Keisti klausimai apie APK – ar tarp Antrojo pasaulinio karo karių buvo paplitęs kanibalizmas?

Keisti klausimai apie APK – ar tarp Antrojo pasaulinio karo karių buvo paplitęs kanibalizmas?

Antrasis pasaulinis karas buvo didžiausias žmonijos konfliktas, truko šešerius metus, per kuriuos įvyko tiek daug. Dabar Antrojo pasaulinio karo istorija domisi minios žmonių, apie šį laikotarpį rašomos knygos ir kuriami filmai. Visgi, kai kuriems žmonėms kyla klausimų, kurie liečia ir pačias šiurpiausias karo detales. Pavyzdžiui, ar spaudžiami maisto trūkumo Antrojo pasaulinio karo dalyviai dažnai griebdavosi kanibalizmo?

Klausimas, kad ir koks šiurpus būtų, yra gana logiškas. Karas sužadina pačius giliausius išgyvenimo instinktus, todėl, kai trūksta maisto, o aplinkui yra daugybė žuvusiųjų kūnų, atrodo, kad situacijos ekstremalumas gali pastūmėti link kanibalizmo. Ir iš tiesų tokių atvejų buvo, tačiau kanibalizmas ir Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo masiškas reiškinys. Štai keli garsesni atvejai.



Garsiausi kanibalizmo iš būtinybės atvejai buvo susiję su blokadomis. Leningrado blokada tęsėsi daugiau nei du metus, todėl iš pradžių pranyko naminiai gyvūnai, tuomet paukščiai, o galiausiai pereita ir prie kanibalizmo. Buvo sudaryti specialūs policijos daliniai, kurie turėjo užkirsti tam kelią. Tuo tarpu Stalingrade 1942 metų pabaigoje – 1943 metų pradžioje įstrigę vokiečių kariai taip pat valgė žuvusiųjų kūnus, kuomet buvo visiškai atskirti nuo tiekimo grandinių.

Žuvusieji Leningrade. (RIA Novosti archive, image #216 / Boris Kudoyarov, Wikimedia( CC-BY-SA 3.0)

Viena garsi Tolesnio karo (Suomijos ir Sovietų sąjungos konflikto, vykusio nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. rugsėjo, nuotrauka vaizduoja Suomijos karį demonstruojantį aptiktą rusų kario odą. Teigiama, kad sovietų kariai išsiruošė į žvalgybinę misiją, tačiau vėliau buvo visiškai atkirsti nuo savo fronto pusės. Jiems pradėjo trūkti maisto, todėl jie, panašu, nusprendė suvalgyti kelis saviškius. Vietovėje prie Sego ežero suomiai aptiko karių odas, viena iš kurių buvo nufotografuota.

Suomis prie savo bendražygių suvalgyto ruso odos 1942 metų gruodžio 15 diena. (Wikimedia)

Visgi, šiandien istorijos entuziastai kur kas dažniau prisimena kanibalizmą, paplitusį tarp Japonijos karių. Tokijo tribunole buvo atskleista visa eilė atvejų, kuomet Japonijos kariai valgė savo žuvusių bendražygių, priešo karių ir net karo belaisvių kūnus. 1942 metų rugsėjį Japonijos kariai per dieną gaudavo 800 gramų ryžių ir šiek tiek konservuotos mėsos. Jau gruodį gaunamų ryžių dalis sumažėjo iki 50 gramų, todėl nereikia net sakyti, kad kariai badavo.

Olandų karo belaisviai japonų stovykloje Tailande. (Wikimedia)

Yuki Tanaka, japonų istorikas, teigia, kad tuo metu kanibalizmas jau buvo sisteminga veikla siekiant išlikti, organizuojamų aukštesnio rango karininkų. Patys baisiausi kanibalizmo atvejai buvo atpasakoti išgyvenusių liudininkų. Pavyzdžiui, indų karininkas, kuris buvo tapęs japonų karo belaisvių, Hatam Ali pasakojo, kad stovykloje Naujojoje Gvinėjoje kasdien pasirodydavo japonų kariai, kurie išsirinkdavo vieną ar kelis kalinius, juos nužudydavo, o vėliau suvalgydavo. Ali pasakojo, kad pats matė bent 100 tokiu tikslu išsivestų kalinių. Stovyklą perkėlus į kitą vietą kanibalizmas ne tik nesiliovė, bet ir tapo dar žiauresnis. Ali pasakojo, kad mėsa buvo rėžiama nuo vis dar gyvų žmonių, kurie po to buvo palikti numirti. Daugiau apie japonų kanibalizmą prieš indus karo belaisvius skaitykite šiame straipsnyje.

Knygos Flyboys: A True Story of Courage autorius James Bradley aprašė kelis atvejus, kuomet japonai maisto tikslais žudė karo belaisvius. Autorius aprašė japonų vykdytas ritualines žmogžudystes, kuomet jie suvalgydavo ką tik nužudytų belaisvių kepenis. Taip pat minimi atvejai, kuomet Japonijos kariai per kelias dienas po vieną nupjaudavo gyvo pasirinkto belaisvio galūnes, kurias suvalgydavo. Žmogus mirdavo tik po kelių dienų. Tai, anot autoriaus, buvo daroma siekiant išlaikyti mėsos šviežumą.

Žinoma, atvejų buvo kur kas daugiau, tačiau atsakymas į klausimą dėl kanibalizmo tarp karių yra aiškus. Visgi, reikėtų pabrėžti, kad kanibalizmo negalima laikyti masiniu reiškiniu.

Tai – pirmoji Keisti klausimai apie APK straipsnių serijos dalis. Klausimus galite užduoti ir jūs, komentuodami po šiuo pranešimu Facebook’e arba siųsdami juos mums el. paštu nodum2017@gmail.com.


Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.