Ferrari žirgas puošė ir limuziną? Taip ir labai gražų, bet tik vieną

Ferrari žirgas puošė ir limuziną? Taip ir labai gražų, bet tik vieną

Ferrari negamina keturdurių automobilių – jie tiesiog netinka markės charakteriui. Ferrari automobiliai – greiti, veržlūs ir stilingi. Jie neturi būti praktiški. Tiesa, Ferrari nevengia gaminti ir GT klasės mašinas, tačiau keturduriai sedanai šios markės nedomino. Tačiau vienas ypatingas Ferrari sedanas egzistuoja – susipažinkite su 1980-ųjų Pinin.

Ferrari kadaise buvo susikoncentravusi į automobilių sportą, todėl gamino labai veržlius, lengvus ir sportiškus automobilius. Perėjimas prie patogesnių GT nebuvo sudėtingas, tačiau žengti dar vieno žingsnelio į keturdurių automobilių pasaulį Ferrari, ačiū Dievui, nesiryžo. Dizaineriai piešė įvairių automobilių siluetus, tačiau jie visada atrodė per daug kasdieniški. Tiesa, šios nuostatos dabar keičiasi ir Ferrari kaip tik dabar kuria kažką, kas bus panašu į pirmąjį markės visureigį. Apie tai pakalbėsime kada nors vėliau, tačiau dabar pažvelkime į unikalų Ferrari Pinin.



Ferrari Pinin jums tikriausiai nėra girdėtas, tačiau geriau įsiskaitę į šio modelio pavadinimą atspėtumėte, kad tai – Pininfarina dizaino namų kūrinys. Pininfarina nuo pat pradžių palaikė glaudžius ryšius su Ferrari. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje  Sergio Pininfarina, tuo metu vadovavęs dizaino namams, nusprendė, kad Ferrari turi turėti didelį ir prabangų keturdurį limuziną, kuris pranoktų Jaguar XJ, Mercedes-Benz 450SEL 6.9 ir, aišku, Maserati Quattroporte, kurio dizainą kūrė varžovas Giorgetto Giugiaro. Pats Pininfarina užduoties nesiėmė – ji buvo patikėta Leonardo Fioravanti ir jo komandai.

Fioravanti nusprendė, kad Ferrari limuzinas privalo būti varomas 12 cilindrų varikliu, kuris per mechaninę pavarų dėžę suktų galinius automobilio ratus. Dizainui, žinoma, buvo skiriamas aukščiausias prioritetas. Pinin turėjo būti įsimintinas ir palikti elegantiško automobilio įspūdį. Pro šalį važiuojant Ferrari limuzinui visi turėjo atsisukti, tačiau jis negalėjo būti per daug radikalus ar rėžiantis akį. Na, o laikmečio mados reikalavo tiesių linijų ir žemo silueto.

Ferrari Pinin pasirodė dar 1980-aisiais, bet iki šiol atrodo kaip modernus ir elegantiškas limuzinas. (Brian Snelson, Wikimedia(CC BY 2.0)

Nauji žibintai leido suformuoti labai žemą automobilio nosį su į išorę riestomis grotelėmis. Pinin priekis buvo paprastas, tačiau įsižiūrėjus geriau buvo galima pastebėti genialaus dizainerio prisilietimą. Limuzinas neturėjo ryškaus bamperio, o kapotą puošiančios linijos baigėsi ties grotelių apdaila. Ypač elegantiškai atrodo automobilio šoną puošianti gili linija, kuri slepia variklio gaubto ribas ir apatinę durelių rankenėlių dalį, o tada apsiveja aplink bagažinės dangtį. Gale buvo galima pamatyti kėbulo spalvos žibintus ir keturis išmetimo vamzdžius. Pinin buvo sidabrinės, o ne tradicinės raudonos Ferrari spalvos – juk automobilis turėjo būti subtiliai elegantiškas. Vidų puošė prabangios tabako spalvos odos apdaila.

Beje, kalbant apie Ferrari eleganciją, Pininfarina dizaineriai sugalvojo ir kaip limuzinui suteikti kupė automobilio išvaizdą. Priekinį ir centrinį statramsčius dengia tamsiai tonuotas stiklas, todėl ribos tarp durelių tarsi išnyksta. Taip kartu išryškinamas ir galinis statramstis bei stogo linija – Ferrari Pinin ir šiandien atrodo kaip modernus ir išties stilingas automobilis. Tik kodėl jis nepasiekė serijinės gamybos?

Gili automobilio šoną puošianti linija maskavo rankenėles, bagažinės ir variklio skyriaus dangčius. (Brian Snelson, Wikimedia(CC BY 2.0)

Pinin buvo pristatytas dar 1980-aisiais Turino automobilių parodoje. Pirmasis Ferrari sedanas traukė dėmesį – prie jo plūdo žurnalistai ir parodos lankytojai. Pats Enzo Ferrari demonstravo susižavėjimą Pinin dizainu ir ėmė kalbėti apie serijinę limuzino gamybą. Užkietėjęs lenktynininkas Enzo norėjo limuzino su Ferrari logotipu! Tačiau šie planai toliau nepasistūmėjo.

Tiesa yra ta, kad Ferrari automobiliai tais laikais turėjo trūkumų. Jie buvo nepatogūs, kai kur į kokybę buvo žiūrima pro pirštus. Pats Enzo Ferrari ne kartą yra sakęs, kad jam nesvarbu, jog automobilio kėbulas būtų tobulas. Tačiau Ferrari vadovybė suprato, kad tai, kas atleistina superautomobiliui, taps milžinišku limuzino trūkumu. Juk Pinin konkuruotų ir su Mercedes, ir net su Rolls-Royce automobiliais – Ferrari negalėjo prilygti limuzinų meistrų kokybei.

Koncepcinis Pinin galiausiai atiteko į privačias rankas. 2010 metais automobilis netgi paverstas važiuojančia mašina – parodose Pinin buvo demosntruojamas kaip muliažas be variklio, transmisijos ir svarbiausių važiuoklės komponentų. Šiuo metu unikalusis Ferrari Pinin gyvena kažkur Kalifornijoje.



Taip pat skaitykite:

Porsche C88 – tikriausiai pigiausias Porsche automobilis;

Yamaha OX99-11 – Formulės 1 įkvėptas superautomobilis;

Ferrari 308 GTB Vetroresina stebino gudriu numerio apšvietimo sprendimu;

Chevrolet Astro III atrodė kaip kažkas tarp automobilio ir reaktyvinio naikintuvo;

Ką reiškia keistas Mitsubishi Starion vardas? Ir kuo čia dėtas japoniškas akcentas?

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Pirmoji Lamborghini Countach versija turėjo periskopą.

Yamaha OX99-11 buvo įspūdingų skaičių rinkinys, tačiau gamybos linijų taip ir nepasiekė

Yamaha OX99-11 buvo įspūdingų skaičių rinkinys, tačiau gamybos linijų taip ir nepasiekė

Koncepciniai automobiliai dažnai kuriami be jokių gamybos planų. Dizaineriai pasilinksmina, inžinieriai pasvajoja, ką būtų galima padaryti, jei žmonės pirktų tokius automobilius, o markės pasimėgauja parodose užplūstančiu dėmesiu. Tačiau Yamaha OX99-11 nebuvo toks – gamyba iš tikrųjų buvo planuojama. Ir koks tai būtų buvęs automobilis!

Yamaha OX99-11 iš esmės buvo Formulės 1 bolidas keliams. Stiklinis gaubtas, gerai apgalvota aerodinamika ir V12 variklis viduryje – OX99-11 galėjo būti vienas įspūdingiausių dešimtojo dešimtmečio superautomobilių. Tačiau galiausiai pritrūko ryžto ir tinkamų aplinkybių.



Yamaha jums pažįstama dėl motociklų, sniegaeigių ir keturračių. Tačiau ilgą laiką kompanija taip pat užsiėmė ir automobilių variklių kūrimu bei gamyba. Štai legendinio Toyota 2000GT (1967 m.) variklis buvo Yamaha kūrinys. Kompanija taip pat kūrė variklius Ford, Volvo, Lexus ir kitiems garsiems vardams. 1989 metais Yamaha kaip variklių gamintoja pradėjo dalyvauti Formulės 1 lenktynėse. Čia sukaupta patirtis ir paskatino kompaniją imtis labai ambicingo projekto – pagaminti savo superautomobilį.

Yamaha OX99-11 priekį puošė integruotas spoileris – bene ryškiausias aerodinaminis elementas. (Yamaha nuotrauka)

Buvo dešimtojo dešimtmečio pradžia ir Yamaha jautėsi nenugalima. Tai buvo šiek tiek keista, nes Formulės 1 bolidams su Yamaha varikliais sekėsi vidutiniškai. Tačiau nesvarbu – Yamaha užsibrėžė, kad naujas superautomobilis bus sukurtas be apribojimų biudžetui. 1991 metais Yamaha su savo nauju F1 varikliu, žymimu OX99, atvyko pas vokiečius. Šie ėmė braižyti naujo automobilio siluetą, tačiau tuomet Yamaha atsisakė jų paslaugų – siūlomas dizainas buvo per daug paprastas ir panašus į jau egzistuojančius automobilius.

Gale buvo matomas didelis difuzorius. (Morio, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tuomet Yamaha kreipėsi į britų International Automotive Design (IAD). Ši kompanija iš karto suprato, ko Yamaha tikisi iš pirmojo savo superautomobilio – beprotiško dizaino su akivaizdžiomis sąsajomis su F1 bolidais. Iš tikrųjų, dizainas buvo sukurtas greičiau nei per metus.

Dizaineris Takuya Yura iš pradžių automobilį įsivaizdavo kaip vienvietį bolidą su valstybiniais numerių ženklais, tačiau vėliau nuspręsta, kad už vairuotojo nugaros galima įsprausti ir vieną sėdynę keleiviui. Yamaha OX99-11 neturėjo durelių – į vidų buvo patenkama pakėlus didelį stiklinį gaubtą. Automobilio platforma, kaip ir galima tikėtis, buvo sukurta iš anglies pluošto. Variklis buvo sumontuotas tiesiai už kabinos – visomis prasmėmis taip buvo F1 bolidas gatvėms.

Yamaha OX99-11 viduje galėjo įsitaisyti du žmonės. Atkreipkite dėmesį ir į anglies pluošto platformą, ir į mechaninės pavarų dėžės svirtį. (Morio, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Yamaha OX99-11 gavo ir Formulės 1 variklį – 3,5 litrų V12 agregatas išvystė 400 ag (300 kW). Jis klykdamas sukosi greičiau nei 10 tūkstančių apsisukimų per minutę, o jo galia per 6 laipsnių mechaninę transmisiją buvo perduodama tik į galiniu ratus. Automobilis svėrė tik 1150 kg ir  turėjo labai žemą svorio centrą, todėl galite įsivaizduoti, kaip šis žvėris galėjo lėkti posūkiais. Tiesioje linijoje iki 100 km/h OX99-11 bėgėjosi trumpiau nei 3,5 s, o spidometro rodyklė kilo iki 350 km/h žymos.

Įdomu tai, kad aerodinaminiai sprendimai nebuvo labai radikalūs. Priekyje matomas į dizainą integruotas spoileris, o gale – didelis difuzorius. Didžiąją prispaudžiamosios jėgos dalį generavo plokščias automobilio dugnas. Kaip ir priklauso F1 įkvėptam automobiliui, virš Yamaha OX99-11 kabinos buvo matyti variklio oro įsiurbimo anga.

Yamaha OX99-11 viduryje buvo tiesiai iš F1 bolido pasiskolintas V12 variklis, kurio maksimalūs sūkiai peržengė 10 tūkstančių apsisukimų per minutę ribą. (Morio, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Yamaha turėjo rimtų planų imtis superautomobilio gamybos. Buvo planuojama, kad OX99-11 kainuos apie 800 tūkstančių JAV dolerių (maždaug 1,4 milijonus šiandieniniais pinigais). Automobilio kainą didino ne tik jo išskirtinumas, bet ir brangus variklis ir anglies pluošto konstrukcija. Kita vertus, galima neabejoti, kad riboto leidimo automobilis būtų buvęs išpirktas iš karto bet kurioje parodoje.

Iš viso pagaminti tik trys prototipai – raudonas, geltonas ir tamsiai mėlynas. (Yamaha nuotrauka)

Tačiau tada Yamaha ir IAD kelią perbėgo juoda katė. Kompanijos ėmė ginčytis dėl biudžeto, todėl Yamaha ėmė ir perdavė projektą savo dukterinei įmonei Ypsilon Technology. Buvo planuojama, kad pirmieji automobiliai bus pagaminti jau 1994 metais, tačiau tuomet Japoniją krėtė finansų krizė ir Yamaha projekto visiškai atsisakė. Iš viso buvo pagaminti tik trys prototipai – raudonas, geltonas ir tamsiai mėlynas.

Yamaha OX99-11 galėjo būti tikras kolekcininkų džiaugsmas, bet Yamaha pabūgo krizės.(Morio, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Ir gaila, kad Yamaha OX99-11 taip ir neišriedėjo į gatves. Tai tikrai būtų buvęs vienas iš įdomiausių dešimtojo dešimtmečio superautomobilių, šalia tokių legendų kaip Honda NSX, Bugatti EB 110, Ferrari F50, Lamborghini Diablo ir Jaguar XJ220. Nors, gali būti, kad OX99-11 būtų retesnis už juos visus.



Taip pat skaitykite:

Chevrolet Astro III atrodė kaip kažkas tarp automobilio ir reaktyvinio naikintuvo;

Ką reiškia keistas Mitsubishi Starion vardas? Ir kuo čia dėtas japoniškas akcentas?

Pirmasis koncepcinis automobilis pasaulyje Buick Y-Job;

Mercedes-Benz VRC buvo keturi automobiliai viename;

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Kaip atrodytų studentiškas Jeep? Tikriausiai kaip Jeep Treo;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis.

11 sekundžių 840 laipsnių karštyje – iš ko pasiūti Formulės 1 lenktynininkų drabužiai?

11 sekundžių 840 laipsnių karštyje – iš ko pasiūti Formulės 1 lenktynininkų drabužiai?

Nuo 1975 metų Formulės 1 taisyklės nurodo, kad lenktynininkai privalo dėvėti ugniai atsparią aprangą. Šis reikalavimas, aišku, sugalvotas ne šiaip sau. Nepaisant visų saugumo technologijų, gaisro tikimybė visada egzistuoja. Iš pradžių F1 vairuotojai dėvėjo astronautų kombinezonus primenančius kostiumus. Jie buvo sunkūs, nepatogūs ir beveik nelaidūs orui. Tačiau dabar naudojama apranga yra lengvai, saugi ir leidžia odai kvėpuoti. Iš tiesų Formulės 1 lenktynininkų kombinezonų savybės skamba kaip ištrauka iš fantastinio filmo.

Lenktynininkų apranga iš tiesų gaminama vos iš kelių skirtingų medžiagų. Batai ir pirštinės turi natūralios odo lopelius. Batų padai yra pagaminti iš labai plonos gumos. O štai komandos rėmėjų reklamos yra tiesiog atspausdinamos ant kombinezono. Anksčiau kiekvienas rėmėjas gaudavo savo antsiuvą, tačiau jų atsisakius pavyko sutaupyti daugiau nei kilogramą svorio. Galiausiai, pagrindinę lenktynininko kostiumo dalį sudaro Nomex medžiaga.



Nomexas – tai liepsnai atspari sintetinė medžiaga, išrasta dar septintojo dešimtmečio pradžioje. Ją sukūrė DuPont kompanija, komerciškai ji prieinama nuo 1967-ųjų. Nomexas sutinkamas ne tik įvairių rūšių automobilių lenktynėse. Ši medžiaga taip pat naudojama ugniagesių, karių, karinių orlaivių pilotų aprangoje, elektronikos prietaisuose, garsiakalbiuose, elektriniuose muzikos instrumentuose. Nomexas yra giminingas Kevlarui, tačiau yra ne toks tvirtas. Nomexo stiprybė – atsparumas karščiui.

Formulės 1 lenktynininkų apranga yra gaminama iš sintetinės Nomex medžiagos. (Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Nomexas yra sintetinis, tačiau skirtingose partijose gali pasitaikyti kokybinių skirtumų, todėl mėginiai yra nuolat testuojami. Laboratorijoje Nomexo skiautės privalo 10 sekundžių atlaikyti 3-4 šimtų laipsnių pagal Celsijų temperatūrą. Tik atlikus šiuos testus siuvamos lenktynininkų ir aptarnavimo juostos meistrų aprangos.

Įprastą Formulės 1 standartus atitinkantį kombinezoną sudaro keturi Nomexo sluoksniai. Pasiūtas kombinezonas privalo būti itin kokybiškas – kai temperatūra išorėje pasiekia 6-8 šimtus laipsnių, kostiumo viduje ji net 11 sekundžių negali perkopti 41 laipsnio ribos. Juk minėjome, kad Nomexas yra tarsi iš fantastinio filmo pasiskolinta medžiaga. Apskaičiuota, kad vairuotojas Nomexo kostiume net 11 sekundžių gali išgyventi 840 laipsnių karštyje.

Nomexo aprangą dėvi ir vairuotojai, ir aptarnavimo juostos meistrai. (RedBull Racing nuotrauka)

Formulės 1 lenktynininko kombinezonas turi užtrauktuką. Jis ne tik privalo būti visiškai atsparus liepsnai, bet dar ir negali perduoti karščio lenktynininko odai. Ant kiekvieno peties yra po stiprią rankeną – antpečius primenantys antsiuvai yra skirti vairuotojų gelbėjimui. Jie privalo būti labai tvirti – reikalavimuose nurodyta, kad šios rankenos turi atlaikyti lenktynininko ir jo sėdynės svorį. Įvykus avarijai vairuotojas gali būti ištrauktas iš bolido net neatsegus jo saugos diržų. Galiausiai, net siūlės privalo būti visiškai atsparios liepsnoms.

Vairuotojo pirštinės taip pat yra pagamintos iš kelių Nomexo sluoksnių, tačiau delno pusėje yra ir šiek tiek odos. Ji padeda geriau apčiuopti vairą bei mygtukus. Po kombinezonais vairuotojai dėvi apatinį nedegių rūbų sluoksnį.

Lenktynių metu Formulės 1 bolido vairuotojas gali prarasti net 3 kg skysčių. (Daimler nuotrauka)

Visi šie sluoksniai privalo būti laidūs orai, nes kitaip lenktynininkas peršlaptų. Lenktynių metu vairuotojas gali prarasti tris kilogramus skysčių, todėl svarbu, kad prakaitas garuotų ir lenktynininkas jaustųsi patogiai.



Taip pat skaitykite:

Įdomus faktas apie Formulės 1 bolidų sėdynes – kiek varžtų jas laiko vietoje?

1971 metais varžėsi ir Formulės 1 komandų vadovai;

Kiek pavarų turi Formulės 1 bolidai? Ar tarp jų yra atbulinis bėgis?

Kaip veikia Formulės 1 stabdžiai? Iš ko jie pagaminti?

Kam reikalingi lenktynių trasose matomi ryškiaspalviai borteliai?

Kodėl Formulės 1 bolidai po savęs palieka ryškias žiežirbų uodegas?

Kokius degalus naudoja Formulės 1 bolidai?

Ar žinojote, kad Formulės 1 lenktynininkai bolide malšina troškulį?

Kodėl kiekviena Formulės 1 komanda lenktynėse turi po du bolidus?

Keista priežastis, kodėl slikai Formulėje 1 net 10 metų buvo uždrausti;

Kiek mygtukų turi nauji Formulės 1 bolidų vairai?

Formulėje 1 dalyvavo ir moterys;

Kodėl Formulės 1 bolidai bandymuose važinėja apkarstyti keistomis grotomis?

Naujas Ferrari F1 bolidas nudažytas matiniais dažais, bet tikrai ne dėl grožio.

Ką reiškia keistas Mitsubishi Starion vardas? Juokinga versija kaltina japonišką akcentą

Ką reiškia keistas Mitsubishi Starion vardas? Juokinga versija kaltina japonišką akcentą

Mitsubishi Starion yra neblogas 9-ojo dešimtmečio automobilių kultūros simbolis. Variklis su turbokompresoriumi priekyje, mygtukų pilnas 2+2 salonas viduryje ir varantys ratai gale – ko daugiau norėti? Na, nebent atsimerkiančių žibintų, kuriuos Starion taip pat turėjo. Tik ką reiškia toks keistas modelio vardas? Negi buvo padaryta klaida?

Sugalvoti originalų automobilio pavadinimą nėra taip jau lengva. Gamintojai nori, kad modelio vardas būtų skambus, lengvai ištariamas, įsimintinas ir prasmingas. Jis turi atitikti automobilio charakterį. Geriausi vardai yra istoriniai, nes jie parodo, kad gamintojai nėra atitrūkę nuo savo praeities ir joje ieško stiprybės. Tačiau Starion savo vardą gavo kiek kitaip.



Mitsubishi Starion gamyba prasidėjo 1982 metais. Šis sportinis automobilis pasirodė tuomet, kai sportiški japoniški kupė buvo labai populiarūs – jis iš karto stojo į kovą su Nissan 300ZX ir Mazda RX7. Po Starion kapotu riaumojo 2,0 arba 2,6 litrų keturių cilindrų variklis, įprastai montuojamas su turbina. Įvairios Starion versijos išvystė po 150–197 ag (112–147 kW). Tai nebuvo labai galingas automobilis, tačiau jis svėrė tik 1,3 tonas ir buvo varomas galiniais ratais. Smagesnė buvo 5 laipsnių mechaninė transmisija, bet buvo siūloma ir 4 laipsnių automatinė pavarų dėžė.

Prižiūrėtas Mitsubishi Starion ir šiandien traukia dėmesį. (Jeremy, Wikimedia(CC BY 2.0)

Starion buvo išties nuostabus automobilis. Kampuotas, su atsimerkiančiais žibintais ir unikaliu statramsčių dizainu jis buvo lengvai pastebimas ir įsimintinas. Salonas, kuris, aišku, šiandien atrodo pasenęs, džiugino krūva mygtukų ir dar daugiau kampų. Starion buvo pats devintasis dešimtmetis ir šiandien, beje, yra neblogas projektinis automobilis arba priedas kolekcijai.

Bet sugrįžkime prie šio modelio vardo. Tuo metu Mitsubishi savo modelius vadino su arkliais susijusiais vardais – tai turėjo simbolizuoti veržlumą ir jėgą. Štai garsusis Colt nebuvo pavadintas ginklų gamintojo vardu. Angliškas žodis colt nurodo jauną vyriškos lyties kumeliuką – supraskite, eržiliuką. Mitsubishi Eclipse savo vardą pasiskolino iš legendinio 18-ojo amžiaus grynakraujo lenktyninio žirgo, kuris laimėjo visas savo lenktynes. Starion vardas taip pat yra susijęs su arkliais ir egzistuoja dvi versijos, kaip.

Mitsubishi Starion vardą galėjo gauti ir dėl japonų akcento. (Jeremy, Wikimedia(CC BY 2.0)

Pirmoji versija, kurią pakartojo ir garsusis automobilių pasaulio žurnalistas Jeremy Clarksonas, yra susijusi su japonišku akcentu. Japonams sunku ištarti raidę L – tokio garso japonų kalboje tiesiog nėra. Taigi, sklando gandai, kad Mitsubishi savo automobilį norėjo pavadinti žodžiu Stallion, reiškiančiu eržilą. Tačiau tuomet telefoninių pokalbių metu dėl to japoniško akcento modelio vardas po truputį pasikeitė į Starion. Ši nepatvirtinta teorija teigia, kad tuomet Mitsubishi tiesiog liko prie tokio neįprasto vardo – jis pasirodė esąs dar skambesnis nei Stallion. Juolab, kad patiems japonams jį ištarti buvo lengviau.

Tačiau oficiali Mitsubishi Starion vardo istorija yra kitokia. Gamintojas teigia, kad Starion – tai Star of Arion (Ariono žvaigždė) trumpinys. Graikų mitologijoje buvo toks nemirtingas kalbantis žirgas Arionas. Tai buvo ypatingas dievų išveistas gyvūnas, ant kurio sėsti galėjo tikrai ne bet kas. Taigi, Mitsubishi pasirinko tokį mitinį vardą, tačiau, matyt, tiesiog Mitsubishi Arion neskambėjo, todėl buvo pasirinktas Starion vardas.

Starion 4WD – keturiais ratais varoma sportinė versija, kuri buvo kuriama raliui. Šis automobilis prototipo stadijos neperžengė, nes Group B klasė buvo panaikinta. (Mitsupicture, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Gali būti, kad abi versijos yra bent iš dalies teisingos – kas dabar pasakys. Kitų markių Starion versijos buvo vadinamos Conquest – Chrysler Conquest, Dodge Conquest ir Plymouth Conquest. Tačiau Starion vardas skamba žymiai geriau. Mitsubishi nutraukė Starion gamybą dar 1989 metais. Taigi, net paskutiniams pagamintiems Starion šiemet sukanka 30 metų.



Taip pat skaitykite:

Ką reiškia garsiausių markių pavadinimai?

Ar teisingai tariate markių pavadinimus?

10 linksmų faktų apie automobilius;

Vienetinis Phantom Corsair net neturėjo rankenėlių;

Kodėl senieji Bentley neturi slenksčių?

Ar atpažįstate šį Volkswagen automobilį? Tokių mūsų kraštuose nebūna;

Kodėl Citroën DS vairas turėjo tik vieną stipiną?

Ferrari 308 GTB Vetroresina numerio apšvietimas yra sumontuotas nuimame variklio dangtyje, bet jokių laidų ten nėra;

Pirmojo Lamborghini Countach karta turėjo periskopą.

Mercedes-Benz pristatė porą naujo tipo oro pagalvių – kada nors šie įrenginiai ženkliai pagerins automobilių saugumą

Mercedes-Benz pristatė porą naujo tipo oro pagalvių – kada nors šie įrenginiai ženkliai pagerins automobilių saugumą

Mercedes-Benz yra viena iš didžiausių inovatorių automobilių saugumo srityje. Šios markės automobiliai vieni iš pirmųjų buvo siūlomi su trijų taškų saugos diržais, oro pagalvėmis, ABS ir kitomis saugumo sistemomis. Dabar Mercedes-Benz galvoja, kaip automobilių keleivius ateityje dar labiau apsaugoti nuo avarijose patiriamų sužalojimų. 2019-ųjų Automobilių saugumo konferencijoje Eindhovene Mercedes pristatė kelias įdomias oro pagalvių koncepcijas.

Mercedes-Benz inžinieriai GLE pagrindu sukūrė sukūrė naują ESF (Experimental Safety Vehicle) prototipą, skirtą pademonstruoti ateities saugumo technologiją. Šis prototipas gali pasigirti autonominio vairavimo sistema, įdomios formos vairu ir pažangiomis elektroninėmis saugumo sistemomis. Tačiau šįkart pažvelkime į porą įdomių oro pagalvių koncepcijų.



Nauji automobiliai ir taip turi daugybę oro pagalvių – šalia pagrindinių, sumontuotų vairo centre ir priešais priekyje sėdintį keleivį, yra ir užuolaidinės, šoninės ir keliams skirtos pagalvės. Gale keleivius taip pat saugo šoninės saugos pagalvės, tačiau priešais juos sumontuoti tokį įtaisą yra gana sudėtinga. Priekinių sėdynių padėtis yra reguliuojamą, jos pačios yra gana toli nuo gale sėdinčių keleivių, o įprastos oro pagalvės šios erdvės užpildyti negali. Tačiau Mercedes-Benz sugalvojo, kaip šią problemą išspręsti.

Kaip ir galite nujausti, naujos kartos oro pagalvės, kurios saugos gale sėdinčius keleivius, bus montuojamos į priekinių sėdynių atlošų nugarėles. Šios oro pagalvės bus išties didelės ir tai savaime yra didelis iššūkis – kuo didesnė oro pagalvė, tuo daugiau  jai reikia laiko prisipūtimui. Mercedes inžinieriai sugalvojo sukurti vamzdinę oro pagalvę, kuri sudarytų savotišką karkasą. Jo tarpą užpildytų pasyvi oro pagalvė – medžiaga, kuri būtų tiesiog ištempiama tarp aktyvios oro pagalvės rėmo. Taip šis įtaisas užpildytų tą didelį tarpą tarp gale sėdinčio keleivio ir priekinės sėdynės. Mercedes-Benz skaičiuoja, kad tokia oro pagalvė priekinio susidūrimo metu net 30 % sumažintų gale sėdinčių keleivių kaklams ir nugaroms tenkančias apkrovas.

Vientisos tokio dydžio saugos pagalvės užtruktų, kol išsiskleistų, todėl nėra naudojamos. (Daimler nuotrauka)

Didelių eismo įvykių metu gale sėdinčius keleivius vietoje išlaiko saugos diržai, tačiau inercijos veikiami kūnai vis tiek greitai juda pirmyn. Taip žmonės dažnai patiria nugaros ir kaklo traumas. Jos yra itin pavojingos, ypač vaikams – jie yra gležnesni ir mažesni. Atloše sumontuota saugos oro pagalvė apsaugotų keleivių stuburus, sprandus ir, kai kuriais atvejais, veidus.

Aktyvi saugos oro pagalvė suformuoja rėmą, kurį užpildo aplinkos oru prisipildanti medžiaga. (Daimler nuotrauka)

Kita įdomi idėja – priekinius keleivius apkabinančios oro pagalvės. Šoninės oro pagalvės jau seniai egzistuoja – įprastai jos montuojamos į centrinį statramstį bei virš šoninių langų. Visa tai reiškia, kad šoninių saugos pagalvių efektyvumas priklauso ir nuo sėdynės padėties. Mercedes-Benz užsimojo tai pakeisti ir pristatė keleivį apkabinančias saugos pagalves. Jos išsiskleidžia abejose atlošo pusėse, iš esmės sustabdydamos pavojingą nekontroliuojamą keleivio kūno judėjimą.

Kartu šių sparnų tūris yra 40 litrų – šios oro pagalvės efektyvumas nepriklauso nuo sėdynės padėties. (Daimler nuotrauka)

Kartu šių pagalvių tūris siekia 40 litrų, jos neleidžia keleiviui trankytis į automobilio dureles, centrinę konsolę ir, žinoma, vairuotoją. Tačiau geriausia tai, kad ši oro pagalvė veikia nepriklausomai nuo keleivio sėdynės padėties. Tokia oro pagalvė būtų skirta tik priekyje sėdinčiam keleiviui – vairuotojui ji nėra būtina.

Mercedes-Benz jau atlikinėja naujų oro pagalvių bandymus. Jei jų rezultatai bus teigiami, jau netolimoje ateityje šie išradimai pasieks serijinės gamybos automobilius.



Taip pat skaitykite:

Ir kai kurie lėktuvai jau turi oro pagalves;

Kodėl Citroën C4 vairo vidurinė dalis nesisukiojo kartu su išorine?

Keturi automobiliai viename – Mercedes-Benz VRC buvo tarsi šveicariškas peilis;

Futuristiškasis 1992-ųjų Mercedes-Benz EXT-92 siūlė daugybę privalumų;

Mercedes-Benz markė kadaise žymėjo ir traktorius.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.