Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį

Šiais laikais Antarktidoje dirba daug mokslininkų. Jie tiria ir šalčiausią pasaulio žemyną, ir pačią mūsų planetą. Ten – daug įvairios įrangos, įskaitant pažangius sniegaeigius, visureigius ir lėktuvus. Tačiau kadaise viskas buvo kitaip. Sovietų sąjungoje 1958 metais buvo pagaminta Charkovianka – didžiulis vikšrinis sniegaeigis, skirtas ne šiaip pasivažinėti Antarktidoje, bet pasiekti Pietų Ašigalį.

Neseniai rašėme apie amerikiečių Antarctic Snow Cruiser. Kad ir kaip norėtųsi palyginti šias mašinas, jos yra per daug skirtingos ir veikė visiškai skirtingomis sąlygomis. Amerikiečių milžinas į Antarktidą atkeliavo dar 1940 metais, kuomet tokios gausybės bazių šaltajame žemyne tikrai nebuvo. Charkovianka buvo pagaminta tik 1958 metais ir keliavo nuo vienos bazės iki kitos. Kita vertus, vis tiek paminėsime, kad Charkovianka buvo perpus trumpesnis sniegaeigis.



Charkovianka (Ukrainietiškai – Харків’янка) taip vadinta todėl, kad buvo sukurta Malyševo gamykloje Charkove, Ukrainoje. Charkovianka sukurta dar 1957 metais. Tuo metu vyko Tarptautinių geofizikos metų projektas, kuris skatino šalių bendradarbiavimą moksle. Antarktidoje ėmė kurtis nuolatinės bazės. Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotis taip pat buvo dar visai nauja, įkurta tik 1956 metų pabaigoje. Norėdami paskatinti savo šalies mokslines ambicijas Antarktidoje, sovietai nusprendė sukurti pajėgų sniegaeigį su gyvenamosiomis patalpomis. Taip 1957 metais Charkove pasaulį ir išvydo Charkovianka.

Detalės iš karinės pramonės sniegaeigiui suteikė tvirtumo. (Southpolestation.com)

Šis visureigis buvo sukurtas ant AT-T vikšrinio sunkvežimio bazės ir turėjo nemažai  T-54 tanko dalių. Charkovianka buvo varoma 12 cilindrų dyzeliniu varikliu, kuris išvystė 520 arklio galių (995 ag sumontavus turbokompresorių). Didelis privalumas buvo ilgi vikšrai, kurie tęsėsi per visą Charkoviankos ilgį. Tai leido sumažinti slėgį į gruntą ir užtikrino neblogą sukibimą.

Kai kurios Charkovianka versijos išlaikė sunkvežimio kabiną.

Charkovianka svėrė apie 35 tonas, tačiau pilnai pakrautas sniegaeigis galėjo pasiekti net 70 tonų svorį. Tiesa, taip apkrauta mašina buvo nepakenčiamai lėta  – pasiekė tik 5 km/h greitį, kai be krovinio įsibėgėdavo iki 30 km/h. Charkovianka  turėjo aštuonis degalų bakus, kurių bendra talpa – 2500 litrų. Buvo skaičiuojama, kad jų pakaks 1500 km įveikti, tačiau papildomi degalai galėjo būti tiekiami lėktuvais, jei ilgų misijų metu jų pritrūktų.

Charkoviankos schema – viduje galėjo miegoti 8 žmonės.

Charkoviankos viduje galėjo įsitaisyti 8 žmonių įgula. Žmonės turėjo kur išsimiegoti ir paruošti maisto, tačiau vietos čia buvo mažai. Kita vertus, to ir reikia tikėtis iš tokios ekstremalios mašinos. Šio sniegaeigio ilgis – 8,5 metrai, o plotis – 3,5 m. Tiesa, ne visi sniegaeigiai buvo vienodi. Pirmoji karta pradėta gaminti 1958 metais, antroji – 1969 metais.

Ekspedicijos mašinos Pietų Ašigalyje. (Southpolestation.com)

Didžiausias Charkoviankos pasiekimas – 1959 metais pasiektas Pietų Ašigalis. Tuomet trys tokie sniegaeigiai su papildomomis rogėmis kroviniams nuvažiavo nuo sovietų Mirny stoties iki JAV priklausančios Amundseno-Skoto pietų ašigalio stoties. Tai – didžiulis pasiekimas, nes atstumas tarp šių dviejų stočių siekia net 2700 km.

Nebenaudojamas Charkovianka sniegaeigis. (Tsy1980, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Po Sovietų sąjungos griūties keli Charkovianka sniegaeigiai ir toliau buvo naudojami. Tiesą sakant, paskutinis buvo naudojamas iki 2008 metų. Tai yra stebėtinai ilgas laikas, turint omenyje labai atšiaurias Antarktidos sąlygas ir mašinų amžių.



Taip pat skaitykite:

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;

Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

Kombinuoti autobusai – nykstančios transporto priemonės;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Milžiniškas Antarktidos visureigis buvo išlydėtas su dainomis, bet buvo palaidotas nesėkmės gėdos ir sniego

Milžiniškas Antarktidos visureigis buvo išlydėtas su dainomis, bet buvo palaidotas nesėkmės gėdos ir sniego

Antarktida yra viena iš atšiauriausių pasaulio vietų. Tačiau kartu tai – mažiausiai ištyrinėtas planetos žemynas. 1939-aisiais jis buvo ištyrinėtas dar mažiau, todėl labai viliojo ne vienos šalies mokslininkus. Būtent tuomet buvo užbaigtas Pingvinu pravardžiuotas Antarctic Snow Cruiser – milžiniškas visureigis su virtuve, miegamuoju, dirbtuvėmis ir dviem dyzeliniais varikliais.

Armour Institute of Technology (dabar – Ilinojaus technologijų institutas) dar 1937 metais ėmėsi kurti ekstremalioms sąlygoms skirtą visureigį. Tai buvo milžiniškos mašinos dizainas, sukurtas galvojant apie ilgas ekspedicijas, kurių metu įgula gyventų viduje. Dizainą sukūrė Thomasas Poulteras, tačiau galimybė jį realizuoti atsirado tik 1939-aisiais, kuomet JAV Vyriausybė nusprendė paremti admirolo Richardo Evelyno Byrdo ekspediciją.



Admirolas Byrdas buvo žinomas ne tik kaip patyręs karininkas, bet ir kaip nuotykių ieškotojas bei tyrinėtojas. Tarp jo pasiekimų tuomet buvo ir skrydis virš Šiaurės ašigalio, ir pora ekspedicijų Antarktidoje. Trečiąją Byrdo ekspediciją nutarė paremti JAV Finansų, Valstybės ir Vidaus reikalų departamentai bei Karinis jūrų laivynas, tačiau prireikė ir žmonių paramos. Antarctic Snow Cruiser ir buvo sukurtas šiai ekspedicijai.

Gavęs finansavimą institutas visureigį pagamino per 11 savaičių. Tai – labai trumpas laikas tokiam kūriniui, tačiau inžinieriai naudojo lengvai prieinamus komponentus. Pavyzdžiui, Pingvino viduje buvo sumontuoti du Cummins H-6 šešių cilindrų 11 litrų dyzeliniai varikliai, išvystantys po 150 ag (110 kW). Jie suko General Electric generatorius, kurių pagamintą elektrą naudojo keturi elektros varikliai – po vieną kiekvienam ratui. Maksimalus Antarctic Snow Cruiser greitis siekė 48 km/val., o perteklinė elektros energija buvo saugoma baterijose. Nors buvo panaudotos milžiniškos Goodyear padangos, jos taip pat nebuvo sukurtos specialiai šiam visureigiui. Kadaise šio modelio padangos, kurių aukštis siekė 3 metrus, buvo pagamintos pelkių visureigiui. Jos, beje, buvo iš dalies šildomos – virš ratų arkų buvo išvestos išmetamųjų dujų linijos, kad natūralios gumos padangos nesuskeldėtų nuo šalčio.

Prieš ekspediciją platinta Antarctic Snow Cruiser schema.

Antarctic Snow Cruiser tiems laikams buvo išties įspūdinga mašina. Važiuoklė buvo reguliuojama – žemiausioje padėtyje visureigio aukštis siekė 3,7 metrus, o aukščiausioje – 4,9. 9500 litrų talpos degalų bakas buvo pačioje platformos apačioje. Dar vienas 3800 litrų degalų bakas galėjo būti montuojamas ant Antarctic Snow Cruiser stogo, tačiau jis buvo skirtas ne visureigiui. Buvo numatyta, kad ant didelės plokščios platformos Pingvinas galės gabenti nedidelį lėktuvą. Miegamajame galėjo išsimiegoti 5 žmonės, maisto ruošai buvo įrengta virtuvėlė. Antarctic Snow Cruiser viduje buvo pakankamai šilta, nes variklių aušinimo sistemos linijos buvo išvedžiotos po visą interjerą. Įdomu ir tai, kad priekyje buvo nedidelės dirbtuvės, skirtos visureigio remontui. Tuo tarpu maisto atsargos ir pora atsarginių ratų buvo visureigio gale.

Netoli Čikagos užbaigtas Antarctic Snow Cruiser bendro naudojimo keliais iki uosto Bostone turėjo nukeliauti 1640 km. Kad ir kur važiavo, Pingviną lydėjo tūkstančiai akių. Milžiniškas visureigis, kurio plotis siekė vos daugiau nei 6 metrus, o ilgis – 17 metrų, visur pritraukdavo minias smalsuolių, tačiau kelionė nebuvo lengva. Neatlaikius vairo mechanizmui Pingvinas nėrė į upelį, kuriame praleido tris dienas. Galiausiai jis buvo suremontuotas ir atvyko į Bostoną. Incidentas buvo laikomas dar vienu įrodymu, kad Antarctic Snow Cruiser visureigis yra pakankamai tvirtas Antarktidai. Į šaltąjį žemyną laivu visureigis išvyko 1939 metų lapkričio 15 dieną.

Antarctic Snow Cruiser buvo neįmanoma nepastebėti – jis visur pritraukdavo minias smalsuolių. (The Atlantic)

Jau 1940-ųjų sausį Antarctic Snow Cruiser jau buvo Antarktidoje. Reikėjo sukonstruoti medinę rampą, kad visureigį apskritai pavyktų nukrauti nuo laivo, tačiau šiaip ne taip jis pasiekė sausumą. Buvo numatyta, kad Antarctic Snow Cruiser galės kelis mėnesius važinėti po Antarktidą su turimomis degalų ir maisto atsargomis. Inžinieriai manė, kad visureigis galės įveikti apie 8000 km, o pačiu ekstremaliausiu atveju autonomiškai veiks net vienerius metus. Tačiau vos atsidūręs ant puraus Antarktidos sniego 34 tonas sveriantis visureigis ėmė ir užklimpo.

Įgulos nariai negalėjo patikėti tuo, ką mato. Antarctic Snow Cruiser stovėjo vietoje, nors jo trijų metrų aukščio ratai sukosi kaip pašėlę. Tačiau to ir reikėjo tikėtis – pelkėms skirtos Goodyear padangos beveik neturėjo protektoriaus, todėl su kiekvienu apsisukimu tik giliau kasėsi į baltutėlį Antarktidos sniegą.

Galiausiai visur Antarctic Snow Cruiser važinėjo atbulas. Nuotraukoje šildomas elektrinis variklis.

Vyrai ant priekinių visureigio ratų sumontavo atsarginius ratus, taip pat ėmė naudoti grandines. Tai menkai tepadėjo, tačiau įgula pastebėjo, kad atbulas Antarctic Snow Cruiser klimpsta mažiau. Taip Pingvinas atbulas trumpais atstumais ir važinėjo. Ilgiausia visureigio kelionė nusidriekė tik 148 km. Kur kas dažniau Antarctic Snow Cruiser tarnavo kaip stacionari bazė, iš kurios išėję mokslininkai imdavo ledynų pavyzdžius, tyrė kosminę radiaciją, atliko seismologinius matavimus.

1940-ųjų kovą admirolas Byrdas buvo sugrąžintas į aktyvią karinę tarnybą. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vertė JAV ruoštis galimiems konfliktams ir Byrdas buvo laikomas vertingesniu karininku nei Antarktidos užkariautoju. Galiausiai finansavimas programai buvo nutrauktas, nes visą dėmesį teko skirti karinėms reikmėms. Taip Antarctic Snow Cruiser buvo apleistas.

Taip atrodė Antarktidoje paliekamas Antarctic Snow Cruiser visureigis.

Admirolas Byrdas su ekspedicija į Antarktidą sugrįžo 1946 metais. Tuomet ilgo bambukinio žymeklio dėka Antarctic Snow Cruiser buvo surastas ir atkastas. Inžinieriai apžiūrėjo visureigį ir nustebo supratę, kad jis vis dar yra puikios būklės. Jam reikėjo smulkaus remonto ir oro padangose, tačiau ir tuomet Pingvinas buvo apleistas. Paskutinį kartą Antarctic Snow Cruiser buldozeriu buvo atkastas 1958 metais. Tuomet tik išmatuotas sniego dangos storis, norint tiksliai išsiaiškinti, kiek prisnigo per tuos 17-18 metų. Vėliau Antarctic Snow Cruiser surastas nebebuvo ir greičiausiai niekada nebebus.

Antarktidos sniegynai nuolat juda. Tikėtina, kad su jais visureigis buvo nustumtas iki vandenyno, o tuomet atskilo kokio ledkalnio viduje ir galiausiai atsidūrė vandenyno dugne. Kita versija teigia, kad Antarctic Snow Cruiser buvo tiesiog paslėptas po labai storu sniego ir ledo sluoksniu. Bet kuriuo atveju, jis greičiausiai niekada nebebus surastas.



Taip pat skaitykite:

Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

Kombinuoti autobusai – nykstančios transporto priemonės;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Kodėl keleiviniai lėktuvai neskraido virš Antarktidos? Juk taip galėtų sutrumpinti kelią

Kodėl keleiviniai lėktuvai neskraido virš Antarktidos? Juk taip galėtų sutrumpinti kelią

Tikriausiai jums yra tekę girdėti, kad reguliarūs skrydžiai virš Antarktidos nėra vykdomi. Konspiracijos teorijų mėgėjai, tikintys, kad Žemė yra plokščia, mano, kad taip yra ne be reikalo – Antarktidos tiesiog nėra. O kaip yra iš tikrųjų? Kodėl lėktuvai vengia skristi virš baltojo žemyno?

Žemės plokštumu įsitikinę žmonės mano, kad Antarktidos nėra apskritai. Žemė – tai diskas, kurį supa didžiulė ledo siena, kuri žemėlapiuose melagingai žymima, kad žemynas Žemės gaublio pietuose. Tai, aišku, yra nesąmonė, tačiau šia teorija tikintys žmonės dažnai pasitelkia faktą, kad virš Antarktidos neskraido lėktuvai, kaip įrodymą. Visgi, iš tikrųjų tai nieko neįrodo, nes iš tiesų skrydžių netoli Antarktidos ar net virš jos pakraščio yra.



Viena iš priežasčių, kodėl lėktuvai taip retai skrenda virš piečiausio mūsų planetos žemyno yra ta, kad nelabai yra kur skristi. Virš Antarktidos reikėtų skristi lėktuvams, lekiantiems iš Perto Australijoje į kokį nors Pietų Amerikos miestą ar iš Naujosios Zelandijos į Pietų Afrikos Respubliką. Tačiau tokių skrydžių nėra. Kita vertus, Qantas oro linijos skraido tarp Sidnėjaus ir Johanesburgo Pietų Afrikos Respublikoje ir tarp Sidnėjaus ir Santiago Čilėje. Antarktidą galima matyti abiejų skrydžių metu, kurie vykdomi Boeing 747 lėktuvais, o skrendant iš Australijos į Čilę maršrutas kartais driekiasi virš žemyno pakraščio.

Skrydis virš Antarktidos – dažniausiai skrydžiai virš šio žemyno vyksta moksliniais tikslais. (Wikimedia)

Kita priežastis yra griežti skrydžių saugumo reikalavimai. Nėra sunku suorganizuoti ilgą maršrutą, tačiau egzistuojančios ETOPS taisyklės numato atstumus, kiek lėktuvai gali nutolti nuo oro uostų, kuriuose gali nusileisti, jei nutiktų kas nors nenumatyta. Dviejų variklių lėktuvams ETOPS taisyklės yra itin griežtos. Ilgą laiką jokie dviejų variklių lėktuvai net negalėjo pagalvoti apie skridimą palei pietinį planetos kraštą – ši privilegija buvo praktiškai rezervuota Boeing 747 ir Airbus A340 lėktuvams. Dabar Airbus A330 jau gali skristi 240 minučių atstumu nuo atsarginių oro uostų, o kai kurios Boeing 777 ir 787 modifikacijos – net 330 minučių atstumu.

DC-8 virš Antarktidos.
Skrydis taip pat vykęs moksliniais tikslais. (NASA/John Sonntag, Wikimedia)

Visgi, nereikėtų tikėtis, kad greitu metu lėktuvai iš tikrųjų pradės skraidyti virš Antarktidos. Taip yra todėl, kad tikimybė saugiai nusileisti avarijos atveju ir išgyventi keleiviams yra neįtikėtinai menka. Sąlygos Antarktidoje yra labai atšiaurios, o pagalbos reikėtų laukti labai ilgą laiką.

Erebuso ugnikalnis iš Skytraders Airbus A319. Skytraders yra Australijos oro linijos, vykdančios skrydžius į Antarktidą. (Eli Duke, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Aviakatastrofų žemyne visgi yra buvę labai didelių. 1979 metais į Erebuso ugnikalnio šlaitą rėžėsi Air New Zealand lėktuvas, kuris virš Antarktidos vykdė turistinį skrydį – keleiviai tiesiog grožėjosi vaizdais ir turėjo sugrįžti į Oklandą. McDonnell Douglas DC-10-30 rėžėsi į Erebuso šlaitą, iš karto žuvo 257 žmonės. Tai iki šiol yra didžiausia taiko meto Naujosios Zelandijos katastrofa.

Visgi, virš Antarktidos ir į ją lėktuvai skraido ne taip jau retai. Žemyne yra mokslinės bazės, vykdomi žvalgomieji skrydžiai, gabenamos atsargos ir naujos ekspedicijos. McMurdo tyrimų stotis Antarktidoje sulaukia reguliarių (beveik) skrydžių iš Australijos ir kitų valstybių. Tačiau tai yra kiek kita istorija nei skrydžiai virš Antarktidos į kitus žemynus.

A319 ant ledinio oro uosto McMurdo bazėje Antarktidoje. (Eli Duke, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Taigi, artimiausiu metu reguliarūs keleiviniai skrydžiai virš Antarktidos nevyks, tačiau ne dėl Žemės plokštumo ar kitų mistinių priežasčių. Tiesiog oro linijų šie maršrutai kol kas nevilioja, saugumo taisyklės ragina rinktis šiauriau išdėstytus maršrutus, o ir nelaimės atveju Antarktida išgyventi tikrai nepadeda.




Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.