Laivyba pasauliui yra beprotiškai svarbi. Bet kuriuo metu Žemės vandenynuose yra dešimtys tūkstančių laivų, ginančių savo šalių interesus, žvejojančių ar palaikančių pasaulio ekonomikos judėjimą. Ir jie neturi kur pasislėpti, kai telkiasi audros debesys ir pradeda žaibuoti. Kaip laivai saugosi nuo žaibų smūgių?

Kartais ir lėktuvams tenka skristi per audros debesis. Ir žaibai juos mėgsta – Nodum.lt galite paskaityti apie tai, kas nutinka, kai į lėktuvą trenkia žaibas.

Žaibai netoli JAV lėktuvnešio USS John C. Stennis. (UNC – CFC – USFK, Wikimedia (CC BY 2.0)

Šiuolaikiniuose laivuose yra daug svarbios elektronikos, o ir visa pagrindinė elektros sistema yra reikalinga laivo variklių darbui. Didieji laivai yra metaliniai ir pakankamai aukšti – vandenyne jie kaip šlapi plieniniai žaibolaidžiai traukia pavojingus išlydžius. Tačiau dažniausiai žaibo kirčiai jiems nėra labai pavojingi.

Didieji laivai (lėktuvnešiai, traleriai, tanklaiviai, kruiziniai, konteineriniai laivai ir pan.) yra plieniniai, todėl veikia kaip Faradėjaus narvai. Jūs tikriausiai žinote, kad žaibuojant saugiai galite sėdėti automobilyje. Kartais šis saugumas klaidingai siejamas su izoliuojančiomis guminėmis automobilio padangomis, bet iš tikrųjų galinga žaibo iškrova lengvai įveikia tą oro tarpą tarp metalinio kėbulo ir žemės – palyginti su atstumu nuo debesies ir automobilio, tai yra niekis. Tiesiog dėl Faradėjaus narvo principo ta energija nesiskverbia į automobilio vidų, o, vaizdžiai tariant, nuteka kėbulo paviršiumi.

Dideli laivai gali būti apsaugoti žaibolaidžiais, bet ir jų korpusai veikia kaip Faradėjaus narvai. (Alf van Beem, Wikimedia)

Tas pats Faradėjaus narvo principas veikia ir metaliniuose laivuose. Žaibas trumpiausiu keliu palei laivo korpuso paviršių įsižemina į vandenį. Papildomo saugumo vardan laivai gali turėti ir žaibolaidžius, kurie pasiūlo žaibui patogiausią kelią žemyn į vandenį, kad jis nesusigundytų antenomis, radarais ar kita aukštai iškelta įranga. Tačiau visa elektronika laive taip pat yra apsaugota nuo įtampos šuolių ir turi izoliuotą įžeminimą.

Žaibas rečiau taikosi į iš elektrai nelaidžių medžiagų pastatytus laivus. Maži laiveliai dažnai gaminami iš stiklo pluošto ar kitų kompozitų (pavyzdžiui, Kevlaro). Pasaulyje vis dar yra daug medinių laivų, su aukštai iškilusiais stiebais. Nors mediena ar stiklo pluoštas nėra geri elektros laidininkai, tokie laivai irgi kartais apsaugomi žaibolaidžiais, nes Faradėjaus narvo principas juose neveikia.

Stiklo pluošto kateriai gali turėti žaibolaidžius ar įžemintus antenų stiebus. (Huhu Uet, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Burlaiviai turi aiškią vietą žaibolaidžiui pritvirtinti. JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos tyrimų administracija rekomenduoja naudoti aliumininius žaibolaidžius, iškeltus bent 30 cm virš aukščiausios stiebo vietos. Galima įsivaizduoti, kad žaibolaidis laivą apsaugo maždaug 60 laipsnių kūgiu – jei po tokiu įsivaizduojamu lietsargiu netelpa visas laivas, žaibolaidį reikia kelti aukščiau. Pagal šį principą, kateriams kurie neturi tokių aukštų stiebų teoriškai reikia didesnių žaibolaidžių. Pagal šias rekomendacijas, žaibolaidžiai turi būti įžeminami į po vandens linija tvirtinamą varinę plokštę.

Tiesa, tai nėra universalios rekomendacijos. Dabar egzistuoja ir komercinių produktų, kurie turi savas instrukcijas apie jų įrengimo aukštį ir įžeminimą – reikėtų sekti jas. Be to, labai mažiems nemetaliniams laivams žaibolaidžiai nėra reikalingi, nes būdami visai šalia vandens jie retai sulaukia Perkūno dėmesio. Prieplaukose juos saugo vietiniai stacionarūs žaibolaidžiai, o į jūrą jie neplaukia lietui lyjant.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia