Damasko plieno peiliai giriami dėl savo aštrumo, tvirtumo ir, žinoma, išvaizdos. Skirtingi plieno sluoksniai, išryškinti pasitelkus rūgštį, atrodo išties įspūdingai ir leidžia įsivaizduoti, kiek darbo reikėjo vienam peiliui pagaminti. Na, bent jau taip kalba marketingo specialistai ir apgavikai – iš tikrųjų Damasko plienas jau seniai nėra naudojamas.
Kaip taip gali būti? Juk internete tiek daug skelbimų apie parduodamus Damasko plieno peilius! Youtube yra daugybė vaizdo įrašų, kuriuose netgi rodoma, kaip tokie ašmenys gaminami namų dirbtuvėse! Iš tikrųjų, tiesa yra visai paprasta – šiandien Damasko plienu vadinamas bet koks daugiasluoksnis raštuotas plienas. Tikras Damasko plienas jau seniai nebėra gaminamas. Tiesą sakant, mes net nežinome, kaip jį pagaminti – tos technologijos prarastos ir niekas jų negali atkurti.
Kadaise arabai iš dabartinės Indijos ir Šri Lankos ėmė importuoti plieno žaliavą. Kalviai greitai pastebėjo jo potencialą ir ėmė kurti itin aštrius, tvirtus ir lanksčius ašmenis. Jie, žinoma, buvo skirti ginklams – apie Damasko plieno naudojimą maistui gaminti nebuvo net galvojama, nes tam tokio brangaus metalo tiesiog nereikia.
Damasko plienas, pavadintas prekyba bei amatais garsėjančio miesto vardu (nors buvo gaminamas ne tik Damaske), iš tikrųjų pasižymėjo tomis gražiomis linijomis. Jos priminė prabangaus audinio raštus ar net akmenis seklaus upelio dugne. Bet labai ryškios skirtingų sluoksnių ribos nebuvo matomos. Kai dabar kalviai bando atkurti tą Damasko plieno išvaizdą, jie vis perlenkia kalamą metalą, taip kaskart padvigubindami sluoksnių skaičių. Tačiau mes nežinome, ar senieji Damasko meistrai darė būtent taip. Tiesą sakant, panašu, kad jie savo plieną apdirbdavo kitaip. Kaip? Kas dabar pasakys – nei vienas gyvas meistras to nežino.
Damasko plieno ašmenų gamyba Artimuosiuose Rytuose sustojo maždaug 18-ojo amžiaus viduryje. Regione likęs plienas (sulūžę kardai ir kiti daiktai) vis dar buvo perdirbamas į kitus ginklus, tačiau pats Damasko plieno apdirbimo procesas su laiku buvo prarastas. Ką praradome?
Visų pirma, Artimieji Rytai nutraukė specialaus (wootz) plieno importą iš Indijos ir Šri Lankos. Gali būti, kad šio plieno kokybė su laiku nukrito ar tiesiog buvo nuspręsta, kad jis per brangus ir tiesiog nevertas to vargo. Mokslininkai pastebėjo, kad vėliau naudotame pliene jau nebuvo volframo ir vanadžio priemaišų, kurios buvo tiesiog būtinos Damasko plieno ašmenims. Gali būti, kad Pietryčių Azijoje imta eksploatuoti kitus geležies rūdos telkinius ar pasikeitė pats plieno gamybos procesas – juk metalurgijos žinios 18 amžiuje tikrai nebuvo labai geros, todėl viena žaliavos partija visada skyrėsi nuo kitos.
Tuomet imta naudoti lengviau apdirbamą ir pigesnį plieną, todėl su laiku kalviai nebeperdavė žinių apie Damasko plieną savo pameistriams ir jos tiesiog išnyko istorijos tėkmėje. Pavyzdžiui, mes neturime žalio supratimo apie Damasko plieno terminį apdorojimą, kuris kadaise ir išryškino tuos ypatingus kristalinės struktūros raštus.
Nors nežinome, kaip jis buvo pagamintas, iki mūsų dienų išliko nemažai Damasko plieno pavyzdžių. Juos tyrinėjantys mokslininkai įsivaizduoja, kaip jį pagamintume šiandien, jei tik turėtume tikslų receptą. Bet niekas nežino, kaip jis buvo gaminamas anksčiau. 2006 metais vokiečių mokslininkai pastebėjo, kad Damasko plienas pasižymi anglies nano-vamzdelių ir nano-pluošto gausa. Šios struktūros suteikia Damasko plienui tvirtumo ir lankstumo. Anksčiau tekdavo rinktis iš kelių savybių – kardas galėjo būti lankstus arba ilgai išlaikantis ašmenis, labai aštrus arba ilgaamžis. Praeito tūkstantmečio plienas visada pasižymėjo kompromisais ir tame kontekste lankstus, bet tvirtas ir ilgai aštrumą išlaikantis Damasko plienas išsiskyrė kaip itin pažangus ir geras.
Legendos pasakoja, kad Damasko plieno kardas galėjo būti toks aštrus, kad perpjaudavo ant jo nukritusį plauką. Kartais galima paskaityti ir faktą, kad Damasko kardu buvo galima perkirsti ir šautuvo vamzdį. Tačiau svarbiausia tai, kad Damasko plieno ašmenys ilgai neprarasdavo aštrumo – jie puikiai suderindavo kietumą, lankstumą ir aštrumą.
Tai kodėl mokslininkai nepasistengia atkurti Damasko plieno, kad juo galėtume naudotis dabar? Priežastis labai paprasta – modernus plienas yra nepalyginamai geresnis. Visos tos legendos apie šautuvų kapojimus, per pusę perpjaunamą krentantį plauką ar amžinai neprarandamą aštrumą yra nesąmonė. Damasko plienas buvo labai geras savo laikmečiui, tačiau moderni metalurgija leidžia sukurti žymiai geresnėmis savybėmis pasižymintį plieną.
Negi jūs tikrai manėte, kad kelių šimtų metų senumo plienas yra geresnis už šiuolaikinį? Šiandien inžinieriai idealiai suplanuoja lydinio kristalinę struktūrą taip, kad metalas pasižymėtų visomis būtinomis savybėmis. Tie Damasko meistrai kalė kažkur nešvariuose induose išlydytą plieną, kurio lydinio tikslumas buvo matuojamas iš akies. Vieno kalvio Damasko plieno kardas buvo geresnis už kito. Tiesą sakant, to paties kalvio kardų kokybė priklausė ir nuo to, ar gerai meistras jautėsi, ar buvo pavalgęs ir pamiegojęs. Geras modernus virtuvinis peilis yra pagamintas iš geresnio plieno nei tie garsieji Damasko kardai.
Šiandien Damasko plienu neteisingai vadinamas bet koks plienas su išryškintais sluoksniais. Net nesvarbu, koks tai plienas – Damasko plienu virsta pjūklų grandinės, dildės ir šiaip pigus metalo laužas. Damasko plienas dabar yra ne plieno rūšis, o tik raštas, stilius ir mada. Tačiau, čia ir yra visos šios istorijos ironija, nemaža dalis to netikro Damasko plieno iš tikrųjų yra geresnė už originalą, nes naudojamas pranašesnis modernus plienas. Žinoma, ne visada – tie raštuoti ašmenys dabar dažnai yra naudojami kaip marketingo triukas pigesnio plieno peiliams parduoti.
Tai štai, tikiuosi, kad kai dabar kur nors pamatysite parduodamus Damasko plieno peilius, jūsų veidą papuoš ironiška šypsena. Damasko plieno technologijos jau seniai prarastos ir dabar šis pavadinimas nusako tik plika akimi matomą plieno kristalinės struktūros raštą, o ne jo kokybę.
