Kodėl vilkikai negali atrodyti taip? 1983 sukurtas konceptas stebino išvaizda, bet neturėjo šansų įsitvirtinti

Kodėl vilkikai negali atrodyti taip? 1983 sukurtas konceptas stebino išvaizda, bet neturėjo šansų įsitvirtinti

Visais laikais inžinieriai stengėsi kurti pažangias revoliucines technologijas, kurios pakeistų pasaulį. Būtent su tokiomis mintimis 1983 metais buvo pristatytas Steinwinter 2040 vilkikas, kuris pats visas patilpdavo po puspriekabe. Įspūdingas koncepcinis modelis traukė žvilgsnius, tačiau neturėjo jokių šansų įsitvirtinti. Kodėl?

Daugelis šiuolaikinių vilkikų atrodo labai panašiai – išskirtinis dizainas nėra dalykas, kuris labai domintų didžiuosius gamintojus. Ir Steinwinter 2040 buvo sukurtas tikrai ne dėmesiui patraukti. Buvo manoma, kad itin žemo profilio vilkikas taps efektyvesnių pervežimų įrankių.



Steinwinter kompanija Štutgarte įkurta dar 1969 metais. Ji kūrė specifinius automobilius. Pavyzdžiui, Amigo buvo Fiat pagrindu sukurtas bagis, o Junior 50 buvo specialiai jaunimui skirtas automobilis su vieno cilindro 50 kubinių centimetrų varikliu. Tačiau bene įspūdingiausias Steinwinter  kūrinys buvo 2040 vilkiko koncepcija, kuri dar 1983 metų Frankfurto automobilių parodoje sužavėjo pasaulį.

Steinwinter 2040 visas tilpo po specialiai jam sukurta puspriekabe (Gamintojo nuotrauka).

Steinwinter 2040 idėja buvo krovinių skyriaus padidinimas, oro pasipriešinimo sumažinimas ir modulinės mašinos. Šio vilkiko aukštis buvo tik 1,17 metro. Palyginimui, Lamborghini Huracán superautomobilio aukštis yra 1,165 m. Tai reiškia, kad visas Steinwinter 2040 tilpo po specialiai jam sukurta puspriekabe. Taigi, puspriekabė galėjo būti ilgesnė, nes vilkikas visiškai neprisidėjo prie junginio ilgio.

Kartu buvo panaikintas ir tas nekenčiamas tarpas tarp vilkiko kabinos ir puspriekabės. Tas tarpas yra viena iš didžiausių vilkikų aerodinamikos problemų. Be jo junginys tampa gerokai aptakesnis, todėl greičiau bėgėjasi ir sunaudoja mažiau degalų.

Vilkiko aukštis nesiekė nei 1,2 metrų, nors visi pagrindiniai mazgai buvo paimti iš jau gaminamų vilkikų (Gamintojo nuotrauka).

Galiausiai, buvo manoma, kad nedidelis Steinwinter 2040  vilkikas puikiai tiks modulinėms mašinoms kurti. Pavyzdžiui, virš savęs jis galėtų vežti specialų krovinių konteinerį, o paskui save tempti priekabą. Jis taip pat galėjo tapti autobuso pagrindu. Galios šioms užduotims tikrai būtų pakakę.

Steinwinter 2040 naudojo Mercedes OM422 dyzelinį V8 variklį, išvystantį 205 kW ir 1021 Nm. Visa galia per 16 pavarų ZF transmisiją buvo perduodama vienintelei galinei ašiai. Viduje buvo galima surasti automobilio stiliaus saloną, tačiau vairuotojo darbo vieta nebuvo labai patogi, o apie vietą asmeniniams daiktams ar poilsiui nebuvo galima nei pasvajoti. Ir šiaip, važiuoti po puspriekabe nėra labai smagu ar saugu, o vairuotojo apžvalgos kampas buvo tiesiog siaubingas.

Buvo manoma, kad Steinwinter 2040 puikiai tiks modulinėms mašinoms kurti ir net virš kabinos galės vežti pilnai pakrautą konteinerį (Gamintojo nuotrauka).

Kita vertus savo laikui Steinwinter 2040 buvo itin modernus vilkikas. Jis turėjo nepriklausomą pneumatinę važiuoklę, ABS, klimato kontrolės sistemą. Vilkikas, savaime aišku, pasižymėjo žemu svorio centru, daugelis mechanizmo detalių buvo pasiskolinta iš Mercedes gamos – taip siekta sumažinti gamybos ir priežiūros kaštus.

Tačiau šio koncepto baigtis buvo liūdna. Steinwinter 2040  pasirodė esąs nepatikimas – oro paėmimo angos buvo per mažos, todėl kaito variklis. Inžinieriams sunkiai sekėsi patobulinti ir valdymo charakteristikas – Steinwinter 2040 buvo sunkiai manevruojamas, priekinė ašis lengvai prarasdavo sukibimą aštresniuose posūkiuose. Kompanija tikėjosi, kad prie projekto prisidės Mercedes, tačiau automobilių ir sunkvežimių pramonės milžinei Steinwinter 2040 nepasirodė perspektyvus vilkikas. Iš pradžių projektu domėjosi ir DAF bei Isuzu, tačiau jis joms pasirodė turintis per daug trūkumų. Juk norint pilnai išnaudoti jo potencialą būtų tekę gaminti ir specialias puspriekabes.

Paaiškėjo, kad Steinwinter 2040 daug degalų nesutaupė, o trūkumų tiesiog buvo per daug (Gamintojo nuotrauka).

Tačiau galutinį smūgį sudavė nauji reikalavimai sunkvežimiams – bendras junginio ilgis nuo 1990 metų buvo apribotas iki 18,75 metrų, iš kurių krovinių skyriui buvo galima skirti tik 15,65 metrus. Kadangi Steinwinter 2040 nepademonstravo žymiai taupesnis už kitus vilkikus, o problemų buvo daug, su juo buvo atsisveikinta.

Po kelių metų Steinwinter 2040 dar pasirodė televizijos seriale Highwayman. Tuomet vilkikas jau buvo visiškai pasikeitęs arba buvo specialiai modifikuotas televizijai. Šiame klipų rinkinyje jį galite pamatyti nuo 2:30.

 

Steinwinter kompanija gamybinę veiklą nutraukė 1987 metais, tačiau tebegyvuoja iki šiol – dabar padeda kitiems gamintojams kurti prototipus. Steinwinter 2040 projektas nuo pat pradžių buvo pasmerktas nesėkmei. Nors idėja ir įdomi, tokio dizaino trūkumai nusveria privalumus. Tačiau kas žino – galbūt kažkaip panašiai kada nors atrodys autonominiai vilkikai?



Taip pat skaitykite:

Kita istorinė itin žemo profilio vilkiko koncepcija – General Motors Bison;

Kaip atrodė pirmasis pasaulio vilkikas?

Elektriniai sunkvežimiai važinėjo dar prieš 100 metų;

Goliath GD 750 – pokario Vokietijos verslininkų džiaugsmas;

Scammell Scarab – neįprastas triratis vilkikas;

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.