Mokslininkai atskleidė, kad rugsėjį gimę žmonės gyvenime turi pranašumą, bet ar tikrai?

Mokslininkai atskleidė, kad rugsėjį gimę žmonės gyvenime turi pranašumą, bet ar tikrai?

Kurį mėnesį gimėte? Tikriausiai į tai per daug dėmesio nekreipiate – kodėl turėtumėte galvoti apie tai, ko vis tiek negalite pakeisti? Ir teisingai darote. Tačiau naujas tyrimas, atliktas mokslininkų iš JAV ir Kanados parodė, kad rugsėjį gimę žmonės gyvenime gali turėti šiokį tokį pranašumą ar net būti protingesniais. Kaip taip gali būti?

Mokslininkai palygino maždaug milijono Floridos valstijos mokinių, gimusių 1994-2000 metais, duomenis. Labiausiai norėta pamatyti, ar skiriasi mokinių, gimusių rugsėjo mėnesį, pasiekimai nuo tų, kurie gimė rugpjūtį. Tyrimas atskleidė, kad iš tikrųjų skirtumas yra. Ir ne toks jau mažas.



Pasirodo, rugsėjį gimę mokiniai vidutiniškai gauna 0,2 balo geresnius pažymius nei tie, kurie gimė rugpjūtį. Jie taip pat yra labiau savimi pasitikintys, dažniau renkasi siekti aukštojo išsilavinimo, turi konkretesnius ateities planus. Mokslininkai lygino vaikų, gimusių rugsėjį ir rugpjūtį, pasiekimus todėl, kad tarp jų skirtumas yra didžiausias – rugsėjo vaikai pasiekia daugiau nei gimę visais kitais mėnesiais.

Bet…

Rugsėjį gimę vaikai, bent jau JAV, labai dažnai yra vyresni už savo bendraklasius. Kai kuriose mokyklose egzistuoja taisyklės, pagal kurias vaikai gali pradėti lankyti mokyklą tik sulaukę tam tikro amžiaus, pavyzdžiui, 6-erių metų. Jei mokslo metai prasideda rugsėjo pirmą dieną, tas vaikas, kuriam šešeri sukanka rugsėjo viduryje, pradėti eiti į mokyklą gali tik kitais metais. Taigi, rugsėjį gimę vaikai statistiškai yra patys vyriausi savo klasėse. Tačiau tai kartu reiškia, kad šie privalumai neegzistuoja ten, kur tokios taisyklės nėra taikomos.

Kodėl vyresni vaikai geriau pasirodo mokykloje? Todėl, kad iš pat pradžių jie įprastai turi daugiau žinių nei bendraklasiai ir labiau savimi pasitiki. Tačiau ir tie, kurie nėra gimę rugsėjį neturėtų nusiminti, o tėvai neturėtų kreipti dėmesio į šiuos rezultatus. Net jei vyresni vaikai dažnai pasirodo geriau testuose, gauna geresnius pažymius ir mokykloje jaučiasi geriau, tai tėra statistinis vidurkis, kuris mažai ką pasako apie būsimus ateities pasiekimus. Juk geriausias mokinys klasėje gali būti ir pats jauniausias.

 

Tuo pačiu pažiūrėkime į kelių garsiausių mokslininkų ir išradėjų gimimo datas:

Stephenas Hawkingas – 1942 m. sausio 8 d.

Elonas Muskas – 1971 m. birželio 28 d.

Thomas Edisonas – 1847 m. vasario 11 d.

Albertas Einšteinas – 1879 m. kovo 14 d.

Marie Curie – 1867 m. lapkričio 7 d.

Nikola Tesla – 1856 m. liepos 10 d.

Michaelas Faraday’as – 1791 m. rugsėjo 22 d.

Nicolaus Copernicus – 1473 m. vasario 19 d.

Taigi, abejoti tokiomis mokslininkų išvadomis tikrai yra pagrindas. Net jei rugsėjį gimę vaikai JAV mokyklose, kuriose galioja griežtos taisyklės, susijusios su priimamų vaikų amžiumi, yra protingesni, skirtumas pastebimas tik tol, kol jie yra mokykloje. Tačiau ir tai yra labiau darbo ir noro tobulėti rezultatas.



0-100 km/h per pusę sekundės ir tam tereikia lietaus vandens. Ir neįtikėtinos drąsos (Video)

0-100 km/h per pusę sekundės ir tam tereikia lietaus vandens. Ir neįtikėtinos drąsos (Video)

Audi džiaugiasi savo naujuoju tik galiniais ratais varomu R8 V10 RWS. Ir iš tiesų, tai greitas automobilis, 100 km/h pasiekiantis per 3,7 sekundes. Aišku, Bugatti Chiron šį greitį pasiekia per maždaug 2,5 sekundes – viena sekundė yra jaučiamas skirtumas. Tačiau pasaulyje yra vienas beprotiškas triratis, kuris neturi variklio, bet iki 100 km/h įsibėgėja daugiau nei 3 sekundėmis greičiau už R8 V10 RWS. Koks beprotis juo galėtų važinėti?

Bepročio vardas – François Gissy. Tai jau ne pirmas toks jo kūrinys. Anksčiau jis buvo pagaminęs už Ferrari greitesnį raketa varomą dviratį. Gissy neturi didžiulio biudžeto, didelės inžinierių komandos ar ypatingų žinių. Į priekį jį gena tik didžiulis entuziazmas ir greičio alkis. Paklaustas, ką pagamintų, jei pinigai nebūtų problema, jis per daug ilgai negalvoja – sukurtų raketa varomą drago automobilį, kuris įprastoje ketvirčio mylios (402,3 m) trasoje pasiektų garso greitį. Tačiau ir be tokio finansavimo Gissy laiko veltui neleidžia ir šiuo metu važinėjasi beprotiškai greitu triračiu.



Žodis „beprotiškai“ šiame kontekste dera itin gerai. Gissy triratis turi priekinę motociklo šakę su vairu ir stabdžiais bei galinius karto ratus. Tarp jų yra didelis anglies pluoštu apvilktas aliumininis vandens bakas, galintis išlaikyti maždaug 132,5  litrus lietaus vandens, suslėgto iki 413,7 barų slėgio. Iš tiesų, tai tikrai neprimena aukštųjų technologijų nušlifuoto lenktyninio automobilio, tačiau pats Gissy juo yra labai patenkintas.

Vos atidarius vožtuvą triratis šauna į priekį lyg futbolo kamuolys nuo 11 metrų atžymos. Iki 100 km/h jis įsibėgėja per 0,55 s, o maksimalus greitis siekia net 270,7 km/h. Visą trasą Gissy kūrinys aplieja lietaus vandeniu – vaizdas tikrai įspūdingas. Atrodo tarsi raketa būtų pritvirtinta prie kokio nors vaikiško triračio. Tačiau Gissy greičio nebijo.

Tai koks jausmas lėkti triračiu, kuris lėkia tokiu didžiuliu greičiu? François Gissy teigia, kad visai nebaisu – triratis kur kas stabilesnis už jo prieš tai sukurtą dviratį. O ir pagaminti jį nebuvo sunku – tereikėjo tvirtai suvirinti rėmą ir pritvirtinti didelį vandens baką. Pastarasis, nors informacijos apie jo kainą nėra, neabejotinai yra brangiausia šio projekto dalis – tokį slėgį atlaikantis aliumininis bakas, apvilktas anglies pluošto sluoksniu, yra gana brangus daiktas.

Pažiūrėjus vaizdo įrašus atrodo, kad suvaldyti šį pakvaišusį triratį nėra taip sunku. Juk jo ratai neprasisuka, nes nėra varomi, o ir važiuoti reikia tik visai tiesia linija. Ar išdrįstumėte išbandyti tokį traukos lenktynių triratį?



Parazitiniai lėktuvai ir dronai – JAV iš istorijos mokosi kurti skraidančius lėktuvnešius (Video)

Parazitiniai lėktuvai ir dronai – JAV iš istorijos mokosi kurti skraidančius lėktuvnešius (Video)

Įsivaizduokite kitokį lėktuvnešį – tokį, kuris ne plaukia, o skraido. Didelis pamažu oru keliaujantis aerodromas, galintis ilgą laiką išsilaikyti ore nenusileisdamas. Tai – ne fantazija, o istorinis prototipas. Bei, kad ir kaip keistai tai skambėtų, ateitis.

Norint užtikrinti prekių pristatymo bepiločiais orlaiviais ateitį, reikės kurti bazes, kuriose šie orlaiviai būtų įkraunami ir prižiūrimi. Amazon ir kai kurios kitos kompanijos jau kuria tokių avilių brėžinius, tačiau nieko naujo po Saule nėra. Anksčiau panašiu principu buvo išbandytas ir didžiulis dirižablis.



Danielis W. Harriganas 1932 metų gegužę priartėjo prie SS Akron dirižablio iš apačios. Lėtai skrendantis biplanas sklandžiai priskrido prie iš dirižablio korpuso nuleistos sijos ir prie jos prikabino ant viršutinio sparno pritaisytą kablį. Tuomet dirižablis biplaną su vis dar užkurti varikliu įsikėlė į save. Po kiek laiko Akron prarijo ir dar vieną lėktuvą, taip įrodydamas savo potencialą tapti skraidančia oro pajėgų baze.

XF9C-1 biplanas kabinasi prie USS Akron (USN, Wikimedia)

Akron galėjo slėptis net keturi žvalgybiniai lėktuvai. Jie galėjo būti paleisti iš dirižablio ir į jį saugiai sugrįžti. Pats mechanizmas ir procedūra geromis oro sąlygomis veikė be priekaištų – užkabinti kablius galėjo ir ne patys talentingiausi pilotai. Tačiau šiai idėja tuomet buvo lempa žlugti, nes jau kitais metais USS Akron sudužo Atlanto vandenyne. Visgi, tokia idėja gali sugrįžti, bet šįkart dideliame orlaivyje slėptųsi ne lėktuvai, o dronai.

USS Akron paleidžia N2Y biplaną. (USN, Wikimedia)

Koks nors krovininis lėktuvas, pavyzdžiui, C-130 Hercules, į nurodytą vietą pristatytų visą dronų spiečių. Šie bepiločiai orlaiviai bendrautų tarpusavyje ir vykdytų žvalgybines ar kovines užduotis, o vėliau sugrįžtų į savo skraidančią bazę. Jau vien savo skaičiumi jie galėtų apgauti priešą ir jį galutinai supainioti savo manevrais. Priešlėktuvinė gynyba daugeliu atvejų būtų bejėgė prieš gausų mažų dronų spiečių.

Iš lėktuvo paleisti dronai koordinuotų veiksmus tarpusavyje, o po valandos saugiai sugrįžtų į motininį orlaivį. (DARPA)

Šie dronai, dabar vadinami Gremlinais, būtų maži, svertų maždaug 226-452 kg. Jie gabentų vos 27 kg krovinį – amuniciją, ginklus arba įvairius jutiklius ir kameras. Numatomas skrydžio nuotolis – daugiau nei 480 kilometrų. Gremlinai apie valandą vykdytų savo misiją, o tada sugrįžtų į C-130 orlaivį. Jis, beje, tam puikiai tinka, nes yra didelis – jame tilptų 16 Gremlinų. Į kitą misiją jie galėtų skristi jau po 24 valandų.

Mokomasis filmukas apie iš B-29 paleidžiamo McDonnell XF-85 Goblin

Grįžtant prie istorijos, būta ir daugiau bandymų su skraidančiais lėktuvnešiais. B-29 ir B-36 bombonešiai taip pat kadaise į savo fiuzeliažus priėmė McDonnell XF-85 Goblin ir Republic F-84 Thunderjet naikintuvus. Sėkmingi bandymai buvo atlikti dar 1948 ir 1952 metais. Nors eksperimentai buvo sėkmingi, prikabinti naikintuvą prie bombonešio ir vėliau jį sėkmingai paleisti nebuvo taip lengva. Didieji orlaiviai po savęs palieka stiprius sūkurius, kurie visaip blaškė mažesnius naikintuvus. Todėl ir Gremlinai tam turės būti pasiruošę.




Gremlinai galėtų patys sugrįžti į bombonešį, tačiau ar jų kompiuteriai galės išmokti susidoroti su agresyviomis oro masėmis? Kitas variantas – dronai būtų pagaunami tinklu, o tada įtraukiami į lėktuvą. Kad ir kaip ten bebūtų, kompanijoms, šiuo metu kuriančioms parazitinius dronus, teks pasistengti. Daugiau turėtume pamatyti 2018 metais, kuomet bus parodyti pirmieji konceptiniai modeliai.

Kas nutinka, kai į lėktuvą trenkia žaibas? Ar jis gali sugadinti elektroniką ar nukrėsti keleivius? (Video)

Kas nutinka, kai į lėktuvą trenkia žaibas? Ar jis gali sugadinti elektroniką ar nukrėsti keleivius? (Video)

Ruduo vėl atnešė ne pačius geriausius orus. Kita vertus, ir vasara buvo lietinga, todėl audrų su žaibais pasitaikė tikrai nemažai. Prastas oras noro keliauti neišmuša, tačiau kai kurie žmonės baiminasi, kad žaibas gali pridaryti bėdų. Kas nutinka, kai žaibas trenkia į skrendantį lėktuvą? Ar keleiviai turėtų sunerimti, kai taip nutinka? Ar žaibas gali sugadinti lėktuvo elektroniką?

Iš tikrųjų, žaibas kur nors pasaulyje į lėktuvą trenkia kasdien. Teigiama, kad oro linijų pilotai per metus įprastai patiria bent 2-3 žaibo smūgius. Ir ką? Ir visai nieko. Aviacijos ekspertai teigia, kad žaibo smūgis yra nelyginamai mažiau pavojingas nei, tarkim, susidūrimas su paukščiais ar juo labiau skrydis per krušą. Keleiviai gali net nepastebėti, kad lėktuvas, kuriame jie sėdi, ką tik patyrė gamtos stichijos kirtį – jei miegojote, tikriausiai net nesužinotumėte, kad į jūsų orlaivį trenkė žaibas.



Elektronika yra išbandyta ir gerai izoliuota, o ir degalų bakams žaibas nėra baisus. Tiesa, žymių ant fiuzeliažo paviršiaus lieka – galima atsekti vietą, kur žaibas trenkė ir kurioje vietoje iškrova lėktuvą paliko. Šiose vietose lieka išdegintos nedidelės išorinio korpuso sluoksnio skylės. Įprastai jos būna vos centimetro skersmens, o kartais ir kur kas sunkiau pastebimos.

Audros metu pilotai galvoja apie vėją dažniau nei apie žaibus – jie praktiškai nepavojingi. (柳田亮, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Žaibas nėra toks baisus net jei trenktų į lėktuvą kuomet jis kyla ar leidžiasi. Taip nutinka labai retai, tačiau ir tokiose situacijose pats įvykis nėra labai dramatiškas. Tiesiog vėliau reikia apžiūrėti lėktuvą, surasti vietas, per kur žaibas įėjo ir per kur paliko orlaivį. Kylant ar leidžiantis audros metu daug svarbiau akylai stebėti vėją – audros metu kyla pavojingi gūsiai, dažnai keičiasi vėjo kryptis. Aišku, lėktuvai ir to nebijo, tačiau tai kur kas didesnis pavojus nei žaibo kirtis.

Visgi, šioje vietoje reikėtų pridurti, kad nieko nėra neįmanomo. Aviacijos ekspertai teigia, kad nors lėktuvai yra kuriami taip, kad atlaikytų bet kokį žaibo smūgį, situacijų gali pasitaikyti įvairių. Tačiau šiais laikais lėktuvai niekuomet nepatiria didesnių pažeidimų dėl žaibo ir keleiviai dėl jo jaudintis tikrai neturėtų. Įprastai pilotai audrų debesų stengiasi išvengti – per juos tiesiog nemalonu skristi.

Faradėjaus narvas – taip veikia ir lėktuvo fiuzeliažas. (Giovanemello, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Bet kaip gali būti, kad elektronikos prikimšti lėktuvai žaibo visai nebijo? Priežastis visai paprasta – Faradėjaus narvo efektas. Elektronai visuomet keliauja lengviausiu keliu, kuris yra palei išorinį fiuzeliažo sluoksnį. Jis yra laidus elektrai todėl neleidžia jai patekti į orlaivio vidų ir sugadinti elektronines sistemas. Faradėjaus narvas – tai metalinė struktūra, kuri nukreipia elektros srove palei išorinę savo sieną ir neleidžia jai patekti į vidų. Jis pavadintas  Michaelo Faraday, anglų mokslininko, garbei, kuris šį narvą išrado dar 1836 metais. Būtent šis principas ir lemia tai, kad būti automobilyje kuomet žaibuoja yra visiškai saugu.

Štai kaip Faradėjaus narvą išbandė YouTube kanalo Captain Joe kūrėjas

Likutinė įkrova, kuri po žaibo kirčio gali pasilikti fiuzeliažo paviršiuje, palieka lėktuvą per statinio krūvio iškroviklius, matomus sparnų galuose. Taigi, žaibų baimintis tikrai nereikėtų. Keliaukite į sveikatą ir nesijaudinkite dėl orų.



Kodėl seni filmų projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą? (Video)

Kodėl seni filmų projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą? (Video)

Ar žinote tą klasikinį kino projektoriaus garsą? Tas nuolatinis tratėjimas jau tapo legenda – jį kaip garso efektą naudoja ir modernių vaizdo įrašų kūrėjai. Tą garsą skleisdavo Ženevos mechanizmas. Kaip jis veikia ir kodėl jis išnyko?

Kino filmas iš esmės yra greitai rodoma nuotraukų seka. Kadrai turi greitai sekti vienas kitą, kad judesys filme būtų tolygus ir malonus akiai. Kuo daugiau kadrų per sekundę, tuo gražesni bus filme užfiksuoti judesiai. Tačiau nepakanka kino juostos greitai sukti priešais ryškią šviesą – taip vaizdas bus tiesiog išblukusi, neįžiūrima nesąmonė. Reikia, kad kiekvienas kadras trumpam stabtelėtų prieš judėdamas tolyn. Juos kartu sulieja žmogaus smegenys, tačiau ir pats projektorius turi pasistengti, kad juosta suktųsi greitai, tolygiai ir stabtelėtų prie kiekvieno kadro.



Tam šiais laikais, jei dar naudojami juostiniai projektoriai, pasitelkiama elektronika ir labai tikslūs elektriniai varikliukai. Anksčiau buvo naudojamas Ženevos mechanizmas, kuris tolygų sukimąsi keičia į judesį su pertraukomis. Kitaip tariant, variklis sukasi vienodu greičiu, o juosta nuolat akimirkai sustoja, kad būtų apšviestas konkretus kadras. Tai – labai paprastas, senas, bet tikslus būdas geram kino juostos sukimo tempui palaikyti. Štai kaip atrodo Ženevos krumpliaračių sukimasis:

Štai kaip veikia Ženevos mechanizmas. (Silberwolf, Wikimedia)

Aišku, tikrame projektoriuje šie krumpliaračiai sukasi kur kas greičiau. Tačiau tai kelia problemų. Kadangi jie nuolat liečiasi, sukuriama didžiulė trintis, kuri gadina detales. Todėl jos privalo būti pagamintos iš kieto ir todėl brangaus plieno. Štai kaip atrodo Ženevos mechanizmo krumpliaratis iš seno kino projektoriaus:

Ženevos krumpliaratis iš sovietinio projektoriaus 23KPK. (Runner1616, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Trintis po truputį gadina krumpliaračius ir verčia juos strigti. Išeitis – didelis alyvos kiekis. Įprastai Ženevos mechanizmas būdavo montuojamas uždaroje kapsulėje, pilnoje kokių nors tepalų. Tai problemą dėl trinties ir perkaitimo iš dalies išspręsdavo, tačiau pats mechanizmas vis tiek skleidė erzinantį garsą. Būtent jis ir tapo tuo tradiciniu kino pramonės garso efektu, naudojamu iki šiol. Plačiau apie Ženevos mechanizmą šiame vaizdo įraše:

Taigi, šiuolaikiniai projektoriai Ženevos mechanizmo jau nebenaudoja. Jis tiesiog nepakankamai efektyvus, o ir pati projektorių technologija šiais laikais yra visai kitokia. Kita vertus, Ženevos mechanizmas tebėra plačiai naudojamas mechaniniuose laikrodžiuose ir kai kuriuose kituose prietaisuose.



Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.