Garlaivio Mont-Blanc sprogimas sugriovė 1600 pastatų

SS Mont-Blanc buvo 98 metrų ilgio krovininis garlaivis, Anglijoje pastatytas 1899 metais. Jis gabeno įvairius krovinius ir dažnai sujungdavo Amerikos ir Europos krantus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Mont-Blanc užduotys šiek tiek pasikeitė, bet tokios avarijos, kokia įvyko 1917 metais Kanadoje niekas nesitikėjo.

Žmonės laivais keliauja labai ilgą laiką, todėl katastrofų mūsų laivybos istorijoje būta nemažai. Apie kelias iš jų galite paskaityti ir Nodum.lt svetainėje. Štai SS Viking sprogo vaidindamas filme, o gražuolis garlaivis Principessa Jolanda negyveno nei dienos. 

Anglijoje pastatytas SS Mont-Blanc, kaip galite atspėti iš jo pavadinimo, priklausė prancūzams, nors po mėlynai-baltai-raudona vėliava ne kartą keitė šeimininkus. 184 kW galios laivas pasižymėjo klasikine plienine konstrukcija ir savigynai turėjo dvi nedidelio kalibro patrankas. Mont-Blanc gabendavo įvairius krovinius, bet prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui garlaivio triumai dažnai buvo užpildomi ginklais, sprogmenimis ir kitomis karo reikmėms skirtomis atsargomis. Paskutinė Mont-Blanc kelionė irgi buvo tokia – 1917 metų lapkritį laivas buvo pasamdytas į Prancūziją atgabenti karinių sprogstamųjų medžiagų iš Niujorko.

Paskutinė Mont-Blanc kelionė

Kapitono Aimé Le Medec vedamas SS Mont-Blanc Niujorke pasikrovė krovinį ir gruodžio 5 dieną atvyko prie Halifakso Kanadoje, kur saugumo vardan turėjo prisijungti prie konvojaus. Mont-Blanc triume buvo daug trotilo, pikrino rūgšties ir nitroceliuliozės, o ant denio stovėjo statinės su itin degiu benzoliu. Kanadoje į laivą įlipo Francis Mackey, kuris turėjo padėti krovininiam laivui perplaukti keltais ir mažais laiveliais užimtą sąsiaurį tarp Halifakso ir Dartmuto. Praplaukęs tarp šių miestų Mont-Blanc nuo galimų atakų būtų saugiai pasislėpęs Bedfordo įlankoje, kur jau buvo formuojamas konvojus kelionei į Europą. Tačiau nepaisant didelės Mackey patirties ši kelionės dalis nebuvo sėkminga.

1917-ųjų gruodžio 6 dienos rytą Mackey stovėjo tiltelyje ir žvalgė geriausią maršrutą Mont-Blanc garlaiviui. Už maždaug 1,2 kilometrų jis pastebėjo 131 metro ilgio garlaivį su Norvegijos vėliava SS Imo, judantį priešinga kryptimi link vandenyno. Mackey suprato, kad Mont-Blanc ir Imo trajektorijos susikerta, todėl ėmė signalizuoti garsiniu signalu. Vienas Mont-Blanc švilptelėjimas nurodė, kad prancūzų laiuvui priklauso pirmenybės teisė, tačiau Imo atsakė dviem švilptelėjimais, kurie perspėjo, kad laivas savo kurso ir greičio nekeis.

SS Imo kapitonas nebuvo akiplėša, tiesiog šis laivas buvo sunkiai valdomas. Jis turėjo tik vieną į dešinę besisukantį sraigtą, todėl plaukiant tiesiai jis natūraliai po truputį suko į kairę. Be to, tąkart SS Imo neturėjo jokio krovinio, todėl jo vairai maskatavosi paviršiuje ir laivas buvo labai sunkiai valdomas. Jei ne būtinybė gabenti atsargas, tokiuose siauruose sąsiauriuose Imo nebūtų pasirodęs.

Vengdamas susidūrimo, Mont-Blanc kapitonas nurodė stabdyti laivo variklius ir sukti dešinėn. Prancūzų laivas dar kartą pakartojo signalą, bet Imo atsakymas vėl buvo neigiamas – laivas negali pasitraukti. Netrukus Mont-Blanc aštriai suko kairėn (į uosto pusę), kad išvengtų sausumos ir pabandytų praplaukti šalia Imo.

Nors tada Imo ir Mont-Blanc sraigtai nebesisuko, laivai iš inercijos dreifavo vienas kito link. Vienu metu atrodė, kad susidūrimo ar bent jau stipraus smūgio pavyks išvengti, nes laivai jau buvo beveik visiškai lygiagrečiose pozicijose. Tačiau tuomet Imo sušvilpė tris kartus, perspėdamas, kad jungia atbulinę eigą. Paaiškėjo, kad tai buvo prastas sprendimas, nes dėl to vieno sraigto sukimo momento, Imo priekis staiga metėsi į Mont-Blanc korpusą ir įvyko susidūrimas.

Mont-Blanc greičiausiai būtų išgyvenęs tokią lėtą avariją, bet jo krovinio pobūdis nepaliko abejonių – didžiausia katastrofa dar tik laukia.

Halifakso sprogimas

Smūgis buvo pakankamai stiprus, kad apverstų ant Mont-Blanc denio buvusias benzolio statines. Itin degūs degalai užliejo denį ir ėmė tekėti į krovinių skyrių. Trintis tarp dviejų plieninių laivų korpusų degalams pasiūlė kibirkštį ir šie pasiūlymą priėmė – Mont-Blanc paskendo liepsnose ir tirštuose juoduose dūmuose. Kapitonas Aime Le Medecas nurodė įgulai palikti laivą. Jūreiviai iš gelbėjimosi valties šaukė aplinkiniams laivams, kad reikia bėgti, o ne vėpsoti į degantį laivą, tačiau niekas nežinojo, kokį pavojingą krovinį gabena Mont-Blanc, kuris toliau dreifavo, kol galiausiai užplaukė ant sausumos.

Po 19 minučių po susidūrimo, per kurias minia žmonių susirinko pažiūrėti į degantį laivą, Mont-Blanc krovinys sprogo su iki tol neregėta jėga. Skaičiuojama, kad temperatūra sprogimo epicentre turėjo pasiekti bent 5000 °C, o slėgis čia greičiausiai viršijo tūkstantį atmosferų. Baltų dūmų debesis pakilo į 3,6 km aukštį, sprogimą pajautė ir už 207 km gyvenę žmonės. Sprogimo banga tūkstančio metrų per sekundę greičiu nusirito per Halifaksą, su žeme sulygindama 160 hektarų plotą. Sprogimas buvo toks stiprus, kad trumpam iš įlankos išstumtas vanduo grįžo kaip 18 metrų aukščio cunamis, kuris SS Imo tiesiog nusviedė ant kranto.

Visiškai pradingo bent 1600 pastatų, dar 12 tūkstančių buvo apgadinti. Stebėtina, bet žuvo tik vienas įgulos narys – jį pražudė skeveldra. Išgyveno tik vienas Imo jūreivis. Halifakse žuvo beveik 2 tūkstančiai žmonių, dar 9 tūkstančiai buvo sužeisti. Daugybė prie langų laivo gaisrą stebėjusių žmonių, buvo apakinti stiklo šukių. Nukritusios lempos mieste sukėlė šimtus gaisrų, o žmonės, manantys, kad puola vokiečiai, ėmė panikuoti.

Iš karto po nelaimės į Halifaksą pajudėjo traukiniai iš kitų Kanados miestų ir JAV, tačiau jau kitą dieną visus gelbėjimo darbus sustabdė prasidėjusi pūga. Gruodžio 7 dieną Halifaksą apklojo 41 centimetro storio sniego antklodė, kuri nebeleido ieškoti po griuvėsiais galbūt išgyvenusių žmonių. Halifaksas prarado didelę pramoninių pajėgumų dalį, daug strategiškai svarbių pastatų ir, žinoma, beveik du tūkstančius žmonių. Paskutinis kūnas buvo rastas tik 1919-ųjų vasarą – pusantrų metų po katastrofos.

Mont-Blanc sprogimas buvo didžiausias žmogaus sukurtas sprogimas iki pat atominio 1945-ųjų Hirošimos bombardavimo. Tiesą sakant, kai JAV numetė atominę bombą ant Hirošimos, sprogimo jėga buvo lyginama su Halifakso tragedija – pasak tuometinių publikacijų, atominis sprogimas buvo 7 kartus stipresnis.

Fizikas J. Robertas Oppenheimeris, svariai prisidėjęs prie pirmųjų atominių bombų sukūrimo ir vadinamas atominės bombos tėvu, analizavo Halifakso tragediją, siekdamas bent jau apytiksliai įsivaizduoti naujo ginklo galią.

Kas kaltas?

Žmonėms visada įdomu, kas dėl tokių tragedijų kaltas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Mont-Blanc yra kaltas, nes turėdamas tokį krovinį visais būdais privalėjo išvengti bet kokios avarijos. Įtakos šiam sprendimui neabejotinai turėjo anti-prancūziškos nuotaikos regione. Antrosios instancijos teismas visiškai išteisino Mont-Blanc, jo kapitoną ir uostą. SS Imo ir SS Mont-Blanc valdytojai dar bandė vienas iš kito prisiteisti žalos atlyginimą, tačiau buvo nuspręsta, kad abi pusės yra vienodai kaltos.

Įtakos šiems sprendimams turėjo ir karo sąlygos. Įprastai tokį krovinį gabenantis laivas į uostą nebūtų įleistas ir net nepriartėtų prie miesto, su kuriuo jo kelionė nėra susijusi (prisiminkite – maršrutas buvo Niujorkas-Prancūzija). Taigi, joks nusikaltimas nebuvo nustatytas ir niekam už katastrofą atsakyti nereikėjo.

SS Imo grįžta į darbą

Mont-Blanc tiesiog pranyko sprogimo metu – iš to laivo neliko nieko. Tuo tarpu SS Imo jau 1918-ųjų pavasarį vėl buvo ant vandens ir netrukus buvo suremontuotas. Imo tuo metu jau nebuvo jaunas – šis laivas buvo pastatytas dar 1889 metais (tada buvo pakrikštytas Runic), bet jis vis dar tiko įvairiems kroviniams. 1920 metais Imo buvo pervadintas į Guvernøren, bet tarnavo nebeilgai.

1921-ųjų lapkričio 30 dieną Guvernøren vairininkas girtas užmigo prie vairo ir laivas užplaukė ant Rytų Folklando salos krantų. Niekas per šią nelaimę nežuvo, tačiau pastangos išgelbėti Guvernøren buvo bevaisės ir laivas galiausiai buvo atiduotas jūrai.