Tesla vilkikas jau čia! Ir jis kur kas geresnis nei tikėjomės (Video)

Tesla vilkikas jau čia! Ir jis kur kas geresnis nei tikėjomės (Video)

Štai pagaliau ir sulaukėme Tesla vilkiko pristatymo. Kartą atidėtas renginys šįkart įvyko sklandžiai, o patys vilkikai neabejotinai sulauks didžiulio pasisekimo. Kodėl galime tai taip užtikrintai pasakyti? Todėl, kad Tesla ir vėl pažvelgė į gandus ir visus juos perspjovė – markės elektrovilkikai bus kur kas geresni nei prognozavo dosniausi gandai.

Mes kalbėjome apie ekspertų prognozes, koks bus šis vilkikas. Kai kurios jos tiesiog negalėjo būti klaidingos. Tesla Semi pavadinta mašina privalo būti labai aerodinamiška, kokia ir yra. Jos aerodinaminis koeficientas siekia vos 0,36 (kuo mažesnis, tuo mašina yra aptakesnė). Palyginimui, įprastų dyzelinių sunkvežimių kėbulai dažniausiai turi 0,65-0,7 aerodinaminį koeficienta, o Bugatti Chiron – 0,38. Teslai šį įspūdingą rodiklį padėjo pasiekti ne tik aptakios sunkvežimio formos bei visiškai plokščias dugnas, bet ir netradicinė konfigūracija – vairuotojo vieta yra įrengta kabinos viduryje.



Tai leidžia gaminti siauresnį kabinos priekį, perėjimas prie puspriekabės yra kur kas tolygesnis, todėl sunkvežimis lengviau skrodžia orą. Tiesą sakant, net labai lengvai – iki 96,6 km/h (60 mylių per valandą) Tesla Semi įsibėgės vos per 5 sekundes – greičiau nei kai kurie sportiniai automobiliai. Aišku, su maksimaliu 36,3 tonų svoriu šis laikas išsitęsia iki 20 sekundžių – tai vis tiek yra pakankamai greitai. Net į 5 % įkalnę šis sunkvežimis su kroviniu gali važiuoti beveik 105 km/h greičiu – vėlgi, greičiau nei dyzeliniai konkurentai.

Tesla Semi pasižymi neįtikėtinai aerodinamišku kėbulu. (Tesla nuotrauka)

Aišku, visiems įdomiausias rodiklis – vienu įkrovimu nuvažiuojamas atstumas. Anksčiau buvo prognozuojama, kad jis sieks 322-483 km, tačiau tikrieji skaičiai net neprimena ekspertų spėjimų. Tesla Semi vienu įkrovimu nuvažiuos net 805 km. Atrodo įspūdingai? Šis skaičius pasiekiamas ir su maksimaliu svoriu, važiuojant greitkelio greičiais. 644 km nuvažiuojamas atstumas gali būti pasiekiamas vos po pusvalandžio įkrovimo, naudojant Mega Charge sistemą. Tai įmanoma ir dėl įspūdingo baterijų modulio, ir dėl aerodinaminių charakteristikų, ir dėl to, kad elektriniai jėgos agregatai yra labai našūs. Tesla Semi neturi jokios pavarų dėžės – keturi Model 3 varikliai tiesiogiai suka keturis ratus. Šie varikliai pasitelkti siekiant gamybos efektyvumo – Tesla Semi turi ne vieną iš lengvųjų markės automobilių paimtą detalę (pavyzdžiui, Model 3 durų rankenėles).

Galimai Tesla vilkiko nuotrauka buvo spalį išplatinta per Reddit tinklą.

Tai, kad Tesla vilkikas neturi pavarų dėžės yra didžiulis privalumas išlaikymo kaštų atžvilgiu. Mažiau dalių reiškia, kad bus mažiau kam sugesti. Tiesa, Tesla Semi tausos ir stabdžių trinkeles bei diskus, nes didžiąją stabdymo dalį atliks elektros varikliais – taip bus papildomai įkraunami akumuliatoriai. Tesla teigia, kad stabdžių sistema nereikalaus jokios priežiūros – kaladėlių nereikės keisti. Tesla Semi turės nepriklausomą važiuoklę.

Vairuotojas sėdės centre – taip buvo galima susiaurinti kabiną (Tesla nuotrauka)

Na, ir, aišku, Tesla Semi turės tradicinius markės privalumus – išmaniąją programėlę, pažangų autopilotą, juostos palaikymo sistemą ir taip toliau. O virš viso to – milijono mylių garantija. Iš tikrųjų, elektriniai vilkikai gali būti labai patikimi, nes turi mažiau judančių dalių. Ir ekonomiški – Tesla skaičiuoja, kad viena markės elektrovilkiko mylia vežėjams kainuos 1,26 dolerius. Palyginimui, dyzelinės alternatyvos kaštai yra 25 centais didesni.




Tesla nori greitai įsilieti į šį rinkos segmentą. Ir ne be reikalo. Griežtėjantys reikalavimai kompanijas verčia ieškoti alternatyvų, todėl elektriniai sunkvežimiai greitai taps labai paklausūs. Šia linkme jau dirba ir Daimler, ir Cummins, ir dar keli gamintojai. Visgi, Tesla turi problemų ir su Model 3 gamyba, o vilkiko gamyba yra sudėtingesnė jau vien dėl to, kad reikia būti pasiruošusiam aptarnauti klientus. Detalių tiekimas ir servisų tinklas bus didžiuliai iššūkiai. Tačiau Tesla mano, kad juos įveiks – planuojama, kad Tesla Semi į gatves išriedės jau 2019 metais.

Miegojimo vietos viduje nėra, tačiau viskas padaryta taip, kad vairuotojas jaustųsi patogiai. (Tesla nuotrauka)

Pasižvalgius aplink Tesla Semi galima pastebėti įdomių detalių. Vilkikas neturi šoninių veidrodėlių – juos pakeitė kur kas aerodinamiškesnės kameros. Ilgiems nuotoliams pritaikyta konfigūracija pasižymi uždengtais galiniais ratais – taip padaryta siekiant didesnio aerodinaminio efektyvumo. Tesla Semi viduje nėra miegojimui skirtos vietos, nors žiūrint iš išorės atrodo, kad kabina yra tam pakankamai ilga. Tikriausiai, skyrius už galinės kabinos sienos slepia baterijas, tačiau Tesla teigia, kad sąlygos miegojimui gali būti sudarytos. Už vairuotojo gali būti vieta keleiviui arba daiktams pasidėti.

Tesla Semi į gatves išriedės jau 2019, jei viskas vyks pagal planą. (Tesla nuotrauka).

Kabinoje yra ir du dideli lietimui jautrūs ekranai, kuriuose vairuotojas galės stebėti ir sunkvežimio aplinką. Tesla taip pat pasirūpino, kad įlipti į vilkiko kabiną būtų lengva, o jos viduje būtų vietos pilnai atsistoti. Saugumu pasirūpins visa eilė elektroninių sistemų, o ir pats vilkikas bus labai tvirtas. Net ir priekinis stiklas yra sukurtas taip, kad būtų kiek įmanoma atsparesnis smūgiams. Aišku, aplinką stebi eilė kamerų, kurios padeda ir eisme, ir stovint aikštelėse.

Tesla Semi ir Roadster pristatymo akimirkos

 

Daug kompanijų nusitaikė į ekologiškus sunkvežimius. Dabartinės technologijos, kad ir kaip toli pažengusios, labai kenkia aplinkai. Sunkvežimiai pasaulyje per metus išmeta 1,6 tonas CO2. Kai kuriuose miestuose sugriežtėjo triukšmingumo reikalavimai, o ir pačios kompanijos, saugodamos savo įvaizdį, vis dažniau nori dujinių ir elektrinių sunkvežimių. Niekas neabejoja, kad Tesla vilkikas bus populiarus. Tačiau iššūkis susitvarkyti su gamyba ir aptarnavimu bus tikrai nemenkas.

Šiame pristatyme Muskas parodė ir naujosios kartos Tesla Roadster – pagal įsibėgėjimą greičiausią automobilį pasaulyje



Daugiau apie ekologiškus vilkikus:

Regioniniam išvežiojimui skirti Daimler elektriniai sunkvežimiai

Dujiniai Volvo sunkvežimiai

Naujas dujinis Scania variklis

Cummins elektrovilkikas, pasirodysiantis po poros metų

Nutekinta Tesla vilkiko nuotrauka



Keisti klausimai apie APK – ar tarp Antrojo pasaulinio karo karių buvo paplitęs kanibalizmas?

Keisti klausimai apie APK – ar tarp Antrojo pasaulinio karo karių buvo paplitęs kanibalizmas?

Antrasis pasaulinis karas buvo didžiausias žmonijos konfliktas, truko šešerius metus, per kuriuos įvyko tiek daug. Dabar Antrojo pasaulinio karo istorija domisi minios žmonių, apie šį laikotarpį rašomos knygos ir kuriami filmai. Visgi, kai kuriems žmonėms kyla klausimų, kurie liečia ir pačias šiurpiausias karo detales. Pavyzdžiui, ar spaudžiami maisto trūkumo Antrojo pasaulinio karo dalyviai dažnai griebdavosi kanibalizmo?

Klausimas, kad ir koks šiurpus būtų, yra gana logiškas. Karas sužadina pačius giliausius išgyvenimo instinktus, todėl, kai trūksta maisto, o aplinkui yra daugybė žuvusiųjų kūnų, atrodo, kad situacijos ekstremalumas gali pastūmėti link kanibalizmo. Ir iš tiesų tokių atvejų buvo, tačiau kanibalizmas ir Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo masiškas reiškinys. Štai keli garsesni atvejai.



Garsiausi kanibalizmo iš būtinybės atvejai buvo susiję su blokadomis. Leningrado blokada tęsėsi daugiau nei du metus, todėl iš pradžių pranyko naminiai gyvūnai, tuomet paukščiai, o galiausiai pereita ir prie kanibalizmo. Buvo sudaryti specialūs policijos daliniai, kurie turėjo užkirsti tam kelią. Tuo tarpu Stalingrade 1942 metų pabaigoje – 1943 metų pradžioje įstrigę vokiečių kariai taip pat valgė žuvusiųjų kūnus, kuomet buvo visiškai atskirti nuo tiekimo grandinių.

Žuvusieji Leningrade. (RIA Novosti archive, image #216 / Boris Kudoyarov, Wikimedia( CC-BY-SA 3.0)

Viena garsi Tolesnio karo (Suomijos ir Sovietų sąjungos konflikto, vykusio nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. rugsėjo, nuotrauka vaizduoja Suomijos karį demonstruojantį aptiktą rusų kario odą. Teigiama, kad sovietų kariai išsiruošė į žvalgybinę misiją, tačiau vėliau buvo visiškai atkirsti nuo savo fronto pusės. Jiems pradėjo trūkti maisto, todėl jie, panašu, nusprendė suvalgyti kelis saviškius. Vietovėje prie Sego ežero suomiai aptiko karių odas, viena iš kurių buvo nufotografuota.

Suomis prie savo bendražygių suvalgyto ruso odos 1942 metų gruodžio 15 diena. (Wikimedia)

Visgi, šiandien istorijos entuziastai kur kas dažniau prisimena kanibalizmą, paplitusį tarp Japonijos karių. Tokijo tribunole buvo atskleista visa eilė atvejų, kuomet Japonijos kariai valgė savo žuvusių bendražygių, priešo karių ir net karo belaisvių kūnus. 1942 metų rugsėjį Japonijos kariai per dieną gaudavo 800 gramų ryžių ir šiek tiek konservuotos mėsos. Jau gruodį gaunamų ryžių dalis sumažėjo iki 50 gramų, todėl nereikia net sakyti, kad kariai badavo.

Olandų karo belaisviai japonų stovykloje Tailande. (Wikimedia)

Yuki Tanaka, japonų istorikas, teigia, kad tuo metu kanibalizmas jau buvo sisteminga veikla siekiant išlikti, organizuojamų aukštesnio rango karininkų. Patys baisiausi kanibalizmo atvejai buvo atpasakoti išgyvenusių liudininkų. Pavyzdžiui, indų karininkas, kuris buvo tapęs japonų karo belaisvių, Hatam Ali pasakojo, kad stovykloje Naujojoje Gvinėjoje kasdien pasirodydavo japonų kariai, kurie išsirinkdavo vieną ar kelis kalinius, juos nužudydavo, o vėliau suvalgydavo. Ali pasakojo, kad pats matė bent 100 tokiu tikslu išsivestų kalinių. Stovyklą perkėlus į kitą vietą kanibalizmas ne tik nesiliovė, bet ir tapo dar žiauresnis. Ali pasakojo, kad mėsa buvo rėžiama nuo vis dar gyvų žmonių, kurie po to buvo palikti numirti. Daugiau apie japonų kanibalizmą prieš indus karo belaisvius skaitykite šiame straipsnyje.

Knygos Flyboys: A True Story of Courage autorius James Bradley aprašė kelis atvejus, kuomet japonai maisto tikslais žudė karo belaisvius. Autorius aprašė japonų vykdytas ritualines žmogžudystes, kuomet jie suvalgydavo ką tik nužudytų belaisvių kepenis. Taip pat minimi atvejai, kuomet Japonijos kariai per kelias dienas po vieną nupjaudavo gyvo pasirinkto belaisvio galūnes, kurias suvalgydavo. Žmogus mirdavo tik po kelių dienų. Tai, anot autoriaus, buvo daroma siekiant išlaikyti mėsos šviežumą.

Žinoma, atvejų buvo kur kas daugiau, tačiau atsakymas į klausimą dėl kanibalizmo tarp karių yra aiškus. Visgi, reikėtų pabrėžti, kad kanibalizmo negalima laikyti masiniu reiškiniu.

Tai – pirmoji Keisti klausimai apie APK straipsnių serijos dalis. Klausimus galite užduoti ir jūs, komentuodami po šiuo pranešimu Facebook’e arba siųsdami juos mums el. paštu nodum2017@gmail.com.


Troleisunkvežimis? Kadaise karjeruose bei kasyklose dirbo ir milžiniški ūsuoti sunkvežimiai (Video)

Troleisunkvežimis? Kadaise karjeruose bei kasyklose dirbo ir milžiniški ūsuoti sunkvežimiai (Video)

Troleibusus puikiai pažįsta visi. Tai – elektriniai autobusai, kurie energijos pasiima iš kontaktinio tinklo. Iš tikrųjų, pati technologija nėra labai sudėtinga – pirmieji prototipai pasirodė dar 19 amžiuje. Visgi, mažai žmonių yra girdėję apie tokiu pačiu principu veikiančius sunkvežimius. Jie padeda sumažinti aplinkai žalingų dujų išmetimą, todėl dabar eksperimentuojama su jų panaudojimu greitkeliuose. Tačiau bendras principas tinka ir kur kas didesnėms mašinoms.

Vokietijoje jau kurį laiką testuojami hibridiniai sunkvežimiai. Įprastai jie važinėja naudodami dyzelinius variklius, tačiau vėliau greitkelyje gali prisijungti prie kontaktinio tinklo. Tokia sistema padeda sumažinti išmetamų aplinkai žalingų dujų kiekį. Tačiau jie iš pažiūros yra įprasti sunkvežimiai – kur kas įspūdingiau atrodo milžiniški kasyklų savivarčiai, kurie dėl įvairių priežasčių taip pat energijos ieško kontaktiniuose tinkluose.



Viskas prasidėjo kuomet 1939 metais viena kompanija modifikavo kelis Euclid 20 tonų savivarčius taip, kad jie galėtų važinėti naudodami elektros energiją, gaunamą iš kontaktinio tinklo. Šie sunkvežimiai buvo naudojami druskos kasykloje Mičigane. Elektros variklis buvo pritvirtintas tiesiai prie diferencialo, o baterijos, reikalingos važinėti ten, kur kontaktinių linijų nėra, užėmė pašalinto vidaus degimo variklio vietą. Šie troleisunkvežimiai sėkmingai dirbo net 24 metus.

Tuo tarpu 1956 metais Riverside Cement Company Kalifornijoje įsigijo keturis Kenworth 30 tonų sunkvežimius, kurie iš karto buvo kovertuoti naudojimui su kontaktinėmis linijomis. Kiekvienas toks sunkvežimis įgavo 350 ag elektrinį variklį, maitinamą 550 voltų kontaktinių linijų poros. Įdomu tai, kad šie sunkvežimiai, kurie buvo naudojami kasykloje vežti kalkakmenį, neturėjo jokių baterijų. Kontaktinės linijos nesitęsė iki pat kasimo vietos, todėl privažiavus jų pabaigą buvo pasitelktas į tinką įjungiamas kabelis – panašiai kaip elektrinėse žoliapjovėse.

Nuo kontaktinio tinklo atjungtas ir su prijungtu kabeliu dirbantis Kenworth. (Hutnyak.com)

Tokie elektriniai sunkvežimiai buvo pasirinkti ne be reikalo. Jau anksčiau buvo skaičiuojama, kad elektros energija yra pigesnė nei dyzelinas. Plius, kompaniją viliojo ir kitos galimybės sutaupyti. Varikliams nereikėjo tepalų, kitų skysčių, stabdžiai buvo naudojami tik norint visiškai sustoti, o ir padangos dėvėjosi lėčiau dėl tolygaus sukimo momento. O ką jau bekalbėti apie gedimus – juk elektriniai sunkvežimiai turi kur kas mažiau judančių dalių. Riverside Cement Company juos naudojo net 15 metų.

Tačiau abu šie paminėti sunkvežimiai yra palyginti maži. Tuo tarpu didesni karjerų savivarčiai vis dar kliovėsi tik dyzelinių variklių energija. Tačiau 7-8-ame praeito amžiaus dešimtmetyje kompanijos pradėjo svarstyti apie hibridinius sunkvežimius, kurie elektros energiją naudotų tik kaip būdą savivarčiams sunkvežimiams suteikti daugiau galios. Pavyzdžiui, sistema buvo pritaikyta vienoje atviroje geležies kasykloje Kvebeko provincijoje Kanadoje.

Specialiai perdarytas BelAZ (metroblog.ru, Wikimedia)

Pakrauti 85 ir 100 tonų sunkvežimiai užtrukdavo pakankamai ilgai, kol iš kasyklos pakildavo iki akmenų smulkintuvo. Kompanija nusprendė, kad šį laiką galima sumažinti sunkvežimiams suteikus daugiau galios. Pastačius reikalingą kontaktinę liniją paaiškėjo, kad savivarčiai gali važinėti 23 % didesniu greičiu, tačiau kartu sunaudoja 87 % mažiau kuro.

Haulpak 685E Nevadoje (Hutnyak.com)

Vėliau panaši sistema atsirado dar keliose šalyse, tarp jų – ir Pietų Afrikos Respublikoje. Čia taip pat važinėjo hibridiniai sunkvežimiai, kuriems kontaktinių linijų pagalba buvo reikalinga greitesniam išvažiavimui iš gilių kasyklų. Maždaug devintojo dešimtmečio pradžioje pradėti naudoti pantografiniai srovės imtuvai, panašūs į tuos, kuriuos naudoja elektriniai traukiniai. Jie pranašesni tuo, kad jiems nereikia apglėbti kontaktinės linijos – ji tiesiog braukiama ant strypo sumontuotais grafitiniais šepetėliais. Tai sunkvežimiams leidžia bet kurioje vietoje prisijungti prie tinklo ar nuo jo atsiskirti (pavyzdžiui, apvažiuojant sugedusią mašiną).

Šiame vaizdo įraše galite pamatyti, kaip veikia tokia sistema

 

Hibridiniai savivarčiai yra labai naudingi jau vien dėl to, kad galima naudoti atsinaujinančios energijos šaltinius. Tai bent šiek tiek sumažina kasyklų keliamą taršą. Kartu, aišku, pagerėja našumas – sunkvežimiai greičiau ir lengviau kyla iš atvirų kasyklų, todėl greičiau gali sugrįžti ir būti iš naujo pakrauti. Dar daugiau – stovėdami sunkvežimiai gali visai nenaudoti degalų, tačiau vis tiek gali pajudėti greitai ir efektyviai.

Ir kaip skiriasi pasiekiamas greitis (atkreipkite dėmesį į sunkvežimių skleidžiamą garsą)

 

Troleisunkvežimiai paplito po kasyklas visame pasaulyje – jie buvo sutinkami JAV, Zambijoje, Sovietų sąjungoje ir daugelyje kitų šalių. Tiesa, kurį laiką susidomėjimas tokiais sunkvežimiais buvo sumažėjęs. Pilnai elektrinė sistema jau nėra praktiška dėl didžiulio savivarčių dydžio, o hibridinės jėgainės ir taip yra naudojamos, tačiau elektros energiją sau gamina pačios.

Tačiau dabar tokie sunkvežimiai vėl populiarėja tiek Europos, tiek viso pasaulio kasyklose dėl akivaizdžios ekonominės ir ekologinės naudos. Tokias sistemas siūlo Komatsu, Liebherr ir kiti gamintojai.



Taip pat skatykite:

Seni Kauno Škoda troleibusai iš arti – 10 įdomių faktų ir kodėl laikas juos keisti

Daugiau apie ekologiškas sunkvežimių technologijas:

Dujiniai Volvo sunkvežimiai

Cummins elektrovilkikas, pasirodysiantis po poros metų

Tesla pasiūlymas

Motociklų karietų lenktynės – taip, buvo ir toks sportas (Video)

Motociklų karietų lenktynės – taip, buvo ir toks sportas (Video)

Jei esate istorinių filmų mėgėjas, tikriausiai esate matę vienviečių karietų lenktynes senovės Graikijoje ir Romoje. Galima tik įsivaizduoti, kiek drąsos reikėjo šiems lenktynininkams, kad ant smėlio ar smulkaus žvyro trasos jie išdrįstų didžiuliu greičiu lėkti mažose karietose taip arti kitų lenktynių dalyvių. Stovimų karietų lenktynių šiais laikais jau beveik nebėra – jas pakeitė kur kas efektyvesnės konstrukcijos. Visgi, jau moderniais laikais atsirado ir dar labiau pakvaišęs istorinių karietų lenktynių atitikmuo su įkinkytais motociklais.

Nėra tiksliai žinoma, kas pirmasis ir kada sugalvojo motociklų karietų lenktynes. Manoma, kad šie pakvaišę bolidai pradėjo populiarėti praeito amžiaus trečiame dešimtmetyje, o savo populiarumo viršūnę pasiekė ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Ši netradicinė sporto šaka buvo populiari Australijoje bei JAV, kiek mažiau – Europoje. Ir šiandien galima išvysti panašių konstrukcijų, tačiau taip masiškai tokios lenktynės rengiamos nebėra.



Motociklų karieta – tai įprastai vienvietis antikos laikus primenantis vežimas, traukiamas vieno ar kelių motociklų. Idealiu atveju karietoje stovintis žmogus motociklus valdo vadelėmis, tačiau būta ir versijų, kuomet ant motociklo sėdėjo antras įgulos narys, kuris ir gynė karietą į pergalę. Pastaroji versija buvo žymiai saugesnė, tačiau ne tokia įdomi žiūrovui.

Įvairiose mugėse susirinkę žmonės noriai traukė pažiūrėti motociklų karietų lenktynių. Jos buvo plačiai nušviečiamos laikraščiuose, o ir patys tokių renginių dalyviai dailindavo savo karietas, motociklus ir aprangą. Daugelis jų, aišku, stengėsi imituoti antikos laikų vadeliotojus. Iš visų labiausiai išsiskyrė tos karietos, kurias traukė ne vienas ar du, bet visi trys ar net keturi motociklai.

Štai šioje laikraščio iškarpoje galima pamatyti Beno Huro kūrinį – keturių motociklų traukiamą karietą:

Įdomu būtų pamatyti, kaip veikia tokie mechanizmai – kaip plonomis virvėmis buvo perjungiamos pavaros, valdoma sankaba, stabdžiai?  Ir iš kur ta vadeliotojų drąsa?

O štai kaip atrodo kiek modernesnės motociklų karietos.





Robotas-užpakalis – pora pavyzdžių kaip keisti robotai gali būti ir meno kūriniai, ir svarbūs įrankiai automobilių pramonėje (Video)

Robotas-užpakalis – pora pavyzdžių kaip keisti robotai gali būti ir meno kūriniai, ir svarbūs įrankiai automobilių pramonėje (Video)

Robotai yra kuriami tam, kad palengvintų žmonių darbą. Moksle jie padeda siekti naujų atradimų, pramonėje – gaminti tiksliau ir pigiau. O kur dar kelionės į kitas planetas, skverbimasis į žemės gelmes, nukenksminimo ir gelbėjimo darbai. Ar tas apvalus prietaisas, kuris savarankiškai išsiurbia jūsų namų kilimus – tai taip pat yra robotas. Tačiau ne visi robotai atrodo tokie rimti ir svarbūs – kai kurie paprasčiausiai atlieka užpakalio vaidmenį.

Taip, perskaitėte teisingai – pasaulyje yra ne vienas robotas-užpakalis. Ir jų kūrėjai visuomet pabrėžia, kad šie išradimai yra savaip svarbūs. Šiame straipsnyje papasakosime apie du labai skirtingus pavyzdžius – emocijas išreiškiantį robotą-užpakalį iš Japonijos ir Ford naudojamą robotą sėdynėms bandyti.



Tai – „Shiri“ (japonų kalboje šis žodis reiškia „sėdmenis). Realistiškas nejudrus robotas, sukurtas Elektrokomunikacijų Universitete Tokijuje, nėra kažkoks erotinis žaislas, nors žiūrint ganėtinai keistą vaizdo įrašą gali taip pasirodyti. Iš tikrųjų tai yra meno kūrinys, kuris kartu išbando ir žmonių reakcijas į neįprastai emocijas reiškiančius robotus. Žmonės, beje, emocijas taip pat dažnai nesąmoningai išreiškia įvairiais raumenų susitraukimais. Juos Shiri ir pamėgdžioja.

Prie projekto prisidėję mokslininkai pasakoja, kad  Shiri tikslas yra patyrinėti žmogaus bendravimo su robotais būdus. Užpakalis šioje vietoje yra tik simbolis, bandantis meno forma iššaukti žmonių reakcijas ir diskusiją. Pneumatiniai sėdmenys su minkšta silikonine oda reaguoja į švelnų masažą ar žaismingą pliaukštelėjimą.  Shiri kūrėjai sako, kad prie užpakalio prisilietę žmonės gali pajusti jo baimę ar atsipalaidavimą. Čia jums ir leisime viską pamatyti patiems.

 

Taigi, nors patys  Shiri kūrėjai apie tai nekalba, jų kūrinys neatrodo nei labai moksliškai, nei labai vertingai. Visgi, ateityje žmonėms reikės išmokti bendrauti su robotais. Tiksliau, robotams reikės turėti galimybes žmonėms suteikti visą informaciją ir tai daryti pakankamai natūraliai.

Bet gana apie šiurpą keliantį  Shiri robotą, egzistuoja ir kur kas naudingesnių robotizuotų užpakalių. Įvairios įrangos gamintojai, siekiantys sukurti patvarius produktus, juos išbando specialiais robotais. Pavyzdžiui, telefonų gamintojai taip išbando mygtukus juos paspausdami tūkstančius kartų. Ford neseniai pasidalino vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas kompanijos robotizuotas užpakalis.

Vairuotojo sėdynė yra vienas iš tų dalykų, kurie yra naudojami kaskart kur nors važiuojant. Ir šios sėdynės tikrai lengvai negyvena – vairuotojai sėdasi, stojasi, muistosi, kratosi, dėvi pakankamai abrazyvius džinsus ar kitus drabužius. Bet kaip išbandyti sėdynės gyvenimo ciklą neprašant žmogaus ant jos atsisėsti kelis šimtus ar tūkstančius kartų?

Tam yra skirtas specialus robotas, kurio tikslas – 25 tūkstančius kartų atsisėsti ir pakilti nuo automobilio sėdynės. Aišku, iš pradžių bandymai atliekami su žmonėmis – stebima, kaip jie sėda į automobilį, matuojami spaudimo taškai. Tuomet robotui telieka atkartoti šios veiksmus 25 tūkstančius kartų (tai turėtų atspindėti maždaug 10 įprasto naudojimo metų), o specialistams įvertinti kaip tai atlaikė sėdynės konstrukcija ir paminkštinimas.

Ford naudoja ir kitą robotą-užpakalį, tik šis skirtas ne patvarumui, o patogumui matuoti. Jis leidžia specialistams įvertinti sėdynės minkštumą ir įdubimą atsisėdus vidutinio sudėjimo vairuotojui. Aišku, atliekami ir kiti testai, kuriuos išvysite šiame video siužete.

 

Robotai gali būti juokingi, meniški, bet gali būti ir labai naudingi. Įdomu tai, kad automobilių pramonės robotizavimas iš esmės nesumažino darbo vietų skaičiaus. Žmonės vis dažniau dirba kartu su robotais surinkinėdami automobilius. Teigiama, kad tokie bendradarbiai gali pagerinti darbo sąlygas ir padėti žmonėms tausoti sveikatą. Na, o robotizuoti užpakaliai, reikia manyti, sukuria patogesnes sėdynes mūsų visų kelionėms.



Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.