Labiausiai nubučiuotas veidas pasaulyje – kaip paskendusi Paryžiaus mergina virto nemirštančia legenda?

Labiausiai nubučiuotas veidas pasaulyje – kaip paskendusi Paryžiaus mergina virto nemirštančia legenda?

L’Inconnue de la Seine – Senos Nežinomoji. Taip pavadinta neidentifikuota mergina, 19 amžiaus pabaigoje iš upės ištraukta Paryžiuje. Nuskendusi L’Inconnue iš tiesų nebuvo ypatinga – skenduolių didžiuliame mieste visada pasitaikydavo. Tačiau Paryžiaus morgo darbuotojus ji sužavėjo grožiu, todėl buvo nuspręsta pagaminti mirties kaukę. Taip L’Inconnue tapo legenda, kurią galbūt netiesiogiai esate bučiavę ir jūs.

Skamba tikrai šiurpiai, tačiau L’Inconnue istorija turi tiek sluoksnių, kad visus juos ir sunku būtų aprėpti. Ši skenduolė niekada nebuvo atpažinta, nors buvo spekuliacijų, kas ji galėjo būti. Ant jos kūno nepastebėta jokių smurto žymių, todėl buvo nuspręsta, kad ji nusižudė. Specialistai manė, kad jai – maždaug 16 metų, tačiau tiksliai to nustatyti nebuvo įmanoma. Visgi L’Inconnue mirties kaukė tapo nemaria legenda.



Sustingęs L’Inconnue kūnas šypsojosi. Bent jau taip pasakojama, nors nieko šioje istorijoje negalima patikrinti. Jos oda buvo švelni ir lygi, o veidas atrodė labai ramiai. Net ir mirties kaukė atrodė kaip meno kūrinys, kuriuo ji, beje, ir tapo.

L’Inconnue de la Seine – Senos Nežinomoji, tapusi legenda, meno personažu ir labiausiai nubučiuotu veidu pasaulyje.

L’Inconnue veido liejiniai buvo pardavinėjami ir tiesiog dievinami prancūzų bohemoje. Mergina tapo miestiečių kalbų subjektu – vieni bandė atspėti, kokią socialinę padėtį ji galėjo užimti, kiti savo galvose kūrė galimas savižudybės priežastis. Pasirodė įvairios L’Inconnue mirties kaukės reprodukcijos, statulėlės, piešiniai, nuotraukos. L’Inconnue tapo mados ir meno veidu.

Senos Nežinomoji įkvėpė visą eilę meno kūrinių. Apie ją rašė anglų, rusų, prancūzų, vokiečių, amerikiečių rašytojai, užuominos apie L’Inconnue pasirodė balete, spektakliuose, filmuose. Nežinomu būdu L’Inconnue tapo ir mados ikona – į legenda tapusią mirties kaukę lygiavosi ir garsios vokiečių aktorės. L’Inconnue tapo pasauliniu fenomenu, kurio tikrojo vardo niekas nežino. Tačiau žino, kad L’Inconnue turi labiausiai nubučiuotą veidą pasaulyje.

Pirmos pagalbos manekenai, kuriuos tikriausiai esate naudoję ir jūs, paplito maždaug 20 amžiaus viduryje. 1958 metais tokį manekeną širdies masažo ir dirbtinio kvėpavimo treniruotėms sukūrė austrų medikas Peteras Safaras ir medicininės įrangos gamintojas Asmundas Laerdalas. Vėliau pasirodę manekenai buvo šio kūrinio kopijos. Ir, kaip galite įsivaizduoti, Safaras manekeno veidą sukūrė pagal L’Inconnue atvaizdą.

Pirmosios pagalbos manekenas, kuris kadaise buvo sukurtas įkvėpimo semiantis iš Senos Nežinomosios. (Phil Parker, Wikimedia(CC BY 2.0)

Visgi L’Inconnue supo ir skeptikų kalbos. Istorijos neįmanoma patikrinti, todėl visada yra abejojančių jos autentiškumu. Kai kurie mano, kad tokia veido išraiška negyvam žmogui yra nenatūrali ir kaukė buvo sukurta naudojant gyvą modelį. Kiti pastebi, kad kai kurie bruožai verčia abejoti nuskendusios merginos versija. Taip pat yra manančių, kad ta kaukė buvo mirusios pomirtinių kaukių gamintojo dukros. Niekas nežino, tačiau juk tai yra legendos dalis – labiausiai nubučiuotas veidas pasaulyje priklauso Senos Nežinomajai.



Taip pat skaitykite:

Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Karai vyksta dėl įvairių priežasčių. Karas – tai kraštutinis tarptautinių santykių įrankis, kurio geriau išvengti. 1932 metų pabaigoje Australijoje įvyko labai keistas karinis konfliktas, kurio nugalėtojais vis dar laikomi emu paukščiai. Kas nutiko, kad kulkosvaidžiais ginkluotos pajėgos nusprendė pulti neskraidančius paukščius ir vis tiek pralaimėjo?

Emu – tai maždaug 170 cm ūgio ir 40-55 kg svorio neskraidantys paukščiai, gyvenantys Australijos pusdykumėse. Emu, kartu su kengūromis ir koalomis, yra laikomi Australijos simboliais, tačiau šie paukščiai kamuoja ūkininkus – jie dažnai maitinasi pasėliais. Tai, aišku, ūkininkus erzina, bet ar žala tikrai tokia didelė, kad reikėtų skelbti karą?



Po Pirmojo pasaulinio karo Australijoje padaugėjo ūkininkų. Karo veteranams buvo duota žemės, kad šie galėtų prasimaitinti ir turėtų gerą pragyvenimo šaltinį. Tuo pačiu padaugėjo maisto ir kitiems Australijos gyventojams, padidėjo dirbamos žemės plotai. Viskas ėjosi neblogai, tačiau 1929 metais užklupo ekonominė krizė. Ūkininkai buvo raginami didinti kviečių auginimo apimtis – jiems netgi žadėtos subsidijos, kurių jei taip niekada ir negavo. Situacija prastėjo keletą metų, kai 1932 metų pabaigoje ūkininkai ėmė atvirai grasinti savo kviečių apskritai neparduoti.

Emu – greiti bėgikai ir stebėtinai atsargūs paukščiai. (Jimmyvandewall, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Tuo tarpu emu gyveno sau įprastą gyvenimą ir apie ekonominę krizę nežinojo. Šie paukščiai migruoja po poravimosi sezono, todėl vienu metu į Vakarų Australijos ūkiuose paplito maždaug 20 tūkstančių emu. Jie greitai susidomėjo ūkininkų vandeniu ir javais. Emu kniso žemę, naikino pasėlius ir laužė tvoras. Pro tarpus tvorose į javų laukus patekdavo triušiai ir kiti graužikai. Ūkininkai negalėjo pakęsti tokios situacijos, todėl kreipėsi į gynybos ministrą
George Pearce. Buvę kareiviai sutarė, kad į jų žemes atkeliaus apmokyti kariai su Lewis kulkosvaidžiais, o ūkininkai jiems suteiks pastogę ir padengs amunicijos kaštus.

Manote, kad žodis karas yra per daug rimtas apibūdinti šiai misijai? Galbūt, tačiau dislokuotoms Australijos pajėgoms vadovavo artilerijos majoras G.P.W. Meredithas. Prie jo prisidėjo dar pora karių, kiekvienas turėjo savo Lewis kulkosvaidį, visa komanda gavo 10 000 šovinių. Teko laukti, kol baigsis liūtys, bet lapkričio 2 dieną karas pagaliau prasidėjo.

Lewis kulkosvaidis nebuvo labai efektyvus prieš emu.

Pirmiausia vyrai pajudėjo į dabar nebeegzistuojantį Kampiono miestą, kuriame buvo pastebėti 50 emu. Kulkosvaidininkai giliau įkvėpė ir pasigirdo pirmieji Didžiojo emu karo šūviai. Tik niekas nuo jų nežuvo – paukščiai buvo per toli. Su vietinių pagalba pavyko paukščius įvilioti į pasalą, tačiau ir čia jie išsiskirstė smulkiomis grupelėmis ir sumaniai vengė šūvių. Pavyko nušauti kelis paukščius. Lapkričio 4 dieną buvo paspęsta dar viena pasala prie užtvankos, kur buvo pastebėtas 1000 emu paukščių būrys. Visgi užsikirtus kulkosvaidžiui pavyko nudobti tik 12.

Karo auka vietinio ūkininko rankose.

Vėliau emu medžiotojai pasuko į pietus, kur, kaip jiems pasakojo vietiniai, paukščiai mažiau bijo žmonių. Tačiau ir jie mikliai vengė šūvių ir didesnių laimėjimų pasiekti nepavyko. Vyrai pastebėjo, kad emu grupės turi hierarchinę struktūrą – aukščiausias lyderis stovėdavo ir žvalgydavosi, kai kiti grupės paukščiai naikino ūkininkų laukus. Emu lyderis pranešdavo apie artėjantį pavojų ir paukščiai sugebėjo išlaikyti atstumą, kuris buvo ilgesnis nei efektyvus kulkosvaidžio veikimo nuotolis.

Kariai tapo tokie desperatiški, kad kartą kulkosvaidį sumontavo ant sunkvežimio. Tai nebuvo labai efektyvu, nes sunkvežimis buvo lėtesnis už emu, o kulkosvaidininkas negalėjo šaudyti dėl stipraus kratymo. Lapkričio 8 dieną operacija buvo sustabdyta – Australijos pajėgos iššovė 2500 kulkų, bet nušovė daugiausia kelis šimtus paukščių.

Lapkričio karštyje emu tik dar labiau suįžūlėjo ir tūkstančiais puolė kulkosvaidžiais nebesaugomus ūkininkų laukus. 12 dieną operacija buvo atnaujinta. Šįkart ėjosi geriau – per pirmas dienas pavyko nudobti 40 paukščių, o vėliau – maždaug po 100 emu per savaitę. Gruodžio 10 dieną operacija ir vėl buvo sustabdyta. Karininkas Meridithas raportavo, kad buvo nudobti 986 emu paukščiai, iššauta 9860 kulkų. Statistika gerai neatrodė – 10 kulkų vienam sumedžiotam paukščiui. Tačiau Meridithas tikino, kad daug emu turėjo žūti vėliau nuo patirtų sužeidimų.

Emu karą laimėjo – jų populiacija ir toliau augo, jie ir toliau maitinosi žemdirbių pasėliais. (Chudditch, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kas laimėjo karą? Emu – tai žinome, nes ūkininkai vėl prašė pagalbos 1934, 1943 ir 1948 metais. Tik jos jau nesulaukė. Vietoj to už sumedžiotus paukščius siūlytos premijos ir vietiniai ūkininkai juos šaudė patys. Taip pat pradėtos naudoti geresnės tvoros, o emu populiacija ir toliau augo. Kažin, ar jie žino apie savo laimėtą karą, bet australai tikrai prisimena apie pralaimėtą.



Taip pat skaitykite:

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Saldi mirtis – melasos potvynis, kuris nusinešė 21 gyvybę ir sužeidė dar 150 žmonių

Saldi mirtis – melasos potvynis, kuris nusinešė 21 gyvybę ir sužeidė dar 150 žmonių

Reikalavimai saugumui kuriami tikrai ne be reikalo. Šiais laikais statiniai yra tikrinami, kad būtų tvirti ir tinkamai atliktų savo funkciją. Nelaimių vis tiek pasitaiko, tačiau aplaidumo vis mažėja būtent dėl griežtų reikalavimų. Štai 1919 metų sausio 15 dieną Bostone, JAV, įvyko didžiulis melasos potvynis, nusinešęs 21 gyvybę. Bet kodėl tai įvyko? Ir kaip po to reikėjo išvalyti teritoriją?

Nežinantiems – melasa yra šalutinis cukraus gamybos produktas, dažnai naudojamas maistui gaminti. Melasa yra ir garsiojo Vorčesterio padažo sudedamoji dalis, taip pat yra naudojama visoje eilėje gėrimų. Tai – tiršta, klampi ruda masė, į kurią pasinerti tikrai nenorėtume.



Purity Distilling Company ir melasos gamino etanolį. Didelė melasos saugykla stovėjo Bostone prie Keany aikštės. 15 metrų aukščio ir 27 metrų skersmens saugykloje tuo metu buvo 8,7 milijonai litrų melasos. Tačiau pati plieninė saugykla turėjo problemų.

Nelaimingoji melasos saugykla – ji buvo nudažyta rudai, maskuojant pro plyšius tekančią masę.

Ji buvo pastatyta tik prieš kelerius metus ir niekada nebuvo deramai išbandyta. Nors jau tuomet buvo priimta, kad tokie statiniai turi būti testuojami prieš darbą, bandymai su vandeniu nebuvo atlikti. Niekas netikrino plieninių lakštų siūlių ir neieškojo nutekėjimų. Rezultatas – vos pastačius šią vertikalią cisterną per siūles ėmė varvėti melasa. Vietiniai gyventojai ją rinko ir nešė namo, bet kompanijai nepatiko ne prarandama žaliava, o naujo statinio vaizdas – jis atrodė purvinas. Todėl problema buvo išspręsta paprastai – saugykla buvo nudažyta rudai.

Iki nelaimės saugykla buvo pripildyta vos 8 kartus, todėl net ir praktiškai ji niekada nebuvo išbandyta. Lemtingą 1919-ųjų sausio 15 dieną temperatūra lauke pakilo iki -4 laipsnių šalčio. Fermentuojama melasa išskiria nemažai anglies dvideginio, todėl viduje kilo slėgis. Pakilusi temperatūra jį dar labiau didino. Galiausiai įvyko katastrofa – saugykla sugriuvo maždaug 12:30, kai aikštėje buvo nemažai žmonių.

Per aikštę 56 km/h greičiu nusirito 8 metrų aukščio banga. Melasa ritosi su tokia jėga, kad nuo pamatų buvo nustumti keli pastatai, stipriai apgadinta iškelto geležinkelio konstrukcija. Keli kvartalai buvo užtvindyti 60-90 cm gylio melasa. Lipni masė, kuri buvo gana skysta saugykloje, išplitusi tokiame plote atvėso ir kietėjo.

Didžiojo Bostono melasos potvynio nelaimės vieta – matyti sugriauti pastatai, nuolaužos ir įlanka, į kurią lipni masė vėliau ir buvo nuplauta.

Žmonės matė kaip tamsioje masėje klimpsta žirgai ir šunys. Ji nebuvo labai gili, bet įstrigę gyvūnai negalėjo atsikelti. Žmonės buvo nunešti melasos bangos, kuri juos mėtė į pastatus ir traiškė. Nemažai jų tiesiog užduso po lipnia mase, o juos išgelbėti trukdė vėstančios melasos klampumas. Žuvo 21 žmogus dar 150 buvo sužeisti. Kosulys nuo saldžių garų tapo įprastu tos Bostono dalies garso takeliu.

Apgriauta iškelto geležinkelio konstrukcija – banga per miestą keliavo su didžiule jėga.

Prie gelbėjimo ir žuvusiųjų ištraukimo prisidėjo Bostono policija, JAV karinės pajėgos, Raudonasis Kryžius ir daugybė savanorių. Brisdami per atvėsusią melasą žmonės sunkiai skynėsi kelią prie įstrigusių kūnų ir gyvųjų. Netoli įvykio vietos buvo pastatyta laikina lauko ligoninė, gydytojai dirbo ištisą parą. Po keturių dienų operacija buvo nutraukta ir prasidėjo valymo darbai. Dauguma žuvusiųjų buvo taip storai padengti stingstančia melasa, kad juos buvo sunku atpažinti.

Gelbėjimo operacijai trukdė pati melasa, kuri buvo lipni ir tiršta.

Melasa sūriu jūros vandeniu buvo plaunama tiesiai į vandenyną. Ieškant geresnių išeičių naudotas ir smėlis, kuris turėjo melasą sugerti. Pagrindinę įvykio teritoriją valė 300 žmonių, tačiau darbai vis tiek užtruko kelias savaites. Į įlanką nuplauta melasa vandenį nudažė rudai – tai buvo matyti iki pat vasaros. Bet bėdos nesibaigė kelias savaites – prie valymo darbų prisidėję žmonės, gelbėtojai ir smalsuoliai savo batais netyčia išnešiojo lipnią masę po visą Bostoną. Buvo sako, kad visas miestas po nelaimės buvo lipnus ištisus metus.



Taip pat skaitykite:

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai

Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai

Laivais sunku nesižavėti. Daug rašome apie lėktuvus, kurie daugeliui kelia susižavėjimą, tačiau laivai yra ne ką mažiau įdomūs. Juos žmonės vienos kelionės metu praleidžia tiek daug laiko, kad pats laivas tampa savo istorijos veikėju. Juk net vardai jiems suteikiami. Tačiau ne visų laivų istorijos baigiasi vienodai – kartais net neaišku, kur jie dingsta.

1914 metais Geteborge Švedijoje į pasaulį buvo paleistas naujas 70 metrų ilgio garlaivis Ångermanelfven. Gražiu šį laivą buvo sunku pavadinti, tačiau tais laikais jis buvo tikras darbinis arklys, su prekėmis kursavęs tarp Hamburgo ir Švedijos uostų. Aišku, jau visai netrukus po Ångermanelfven gimimo prasidėjo Pirmasis Pasaulini karas, gerokai pakoregavęs ir šio laivo gyvenimo planą.



Karo metu Ångermanelfven vis dar plukdė krovinius, tačiau vos jam pasibaigus jis buvo perduotas Jungtinei Karalystei, kaip kompensacija už karo metu patirtus laivybos nuostolius. 1921 metais Ångermanelfven pateko į Kanados Hudson’s Bay Company rankas ir buvo pervadintas į Baychimo. Atnaujintas laivas buvo įkurdintas Škotijoje, Ardrosane, ir per kelerius metus įvykdė 9 sėkmingas keliones palei šiaurinę Kanados pakrantę. Baychimo gabeno kailius, kurie tais laikais buvo labai brangūs ir verti gana pavojingų kelionių šiaurės Atlante. 1928 metais laivas užplaukė ant seklumos netoli Aliaskos, bet greitai buvo išgelbėtas ir darbavosi toliau iki lemtingų 1931 metų.

1931 metų spalio 1 dieną Baychimo įstrigo poliariniame lede. Įgula pabandė išlaisvinti laivą, tačiau nusprendė verčiau gelbėtis ir pėsčiomis nužingsniavo iki Utkiagviko miesto Aliaskoje, kur dvi dienas slėpėsi nuo šalčio. Per tą laiką Baychimo iškrėtė pokštą – išsilaisvino ir nudreifavo tolyn. Visgi, be įgulos gyvenęs laivas toli pasprukti negalėjo ir buvo sučiuptas, žmonės sulipo atgal ir norėjo tęsti kelionę, bet spalio 8 dieną laivas ir vėl įstrigo. Laivo savininkė atsiuntė gelbėjimo orlaivį ir į krantą parskraidino 22 įgulos narius. 12 liko su Baychimo ir ketino išlaukti visą žiemą – laivo juk negalima palikti. Tačiau dėl saugumo netoli Baychimo buvo pastatytas medinis būstas, kuriame ir glaudėsi kapitonas su bendražygiais. Lapkričio 24 dieną pakilo pūga, o po jos Baychimo jau nebebuvo matyti.

Lede įstrigęs SS Baychimo 1931 metais. (Aldus Books London, Wikimedia)

Kapitonas nusprendė, kad laivas nuskendo, tačiau vos po kelių dienų inuitų medžiotojas atskleidė, kad Baychimo matė maždaug 75 km nuo tos vietos, kur jis anksčiau buvo įstrigęs. Įgula užsispyrusiai sekė laivą, kol galiausiai jį surado. Ledas ir pūga jį stipriai apgadino, o ir ankstesnių incidentų randai vėl buvo ryškūs. Buvo nuspręsta, kad gelbėti laivo nebėra prasmės, todėl iš jo buvo pašalinta viskas, kas turėjo vertės. Baychimo buvo apleistas, tikintis, kad tai yra paskutinė jo žiema. Priminsime, kad tai – 1931 metų įvykiai.

Baychimo atsisakę nuskęsti ir po kelių mėnesių buvo pastebėtas ramiai dreifuojantis į rytus. Kovą laivą pastebėjęs keliautojas stebėjosi gera Baychimo būkle – net neatrodė, kad jam gresia nuskendimas. Baychimo ramiai tęsė savo kelionę be žmonių, kai 1932 metų rugpjūčio mėnesį laive išsilaipino 20 vyrų. Jie galvojo apie laivo pardavimą į metalo laužą, bet juk jis vis dar turėjo savininką. Hudson’s Bay Company 1933 metų rugpjūtį išgirdo apie tai, kad Baychimo vis dar nenuskendo, tačiau tuomet laivas buvo per toli, kad jį būtų galima parplukdyti ir deramai nurašyti.

Baychimo gyveno ne be reikalo. 1933 metų kovą laive išsilaipino grupė Aliaskos čiabuvių, kurie Baychimo net 10 dienų slėpėsi nuo pūgos. Galima sakyti, laivas juos išgelbėjo. Paskutinį kartą žmogus ant Baychimo denio stovėjo 1939 metais, kai kapitonas Hughas Polsonas norėjo nutempti laivą į metalo laužą. Po to skirtingi žmonės dar bandė pagauti Baychimo, bet laivas taip ir plaukiojo vienas. Paskutinį kartą jis buvo pastebėtas įšalęs į ledą 1969 metais. Visus 38 metus, kol buvo apleistas Baychimo sukiojosi palei Aliaskos ir Kanados krantus. Bet jas jam nutiko po to?

Kur dabar yra Baychimo? Niekas nežino. Spėjama, kad ledas galiausiai padarė pakankamai didelius pažeidimus ir Baychimo nuskendo. Tačiau tiksli vieta ir laikas iki šiol nėra žinomi. 2006 metais Aliaskos valdžia pradėjo plataus masto tyrimą, kad Baychimo būtų surastas, tačiau to padaryti taip ir nepavyko. Yra spėjančių, kad Baychimo gali dreifuoti iki šiol, tačiau tai, kad jis nebuvo pastebėtas beveik 50 metų, leidžia spėti, kad jis jau nebeplaukioja. Ir tai yra gana liūdna laivo istorijos pabaiga.



Taip pat skaitykite:

Kas nutinka, kai kruiziniame laive miršta žmogus?

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

10 faktų apie kruizinius laivus, kurių galbūt nežinojote;

Jei nebūtų nuskendęs, ar Titanikas plaukiotų ir šiandien? 

Kiek automobilių telpa didžiuliame vandenynų autovežyje?

Kodėl laivai po vandeniu turi apvalią atsikišusią nosį?

Žaibo smūgis – kokius sužeidimus iš tiesų patiria žaibo pakirsti žmonės?

Žaibo smūgis – kokius sužeidimus iš tiesų patiria žaibo pakirsti žmonės?

Kasmet žaibas nusineša bent kelias gyvybes. Pakilusios audros gena žmones po aukštais medžiais, žaibai kartais išsirenka ir namus ar net pavienius žmones. Tai – siaubinga gamtos stichija, nuo kurios tikrai būtina saugotis. Tačiau kokius sužeidimus iš tiesų palieka žaibo iškrova? Kaip kai kurie žmonės išgyvena ir tiesioginį smūgį?

Savaime aišku, kad žaibo iškrova yra pakankamai stipri žmogui nužudyti. Tokių atvejų pasitaiko kiekvienais metais. Nemažai šių nelaimių įvyksta ne dėl tiesioginio smūgio į žmogų, o į šalia esančius vandens telkinius ar medžius. Žmonės žūva ir dėl žaibo sukeltų gaisrų. Tai tikrai nėra juokas – nuo žaibo būtina saugotis.



Žaibas, kaip ir bet kokia kita elektros iškrova, ieško tiesiausio ir lengviausio kelio į žemę. Žmogui stovint po medžiu, iškrova gali peršokti nuo medžio į žmogų, nes mūsų kūnuose tiesiog yra daugiau drėgmės. Todėl žaibo smūgis į šalia stovintį medį gali sukelti ir padarinius, panašius į tiesioginę iškrovą.

Beje, nemažai žmonių yra išgyvenę tiesioginius žaibo smūgius. Tai įmanoma todėl, kad kartais žaibo iškrova žemyn nukeliauja šlapia oda ar net drabužiais, apeidama gyvybinius organus. Tačiau sužeidimų išvengti neįmanoma – beveik visi žaibo smūgį patyrę žmonės netenka sąmonės ir stipriai nudega. Skaičiuojama, kad žaibo temperatūra siekia 28 tūkstančius laipsnių pagal Celsijų – žaibas yra penkis kartus karštesnis už Saulės paviršių. Nors žaibo iškrova trunka labai trumpai, to pakanka sukelti stiprius nudegimus. Kartais suradus negyvą žmogų būtent pagal nudegimus ir vadinamąjį Lichtenbergo raštą suvokiama, kas jam nutiko.

Žaibas yra 5 kartus karštesnis už Saulės paviršių. (Fir0002, Wikimedia)

Lichtenbergo raštas – tai tarsi žaibo formos piešinys, kuris atsiranda ant odos po žaibo smūgio. Manoma, kad Lichtenbergo raštą sukuria sprogę paviršiniai kapiliarai. Jei žmogus lieka gyvas, šis piešinys nuo jo odos pasišalina per kelias dienas, o štai nudegimų žymės dažnai palieka randus visam gyvenimui.

Šalia nudeginimų patiriama ir mechaninė trauma – žaibo smūgis iš tikrųjų yra smūgis. Didelis karštis gali staiga išplėsti plaučiuose esantį orą, taip stipriai juos pažeisdamas. Pats žaibas sukuria ir stiprią akustinę bangą, kurią mes girdime kaip griaustinį. Ši banga gali sukelti smegenų sutrenkimą ir ausų bugnelių pažeidimus, net kai žaibas trenkia tik kur nors netoliese.

Mokslininkai yra atlikę eksperimentus su avimis, kurie parodė, kad žaibas yra linkęs į kūną įeiti per veido ertmes – burną, nosį, akis. Kelios iškrovos susijungia už kvėpavimą atsakingame smegenų centre ir jį, galima sakyti, išjungia. Šie eksperimentai parodė, kad žaibo aukos gali paprasčiausiai uždusti ir dirbtinis kvėpavimas yra tinkama taktika šiems žmonėms padėti. Elektros iškrova taip pat gali sustabdyti širdį, todėl būtina greitai suteikti pagalbą – imtis širdies masažo. Liesti žaibo pakirstą žmogų galima iš karto – jo kūnas krūvio neišlaiko ir jam galima iš karto suteikti pagalbą.

Išgyvenę žmonės dažnai kenčia nuo visą gyvenimą lydinčių neurologinių problemų. Juos lydi suprastėjusi atmintis, juslės, kartais depresija, paranoja, nuotaikų kaitos sutrikimai. Stipriau gali nukentėti ir širdis, ausys bei akys. Nemažai žaibo nutrenktų žmonių turėjo iš naujo mokytis vaikščioti ar liko dalinai suparalyžiuoti.



Taip pat skaitykite:

10 įdomių faktų apie orus;

Kas nutinka, kai į lėktuvą trenkia žaibas?

Kodėl žinduoliai neturi ratų?

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.