Sunkioji savaeigė technika įprastai rieda ant plieninių vikšrų, o štai lengvesnės ir žemės ūkiui skirtos mašinos dažnai naudoja guminius vikšrus. Žinoma, pastarieji yra minkštesni ir nežaloja asfalto ar betono dangų, bet turi ir daugiau privalumų.
Vikšrinės važiuoklės turi daug privalumų prieš ratines. Juk ne šiaip sau ekskavatoriai, buldozeriai, tankai ir daug kitų sunkiųjų mašinų naudoja vikšrus. Įprastai vikšrai yra gaminami iš plieno, tačiau kartais galima pamatyti ir iš armuotos gumos pagamintus vikšrus – juos dažnai dėvi mini ekskavatoriai, mažesni krautuvai ir moderni žemės ūkio technika.
Sunku pasakyti, kas išrado guminius vikšrus, bet prancūzas Adolphe’as Kégresse’as buvo bent jau vienas iš pirmųjų išbandęs tokią važiuoklę. 1906-1915 metais dirbdamas Rusijos carui Nikolajui II, Kégresse’as net kelioms prabangioms mašinoms pritaikė savo guminių vikšrų važiuoklė sistemą.
Priekyje inžinierius Kégresse’as palikdavo įprastus automobilio ratus, kartais juos papildydamas slidėmis, o galinę važiuoklę pakeisdavo vikšrais. Jie buvo gaminami iš minkštų pramoninių diržų, prie kurių Kégresse’as tvirtino metalines ar gumines detales sukibimui pagerinti. Taip modifikuoti Rolls-Royce ir Packard automobiliai geriau tvarkydavosi su rusiškos žiemos iššūkiais. Kégresse’o vikšrais patobulinta karinė technika žymiai geriau veikė raižytose vietovėse.
Savo vikšrinę važiuoklę Adolphe’as Kégresse’as tobulino ir sugrįžęs į Prancūziją. Iš ten ši idėja pasiekė Jungtinę Karalystę, Lenkiją, Belgiją, kitas Europos šalis ir JAV. Pastarojoje šalyje, beje, Kégresse’o vikšrai matuoti ir strateginiam bombonešiui Convair B-36 Peacemaker.
Minkštus vikšrus naudojo ir sniegaeigiai, vėliau – kompaktiški ekskavatoriai ir kita mažesnė statybų technika. Dabar armuotos gumos vikšrai yra pakankamai populiarūs bet kodėl? Kokiais privalumais jie pasižymi?
Guminių vikšrų privalumai
Visų pirma, žinoma, reikia paminėti bene ryškiausią ir svarbiausią guminių vikšrų privalumą – jie nežaloja betono ar asfalto dangų, kuriomis technikai kartais tenka važiuoti. Plieninius vikšrus naudojančios mašinos negali važiuoti asfaltu ar betonu, nes tokią dangą tiesiog sugadina. Tuo tarpu guminiai vikšrai savo poveikiu praktiškai nesiskiria nuo padangų. Tai labai svarbu traktoriams, kuriems kartais iš laukų tenka grįžti asfaltu, kelių remonto, smulkiajai statybų technikai.
Kadangi guminiai vikšrai yra minkšti, jie geriau sukimba su kietais paviršiais. Tai padeda užtikrinti mašinos stabilumą, kai ji dirba stovėdama ant betono ar asfalto dangos. Be to, guminiais vikšrais apautos mašinos lengviau lipa ant tralų, o patys vikšrai gali turėti protektorių.
Guminiai vikšrai yra lengvesni už plieninius. Tai šiek tiek sumažina bendrą mašinos svorį, bet kur kas svarbiau tai, kad pačius vikšrus lengviau transportuoti, sandėliuoti ir pakeisti.
Guminiai vikšrai yra ir pigesni, nes jų gamybos procesas turi mažiau žingsnių. Kiekvieną plieninių vikšrų narelį, kaištį ir kitas detales tenka gaminti atskirai, o tada jas surinkti į vieną. Tuo tarpu guminiai vikšrai yra liejami ir vulkanizuojami tiesiai ant metalinio karkaso. Gamybos procesas yra trumpesnis ir daug pigesnis.
Tai, kad guminiai vikšrai neturi daug atskirų detalių, irgi gali būti laikoma privalumu. Plieniniai vikšrai pasižymi didele vidine trintimi, nes atskiri segmentai juda vienas kito atžvilgiu. Guminiai vikšrai yra vientisi, todėl tos vidinės trinties, prastinančios mašinos judėjimo efektyvumą, yra mažiau. Be to, guminius vikšrus naudojančios mašinos važiuoja tyliau.
Guminių vikšrų trūkumai
Jei armuotos gumos vikšrai neturėtų trūkumų, plieninius vikšrus matytume tik ant muziejuose eksponuojamos technikos.
Guminiai vikšrai greičiau dėvisi. Tai yra neišvengiama – guma dyla greičiau nei plienas. Ilgalaikiškumas apskritai yra vienas iš vikšrinių važiuoklių privalumų, bet guminiai vikšrai dėvisi santykinai greitai. Negana to, jie yra lengviau pažeidžiami. Todėl per įvairias atliekas važiuojanti technika retai naudoja guminius vikšrus – jie yra lengviau supjaustomi, praduriami ir suplėšomi.
Guminiai vikšrai neturi atskirų segmentų, todėl po didesnio pažeidimo tenka keisti visą vikšrą. Galite įsivaizduoti, kokia didelė problema tai būtų tankams ar didiesiems karjerų ekskavatoriams. Plieninių vikšrų segmentai yra keičiami atskirai, todėl jų remontas būna pigesnis ir greitesnis.
Guminius vikšrus naudojančios mašinos pasižymi didesniu slėgiu į gruntą. Taip yra dėl to, kad plieninius vikšrus sudaro dideli segmentai, sukuriantys plokščią kontakto paviršių. Tuo tarpu guminiai vikšrai prisitaiko prie važiuoklės ritinėlių ir taip tolygiai slėgio į gruntą nepaskirsto. Tiesa, šis efektas nėra labai žymus.
Galiausiai, guma nėra taip lengvai perdirbama kaip plienas. Susidėvėję metaliniai vikšrai virsta metalo laužu, kurį galima parduoti. Tuo tarpu susidėvėję armuotos gumos vikšrai yra atlieka, už kurios perdirbimą dar gali tekti ir sumokėti.
Ir plieniniai, ir armuotos gumos vikšrai turi savo funkcijas. Sunkesnės mašinos, ypač tos, kurios retai pasirodo ant asfalto, dažniau naudoja plieninius vikšrus, kurie yra tvirtesni, lengviau remontuojami ir efektyviau sumažina slėgį į gruntą. Tuo tarpu lengvesnės technikos valdytojai, kurių mašinoms tenka dirbti ir ant kietų dangų, gali turėti naudos iš armuotos gumos vikšrų, nes jie yra pigesni, lengvesni ir nežaloja asfalto bei betono dangų.
