Saldi mirtis – melasos potvynis, kuris nusinešė 21 gyvybę ir sužeidė dar 150 žmonių

Saldi mirtis – melasos potvynis, kuris nusinešė 21 gyvybę ir sužeidė dar 150 žmonių

Reikalavimai saugumui kuriami tikrai ne be reikalo. Šiais laikais statiniai yra tikrinami, kad būtų tvirti ir tinkamai atliktų savo funkciją. Nelaimių vis tiek pasitaiko, tačiau aplaidumo vis mažėja būtent dėl griežtų reikalavimų. Štai 1919 metų sausio 15 dieną Bostone, JAV, įvyko didžiulis melasos potvynis, nusinešęs 21 gyvybę. Bet kodėl tai įvyko? Ir kaip po to reikėjo išvalyti teritoriją?

Nežinantiems – melasa yra šalutinis cukraus gamybos produktas, dažnai naudojamas maistui gaminti. Melasa yra ir garsiojo Vorčesterio padažo sudedamoji dalis, taip pat yra naudojama visoje eilėje gėrimų. Tai – tiršta, klampi ruda masė, į kurią pasinerti tikrai nenorėtume.



Purity Distilling Company ir melasos gamino etanolį. Didelė melasos saugykla stovėjo Bostone prie Keany aikštės. 15 metrų aukščio ir 27 metrų skersmens saugykloje tuo metu buvo 8,7 milijonai litrų melasos. Tačiau pati plieninė saugykla turėjo problemų.

Nelaimingoji melasos saugykla – ji buvo nudažyta rudai, maskuojant pro plyšius tekančią masę.

Ji buvo pastatyta tik prieš kelerius metus ir niekada nebuvo deramai išbandyta. Nors jau tuomet buvo priimta, kad tokie statiniai turi būti testuojami prieš darbą, bandymai su vandeniu nebuvo atlikti. Niekas netikrino plieninių lakštų siūlių ir neieškojo nutekėjimų. Rezultatas – vos pastačius šią vertikalią cisterną per siūles ėmė varvėti melasa. Vietiniai gyventojai ją rinko ir nešė namo, bet kompanijai nepatiko ne prarandama žaliava, o naujo statinio vaizdas – jis atrodė purvinas. Todėl problema buvo išspręsta paprastai – saugykla buvo nudažyta rudai.

Iki nelaimės saugykla buvo pripildyta vos 8 kartus, todėl net ir praktiškai ji niekada nebuvo išbandyta. Lemtingą 1919-ųjų sausio 15 dieną temperatūra lauke pakilo iki -4 laipsnių šalčio. Fermentuojama melasa išskiria nemažai anglies dvideginio, todėl viduje kilo slėgis. Pakilusi temperatūra jį dar labiau didino. Galiausiai įvyko katastrofa – saugykla sugriuvo maždaug 12:30, kai aikštėje buvo nemažai žmonių.

Per aikštę 56 km/h greičiu nusirito 8 metrų aukščio banga. Melasa ritosi su tokia jėga, kad nuo pamatų buvo nustumti keli pastatai, stipriai apgadinta iškelto geležinkelio konstrukcija. Keli kvartalai buvo užtvindyti 60-90 cm gylio melasa. Lipni masė, kuri buvo gana skysta saugykloje, išplitusi tokiame plote atvėso ir kietėjo.

Didžiojo Bostono melasos potvynio nelaimės vieta – matyti sugriauti pastatai, nuolaužos ir įlanka, į kurią lipni masė vėliau ir buvo nuplauta.

Žmonės matė kaip tamsioje masėje klimpsta žirgai ir šunys. Ji nebuvo labai gili, bet įstrigę gyvūnai negalėjo atsikelti. Žmonės buvo nunešti melasos bangos, kuri juos mėtė į pastatus ir traiškė. Nemažai jų tiesiog užduso po lipnia mase, o juos išgelbėti trukdė vėstančios melasos klampumas. Žuvo 21 žmogus dar 150 buvo sužeisti. Kosulys nuo saldžių garų tapo įprastu tos Bostono dalies garso takeliu.

Apgriauta iškelto geležinkelio konstrukcija – banga per miestą keliavo su didžiule jėga.

Prie gelbėjimo ir žuvusiųjų ištraukimo prisidėjo Bostono policija, JAV karinės pajėgos, Raudonasis Kryžius ir daugybė savanorių. Brisdami per atvėsusią melasą žmonės sunkiai skynėsi kelią prie įstrigusių kūnų ir gyvųjų. Netoli įvykio vietos buvo pastatyta laikina lauko ligoninė, gydytojai dirbo ištisą parą. Po keturių dienų operacija buvo nutraukta ir prasidėjo valymo darbai. Dauguma žuvusiųjų buvo taip storai padengti stingstančia melasa, kad juos buvo sunku atpažinti.

Gelbėjimo operacijai trukdė pati melasa, kuri buvo lipni ir tiršta.

Melasa sūriu jūros vandeniu buvo plaunama tiesiai į vandenyną. Ieškant geresnių išeičių naudotas ir smėlis, kuris turėjo melasą sugerti. Pagrindinę įvykio teritoriją valė 300 žmonių, tačiau darbai vis tiek užtruko kelias savaites. Į įlanką nuplauta melasa vandenį nudažė rudai – tai buvo matyti iki pat vasaros. Bet bėdos nesibaigė kelias savaites – prie valymo darbų prisidėję žmonės, gelbėtojai ir smalsuoliai savo batais netyčia išnešiojo lipnią masę po visą Bostoną. Buvo sako, kad visas miestas po nelaimės buvo lipnus ištisus metus.



Taip pat skaitykite:

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai

Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai

Laivais sunku nesižavėti. Daug rašome apie lėktuvus, kurie daugeliui kelia susižavėjimą, tačiau laivai yra ne ką mažiau įdomūs. Juos žmonės vienos kelionės metu praleidžia tiek daug laiko, kad pats laivas tampa savo istorijos veikėju. Juk net vardai jiems suteikiami. Tačiau ne visų laivų istorijos baigiasi vienodai – kartais net neaišku, kur jie dingsta.

1914 metais Geteborge Švedijoje į pasaulį buvo paleistas naujas 70 metrų ilgio garlaivis Ångermanelfven. Gražiu šį laivą buvo sunku pavadinti, tačiau tais laikais jis buvo tikras darbinis arklys, su prekėmis kursavęs tarp Hamburgo ir Švedijos uostų. Aišku, jau visai netrukus po Ångermanelfven gimimo prasidėjo Pirmasis Pasaulini karas, gerokai pakoregavęs ir šio laivo gyvenimo planą.



Karo metu Ångermanelfven vis dar plukdė krovinius, tačiau vos jam pasibaigus jis buvo perduotas Jungtinei Karalystei, kaip kompensacija už karo metu patirtus laivybos nuostolius. 1921 metais Ångermanelfven pateko į Kanados Hudson’s Bay Company rankas ir buvo pervadintas į Baychimo. Atnaujintas laivas buvo įkurdintas Škotijoje, Ardrosane, ir per kelerius metus įvykdė 9 sėkmingas keliones palei šiaurinę Kanados pakrantę. Baychimo gabeno kailius, kurie tais laikais buvo labai brangūs ir verti gana pavojingų kelionių šiaurės Atlante. 1928 metais laivas užplaukė ant seklumos netoli Aliaskos, bet greitai buvo išgelbėtas ir darbavosi toliau iki lemtingų 1931 metų.

1931 metų spalio 1 dieną Baychimo įstrigo poliariniame lede. Įgula pabandė išlaisvinti laivą, tačiau nusprendė verčiau gelbėtis ir pėsčiomis nužingsniavo iki Utkiagviko miesto Aliaskoje, kur dvi dienas slėpėsi nuo šalčio. Per tą laiką Baychimo iškrėtė pokštą – išsilaisvino ir nudreifavo tolyn. Visgi, be įgulos gyvenęs laivas toli pasprukti negalėjo ir buvo sučiuptas, žmonės sulipo atgal ir norėjo tęsti kelionę, bet spalio 8 dieną laivas ir vėl įstrigo. Laivo savininkė atsiuntė gelbėjimo orlaivį ir į krantą parskraidino 22 įgulos narius. 12 liko su Baychimo ir ketino išlaukti visą žiemą – laivo juk negalima palikti. Tačiau dėl saugumo netoli Baychimo buvo pastatytas medinis būstas, kuriame ir glaudėsi kapitonas su bendražygiais. Lapkričio 24 dieną pakilo pūga, o po jos Baychimo jau nebebuvo matyti.

Lede įstrigęs SS Baychimo 1931 metais. (Aldus Books London, Wikimedia)

Kapitonas nusprendė, kad laivas nuskendo, tačiau vos po kelių dienų inuitų medžiotojas atskleidė, kad Baychimo matė maždaug 75 km nuo tos vietos, kur jis anksčiau buvo įstrigęs. Įgula užsispyrusiai sekė laivą, kol galiausiai jį surado. Ledas ir pūga jį stipriai apgadino, o ir ankstesnių incidentų randai vėl buvo ryškūs. Buvo nuspręsta, kad gelbėti laivo nebėra prasmės, todėl iš jo buvo pašalinta viskas, kas turėjo vertės. Baychimo buvo apleistas, tikintis, kad tai yra paskutinė jo žiema. Priminsime, kad tai – 1931 metų įvykiai.

Baychimo atsisakę nuskęsti ir po kelių mėnesių buvo pastebėtas ramiai dreifuojantis į rytus. Kovą laivą pastebėjęs keliautojas stebėjosi gera Baychimo būkle – net neatrodė, kad jam gresia nuskendimas. Baychimo ramiai tęsė savo kelionę be žmonių, kai 1932 metų rugpjūčio mėnesį laive išsilaipino 20 vyrų. Jie galvojo apie laivo pardavimą į metalo laužą, bet juk jis vis dar turėjo savininką. Hudson’s Bay Company 1933 metų rugpjūtį išgirdo apie tai, kad Baychimo vis dar nenuskendo, tačiau tuomet laivas buvo per toli, kad jį būtų galima parplukdyti ir deramai nurašyti.

Baychimo gyveno ne be reikalo. 1933 metų kovą laive išsilaipino grupė Aliaskos čiabuvių, kurie Baychimo net 10 dienų slėpėsi nuo pūgos. Galima sakyti, laivas juos išgelbėjo. Paskutinį kartą žmogus ant Baychimo denio stovėjo 1939 metais, kai kapitonas Hughas Polsonas norėjo nutempti laivą į metalo laužą. Po to skirtingi žmonės dar bandė pagauti Baychimo, bet laivas taip ir plaukiojo vienas. Paskutinį kartą jis buvo pastebėtas įšalęs į ledą 1969 metais. Visus 38 metus, kol buvo apleistas Baychimo sukiojosi palei Aliaskos ir Kanados krantus. Bet jas jam nutiko po to?

Kur dabar yra Baychimo? Niekas nežino. Spėjama, kad ledas galiausiai padarė pakankamai didelius pažeidimus ir Baychimo nuskendo. Tačiau tiksli vieta ir laikas iki šiol nėra žinomi. 2006 metais Aliaskos valdžia pradėjo plataus masto tyrimą, kad Baychimo būtų surastas, tačiau to padaryti taip ir nepavyko. Yra spėjančių, kad Baychimo gali dreifuoti iki šiol, tačiau tai, kad jis nebuvo pastebėtas beveik 50 metų, leidžia spėti, kad jis jau nebeplaukioja. Ir tai yra gana liūdna laivo istorijos pabaiga.



Taip pat skaitykite:

Kas nutinka, kai kruiziniame laive miršta žmogus?

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

10 faktų apie kruizinius laivus, kurių galbūt nežinojote;

Jei nebūtų nuskendęs, ar Titanikas plaukiotų ir šiandien? 

Kiek automobilių telpa didžiuliame vandenynų autovežyje?

Kodėl laivai po vandeniu turi apvalią atsikišusią nosį?

Žaibo smūgis – kokius sužeidimus iš tiesų patiria žaibo pakirsti žmonės?

Žaibo smūgis – kokius sužeidimus iš tiesų patiria žaibo pakirsti žmonės?

Kasmet žaibas nusineša bent kelias gyvybes. Pakilusios audros gena žmones po aukštais medžiais, žaibai kartais išsirenka ir namus ar net pavienius žmones. Tai – siaubinga gamtos stichija, nuo kurios tikrai būtina saugotis. Tačiau kokius sužeidimus iš tiesų palieka žaibo iškrova? Kaip kai kurie žmonės išgyvena ir tiesioginį smūgį?

Savaime aišku, kad žaibo iškrova yra pakankamai stipri žmogui nužudyti. Tokių atvejų pasitaiko kiekvienais metais. Nemažai šių nelaimių įvyksta ne dėl tiesioginio smūgio į žmogų, o į šalia esančius vandens telkinius ar medžius. Žmonės žūva ir dėl žaibo sukeltų gaisrų. Tai tikrai nėra juokas – nuo žaibo būtina saugotis.



Žaibas, kaip ir bet kokia kita elektros iškrova, ieško tiesiausio ir lengviausio kelio į žemę. Žmogui stovint po medžiu, iškrova gali peršokti nuo medžio į žmogų, nes mūsų kūnuose tiesiog yra daugiau drėgmės. Todėl žaibo smūgis į šalia stovintį medį gali sukelti ir padarinius, panašius į tiesioginę iškrovą.

Beje, nemažai žmonių yra išgyvenę tiesioginius žaibo smūgius. Tai įmanoma todėl, kad kartais žaibo iškrova žemyn nukeliauja šlapia oda ar net drabužiais, apeidama gyvybinius organus. Tačiau sužeidimų išvengti neįmanoma – beveik visi žaibo smūgį patyrę žmonės netenka sąmonės ir stipriai nudega. Skaičiuojama, kad žaibo temperatūra siekia 28 tūkstančius laipsnių pagal Celsijų – žaibas yra penkis kartus karštesnis už Saulės paviršių. Nors žaibo iškrova trunka labai trumpai, to pakanka sukelti stiprius nudegimus. Kartais suradus negyvą žmogų būtent pagal nudegimus ir vadinamąjį Lichtenbergo raštą suvokiama, kas jam nutiko.

Žaibas yra 5 kartus karštesnis už Saulės paviršių. (Fir0002, Wikimedia)

Lichtenbergo raštas – tai tarsi žaibo formos piešinys, kuris atsiranda ant odos po žaibo smūgio. Manoma, kad Lichtenbergo raštą sukuria sprogę paviršiniai kapiliarai. Jei žmogus lieka gyvas, šis piešinys nuo jo odos pasišalina per kelias dienas, o štai nudegimų žymės dažnai palieka randus visam gyvenimui.

Šalia nudeginimų patiriama ir mechaninė trauma – žaibo smūgis iš tikrųjų yra smūgis. Didelis karštis gali staiga išplėsti plaučiuose esantį orą, taip stipriai juos pažeisdamas. Pats žaibas sukuria ir stiprią akustinę bangą, kurią mes girdime kaip griaustinį. Ši banga gali sukelti smegenų sutrenkimą ir ausų bugnelių pažeidimus, net kai žaibas trenkia tik kur nors netoliese.

Mokslininkai yra atlikę eksperimentus su avimis, kurie parodė, kad žaibas yra linkęs į kūną įeiti per veido ertmes – burną, nosį, akis. Kelios iškrovos susijungia už kvėpavimą atsakingame smegenų centre ir jį, galima sakyti, išjungia. Šie eksperimentai parodė, kad žaibo aukos gali paprasčiausiai uždusti ir dirbtinis kvėpavimas yra tinkama taktika šiems žmonėms padėti. Elektros iškrova taip pat gali sustabdyti širdį, todėl būtina greitai suteikti pagalbą – imtis širdies masažo. Liesti žaibo pakirstą žmogų galima iš karto – jo kūnas krūvio neišlaiko ir jam galima iš karto suteikti pagalbą.

Išgyvenę žmonės dažnai kenčia nuo visą gyvenimą lydinčių neurologinių problemų. Juos lydi suprastėjusi atmintis, juslės, kartais depresija, paranoja, nuotaikų kaitos sutrikimai. Stipriau gali nukentėti ir širdis, ausys bei akys. Nemažai žaibo nutrenktų žmonių turėjo iš naujo mokytis vaikščioti ar liko dalinai suparalyžiuoti.



Taip pat skaitykite:

10 įdomių faktų apie orus;

Kas nutinka, kai į lėktuvą trenkia žaibas?

Kodėl žinduoliai neturi ratų?

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai.

Nėra blogos reklamos? Geležinkelių kompanijos renginys baigėsi dviejų žiūrovų žūtimi

Nėra blogos reklamos? Geležinkelių kompanijos renginys baigėsi dviejų žiūrovų žūtimi

Visais laikais žmonės norėjo duonos ir žaidimų. Kapitalizmo eroje tuo suskubo naudotis kompanijos, siekdamos žinomumo ir pinigų. Tačiau kartais įspūdingi reginiai baigiasi nelaime. Taip nutiko ir 1896 metais Teksase, kai buvo įvykdyta tyčinė dviejų garvežių avarija. Tuomet du žmonės žuvo, dar keli žmonės buvo sužeisti, tačiau atsakinga kompanija gavo savo dėmesį.

Missouri-Kansas-Texas Railroad geležinkelio kompanijoje dirbo paprastas keleivių agentas Williamas Georgeas Crushas. Nepaisant paprasto darbo, Crushas turėjo įdomių idėjų. Kompanija 19 amžiaus pabaigoje sparčiai plėtėsi ir 30 tonų lokomotyvai buvo pakeisti 60 tonų garvežiais. Crushas pasiūlė senuosius lokomotyvus panaudoti išradingai – surenkti poros tokių traukinių kaktomūšą, kuri taptų dideliu renginiu, sudominančiu žmones kompanijos siūlomais maršrutais.




Tuščioje vietoje Teksase buvo pastatytas netikras laikinas miestas pavadinimu Crush idėjos autoriaus garbei. Čia atsirado laikina traukinių stotis, buvo išgręžti du šuliniai, pastatyta cirko palapinė, pakviesti prekeiviai. Apie traukinių sudaužymo šventą paskelbta per įvairius laikraščius, o siekiant suburti didesnę minią žmonių traukinių bilietai į Crush miestą kainavo vos 2 dolerius, nepriklausomai nuo to, iš kurios Teksaso vietos buvo važiuojama.

Laikiname Crush mieste susirinko 40 tūkstančių žmonių – tas kelias valandas, tai buvo antras pagal dydį miestas Teksaso valstijoje. (Darrylpearson, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Specialiai šiai progai buvo ruošti ir seni Baldwin garvežiai. Vienas buvo nudažytas žaliai su raudonais elementais, o kitas – raudonai su žaliomis detalėmis. Šie garvežiai kelis mėnesius važinėjosi po Teksasą reklamuodami renginį. Renginys buvo planuojamas rugsėjo 15 dienai, todėl renginio išvakarėse buvo rūpinamasi saugumu. Buvo atlikti greičio bandymai, apskaičiuota tiksli susidūrimo vieta. Vagonai prie garvežių ir tarpusavyje buvo papildomai pritvirtinti grandinėmis. Inžinieriai prognozavo, kad susidūrimas tiesiog pavers garvežius metalo laužo krūva, bet sprogimo nebus – garo variklių boileriai buvo sukurti išvengti sprogimo.

Rugsėjo 15 dieną į Crush miestą susirinko maždaug 40 tūkstančių žmonių – gerokai daugiau nei prognozavo kompanija. Tvarką prižiūrėjo 300 policininkų, žiūrovams nebuvo leista prieiti prie bėgių arčiau nei per 180 metrų. Tuo tarpu žurnalistams riba buvo nubrėžta ties 90 metrų. Visi įtemptai laukė didžiojo renginio finalo ir atrodė, kad viskas įvyks gerai. Inžinieriai atliko skaičiavimus, netoliese laukė ir atsarginis garvežys. Renginį teko atidėti visai valandai, nes žiūrovai būriavosi per arti. Tačiau valanda vėliau nei planuota traukiniai susitiko bėgių viduryje kelioms nuotraukoms ir atbuli pajudėjo į starto pozicijas.

Akimirka prieš susidūrimą – seni garvežiai spėjo pasiekti 72 km/h greitį.

Idėjos autorius Crushas aplink sukiojosi ant arklio ir galiausiai maždaug penktą valandą popiet davė starto signalą. Mašinistai paleido traukinius visu greičiu ir iššoko laukan. Traukiniai bėgėjosi per ant bėgių paliktas petardas, judėdami vis greičiau ir greičiau. Prieš pat susidūrimą jie pasiekė mažiausiai 72 km/h greitį, o tuomet BUM! Garvežiai susidūrė ir iš karto po to pasigirdo garsus sprogimas – priešingai nei buvo planuota, sprogo abu boileriai.

Susidūrimo metu sprogo abu boileriai, į šalis pasiųsdami daugybę nuolaužų.

Boileriai sprogo maždaug vienu metu, į orą pasiųsdami dideles metalo šukes ir boilerio vamzdžius. Daug nuolaužų pakilo į kelių dešimčių metrų aukštį, žmonės ėmė panikuoti ir bėgti tolyn. Tačiau dideli geležies gabalai krito ant žmonių, užmušė du (kai kur rašoma, kad tris), rimtai sužeidė dar kelis žmones. Žinomas fotografas Jarvis Deane dėl iššovusio varžto tądien prarado akį. Žurnalistai užfiksavo, kad iš traukinių neliko nieko vertingo, o žmonės rinko gabalėlius ir nešėsi juos namo tarsi suvenyrus. Kai tuo metu netoliese buvo bent du negyvi.

Pasklidus garsui apie nelaimę Williamas Crushas buvo atleistas. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad neigiamų atsiliepimų apie reginį yra ne tiek jau daug, todėl Crushas buvo pasamdytas iš naujo. Kompanijai šis marketingo triukas išėjo į naudą – apie Missouri-Kansas-Texas Railroad buvo kalbama nuolat ir visur, pagerėjo bilietų pardavimai. Nieko keisto, kad panašius reginius ėmė planuoti ir kitos geležinkelių kompanijos.



Taip pat skaitykite:

Ką paskutiniais savo gyvenimo metais veikė seniausias pasaulio žmogus?

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

 

10 įdomių faktų apie degalų sąnaudas: kuris automobilis sunaudoja daugiausia degalų, ar svarbus automobilio amžius ir kodėl gamintojų nurodytos specifikacijos yra nesąmonė?

10 įdomių faktų apie degalų sąnaudas: kuris automobilis sunaudoja daugiausia degalų, ar svarbus automobilio amžius ir kodėl gamintojų nurodytos specifikacijos yra nesąmonė?

Keliauti automobiliu yra labai smagu, ypač, kai lauke geras oras, darbai netrumpina kelionių, o ir bendražygiai vis pasiūlo įdomią temą pokalbiui. Jei jums rūpi jūsų piniginė, tikriausiai norėtumėte, kad jūsų automobilis sunaudotų kiek įmanoma mažiau degalų. Aišku, geriausias patarimas ekonomiškai mąstantiems žmonėms būtų įsigyti ekonomišką automobilį. Tačiau nemažai priklauso ir nuo to, kaip naudojate turimą. Štai  faktų apie degalų taupymą, kurių galbūt nepatyrę vairuotojai dar nežinojo.

Įdomių faktų dešimtukus Nodum.lt publikuoja kiekvieną pirmadienį. Štai praeitą savaitę kalbėjome apie pasaulinio garso korporacijas – siūlome prisiminti ir tą straipsnį. O dabar – prie degalų taupymo.



Užtikrintas būdas sumažinti degalų sąnaudas – numesti svorio. Ne, neskubėkite laikytis dietos. Tiesiog apžiūrėkite automobilio bagažinę ir saloną – ar jums tikrai reikia visų šių daiktų? Atsikratykite nereikalingo balasto ir degalų sąnaudos iš karto sumažės. Aišku, reikėtų svorį sumažinti pakankamai pastebimai, kad pastebėtumėte kaip sulėtėja degalų lygio rodyklė, bet tvarka dar niekam nepakenkė. Volkswagen stengėsi sukurti automobilį, kuris sunaudoja labai mažai degalų. Pagrindiniai uždaviniai buvo svoris, aerodinamika ir jėgainės darbas. Volkswagen XL-1 svėrė vos 795 kg.

Volkswagen XL-1 sveria vos 795 kg ir 100 km sunaudoja mažiau nei 2 litrus dyzelino. (RudolfSimon, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Karalienė aerodinamika. Aptakesni automobiliai gali įdėti mažiau darbo stumdamiesi per tankų mūsų planetos orą. Jie praslysta lengviau, lengviau rieda ir sunaudoja mažiau degalų. Pagerinti jau turimo automobilio aerodinamiką nėra taip paprasta, tačiau galite pasirūpinti, kad kėbulas neturėtų suskilusių plastikų, tuščios stogo bagažinės ar kitų priedų. Aerodinamika pagerėja ir sekant sunkvežimius, bet toks degalų taupymo būdas yra tiesiog bet daug pavojingas. Minėtas Volkswagen XL-1 yra pats aptakiausias šiuolaikinis gatvėmis riedantis automobilis (koeficientas siekia 0,19). O iš populiaresnių automobilių šiuos laurus tektų atiduoti Mercedes-Benz CLA 180 BlueEfficiency, kurio aerodinaminio pasipriešinimo koeficientas siekia 0,22.

Mercedes-Benz CLA – vienas aptakiausių automobilių rinkoje. (Tokumeigakarinoaoshima, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Pasitikrinkite slėgį padangose. Kas kiek laiko tikrinate slėgį padangose? Ar žinote, kad jis vienodas ir tinkamas? Net ir nedidelis nukrypimas nuo normos gali stipriai atsiliepti degalų sąnaudoms. Skaičiuojama, kad nepakankamai pripūstos padangos degalų sąnaudas gali padidinti nuo 3,3 %, kraštutiniais atvejais – ir dar daugiau. Tinkamą padangų slėgį dažnai galima rasti ant lipduko prie vairuotojo pusės durelių ar automobilio naudotojo vadove. Beje, tinkamas slėgis padangose padės sutaupyti ir pačias padangas – jos dėvėsis žymiai lėčiau, jei bus tinkamai pripūstos.

Tai – įrankis, kurį verta turėti – padangų slėgio matuoklis leidžia įsitikinti, kad padangose netrūksta slėgio. (Antti, Wikimedia (CC BY 2.0)

Tai, kad senstančio automobilio apetitas auga, tėra mitas. Kažkodėl manoma, kad su laiku seno automobilio degalų sąnaudos tik auga. Jei laiku keičiami tepalai ir filtrai taip tikrai nėra – sendamas automobilis turėtų išlaikyti įprastas degalų sąnaudas. Dar įdomiau yra tai, kad visiškai naujų automobilių degalų sąnaudos su laiku sumažėja. Tai yra, vos iš salono išriedėjęs automobilis degalų suvartos daugiau nei nuvažiavęs 8000 km. Taip yra todėl, kad variklis turi prasimankštinti, turi pasišalinti gamybos metu palikti cilindrų defektai, susireguliuoti skysčių apykaita. JAV Energijos Departamentas teigia, kad naujų automobilių degalų sąnaudos stabiliai po truputį krenta pirmus kelerius metus.

Pirmos kartos Škoda Octavia yra senas, bet vis dar labai taupus automobilis. (Miloslav Rejha, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Nuo kalno – su įjungta pavara. Ar esate sėdėję automobilyje, kurio vairuotojas kaskart riedant nuo kalno išjungia pavarą ir taip bando sutaupyti degalų? Iš tikrųjų daugiau degalų sutaupysite ir saugiau važiuosite riedėdami su įjungta pavara. Teorija labai paprasta – riedant su įjungta pavara variklį suks ratai automobiliui važiuojant žemyn. Kitaip tariant, variklio darbą palaikys ratų sukimasis, gravitacija, o ne deginami degalai. Tuo tarpu riedant su išjungta pavara variklis suksis laisva eiga ir degins kurą. Plačiau apie tai – šiame straipsnyje.




Degalus taupančios padangos – gera investicija. Degalus taupančios padangos pasižymi mažesniu svoriu, mažesniu pasipriešinimu riedėjimui, geresniu šilumos atidavimu aplinkai ir net geresne aerodinamika. Aišku, yra ir trūkumų – tokios padangos pasižymi prastesniu sukibimu ir turi plonesnes sienas, todėl posūkiuose labiau deformuojasi, kenkia automobilio dinaminėms charakteristikoms. Apie tai – šiame straipsnyje.

Degalus taupančios padangos gaminamos ir sunkvežimiams. (USEPA Environmental-Protection-Agency, Wikimedia)

Gamintojų nurodomos degalų sąnaudos – nesąmonė. Jei pasižiūrėtumėte į savo automobilio gamintojo nurodytas vidutines degalų sąnaudas, nustebtumėte – jos yra gerokai mažesnės nei rodo automobilio kompiuteris. Ir nekaltinkite savęs – patyrę automobilių žurnalistai irgi negali pasiekti gamintojų nurodytų reikšmių. Taip yra dėl labai paprastos priežasties – gamintojai savo automobilius testuoja idealiomis sąlygomis, kiek įmanoma sumažinę svorį, pasirinkę geriausią kelio dangą, bandymus mieste atlieka esant optimaliai temperatūrai ir kuomet eismas nėra toks intensyvus. Beje, aukščiau minėtos degalus tausojančios padangos anskčiau buvo kur kas ekstremalesnės, balansavo ant nesaugumo ribos ir buvo prieinamos tik automobilių gamintojams, kurie su jomis atlikdavo oficialius degalų sąnaudų bandymus.

Degalų lygio rodyklė beveik visada juda greičiau nei jums teigia gamintojas. (Thomas doerfer, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Taupiausias automobilis. Pasak Consumerreports.org atliktų tyrimų, mažiausiai degalų sunaudoja naujasis Toyota Prius, kurio vidutinės degalų sąnaudos siekia 4,52 l/100 km. Tai – realių bandymų duomenys, atlikti JAV mišriomis sąlygomis, todėl jais galima pasikliauti. Tačiau reikia turėti omenyje, kad bandymuose nedalyvavo JAV nepopuliarūs dyzeliniai automobiliai.

Consumerreports.org bandymai parodė, kad Toyota Prius sunaudoja mažiausiai benzino. (Kārlis Dambrāns, Wikimedia (CC BY 2.0)

Daugiausiai degalų suryjantis automobilis. Bugatti Chiron turi 8 litrų W16 variklį su keturiomis turbinomis išvystantį beveik 1500 arklio galių. Bugatti Chiron taip pat sveria beveik 2 tonas. Ar nustebsite sužinoję, kad pasak Roadandtrack.com surinkto reitingo šio automobilio degalų sąnaudos šiuo metu yra didžiausios rinkoje? Bugatti Chiron 100 km įveikia surydamas maždaug 21,4 litrus benzino.

Bugatti Chiron degalų tikrai netaupo. (Andrew Basterfield, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Visada laiku keiskite variklio alyvą. Kaip manote, ar nuo variklio alyvos priklauso degalų sąnaudos? Žinoma, kad taip! Sendama alyva praranda savo lubrikacines savybes, joje padaugėja mikroskopinių metalo gabalėlių, suprastėja terminės savybės. Tai reiškia, kad varikliui tenka sunkiau dirbti, jis greičiau dėvisi, didėja degalų sąnaudos. Ekspertai teigia, geriausios degalų sąnaudos yra pasiekiamos naudojant pilnai sintetinę alyvą, kuri yra brangesnė. Tačiau svarbiausia sekti gamintojo specifikacijas ir rekomendavcijas ir laiku keisti tepalus.



Taip pat skaitykite:

10 įdomių faktų apie pasaulinio garso korporacijas;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie pasaulio greitkelius;

10 įdomių faktų apie Islandiją;

10 įdomių faktų apie hidroenergiją;

10 įdomių faktų apie vėjo jėgaines.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.