Ką gautume sukryžminę automobilį ir reaktyvinį naikintuvą? 1969-ųjų Chevrolet Astro III

Ką gautume sukryžminę automobilį ir reaktyvinį naikintuvą? 1969-ųjų Chevrolet Astro III

1969-ieji buvo sparčios pažangos metai. Žmonės skrido į Mėnulį, propelerinius lėktuvus sparčiai keitė reaktyviniai, o ateitis atrodė šviesi ir kupina aukščiausių technologijų. General Motors taip pat manė, kad verta patyrinėti ateities automobilių dizaino tendencijas, todėl pristatė beprotišką Chevrolet Astro III koncepciją, kuri priminė žeme riedantį reaktyvinį naikintuvą.

Visą septintąjį dešimtmetį automobilių dizainas judėjo aptakumo ir aviacinių koncepcijų link. Tuo metu buvo dažnai bandoma pasiskolini lėktuvų dizaino elementų ir įterpti juos į automobilių koncepcijas ar net masinės gamybos mašinas. Prie to, žinoma, prisidėjo ir Šaltojo karo kosminės lenktynės, ir futuristų darbai.



Chevrolet Astro III, kaip galite suprasti, nebuvo pirmasis serijos automobilis. Astro I pasirodė 1967-aisiais. General Motors automobilių dizaineris Billas Mitchellas ieškojo būdų sulieti aptakumą su grožiu. Astro I buvo labai žemas automobilis – žmonės jame sėdėjo pusiau gulomis. 1968-aisiais Niujorko automobilių parodoje pasirodė Astro II. Šis automobilis priminė labai gražų sportinį automobilį – parodos lankytojai manė, kad tai bus naujos kartos Corvette. Vietoje Astro I naudoto pakeliamo elektrinio gaubto, Astro II turėjo įprastas dureles. Ir nors šis automobilis vis tiek buvo labai žemas, jis atrodė taip, tarsi galėtų pavirsti keliais važinėjančia mašina.

Astro II buvo gražus, bet kartu ir ne per daug ekstrevagantiškas koncepcinis automobilis. (GM nuotrauka)

To paties nebūtų galima pasakyti apie 1969-aisiais pasirodžiusį Chevrolet Astro III koncepcinį automobilį. Tai buvo įspūdingas kūrinys, sukurtas nekreipiant dėmesio į tai, kaip žmonės įsivaizduoja sportines mašinas, saugumą ar praktiškumą. Astro III turėjo atspindėti ateities sportinio automobilio viziją, todėl, žinoma, buvo panašus į reaktyvinį naikintuvą.

1969-ųjų Astro III turėjo priminti reaktyvinį naikintuvą. (GM nuotrauka)

Šįkart Mitchello komanda žvelgė dar toliau į ateitį. Astro III turėjo smailią nosį, po kuria slėpėsi labai trumpa priekinė ašis – atrodo, kad automobilis yra triratis, nors priekyje greta iš tiesų yra sumontuoti du ratai. Galinė ašis buvo gerokai ilgesnė ir turėjo atskiruose korpusuose sumontuotus ratus. Tai buvo išties neįprastas trikampio formos automobilis, kuris nekėlė abejonių dėl dizainerių įkvėpimo šaltinių.

Į Astro III vidų buvo patenkama per į priekį atsidarantį elektra valdomą gaubtą. Viduje nebuvo jokio vairo – jo funkciją atliko viduryje sumontuota vairalazdė. Prietaisų panelėje buvo ekranas, kuris transliavo gale sumontuotų kamerų vaizdą – Astro III neturėjo veidrodėlių. Žinoma, visa tai turėjo priminti reaktyvinį naikintuvą. Prie šio įspūdžio, beje, prisidėjo ir variklio garsas.

Astro III gale slėpėsi dujų turbininis variklis, kuris tiesiog rijo degalus, bet buvo pakankamai galingas. (GM nuotrauka)

Už dvivietės Chevrolet Astro III kabinos buvo sumontuotas Model 250-C18 variklis, kuris svėrė tik 63 kg, bet išvystė 317 ag (236,4 kW). Kaip tai įmanoma? Astro III turėjo dujų turbinos variklį – visai kitokį vidaus degimo variklį, kuris neturi cilindrų, bet turi kompresorių, degimo kamerą ir turbiną. Kitaip tariant, Astro III buvo varomas reaktyviniu varikliu. Tiesa, taip ir neaišku, kokiomis dinaminėmis savybėmis šis automobilis galėjo pasigirti, tačiau žemas svorio centras, lengvas kėbulas ir galingas variklis turėjo sukurti unikalią vairavimo patirtį. Ypač turint omenyje, kad priekinė ašis buvo tokia trumpa, o automobilis neturėjo vairo.

Ilgas, labai žemas ir lengvas Astro III turėjo būti pakankamai stabilus, nors priekinė ašis ir buvo labai siaura. (GM nuotrauka)

Nors General Motors niekada neplanavo gaminti Astro III masiniu būdu, koncepcija buvo gerai apgalvota. Tai turėjo būti automobilis, skirtas ilgoms kelionės riboto naudojimo greitkeliais. Kitaip tariant, GM manė, kad ateityje bus išvystytas greitkelių tinklas, kuriais važinės tik tam tikrus reikalavimus atitinkantys automobiliai. Tokio tipo kelionės būtų greitos, labai patogios ir iš esmės skirtos tik patiems turtingiausiems. Buvo netgi manoma, kad tokį greitkelį galėtų valdyti kompiuteris, kuris kontroliuotų eismo srautus, atstumą tarp automobilių ir jų greitį.

Žinoma, Astro III taip niekada ir nebuvo gaminamas. Ir tokios ateities mes dar nesulaukėme. O gaila.



Daugiau koncepcinių automobilių:

Pirmasis koncepcinis automobilis pasaulyje Buick Y-Job;

Mercedes-Benz VRC buvo keturi automobiliai viename;

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Toyota Kikai – išvirkščias automobilis;

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Kaip atrodytų studentiškas Jeep? Tikriausiai kaip Jeep Treo;

Honda E Prototype yra išvaizdus elektrinis automobilis, bet viduje turi medienos imitaciją;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis.

Diena, kai Formulės 1 komandų savininkai tapo lenktynininkais – gražios lenktynės, kurios turbūt nebepasikartos (Video)

Diena, kai Formulės 1 komandų savininkai tapo lenktynininkais – gražios lenktynės, kurios turbūt nebepasikartos (Video)

Formulės 1 lenktynės šiais laikais yra profesionalų, pinigų ir technologijų lyga. Kadaise tai buvo džentelmenų sportas, kuriame netrūko dramos, intrigų ir juokingai kvailų linksmybių. Štai 1971 metais Brands Hatch trasoje Kento grafystėje Anglijoje prie starto linijos išsirikiavo komandų vadovai. Savo santykius jie aiškinosi senamadiškai – apsiginklavę Ford Escort automobiliais.

Šiais laikais Formulės 1 lenktynės yra tarsi sukaustytos saugumo taisyklių, rimtumo ir technologijų aukštumo. Aštuntasis dešimtmetis buvo kitoks. Lenktynės buvo artimesnės ir gerokai pavojingesnės. Užkulisiuose tuomet virė intrigos, o komandų vadovai dažnai neslėpė ir labai tamsių jausmų vienas kitam. Ir visi buvo tikrų tikriausi entuziastai. Todėl kai 1971 metais Rothmans World Championship Victory Race lenktynių savaitgalio metu buvo sugalvota papildoma pramoga, niekas per daug nenustebo. Greičiau jau apsidžiaugė – juk tai buvo papildomos legendų lenktynės.



Rothmans World Championship Victory Race nebuvo tikras Formulės 1 čempionato etapas. Nors buvo numatyta, kad lenktynės bus organizuojamos pagal Formulės 1 taisykles ir tęsis net 40 ratų, iš pat pradžių buvo nuspręsta, kad taškai į bendrą įskaitą įtraukiami nebus. Trasoje taip pat sukiojosi ir Formulės 5000 bolidai, o atmosfera buvo pakankamai šventiška. Tiesa, pačios lenktynės buvo net labai prastos.

Vietoje 40 ratų, žiūrovai išvydo tik 15. Tai buvo visiška katastrofa. Nuo pat pradžių bolidai trankėsi vienas į kitą ir vis iškrisdavo iš rikiuotės. Kulminaciją šis košmariškas vaizdas pasiekė, kai 15-ame rate šveicaro Jo Sifferto BRM bolidas patyrė gedimą, trenkėsi į žemių sankasą, apvirto ir užsidegė. Trasos maršalai bejėgiškai stebėjo, kaip liepsnose pražūva Formulės 1 veteranas. Jo bolido nuolaužos ir liepsnos iš esmės užtvėrė trasą ir lenktynės buvo nutrauktos net nepasiekusios vidurio.

Jackie Stewartas tose nelemtose varžybose užėmė 3-iąją vietą, o vėliau tapo 1971-ųjų sezono čempionu. (Martin Lee, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Visgi tos nepavykusios lenktynės nebuvo vienintelės tą savaitgalį. Tuomet toje pačioje Brands Hatch trasoje vienas prieš kitą stojo ir komandų vadovai. Už specialiai lenktynėms paruoštų pirmos kartos Ford Escort Mexico vairų tuomet sėdo tokios legendos kaip Frankas Williamsas, Colinas Chapmanas, Kenas Tyrrellas, Maxas Mosley, Jackas Brabhamas, Johnas Surteesas ir kiti. Jei domitės automobilių istorija, šie vardai jums tikrai yra pažįstami. Jei ne, tai paminėsime, kad Colinas Chapmanas buvo Lotus įkūrėjas, Frankas Williamsas yra iki šiol gyvuojančios Formulės 1 komandos galva, o Brabham vardas ir šiandien garsiai skamba Formulės Junior varžybose.

Taip atrodė tie Ford Escort Mexico automobiliai, tais 1971 metais paruošti Formulės 1 komandų vadovams. (Vauxford, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Penkiolikos 1,6 litrų variklių riaumojimas trasoje zvimbė 10 ratų. Tai buvo elegantiškai aršios lenktynės, kuriose Escort’ai dalinosi dažais. Puikus čempiono Grahamo Hillo komentavimas su sveiko aštraus humoro prieskoniu taip dera prie laikmečio ir to, kas tuomet vyko. Hillas ramiai komentavo šias lenktynes, o vėliau pats sėdo už Brabham bolido vairo. Štai, čia galite peržiūrėti vaizdo reportažą, kaip viskas vyko:

Į lyderių gretas greitai veržėsi tie, kurie savo lenktynininkų karjerą buvo užbaigę pakankamai neseniai. Colinas Chapmanas kibo Jackui Brabhamui į atlapus ir atrodė, kad vyksta kova dėl čempiono titulo. O juk tai tebuvo linksmos lenktynės, užėmusios laiką prieš tikrąjį reginį.

Galiausiai nugalėjo ponas Brabhamas. O ko daugiau buvo galima tikėtis? Profesionalo karjerą jis buvo užbaigęs tik prieš metus. Tiesa, Chapmanui trūko visai nedaug – trofėjų jis pralaimėjo tik pačioje pabaigoje

Neaišku, ar šios lenktynės buvo labai rimtos, tačiau smagios tai tikrai. Tai buvo pramoga tiek žiūrovams, tiek dalyviams. Dabar būtų sunku įsivaizduoti kažką panašaus – šiais laikais Formulė 1 yra per daug rimta. O juk būtų smagu, jei lenktynių savaitgalio metu trasoje pasivaržytų tie, kurie įprastai kompiuteriais dirba pituose.



Taip pat skaitykite:

Kiek pavarų turi Formulės 1 bolidai? Ar tarp jų yra atbulinis bėgis?

Kaip veikia Formulės 1 stabdžiai? Iš ko jie pagaminti?

Kam reikalingi lenktynių trasose matomi ryškiaspalviai borteliai?

Kodėl Formulės 1 bolidai po savęs palieka ryškias žiežirbų uodegas?

Kokius degalus naudoja Formulės 1 bolidai?

Ar žinojote, kad Formulės 1 lenktynininkai bolide malšina troškulį?

Kodėl kiekviena Formulės 1 komanda lenktynėse turi po du bolidus?

Keista priežastis, kodėl slikai Formulėje 1 net 10 metų buvo uždrausti;

Kiek mygtukų turi nauji Formulės 1 bolidų vairai?

Formulėje 1 dalyvavo ir moterys;

Kodėl Formulės 1 bolidai bandymuose važinėja apkarstyti keistomis grotomis?

Naujas Ferrari F1 bolidas nudažytas matiniais dažais, bet tikrai ne dėl grožio.

Kodėl kai kuriose JAV dalyse automobiliai nenešioja valstybinių numerių ženklų priekyje?

Kodėl kai kuriose JAV dalyse automobiliai nenešioja valstybinių numerių ženklų priekyje?

Galbūt tai esate matę filmuose, o galbūt – keliaudami. Kai kuriose JAV vietose automobiliai valstybinius numerių ženklus turi tik gale – priekyje jų nėra, nes to nereikalauja įstatymai. Taip yra Floridoje, Alabamoje, Arizonoje, Pensilvanijoje, Tenesyje, Kanzase, Indianoje ir daugybėje kitų valstijų. Tuo tarpu pas mus numerių ženklai ant automobilio nosies yra privalomi. Kodėl?

Valstybiniai automobilių numerių ženklai yra būtini identifikacijai. Pagal juos galima nustatyti kam priklauso vienas ar kitas automobilis. Tai ypač praverčia įvykus eismo įvykiams ar kuomet vairuotojas netvarkingai palieka automobilį. Tikriausiai visi sutiks, kad valstybiniai numerių ženklai yra tikrai reikalingi, tačiau ne visose JAV jie montuojami ir automobilio priekyje.



Tik nemanykite, kad mes žinome šį tą, ko nežino jie, ir anksčiau ar vėliau visi montuos numerių lenteles ant priekinių automobilių bamperių. Iš tikrųjų, valstijų, kuriose priekinis numerio ženklas nėra būtinas, tik daugėja. Nuo 2020 prie jų prisidės ir Ohajo valstija, kuri šį sprendimą priėmė visai neseniai.

Ar valstybiniai numerių ženklai priekyje yra būtini? Nemažai Jungtinių Amerikos Valstijų tokio reikalavimo netaiko. (Edvvc, Wikimedia(CC BY 2.0)

Reikalas tame, kad galiniai valstybinių numerių ženklai iš tiesų nėra tokie reikalingi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Policijos pareigūnai dažniausiai prie automobilių priartėja iš nugaros – jie juos pasiveja. Taigi, jie visada gali pamatyti numerius. Greičio fiksavimo įranga taip pat gali būti sukonfigūruota taip, kad pažeidėjus fotografuotų iš nugaros – tai net nėra didelė problema. Prisiminkite, kad motociklų valstybiniai numerių ženklai yra montuojami tik gale ir tai nesudaro didelių problemų.

Policijos automobilis Majamyje – be priekinių numerių ženklų. (Gzzz, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Žinoma, ir priekyje sumontuoti numeriai kai kuriais atvejais palengvina pareigūnų darbą. Juos taip pat lengva nuskaityti, kuomet automobilis rieda į stovėjimo aikšteles su elektroniniais vartais. Tačiau tam yra ir kitų priemonių – mes tiesiog esame pripratę prie savos sistemos, ji veikia ir tikrai nėra prastesnė už tas, kurios nereikalauja priekinių numerių. Kita vertus, valstybinių numerių montavimas tik prie automobilio galo turi nemažai privalumų.

Valstybinio numerio plokštelė gale yra montuojama aukščiau, kur nors ant bagažinės dangčio. Tuo tarpu priekyje numeriai dažniausiai prisukami prie bamperio. Metalinė numerio plokštelė, žinoma, yra kietesnė už plastikinį bamperį, todėl didesnė tikimybė netyčia subraižyti kitus automobilius. Jei į ką nors bakstelsite bamperiu be numerių ženklų, tikėtina, kad išsisuksite be didesnės žalos. Tuo tarpu numerių plokštelė gali palikti gilias žymes. Kitaip tariant, priekyje sumontuoti valstybiniai numerių ženklai mažina bamperių efektyvumą. Tai yra itin didelė problema eismo įvykiuose, į kuriuos patenka pėstieji.

Automobiliai be priekinių numerių ženklų yra saugesni. (Brett Levin, Wikimedia(CC BY 2.0)

Automobilių gamintojai labai stengiasi sukurti aptakias kėbulo formas. Tuo tarpu plokščia numerio lentelė kenkia ir aerodinamikai, ir automobilio išvaizdai. Plokščias numeris ant aptakaus automobilio nosies atrodo labai prastai, ypač jei tai – egzotiškas sportinis automobilis. Ar esate matę Ferrari 458 ar naują Ford GT su priekiniais numeriais? Atrodo išties nekaip. Norint numerius sumontuoti apskritai reikia gręžti skyles, montuoti numerio laikiklį. Tai nėra gerai, jei automobilis yra istorinis ar tiesiog labai egzotiškas.

Štai kaip Ferrari 458 atrodo su valstybiniais numeriais – ta plokštelė atrodo kaip šašas ant gražaus veido. (Ben, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Taigi, valstybiniai numerių ženklai priekyje techniškai nėra būtini. Jie turi privalumų, tačiau turi ir daug trūkumų. Todėl nemažai JAV regionų nereikalauja, kad automobilis turėtų valstybinius numerius priekyje. Juk jie ne tik kenkia saugumui, blogina aerodinamines savybes ir išvaizdą, bet dar ir kainuoja papildomus pinigus.



Taip pat skaitykite:

Kada ir kodėl automobiliai įgijo numerių ženklus? 

Didelę ankstyvojo automobilizmo problemą buvo norima išspręsti diskus barstančiu mechanizmu;

Kodėl dalis pasaulio važinėja dešiniąja kelio puse, o dalis – kairiąja?

7 patarimai, kaip jau šiandien būti geresniu vairuotoju;

Kas išrado tuos mažus cukraus pakelius ir kaip juos teisingai atidaryti?

Kodėl skiriasi vyriški ir moteriški dviračiai?

Kodėl senieji kino projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą?

Pirmasis koncepcinis automobilis Buick Y-Job – kam jis sukurtas ir iš kur toks keistas pavadinimas?

Pirmasis koncepcinis automobilis Buick Y-Job – kam jis sukurtas ir iš kur toks keistas pavadinimas?

Koncepciniai automobiliai šiais laikais yra pakankamai įprastas dalykas. Kiekvienoje automobilių parodoje jų galima pamatyti šimtus. Kiekvienas iš jų pristato naują dizainą ar technologiją, o kai kurie netgi leidžia pažvelgti į būsimo modelio kūrimo procesą. Bet ar žinojote, kad pirmasis koncepcinis automobilis buvo sukurtas tik 1938 metais?

Kadaise apie koncepcinių automobilių kūrimą gamintojai net negalvojo. Juk pati koncepcinio automobilio idėja skamba kaip pinigų švaistymas – kam kurti mašiną, kurios neketini pardavinėti? Vietoje to gamintojai kurdavo prototipus, kurių niekam nerodydavo, nes jie neatrodydavo labai gražiai. Tai buvo grubios neužbaigtos mašinos, modifikuojamos plaktukais ir kumščiais. Koncepcinis automobilis, kurį būtų galima demonstruoti žmonėms, turi būti gražus, traukiantis dėmesį ir įsimintinas – vadinasi, brangus. Tačiau 1938 metais Gemeral Motors nusprendė parodyti, kuo žmonės važinės ateityje.



Harley J. Earlas nuo pat vaikystės sukiojosi prie tėčio, kuris nuo 1889 metų gamino karietas. 1908 metais Earlas vyresnysis ėmėsi kurti prabangių automobilių kėbulus. Tarp jo klientų buvo nemažai ir Holivudo žvaigždžių. Visą tai matė ir Harley Earlas, kuris labai pamėgo dizainą. Nors užaugęs Earlas išvyko, galiausiai pradėtas studijas Stanfordo universitete metė, kad vėl grįžtu dirbti į tėvo verslą.

Vėliau Earlas dirbo vienoje Cadillac atstovybėje, kur pagal užsakymą kūrė automobilių dizainą. Kartą čia apsilankė Cadillac divizijos vadovas Lawrence’as P. Fisheris, kuriam labai patiko Earlo kūriniai. Įspūdį padarė ir aistra, kuria Earlas spinduliavo – automobilių siluetus jis pirmiausia lipdė iš molio. Fisheris paprašė Earlą sukurti dizainą naujam LaSalle modeliui. Kai šis automobilis sulaukė didelio pasisekimo, Harley Earlas buvo pasamdytas kaip naujo General Motors Meno ir spalvų skyriaus vadovas.

1938-ųjų Buick Y-Job – pirmasis koncepcinis automobilis istorijoje. (GM nuotrauka)

GM senbuviai iš pradžių į Earlą žiūrėjo kreivai. Juk dizainas tuomet nebuvo toks svarbus – svarbiausia buvo, kad automobilis greitai judėtų per gamybos linijas ir būtų perkamas. Grožis buvo trečiaeilis dalykas, kurį  turėdami laisvo laiko spręsdavo patys inžinieriai. Todėl naujasis departamentas buvo pravardžiuojamas grožio salonu. Tačiau jis įsitvirtino – 1937 metais Meno ir spalvų skyrius pervadintas į Stiliaus skyrių. Greitai Earlas tapo General Motors viceprezidentu. Na, o tada atėjo laikas pirmajam pasaulio koncepciniam automobiliui.

Earlas norėjo tirti naujas dizaino kryptis. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje visi viltingai žvalgėsi į ateitį ir talentingas dizaineris tarsi norėjo į ją įžengti pirmasis. Earlas norėjo sukurti žemą, ilgą ir aptakų kabrioletą su moderniomis technologijomis. Kaip pradžios taškas naujam projektui buvo pasirinktas Buick Century, tačiau automobilis turėjo atrodyti tarsi nužengęs iš ateities.

Buick Y-Job buvo Harley Earlo numylėtas automobilis, tačiau kiti tokių nusipirkti tiesiog negalėjo. (Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Earlas vadovavo naujo automobilio kūrimui, o jo išvaizdą sukūrė George’as Schneideris. Koncepcinis automobilis buvo pavadintas Y-Job. Tuo metu daugelis eksperimentinių mašinų buvo žymimos raide X, tačiau lėktuvų prototipai buvo žymimi Y. Earlas buvo didelis lėktuvų entuziastas ir tuo metu jo tėvas jau kūrė fiuzeliažus, todėl daug aerodinamikos pamokų jis panaudojo ir savo dizaine. Y-Job buvo labai ilgas, platus ir aptakus.

Buick Y-Job kėbulo detalės beveik nepaliko tarpelių – viskas tarsi susiliejo į vieną visumą. Tai buvo pirmasis automobilis, turėjęs mygtukus vietoj įprastų rankenėlių. Net bagažinės dangčio rankena buvo įleista į paviršių. Šis automobilis taip pat turėjo paslėptus žibintus – tai buvo antrasis automobilis su šiuo dizaino elementu. Tuo metu, kai visi automobiliai vis dar turėjo aukštas stogo linijas, Y-Job aukštis siekė vos 147,32 cm. Tačiau šis koncepcinis automobilis buvo pakankamai didelis – jo ilgis siekė 5,3 m. Kaip dvivietis automobilis jis buvo tikrai ilgas. Ir žemas – itin žema prošvaista pasiekta pasitelkus kelias gudrybes važiuoklėje, įskaitant ir itin mažus 13 colių ratlankius.

Buick Y-Job turėjo uždaromus žibintus – šis dizaino elementas mada tapo gerokai vėliau. (GM nuotrauka)

Po ilgu taikikliu papuoštu Y-Job kapotu riaumojo 5,2 litrų aštuonių cilindrų variklis, išvystantis 140 ag (104,4 kW). Jis buvo sujungtas su automatine pavarų dėže, kuri tuo metu irgi buvo visiškai nauja. Salonas buvo pakankamai paprastas, tačiau automobilis turėjo elektra valdomą stogą ir langus – tai buvo vienas iš pirmųjų automobilių su šiomis technologijomis. Geriausia tai, kad šis automobilis buvo naudojamas kasdien – juo važinėjo pats Harley J. Earlas.

Šiandien koncepciniai automobiliai yra slepiami ir pasirodo tik parodose. Buick Y-Job irgi dalyvavo ne vienoje parodoje, tačiau kartu jis buvo naudojamas ir kaip kasdienis Earlo transportas. Žmonės negalėjo patikėti savo akimis, kai pamatydavo šį automobilį gatvėje – žemas, ilgas ir toks elegantiškas jis tikrai traukė žvilgsnius. Kadangi Earlas juo važinėjo pats, Y-Job buvo ne kartą atnaujintas. Trumpus bamperius pakeitė ilgesni, kurie dengė ir automobilio kampus, o galiniai ratai buvo pridengti aptakais.

Net ir bagažinės rankena įsiliejo į bendrą kėbulo paviršių. (GM nuotrauka)

Earlas Buick Y-Job važinėjo iki 1951 metų, kuomet persėdo į naują savo kūrinį Le Sabre. Tuomet Y-Job buvo uždarytas į sandėlį, o vėliau pateko į muziejų. Galiausiai buvo restauruotas ir dabar yra rūpestingose General Motors rankose. Ir, beje, vis dar yra veikiantis automobilis.

Filmukas apie Buick Y-Job

Buick Y-Job šiandien atrodo senas, tačiau atsiminkite, kad jis pasirodė 1938 metais. Šio automobilio dizaino detalės buvo naudojamos ir po poros dešimtmečių – šeštajame dešimtmetyje tokio stiliaus mašinos buvo labai populiarios. Tai buvo tikras pirmasis koncepcinis automobilis, nes niekas niekada neketino jo gaminti serijiniu būdu, tačiau kartu jis buvo labai tikras. Tai buvo Harley Earlo transporto priemonė, lydėjusi jį net 13 metų ir padariusi didelę įtaką automobilių dizaino madoms.



Apie kelias įdomias koncepcijas iš praeities:

Mercedes-Benz VRC buvo keturi automobiliai viename;

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Toyota Kikai – išvirkščias automobilis;

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Kaip atrodytų studentiškas Jeep? Tikriausiai kaip Jeep Treo;

Honda E Prototype yra išvaizdus elektrinis automobilis, bet viduje turi medienos imitaciją;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis.

Ką bendro turi kibiras ir Citroën Méhari? Kokių dar neįprastų savybių turėjo šis visureigis?

Ką bendro turi kibiras ir Citroën Méhari? Kokių dar neįprastų savybių turėjo šis visureigis?

Citroën Méhari – tai 1968 metais pasirodžiusi legendinio Citroën 2CV versija, skirta bekelei. Galbūt taip ir neatrodo, tačiau Méhari iš tiesų yra visureigis. Ir dar koks. Šis modelis taip patiko žmonėms, kad buvo gaminamas net 20 metų. Bet kuo ypatingas buvo Citroën Méhari? Ir ką bendro jis turi su kibiru?

Ne kartą kalbėjome apie Citroën markę kaip apie vieną didžiausių inovatorių automobilių pasaulyje. Nors nei 2CV, nei jo pagrindu sukurtas Méhari nebuvo technologiniai šedevrai, pagaminti pigų automobilį nėra taip lengva, kaip atrodo. Iš tikrųjų, norint pardavinėti pigius automobilius ir iš to uždirbti reikia labai gudrių inžinierių.



Pigusis Citroën 2CV pasirodė dar 1948 metais. Iš tiesų šio automobilio kūrimas prasidėjo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau globalus konfliktas sustabdė revoliucinio modelio vystymą. 1967 metais į rinką žengė Citroën Dyane, kuris buvo giminingas 2CV, bet pasižymėjo kiek aukštesne kokybe ir kaina. Citroën planavo, kad Dyane pakeis 2CV, tačiau tai neįvyko, nes pigesnis modelis buvo paklausesnis. Tiesą sakant, Dyane gamyba buvo nutraukta 1983 metais – 7 metais anksčiau nei gamyklą paliko paskutinis 2CV.

Visi Citroën Méhari pasižybėjo ryškiomis spalvomis. (Magnus Gertkemper, Wikimedia(CC BY-SA 2.0 de)

Citroën 2CV buvo labai pigus automobilis, skirtas atokiems Prancūzijos kaimams. Tai turėjo būti lengvai prižiūrima, dėmesio visiškai nereikalaujanti mašina. Tačiau kartu 2CV buvo gana senamadiškas. Antrojo pasaulinio karo naikintuvų asas grafas Rolandas de la Poype, kuris vadovavo Citroën detales gaminusiai SEAP įmonei, sukūrė 2CV pagrindu sukūrė naujo automobilio dizainą. Ši mašina buvo sukurta būtent ant Dyane platformos, kuri nedaug kuo skyrėsi nuo 2CV. Naujasis automobilis gavo Méhari  vardą – šiuo žodžiu vadinami vienkupriai kupranugariai.

Citroën Méhari (Guillaume Vachey, Wikimedia)

1968 metais pristatytas Citroën Méhari susilaukė didelio susidomėjimo. Ryškiaspalvis visureigis atrodė tarsi kokia karinė mašina iš animacinio filmo. Nepaisant linksmomis spalvomis švytinčio kėbulo, Citroën Méhari buvo gana praktiškas. Šį automobilį buvo galima nuplauti tiesiogine vandens srove – net ir jo salonas neturėjo jokių medžiagų, kurias būtų galima apgadinti vandeniu. Po kapotu slėpėsi 0,6 l dviejų cilindrų variklis, išvystantis 28 ag (21 kW) – kaip visureigiui, tai atrodo labai mažai, tiesa? Na, bet Méhari buvo labai pigus ir paprastas. Grotelėse netgi buvo speciali skylė, pro kurią įkišus rankeną variklį buvo galima užvesti rankiniu būdu.

Méhari tiko ir pramogoms, ir transportui nuošaliose vietose. (Trojanbackoncommons, Wikimedia)

Nors buvo vadinamas visureigiu, standartinis Citroën Méhari buvo varomas tik priekiniais ratais. Tik 1979 metais pasirodė keturiais ratais varoma Méhari versija, kuri pasižymėjo ir kitomis išskirtinėmis savybėmis – turėjo ant kapoto montuojamą atsarginį ratą, pūstas ratų arkas, didesnius ratus bei bamperius. Visgi keturiais ratais varomas Méhari nebuvo labai populiarus – iki 1983 metų Citroën pagamino tik 1300 tokių automobilių, o tada gamybą nutraukė. Dabar tai – kolekcionierių labiausiai medžiojama Méhari versija.

Keturiai ratais varomi Méhari yra lengvai atpažįstami dėl stambesnio kėbulo ir atsarginio rato ant kapoto. (Alexandre Bucquet, Wikimedia(CC BY 3.0)

Priekiniais ratais varomas Méhari buvo gerokai populiaresnis. Šis automobilis buvo labai lengvas – svėrė vos 570 kg. Aišku, 3,52 m ilgio ir 1,53 m pločio automobilis buvo visai mažas, tačiau vis tiek jis galėjo būti toks lengvas? Padėjo tai, kad standartinis Méhari neturėjo stogo, o ir durelės šiam automobiliui nebuvo būtinos. Tačiau iš tiesų tokį mažą svorį pavyko pasiekti kėbulą gaminant iš ABS plastiko. Šiais laikais, kai sakome, kad automobilio kėbulo elementai yra plastikiniai, dažnai kalbame apie stiklo pluoštą ar anglies pluoštu sutvirtintą polimerą. Tuo tarpu ABS plastikas yra labai pigus ir pakankamai silpnas – iš jo gaminami pigiausių prietaisų korpusai, žaislai, pakuotės ir kibirai.

Kėbulo konstrukcija buvo labai paprasta, tačiau kartu turėjo ir vieną ypatingą bruožą – ji buvo modulinė. Tai reiškia, kad dureles buvo galima greitai išmontuoti, o paskui sumontuoti atgal. Lengvai nusiėmė ir iš audeklo bei rėmo pagamintas stogas, o priekinį stiklą buvo galima nuimti ar paguldyti ant kapoto. Visos šios detalės buvo tokios lengvos, kad vienas žmogus per kelias minutes galėjo lengvai transformuoti Méhari iš uždaro visureigio į bagį.

Šioje nuotraukoje – absoliučiai visi pagrindiniai automobilio valdymo prietaisai – Méhari buvo labai paprastas. (Ad Meskens, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Plastikinis Méhari kėbulas nebuvo dažomas – ryškūs pigmentai buvo įterpiami tiesiai į plastiką (juk ir jūsų raudonas kibiras nėra dažytas). Tai, beje, reiškia, kad ultravioletiniai spinduliai (saulės šviesa) blukina Méhari kėbulus ir jų spalvos įprastomis priemonėmis jau nebeįmanoma atstatyti. Citroën Méhari taip pat nebuvo labai saugus – lengvos, bet silpnos sėdynės ir ABS kėbulas neužtikrino keleivių saugumo autoįvykių metu. JAV Méhari buvo registruojamas kaip sunkvežimis, todėl net saugos diržų neturėjo – tais laikais tokio reikalavimo tiesiog nebuvo.

Citroën Méhari Ranger turėjo kietą stogą, bet išlaikė plastikinį kėbulą. (JasonVogel, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Nepaisant trūkumų, žmonės mylėjo Citroën Méhari ir juos noriai pirko. Iki 1988 metų, kuomet Méhari gamyba buvo sustabdyta, Citroën pagamino beveik 145 tūkstančius šių automobilių. Daugiausia jų – paprasti standartiniai priekiniais ratais varomi visureigiai, kiek mažiau – keturiais ratais varomų ir kietastogių versijų. Méhari pardavimai viršūnę pasiekė 1973-1974 metais, kuomet pasaulis išgyveno naftos krizę. Méhari buvo labai taupus, nes turėjo mažą variklį ir svėrė visai nedaug.

Citroën Méhari buvo išties įdomus visureigis su plastikiniu kėbulu – juos ne be reikalo šiandien noriai perka kolekcionieriai.



Taip pat skaitykite:

Kokias inovacijas pristatė Citroën SM?

Pirmojo Lamborghini Countach karta turėjo periskopą;

Citroën turėjo labai neįprastą prietaisų skydelį su būgininiu spidometru;

Kodėl beveik visi šiuolaikiniai automobiliai turi plokščias arkų briaunas?

Tomaso Mangusta turėjo net tris bagažines;

McLaren 720S Spider paprasta gudrybe išvengė dažnos kabrioletų problemos;

Ferrari 308 GTB Vetroresina numerio apšvietimas yra sumontuotas nuimame variklio dangtyje, bet jokių laidų ten nėra;

Kodėl Citroën DS vairas turėjo tik vieną stipiną?

Kodėl Citroën C4 vairo vidurinė dalis nesisukiojo kartu su išorine?

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.