Kas nutiktų, jei skrendančiame lėktuve mirtų keleivis? Deja, bet kartais taip būna

Kas nutiktų, jei skrendančiame lėktuve mirtų keleivis? Deja, bet kartais taip būna

Kelionės dažniausiai yra džiugi gyvenimo patirtis, nebent jų metu atsitinka kas nors blogo. Ar kada skrisdami lėktuvu susimąstėte, kas nutiktų, jei vienas iš keleivių mirtų? Galbūt jūs apie tai nepagalvojate, bet oro linijos turi pasirengti ir tokiems nemaloniems nutikimams.

Deja, kartais keleiviai miršta skrydžio metu ir lėktuvai beveik niekada nebūna dėl to kalti. Žinoma, pasikeitęs slėgis, uždara erdvė ar tiesiog su kelionėmis susijęs stresas gali prisidėti prie ligų ar net mirties – būna, kad gydytojai kai kuriems žmonėms skristi apskritai nerekomenduoja. Visgi, mirtis nėra reta, todėl taip kam nors gali nutikti ir skrydžio metu. Ką tuomet darytų lėktuvo įgula? Ką reikėtų daryti su žmogaus kūnu, kuomet lėktuvas skrenda dešimties kilometrų aukštyje, o arti nėra jokio oro uosto?



Iš tikrųjų, nors tokie atvejai yra reti, procedūros yra numatytos. Tarptautinė oro transporto asociacija tokiais atvejais rekomenduoja kūną padėti į vietą, kur keleivių yra mažiausiai. Pavyzdžiui, į patį lėktuvo galą. Tam gali tekti keleivius persodinti, kad žmonėms nereikėtų sėdėti prie pat kūno. Velionis, aišku, yra pagarbiai uždengiamas antklode.

Kai kurie didesni lėktuvai, pavyzdžiui, Airbus A340, turi specialiai tam sukurtas didesnes spinteles, kuriose mirusysis gali būti padėtas labai saugiai. Dar daugiau – kai kurios oro linijos savo lėktuvuose specialiai tokiems atvejams turi keletą lavonmaišių. Visgi, dažniausiai kūnas tiesiog perkeliamas į neužimtą sėdynę, šalia kurios nesėdi daug keleivių, arba į verslo klasę, ir uždengiamas antklode.

Tačiau laisvų vietų lėktuve yra ne visada. Jei mirusio žmogaus nėra kur perkelti, jis gali būti paliktas savo vietoje. Keleiviams tuomet tektų sėdėti šalia mirusiojo, taip aviacijos istorijoje jau yra nutikę. Įgulos nariai pasirūpina, kad kūnas būtų laikomas pagarbiai ir saugiai, o tada kapitonas priima sprendimą, ar tupdyti lėktuvą artimiausiame oro uoste ar tęsti kelionę iki pabaigos.

Verslo klasėje yra daugiau vietos ir mažiau keleivių, todėl mirusio keleivio kūnas dažnai perkeliamas čia. (Alex Beltyukov, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Aišku, netoliese esantys keleiviai įprastai pastebi, kad jų bendrakeleivio sveikata sutriko. Įgula yra apmokyta suteikti pirmąją pagalbą, lėktuve yra defibriliatorius. Keleivių paklausiama, ar tarp jų yra gydytojas, o pilotai informuojami apie situaciją. Jie iš karto suranda artimiausią vietą, kur gali nutūpti, ir praneša ant žemės esantiems žmonėms, kad lėktuve yra žmogus, kuriam reikalinga skubi medikų pagalba. Tuomet greitoji medicininė pagalba budi pasiruošusi prie pakilimo tako.

Kartais labai ilgų skrydžių metu žmonės miršta miegodami arba jų tiesiog nepavyksta išgelbėti ir tampa aišku, kad jie yra mirę. Jei tik yra galimybė, pilotai nukreips lėktuvą į artimiausią oro uostą. Tačiau kartais tokių tiesiog nėra. Viena moteris, su vyru verslo klase skridusi iš Los Andželo į Oklandą, pastebėjo, kad jos miegantis vyras nekvėpuoja. Lėktuve buvęs medikas konstatavo vyro mirtį – jis mirė miegodamas ir visiškai neatkreipdamas į save dėmesio. Iki skrydžio pabaigos buvo likusios tik 4 valandos, artimų kitų oro uostų nebuvo. Todėl vyras buvo uždengtas antklode ir paliktas savo vietoje. Žmona likusias skrydžio valandas buvo šalia jo.

2007 metais skrydyje iš Londono į Naująjį Delį mirė 70 metų moteris. Ji buvo perkelta į pirmąją klasę, kur buvo apdėta pagalvėmis ir uždengta antklode, kad per daug nejudėtų. Du jos vaikai sėdėjo šalia kūno likusias 5 skrydžio valandas.

Mirtis yra neišvengiama ir gali ištikti bet kur. Lėktuvas tikrai nėra prasčiausia vieta sutikti savo gyvenimo pabaigą.



;

Daugiau klausimų apie civilinę aviaciją:

Kodėl oro linijų maršrutai nesidriekia virš Antarktidos?

Kas yra tos geltonos kilpos ant lėktuvo sparno?

Kodėl lėktuvų sparnai yra riesti į viršų?

Ar įmanoma pakelti stovinčio lėktuvo važiuoklę?

Kuris propelerinis lėktuvas yra greičiausias pasaulyje?

Dakaras – ne žaidimų aikštelė: 7 tragedijos, parodančios šių lenktynių pavojingumą (Video)

Dakaras – ne žaidimų aikštelė: 7 tragedijos, parodančios šių lenktynių pavojingumą (Video)

Dakaras – vienas pavojingiausių pasaulio sporto renginių. Tai – nuožmios lenktynės tiek prieš kitus žmones, tiek prieš gamtą. Iš tikrųjų, kad ir kaip liūdnai tai skambėtų, Dakaro ralio istorija yra pažymėta daugybės nelaimių ir tai nieko iš esmės nestebina – lenktynės yra tokios sudėtingos. Šiame straipsnyje vardiname 7 Dakaro tragedijas, sukrėtusias auto/moto sporto pasaulį.

Iš karto būtina pasakyti, kad vardiname ne didžiausias ar garsiausias tragedijas – jas lyginti tiesiog būtų neetiška. Pateikiame tiesiog 7 įdomias tragedijas, kurios atkreipė mūsų dėmesį. Daugiau įdomių faktų apie Dakaro ralį skaitykite šiame straipsnyje.



Dakaro sumanytojas  Thierry Sabine.  Thierry Sabine buvo išskirtinė asmenybė. Kartą pasiklydęs Tenerės dykumoje jis staiga sugalvojo, kad ta vieta yra puiki bekelės lenktynėms. Taip 1977 metais ir gimė Dakaro ralis, kurio organizavimui Sabine ir paskyrė likusius savo gyvenimo metus. 1986 metų sausio 14 dieną netikėtai kilusi smėlio audra nusinešė Sabine ir dar keturių žmonių gyvybes – juos skraidinęs sraigtasparnis atsitrenkė į smėlio kopą Malyje.

Thierry Sabine 1986-ųjų Dakaro ralyje. (Yelles M.C.A., Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Pascal Terry. Šis prancūzų motociklų lenktynininkas mirė savo pirmojo Dakaro metu 2009 metais. Antrajame etape Terry baigėsi degalai ir jis su Yamaha motociklu sustojo trasoje. Lenktynininkas organizatoriams išsiuntė pagalbos prašymą, tačiau šie neteisingai suprato situaciją, manydami, kad Terry jau yra stovykloje. Taip nutiko todėl, kad stovykloje iš tikrųjų buvo Pascalio brolis. Terry buvo rastas negyvas netoli savo motociklo, maždaug 3 dienos po jo dingimo. Mirties priežastis – plaučių edema. Beveik neabejojama, kad lenktynininką būtų pavykę išgelbėti, jei paieška būtų pradėta iš karto.

Fabrizio Meoni. Dakaras turi daug legendų ir tarp jų galima drąsiai įrašyti ir italų motociklininką Fabrizio Meoni, kuris ralį nugalėjo du kartus, dar kartą užėmė antrąją vietą ir du – trečiąją. 2005 metais 47-erių Meoni, kuris tuomet atstovavo KTM komandą, pateko į avariją netoli greičio ruožo pradžios. Nors Meoni susilaužė kaklą, buvo konstatuota, kad mirties priežastis buvo širdies smūgis. Tragedija įvyko 11 etapo metu, kiti motociklininkai išreiškė nenorą važiuoti 12-ame etape, todėl jis buvo atšauktas.

Laurent Gueguen. Prancūzas 1996 metais vairavo Mercedes-Benz, teikusį techninę pagalbą Citroën komandai. Ekipažas pateko į labai skaudžią padėtį, kai nuvažiavo maždaug 400 metrų nuo pažymėtos trasos. Dėl teritorijoje vykusio Maroko karinių pajėgų ir sukilėlių karinio konflikto, čia buvo likusių minų. Ant vienos Guegueno vairuojamas sunkvežimis ir užvažiavo. Sprogimas jį apvertė, prasidėjo gaisras, nusinešęs Guegueno gyvybę. Kiti du įgulos nariai spėjo išsigelbėti.

 

 Yasuo Kaneko. Įprasta manyti, kad Dakaras pavojingas dėl gamtos ir tolimų distancijų. Tačiau iš tikrųjų pavojai slypi visur. Japonų motociklininkas  Yasuo Kaneko žuvo Prancūzijoje, Seto miesto gatvėje, 1986 metais. Tuomet ralis vis dar vykdavo iš Europos į Dakarą. Avariją sukėlė galimai neblaivus vietinis automobilio vairuotojas.

Michał Hernik. Lenkų motociklininkas nepateko į avariją – bent jau to nenurodė jokie požymiai. 2015 metais jis tiesiog buvo rastas negyvas trasoje, be šalmo. Jokie išoriniai sužeidimai nepastebėti, Hernikas nebuvo pasiuntęs nelaimės signalo. Vėliau buvo teigiama, kad motociklininką pražudė dehidratacija ir karštis.

Atsitiktinis mikroautobusas Mauritanijoje. 1998 metais Mauritanijoje į mikroautobusą atsitrenkė prancūzų komandos Toyota. Avarija nusinešė 5 Mauritanijos piliečių gyvybes, dar trys buvo sužeisti, lenktynininkai Francis Bouney ir Guy Aliphat nenukentėjo. Autoįvykis įvyko ne greičio ruože, o tiesiog persikeliant link finišo linijos.

 

Tačiau per visą istoriją Dakaras nusinešė net kelių atsitiktinių žmonių ir žiūrovų gyvybes – iš viso renginio metu žuvo 70 žmonių, tik 28 iš jų buvo dalyviai.



Daugiau apie Dakarą:

„500 šiknaskylių prie starto linijos“;

Kodėl Dakaro ralis nebeaplanko Dakaro?;

10 įdomių faktų apie Dakaro ralį, kurių galbūt nežinojote: mėgėjų procentas, Margaret Thacher sūnaus bėdos ir kuris automobilis laimėjo daugiausiai kartų.

10 faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote: nuo ko pradėjo Scania, kokiu greičiu važinėja sunkvežimiai JAV ir koks savivartis puošia pašto ženklą (Video)

10 faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote: nuo ko pradėjo Scania, kokiu greičiu važinėja sunkvežimiai JAV ir koks savivartis puošia pašto ženklą (Video)

Darbiniai arkliai, kurie judina ir kuria pasaulį. Be sunkvežimių pasaulis iš esmės sustotų. Sunkiojo transporto istorija yra labai tampriai susijusi su pačios žmonijos progresu, bet ką apie juos iš tikrųjų žinome? Pristatome 10 faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote.

10 įdomių faktų pristatome kiekvieną pirmadienį. Štai praeitą savaitę kalbėjome apie Dakaro ralį – šiame straipsnyje galite perskaityti įdomių detalių apie vieną didžiausių automobilių sporto renginių pasaulyje. Na, o dabar iš karto prie sunkvežimių.




JAV sunkvežimiai yra visiškai kitokie nei Europietiški. Apie tai, kodėl JAV ir Europos sunkvežimiai skiriasi, jau kalbėjome. Priežastys iš esmės yra tolimesnės kelionės ir sunkesni kroviniai. Skaičiuojama, kad 70 % produktų JAV yra transportuojama didžiaisiais vilkikais. Jų toje šalyje yra daugiau nei 1,9 milijonai, daugiausia jų registruoja Kalifornijoje, Floridoje ir Teksase. JAV turi daugiau sunkvežimių vairuotojų nei Lietuva gyventojų – daugiau nei 3,2 milijonus. Beje, vienas amerikietiškas vilkikas per metus vidutiniškai sudegina maždaug 77 600 litrus dyzelino.

Skonio reikalas, bet amerikietiški sunkvežimiai atrodo įspūdingiau nei europietiški. (PIERRE ANDRE LECLERCQ, Wikimedia)

Australijos kelių traukiniai yra įspūdingai sunkūs. Ne paslaptis, kad JAV sunkvežimių svoris yra įspūdingas – iki maždaug 36,29 tonų. Tačiau Australijoje važinėja kelių traukiniai – vienas vilkikas gali tempti ir keturias priekabas. Šis junginys gali sverti iki 136 tonų.

Tokių junginių mūsų keliuose nepamatysime, o Australijoje jų yra nemažai. (Francesco, Wikimedia(CC BY 2.0)

Vilkikas pavojingiausias be puspriekabės. Įprasta manyti, kad vilkikai yra pavojingiausi tuomet, kai tempia didžiausią svorį. Visgi, šiuolaikiniai sunkvežimiai yra gana saugūs dėl galybės elektronikos sistemų ir poilsio režimo stebėjimo. Tačiau jei jau norite palyginti, vilkikas be puspriekabės yra šiek tiek pavojingesnis. Be puspriekabės vilkiko valdymo charakteristikos yra visiškai kitokios. Iki ABS stabdžių įvedimo vadinamosios „žirklinės“ avarijos, kuomet puspriekabė atsiduria labai aštriu kampu vilkiko atžvilgiu ir į jį atsitrenkia, buvo didžiausia saugumo problema.

Vilkikai be puspriekabių nėra tokie stabilūs. (Alf van Beem, Wikimedia)

Sunkvežimius vežantis sunkvežimis. Europoje nauji vilkikai išvežiojami sunkvežimiais – ant vieno tralo gali būti pakrauti trys vilkikai. Tuo tarpu JAV nauji vilkikai sustatomi į sąstatą, kuriame vilkiko priekis yra užkeltas ant kito vilkiko galo. Aišku, plačiai naudojami ir mums įprastesni tralai.

Taip gabenami nauji vilkikai. (Adam850, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Didžiausias pasaulio sunkvežimis gaminamas visai netoli Lietuvos. Didžiausias pasaulio sunkvežimis yra baltarusiškas BelAZ 75710. Tai – karjerų savivartis, galintis pavežti 450 tonų krovinį. Jis turi dvi ašis, abi yra varomos, abi turi po 4 ratus. Maksimalus greitis – 64 km/h, tačiau darbe BelAZ 75710 tokiu greičiu važiuoja retai, nes tai yra gana neekonomiška. BelAZ sunkvežimiai gaminami netoli Minsko, taigi, netoli Lietuvos.

Didžiausias pasaulio sunkvežimis puošia ir pašto ženklą. (Baltarusijos paštas, Wikimedia)

Greičio apribojimai. Žinia, kad Europoje sunkvežimiai gali važiuoti maksimaliu 90 km/h greičiu. Elektroniniai ribotuvai užtikrina, kad vairuotojai šio greičio neviršytų. Tuo tarpu JAV vilkikams įprasta greitkeliais važinėti 113- 129 km/h greičiu. Maksimalus leistinas greitis sunkvežimiui Teksase yra 137 km/h, tačiau tik labai nedidelėje teritorijoje.



Sunkvežimiai su garo varikliais išgyveno ilgiau nei jūs manote. Garo variklis anksčiau buvo labai svarbus tiek pramonei, tiek transportui. Visgi, vidaus degimo variklis yra visomis prasmėmis pranašesnis. Vos tik buvo pradėti masiškai naudoti elektriniai starteriai, garo variklio dienos buvo suskaičiuotos. Manoma, kad paskutinius sunkvežimius su garo varikliu pagamino Sentinel anglies kasyklai Río Turbio mieste Argentinoje. Iš viso šiam klientui britų kompanija pagamino 100 garo varikliais aprūpintų sunkvežimių, paskutiniai kasyklas pasiekė 1950 metais. Sunku patikėti, kad taip vėlai pramonėje dar buvo naudojami sunkvežimiai su garo varikliais.

Tokie Sentinel sunkvežimiai su garo varikliais buvo gaminami ir po Antrojo pasaulinio karo. (Gillett’s Crossing, Wikimedia(CC BY 2.0)

Scania dviračiai. Scania – viena mėgstamiausių vilkikų vairuotojų markių. Bet ar žinote, kodėl Scania logotipas atrodo būtent taip? Tai – dviračio žvaigždė su grifono simboliu. Taip yra todėl, kad 20 amžiaus pradžioje Scana buvo dviračių gamintojas. Tik vėliau kompanija išsiplėtė į automobilių dalis, variklius, dulkių siurblius, automobilius ir sunkvežimius.

1903 metų Scania dviratis su varikliu – odiniu diržu sukamas galinis ratas. (Lars-Göran Lindgren Sweden, WikimediaGregg Godfrey )

Skraidantis vilkikas. Gineso rekordų knyga yra pilna keisčiausių pasiekimų. Tarp jų yra ir sunkvežimiais pasiektų rekordų. Štai Greggas Godfrey 2015 metais vilkiku atliko 50,6 m ilgio šuolį. Žinoma, be krovinio ir aikštelė buvo specialiai paruošta, bet drąsos tokiam išbandymui tikrai reikėjo. Nusileidimas irgi nebuvo švelnus.

 

Pirmąjį sunkvežimį su vidaus degimo varikliu išrado Gottliebas Daimleris. Šis išradimas pasaulį išvydo dar 1896 metais. Tam pačiam vokiečių inžinieriui turėtume būti dėkingi už benzininius motociklus ir vidaus degimo variklio progresą apskritai.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie Dakarą;

10 įdomių faktų apie oro balionus;

10 įdomių faktų apie kruizinius laivus;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

Lenkas neapsikentė sėdėti Malagoje nusileidusiame Ryanair lėktuve – išlipo per avarinį išėjimą (Video)

Lenkas neapsikentė sėdėti Malagoje nusileidusiame Ryanair lėktuve – išlipo per avarinį išėjimą (Video)

Kartais lėktuvų keleivius sunku suprasti. Kartais dar kylant jie ima raustis po savo daiktus, kartais nusileidus jie be reikalo ploja, o tada iš karto rikiuojasi ant tako, nors lėktuvo durys dar net neatidarytos. Visgi, tenka pripažinti, kad nusileidus lėktuvą norisi palikti kiek įmanoma greičiau – vienų laukia artimieji, kitų – minkšta lova, o trečių – dar neištyrinėtas miestas. Kad ir kaip ten bebūtų, vienas lenkas šių metų pradžioje Malagoje pasielgė tikrai nedovanotinai – iššoko per avarinį išėjimą.

Istorija yra labai paprasta. Ryanair skrydis iš Londono į Malagą vėlavo visą valandą. Boeing 737-800 nusileido ir visi, kaip ir daugumoje skrydžiu, suskubo keltis iš vietų durims dar neatsidarius. Laukimas nepatiko niekam, tačiau vienas lenkas jo tiesiog negalėjo pakęsti.



Keleivis, kuris dažnai pristatomas Viktoro vardu, ilgai muistėsi, o galiausiai mandagiai atsiprašė kitų keleivių, priėjo prie avarinio išėjimo ir jį atidarė. Tuomet sugriebė savo kuprinę ir išėjo į lauką. Ten, žinoma, jo niekas nelaukė – Boeing 737 sparnas yra pakankamai aukštai nuo žemės, kad nuo jo ant asfalto šokti būtų gana nedrąsu.

Vyras su kuprine sėdėjo ant sparno tol, kol įgulos nariai jį priprašė sugrįžti. Po to jis buvo suimtas, tačiau jei paskaitytumėte komentarus internete, pastebėtumėte, kad jis dažniau sulaukia palaikymo žodžių, nei kritikos.

Lenkijos pilietis ant Boeing sparno

 

Kartu skridę keleiviai pasakoja, kad Viktoras skrydžio metu ne kartą naudojo inhaliatorių. Vyras sirgo astma. Net ir lėktuvui nusileidus žmonės jame laukė apie pusvalandį, kol lenkas nebeištvėrė ir išėjo į lauką. Kartu skridę nepažįstamieji mano, kad jam tiesiog pradėjo trūkti oro. Laikyti žmones lėktuve be jokio paaiškinimo yra neteisinga, nors savo pasiteisinimus vyras dabar galės dėstyti teismuose.

Pilotai surašė raportą, o sugrįžęs vyras buvo suimtas ir dar kartą atidžiai patikrintas apsaugos darbuotojų. Jokių piktų kėslų, panašu, jis neturėjo, tačiau saugumo pažeidimas yra labai rimtas. Kita vertus, lėktuvui jokia žala padaryta nebuvo. Durys tiesiog buvo įstatytos į vietą ir apžiūrėtos. Bet kuriuo atveju, lenkas gali tikėtis keturženklės baudos.

Galite įvertinti, iš kokio aukščio lenkas ketino nušokti. (Ra Boe, Wikimedia(CC BY-SA 2.5)

Keleiviai teisina netikusiai pasielgusį lenką – jie visi laukė daugiau nei pusvalandį po nusileidimo, ne vieno iš jų laukė šeima, jau buvo po 11 valandos vakaro. Visgi, tokiose situacijose privalu išlaikyti rimtį ir valdytis. Nereikėtų dar labiau savo skundais erzinti kitų keleivių ir tikrai negalima pažeidinėti saugumo taisyklių – griežta bauda yra garantuota.




„500 šiknaskylių prie starto linijos“ – kodėl kas nors taip pavadintų dainą? (Video)

„500 šiknaskylių prie starto linijos“ – kodėl kas nors taip pavadintų dainą? (Video)

Kritikuoti įvairius reiškinius, žmones ar jų grupes dainose nėra retas reiškinys. Visgi, net ir tokiais atvejais pavadinimai dažniausiai būna subtilesni nei „500 šiknaskylių prie starto linijos“ („500 connards sur la ligne de départ“). Taip savo dainą 1991 metų albume pavadino prancūzų dainininkas Renaud. Ko jis taip smarkiai nemėgo ir ar ši kritika buvo pagrįsta?

Tikriausiai jau atspėjote, kad ši daina yra apie Dakaro ralį. Jis kritikos susilaukia ne taip jau retai, tačiau dažniausiai strėlė lekia į organizatorių daržą. Žmonėms neįtinka parinkta trasa, rūpestis saugumu, aplinkosauginiai klausimai. Visgi, dalyviai kritikuojami ne taip jau dažnai, o juk jau vien iš dainos pavadinimo aišku, kad dainininkui nepatinka būtent jie. Beje, daugiau įdomių faktų apie Dakaro ralį skaitykite šiame straipsnyje.



Renaud – prancūzų dainininkas, scenoje dirbantis nuo 1975 metų. Dėl to, kad dainuoja beveik vien prancūziškai, jis nėra garsus visame pasaulyje, nors jo dainos yra išties gražios. Renaud pasižymi išskirtiniu balso tembru ir labai melodingomis dainomis. Visgi, viena daina 1991 metais pasirodžiusiame Renaud albume „Marchand de cailloux“ nebuvo apie meilę, keliones  ar kitas temas, kurios taip rūpėjo Renaud – tai buvo daina apie „500 šiknaskylių prie starto linijos“. Žinoma, skirta Dakaro raliui.

„Penki šimtai šiknaskylių prie starto linijos/ Penki šimtai barsukų ant motociklų“ – taip prasideda daina. Vėliau joje klausiama, kiek dar metų Afrika šiems žmonėms tarnaus kaip žaidimų aikštelė, kiek dar laiko „remiami jaučiai“ sportuos visame žemyne. Renaud taip pat mini kraują po motociklo ratais ir net Romelį. Jausmai Dakarui buvo tikri – Renaud pats parašė dainos žodžius. Tačiau kas buvo kritikuojama?

Gyvai atliekama „500 connards sur la ligne de départ“

 

Manoma, kad Renaud taip išsakė kritiką Dakaro poveikiui aplinkai. Teigiama, kad dalyviai į Afriką žiūri tik kaip į žaidimų aikštelę savo brangiems pomėgiams patenkinti. Tuo pat metu skundėsi ir vietiniai, teigdami, kad renginys jiems jokios naudos neneša – dalyviai nieko neperka, o po savęs palieka tik išdarkytą kraštovaizdį ir šiukšles.

Dakaro ralis dėl aplinkosaugos kritikuojamas ir po persikėlimo į Pietų Ameriką. Dar 2012 metais nuogąstavimus išreiškė UNESCO, o vietiniai Čilėje ir Peru ne kartą kreipėsi į žiniasklaidą, teigdami, kad darkomi nacionaliniai parkai ir unikalūs kraštovaizdžiai. Tuo tarpu Dakaro organizatoriai ginasi – aplinkosauga jiems tikrai rūpi.

Kasmet stengiamasi kompensuoti gamtai daromą žalą. ( Oficial site of Rally Dakar, Wikimedia)

Dakaro ralio organizavimas kasmet prasideda bent 10 mėnesių prieš renginio pradžią. Tiriamas poveikis aplinkai, žvalgomasi į alternatyvius maršrutus, deramasi su vyriausybėmis ir aplinkosaugos organizacijomis. Daroma viskas, kad atliekos būtų perdirbamos, o rėmėjai kviečiami aukoti vietiniams socialiniams ir ekologiniams projektams. Pavyzdžiui, 2015 metais buvo perdirbta 94 tonos atliekų, o projektams, siekiantiems sumažinti Peru Amazonės kirtimą, paaukota 635 tūkstančiai dolerių. Taip pat teigiama, kad 100 % tiesioginių anglies dvideginio emisijų yra kompensuojama per atsinaujinančią energetiką ir aplinkosauginius projektus.

Bet kritika artimiausiu metu nesibaigs, o „500 šiknaskylių prie starto linijos“ liks Dakaro istorijos dalimi.



Taip pat skaitykite10 įdomių faktų apie Dakaro ralį, kurių galbūt nežinojote: mėgėjų procentas, Margaret Thacher sūnaus bėdos ir kuris automobilis laimėjo daugiausiai kartų.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.