Kaip (ne)tinkamai susitvarkyti su negyvu banginiu – 1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Kaip (ne)tinkamai susitvarkyti su negyvu banginiu – 1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Gamta yra negailestinga. Visi gyvūnai, kuriais taip žavimės, kasdien turi kovoti dėl išlikimo. Kartais ši kova ne tik liūdnai baigiasi, bet ir sukelia daug problemų žmonėms. Ką daryti, kai vandenynas į krantą išmeta negyvą banginį? Šis klausimas buvo labai aktualus 1970 metais Oregone, kuomet Greitkelių departamento inžinieriui teko nuspręsti, ką daryti su didžiulio banginio lavonu. Jį susprogdinti, beje, nebuvo geriausias pasirinkimas.

1970 metų lapkričio pradžioje ant centrinio Oregono pakrantės buvo pastebėtas negyvas 14 metrų ilgio banginis. Buvo skaičiuojama, kad jis turėtų sverti apie 7,3 tonas. Paplūdimių priežiūra tuomet buvo Greitkelių departamento užduotis ir jo specialistams reikėjo nuspręsti, ką daryti su nugaišusiu gyvūnu. Įprastai tokiais atvejais banginiai yra supjaustomi ir išvežami arba užkasami vietoje. Tačiau niekas nenorėjo vargti su dvokiančiu banginio lavonu, o ir dinamito tais laikais niekam netrūko.



Inžinierius Georgeas Thorntonas nusprendė, kad banginį būtų geriausia susprogdinti. Mintis buvo labai paprasta – dinamito užtaisas taip ištaškytų banginio kūną į gabalus, kad su jais lengvai susidorotų paukščiai ir kiti vietiniai maitėdos. Kadangi jau buvo lapkritis, paplūdimys nebuvo gausiai lankomas žmonių, o maži banginio gabalai dideliame plote dvoktų kur kas mažiau nei visas 7 tonų lavonas.

Thorntonas iš karto pripažino, kad nežino, kiek dinamito reikia. Jis suprato, kad reikia ne tik sunaikinti banginį, bet ir plačiai paskleisti jo dalis, sprogmenis padedant taip, kad didžioji dvėselienos dalis nuskrietų atgal į vandenyną. Jis nusprendė panaudoti maždaug 453 kg galingų sprogmenų. Darbus stebėjęs kariuomenės veteranas perspėjo, kad 20 dėžių dinamito yra gerokai per daug – pakaktų vos 20 lazdelių. Tačiau niekas jo nesiklausė. Lapkričio 12 dieną dvokiantis banginis buvo susprogdintas, įvykį stebint daugybei žmonių.

Sprogimas buvo išties stiprus ir banginis išlakstė į gabalus. Jo dalys kilo aukštai į orą, tačiau žmonių nuostabą greitai pakeitė išgąstis – visiems teko bėgti, nes iš dangaus krentantys banginio kūno gabalai buvo tokie dideli, kad lengvai galėjo sužeisti. Vienas toks gabalas nukrito ant visai naujo automobilio ir jį suplojo. Įvairūs šlykštūs sprogimo artefaktai paskui buvo randami net už 240 metrų. Sprogimą stebėję žmonės paskui ilgai iš savo plaukų rinko pūvančios mėsos ir žarnų gabalėlius.

Žinių reportažas apie neįprastą banginio lavono pašalinimo misiją

 

Bet ar pavyko pagrindinė užduotis? Ne, nepavyko. Didelė banginio kūno dalis taip ir liko kur buvusi – darbininkams teko ją surinkti. Paukščiai buvo išgąsdinti sprogimo ir ilgai nesusidomėjo dvokiančia banginio dvėseliena.  Na, o Thorntonas buvo paaukštintas. Visiškai rimtai.

Žiniasklaida plačiai nušvietė šią istoriją. Buvo sakoma, kad tai bus pamoka, kaip nereikia šalinti banginių nuo paplūdimių. Pats Thorntonas ir po 20 metų tvirtino, kad jo veiksmai buvo sėkmingi ir operacija pavyko. Aišku, jis gailisi, kad dalis sprogimo energijos buvo sugerta paplūdimio smėlio, todėl išsitaškė ne visas banginis, tačiau inžinieriaus manymu žiniasklaidos kritika jam buvo neteisinga.

Nuo to laiko Oregonas taip su banginių lavonais nebesielgia. Jei vandenynas ir išmeta kokį kūną, jis yra sudeginamas ir užkasamas vietoje. Jei to padaryti neįmanoma dėl seklaus smėlio, jis nuvežamas į gretimą paplūdimį ir užkasamas ten. Tačiau banginiai vis dar sprogdinami – jei ant kranto išmesto banginio neįmanoma išgelbėti, jam ant galvos detonuojamas nedidelis užtaisas – taip nutraukiamos gyvūno kančios, jei niekaip kitaip jam padėti nebeįmanoma. Negyvi banginiai sproginėja ir patys – užtenka nedidelio įpjovimo, kad dėl viduje susikaupusių vidų į lauką pasipiltų yrantys vidaus organai.



Taip pat skaitykite:

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Ar Antrojo pasaulinio karo metu buvo paplitęs kanibalizmas?

Motociklų karietų lenktynės – kas tai per sportas?

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes;

Naikintuvas, kuris buvo toks greitas, kad pats save pašovė.

10 įdomių faktų apie tankus, kurių galbūt nežinojote: ar tanką sukūrė Leonardas da Vinčis, kaip dabar atrodo T-34 iš „Keturi tankistai ir šuo“ ir kas organizuoja tankų biatloną?

10 įdomių faktų apie tankus, kurių galbūt nežinojote: ar tanką sukūrė Leonardas da Vinčis, kaip dabar atrodo T-34 iš „Keturi tankistai ir šuo“ ir kas organizuoja tankų biatloną?

Tankas yra modernių laikų karybos simbolis. Tai – stipriai šarvuota kovos mašina su bokštelyje įtaisytu pabūklu ir vikšrine važiuokle, skirta dalyvauti tiesioginiuose kovos veiksmuose. Tankus dažniausiai galime pamatyti per televiziją ar įvairiuose muziejuose, nors gali būti, kad jūs esate stebėję ir, pavyzdžiui, pervežamus modernius tankus ar netgi jų pratybas. Tačiau ką apie juos žinome? Štai 10 įvairių faktų apie tankus, kurių galbūt nežinojote.

Nodum.lt kiekvieną savaitę pradeda nuo įdomių faktų dešimtuko. Štai praeitą pirmadienį siūlėme paskaityti apie pasaulio greitkelius – kviečiame prisiminti ir šį straipsnį. Na o dabar – apie tankus.



Tanką išrado Leonardas da Vinčis? Leonardas da Vinčis per savo gyvenimą nupiešė galybę eskizų, kurie yra tyrinėjami iki šiol. Šis žmogus buvo tikras genijus ir jam priskiriama net ir paties tanko koncepcija. Bet ar tai tiesa? 15 amžiaus pabaigoje Leonardas da Vinčis nupiešė šarvuotą kūgio formos aparatą su ginkluote. Jis į priekį būtų varomas žmonių jėga ir galėtų būti naudojamas pačiame mūšio lauke. Tačiau eskizą patyrinėję žmonės beda pirštu į akivaizdų faktą – viduje telpančių žmonių jėgos neužtektų tokiam sunkiam daiktui varyti, ypač nelygiame mūšio lauke. Tikroji pirmoji tanko koncepcija, turinti visus pagrindinius šios kovos mašinos bruožus (pabūklas, šarvai ir vikšrai) buvo paminėta 1903 metais prancūzų kapitono Léon René Levavasseur.

Leonardo da Vinčio tankas būtų atrodęs maždaug taip. (Wikimedia)

Pirmasis pasaulinis karas ir pirmasis tankas. Karas yra progreso variklis, kad ir kaip liūdnai tai gali nuskambėti. Pavyzdžiui, pirmasis tankas buvo panaudotas Pirmojo pasaulinio karo metu. Jį sukūrė Karališkasis laivynas. Kuomet buvo iškelta idėja sukurti šarvuotas kovos mašinas, sausumos pajėgos nenorėjo taip modifikuoti savo turimų traktorių, todėl projektą įvykdė laivynas. Pirmą kartą britų Mark I tankas buvo panaudotas Somos mūšyje 1916 metų rugsėjo 15 dieną.

Kamufliažo spalvomis užmaskuotas Mark I tankas. (Bain News Service, Wikimedia)

Kodėl tankas pavadintas tanku? Ar patikėtumėte, jei dabar perskaitytumėte, kad tiksliai nežinoma, iš kur tankai gavo savo pavadinimą? Atrodo, tankas yra modernių laikų išradimas, todėl jo pavadinimo istorija turėtų būti labai aiški. Visgi, iš pradžių jie buvo vadinami sausumų laivais, tačiau kai kurie karininkai ieškojo būdų išlaikyti programą paslaptyje. Buvo siūlomas ir vandens pervežėjo pavadinimas, ir cisterna (angliškai, tank). Posėdžio sekretorius pulkininkas Ernestas Swintonas ir pasirinko žodį tankas savo raportui. Kita istorija pasakoja, kad šis žodis buvo vartojamas dirbtuvėse, kad darbininkai nežinotų, ką gamina. Tačiau visų pirmojo tanko kūrime dalyvavusių karininkų pasakojimai šiek tiek skiriasi. bent jau žinoma, kad tankas kilo nuo cisternos – arba posėdžių kambaryje, arba dirbtuvėse.

Pirmieji pasaulio tankai dabar net neatitiktų tanko apibrėžimo. (Avaness, Wikimedia)

Sunkiausias pasaulio tankas. Antrasis pasaulinis karas pagreitino tankų technologijų vystymąsi, tuo metu pristatyta ir mūšyje išbandyta ne viena dabar legendine laikoma kovos mašina. Panzerkampfwagen VIII Maus buvo vokiečių super-sunkiojo tanko projektas. Buvo planuojama pagaminti penkis Maus tankus, tačiau iki Raudonosios Armijos atėjimo spėta užbaigti tik du korpusus ir vieną bokštelį. Panzerkampfwagen VIII Maus svėrė 188 tonas, tačiau mūšyje taip niekada ir nebuvo panaudotas. Palyginimui, M1 Abrams tankas sveria iki 70 tonų.

Panzerkampfwagen VIII Maus Kubinkos tankų muziejuje Rusijoje. (Superewer, Wikimedia)

Kam arbatos? Britų tankai nuo 1945 metų yra aprūpinti, galima sakyti, virduliais. Šie vandens šildymo įtaisai yra skirti maistui ruošti, tačiau dažniausiai yra naudojami arbatai. Britams labai patinka arbata. Dabar panašūs įrenginiai paplito ir kitų šalių šarvuotose mašinose.




Kiek kainuoja tankai? Šiuolaikinis tankas nėra primityvi šarvuota dėžė ant vikšrų. Tai – sudėtingi inžineriniai kūriniai, prikimšti technologijų, reikalingų efektyviai vykdyti kovines užduotis. Nieko keisto, kad tankai yra brangūs. Minėto M1 Abrams kaina gali siekti ir 7,3 milijonus eurų, o vokiečių Leopard 2 – 4,7 milijonus eurų.

Leopard 2 tankas naudojamas nuo 1979 metų. (Bundeswehr-Fotos, Wikimedia(CC BY 2.0)

Ne, tai ne tankas. Ar esate pastebėję, kad kai kurie žmonės tankais vadina visas didesnes karines mašinas? Jei ji turi vikšrus, tai – tankas. Tačiau taip tikrai nėra. Šiuolaikinis tankas turi bokštelį, kuris gali apsisukti 360 laipsnių kampu, pabūklą, storus šarvus ir vikšrus. Tankas yra skirtas dalyvauti mūšiuose ir gali priešakinėse gretose remti pėstininkus. Dažniausiai klaidingai tanku pavadinami įvairūs savaeigiai pabūklai. Jie turi ne tokius storus šarvus, nes dirba toliau nuo fronto linijos. Kai kurie savaeigiai pabūklai neturi ir bokštelio, kuris gali suktis aplink. Kita vertus, reikėtų pasakyti, kad pirmasis mūšyje panaudotas tankas taip pat neatitiko dabartinių šio pavadinimo kriterijų.

Panzerhaubitze 2000 155 mm savaeigė haubica. (Gerben van Es/Ministerie van Defensie, Wikimedia)

Koks tankas naudotas lenkų seriale „Keturi tankistai ir šuo“?  „Keturi tankistai ir šuo“ („Czterej pancerni i pies“) – 1966-1970 metais filmuotas lenkų karinis serialas apie vieno tanko įgulą iš 1-osios Lenkų armijos. Nespalvotas serialas turėjo daug sovietinės propagandos priemaišų, tačiau vis tiek gavo legendos statusą. Siužeto centre atsidūrė sovietinis T-34/85 tankas. Kaip galite įsivaizduoti, vietos kameroms šiame tanke nėra, todėl jį teko, sakykime, palengvinti. Štai kaip jis atrodo muziejuje Poznanėje.

T-34/85 tankas iš „Keturi tankistai ir šuo“ Šarvuotos ginkluotės muziejuje Poznanėje. (Radomil, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tankų biatlonas. Jei reikėtų atspėti, kuri šalis organizuoja tarptautines tankų biatlono varžybas, kokį variantą pasirinktumėte? Žinoma, kad tai – Rusija. Nuo 2013 metų organizuojamos varžybos pritraukia labai specifinį dalyvių ratą – praeitais metais varžybose dalyvavo Kazachstanas, Kinija, Indija, Azerbaidžanas, Armėnija, Iranas ir kitos šalys. Aišku, ir pati Rusija, kuri varžybas ir laimėjo. Biatlonu šios varžybos vadinamos neatsitiktinai – įgulos turi įveikti kelis bekelės trasos ratus ir šaudyti į vis toliau pastatytus taikinius.

Pirmojo tankų biatlono dalyviai. (Vitaly V. Kuzmin, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Ar prasidėjus karui būtų naudojami ir muziejiniai Antrojo pasaulinio karo tankai? Tikriausiai ne, nes dauguma jų nebėra tinkami jokiam mūšiui. Tačiau Šiaurės Korėja turi veikiančių T-34/85 tankų, kurie tikriausiai būtų panaudoti. Jie nebeatitinka šiuolaikinės karybos standartų, todėl kažin, kaip jiems sektųsi. Daugiau apie tai – šiame straipsnyje.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie pasaulio greitkelius;

10 įdomių faktų apie vėjo jėgaines;

10 įdomių faktų apie sraigtasparnius;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

10 įdomių atsitiktinių faktų apie pasaulio greitkelius: kokiu greičiu patariama važinėti Vokietijos autbanais, ilgiausias greitkelis ir kaip kelias perverė dangoraižį (Video)

10 įdomių atsitiktinių faktų apie pasaulio greitkelius: kokiu greičiu patariama važinėti Vokietijos autbanais, ilgiausias greitkelis ir kaip kelias perverė dangoraižį (Video)

Ilgos kelionės automobiliu per visą žemyną – tai vienas iš tų gyvenimo malonumų, apie kuriuos kuriami filmai. Keliaudami automobiliais galime pasimėgauti laisve, dažnai keisti planus, patirti neplanuotų nuotykių, sutvirtinti ar sugriauti draugystę. Ir, aišku, išbandyti nemažai įdomių kelių. Dažnai mėgaujamės greitkelių suteikiamu patogumu, todėl šį pirmadienio vakarą siūlome paskaityti 10 įdomių faktų apie pasaulio greitkelius, kurių galbūt nežinojote.

Įdomius faktus jums siūlome kiekvieną pirmadienį. Štai praeitą savaitę siūlėme paskaityti apie vėjo jėgaines, o anksčiau – ir apie sniego valymo mašinas sunkvežimiustraukinius. O dabar – iš karto prie greitkelių.



Pirmieji greitkeliai. Greitkelį reikėtų apibrėžti kaip tiesų kelią be sankryžų, kuriuo gali važiuoti tik motorinės transporto priemonės. Pirmasis toks kelias užbaigtas 1911 metais JAV, Long Ailande (Long Island), Niujorko Valstijoje. Jį savo lėšomis pastatė Williamas Kissamas Vanderbiltas antrasis – garsių verslininkų dinastijos palikuonis ir automobilių sporto entuziastas. Long Island Motor Parkway kelias buvo mokamas, juo negalėjo važinėti arklių traukiami vežimai, o sankryžų buvo išvengta įrengiant viadukus. 1938 metais kelią parėmė Niujorko valstija, tuomet jis pranyko bendrame kelių tinkle. Visgi, kai kurios jo dalys yra išlikusios iki šių laikų, tik jau kaip kitų kelių atkarpos ar dviračių takai.

Išlikusi Long Island Motor Parkway atkarpa. (Wikimedia(CC BY 3.0)

Hitleris tapo pagrindiniu Vokietijos autobanų plėtros veiksniu. Greitkelių tinklas Vokietijoje buvo sumanytas dar Veimaro respublikos laikais. Visgi, jam trūko lėšų, o ir politinės valios nebuvo pakankamai. Viskas staiga pasikeitė, kai į 1933 metais į valdžią žengė Hitleris. Jis entuziastingai pradėjo planuoti aukštos kokybės greitkelių tinklą, kuris, turėjo paskatinti ekonomikos vystymąsi. Jau 1936 metais greitkelio statybose tiesiogiai dirbo 130 tūkstančių darbininkų, dar 270 tūkstančių dirbo tiekimo grandinėje. Hitleris taip pat buvo suinteresuotas greitkelių statyba naujose teritorijose – po Austrijos anšliuso 1938 metais ten taip pat pradėtas statyti vokiško tipo greitkelis.

Hitleris atlieka simbolinį darbą, pažymėdamas pirmojo Austrijos greitkelio statybų pradžią 1938 metais. (Bundesarchiv, Bild 183-H04560, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Autobanuose nėra greičio apribojimų? Vokietija garsėja greitkeliais, kuriuose maksimalus greitis nėra ribojamas. Vienus tai žavi, o kitus – gąsdina. Ten, kur greitis nėra ribojamas, vairuotojai skatinami laikytis 130 km/h. Tai vadinama Richtgeschwindigkeit taisykle. Visgi, tai – tik patarimas. Pusė Vokietijos greitkelių greičio apribojimų iš tikrųjų neturi ir viršijant Richtgeschwindigkeit  niekas nestabdys ir nenubaus. Visgi, yra priežasčių laikytis to 130 km/h – jei važiuojant didesniu greičiu įvyks nelaimė, vairuotojas neša didesnę atsakomybę – teismai į tai visuomet atsižvelgia.

Vokietijos greitkelių tinklas – vienas geriausių pasaulyje, todėl ten daugelyje vietų greitis nėra ribojamas. (Vladislav Bezrukov, Wikimedia(CC BY 2.0)

Ilgiausias pasaulio greitkelis. Pagal Gineso rekordų knygą, ilgiausias pasaulio greitkelis yra Panamerikos plentas, kuris driekiasi nuo pat pietinio Pietų Amerikos krašto, iki šiaurinių Šiaurės Amerikos regionų. Šio kelio ilgis – 30 tūkstančių kilometrų. Visgi, jis nėra vientisas – Panamoje šį kelią per pusę kerta Darjeno sritis – kalnuota, miškinga vietovė, per kurią kelias neina. Kelionę tęsti tenka keltais.

Panamerikos greitkelis Gvatemaloje. (FDV, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Didžiausias pasaulio greitkelių tinklas. Kinija turi labiausiai išplėtotą greitkelių tinklą pasaulyje. Bendras jo ilgis – daugiau nei 123 tūkstančiai kilometrų, ir jis vis dar auga. Vėlgi – greitkeliai yra laikomi vienais pagrindinių ekonomikos variklių.




Greitkelis per pastatą. Ikeda maršrutas Japonijoje Osakos mieste driekiasi tiesiai per dangoraižį, vadinamą The Gate Tower. Toks netradicinis inžinerinis sprendimas priimtas dėl nesutarimo tarp žemės savininkų ir greitkelio statytojų. Greitkelis su jį dengiančiu tuneliu užima 5, 6 ir 7 aukštus 16 aukštų pastate – teigiama, kad greitkelis tuos aukštus nuomojasi, nors dangoraižio konstrukcijų net neliečia. Šiuose aukštuose nestoja liftas, neveikia jokios komercinės patalpos. Pastate neįmanoma girdėti ar jausti to, kad per jį juda automobiliai, o vairuotojai taip pat to nesureikšmina – tai tiesiog dar vienas tunelis.

 

Australijos greitkelis Nr. 1. Pirmasis Australijos greitkelis turi du svarbius titulus. Tai – vienintelis greitkelis, apjuosiantis visą žemyną. Tai taip pat ilgiausias valstybinis greitkelis pasaulyje – jo ilgis siekia 14,5 tūkstančius kilometrų. Šis kelių tinklas jungia visas žemyninės Australijos dalies valstijų sostines, kasdien juo pasinaudoja bent milijonas vairuotojų.

Australijos Greitkelis Nr.1 apjuosia visą žemyną ir jungia visas pagrindines sostines. (Evad37, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kai kurie greitkeliai yra pritaikyti lėktuvams nusileisti. Tikriausiai esate girdėję apie atvejus, kuomet lėktuvai nusileidžia ant greitkelių. Dažniausiai tai įvyksta dėl nenumatytų aplinkybių. Visgi, pasaulyje yra gausybė greitkelių, kurie buvo suprojektuoti ir pastatyti taip, kad reikalui esant tarnautų kaip karinių oro pajėgų bazės. Šalia kelio įrengiamos lėktuvų statymo aikštelės, reikalui esant greitai išdygsta ir reikalingi pastatai. Tokios atkarpos ypač paplito Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir Šaltojo karo metu. Daug jų buvo Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje ir kitose šalyse. Kai kurios iš šių atkarpų vis dar yra kariniuose planuose ir būtų naudojamos.

Tiesi 29-ojo autobano atkarpa buvo suprojektuota kaip atsarginis pakilimo takas – matyti, kad eismo krypčių neskiria žalia juosta, o šalia greitkelio yra pora lėktuvų stovėjimo aikštelių. (TSGT ROD PROUTY, Wikimedia)

Nuo tilto į tunelį. Eresūno tiltas jungia Daniją ir Švediją. 8 kilometrus traukiniai ir automobiliai rieda tiltu, o tuomet neria į 4 km ilgio tunelį. Eresūno tiltas yra ilgiausias automobilių ir traukinių tiltas Europoje ir yra svarbus Kopenhagos ir Malmės ekonomikai. Aišku, tunelis sudarė papildomas išlaidas, tačiau tik taip buvo galima išvengti ledo sankaupų ir kliūčių laivybai.

Eresūno tiltas baigiasi tunelyje – ši struktūra yra gavusi ne vieną architektūros apdovanojimą. (Nick-D, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Didžiausias pasaulio kamštis. Kai kitą kartą skųsitės apie įstrigimą kamštyje, prisiminkite, kad Kinijoje 110-ame greitkelyje 2010 metais nusidriekė net 100 km ilgio spūstis. Kai kurie vairuotojai skundėsi joje praleidę net 5 dienas. Padėtis pagerėjo tik kinų valdžiai paprašius vežėjų rinktis kitus maršrutus ir leidus į Pekiną įvažiuoti didesniam sunkvežimių skaičiui.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie vėjo jėgaines;

10 įdomių faktų apie sniegaeigius;

10 įdomių faktų apie sraigtasparnius;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

10 įdomių faktų apie vėjo jėgaines, kurių galbūt nežinojote: kaip atrodo vertikalios ašies vėjo jėgainė, kodėl jos visada baltos ir turi tris mentis? (Video)

10 įdomių faktų apie vėjo jėgaines, kurių galbūt nežinojote: kaip atrodo vertikalios ašies vėjo jėgainė, kodėl jos visada baltos ir turi tris mentis? (Video)

Vėjo jėgainės šiais laikais jau yra įprasta kraštovaizdžio dalis. Visi žino, kad vėjo energija yra švarus būdas užtikrinti mūsų energijos poreikius – vėjo niekada nepritrūksime, o šalia didelių baltų jėgainių nematyti dūmų stulpus kuriančių kaminų. Visgi, apie vėjo jėgaines žinome tikrai ne viską. Todėl šį pirmadienio vakarą kviečiame paskaityti 10 įdomių faktų apie vėjo jėgaines, kurių galbūt nežinojote.

Įdomius faktus siūlome kiekvieną pirmadienį. Praeitą savaitę kvietėme paskaityti 10 įdomių faktų apie sniegaeigius. Jei to dar nepadarėte, siūlome užmesti akį ir į tą straipsnį. O dabar – iškart prie vėjo jėgainių.



Vėjo jėgainės yra senesnės nei manote. Galite pamanyti, kad vėjo jėgainės yra modernių laikų išradimas. Visgi, nesvarbu kiek jums metų, jos yra senesnės už jus. Pirmosios vėjo turbinos, skirtos mechaninei energijai išgauti, buvo pastatytos dar 500-900 metų prieš kristų Persijoje. Aišku, jos suko įvairias mašinas, elektros negamino. Pirmoji elektrą generuojanti vėjo jėgainė buvo pastatyta 1887 metais škotų išradėjo Jameso Blytho. Visgi, tankiai gyvenamoje Europoje toks išradimas nepaplito, o štai JAV išradėjo Charleso F. Brusho automatizuota elektrą gaminanti vėjo jėgainė, sukurta tais pačiais 1887 metais, labiau patraukė žmonių dėmesį. Vėjo jėgainės išplito po nuošalesnes JAV vietoves, kur elektros tinklai nebuvo taip gerai išplėtoti – daugelis nuošalių sodybų turėjo nuosavas vėjo jėgaines.

Charleso F. Brusho Klyvlande 1887 metais pastatyta 18 metrų aukščio vėjo jėgainė. (Wikimedia)

Vėjo jėgainės gali pasiekti labai didelį greitį. Pažvelgus į didelę vėjo jėgainę sunku įsivaizduoti ją labai greitai besisukančią. Tačiau taip gali nutikti. Vėjo jėgainė gali suktis 10-22 apsisukimų per minutę greičiu. Vis tiek neatrodo labai greitai? Sukantis 22 apsisukimų per minutę greičiu mentės galas gali pasiekti didesnį nei 320 km/h greitį. Teoriškai vėjo jėgainės galėtų suktis ir dar greičiau, tačiau tuomet menčių ir mechaninių mazgų susidėvėjimas nusvertų vėjo jėgainių suteikiamus privalumus. Esant didelėms audroms vėjo jėgainės yra sustabdomos apskritai – jos turi stabdžius. O pučiant stipriam vėjui koreguojamas menčių atakos kampas, kad jos suktųsi optimaliu greičiu. Kas nutiktų, jei jos pasiektų per didelį greitį? Iš esmės, jos susinaikintų:

 

Vėjo jėgaines mėgsta ne visi. Kodėl reikėtų nemėgti šių elegantiškų statinių, kurie yra giliai įsirėžę į mūsų civilizacijos istoriją ir dabar gamina švarią elektros energiją? Pasirodo, priežasčių yra daug. Taip, vėjo malūnai kadaise buvo įprastas reiškinys kone kas antrame kaime, tačiau jie buvo nedideli. Vėjo jėgainių aukštis siekia ir 160 metrų, todėl jos labai lengvai pastebimos ir, kaip mano kai kurie žmonės, bjauroja kraštovaizdį. Jau minėjome, kad jų menčių galai gali pasiekti nemažą greitį, todėl nenustebsite sužinoję, kad vėjo jėgainės gali skleisti ir erzinantį garsą. Jis erzina žmones, o štai šikšnosparnius ir, kaip manoma, bites net paklaidina. Vakarėjant ilgi vėjo jėgainių šešėliai gali pasiekti ir žmonių namus – tuomet problema yra šviesos mirgėjimas languose – besisukančios mentys kuria labai nemalonų efektą. Sąrašą būtų galima tęsti – žmonės vėjo jėgainių nemėgsta ir dėl jų gaminamos energijos kainos, ir dėl statymo metu apkraunamų kelių, ir netgi dėl išvaizdos.

Žmonės mano, kad vėjo jėgainės darko kraštovaizdį. (Naturpuur, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Kodėl vėjo jėgainės yra baltos? Jei jau prakalbome apie išvaizdą, ar pastebėjote, kad beveik visos be išimties vėjo jėgainės yra baltos arba šviesiai pilkos? Pasirodo, taip yra dėl dviejų esminių priežasčių. Pirma, taip vėjo jėgainės lengviau įsilieja į aplinką – jos mažiau pastebimos, todėl ne taip darko kraštovaizdį. Dėl tos pačios priežasties kartais jų stiebo pagrindai yra dažomi žaliai. Kita priežastis skamba visai priešingai – baltą spalvą lengviau pastebėti iš orlaivių. Kraštovaizdis beveik niekada nebūna visai baltas, todėl baltas vėjo jėgainės mentis iš aukštai lengviau pastebėti. Kartais padeda ir raudoni menčių galai, ir įspėjamosios šviesos ant vėjo jėgainės viršaus. Balta taip pat geriau atspindi saulės šviesą, todėl vėjo jėgainės stipriai neįkaista, bet tai jau ne pirminė spalvos pasirinkimo priežastis.

Baltos mentys su raudonomis juostomis yra lengviau pastebimos iš oro, bet nerėžia akies stovint ant žemės. (Peter Spieß, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Kodėl dauguma vėjo jėgainių turi tris mentis? Vėjo jėgainės mentys turi būti subalansuotos, todėl jų turi būti bent dvi. Didesnių jų skaičius gali padėti iš vėjo išgauti daugiau energijos, tačiau negalima sukurti jėgainės su daugybe menčių ir tikėtis, kad ji veiks efektyviai. Pasiekus tam tikrą ribą efektyvumo augimas jau nebėra žymus ir neatsveria papildomos kainos ir sudėtingumo. Vėjo jėgainių kūrėjai stengiasi suderinti efektyvumą, kaštus ir mechanizmo ilgaamžiškumą. Pasirodo, tam geriausiai tinka trys mentys.




Kai kurios vėjo jėgainės turi apžvalgos aikšteles. Kelios tokios vėjo jėgainės yra Austrijoje, Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse. Jos tampa turistų traukos centru, padeda iš aukštai apžvelgti apylinkes ir dar geriau įsilieja į vietinį visuomeninį gyvenimą. Įprastai jos įrengiamos prie pat viršūnės, dažnai – netoli kalnų ar kitų ypatingai gražių gamtos kampelių.

Vėjo jėgainė su apžvalgos aikštele Kanadoje. (Jonathon Simister, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Ateityje vėjo energetika taps vienu iš pagrindinių elektros šaltinių. Pasaulyje vėjo energetika tik plečiasi. Naujos technologijos leidžia išvengti daugelio su vėjo jėgainėmis susijusių problemų, o jėgainės jūrose jau kurį laiką rodo puikius rezultatus. Tačiau tai – tik pradžia. Pasaulinė vėjo energijos taryba prognozuoja, kad iki 2020 metų 15,7 % visos pasaulio elektros energijos bus pagaminama vėjo jėgainių, o jau 2030 metais šis skaičius pasieks 28,5 %.

Vandenyje stovinčios vėjo jėgainės niekam netrukdo ir yra labai efektyvios. (Tycho, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Egzistuoja kelios vėjo jėgainių rūšys. Jūs geriausiai pažįstate horizontalios ašies vėjo turbinas, tačiau egzistuoja ir vertikalios ašies vėjo jėgainių. Jos yra lengviau prižiūrimos, nes visi mechanizmai yra ant žemės, tačiau nėra tokios efektyvios. Kita vertus, vertikalios ašies vėjo jėgainės gali būti tylesnės, joms nebūtina kaskart prisitaikyti prie vėjo krypties, jų komponentai dažnai yra pigesni.

Didžiausia vertikali vėjo jėgainė pasaulyje – ji stovi Kvebeke, Kanadoje. (ChristianT, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Vėjo jėgainių priežiūrai netinka aukščio bijantys žmonės. Įprastų vėjo jėgainių mechaniniai ir elektroniniai komponentai yra tiesiai už menčių. Tai reiškia, kad norint atlikti jų priežiūrą reikia pasikelti į labai didelį aukštį, kuris siekia ir 10-160 metrų. Tai, beje, daroma liftu, nebent prižiūrima mažesnė jėgainė – tuomet tenka lipti kopėčiomis. Kartais tenka apžiūrėti ir pačias mentis – reikia patikrinti kaip laikas veikia stiklo pluoštą, kiek jos susidėvėjo. Todėl pasivaikšiojimai lauke, žinoma, su visomis atsargumo priemonėmis, yra būtini. Lauke taip pat atliekami ir tokie kasdieniškai skambantys darbai kaip įspėjamosios lemputės keitimas.

Bet koks būtų pasaulis be ekstremalų – su leidimu galima nuo vėjo jėgainės menties ir nušokti:

 

Perdirbimas taps tikru iššūkiu. Vėjo jėgainių technologija šuoliais juda į priekį. Tai reiškia, kad ateityje teks perdirbti senas jėgaines ir jas keisti naujomis. Tai taps visai nauju iššūkiu, nes mentys yra didžiulės, jos turi ir vidinių komponentų. Manoma, kad daug jų bus paprasčiausiai susmulkintos. Vėjo jėgainių mentys yra gaminamos iš kompozitinių medžiagų, dažniausiai – iš stiklo pluoštu sustiprinto plastiko. Susmulkintos dalys vėliau būtų naudojamos naujų daiktų gamybai, tarp kurių – ir naujos mentys, laivai, automobiliai ir taip toliau.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie sniegaeigius;

10 įdomių faktų apie sniego valymo mašinas;

10 įdomių faktų apie sraigtasparnius;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

10 įdomių faktų apie sniegaeigius, kurių galbūt nežinojote: kaip atsirado šios transporto priemonės, iš ko gaminami jų vikšrai ir kaip sniegaeigiai važiuoja vandeniu (Video)

10 įdomių faktų apie sniegaeigius, kurių galbūt nežinojote: kaip atsirado šios transporto priemonės, iš ko gaminami jų vikšrai ir kaip sniegaeigiai važiuoja vandeniu (Video)

Žiema mūsų kraštuose nėra tokia jau atšiauri. Pasitaiko, kad per metus iškrenta visai nedaug sniego, o ir infrastruktūra mūsų nedidelėje šalyje yra pakankamai gerai išvystyta ir prižiūrima. Visgi, sniegaeigiai yra labai svarbi transporto priemonė ne vienoje šalto klimato šalyje. Tiesą sakant, tai taip pat yra ir puikus būdas praleisti laisvalaikį. Štai 10 faktų apie sniegaeigius, kurių galbūt nežinojote.

Įdomiais faktais dalinamės kiekvieno pirmadienio vakarą. Štai praeitą savaitę kalbėjome apie sniego valymo mašinas. Toli nuo šios temos nejudame ir šįkart – štai įdomios istorinės ir techninės sniegaeigių detalės.



Sniegaeigiai atsirado iš būtinybės. Arkliai iš tikrųjų neblogai susidoroja su sniegu, tačiau yra tam tikra riba – per labai gilias pusnis arkliai taip pat negali išbristi. Tai ilgą laiką reiškė, kad nuošalios vietovės žiemos mėnesiais yra atskirtos nuo pasaulio. Sniegaeigiai, kokius mes pažįstame dabar, atsirado 20 amžiaus pradžioje. Ray H. Muscott iš Mičigano valstijos JAV 1915-1916 metais užpatentavo savo sniegui skirtos mašinos dizainą – priekyje turėjo būti slidės, o gale – vikšrai. Taip žmonės ilgą laiką modifikavo pigius Ford Model T automobilius – šios mašinos pasitarnavo pristatant paštą.

1926-ųjų Ford Model T modifikuotas važiuoti per sniegą. (Cullen328, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Ne visi pirmieji sniegaeigiai naudojo vikšrus. Aero rogės – sniegaeigiai, į priekį varomi propeleriais, taip pat buvo išrastos gana anksti. Sergėjus Neždanovskis, rusų išradėjas, Aerosani vadinamas aero roges sukūrė dar 1903-1905 metais. Vėliau 1909-19010 metais Sergėjus Sikorskis, žinomas dėl savo indėlio į ankstyvųjų sraigtasparnių kūrimą,  sukūrė ir išbandė savo aero roges. Ši transporto priemonė vėliau buvo naudojama siuntų, produktų išvežiojimui ir karyboje.

Suomių aero rogės Antrojo pasaulinio karo metais. (Wikimedia)

Sniegaeigiai pakeitė šunų kinkinius. Šiaurės Amerikos šiaurėje šunų kinkiniai buvo viena iš pagrindinių transporto priemonių, kol nepaplito sniegaeigiai. Nors dabar mes į juos žiūrime kaip į pramogoms skirtą mašiną, ten iki šiol žmonės dažnai sniegaeigiais vyksta į darbą. Tiesa, vis rečiau, nes keliai dabar jau yra puikiai prižiūrimi ir dažniausiai nebėra padengti sniegu. Kita vertus, sniegaeigiai vis dar naudojami Kanados miškininkų, ūkininkų, kalnakasybos kompanijų ir kitų žmonių, kurie gyvena ir dirba sudėtingomis žiemos sąlygomis. Šiuolaikiniai sniegaeigiai turi ir šiokius tokius privalumus, pavyzdžiui, šildomas rankenas ir sėdynes.

Sniegaeigiai leidžia greitai įveikti ilgus atstumus, kur nėra kelių. (BAmundsen, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Bombardier taip pat pradėjo nuo sniegaeigių. Bombardier lėktuvus tikrai esate matę. Tai ir nedideliais atstumais skraidantys propeleriniai Dash 8, ir CRJ su varikliais arčiau uodegos, ir AirBaltic įsigyti nauji CS300. Tačiau kanadietis išradėjas Bombardier kompaniją 1942 metais įkūrė norėdamas kurti sniegaeigius. Pats inžinierius sniegaeigius pardavinėjo dar nuo 1937 metų, tačiau vėlesni Bombardier modeliai, kurie priminė furgonus su vikšrais, buvo kur kas sėkmingesni. Jie ir vaikus į mokyklą pristatinėjo, ir greitosios medicininės pagalbos užduotis vykdė, ir šiaip prekes išvežiojo. Ski-Doo, vienas garsiausių Kanados prekės ženklų, taip pat buvo įsteigtas Bombardier.

Tokie sniegaeigiai, kaip šis 1952-ųjų Bombardier, galėjo dirbti ir visai be sniego – slide tiesiog reikėjo pakeisti ratais. (Pjt56, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Varikliai erzina aplinkosaugininkus. Tradiciškai sniegaeigiai buvo varomi dvitakčiais varikliais. Jie yra paprastesni ir patvaresni, bet pasižymi prastais aplinkosaugos standartais. Visgi, vis daugiau gamintojų pereina prie keturtakčių variklių – Yamaha kitokių jau ir nebegamina, o ir kitos markės seka šiuo pavyzdžiu. Sniegaeigiai aplinkosaugos požiūriu kritikuojami ir dėl triukšmo, ir kraštovaizdžio darkymo. Beje, jau yra ir elektrinių sneigaeigių Whistler Blackcomb slidinėjimo kurortas juos bando siekdamas sumažinti triukšmą.




Sniegas, greitis ir drąsa. Pirmieji sniegaeigiai buvo lėti ir nerangūs, tačiau laikui bėgant jie labai sparčiai tobulėjo. Galingi šiuolaikiniai sniegaeigiai gali pasiekti ir 240 km/h greitį – įsivaizduokite adrenaliną lekiant tokiu greičiu per užšalusį ir apsnigtą ežerą. Tiesa, vidutiniškai populiariausių sniegaeigių maksimalus greitis siekia perpus mažiau. Tuo tarpu traukos lenktynėms ruošti sniegaeigiai, pasak Wikipedia,  gali pasiekti ir didesnį nei 320 km/h greitį, tačiau šios mašinos yra taip stipriai modifikuotos, kad mažai kuo primena įprastus sniegaeigius. Sniegaigių lenktynės rengiamos nuolat – ir traukos, ir žiedinės, ir bekelės, ir ištvermės, ir net akrobatiniai pasirodymai. Vasarą sniegaeigių pilotai treniruojasi ant žolės, sintetinės dangos ar net ant asfalto.

Sniegaeigių lenktynės 1970-aisiais Albertoje, Kanadoje. (Provincial Archives of Alberta, Wikimedia)

Kaip akmenukas per vandenį. Ar sniegaeigis gali plaukti? Ne, negali, tačiau žmonės suranda būtų kaip efektingai įveikti nedidelius vandens telkinius. Įsibėgėjęs sniegaeigis nestabdydamas įvažiuoja į vandens telkinį ir tiesiog hidroplanuoje per jį kaip žmogaus mestas akmenukas. Patyrę vairuotojai sugeba atlikti ir šiokius tokius manevrus ant vandens, o nuo 1977 metų rengiamos ir kasmetinės varžybos. Tiesa, jos organizuojamos vasarą, o snigaeigiai yra specialiai paruošiami – nuimamos nereikalingos dalys, kad jie būtų kuo lengvesni. Vandeniu sneigaeigiai gali įveikti ir labai didelius atstumus, jei tik vairuotojas išlaikys nuspaustą akceleratorių.

212 km sniegaeigiu ant vandens

 

Sniegaeigiai gali būti pavojingi. Pažvelgus į šią transporto priemonę nesunku pagalvoti, kad ji yra visiškai saugi. Lakstoma daugiausiai ten, kur joks eismas nevyksta, o ir nukritus sužalojimai būna menki. Visgi, sniegaeigius pamėgę žmonė ne visada elgiasi saugiai. Dažniausiai avarijos įvyksta sniegaeigiams atsitrenkiant vieniems į kitus arba gamtines kliūtis. Teigiama, kad Aliaskoje, kurioje sniegaeigiai yra labai svarbi susisiekimo priemonė, dažniausiai žmonės per sniegaeigių avarijas žūva nuskendę – tiesiog neįvertinamas ledo storis ir properšų tikimybė. Antroje šio sąrašo vietoje būtų nuošliaužos – sniegaeigiais žmonės stengiasi pakilti į kuo statesnius kalnus ir kartais yra palaidojami nuslinkusio sniego. Visgi, sakoma, kad teisingai ir protingai naudojami sniegeigiai yra labai saugūs, o dauguma avarijų įvyksta dėl pačių žmonių drąsos pertekliaus ar alkoholio.

Vokietijos policijos sniegaeigis. (Juergen.boehm, Wikimedia)

Iš ko gaminami sniegaeigių vikšrai? Pabandykite atspėti – kokia medžiaga būtų tinkamiausia sniegaeigių vikšrams? Anksčiau buvo naudojama guma – pirmieji Polaris sniegaeigiai naudojo senus kovejerių diržus. Tačiau dabar pasitelkiamos kompozitinės medžiagos – daugumos šiuolaikinių sniegaeigių vikšrai yra gaminami iš Kevlaro – medžiagos, kuri naudojama ir neperšaunamų liemenių gamyboje. Į vikšrus gali būti montuojami ir dygliai, kurie padeda manevruoti ant ledo.

Daugumos šiuolaikinių sniegaeigių vikšrai gaminami iš Kevlaro. (Vince pahkala, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Su sniegaeigiu į Šiaurės ašigalį. Sniegaeigiai yra rinkami tolimoms kelionėms, tačiau Ralpho Plaistedo ir jo bendražygių Walto Pedersono, Gerry Pitzlo ir Jean-Luco Bombardiero 1968 metų kelionė į Šiaurės ašigalį visiems laikams įėjo į istoriją kaip pirmoji patvirtinta sėkminga kelionė sausuma iki pat šiausiausio mūsų planetos taško. Kelionė užtruko 44 dienas ir buvo išties nelengva. Labai padėjo tai, kad atsargos buvo numetamos lėktuvu – jų nereikėjo temptis su savimi. Galiausiai, kuomet komanda pasiekė tikslą, jų buvimo vieta buvo patvirtinta lėktuvu, kuris šiuos vyrus ir parskraidino namo.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie sniego valymo mašinas;

10 įdomių faktų apie sraigtasparnius;

10 įdomių faktų apie arklius;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.