Dažnai sakoma, kad kare kaip ir meilėje nėra taisyklių. Tai nėra tiesa – karo taisykles apibrėžia tarptautinė teisė, o jas pažeidusių žmonių teismų jau yra buvę. Bet kaip nusprendžiama, ko kare daryti negalima? Pavyzdžiui, ar galima pulti parašiutais besigelbėjančius karius?
Mintis parašyti šį straipsnį kilo po to, kai Nodum.lt buvo publikuotas tekstas apie labai greitai minų laukus kuriančią sistema Volcano. Komentaruose Nodum.lt Facebook puslapyje buvo paminėtas faktas, kad minos karyboje yra uždraustos, kaip ir parašiutininkų šaudymas. Tačiau tai nėra tikslu – apie tai ir papasakosiu šiame straipsnyje.
Karo teisė – tik tarptautiniai susitarimai
Tarptautinė teisė ir valstybių įsipareigojimai yra tarptautinių santykių dalis. Valstybės dėl ko nors susitaria, pasirašo sutartis ir numato, kas nutiks, jei viena pusė to susitarimo nesilaikys. Tai – visiškai nepanašu į nacionalinius įstatymus, kurių turi laikytis piliečiai, nes kažkokios pasaulinės vyriausybės ir policijos, kuri galėtų užtikrinti tų susitarimų laikymąsi, nėra.
Ką tai reiškia? Jei jus pagaus šiukšlinantį, gausite baudą, kurią privalėsite sumokėti. Atsisakyti sumokėti baudos nepavyks, nes į jūsų duris greitai pasibels antstoliai. Pačiu blogiausiu atveju, pinigai bus tiesiog paimti iš jūsų sąskaitų. Tačiau kai kokia nors valstybė pažeisdama tarptautinius susitarimus į vandenyną verčia tonas šiukšlių, ją nubausti sunku. Kitos valstybės gali taikyti sankcijas, tačiau visada atsiras tokių, kurios susitarimus laužančią šalį palaikys.
Jemenui dėl šalyje vykstančio pilietinio karo taikomas ginklų embargas. Tačiau JAV karo laivai 2021-ųjų gegužės pradžioje sulaikė į tą šalį plaukiantį nežymėtą laivą su tūkstančiais įvairių ginklų. Juos siunčia sukilėlius palaikančios valstybės (greičiausiai Iranas), nepaisydamos embargo ir kitų tarptautinių susitarimų.
Pagrindinis tarptautinių santykių principas, kuris iš tikrųjų gali padėti palaikyti šiokią-tokią tvarką, yra abipusiškumas. Dėl to kitų šalių diplomatai yra taip saugomi – jei negerbiate mūsų ambasadorių, mes negerbsime jūsiškių. Skaitote mūsų diplomatinį paštą? Na, pažiūrėsime, kas nutiks su jūsų siuntiniais. Abipusiškumo principas yra labai svarbus ir karo teisėje – su belaisviais privaloma elgtis pagal tam tikrus standartus, nes kita pusė gali turėti tavo karių. Lygiai taip pat ir uždraustų ginklų naudojimas gali baigtis ne tik tribunolu, bet ir žiauriu atsaku.
Tai ar besigelbėjančių karių šaudymas yra legalus?
Taigi, karo teisę sudaro visa eilė tarptautinių sutarčių, apibrėžiančių tam tikras procedūras ir ginklų naudojimą.
Pavyzdžiui, 1997 metais pasirašyta Otavos sutartis draudžia sausumos minų naudojimą. Pasibaigus karui visiškai nepažymėtuose laukuose lieka nemažai nenukenksmintų minų. Net ir po kelių ar keliasdešimties metų tokie paslėpti sprogmenys yra labai pavojingi civiliams. Otavos sutartis draudžia šių ginklų naudojimą ir ją pasirašė 133 šalys (nors ne visos ją ratifikavo).
Kasetinės ginkluotės konvencija, pasirašyta Osle 2008 metais, siekia panašių tikslų. Kasetinės bombos lygiai taip pat kelia ilgalaikį pavojų civiliams. Paprastai tariant, iš lėktuvo išmestos kasetinės bombos korpusas ore suskyla ir nemažame plote paskleidžia mažesnius užtaisus. Ne visi jie suveikia patikimai – kai kurie lieka gulėti kelerius metus, kol yra surandami civilių. Kasetinės ginkluotės konvenciją pasirašė 108 šalys (vėlgi, ne visos ją ratifikavo).
1949-ųjų Ženevos konvencijos apibrėžia didelę karo teisės dalį. Čia aprašytas humaniškas elgesys su karo belaisviais, civilių apsauga, rūpinimasis sužeistaisiais ir sergančiais. Šios Ženevos konvencijos didžiausią dėmesį skiria žmonėms (kariams ir civiliams) bei humaniškam elgesiui su jais – ginkluotę aptaria Hagos konvencijos, Ženevos Protokolas ir kiti dokumentai. Ženevos konvencijos buvo ne kartą papildytos – 1977 metais pridėtame Pirmame Protokole ir rasime atsakymą į šio straipsnio pavadinime iškeltą klausimą.
42-asis Pirmojo Ženevos konvencijų Protokolo straipsnis draudžia besigelbėjančių parašiutininkų atakavimą. Taip besigelbėjantys kariai negali būti šaudomi ar kitaip atakuojami. Jei nusileidžia priešo teritorijoje, jie privalo turėti galimybę pasiduoti ir tapti karo belaisviais. Desantininkai šiuo protokolu nėra saugomi.
Taigi, atsakymas paprastas – parašiutininkų šaudymas karo teisėje yra uždraustas? Na, vienareikšmio atsakymo čia nėra. Ne visos šalys ratifikavo Ženevos konvencijų I Protokolą. Pavyzdžiui, Indija, Turkija, Izraelis ir dar kelios šalys I Protokolo net nepasirašė. JAV, Iranas ir Pakistanas yra jį pasirašę, bet ne ratifikavę. Tuo tarpu Rusijoje 2019 metais nuskambėjo prezidento Vladimiro Putino raginimas atšaukti šios sutarties ratifikaciją.
Tačiau tai nereiškia, kad šių šalių kariai šaudytų į parašiutais besigelbėjančius žmones. Pavyzdžiui, JAV savo kariams tai draudė dar gerokai iki Ženevos konvencijų pasirašymo. Kitas šalis turėtų bauginti minėtas abipusiškumo principas, bet tiesa yra ta, kad parašiutininkų puolimas dažniausiai būtų neapgalvotas savarankiškas karių veiksmas, po kurio kaltuosius surasti būtų sunku.
Apibendrinimui – uždrausta tai, ką sutinkama uždrausti
Didžiosios pasaulio valstybės gali taikyti spaudimo/skatinimo priemones, verčiančias kitas šalis atsisakyti tam tikrų ginklų. Tačiau pačios jos atsisako to, ko nori atsisakyti. Todėl kare draudžiami ginklai yra draudžiami tik tol, kol šalys sutinka juos drausti.
Pavyzdžiui, minėjome sausumos minas – JAV, Rusija, Kinija, Indija, Pakistanas ir daug kitų valstybių nėra jų uždraudusios, todėl gali jas naudoti legaliai. Daugybė šalių, įskaitant visas didžiąsias galias, nėra pasirašiusios ir Kasetinės ginkluotės konvencijos. Tiesą sakant, kasetinių ginklų nedraudžia ir mūsų regiono šalys – Latvija, Estija, Lenkija, Suomija.
Grįžtant prie klausimo pavadinime – taip, parašiutininkų atakavimas yra draudžiamas I Protokolu, 1949-ųjų Ženevos konvencijų priedu. Tai – nehumaniškas, smerktinas elgesys. Tačiau identifikuoti taip pasielgusius karius būtų sunku, o valstybės gali nuspręsti šios sutarties tiesiog neratifikuoti.
.jpg){kind=link}
