Alternatyvi istorija – 5 Sąjungininkų klaidos, neleidusios karo užbaigti greičiau

Alternatyvi istorija – 5 Sąjungininkų klaidos, neleidusios karo užbaigti greičiau

Antrasis pasaulinis karas baigėsi beveik prieš 72 metus. Istorikai, atrodo, išnaršė visas istorijos klostes ir įdėjo labai daug pastangų visoms paslaptims atskleisti, tačiau tikrai ne viskas jau aišku. Entuziastai vis dar su didžiuliu smalsumu žvelgia į praeitį įsivaizduodami, kaip viskas galėjo pasisukti, jei priimti sprendimai būtų buvę kitokie. Lengva žvalgytis į karą pralaimėjusios pusės klaidas, bet ką blogai padarė Sąjungininkai siekdami pergalės, kad ji neturėtų tokios didžiulės kainos?

Tai ne pirmas kartas, kuomet domimės įvairiomis alternatyvios istorijos spėlionėmis. Kartą jau žiūrėjome į 5 Hitlerio sprendimus, kurie jam tikrai nepadėjo, o kitame straipsnyje bandėme išvardinti 5 didžiausias Ašies klaidas, sutrukdžiusias siekti pergalės. Siūlome akimis permesti ir tuos straipsnius. O dabar pažiūrėkime kur anot istorikų ir entuziastų suklydo sąjungininkai.



Japonijos karinės galios nuvertinimas

Dabar tuo sunku patikėti, bet daugelio vakariečių akims Japonija prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo trečiarūšė šalis su labai sena kultūra, bet labai stipriai atsilikusiomis technologijomis. Japonijos karinė galia buvo visuotinai nuvertinama, o patys japonai laikomi primityviais žmonėmis ir kariais. Šiandien tokį japonų supratimą sunku įsivaizduoti, tačiau tuomet, prieš Antrąjį pasaulinį karą, JAV nesivargino rimtai tirti Japonijos ambicijų ir karinio potencialo. Japonija buvo siaubingai nuvertinama.

Japonų B1-type I-15 povandeninis laivas – nors technologine prasme Japonija Vakarams nepriklygo, tai jai nesutrukdė karo pradžioje pasiekti žymių pergalių. (N. Polmar, D. Carpenter, Wikimedia)

Ką tai nulėmė? Pirminis japonų veržimąsis Antrajame pasauliniame kare, kuomet viena po kitos Japonijai atiteko salos, yra didžiausia tokio masto operacija pasaulio istorijoje. Taip teigia istorijos entuziastas Dougas Stychas – pirmiems 6 japonų veržimosi mėnesiams neprilygo niekas. Jei JAV ir kitos valstybės būtų geriau įvertinusios Japonijos potencialą ir galią, galbūt regione būtų anksčiau dislokuoti kariniai daliniai. Kai kurie spėlioja, kad ir Perl Harboro būtų pavykę išvengti, jei Japonijos stiprybė būtų tinkamai įvertinta, ir tikrai nebūtų reikėję tiek laiko visoms saloms išvaduoti ir Japonijai palaužti.

Besąlyginės Vokietijos kapituliacijos reikalavimas

Ši klaida gali būti vertinama įvairiai – juk karas vienaip ar kitaip turėjo pasibaigti Vokietijos kapituliacija. Tačiau 1943 metų sausį vykusioje Kasablankos konferencijoje nuskambėjęs Theodoreo Roosevelto pareiškimas, kad Vokietijos kapituliacija privalo būti besąlyginė, nebuvo suderintas su sąjungininkais. Churchillas nebuvo priėmęs tokio sprendimo ir ne visi sutarė, kad tai – geriausia karo baigtis Europai.

Kasablankos konferencija 1943 metais, kuomet Rooseveltas pribloškė pasaulį reikalaudamas Vokietijos besąlygiško pasidavimo. (W.Wolny, Wikimedia)

Dabar, žiūrint iš istorinės perspektyvos, šis pareiškimas nepadėjo niekam, išskyrus propagandos ministrą Josephą Goebbelsą. Karas galėjo baigtis kur kas greičiau, nesukėlus tiek nuostolių ir žmonių aukų. Goebbelsas pasinaudojo paskelbtu reikalavimu mobilizuodamas mases kautis iki paskutinės minutės. Jis savo kuriamoje propagandoje teigė, kad Vokietijai pasidavus šalis panirs į vergovę. Bandymai derėtis dėl sąlygų galbūt būtų padėję karą užbaigti greičiau, tačiau dabar to sužinoti nebėra įmanoma.

Konvojavimo sistemos vėlavimas

Dominavimas pasaulio vandenynuose siekiant galutinės pergalės yra labai svarbus. Vokietijos povandeniniai laivai nuolat grasino sąjungininkų laivams ir trukdė didesnėms logistinėms operacijoms. Kuomet JAV įsitraukė į karą Atlanto vandenyne, ji niekaip negalėjo susidoroti su vokiečių povandeninių laivų grėsme. Per porą savaičių JAV karinis laivynas prarado 25 laivus – kelis mėnesius laivai buvo sugadinami ar paskandinami greičiau nei JAV pramonė galėjo juos statyti.




Problema buvo išspręsta kuomet buvo priimta konvojaus sistema, kuomet svarbūs laivai neplaukdavo vieni. Sąjungininkai prisitaikė prie povandeninių laivų grėsmės, bet ankstesnis konvojų sistemos pritaikymas būtų leidęs užtikrinti kokybiškesnes ginkluotės logistikos Atlanto vandenyne grandines bei padėjęs išvengti tokių didelių nuostolių. Visgi, kai kurie istorikai mano, kad JAV karo pradžioje tiesiog neturėjo pakankamai karo laivų, tinkamų konvojams lydėti. Pavieniai atsargų laivai yra ne tokie pažeidžiami kaip tie, kuriuos lydi netinkami karo laivai.

Dabar daugelis sutinka, kad konvojaus sistema JAV galėjo būti įgyvendinta anksčiau (U.S. Navy Naval History Center, Wikimedia)

Filipinų gynyba 1942-aisiais

Generolo Douglaso MacArthuro planas ribotais resursais apginti visą  Filipinų salyną 1942 metų pavasarį nuo pat pradžių buvo pasmerktas žlugti. Maisto ir amunicijos atsargos buvo išdėstytos visoje teritorijoje viliantis, kad trauktis paprasčiausiai nereikės. Visgi, teko trauktis į Bataano pusiasalį, paliekant nemažai atsargų ir karių. Trūkstant maisto tūkstančiai pasidavė – 76 tūkstančiai amerikiečių ir filipiniečių karių pateko į japonų nelaisvę. Tai, aišku, didžiulis praradimas, kurio buvo galima išvengti atsisakant Filipinų gynybos arba bent jau laiku atsitraukiant.

Amerikiečiai karo belaisviai neša kritusius savo draugus Filipinuose 1942 m. (Wikimedia)

Operacija Deglas

Britai 1942 metais suvokė Tuniso strateginę svarbą ir norėjo ten įsitvirtinti. Tai būtų leidę pulti Vokietijos kontroliuojamas žemes iš pietų bei užtikrinti Egipto kontrolę. Pagal juos, įsiveržimas turėtų prasidėti nuo išsilaipinimo Alžyre – taip veiksmas prasidėtų pakankamai arti Tuniso. Tačiau JAV karinė vadovybė dvejojo. Jei Ispanija būtų įstojusi į karą Vokietijos pusėje, Didžioji Britanija galėjo prarasti Gibraltarą. Tuomet kariai Alžyre būtų visiškai atskirti ir jiems tiekti atsargas būtų labai sunku. Visgi, buvo pasiektas kompromisas – 1942 metų lapkričio 8 dieną prasidėjo operacija Deglas, kurios metu amerikiečių daliniai išsilaipino Kasablankoje Maroke, o britų – Orano ir Alžyro miestuose.

Operacijos Deglas schema – sąjungininkai išsilaipino gana toli nuo Tuniso. (Wikimedia)

Išsilaipinimas taip toli nuo Tuniso sutrukdė pasiekti greitą pergalę Šiaurės Afrikoje. Vokietija užėmė Tunisą ir priešinosi iki pat 1943 metų gegužės. Tai pareikalavo daugybės resursų ir laiko. Tačiau sunku tai vadinti klaida – kas galėjo žinoti, kad Ispanija neprisidės prie Vokietijos? Ir, negalima paneigti, Deglas tikrai padėjo sustiprinti pozicijas – klaida galima laikyti ne pačią operaciją, o išsilaipinimo vietos ir laiko pasirinkimą.

Visos šios klaidos yra diskutuotinos, o pats straipsnis – nepilnas. Sąjungininkai padarė daugybę kitų klaidų tiek Ramiojo vandenyno katile, tiek rytų fronte, tiek išsilaipindami Prancūzijoje. Kurias jų klaidas laikytumėte didžiausiomis?




Dar žiupsnelis alternatyvios istorijos: 5 didžiausios Ašies klaidos siekiant pergalės Antrajame pasauliniame kare

Dar žiupsnelis alternatyvios istorijos: 5 didžiausios Ašies klaidos siekiant pergalės Antrajame pasauliniame kare

Praėjus šiek tiek laiko po istoriškai svarbių įvykių, žmonės pradeda galvoti – „o ar galėjo būti kitaip?“. Kiekvienas sprendimas turi savas pasekmes, ne visas jas galima numatyti iš anksto. Iš savo perspektyvos mes galime stebėti istoriją iš šalies, todėl kai kurias strategines klaidas jau galime įvertinti. Šiame straipsnyje aprašomos 5 didžiausios Ašies klaidos Antrajame pasauliniame kare ir kaip jų išvengimas būtų padėjęs pasukti karą kita linkme.

Apie alternatyviąją istoriją šia tema jau kalbėjome. Siūlome užmesti akį į „5 sprendimus galėję padėti Hitleriui laimėti Antrąjį pasaulinį karą“. Šįkart pakalbėsime apie 5 didžiausias klaidas, kurių pirmajame straipsnyje nepaminėjome.



Graikijos invazija

Benito Mussolini 1940 metais trypčiojo vietoje. Būdamas artimas Hitlerio sąjungininkas jis jautėsi paliktas kažkur paraštėje. Gal dėl to, o gal rimtai manydamas, kad gali išspręsti strategines problemas Balkanuose, jis nusprendė veržtis į Graikiją. Teigiama, kad sprendimas buvo priimtas nepasitarus su Hitleriu – „Jis iš laikraščių sužinos, kad aš užėmiau Graikiją“. Visgi, tai buvo tik perdėtas optimizmas.

Mussolinis nepasitaręs su Hitleriu pradėjo Graikijos puolimą – šis veiksmas užlaikė Vokietiją ir pareikalavo nemažai resursų. (Muzej Revolucije Narodnosti Jugoslavije, Wikimedia)

Kampanija prasidėjo 1940 metų spalio 28. Italų pajėgos energingai veržėsi, bet greitai graikų buvo tiesiog nustumtos atgal. 1941 metų kovą italai vėl pabandė veržtis pirmyn, bet ir vėl nesėkmingai. Situaciją išspręsti turėjo Vokietija, įsitraukusi 1941 metų balandį. Birželio 1 dieną mūšiai buvo baigti ir Graikija buvo okupuota.

Dabar istorikai svarsto, kas būtų buvę, jei Hitleriui tada nebūtų reikėję švaistyti savo pajėgų. Daugiau nei 1000 vokiečių karių žuvo, 3752 buvo sužeisti, 385 paskelbti dingusiais be žinios. O kur dar kiti resursai, švaistomas strategiją kuriančio personalo laikas. Jei ne invazija į Graikiją, Vokietija būtų galėjusi anksčiau pradėti Sovietų Sąjungos puolimą (teigiama, kad dėl šios priežasties jis buvo atidėtas net penkioms savaitėms). Kai kurie istorikai su tuo nesutinka, bet vis tiek mano, kad bent jau sustiprinti pozicijas šiaurės Afrikoje tikrai būtų pavykę, jei Vokietijai nebūtų reikėję imtis Graikijos.

Perl Harboro puolimas

Japonijos padėtis Antrojo pasaulinio karo pradžioje nebuvo ideali. Jos ekspancinėms ambicijoms trukdė resursų, ypač naftos, stygius, JAV parama Kinijai, ekonominės sankcijos. Kažkuriuo metu kilo mintis suduoti vieną mirtiną smūgį JAV kariniam jūrų laivynui, kad jis nebegalėtų aktyviai veikti Ramiojo vandenyno regione ir net norėdamas negalėtų sutrukdyti Japonijos dominavimui. 1941 m gruodžio 7 dieną toks smūgis buvo suduotas Perl Harboro bazėje. Bet ar tai tik nebuvo klaida?

Pats Perl Harboro puolimas gali būti laikomas klaida, ypač trečiosios atakos bangos atšaukimas. (Wikimedia)

Dabar manoma, kad JAV nebūtinai būtų pradėjusi karą su Japonija, jei ne Perl Harboro puolimas. Juolab, kad ir pati ataka nebuvo tokia efektyvi ir nesustabdė JAV dominavimo pasaulio vandenynuose. Japonija tiesiog negalėjo atlaikyti bangos, kurią pati ir sukėlė. Taigi, jei nebūtų puolusi Perl Harboro, Japonija galėjo imtis kitų strateginių veiksmų. Kadangi ataka buvo įvykdyta oficialiai nepaskelbus karo ir be jokio įspėjimo, vėliau šis puolimas laikytas karo nusikaltimu. Kita vertus ir pačiame puolime buvo padaryta klaida.




Perl Harboro ataka buvo vykdoma bangomis. Pirmosios dvi bangos sudavė stiprius smūgius laivynui, nors lėktuvnešių bazėje ir nebuvo. Tačiau antrosios atakos metu amerikiečiai gynėsi jau gerokai aršiau ir padarė nemenkos žalos japonų eskadrilėms – skaičiuojama, kad 2/3 visų japonų nuostolių Perl Harbore buvo patirta antrosios puolimo bangos metu. Trečioji puolimo banga turėjo naikinti taikinius ant žemės – torpedų ir kuro saugyklas, sausąjį doką, remonto dirbtuves ir t. t. Visgi, vienas puolimo vadų, Chūichi Nagumo, nurodė trauktis, baimindamasis, kad trečioji banga bus pasitikta su dar stipresne priešlėktuvine gynyba, o ir nežinia kur esantys JAV lėktuvnešiai gali sugrįžti.

Istorikai sutinka, kad, jei trečioji puolimo banga būtų įvykdyta, karas būtų tęsęsis 1-2 metais ilgiau. Japonija būtų turėjusi laiko sustiprinti savo dominavimą, bendradarbiavimą su Vokietija ar vystyti laivyną. Priminsime, kad 14 iš 16 apgadintų laivų buvo iškelti, pataisyti ir sugrįžo į tarnybą.

Ispanijos ir Turkijos neįtraukimas į karą

Šį istorinį faktą sunku vadinti klaida, nes Hitleris ir jo aplinka negalėjo valdyti visko. Tačiau įtraukti Ispaniją ir Turkiją į sąjungą su Vokietija būtų buvę labai naudinga ir kažin ar neįmanoma.

Karinė sąjunga su Ispanija būtų leidusi Vokietijai susidoroti su Jungtinės Karalystės baze Gibraltare (Dallison G W (Lieut), Wikimedia)

Vokietija padėjo generolui Francisco Franco Ispanijos pilietiniame kare. Iš tikrųjų, buvo tikimasi, kad Ispanija Antrojo pasaulinio karo metu stos šalia Vokietijos, tačiau taip nenutiko. Ispanija išlaikė neutralią laikyseną ir net neleido Vokietijos pajėgoms kirsti šalies (pavyzdžiui, Švedija leido). Tai Vokietijai neleido priartėti prie britų kontroliuojamo Gibraltaro. Vokietijos laivai negalėjo laisvai judėti tarp Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros, o tai stipriai kenkė jos planams ir operacijoms Šiaurės Afrikos regione.

Tuo tarpu Turkija su Vokietija Pirmojo pasaulinio karo metu stovėjo vienoje barikadų pusėje, tačiau į Antrąjį pasaulinį karą nusprendė nesikišti. Jei Turkija būtų prisidėjusi prie Vokietijos, Ašis būtų galėjusi užsitikrinti Kaukazo kontrolę. Vietoj to, 1945 metais Turkija beveik nugalėtai Vokietijai paskelbė karą.




Japonijos vykdytas užimtų teritorijų žmonių engimas

Kuomet Japonija vieną po kitos užėmė salas, jų gyventojai japonus pasitiko kaip išvaduotojus nuo europiečių. Tačiau greitai pastebėta, kad japonai su užimtų teritorijų gyventojais elgiasi itin prastai. Žmonės buvo verčiami dirbti, vidinė socialinė salų santvarka nebuvo gerbiama. Prie viso to, dar reikėtų pridėti ir nepriteklių, sukeltą resursų panaudojimo karo reikmėms. Kartais teigiama, kad japonai kitų tautų net nelaikė žmonėmis, todėl ir neketino su jomis kitaip elgtis – galbūt šiais žodžiais ir perdedama, bet faktas tas, kad nuo japonų valdžios kentėjo Filipinų, Indonezijos ir ne vienos kitos salos gyventojai.

Amerikiečiai karo belaisviai neša kritusius savo draugus Filipinuose 1942 m. (Wikimedia)

Kas nuo to pasikeitė? Žmonės priešinosi japonų valdžiai – patys įsitraukdavo į partizaninį karą ar vėliau teikdavo informaciją amerikiečiams. Geras elgesys ir išvaduotojų įvaizdžio pateisinimas galėjo padėti japonams užsitikrinti vietinių paramą.

Vokietijos sprendimas pradėti karą

Ši klaida atrodo paminėta ne vietoje – kaip didžiausia klaida kare gali būti jo pradžia? Tačiau šiame straipsnyje ji įtraukta ne be reikalo.

Tai – Šiaurės Teksaso Universiteto istorijos profesoriaus Roberto Citino nuomonė. Jis teigia, kad Vokietija ir taip daug pasiekė diplomatinėmis priemonėmis – karo baimė nuveikė daugiau nei karas galėjo nuveikti. Citino mano, kad Hitleris galėjo pasiekti kur kas daugiau, jei būtų supratęs kiek toli jį gali nuvesti blefas ir protinga diplomatija. Bet Hitleris karo norėjo nuo pat pradžių. Jis to norėjo kaip priemonės tikslui pasiekti ir apie jį galvojo daugiau nei apie patį tikslą.

Hitleris karą regėjo kaip vienintelę priemonę, kuri jo galvoje nustelbė ir tikslą. (Bundesarchiv, Bild 183-L18678, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Bet kurioje vietoje Hitlerį būtų sustabdžiusios ribotos diplomatijos galimybės? Citino mano, kad diplomatinėmis priemonėmis Hitleris galėjo pasiekti daugiau nei Vermachtas laimėjo mūšiuose per pirmus tris karo metus. Bet dabar, kaip ir visada alternatyvios istorijos pasvarstymuose, to jau nebesužinosime.

O kokias didžiausias Ašies klaidas išvardintumėte jūs?




Alternatyvi istorija – 5 sprendimai galėję padėti Hitleriui laimėti Antrąjį pasaulinį karą

Alternatyvi istorija – 5 sprendimai galėję padėti Hitleriui laimėti Antrąjį pasaulinį karą

Alternatyvi istorija yra gana keistas ir ne visai prasmingas užsiėmimas. Sunku nuspręsti, kas būtų jeigu būtų, ypač kai tokius samprotavimus stipriai veikia mūsų dabartinės žinios. Visgi, daugybė žmonių, rimtų istorijos entuziastų, mėgsta alternatyviąją istoriją ir ją laiko puikia smegenų mankšta ir būdų pagilinti istorijos žinias. Todėl šiandien pateikiame žiupsnelį alternatyvios istorijos – 5 būdai kaip Vokietija galėjo nugalėti Antrajame pasauliniame kare.

Tai – tik spekuliacijos, daugiausia paremtos šių dienų istorijos žiniomis. Tuo metu sprendimus priimantys asmenys neturėjo visos informacijos, kurią turime šiandien, tarsi iš paukščio skrydžio knygų pagalba apžvelgdami mūšių laukus, strategijas ir asmenybes. Todėl perdėtai rimtai į viską žiūrėti tikrai nereikėtų. Šie būdai buvo surinkti iš diskusijų internete – atrinkti tik tie, kurie skamba (!) įtikinamiausiai.



Vokietija puola Didžiąją Britaniją, o ne Sovietų Sąjungą.

Daugelis istorikų sutaria, kad kova dviem frontais Vokietijai buvo pražūtinga. Tačiau ar to buvo galima išvengti? Alternatyvios istorijos mėgėjai mano, kad taip, jei Hitleris būtų nusprendęs veržtis į Didžiąją Britaniją, o ne Sovietų Sąjungą.

Įdomu, kaip karas būtų pasisukęs, jei Didžioji Britanija, o ne Sovietų Sąjunga būtų buvusi prioritetinė Vokietijos puolimo kryptis. (US Government , Wikimedia)

Kuomet krito Prancūzija, joje liko nemaža dalis britų antžeminės karinės technikos. Kariai atsitraukė, tačiau šalis nebuvo pasiruošusi intensyviai gynybai. Jei Vokietija būtų bandžiusi įsiveržti į Britų salas iš karto, operacija galėjo būti sėkminga ir karas būtų pasisukęs kita linkme. Kadangi vietoj to Hitleris ryžosi pradėti karą prieš Sovietų Sąjungą, Didžioji Britanija turėjo laiko sustiprinti savo karines pajėgas ir pramonę.

Tačiau tai – tik teorija. Neaišku, ar toks sprendimas būtų užkirtęs kelią dviejų frontų susiformavimui ir kaip būtų pasielgę sąjungininkai.

Hitleris nepradeda Holokausto

Masinis genocidas dabar laikomas ne tik didžiuliu nusikaltimu, bet ir strategine klaida. Holokaustas padėjo sąjungininkams mobilizuotis kovoje prieš Vokietiją. Tačiau kartu tai ir buvo didžiulis resursų išvaistymas, tiek žmogiškųjų, tiek finansinių.

Egzistuoja teorijų, kurios teigia, kad antisemitinės politikos atsisakymas būtų padėjęs Hitleriui sutelkti dar didesnę visuomenės dalį. Galbūt ir tą, kurios dabar buvo nuspręsta atsisakyti. Valstybė, vykdanti tokius nusikaltimus tarptautinės bendruomenės akyse buvo visiškai žlugusi. Galbūt, jei tokia politika nebūtų buvusi vykdoma, Hitleriui būtų pavykę surasti daugiau sąjungininkų arba kitos šalys tiesiog nebūtų įsikišusios į jo pradėtą konfliktą.

Holokaustas padėjo mobilizuotis kovai prieš Trečiąjį Reichą. (Muu-karhu, Wikimedia(CC BY 2.5)

Prieš karą Vokietija sustiprina laivyną

Tai tikriausiai reikštų, kad karas būtų atidedamas bent keliems metams ir neaišku, ar tuomet situacija būtų buvusi tokia pat. Tačiau ne vienas alternatyvios istorijos mėgėjas mano, kad Vokietijos laivynas prieš Antrąjį pasaulinį karą nebuvo pakankamai išvystytas, ko pasėkoje jam nepavyko dominuoti tarptautiniuose vandenyse.

Vokietijos laivynas rėmėsi stipriomis povandeninių laivų pajėgomis, kai tuo tarpu JAV turėjo stiprias paviršinių laivų pajėgas. Jei Vokietijos karinis laivynas būtų buvęs stipresnis ir jo veiksmai būtų koordinuoti su Japonijos laivynu, tikėtina, kad dominavimas pasauliniuose vandenynuose būtų svariau prisidėjęs prie galutinės pergalės siekio.

Vokietijos laivynas Antrojo pasaulinio karo metais rėmėsi povandeniniais laivais – sąjungininkai išlaikė dominavimą pasaulio vandenynuose. (Riksarkivet (National Archives of Norway), Wikimedia)

Tačiau kaip Vokietija būtų vysčiusi savo pajėgas jūrose, kai buvo taip atidžiai stebima kitų šalių? Vėlgi, neaišku, ar vėliau pradėtas karas būtų užtikrinęs dominavimą jūrose ir ką tuo metų būtų spėję nuveikti sąjungininkai.




Hitleris nesustabdo britų persekiojimo Diunkerke

1940 metų gegužę gausios vokiečių tankų ir pėstininkų pajėgos persekiojo apie 350 tūkstančių sąjungininkų karių, didžiąją dalį kurių sudarė Didžiosios Britanijos pajėgos. Greiti tankų daliniai ruošėsi atkirsti britų pasitraukimą, kol Liuftvafė talžė sąjungininkų gretas. Tačiau tuomet Hitleris nusprendė veržimąsi pristabdyti. Manoma, kad šį sprendimą paskatino feldmaršalai Gerdas von Rundstedtas ir Güntheris von Kluge, kurie bijojo, kad nekonsoliduotos vokiečių pajėgos nepajėgs užkirsti kelio sąjungininkų išsiveržimui iš apsupties.

Britų kariai Vokietijos pajėgų nelaisvėje – nors daugeliui pavyko ištrūkti, kelios dešimtys tūkstančių sąjungininkų karių pateko į nelaisvę arba žuvo. (Bundesarchiv, Bild 183-B14898, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)




Diunkerko mūšis vertinamas įvairiai. Tikrai negalima tvirtai pasakyti, kaip ir kokie sprendimai padarė didžiausią įtaką šio susidūrimo baigčiai. Tačiau daug alternatyvios istorijos mėgėjų mano, kad Vokietija praleido progą suduoti stiprų smūgį Didžiosios Britanijos pajėgoms. Didžioji Britanija tuo metu jau svarstė sąlyginį pasidavimą Vokietijai, kad būtų galima išgelbėti kelis šimtus tūkstančių karių. Kitas scenarijus – tolesnė kova ir pralaimėjimas, kuris tikriausiai vis tiek būtų atėmęs Didžiosios Britanijos valią ir galimybes priešintis. Trims dienoms pristabdytas Vokietijos pajėgų veržimasis suteikė galimybę sąjungininkams evakuotis, sudaryti gynybos liniją ir iš esmės išsigelbėti.

Hitleris dažnai ėmėsi priimti sprendimus net nepaisydamas savo generolų patarimų. (Bundesarchiv, Bild 183-L18678, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Hitleris nesikiša į strategijos kūrimą

Hitleris iki pat pabaigos aktyviai vadovavo karui. Dažnai jo įsakymai apeidavo generolus, o pats Hitleris net nenorėjo klausytis savo karinio personalo patarimų. Dabar istorikai mano, kad taip buvo padaryta visa eilė strateginių klaidų, kurios buvo aprašytos ir amžininkų memuaruose.

Pavyzdžiui, ginkluotės ministras Albertas Speeras „Trečiojo Reicho viduje“ pasakojo, kaip ir pats bandė pakeisti Hitlerio sprendimus, susijusius su Stalingrado katilu. Hitleris nesiklausė jokių jam prieštaraujančių nuomonių, nepriklausomai nuo to, kas jas išsakė. Turint omenyje, kad jo arsenale buvo patyrę, išsilavinę generolai, jis tiesiog neišnaudojo viso savo karinio personalo intelektinio potencialo. Vėlgi, klausimas, ar įsiklausymas į pasiūlymus būtų padaręs tokią didžiulę įtaką karo baigčiai kaip dabar spėlioja alternatyvios istorijos kūrėjai.

 

Alternatyvi istorija tikrai nėra užsiėmimas kiekvienam. Dabar galime tik paviršutiniškai spėlioti, kaip būtų pasikeitusi Antrojo pasaulinio karo eiga, jei Vokietija būtų priėmusi kitus strateginius sprendimus. Ar ankstesnė invazija į Sovietų Sąjungą būtų iš esmės pakeitusi kampanijos rezultatą? Ar buvo įmanoma išvengti karo dviejuose frontuose? Ar veiksmų prieš Sovietų Sąjungą koordinavimas su Japonija būtų padėjęs? Teorijų yra įvairių, o realybė tik viena, lieka ją ir tyrinėti.


Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.