Mėlynasis Stebuklas – kadaise lenktyniniai Mercedes-Benz buvo vežiojami greičiausiu pasaulio autovežiu

Mėlynasis Stebuklas – kadaise lenktyniniai Mercedes-Benz buvo vežiojami greičiausiu pasaulio autovežiu

Automobilių lenktynės kadaise buvo visiškai kitoks sportas nei yra dabar. Į saugumą buvo žiūrima pro pirštus, o ir apie technologijas, kurias turime dabar, kadaise buvo galima tik pasvajoti. Dar praeito amžiaus viduryje lenktyniniai automobiliai į trasas vykdavo paprastuose atviruose traluose, o kai kurie netgi keliaudavo savo jėgomis. Tačiau Mercedes-Benz 1954 metais sukūrė šį tą išskirtinio – greičiausią pasaulio autovežį greičiausiems pasaulio bolidams gabenti.

Sidabrinės Strėlės – taip iki šiol vadinami Mercedes-Benz lenktyniniai bolidai. Mercedes visada buvo viena iš dominuojančių komandų Europos automobilių sporte. Taigi, nieko keisto, kad komanda norėjo, jog jos bolidai į trasas keliautų ir stilingai, ir greitai.



Mercedes-Benz Renntransporter, dažnai vadinamas Mėlynuoju Stebuklu – tai ypatingai greitas lenktyninių automobilių autovežis, sukurtas 1954 metais, kai garsusis vokiečių gamintojas sugrįžo į Grand Prix gretas. Šis ypatingas sunkvežimis buvo sukurtas Mercedes-Benz lenktynių vadybininko Alfredo Neubauerio iniciatyva. Jis nurodė, kad naujas sunkvežimis turi būti labai greitas ir neatsilikti nuo lengvųjų automobilių eismo greitkelyje.

Štai tokiais sunkvežimiais anksčiau vežioti lenktyniniai automobiliai. (Daimler nuotrauka, 1924)

Renntransporter buvo sukurtas ant Mercedes-Benz 300S bazės, kuri pasižymėjo tvirta rėmine konstrukcija. Sunkvežimio dizaineriai ir inžinieriai stengėsi, kad Mėlynasis Stebuklas turėtų žemą, aerodinamišką siluetą, kuris ne tik padėtų pasiekti didelį greitį, bet dar ir prisidėtų prie gražaus lenktyninio automobilio įspūdžio kūrimo. Renntransporter buvo ne tik naudingas įrankis, bet ir įspūdingas reginys.

Mercedes-Benz Renntransporter 1955-aisiais – pažvelkite, kaip atrodė tuometinės transporto priemonės ir suprasite, kuo Mėlynasis Stebuklas buvo toks išskirtinis. (Daimler nuotrauka)

Žinoma, skirtingus komponentus teko skolintis iš kitų Mercedes-Benz kūrinių. Sparnai ir durelės buvo paimtos iš Mercedes-Benz 180, šis modelis tapo ir salono komponentų donoru. Kabina buvo pastumta toli į priekį virš priekinės ašies, kad siluetas būtų kiek įmanoma žemesnis, o 300S rėmas buvo pailgintas ir sustiprintas, kad atlaikytų elektromobilį. Virš priekinės ašies sumontuotas ne koks sunkvežimio, o 6 cilindrų variklis iš 300 SL superautomobilio, išvystantis 189 ag (141 kW). Jis per keturių laipsnių mechaninę transmisiją, taip pat paimtą iš 300 SL, suko galinius Renntransporter ratus.

Mercedes-Benz Rennsportwagen su 300 SLR (W 196 S) . Šio sunkvežimio variklis buvo paimtas iš 300SL. (Daimler nuotrauka)

Mercedes-Benz Renntransporter be krovinio svėrė maždaug 1,9 t. Sunkvežimio ilgis siekė 6,75 m, plotis – apie 2 metrus. Gale tilpo vienas lenktyninis automobilis, po jam skirta platforma dar buvo vietos ir sunkvežimio atsarginiam ratui, dideliems degalų bakams.

W 196 R Formulės 1 bolidas ant Mėlynojo Stebuklo nugaros – su kroviniu sunkvežimis vis tiek pasiekė 160 km/val. greitį. (Daimler nuotrauka)

Įspūdingasis Mėlynasis Stebuklas iš tikrųjų buvo nepaprastai greitas – maksimalus greitis siekė net 170 km/val. Ir tai nebuvo tik teoriniai paskaičiavimai – Renntransporter iš tikrųjų galėjo skrieti tokiu sunkvežimiams nebūdingu greičiu. Tiesa, tik be krovinio – su automobiliu gale Mėlynasis stebuklas įsibėgėdavo tik iki 160 km/val.

Mercedes-Benz Renntransporter savybės nebuvo teorinės – greitis ir posūkių įveikimas buvo išbandyti gamintojo trasose. (Daimler nuotrauka)

Sustoti Renntransporter padėjo hidraulinių būgninių stabdžių sistema. Tiesa, pagal paskirtį Mercedes-Benz šį unikalų autovežį naudojo neilgai.

Legendinis inžinierius Rudolfas Uhlenhautas prie Mercedes-Benz Renntransporter su W 196 R Grand Prix automobiliu gale. (Daimler nuotrauka)

1955 metais automobilių sporto pasaulį supurtė žiauri tragedija. Po avarijos Mercedes-Benz 300 SLR  išlėkė iš Le Mano trasos, o pasklidusios nuolaužos pražudė 83 žiūrovus, dar 180 buvo sužeisti, kai kurie smarkiai. Katastrofoje taip pat žuvo prancūzų lenktyninkas Pierre’as Bouillinas. Alfredas Neubaueris pasitarė su Mercedes-Benz vadovais ir priėmė vienintelį teisingą sprendimą – pasitraukti iš lenktynių ir automobilių sporto apskritai.

Originalus Mercedes-Benz Rennwagen buvo sunaikintas 1967 metais, bet 1993-aisiais buvo pagaminta tiksli replika. (Daimler nuotrauka)

Taigi, vos metus naudotas Mercedes-Benz Renntransporter staiga liko be darbo. Na, ne visai – iš pradžių sunkvežimis buvo demonstruojamas smalsuoliams, tada naudotas kaip bandymų platforma. 1967 metais Mėlynasis Stebuklas buvo nurašytas į metalo laužą. Taip, perskaitėte teisingai – unikali Mercedes-Benz automobilių sporto ir sunkvežimių istorijos dalis buvo sąmoningai sunaikinta. Tačiau Renntransporter rekonstrukciją galima pamatyti ir šiandien.

Mėlynojo Stebuklo replika turi originalų rėmą variklį, transmisiją ir kai kurias kėbulo dalis, bet stabdžiai jau yra modernūs. (Daimler nuotrauka)

Į automobilių sportą Mercedes-Benz sugrįžo 1989 metais. Komanda tuomet leidosi ir savo identiteto paieškas, kurios neišvengiamai vėl ir vėl atvedė prie prarasto Mėlynojo Stebuklo. Unikaliojo Renntransporter brėžinių nebuvo, tačiau entuziastų pilna Mercedes-Benz Classics komanda 1993 metais ėmėsi atkurti legendinį sunkvežimį. Mercedes parūpino originalų variklį, transmisiją, pavyko surasti tokį patį rėmą.

Atkurtas Renntransporter yra veikiantis ir yra praktiškai identiškas originaliam. (Daimler nuotrauka)

Prireikė net 6000 darbo valandų, bet veikiantis Mercedes-Benz Renntransporter dabar stovi gamintojo muziejuje su 300 SLR gale. Vienintelis akivaizdus atkurto ir originalaus Renntransporter skirtumas yra stabdžiai – naujasis turi diskinius stabdžius.



Taip pat skaitykite:

7 įdomūs faktai apie Mercedes-Benz sunkvežimius;

Mercedes-Benz EXT-92 dar 1992 metais siūlė daugybę modernių privalumų;

Ford dar 1966 metais sukūrė naikintuvų įkvėptą pikapą jaunimui;

Volkswagen EA489 Basistransporter – retas markės sunkvežimis, apie kurį nesate girdėję;

Tankų transporteris Oshkosh M1070;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote.

airBaltic džiugina Baltijos šalių vėliavų spalvomis papuoštais lėktuvais, tačiau kodėl variklių korpusai visada yra žali?

airBaltic džiugina Baltijos šalių vėliavų spalvomis papuoštais lėktuvais, tačiau kodėl variklių korpusai visada yra žali?

Jau tikriausiai matėte airBaltic oro linijų pristatytą Lietuvos Trispalvės spalvomis puoštą lėktuvą. Gražuolis Airbus A220-300 netgi gavo vardą – į kitą kelionę jus galbūt gabens Vilnius. Kiek anksčiau airBaltic pristatė Latvijos ir Estijos vėliavų spalvomis puoštus lėktuvus, bet ar pastebėjote, kad visų jų varikliai yra šviesiai žalios spalvos? Kodėl jie nebuvo priderinti prie naujų spalvų? Pasirodo, priežastys nebuvo techninės.

Iš tikrųjų, šviesiai žali variklių korpusai iš karto krenta į akis, ypač pažvelgus į Latvijos bei Estijos vėliavų spalvomis puoštus lėktuvus. Mūsų kaimynių valstybiniai simboliai neturi žalios spalvos, todėl tie ryškūs variklių korpusai atrodo tiesiog nederantys prie naujų spalvų schemų. Tai kodėl jie vis dar žali? Nusprendėme to paklausti airBaltic atstovų, tačiau pasirodo, kad atsakymas yra kur kas paprastesnis nei manėme.




Praeitą lapkritį airBaltic pristatė Latvijos vėliavos spalvomis puoštą Airbus A220-300. Rygos vardu pavadintas lėktuvas – tai airBaltic dovana Latvijai jos šimtmečio proga. Netrukus buvo pristatytas ir Estijos vėliavos spalvomis pasidabinęs kitas Airbus A220-300, gavęs Talino vardą. Galiausiai tokios staigmenos visai neseniai sulaukė ir Lietuva. Vilniumi pavadintas lėktuvas pasipuošęs mūsų Trispalvės spalvomis atrodo itin gražiai.

Estijos vėliavos spalvomis papuoštas lėktuvas Talinas. (airBaltic nuotrauka)

airBaltic vadovas Martinas Gaussas atskleidė, kad Baltijos valstybių simbolių naudojimas lėktuvų puošybai simbolizuoja kompanijos atsidavimą regionui. airBaltic jau dabar siūlo daugiau nei 80 skrydžių krypčių iš Baltijos šalių ir garsėja kaip vienos iš punktualiausių oro linijų pasaulyje. Džiugu matyti, kad airBaltic didžiuojasi savo vieta Baltijos šalyse. „Dabar visų trijų Baltijos šalių vėliavos išdidžiai plazdės aukštai danguje virš mūsų galvų“, pakomentavo M. Gaussas.

Ryga – Latvijos vėliavos spalvomis nudažytas Airbus A220-300. (airBaltic nuotrauka)

Lėktuvo perdažymas yra sunkus, brangus ir sudėtingas procesas. Šiuos Airbus A220-300 perdažė kompanija Magnetic MRO. Vieno tokio palyginti nedidelio lėktuvo perdažymui reikia 250 litrų grunto, dažų ir lako, o bendras visų trijų sluoksnių storis siekia vos 120 mikronų (0,12 mm). Kartu penkiolikos žmonių komanda vienam lėktuvui skiria net 1000 darbo valandų, tačiau rezultatai yra to verti – visi trys lėktuvai yra atrodo fantastiškai.

Lietuviška Trispalvė ant A220, vardu Vilnius. (airBaltic nuotrauka)

Bet štai variklių korpusai ir vingletai liko šviesiai žali, nepriklausomai nuo vėliavų spalvų gamos. Kodėl? Pasirodo, priežastis nėra susijusi su jokiomis techninėmis subtilybėmis. Tiesiog norima, kad kiekvienas airBaltic lėktuvas iš toli būtų lengvai atpažįstamas, kaip būtent šios kompanijos orlaivis. Todėl net ypatingu raštu pasipuošę lėktuvai išlaikė tradicinius airBaltic spalvų akcentus.

Ir tie žali variklių korpusai vaizdo tikrai labai negadina. Šie lėktuvai bus lengvai pastebimi bet kuriame oro uoste, o ir į juos lipantys keleiviai tikrai nusišypsos ir noriai prie jų fotografuosis.



Taip pat skaitykite:

Koks slėgis palaikomas didžiųjų lėktuvų padangose?

Kodėl visų Dash 8 lėktuvų sparnų ir uodegos atbrailos yra juodos?

Kam reikalingi tie maži gumbeliai ant Boeing 737 ir kitų lėktuvų sparnų?

Kam skirtas burbulą primenantis daiktas po Pilatus PC-12 sparnu?

Anksčiau ne vienas didelis keleivinis lėktuvas turėjo parašiutą, bet ne tokį, apie kurį pagalvojote;

Kodėl naujasis Boeing 777X turės užlenkiamus sparnų galus;

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Kam skirtos tos raudonos juostelės su užrašu „Remove before flight“ ant oro uostuose stovinčių lėktuvų?

Kuo ypatingi tie milžiniški gyvūnų laivai? Kiek juose telpa avių ir jaučių? Ir kiek laiko trunka jų kelionės?

Kuo ypatingi tie milžiniški gyvūnų laivai? Kiek juose telpa avių ir jaučių? Ir kiek laiko trunka jų kelionės?

Pasaulinė ekonomika yra paremta efektyvia logistika. Pigiausias krovinių gabenimo tolimais atstumais būdas – laivyba, tačiau didžiuliais laivais keliauja ne tik automobiliai, elektronikos prekės ir kiti daiktai, bet ir gyvūnai. Tiesa, jiems skirti laivai turi daug unikalių savybių.

Specializuotų krovininių laivų būna įvairių. Štai automobilių laivuose telpa iki 8,5 tūkstančių mašinų. Jie turi reguliuojamo aukščio krovinių denius, ištobulintus pakrovimo ir iškrovimo metodus. Tačiau automobilis yra pakankamai paprastas daiktas. Jis nesiginčija, neserga ir kelionės metu neprašo maisto. Ir tai – tik dalis problemų, kurios gyvūnų laivuose turi būti sprendžiamos.




Gyvų gyvūnų laivai dažniausiai gabena avis, ožkas ir karves. Kiek rečiau juose atsiduria kupranugariai ir arkliai – šie gyvūnai yra labai brangūs, todėl į svečias šalis dažniau keliauja lėktuvais. Retas gyvūnų laivas buvo pastatytas šiai funkcijai. Daug daugiau gyvūnų laivų yra modifikuoti konteineriniai laivai su naujais atvirais arba uždarais antstatais.

Atviras gyvūnų laivas – vandenyno vėjas užtikrina natūralią ventiliaciją. (Bahnfrend, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Atviri gyvūnų laivai, kaip jau supratote, turi atvirus denius – pats jūros vėjas rūpinasi šių laivų ventiliacija. Švarus ir gaivus oras gyvūnams yra labai svarbus. Atviri gyvūnų laivai yra ventiliuojami natūraliai, todėl bent jau teoriškai yra saugesni. Sugedusi uždaro laivo ventiliacijos sistema visus gyvūnus gali išžudyti vos per 2-3 valandas.

Kita vertus, atviri deniai turi ir akivaizdų trūkumą – neįmanoma kontroliuoti vidaus temperatūros. Tropiniuose regionuose, kur šie laivai ir yra dažnesni, klimato kontrolė yra labai svarbi. Be to, net atviro dizaino gyvūnų laivai privalo turėti atsarginę ventiliacijos sistemą, nes vėjas ne visada yra pakankamai stiprus, kad užtikrintų optimalias kelionės sąlygas.

Šių laivų kelionės trunka nuo 3 dienų iki 3-4 savaičių. (Bahnfrend, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Tuo tarpu uždari gyvūnų laivai apsaugo gyvūnus ir jų pašarą nuo nepageidaujamo orų poveikio. Tačiau tokie laivai visiškai pasikliauja savo ventiliacijos sistemomis – rimti gedimai gali baigtis masinėmis gyvūnų žūtimis ir milžiniškais nuostoliais. Tarptautiniai reikalavimai tokiems laivams nurodo standartus, kuriuos jie turi atitikti. Tarp jų yra ir atsarginės ventiliacijos ir maitinimo sistemos, visiškai nepriklausomos nuo pagrindinių įrenginių. Tai reiškia, kad net sustojus varikliui ir nutrūkus energijos tiekimui, gyvūnai vis tiek išliktų sveiki bent kelias dienas.

Uždaras gyvūnų laivas. (Bahnfrend, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Nuo dvidešimtojo amžiaus pabaigos daugiausia gyvūnų laivais eksportuoja Australija ir Naujoji Zelandija. Dažnai jie keliauja į Artimuosius Rytus, tačiau įprastai ilgiausios kelionės trunka 3-4 savaites. Gyvų gyvūnų laivų keliones riboja pašaras, kurio reikia pasiimti išties nemažai.

Kaip minėta anksčiau, didelė dalis gyvų gyvūnų laivų yra modifikuoti konteineriniai laivai, tačiau yra nemažai ir specialiai šiai funkcijai pastatytų gyvūnų laivų. Jų talpa svyruoja nuo 2000 tonų iki 25000 tonų. Į šį svorį įskaičiuojamas ne tik gyvūnų, bet ir jų pašaro ir kraiko svoris. Vidutinio dydžio gyvūnų laivuose telpa 30-40 tūkstančių avių arba 3-4 tūkstančiai jaučių (arba karvių). Didesniuose laivuose jau galima sutalpinti net 130 tūkstančių avių arba 13 tūkstančių jaučių, tačiau ir tai nėra riba.

Ocean Outback – specialiai gyvūnų transportavimui sukurtas laivas. Dauguma gyvūnų laivų yra konvertuoti konteinervežiai. (Bahnfrend, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Pasaulyje plaukioja keli gyvūnų laivai, galintys gabenti kombinuotus krovinius. Štai Deneb Prima viename reise gali gabenti 20 tūkstančių jaučių ir 2 tūkstančius avių. Ir tai nėra riba – automatinės šėrimo ir atliekų valymo sistemos leidžia gabenti vis daugiau gyvūnų.

Gyvūnų laivai turi didesnę įgulą nei, pavyzdžiui, konteineriniai ar automobilių laivai. Žinoma, taip yra dėl to, kad gyvūnams reikia priežiūros. Įdomu tai, kad šie laivai gėlą vandenį jau gaminasi patys. Sūrus vandenyno vanduo yra leidžiamas per atvirkštinio osmoso filtrus, kad taptų tinkamas vartojimui. Didieji laivai per dieną gali taip pasigaminti po 600 tonų vandens.

Viršuje matomas šienas, o geriau įsižiūrėję viduje pamatysite ir gyvūnus. (Christian Ferrer, Wikimedia(CC BY 4.0)

Gyvūnų atliekos, beje, keliauja į vandenyną. Nuo kranto nutolus numatytą atstumą, taip atliekų atsikratyti leidžiama. Jos tampa natūralia trąša jūros augmenijai. Lygiai taip pat atliekų atsikrato ir konteineriniai laivai. Tik kruiziniai laivai, kurie dažniau sukiojasi arčiau krantų, turi atliekų valymo sistemas.

Galiausiai, būtina paminėti, kad gyvūnų teisių gynėjams šie laivai nepatinka. Čia gyvūnams ankšta, jie dažnai yra išsigandę, o ir pakrovimo, iškrovimo procedūros yra gana nemalonios. Galvijai nebuvo sutverti jūrai, todėl ji juos baugina, jie nėra pratę prie supimo. Kita vertus, jei laikomasi reikalavimų, tai tokia kelionė dažnai praeina be didesnių nesklandumų.



Taip pat skaitykite:

Kiek automobilių telpa didžiuliame vandenynų autovežyje?

Laivai su suapvalintomis nosimis per metus sutaupo šimtus tonų kuro;

Sea Slice – vienas keisčiausių aktyviai naudojamų laivų pasaulyje;

Kodėl šio laivo nosis tokia keista?

Kodėl laivai po vandeniu turi apvalią atsikišusią nosį?

Pasagos formos laivas – Pioneering Spirit stebina ir rekordiniu dydžiu, ir neįprastu dizainu;

Mokslinė platforma RP FLIP dažnai palaikoma skęstančia;

Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai.

Neįprastos laidotuvės – kodėl Australija užkasė 23 karinius reaktyvinius lėktuvus? (Video)

Neįprastos laidotuvės – kodėl Australija užkasė 23 karinius reaktyvinius lėktuvus? (Video)

Kad ir kokia gera būtų technika, ji sensta. Nors kariniai lėktuvai patikimai tarnauja kelis dešimtmečius, ir jiems su laiku ateina galas. Technologijos tobulėja, todėl kadaise itin modernūs modeliai galiausiai tampa pasenusiais ir neatitinkančiais šiuolaikinių standartų. Pasenusi technika įprastai pasitarnauja dar kartą – ji gali būti perdirbama kaip metalo laužas. Tačiau 2011 metais Australija savų F-111 taktinių atakos lėktuvų atsikratė kitaip – jie buvo palaidoti.

General Dynamics F-111 Aardvark viršgarsiniai reaktyviniai atakos lėktuvai kadaise buvo vieni geriausių pasaulyje. F-111 pirmam skrydžiui pakilo 1964 metais, o jau 1967-aisiais pradėjo tarnybą. Šis orlaivis turėjo daug įdomių savybių. Ryškiausia iš jų – kintamos geometrijos (strėliškumo) sparnai. Pakreipti atgal jie leido pasiekti didesnį greitį, o sugrąžinti į priekinę padėtį suteikė galimybę skristi lėčiau. F-111 veikė ir kaip žvalgybos, ir kaip elektroninės karybos, ir kaip atakos lėktuvas, ir kaip strateginis bombonešis, galintis suduoti branduolinį smūgį.



Tiesą sakant, F-111 buvo pirmasis serijinės gamybos lėktuvas su kintamos geometrijos sparnais. Jų strėliškumą buvo galima reguliuoti nuo 16 iki 72,5 laipsnių. Kitaip tariant, sparnus buvo galima visiškai priglausti prie fiuzeliažo, taip pagerinant skrydžio charakteristikas skriejant maksimaliu greičiu. F-111F ilgis – 22,4 m, o maksimalus sparnų ilgis – 19,2 m. Šiam orlaiviui buvo reikalinga dviejų žmonių įgula – pilotas ir ginkluotės valdytojas. Vidiniame ginkluotės skyriuje buvo galima įrengti 20 mm patranką, kuri buvo naudojama itin retai, arba patalpinti nemenką bombų krovinį. F-111 galėjo atakuoti ir B61 bei B43 branduolinėmis bombomis. Po sparnais F-111 galėjo pasiimti kelias lazeriu valdomas raketas ar numetamus papildomus degalų bakus.

F-111 savo laiku buvo vienas pažangiausių karinių lėktuvų pasaulyje. F-111 su į priekį ištiestais sparnais. (Master Sgt. Kevin J. Gruenwald, Wikimedia)

General Dynamics F-111 Aardvark turėjo porą Pratt & Whitney TF30-P-100 turboventiliatorinių variklių, kurie leido pasiekti maksimalų 2655 km/h greitį. Maksimalus F-111 skrydžio aukštis – 20,1 km, o maksimalus skrydžio nuotolis su papildomais degalų bakais – 5950 km.

F-111 buvo universalus lėktuvas, kuris būtų pravertęs ne vienai valstybei, tačiau jį naudojo tik JAV ir Australija. JAV rankose F-111 itin pravertė Persijos įlankos kare, tuo tarpu australai savų F-111 kovinėse operacijose taip ir nepanaudojo. 1999 metais Australų F-111C buvo pasiruošę pulti Indonezijos pajėgas per Rytų Timoro nepriklausomybės skelbimo sumaištį, tačiau tada to neprireikė. Tačiau nemanykite, kad pirkdami šiuos orlaivius australai tik iššvaistė pinigus.

Australų F-111C rikiuotė. (Master Sgt. Kevin J. Gruenwald, Wikimedia)

1973 metais F-111 tapo pažangiausiu, toliausiai nuskrendančiu ir pavojingiausiu kariniu orlaiviu visame regione. Nors šie orlaiviai kovinėse operacijose taip ir nebuvo panaudoti, apie juos priešiškai nusiteikusios šalys žinojo. Benny Murdani, Indonezijos gynybos ministras, kartą pripažino, kad viename vyriausybės susirinkime perspėjo kitus narius – „ar suvokiate, kad Australija turi bombonešį, kuris galėtų per tą langą tiesiai ant šio stalo numesti bombą?“ Australija turėjo 28 F-111C, 15 F-111G ir dar kelis neskrendančius orlaivius mokymams ant žemės.

Žvalgybinis Karališkųjų Australijos karinių oro pajėgų RF-111C su atgal palenktais sparnais. (Wikimedia(CC BY 2.0)

Taigi, F-111 tapo puikia priešų atgrasymo priemone, tačiau su laiku šių orlaivių išlaikymo kaštai tik augo. JAV šių lėktuvų nenaudojo nuo 1998 metų, tuo tarpu australai pirmųjų F-111 atsisakė tik 2007 metais. Šis sprendimas tuo metu jau buvo būtinas – vienai skrydžio valandai reikėjo net 180 priežiūros ir remonto valandų. Šie lėktuvai gesdavo taip dažnai, kad kalbėti apie tolimesnę jų tarnybą buvo tiesiog neįmanoma. Paskutinių F-111 Australija atsisakė 2010 metais ir iš karto ėmė galvoti, ką su jais daryti.

F-111 buvo išties įspūdingas ir universalus lėktuvas, galėjęs degalų atsargas pasipildyti ir ore. (Pacific Aviation Museum, Wikimedia(CC BY 2.0)

Nemaža dalis Australijos F-111 lėktuvų tapo muziejų eksponatais, tačiau 2011 metais 23 dar buvo likę. F-111 fiuzeliažas buvo pagamintas iš aliuminio, tačiau turėjo nemažai ir titano bei plieno komponentų. Tačiau metalo laužo perdirbimo įmonių džiaugsmu šie lėktuvai netapo – jie buvo palaidoti sąvartyne.

2011 metų lapkričio 21-24 dienomis 23 Karališkųjų Australijos karinių oro pajėgų F-111 orlaiviai buvo palaidoti sąvartyne Svanbanke. Buvusi anglies kasykla per metus priima apie 500 tūkstančių tonų šiukšlių, tačiau karinių orlaivių iki tol ten nebuvo. Ši vieta buvo pasirinkta todėl, kad šis sąvartynas yra arti Amberlio bazės, kur šie lėktuvai buvo saugomi. Užkastų lėktuvų vieta yra pažymėta, kaip zona, kurioje negalima kasti, tačiau vargu ar kas ir bandytų. Vos tik F-111 buvo užversti gruntu, ant viršaus imta pilti šiukšles.

Tačiau kodėl šiais kariniais lėktuvais buvo atsikratyta tokiu netradiciniu būdu? Pasirodo, taip lėktuvų atsikratyti buvo tiesiog pigiau. Jų ardymas būtų kainavęs daugiau nei būtų pavykę uždirbti iš parduoto metalo laužo. Didžiausia problema buvo asbestas – šiame lėktuve jo yra tikrai daug, o tai – sveikatai pavojinga medžiaga. Nors F-111 buvo pagamintas iš vertingų medžiagų, pati konstrukcija buvo gana sudėtinga, todėl norint išardyti lėktuvą, pašalinti asbestą ir atskirti metalus būtų reikėję nemažai laiko ir kvalifikuotos darbo jėgos. Atsarginių dalių taip pat nereikėjo – juk niekur pasaulyje tokie lėktuvai nebeskraidė.

Taigi, šie F-111 Aardvark visiems laikams buvo palaidoti po žeme – taip buvo tiesiog pigiau. Turint omenyje, kad virš šių lėktuvų yra kalnas šiukšlių, greičiausiai jų nesuras ir ateities archeologai.



Taip pat skaitykite:

Heli Baby – mažytis, juokingu vardu pavadintas sraigtasparnis tarnavo ir karinėse pajėgose;

Boeing B-52 gali būti užvestas ir sprogmenimis;

Kodėl A-10 Thunderbolt II šturmo lėktuvo papilvę puošia tamsus ovalas?

Kodėl Fairchild Republic A-10 Thunderbolt II varikliai yra sumontuoti tokioje keistoje vietoje?

Kodėl žvalgybinis lėktuvas Lockheed U-2 turi vieną šoninį veidrodėlį?

Kodėl strateginiai bombonešiai dažnai būdavo iš dalies ar visiškai balti?

Koks slėgis palaikomas didžiųjų lėktuvų padangose? Kiek laiko jos tarnauja ir kiek kainuoja?

Koks slėgis palaikomas didžiųjų lėktuvų padangose? Kiek laiko jos tarnauja ir kiek kainuoja?

Komerciniai lėktuvai – tai didelės ir sudėtingos mašinos, turinčios daug svarbių mazgų. Retas susimąsto apie tai, kad padangos ir važiuoklė apskritai lėktuvui yra kritiškai svarbi. Ar žinote, kokias padangas dėvi Boeing 777? Kiek jos kainuoja? Ir kuo lėktuvų padangos skiriasi nuo tų, kurias dėvi jūsų automobilis?

Dažnai mūsų klausia, iš kur semiamės idėjų naujiems straipsniams. Iš tikrųjų, jų niekada netrūksta. Šįkart temą apie lėktuvų padangas pasiūlė Nodum skaitytojas. Jei ir jūs turite idėjų, apie ką norėtumėte paskaityti ar papasakoti, siūlome mums rašyti elektroniniu paštu nodum2017@gmail.com arba mūsų Facebook puslapyje. 



Lėktuvų ratai yra unikalūs tuo, kad jų nesuka joks variklis – nors lėktuvai sklandžiai rieda pakilimo takų ar terminalų link, jie neturi varomų ratų. Įprastai tai reikštų, kad lėktuvo padangos tarnaus ilgiau, tačiau labiausiai jos dėvisi lėktuvui leidžiantis. Komercinių lėktuvų padangos tarnauja maždaug 300 ciklų (pakilimų-tūpimų). Jų keitimo periodus numato gamintojai, tačiau taip pat atkreipiamas dėmesys ir į nusidėvėjimą – pastebėjus įtrūkimus ar didesnius protektoriaus pažeidimus, padangos yra nedelsiant keičiamos. Lėktuvų padangos taip pat yra restauruojamos – pakeičiamas visas išorinis paviršius su protektoriumi.

Lėktuvų padangos turi mažai ką bendro su tomis, kurias dėvi jūsų automobilis. Joms nereikia atlaikyti didelių apkrovų posūkiuose ar garantuoti sukibimą įsibėgėjant. Nors lėktuvų padangos turi ryškų protektorių, jis nėra toks gilus ar sofistikuotas kaip automobilių padangų. Protektoriaus paskirtis čia yra pašalinti vandenį nuo kontakto paviršiaus ir pagerinti sukibimą, kai lėktuvas tupia pučiant šoniniam vėjui. Kita vertus, lėktuvų padangos yra kur kas sudėtingesnės ir atlaiko žymiai daugiau.

Lėktuvų padangos labiausiai dėvisi tupiant. (Aero Icarus, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Visų pirma, jos pasižymi kitokiu gumos mišiniu, kuris geriau atlaiko temperatūrų pokyčius. Ant žemės temperatūra gali siekti ir visus 40 laipsnių Celsijaus, tačiau 9-11 km aukštyje termometrai jau rodys -50. Taigi, mišinys turi būti pritaikytas tokioms temperatūroms, kad neskilinėtų ir per greitai neprarastų savo savybių. Dėl šio temperatūrų skirtumo lėktuvų padangos dažnai nėra pildomos oru.

Ore yra vandens, kuris greitai suledėja ir virsta kristalais. Oro tankis taip pat stipriai keičiasi su temperatūrų pokyčiais. Štai jūsų automobilio padangose slėgis padidėja, kai padangos pasiekia darbinę temperatūrą. Aviacijoje svarbu išlaikyti kiek įmanoma stabilesnes sąlygas, todėl komercinių lėktuvų padangos dažnai yra pildomos azotu – jis yra nedegus (priešingai nei ore esantis deguonis), jame nėra drėgmės, o jo slėgis su temperatūros pokyčiais kinta nedaug. Koks tas slėgis?

Boeing 777 iš viso turi net 12 ratų, o kiekviena padanga kainuoja po 5 tūkstančius dolerių. (Dmirty A. Mottl, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Boeing 777 padangose palaikomas 15 barų slėgis yra pakankamai standartiškas rodiklis. Palyginimui, daugelio automobilių padangos pučiamos iki 2,5-2,7 barų. 15 barų slėgis yra tiesiog gąsdinančiai didelis – kai lėktuvų padangos yra testuojamos, jos pildomos ne dujomis, o vandeniu. Kadangi vandens neįmanoma suspausti, jis savyje nekaupia energijos ir trūkusi padanga testavimo laboratorijoms nepadaro didelės žalos. Jei padangos būtų pripučiamos oru, sprogimas sunaikintų ne tik patalpą, kurioje vykdomi bandymai, bet ir visą pastatą.

Sprogimo bijomasi ir eksploatacijos metu, todėl visos komercinių lėktuvų padangos turi terminius vožtuvus. Šie išsilydo prie tam tikros numatytos temperatūros ir leidžia padangoms išsileisti. Taip užkertamas kelias sprogimams, kurių padariniai gali būti ir labai šiurpūs.

Boeing 777-300ER padangų skersmuo – 134 cm, o svoris – 120 kg. Šis lėktuvas turi net 12 ratų – kuo sunkesnis orlaivis, tuo daugiau ratų jis turi. Tiesa, ne visų lėktuvų padangos yra tokios didelės – štai priekiniai Boeing 737 ratai yra palyginti nedideli, nes lėktuvo nosiai tenka mažiau svorio ir mažiau apkrovų tūpiant.

Priekinės Boeing 737 padangos yra visai nedidelės, tačiau atlaiko įspūdingą svorį. (Dirk Vorderstraße, Wikimedia(CC BY 2.0)

Priekiniai Boeing 737 ratlankiai yra vos 15 colių skersmens, o tai suteikia puikią galimybę palyginti šias padangas su tomis, kurias dėvi automobiliai. 205/75R15 padangoje, skirtoje automobiliams, būtų palaikomas maždaug 2,4 barų slėgis, o štai 27×7,75-15 lėktuvo padangos pripučiamos 14 barų slėgiu. Automobilio padanga galės atlaikyti maždaug 725 kg svorį, lėktuvo – 4377 kg. O juk jų po Boeing 737 nosimi yra net dvi. Žinoma, galinės Boeing 737 padangos yra kur kas didesnės ir tvirtesnės, nes joms tenka didžiausios apkrovos.

Galiausiai, gamintojas numato, kad priekinė Boeing 737 padanga atlaikys ir 362 km/h greitį, o panašaus dydžio automobilio padanga savo ribą pasieks ties maždaug 180 km/h žyma (nebent tai bus sportinė R15 padanga). Beje, įdomu tai, kad lėktuvų padangas gamina tie patys mums gerai pažįstami gamintojai – Good Year, Michelin, Dunlop ir Bridgestone užima maždaug 85 % rinkos.

Taigi, lėktuvų padangos yra išties ypatingos. Jose palaikomas ypatingai aukštas slėgis, jos turi avarinius terminius vožtuvus ir gali atlaikyti didžiulį svorį bei greitį. Viena didelė lėktuvo padanga (kokias nešioja Boeing 777) kainuoja apie 5 tūkstančius dolerių, tačiau jas stengiamasi restauruoti – taip sumažinamas atliekų kiekis ir lėktuvų priežiūros kaštai.



Taip pat skaitykite:

Kodėl jūsų automobilio padangos dyla per greitai?

Kodėl anksčiau daug visureigių atsarginius ratus vežiodavosi kėbulo išorėje, o dabar tai sutinkama retai?

Koks slėgis palaikomas didžiųjų karjerų sunkvežimių padangose?

Kodėl visų Dash 8 lėktuvų sparnų ir uodegos atbrailos yra juodos?

Kam reikalingi tie maži gumbeliai ant Boeing 737 ir kitų lėktuvų sparnų?

Kam skirtas burbulą primenantis daiktas po Pilatus PC-12 sparnu?

Anksčiau ne vienas didelis keleivinis lėktuvas turėjo parašiutą, bet ne tokį, apie kurį pagalvojote;

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.