Keturi automobiliai viename – Mercedes-Benz VRC buvo tarsi šveicariškas peilis

Keturi automobiliai viename – Mercedes-Benz VRC buvo tarsi šveicariškas peilis

Automobiliai būna visokie. Kai kurie žmonės vairuoja pikapus, kiti – universalus. Tuo tarpu treti mėgsta kabrioletus arba sedanus. Bet ar tai būtinai turi būti skirtingi automobiliai? 1995-ųjų Mercedes-Benz VRC siekė įrodyti, kad modulinis kėbulas yra įmanomas.

1995-ųjų Ženevos automobilių parodoje pasirodęs Mercedes-Benz Vario Research Car buvo itin keistas koncepcinis automobilis. Mercedes tuomet neslėpė, kad VRC serijinės gamybos tikrai neišvys, tačiau kai kurie šio automobilio bruožai formuos ateities dizaino madas.



Mercedes-Benz VRC buvo sukurtas siekiant bandyti ir demonstruoti naujas technologijas. Mecedes tuomet manė, kad keičiama kėbulo forma turi potencialo, nes vienas automobilis gali atlikti pačias įvairiausias funkcijas. Tačiau sukurti modulinį kėbulą nebuvo lengva.

VRC kėbulas buvo pagamintas iš anglies pluoštu sustiprinto plastiko. Ši medžiaga, kuri dabar yra naudojama pakankamai dažnai, tuomet buvo tikra inovacija. Ji leido sutaupyti svorio, nes buvo 25 % lengvesnė už aliuminį. Juk buvo labai svarbu, kad skirtingus modulius būtų galima pakeisti greitai ir lengvai. Gamintojas teigė, kad VRC gali pakeisti pavidalą vos per 15 minučių. Šis automobilis galėjo tapti pikapu, dviduriu sedanu, kabrioletu su elektriniu stogu ir universalu. Tiesa, Mercedes numatė, kad kėbulo modulį keis specialistai – tai būtų įmanoma atlikti ir namuose, bet pakankamai sunku.

Mercedes-Benz VCR per 15 minučių galėjo įgyti kitokią formą. (Daimler nuotrauka)

Mercedes-Benz VRC moduliai turėjo būti užkelti ant platformos ir įstatyti į laikiklius. Tuomet elektriniai varikliai pritraukdavo modulį taip, kad šis tampriai laikytųsi prie kėbulo, nešokinėtų ir būtų saugus. Kiekvienas modulis buvo tvirtinamas aštuoniuose taškuose. Įdomu tai, kad ir elektros sistema galėjo atpažinti, kuris modulis yra naudojamas. Juk vienam reikėjo elektros galiniam valytuvui, kitam – elektriniam stogui. Žinoma, priklausomai nuo pasirinkto modulio tekdavo montuoti ir galine sėdynes, tačiau Mercedes-Benz tikino, kad viskam pakeisti vis tiek pakanka 15 minučių.

VRC kėbulas buvo pagamintas iš anglies pluoštu sustiprinto plastiko, todėl buvo lengvas ir tvirtas. (Daimler nuotrauka)

Tačiau VRC buvo skirtas išbandyti ne tik kėbulo technologijoms. Kartu tai buvo automobilis su priekiniais varomais ratais ir bepakopiu variatoriumi. Važiuoklė taip pat nebuvo paprasta – Active Body Control (ABC) technologija palaikė automobilio stabilumą posūkiuose. ABC sistema, beje, nebuvo pamiršta kartu su VRC koncepcija – ji pasirodė jau 1998 metais, kai į rinką žengė Mercedes-Benz C215.

VRC tapo pirmuoju Mercedes-Benz automobiliu su netiesioginiu vairo ir stabdžių mechanizmais. Šioje sistemoje tarp stabdžių pedalo ir stabdžių bei tarp vairo ir priekinių ratų nebuvo jokių mechaninių jungčių. Panašios sistemos kartais yra bandomos ir šiandien, tačiau rimčiau neprigijo. Bėda ta, kad tokios elektrinės technologijos visiškai atima vairo pojūtį ir nekelia vairuotojų pasitikėjimo mašina.

VRC pristatė daug įdomių technologijų, tačiau pati pagrindinė – modulinis kėbulas – neįsitvirtino. (Daimler nuotrauka)

Tuo tarpu spalvotas informacinės sistemos ekranas su apvaliu valdymo jungikliu prigijo – pasirodė 1998-ųjų Mercedes-Benz S-Class (W220). Ši sistema turėjo integruotą GPS, eismo padėties informacijos pranešimus ir saugumo skatinimo funkciją. Pavyzdžiui, ekrane užsidegdavo pranešimas, jei vairuotojas nesilaikydavo leidžiamo greičio ar saugaus atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio.

Nors kelios Mercedes-Benz VRC koncepciniame automobilyje pristatytos technologijos išliko ir paplito po gamintojo gamą, modulinių kėbulų ir šiais laikais nematome. Greičiausiai ir paklausa jiems nebūtų didelė, nors kartais iš tiesų norėtųsi kabrioletą dienai išmainyti į praktišką universalą.



Taip pat skaitykite:

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Toyota Kikai – išvirkščias automobilis;

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Kaip atrodytų studentiškas Jeep? Tikriausiai kaip Jeep Treo;

Honda E Prototype yra išvaizdus elektrinis automobilis, bet viduje turi medienos imitaciją;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis.

1970-75 metais gamintas Citroën SM turėjo ypatingą vairo mechanizmą, plastikinius ratlankius ir daug kitų inovatyvių bruožų

1970-75 metais gamintas Citroën SM turėjo ypatingą vairo mechanizmą, plastikinius ratlankius ir daug kitų inovatyvių bruožų

Citroën kadaise buvo viena iš labiausiai inovacijomis garsėjančių automobilių markių pasaulyje. Šis prancūzų automobilių gamintojas visada stengėsi sukurti ką nors, ko kiti negali pasiūlyti. Štai 1970 metais rinkoje pasirodė Citroën SM, kuris turėjo konkuruoti ne tik su Jaguar, Alfa Romeo ir Mercedes-Benz, bet ir su Porsche bei Ferrari.

Apie Citroën norą visada demonstruoti inovacijas jau rašėme. Pavyzdžiui, ar esate matę būgninį spidometrą? Tokį turėjo Citroën CX. Nemažai Citroën automobilių anksčiau turėjo ir vieno stipino vairus, o štai naujesniuose modeliuose montuoti vairai su nesisukančia centrine dalimi. Ir tai dar ne viskas – Citroën visada siekė rodyti pavyzdį ir su kiekvienu modeliu pristatyti ką nors naujo.



Legendinis Citroën DS buvo gaminamas nuo 1955 metų. Tai buvo pakankamai populiarus automobilis, tačiau Citroën visuomet jautė, kad iš jo būtų galima pagaminti ir sportišką GT. Darbas ties šiuo projektu prasidėjo dar 1961-aisiais ir greitai peraugo nuo sportiško DS prie visiškai naujo automobilio. 1968 metais Citroën nusipirko Maserati vien tam, kad savo automobiliuose galėtų montuoti energingus itališkus V6 variklius. SM buvo pristatytas 1970-ųjų Ženevos automobilių parodoje.

Citroën SM buvo labai gražus automobilis, skirtas ilgoms ir prabangioms kelionėms. (Greg Gjerdingen, Wikimedia(CC BY 2.0)

SM dizainą sukūrė Roberto Oprono vadovaujama dizainerių komanda. Įdomu tai, kad bendros dizaino kalbos buvo ieškoma ne tik su DS, bet ir su Maserati Mistral. Citroën SM pasižymėjo moderniu lašo formos dizainu – galinės ašies ilgis buvo gerokai trumpesnis už priekinės. SM buvo stebėtinai aptakus savo laikui – jo aerodinaminis koeficientas siekė vos 0,26 – pagal šį rodiklį šiam automobiliui ir šiandien nedaug kas gali prilygti. Prie aerodinaminio efektyvumo prisidėjo ir galinių ratų aptakai, ir po vienu stiklu paslėpti abu priekiniai žibintai bei valstybiniai numerių ženklai. Tačiau ne tai buvo keistieji SM bruožai.

SM buvo stebėtinai aerodinamiškas dėl savo lašo formos silueto ir paslėptų galinių ratų. (Matthias v.d. Elbe, Wikimedia)

Iš DS naujasis SM paveldėjo kelias svarbias technologijas. Žinoma, visų pirmiausia, hidropneumatinę važiuoklę, su vairu judančius priekinius žibintus, priekinių varomų ratų sistemą. Tačiau SM turėjo būti sportinis GT klasės automobilis, kurie retai buvo varomi priekiniais ratais.

Priekiniai varantys ratai

Geriausiai automobiliai valdomi tuomet, kai vienai ašiai tenka vienas darbas. Tai yra, priekiniai ratai vairuoja, o galiniai yra sukami variklio. Šiuolaikiniai automobiliai, žinoma, turi pakankamai geras priekinių varomų ratų sistemas, tačiau taip tikrai buvo ne visada. Citroën inžinieriai suvokė, kad norėdami SM montuoti galingesnį variklį jie privalės gerinti automobilio vairavimo sistemą. Taip buvo sukurta DIRAVI sistema – vairo stiprintuvas, kuris iš esmės panaikino bet kokį vairo pojūtį.

Žvilgsnis po Citroën SM kapotu – Maserati variklis yra sumontuotas viduryje, o žalios sferos yra važiuoklės komponentai. (Alf van Beem, Wikimedia)

DIRAVI veikimas priklausė nuo automobilio važiavimo greičio – vairas buvo lengvesnis manevruojant aikštelėje ir šiek tiek sunkesnis važiuojant greitkelyje. Vairas taip pat buvo labai greitas – perėjimui nuo maksimalios kairės iki maksimalios dešinės reikėjo vos poros vairo apsukimų. Žurnalistai tuomet teigė, kad reikia bent 80 km, kad priprastum prie šios sistemos, tačiau vėliau tradicinės sistemos atrodo pasenusios. Vairas praktiškai visiškai nereagavo į kelio nelygumus – net pervažiavus gilią duobę vairas visiškai nesujudėdavo.

Citroën SM savo laiku su 2,7 l 174 AG (130 kW) varikliu buvo greičiausias priekiniais ratais varomas automobilis rinkoje. Iki 100 km/h SM bėgėjosi vos 8,7 s, o maksimalus gamintojo nurodytas greitis siekė 220 km/h. Geriausia tai, kad net važiuodamas tokiu greičiu SM palaikė keleivių patogumą. Hidropneumatinė važiuoklė priminė važiavimą ant debesų, o keturi diskiniai stabdžiai suteikė pasitikėjimo mašina. Automobilis buvo itin stabilus ir posūkiuose, nes variklis iš tiesų buvo sumontuotas viduryje – už priekinės ašies.

Citroën SM šiandien yra medžiojamas kolekcionierių. (Thesupermat, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Neįprastos medžiagos

Citroën taip pasitikėjo savo dizainu ir technologijomis, kad lygiavosi ne tik į Jaguar ar Mercedes-Benz, bet ir į Ferrari bei Porsche. O kodėl ne? Maserati variklis po kapotu, modernus dizainas ir aukštosios technologijos vertė lygiuotis į geriausius. Todėl SM salonas buvo įrengtas labai prabangiai – visur karaliauja oda ir blizgus metalas. Sėdynes buvo galima sureguliuoti labai tiksliai pagal savo poreikius, o reguliuojamą vairą buvo galima ne tik nuleisti ar pakelti, bet ir patraukti arčiau savęs.

Citroën SM salonas buvo stebėtinai prabangus ir kokybiškas. (Thesupermat, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

SM kapotas buvo pagamintas iš aliuminio, taip siekiant išlaikyti gerą svorio pasiskirstymą tarp ašių. Įdomu tai, kad blizgūs kėbulo elementai yra pagaminti ne iš chromuoto plieno, kaip būtų įprasta, o iš gerokai brangesnio, bet patvaresnio nerūdijančio plieno. Citroën pinigų netaupė, nes, kaip minėta, stengėsi sukurti itin prabangų GT.

Standartiniai plieniniai ratlankiai taip pat turėjo blizgių nerūdijančio plieno elementų. Taigi, jie buvo brangūs, nes jiems gaminti reikėjo šiek tiek daugiau rankų darbo nei paprastiems štampuotiems plieniniams ratams. Tačiau tuo metu dar labiau nustebino Michelin, kuri Citroën SM sukūrė anglies pluošto kompozito ratlankius. Priminsime, kad tai buvo aštuntojo dešimtmečio pradžia ir niekas tokių plastmasinių ratlankių tuomet nenešiojo.

Galbūt taip ir neatrodo, bet šie ratlankiai yra pagaminti iš anglies pluoštu sutvirtintos dervos. (Andrew Bone, Wikimedia(CC BY 2.0)

Neįprasta priežiūra ir savininkų bėdos

Citroën SM pardavimai pirmaisiais metais buvo labai geri, tačiau vėliau stipriai sulėtėjo. Buvo siūlomi 2,7 ir 3 litrų varikliai, mechaninė 3 laipsnių ar automatinė 5 laipsnių transmisijos. SM noriai rodėsi lenktynių trasose, filmuose ir automobilių žurnaluose. Juk tokiam inovatyviam GT tiesiog turėjo pasisekti!

Tačiau nesisekė. Visų pirma dėl to, kad tuo metu prasidėjo pasaulinė naftos krizė ir žmonės ėmė ieškoti taupesnių automobilių. Gamintojas teigė, kad SM kiekvienam 100 km sunaudoja 15,7 litrus benzino – daugiau nei BMW 3.0CS ar Mercedes-Benz 450 SLC.

Priekiniai Citroën SM žibintai sukiojosi kartu su vairu, taip suteikdami geresnį matomumą posūkiuose. (Matti Blume, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Kita priežastis buvo prasidėję variklių gedimai. Hidraulinė sistema taip pat nebuvo pati patikimiausia. Tačiau pirkėjus itin atbaidė pats faktas, kad po kapotu slėpėsi Maserati variklis. Juk Citroën hidropneumatinei sistemai ir taip reikėjo markės specialistų dėmesio, o kur ieškoti Maserati meistrų variklio priežiūrai? Ir taip Citroën SM gamyba 1975 metais buvo sustabdyta.

Šiandien Citroën SM yra vienas įdomiausių klasikinių prancūziškų automobilių su sparčiai augančia verte. Patys rečiausi SM – tai Opéra sedanas ir keli kabrioletai. Galbūt ir gaila, kad SM nepasiekė sėkmės ir netapo rimtu konkurentu kitiems prabangiems GT, bet įdiegtos technologijos vėliau buvo naudojamos kituose paprastesniuose Citroën ir net Maserati automobiliuose.



Taip pat skaitykite:

Pirmojo Lamborghini Countach karta turėjo periskopą;

Citroën turėjo labai neįprastą prietaisų skydelį su būgininiu spidometru;

Kodėl beveik visi šiuolaikiniai automobiliai turi plokščias arkų briaunas?

Tomaso Mangusta turėjo net tris bagažines;

McLaren 720S Spider paprasta gudrybe išvengė dažnos kabrioletų problemos;

Ferrari 308 GTB Vetroresina numerio apšvietimas yra sumontuotas nuimame variklio dangtyje, bet jokių laidų ten nėra;

Kodėl Citroën DS vairas turėjo tik vieną stipiną?

Kodėl Citroën C4 vairo vidurinė dalis nesisukiojo kartu su išorine?

Vienas rečiausių Volkswagen pasaulyje- tikriausiai šio sunkvežimio net nesate matę

Vienas rečiausių Volkswagen pasaulyje- tikriausiai šio sunkvežimio net nesate matę

Volkswagen yra daugeliui labai gerai pažįstama markė. Galėtume parodyti kokio nors vieno iš pirmųjų Volkswagen automobilių nuotrauką ir tikriausiai daugelis nesunkiai pasakytų, kas tai. Tačiau kažin, ar atpažinsite šį Volkswagen Polo ilgio sunkvežimį – tai yra viena rečiausių šios markės mašinų.

Volkswagen Plattenwagen, kitas ankstyvasis markės sunkvežimis, taip pat yra labai reta mašina, tačiau jis buvo naudojamas tik gamyklų viduje. O štai EA489 Basistransporter iš tikrųjų važinėjo keliais, nors beveik niekas jo neprisimena. Aišku, nebent gyvenate Meksikoje.



Volkswagen EA489 Basistransporter, gamintas 1975-1979 metais, buvo itin paprastas sunkvežimis, sukurtas kaip pati paprasčiausia, pigiausia ir lengviausiai prižiūrima krovininė transporto priemonė. Tuo metu tokios mašinos buvo labai populiarios nemažoje pasaulio dalyje. Prasta ekonominė situacija ir aukštos degalų kainos vertė ūkininkus, smulkius verslininkus ir prekeivius ieškoti pigesnių modelių, todėl būtent tokias mašinas kūrė Toyota, Ford, General Motors ir keli kiti gamintojai.

Volkswagen EA489 Basistransporter pristatymas Vokietijos ekonominio bendradarbiavimo ir besivystančių šalių paramos ministerijoje 1973 metai. (Bundesarchiv, B 145 Bild-F040857-0012, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Tikriausiai EA489 Basistransporter vardas jums net nėra girdėtas, bet galbūt esate girdėję apie Volkswagen Hormiga? Taip šis sunkvežimis buvo vadintas Meksikoje. Volkswagen kūrė šį modelį tam, kad šis paplistų po mažiau išsivysčiusias valstybes, todėl Pueblos mieste buvo gaminamos Meksikos rinkai skirtos Hormigos. Filipinuose šis sunkvežimis buvo vadinamas Volkswagen Trakbayan, Indonezijoje – Volkswagen Mitra. Beje, Mitra buvo šiek tiek kitoks sunkvežimis – jis turėjo kelis  Volkswagen Type 2 mikroautobuso kėbulo komponentus. Turkijoje šis sunkvežimis vadintas tiesiog  Volkswagen EA489. Tuo tarpu Suomijoje Wihuri Group gamino Teijo sunkvežimį, kuris buvo iš esmės tas pats EA489 Basistransporter – keletas iš 200 suomiškų Teijo iškeliavo į Afriką.

Suomiškasis Teijo iš esmės buvo tas pats Volkswagen EA489 Basistransporter, tik surinktas kitos kompanijos gamykloje. (Gwafton, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Bet kas tai buvo? Volkswagen EA489 Basistransporter buvo labai primityvus sunkvežimis su kopėčių formos rėmu ir ant jo sumontuota iš paprastų plokščių pagaminta kabina, kurioje tilpo du-trys žmonės. Gale buvo visai nedidelis atviras krovinių skyrius – Basistransporter buvo pikapas. Iš nuotraukų net sunku suvokti, koks mažas iš tiesų yra šis sunkvežimis – jo ilgis siekia vos daugiau nei 4 metrus. Basistransporter yra tik keliais milimetrais ilgesnis nei šių laikų Polo, bet yra už jį siauresnis. Volkswagen EA489 Basistransporter plotis – 1,68 m, o aukštis – 1,99 m. Šis automobilis svėrė 1,29 t.

Kaip galite įsivaizduoti, Volkswagen taupė ne tik kėbulo sąskaita. Po Basistransporter kabina slėpėsi oru aušinamas 1,6 litrų variklis, kuris per 4 laipsnių mechaninę transmisiją suko priekinius ratus. Nors variklis išvystė tik maždaug 50 ag (37 kW), to pakako, kad Basistransporter įsibėgėtų iki 85 km/h. Tuo tarpu Indonezijoje surinkinėtas Mitra kažkodėl galėjo pasiekti visus 95 km/h. Basistransporter galėjo pavežti maždaug tonos svorio krovinį.

Volkswagen Hormiga, pagamintas Meksikoje. (Ernesto Ariel Gallegos Martínez, Wikimedia(CC BY 3.0)

Kodėl sakome, kad Basistransporter yra vienas rečiausių visų laikų Volkswagen modelių? Vokietijoje, Hanoveryje buvo pagaminta 2600 šių sunkvežimių rinkinių, dalis kurių vėliau buvo surinkti aukščiau paminėtose šalyse. Puebloje Meksikoje pagaminta dar maždaug 3600 šių sunkvežimių. Tai reiškia, kad iš viso šių Basistransporter  skaičius neviršijo 7 tūkstančių, įskaitant ir tuos Suomijoje gamintus Teijo modelius. Kadangi tai buvo pigios darbinės transporto priemonės, niekas jų nesaugojo. Daug Basistransporter sunkvežimių gyvenimą baigė metalo laužo supirktuvėse, nes nebuvo laikomi istorinėmis vertybėmis. Kadangi buvo gaminami pigiai, medžiagų kokybė taip pat buvo prasta, todėl šie sunkvežimiai lengvai pasidavė laikui. Dėl to dabar sunku surasti tikrą originalų Volkswagen logotipu pasipuošusį EA489 Basistransporter.



Taip pat skaitykite:

Volkswagen Plattenwagen – vienas pirmųjų Volkswagen automobilių, apie kurį nesate girdėję;

BMW M3 pikapas? (7 faktai apie BMW, kurių galbūt nežinojote);

Goliath GD 750 – neįprastas vokiškas triratis pikapas;

Scammell Scarab mechaninis arklys-vilkikas;

Ford dar 1966 metais sukūrė naikintuvų įkvėptą pikapą jaunimui;

Jeep FC – kiek netradicinės formos klasikinis pikapas.

Keli įdomūs faktai apie Formulės 1 bolidų transmisijas – ar jos turi atbulinį bėgį?

Keli įdomūs faktai apie Formulės 1 bolidų transmisijas – ar jos turi atbulinį bėgį?

Visi žino, kad Formulės 1 bolidai yra labai pažangūs, pilni aukštųjų technologijų, o jų sėkmė priklauso ir nuo nepaprastai aukštų gamybos standartų. Transmisijos nėra išimtis – jos taip pat yra labai brangios, tikslios ir efektyvios. Štai kelios įdomybės apie jas.

Formulės 1 bolidai yra tiesiog pripildyti aukštosiomis technologijomis. Neseniai rašėme apie jų naudojamus stabdžius, kviečiame paskaityti ir tą straipsnį. O dabar pažvelkime į transmisiją.



Formulės 1 transmisijos yra griežtai apibrėžiamos taisyklėmis. Tai užtikrina, kad visos komandos turės apytiksliai vienodas transmisijas, pasižyminčias panašiomis charakteristikomis. Jei taisyklėse nebūtų tokių reikalavimų, galite neabejoti, kad turtingesnės komandos turėtų pažangesnes pavarų dėžes arba jas keistų prieš kiekvienas lenktynes.

Taisyklėse nurodyta, kad bolido transmisija privalo turėti aštuonis bėgius važiavimui į priekį ir vieną atbulinę pavarą. Įdomu tai, kad šių pavarų santykį (bėgių ilgumą) komandos privalo nustatyti prieš sezoną ir vėliau jo keisti negali. Šiais laikais naudojamos pusiau automatinės transmisijos, o štai automatinės pavarų dėžės ir bepakopiai variatoriai yra draudžiami. Transmisijos taip pat negali turėti įvairių sistemų, skirtų padėti vairuotojui. Pavyzdžiui, stabilumo ir starto kontrolės ar sankabos palaikymo sistemos yra draudžiamos.

Formulės 1 bolidai turi labai pažangias ir sudėtingas transmisijas. (Alberto-g-rovi, Wikimedia (CC BY 3.0)

Įdomu ir tai, kad nors Formulės 1 bolidai yra gaminami iš labai pažangių medžiagų, pavarų dėžės krumpliaračiai privalo būti plieniniai. Plienas yra tvirta ir, svarbiausia, patikima medžiaga, pakelianti pakankamai aukštas temperatūras. Tiesa, šis reikalavimas įtrauktas ne be reikalo – komandos tikriausiai norėtų naudoti ir kitas medžiagas, tačiau organizacija nori neleisti dar labiau išsipūsti bolidų kainai. Pats transmisijos korpusas yra gaminamas iš titano lydinio. Formulės 1 pavarų dėžė yra montuojama gale, tiesiai už variklio, o patys bolidai yra varomi tik galiniais ratais.

Taigi, Formulės 1 bolidai naudoja pusiau automatines sekvencines pavarų dėžes, kurios yra valdomos už vairo esančiomis mentelėmis. Kaip tikriausiai žinote, šios mentelės yra tik mygtukai, nurodantys kompiuteriui, ką reikia daryti. Vairuotojui patraukus tokią mentelę, elektro-hidraulinė sistema perjungia pavarą. Lenktynių metu vairuotojui rūpintis sankaba nereikia  tačiau jos mentelę tenka patraukti pajudant iš vietos. Beje, neutralią pavarą galima įjungti ir bolido išorėje esančiu mygtuku pažymėtu N raide – jis yra skirtas trasos darbuotojams, kuriems, gali tekti pastumti pavojingai sustojusį bolidą.

Nors turi atbulinius bėgius, bolidai į garažus keliauja stumiami ant specialių vežimėlių. (Alberto-g-rovi, Wikimedia(CC BY 3.0)

Formulės 1 bolidų transmisijos naudoja kelių diskų sankabas, kurios užtikrina labai greitą pavarų perjungimą. Skaičiuojama, kad pavaros perjungimui reikia mažiau nei 0,05 s. 10 cm skersmens sankabos yra gaminamos iš anglies kompozito ir gali atlaikyti daugiau nei 720 arklio galių. Jos, žinoma, vis tiek dyla kaip ir pačios pavarų dėžės, tačiau keisti šiuos komponentus galima ne visada.

Taisyklėse numatyta, kad lenktynininkas privalo naudoti tą pačią transmisiją bent šešioms lenktynėms iš eilės. Aišku, kaip ir kiti komponentai, transmisijos kartais tiesiog sugenda. Jei bolidas negali baigti lenktynių dėl sugedusios transmisijos, iki kito etapo ją galima pakeisti ir už tai nebus baudžiama. Visais kitais atvejais už priešlaikinį transmisijos keitimą baudžiama penkiomis starto pozicijomis.

Todėl komandos stengiasi prižiūrėti pavarų dėžes. Dažnai švirkštais imami alyvos mėginiai, kuriuose vėliau ieškoma metalo dalelių ar kitų nepageidaujamų priemaišų. Pavarų dėžės taip pat tausojamos bolidą tiesiog stumiant visada, kai tik tai yra įmanoma. Nors turi atbulinę pavarą, bolidai į garažus važiuoja tikrai ne savo eiga. Atbulinis bėgis, iš esmės, yra skirtas tik apsisukimui, jei bolidas išlekia už trasos ribų, ar pasitraukimui, jei vairuotojui atrodo, kad jis pavojingai sustojo.



Taip pat skaitykite:

Kaip veikia Formulės 1 stabdžiai? Iš ko jie pagaminti?

Kam reikalingi lenktynių trasose matomi ryškiaspalviai borteliai?

Kodėl Formulės 1 bolidai po savęs palieka ryškias žiežirbų uodegas?

Kokius degalus naudoja Formulės 1 bolidai?

Ar žinojote, kad Formulės 1 lenktynininkai bolide malšina troškulį?

Kodėl kiekviena Formulės 1 komanda lenktynėse turi po du bolidus?

Keista priežastis, kodėl slikai Formulėje 1 net 10 metų buvo uždrausti;

Kiek mygtukų turi nauji Formulės 1 bolidų vairai?

Formulėje 1 dalyvavo ir moterys;

Kodėl Formulės 1 bolidai bandymuose važinėja apkarstyti keistomis grotomis?

Naujas Ferrari F1 bolidas nudažytas matiniais dažais, bet tikrai ne dėl grožio.

Gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo – kas sutrukdė FSO Syrena Sport?

Gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo – kas sutrukdė FSO Syrena Sport?

Lenkija garsėja daugeliu gražių dalykų, bet automobiliai nėra vienas iš jų. Ir visgi taip įdomu pažiūrėti, kokius automobilius kadaise gamino kaimynai. Štai FSO Syrena Sport buvo labai gražus sportinis kupė. Tiksliau nebuvo – šio automobilio Lenkijos ar jokios kitos šalies gatvėse nepamatysite. Liūdniausia tai, kad tapti serijinės gamybos automobiliu jam sutrukdė kvailos istorinės priežastys.

Lenkija iš tikrųjų turi ne tokią jau mažą automobilių pramonę. Apie porą jos kūrinių esate skaitę ir šiame puslapyje. Štai Mikrus MR-300 buvo gana praktiškas ir įdomus, o Smyk pasižymėjo labai keistomis ir nepatogiomis durelėmis. Ir dabar Lenkijoje veikia ne viena automobilių gamykla. Tik nieko panašaus į Syrena Sport jau nebematome.



Fabryka Samochodów Osobowych (FSO) 1955-aisiais pristatė Syrena sedaną, o jau 1957 metais prasidėjo šio modelio masinė gamyba. Šis paprastas ir praktiškas automobilis buvo pakankamai populiarus. Beje, jis gavo mitinės undinės vardą – ši būtybė, pasak legendų, saugo Vyslos upę ir Varšuvą. 1957 metais FSO nusprendė sukurti prototipą, kuriuo išbandytų kelias naujas technologijas bei Syrena bazės galimybes. Dizainą šiam automobiliui sukūrė Cezary Nawrotas, kuris nusprendė, kad vienetiniam automobiliui tiktų sportiškas siluetas.

O kodėl gi ne? Syrena sedanas vis tiek turėjo tik dvi dureles, o naujasis prototipas nebuvo ruošiamas masinei gamybai, todėl iš esmės galėjo būti bet koks. Nawrotas nusprendė pasilinksminti ir, pasižvalgydamas į užsienio sportinius automobilius, sukūrė mažo dviviečio sportinio automobilio koncepciją.

FSO Syrena Sport – tikriausiai gražiausias visų laikų lenkiškas automobilis. (Jakub Hałun, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

FSO Syrena Sport dizaine galima įžvelgti įvairių automobilių elementų. Akivaizdu, kad Nawrotas įkvėpimo sėmėsi iš tuometinio Chevrolet Corvette, tačiau galima įžvelgti ir britiško dizaino įtaką. Pats dizaineris teigė, kad žvalgėsi ir į Ferrari modelius, ir į  Mercedes-Benz 190SL. Žibintai buvo paimti iš kitų Syrena versijų, o kapotas buvo žemas ne be priežasties – Nawrotas norėjo užtikrinti, kad po juo neatsiras senas dvitaktis dviejų cilindrų S-15 variklis. Vietoje jo buvo sukurtas visiškai naujas aliumininis keturtaktis 0,7 l dviejų cilindrų variklis, pavadintas S-16. Siekiant paskubinti prototipo kūrimą, karbiuratorius, uždegimo sistema ir kai kurie kiti komponentai pasiskolinti iš prancūziško Panhard Dyna Z.

Kaip galite įsivaizduotu, Syrena Sport nebuvo greitas automobilis, tačiau tiksliau dinaminių jo savybių apibūdinti nepavyks, nes bandymų duomenys neišliko. Žinoma tik tiek, kad naujas variklis turėjo išvystyti apie 37,3 kW, tačiau matavimai atskleidė kiek kitokią tiesą – variklio galia siekė tik 26,1 kW. Jis per keturių pakopų mechaninę transmisiją suko priekinius ratus. Syrena Sport buvo sukurtas įvairioms technologijoms bandyti, todėl šis automobilis turėjo nepriklausomą pakabą, į kėbulą integruotą rėmą, hidraulinę sankabą. Gražusis kėbulas buvo pagamintas iš stiklo pluošto, todėl svėrė tik 710 kg.

FSO Syrena Sport replika – automobilio originalas buvo sunaikintas tyčia. (Jakub Hałun, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

FSO Syrena Sport buvo pristatytas 1960-ųjų gegužės 1 dieną. Žmonės ėjo iš proto žavėdamiesi nematytu automobiliu. Jis buvo laikomas jaunatvišku ir moderniu. Garsas pasklido toli – ne vienas užsienio automobilių žurnalas skelbė, kad Syrena Sport yra gražiausias už Geležinės uždangos sukurtas automobilis. Nors viešai buvo skelbiama, kad tai – tik vienetinis prototipas, Lenkijos žmonės, žiniasklaidos priemonės ir valstybinės įmonės ragino imtis serijinės Syrena Sport gamybos. Ne viena kompanija pasisiūlė gaminti stiklo pluošto kėbulus, o ir FSO darbuotojai norėjo pamatyti Syrena Sport gatvėse. Tačiau visos šios svajonės neturėjo šansų išsipildyti.

Tiksliai net nėra žinoma, ar Komunistų partijos pirmasis sekretorius Władysławas Gomułka, ar Lenkijos ministras pirmininkas  Józefas Cyrankiewiczius liepė FSO pamiršti šį projektą. Tiesa yra ta, kad komunistinei valstybei tokio dizaino automobiliai netiko. Jie buvo laikomi išlepintų Vakarų pramanu, nereikalingu transporto priemonės išdarkymu ir nepraktiška bei paika mašina – tiesiog nederamas produktas Lenkijos automobilių pramonei. FSO Syrena Sport bandymų trasose įveikė apie 29 tūkstančius kilometrų ir buvo aišku, kad automobilis yra pakankamai geras. Tačiau valdžiai paliepus automobilis buvo pastatytas į garažą ir pamirštas iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos.

Iki šių laikų išliko tik nespalvotos FSO Syrena Sport nuotraukos, pagal kurias ir kurtos replikos. (Zbyszko Siemaszko nuotr.)

Artėjant 1980-ieisiems FSO Syrena Sport buvo sunaikintas. Specialiai. Tuo pačiu sunaikintas ir ne vienas kitas FSO prototipas – taip tiesiog bandyta atlaisvinti vietos perpildytame garaže. Liko nuotraukos, eskizai ir aprašymai, todėl vėliau buvo pagamintos kelios replikos. Tačiau originalus gražiausias Lenkijos automobilis neišliko.



Taip pat skaitykite:

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Mikrus MR-300 – pamirštas Lenkijos mikroautomobilis;

Lenkiškas automobilis Smyk – keisčiausių durelių savininkas;

Toyota Kikai – išvirkščio automobilio koncepcija;

Honda E Prototype yra išvaizdus elektrinis automobilis, bet viduje turi medienos imitaciją;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis;

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.