkiškas automobilis. (Jakub Hałun, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

FSO Syrena Sport dizaine galima įžvelgti įvairių automobilių elementų. Akivaizdu, kad Nawrotas įkvėpimo sėmėsi iš tuometinio Chevrolet Corvette, tačiau galima įžvelgti ir britiško dizaino įtaką. Pats dizaineris teigė, kad žvalgėsi ir į Ferrari modelius, ir į  Mercedes-Benz 190SL. Žibintai buvo paimti iš kitų Syrena versijų, o kapotas buvo žemas ne be priežasties – Nawrotas norėjo užtikrinti, kad po juo neatsiras senas dvitaktis dviejų cilindrų S-15 variklis. Vietoje jo buvo sukurtas visiškai naujas aliumininis keturtaktis 0,7 l dviejų cilindrų variklis, pavadintas S-16. Siekiant paskubinti prototipo kūrimą, karbiuratorius, uždegimo sistema ir kai kurie kiti komponentai pasiskolinti iš prancūziško Panhard Dyna Z.

Kaip galite įsivaizduotu, Syrena Sport nebuvo greitas automobilis, tačiau tiksliau dinaminių jo savybių apibūdinti nepavyks, nes bandymų duomenys neišliko. Žinoma tik tiek, kad naujas variklis turėjo išvystyti apie 37,3 kW, tačiau matavimai atskleidė kiek kitokią tiesą – variklio galia siekė tik 26,1 kW. Jis per keturių pakopų mechaninę transmisiją suko priekinius ratus. Syrena Sport buvo sukurtas įvairioms technologijoms bandyti, todėl šis automobilis turėjo nepriklausomą pakabą, į kėbulą integruotą rėmą, hidraulinę sankabą. Gražusis kėbulas buvo pagamintas iš stiklo pluošto, todėl svėrė tik 710 kg.

FSO Syrena Sport replika – automobilio originalas buvo sunaikintas tyčia. (Jakub Hałun, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

FSO Syrena Sport buvo pristatytas 1960-ųjų gegužės 1 dieną. Žmonės ėjo iš proto žavėdamiesi nematytu automobiliu. Jis buvo laikomas jaunatvišku ir moderniu. Garsas pasklido toli – ne vienas užsienio automobilių žurnalas skelbė, kad Syrena Sport yra gražiausias už Geležinės uždangos sukurtas automobilis. Nors viešai buvo skelbiama, kad tai – tik vienetinis prototipas, Lenkijos žmonės, žiniasklaidos priemonės ir valstybinės įmonės ragino imtis serijinės Syrena Sport gamybos. Ne viena kompanija pasisiūlė gaminti stiklo pluošto kėbulus, o ir FSO darbuotojai norėjo pamatyti Syrena Sport gatvėse. Tačiau visos šios svajonės neturėjo šansų išsipildyti.

Tiksliai net nėra žinoma, ar Komunistų partijos pirmasis sekretorius Władysławas Gomułka, ar Lenkijos ministras pirmininkas  Józefas Cyrankiewiczius liepė FSO pamiršti šį projektą. Tiesa yra ta, kad komunistinei valstybei tokio dizaino automobiliai netiko. Jie buvo laikomi išlepintų Vakarų pramanu, nereikalingu transporto priemonės išdarkymu ir nepraktiška bei paika mašina – tiesiog nederamas produktas Lenkijos automobilių pramonei. FSO Syrena Sport bandymų trasose įveikė apie 29 tūkstančius kilometrų ir buvo aišku, kad automobilis yra pakankamai geras. Tačiau valdžiai paliepus automobilis buvo pastatytas į garažą ir pamirštas iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos.

Iki šių laikų išliko tik nespalvotos FSO Syrena Sport nuotraukos, pagal kurias ir kurtos replikos. (Zbyszko Siemaszko nuotr.)

Artėjant 1980-ieisiems FSO Syrena Sport buvo sunaikintas. Specialiai. Tuo pačiu sunaikintas ir ne vienas kitas FSO prototipas – taip tiesiog bandyta atlaisvinti vietos perpildytame garaže. Liko nuotraukos, eskizai ir aprašymai, todėl vėliau buvo pagamintos kelios replikos. Tačiau originalus gražiausias Lenkijos automobilis neišliko.



Taip pat skaitykite:

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Mikrus MR-300 – pamirštas Lenkijos mikroautomobilis;

Lenkiškas automobilis Smyk – keisčiausių durelių savininkas;

Toyota Kikai – išvirkščio automobilio koncepcija;

Honda E Prototype yra išvaizdus elektrinis automobilis, bet viduje turi medienos imitaciją;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis;

Sraigtinė važiuoklė, du varikliai ir labai konkreti užduotis – ZIL-2906 buvo sukurtas ne pramogai

Sraigtinė važiuoklė, du varikliai ir labai konkreti užduotis – ZIL-2906 buvo sukurtas ne pramogai

Visureigiai kuriami dėl įvairių priežasčių. Dažnai jie reikalingi tam, kad žmonės galėtų pasiekti atokius pramoninius objektus, nuošalius gamtos kampelius ar tiesiog pasimėgautų bekelės teikiamais malonumais. ZIL-2906 įdomus tuo, kad buvo sukurtas labai specifinei užduočiai – kosminių kapsulių paieškai.

Reikalas tame, kad iš kosminių stočių sugrįžtančios Sojūz kapsulės gali nusileisti ir ne lengviausiai pasiekiamose vietose. Pavyzdžiui, kur nors Sibiro taigoje, tarp medžių ir pelkių, kur nėra jokių kelių ir miestų. Labai svarbu kosmonautus pasiekti anksčiau nei juos suras laukiniai gyvūnai. Juk nusileidimas dažnai būna gana grubus, todėl jo metu įmanoma ir susižeisti. Taigi, dar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo nuspręsta sukurti mašiną, kuri galėtų greitai pasiekti į Žemę sugrįžusią kapsulę, nepriklausomai nuo vietovės sąlygų.



Iš tikrųjų, ZIL-2906 (ir naujesnė ZIL-29061 versija) yra dviejų mašinų derinio dalis. Šis visureigis su sraigtine važiuokle yra vežamas ant  ZIL-4906 sunkvežimio, kuris turi net šešis varomus ratus. ZIL-2906 yra gana lėtas, todėl tiesiog negali būti naudojamas kaip vienintelė paieškos ir gelbėjimo priemonė. Tuo tarpu ZIL-4906 sunkvežimis išvysto 80 km/h greitį. Jis važiuoja tol, kol kelias pasidaro per daug sudėtingas. O neįveikiamų kliūčių šiam sunkvežimiui yra nedaug, nes jis turi 6 varomus ratus ir gali plaukti. Visgi, kai privažiuojamos neįveikiamos gamtinės kliūtys, nuo ZIL-4906 nugaros greitai nukraunamas ZIL-29061, kuris toliau kelionę tęsia pats.

ZIL-29061 gali ir plaukti, ir važiuoti bet kokiu paviršiumi. (Mil.ru, Wikimedia (CC BY 4.0)

ZIL-2906 turi uždarą šildomą kabiną, kurioje dirba du įgulos nariai (medikas ir vairuotojas) ir yra vietos kosmonautams. Šie, beje, įprastai gabenami gulomis, net jei nėra susižeidę. ZIL-2906 ilgis – 4,86 metrai, o plotis – 2,2 metrai. Nepaisant to, kad ZIL-29061 korpusas yra pagamintas iš aliuminio, o kabina – iš stiklo pluošto, šis visureigis vis tiek sveria apie 2,25 tonas. ZIL-2906 svėrė šiek tiek mažiau dėl mažesnių ir silpnesnių variklių. Žinoma, tikriausiai keisčiausiai atrodo šio visureigio sraigtinė važiuoklė.

Pasiekus nepravažiuojamą ruožą, nukraunamas visureigis su sraigtine važiuokle, kuris kelionę tęsia pats. (Mil.ru, Wikimedia (CC BY 4.0)

Sraigtinė važiuoklė yra labai retas konstrukcinis sprendimas. Techniškai, ji siūlo geresnį sukibimą su minkštu paviršiumi, tačiau labai prastai veikia ant kietos kelio dangos. Ji taip pat yra potencialiai brangesnė, greičiau dėvisi. Visi šie trūkumai ZIL-2906 atveju yra nesvarbūs, nes ši mašina yra labai specializuota ir yra naudojama tik tuomet, kai reikia ieškoti kažkur nusileidusios kosminės kapsulės.

ZIL-29061 yra naudojami iki šiol. (Mil.ru, Wikimedia (CC BY 4.0)

ZIL-29061 turi du VAZ variklius, kiekvienas išvysto po 77 arklio galias. Ant sniego to pakanka pasiekti 45 km/h, pelkėtoje vietovėje ZIL-29061 gali įsibėgėti iki 20 km/h, o vandenyje – iki 16 km/h. Pirmosios versijos naudojo daugiau nei dvigubai silpnesnius ZAZ variklius, todėl važiavo gerokai lėčiau. Kiekvienas variklis per keturių laipsnių transmisiją suko vienos pusės sraigtą, todėl ši mašina yra stebėtinai manevringa. ZIL-29061 turi du 72 litrų talpos degalų bakus, kurie įprastai ištuštinami per maždaug 4 valandas.

Iš viso pagaminta 20 ZIL-29061 visureigių. Bent keli iš jų yra tebenaudojami iki šiol, kai to tik prireikia.



Taip pat skaitykite:

LARC-LX – neįtikėtinai didelė karinė amfibija;

International Harvester Jungle Yacht – prabangus namelis ant ratų Afrikos tyrinėjimams;

Šarvuotas Antrojo pasaulinio karo drakonas – bauginančios išvaizdos vilkikas, sukurtas vežti tankams;

ZIL-E167 – sovietinis šešiaratis visureigis, turėjęs užkariauti Sibiro ir Uralo regionus;

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį;

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.