Šarvuotas Antrojo pasaulinio karo drakonas – bauginančios išvaizdos vilkikas, sukurtas vežti tankams

Šarvuotas Antrojo pasaulinio karo drakonas – bauginančios išvaizdos vilkikas, sukurtas vežti tankams

Tankai – labai svarbus ginklas ir didžiulis logistikos iššūkis. Šios sunkios vikšrinės mašinos yra gana lėtos ir ne visada ir ne visur gali judėti sava eiga. Antrojo pasaulinio karo metais tankus transportuojantys sunkvežimiai buvo labai svarbūs, bet 1942 metais JAV karinės pajėgos pastebėjo, kad būtinai reikia naujo tankams tinkamo tralo.

JAV tuomet, žinoma, turėjo tankams skirtų tralų, tačiau jie turėjo trūkumų.  Diamond T M19 sunkvežimis galėjo tempti porą nedidelių tralų, kurie galėjo pavežti nedidelį svorį ir strigo bekelėje, arba didesnį 30 tonų vežantį tralą. Buvo nuspręsta, kad reikalingas 40 tonų krovinį atlaikantis tralas. Jį sukūrė Detroite įsikūrusi  Fruehauf Trailer Company, tačiau tuomet paaiškėjo, kad jau pats tralas yra kiek per sunkus nedideliam Diamond T M19 sunkvežimiui. Taip ir atsirado šarvuotasis drakonas.



San Fransiske įsikūrusi  Knuckey Truck Company naujajam tralui sukūrė vilkiką, varomą trimis ašimis. Kai tankų transporterių poreikis išaugo ir Knuckey Truck nesusitvarkė su gamybos iššūkiais, M26 vilkikai pradėti gaminti Sietle,  Pacific Car & Foundry Co. gamykloje. Galiniai sunkvežimio ratai buvo sukami grandininiu galios perdavimo mechanizmu. Vilkikas turėjo 17,9 litrų 6 cilindrų variklį, išvystantį 240 ag (180 kW) ir 1098 Nm. Jame tilpo 7 žmonių įgula, o ant tralo – vienas tankas. Pats tralas buvo sukurtas taip, kad galėtų vežti M4 Sherman tanką, tačiau realiai galėjo gabenti ir kitas karo mašinas. Neblogomis pravažumo savybėmis pasižymėjęs sunkvežimis galėjo dalyvauti ir evakuacijos misijose, kuomet tankai ar kita šarvuota technika buvo surenkama tiesiai nuo mūšio lauko.

M25 tankus transportuojantis vilkikas šiais laikais yra muziejinė vertybė. Ant tralo matomas M4 Sherman tankas. (Alf van Beem, Wikimedia)

Tuo tikslu vilkikas buvo šarvuotas. Priekyje sunkvežimį dengė 19 mm storumo šarvo plokštė, šonuose ir gale jos storis siekė 6,5 mm. Langus ir groteles taip pat dengė šarvo skydai, tačiau juos buvo galima atidaryti, jei nebuvo apšaudymo grėsmės. Pats M26 vilkikas buvo lengvai ginkluotas – turėjo M2 Browning kulkosvaidį.

M25 Normandijoje 1944 metais.

Sunkvežimis ir tralas buvo priimti į tarnybą 1943 metais ir pavadinti M25. Vėliau, jau 1944 metais, buvo priimtas sprendimas vilkiką pavadinti M26, o tralą – M15. Taip tiesiog buvo paprasčiau tvarkytis su logistika ir technikos remontu. Nešarvuota vilkiko versija buvo pavadinta M26A1.

M4 Sherman gervėmis tempiamas ant tralo.

Šis sunkvežimis buvo pravažus, bet negreitas – maksimalus greitis siekė 45 km/h. Už vilkiko buvo pora gervių, skirtų kroviniui ant tralo užtempti, dar viena gervė buvo vilkiko priekyje, skirta jam pačiam išvaduoti, jei jis kur nors įklimptų. Nors oficialiai šis sunkvežimis buvo žinomas kaip M25, kariai jį vadino tiesiog Dragon Wagon. Neaišku, kodėl ši pravardė prilipo, tačiau galime numanyti, kad dėl grėsmingos vilkiko išvaizdos ir pravažumo kelyje.

M26 vilkikas 1949 metais – jis vilkdavo ne tik M15 tralą ir ne tik su M4 Sherman tanku.

Po karo daugybė M25 sunkvežimių tapo nereikalingi ir buvo parduodami. Žmonės galėjo įsigyti tiek šarvuotas, tiek nešarvuotas sunkvežimio versijas. Dažniausiai jas įsigiję verslininkai pajėgų vilkiką naudojo nestandartinių gabaritų kroviniams pervežti. Tarnyboje JAV karinėse pajėgose M25 Dragon Wagon išliko iki 1955 metų.

Grandininis galios perdavimo mechanizmas – M26 buvo varomas visais ratais. (Zandcee, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

M26 vilkiko savybės:

  • Ilgis – 7,72 m;
  • Plotis – 3,32 m;
  • Aukštis – 3,14 m;
  • Svoris – 21,9 t;
  • Galios agregatai – Hall-Scott 440 variklis, 240 ag (180 kW), 4X3 pavarų dėžė, visi varomi ratai.
M26 vilkikas iš galo – sunkvežimis buvo gana pajėgus ir bekelėje. (US Army, Wikimedia)

M15 tralo savybės:

  • Ilgis – 11,81 m;
  • Plotis – 3,81 m;
  • Svoris – 15,9 t.



Daugiau įdomybių apie Antrąjį pasaulinį karą ir sunkvežimius:

Kaip veikė japonų savižudžių pilotuojamos bombos?

Ar Antrojo pasaulinio karo metu buvo paplitęs kanibalizmas?

10 faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote

Triratis vilkikas, kurio manevringumas atima žadą.

Prieštankinė laidynė? Antrojo pasaulinio karo mūšiuose naudotas panašiu principu veikiantis ginklas (Video)

Prieštankinė laidynė? Antrojo pasaulinio karo mūšiuose naudotas panašiu principu veikiantis ginklas (Video)

Paplitus tankams atsirado ir daugiau kovai su jais skirtų ginklų. Buvo reikalingi ne tik savaeigiai pabūklai, bet ir lengvi, pėstininkams pritaikyti ginklai. Vienas tokių – britiškas PIAT. Šis keistas išradimas nesinaudojo raketomis ar kitais įprastais paleidimo mechanizmais. PIAT sviedinius mėtė spyruoklės pagalba.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo naudojami trys pagrindiniai prieštankiniai ginklai: minos, mėtomi užtaisai (ir Molotovo kokteiliai) bei prieštankiniai šautuvai. Minas reikėjo paslėpti iš anksto, todėl jos netiko puolimui ar gynybai nuo netikėtų atakų. Mėtomi užtaisai buvo efektyvūs tik tuomet, kai tankas buvo labai arti, labai daug priklausė nuo karių taiklumo. Tuo tarpu prieštankiniai šautuvai nebuvo labai efektyvūs, juos reikėjo kruopščiai nutaikyti, o šauliams šie ginklai irgi nepatiko dėl atatrankos ir dydžio.



Karui įpusėjus britai suvokė, kad prieštankiniai šautuvai jau nebegali padaryti didelės žalos vokiečių tankams. Reikėjo naujo ginklo, todėl 1942 metais buvo sukurtas PIAT, kuris jau 1943 metais pasiekė mūšių laukus. PIAT buvo sunkiai užtaisomas, bet gana taiklus, tiesioginio šūvio nuotolis siekė 110, o netiesioginio – 320 metrų. PIAT galėjo valdyti vienas žmogus, nors įprastai su šiuo ginklu dirbo du kariai – vienas visuomet nešiodavo šaudmenis. Visgi, šiais laikais PIAT dažniausiai prisimenamas dėl savo keisto mechanizmo.

PIAT (Projector, Infantry, Anti Tank) buvo spyruokle užtaisomas prieštankinis ginklas, naudotas 1943-1950 metais. (Ranger Steve, Wikimedia(CC BY 3.0)

PIAT iš dalies veikė kaip laidynė, kuri savo sviedinius meta mechaninės tempimo jėgos pagalba. Tik PIAT naudojo labai standžią spyruoklę. Įprasti prieštankiniai ginklai, kaip tuometinė amerikietiška Bazooka ar vokiečių Panzerfaust, pasinaudojo vien chemine stūmimo jėga. Tai galėjo būti raketinis sviedinys ar koks nors užtaisas, veikiantis kontroliuojamo sprogimo tūtelėje principu (kaip įprasti šaunamieji ginklai). Šiuo atžvilgiu PIAT buvo unikalus.

PIAT Tunise – su šiuo prieštankiniu ginklu įprastai veikė du kariai. Nuotraukoje matomas dėklas trims sviediniams. (Loughlin, Wikimedia)

Į ginklą buvo įstatomas 83 mm sviedinys. Cilindro formos PIAT korpuse buvo labai standi spyruoklė, kurią karys šiaip ne taip turėjo suslėgti – tam reikėjo daugiau nei 90 kg jėgos. Nusitaikius telikdavo paspausti didelį gaiduką. Spyruoklė staiga išsiskleisdavo su didele jėgą, vienu metu mesdama sviedinį į priekį ir detonuodama jo galinėje dalyje esantį nedidelį užtaisą, kuris taip pat prisidėdavo prie PIAT šūvio nuotolio.

Teoriškai, PIAT turėjo užsitaisyti automatiškai, tačiau šis mechanizmas suveikdavo ne visada. Tikriau, nesuveikdavo taip dažnai, kad labai erzino ginklą naudojančius karius. 110 metrų šūvio nuotolis taip pat nebuvo labai didelis, todėl prie tankų ir kitų šarvuotų mašinų reikėjo prieiti pakankamai arti. Sviediniai skriejo nedideliu greičiu – maždaug 83 metrų per sekundę, tačiau PIAT vis tiek pasižymėjo labai nemalonia atatranka. Gera žinia buvo ta, kad PIAT galėjo įveikti daugelį priešo šarvuotų mašinų, jei tik kariams sėkmingai pavykdavo prisiartinti. Bet ir pataikyti reikėjo labai taikliai – sviediniai dažnai atšokdavo, jei pataikydavo kampu, ir nesprogdavo visiškai.

PIAT apžvalga video siužete

 

Neįprastas PIAT mechanizmas turėjo ir pliusų. Kadangi sviedinys nebuvo įstatomas į vamzdį, jis galėjo būti gana didelis. Pats ginklas svėrė 14,5 kg, sviedinys – 1,36. PIAT veikė palyginti tyliai, nesukeldavo matomo šviesos blyksnio, todėl kariai galėjo lengviau pranykti tamsoje.

Varšuvos sukilime naudoti PIAT. (Adam Borkiewicz , Wikimedia)

PIAT buvo naudojamos nuo sąjungininkų įsiveržimo į Siciliją iki pat 1950 metų. Kariai per daug šiuo ginklu nesižavėjo, matydami raketines alternatyvas, tačiau PIAT buvo pigus ir patikimas. Visgi, šiais laikais tokio prieštankinio ginklo jau nebeįsivaizduotume.

Beje, šiais laikais PIAT yra kolekcinis ginklas, kaip ir galite įsivaizduoti, tačiau nėra toks jau beprotiškai brangus. Gerai išsilaikęs PIAT gali kainuoti 2-4 tūkstančius eurų.




Keisti klausimai apie APK – ar tarp Antrojo pasaulinio karo karių buvo paplitęs kanibalizmas?

Keisti klausimai apie APK – ar tarp Antrojo pasaulinio karo karių buvo paplitęs kanibalizmas?

Antrasis pasaulinis karas buvo didžiausias žmonijos konfliktas, truko šešerius metus, per kuriuos įvyko tiek daug. Dabar Antrojo pasaulinio karo istorija domisi minios žmonių, apie šį laikotarpį rašomos knygos ir kuriami filmai. Visgi, kai kuriems žmonėms kyla klausimų, kurie liečia ir pačias šiurpiausias karo detales. Pavyzdžiui, ar spaudžiami maisto trūkumo Antrojo pasaulinio karo dalyviai dažnai griebdavosi kanibalizmo?

Klausimas, kad ir koks šiurpus būtų, yra gana logiškas. Karas sužadina pačius giliausius išgyvenimo instinktus, todėl, kai trūksta maisto, o aplinkui yra daugybė žuvusiųjų kūnų, atrodo, kad situacijos ekstremalumas gali pastūmėti link kanibalizmo. Ir iš tiesų tokių atvejų buvo, tačiau kanibalizmas ir Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo masiškas reiškinys. Štai keli garsesni atvejai.



Garsiausi kanibalizmo iš būtinybės atvejai buvo susiję su blokadomis. Leningrado blokada tęsėsi daugiau nei du metus, todėl iš pradžių pranyko naminiai gyvūnai, tuomet paukščiai, o galiausiai pereita ir prie kanibalizmo. Buvo sudaryti specialūs policijos daliniai, kurie turėjo užkirsti tam kelią. Tuo tarpu Stalingrade 1942 metų pabaigoje – 1943 metų pradžioje įstrigę vokiečių kariai taip pat valgė žuvusiųjų kūnus, kuomet buvo visiškai atskirti nuo tiekimo grandinių.

Žuvusieji Leningrade. (RIA Novosti archive, image #216 / Boris Kudoyarov, Wikimedia( CC-BY-SA 3.0)

Viena garsi Tolesnio karo (Suomijos ir Sovietų sąjungos konflikto, vykusio nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. rugsėjo, nuotrauka vaizduoja Suomijos karį demonstruojantį aptiktą rusų kario odą. Teigiama, kad sovietų kariai išsiruošė į žvalgybinę misiją, tačiau vėliau buvo visiškai atkirsti nuo savo fronto pusės. Jiems pradėjo trūkti maisto, todėl jie, panašu, nusprendė suvalgyti kelis saviškius. Vietovėje prie Sego ežero suomiai aptiko karių odas, viena iš kurių buvo nufotografuota.

Suomis prie savo bendražygių suvalgyto ruso odos 1942 metų gruodžio 15 diena. (Wikimedia)

Visgi, šiandien istorijos entuziastai kur kas dažniau prisimena kanibalizmą, paplitusį tarp Japonijos karių. Tokijo tribunole buvo atskleista visa eilė atvejų, kuomet Japonijos kariai valgė savo žuvusių bendražygių, priešo karių ir net karo belaisvių kūnus. 1942 metų rugsėjį Japonijos kariai per dieną gaudavo 800 gramų ryžių ir šiek tiek konservuotos mėsos. Jau gruodį gaunamų ryžių dalis sumažėjo iki 50 gramų, todėl nereikia net sakyti, kad kariai badavo.

Olandų karo belaisviai japonų stovykloje Tailande. (Wikimedia)

Yuki Tanaka, japonų istorikas, teigia, kad tuo metu kanibalizmas jau buvo sisteminga veikla siekiant išlikti, organizuojamų aukštesnio rango karininkų. Patys baisiausi kanibalizmo atvejai buvo atpasakoti išgyvenusių liudininkų. Pavyzdžiui, indų karininkas, kuris buvo tapęs japonų karo belaisvių, Hatam Ali pasakojo, kad stovykloje Naujojoje Gvinėjoje kasdien pasirodydavo japonų kariai, kurie išsirinkdavo vieną ar kelis kalinius, juos nužudydavo, o vėliau suvalgydavo. Ali pasakojo, kad pats matė bent 100 tokiu tikslu išsivestų kalinių. Stovyklą perkėlus į kitą vietą kanibalizmas ne tik nesiliovė, bet ir tapo dar žiauresnis. Ali pasakojo, kad mėsa buvo rėžiama nuo vis dar gyvų žmonių, kurie po to buvo palikti numirti. Daugiau apie japonų kanibalizmą prieš indus karo belaisvius skaitykite šiame straipsnyje.

Knygos Flyboys: A True Story of Courage autorius James Bradley aprašė kelis atvejus, kuomet japonai maisto tikslais žudė karo belaisvius. Autorius aprašė japonų vykdytas ritualines žmogžudystes, kuomet jie suvalgydavo ką tik nužudytų belaisvių kepenis. Taip pat minimi atvejai, kuomet Japonijos kariai per kelias dienas po vieną nupjaudavo gyvo pasirinkto belaisvio galūnes, kurias suvalgydavo. Žmogus mirdavo tik po kelių dienų. Tai, anot autoriaus, buvo daroma siekiant išlaikyti mėsos šviežumą.

Žinoma, atvejų buvo kur kas daugiau, tačiau atsakymas į klausimą dėl kanibalizmo tarp karių yra aiškus. Visgi, reikėtų pabrėžti, kad kanibalizmo negalima laikyti masiniu reiškiniu.

Tai – pirmoji Keisti klausimai apie APK straipsnių serijos dalis. Klausimus galite užduoti ir jūs, komentuodami po šiuo pranešimu Facebook’e arba siųsdami juos mums el. paštu nodum2017@gmail.com.


Bilietas į vieną pusę – kaip veikė japonų savižudžių pilotuojamos bombos su raketiniais varikliais

Bilietas į vieną pusę – kaip veikė japonų savižudžių pilotuojamos bombos su raketiniais varikliais

Tai, ką matote nuotraukose nėra paprastas lėktuvas. Tai – Yokosuka MXY-7 Ohka. Paprastas, vienvietis raketiniu varikliu varomas orlaivis, neturintis jokios važiuoklės, Antrojo pasaulinio karo metu naudotas Japonijos pajėgose. Tikriausiai jau supratote, kas tai per lėktuvas.

Tai – kamikadzių lėktuvas, kurį tiksliau būtų vadinti pilotuojama bombą. Šią idėją sugalvojo ensainas Mitsuo Ohta, bendrą dizainą jam padėjo sukurti Tokijo Universiteto studentai. Pirminiai brėžiniai buvo pasiūlyti Jokosukos tyrimų centrui, kuris juos entuziastingai patvirtino. MXY7 dar buvo tobulinamas, kol galiausiai buvo pradėta Model 11 gamyba.



Tai buvo neeilinis lėktuvas-bomba. Jis neturėjo jokios važiuoklės, o trys raketiniai varikliai negalėjo jo toli nunešti. Taigi, Ohka buvo gabenamas Mitsubishi G4M bombonešiu, nuo kurio atsiskirdavo iki taikinio likus mažiau nei 37 kilometrams. Tuomet savižudiškas lėktuvas sklendė kiek įmanoma arčiau taikinio. Likus visai nebedaug, pilotas įjungdavo tris raketinius variklius – tai galėjo padaryti paeiliui ar įjungti visus kartu. Laivams nebuvo jokių šansų apsiginti nuo įsibėgėjusio savižudžio pilotuojamo Ohka lėktuvo – jis teoriškai galėjo pasiekti ir 1000 km/h greitį, nors įprastai nėrė 800-900 km/h greičiu.

Yokosuka MXY-7 Ohka – savižudžio pilotuojama bomba su trimis raketiniais varikliais ir mediniais sparnais. (Thomas Sperre, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Kaip orlaivis, skirtas vienai kelionei, Yokosuka MXY-7 Ohka buvo labai paprastas. Jo priekyje buvo kovinė galvutė – 1200 kg sverianti bomba. Tiesiai už jos sėdėjo pilotas, o už jo kabinos buvo trys raketiniai varikliai. Kamikadzė turėjo paprastus prietaisus, žinojo savo bombos greitį, aukštį, turėjo kompasą ir radijo įrangą.

Ohka piloto darbo vieta. (Wikimedia)

Ohka sparnai buvo mediniai, nors buvo eksperimentuojama ir su plonais plieniniais sparnais. Sparnų mojis siekė 5,12 m. Iš viso buvo pagaminti 852 MXY-7 Ohka kamikadzių lėktuvai, tačiau didžioji jų dalis buvo saugoma, laukiant galimos JAV invazijos. Ji, žinoma, niekada neprasidėjo, todėl daug šių lėktuvų taip ir liko nepanaudoti. Dabar tie, kurie išliko, yra saugomi muziejuose.

Ohka turėjo būti pristatoma į mūšio vietą Mitsubishi G4M bombonešiu. (www.warbirds.jp, Wikimedia)

Egzistuoja keli skirtingi skaičiai, nurodantys Yokosuka MXY-7 Ohka pasiekimus mūšiuose. Kai kur teigiama, kad kamikadzės šiais lėktuvais pajėgė sunaikinti ar nepataisomai sugadinti trys laivai, dar bent trys buvo apgadinti. Šios atakos buvo vykdomos jau 1945 metais, kuomet karo baigtis iš esmės buvo aiški. Daugiausia Ohka atakų vyko 1945 metų balandį-gegužę, prieš JAV laivus netoli Okinavos.

Mokomasis vienvietis K1 – jį galima pažinti iš nusilidimui skirtos slidės. (Wikimedia)

Pokariniai tyrimai atskleidė, kad MXY-7 Ohka nepadarė žymesnės žalos nei vienam didelės svarbos laivui. Dar daugiau – ekspertai mano, kad tai buvo prastas ginklas, nes amerikiečiai labai greitai perkando jo panaudojimo subtilybes ir trūkumus. Taip, neriantis Yokosuka MXY-7 Ohka buvo per greitas tuometinei priešlėktuvinei gynybai, tačiau Mitsubishi bombonešiai turėjo priskristi labai arti, kad juos paleistų. Taigi, amerikiečiai išplėtė apsaugos žiedą aplink savo lėktuvnešius ir japonų bombonešių tiesiog nebeprisileido.

JAV kariai Okinavoje nukenksmina Ohka orlaivį. (Wikimedia)

Egzistavo kelios lėktuvo versijos. Pavyzdžiui, Model 43 K1 turėjo dvi vietas ir nusileidimui skirtą slidę – šis raketa varomas orlaivis buvo skirtas pilotų mokymui. Ohka Model 33 buvo skirtas mažesniems bombonešiams, todėl turėjo trumpesnius sparnus ir mažesnį užtaisą. Mūšyje panaudoti tik Model 11 Ohka lėktuvai. Artimiausia vieta, kur galite tokį apžiūrėti yra keli muziejai Jungtinėje Karalystėje. Pavyzdžiui, vienas yra Mokslo ir pramonės muziejuje Mančesteryje.



Valdomos bombos domino ne tik Japoniją. Šiame straipsnyje galite paskaityti apie JAV atliktus bandymus su balandžių pilotuojamomis bombomis.

Ar Šiaurės Korėja naujame kare panaudotų Antrojo pasaulinio karo laikų tankus? (Video)

Ar Šiaurės Korėja naujame kare panaudotų Antrojo pasaulinio karo laikų tankus? (Video)

Nors pastarosiomis savaitėmis žinių apie tai girdime mažiau, įtampa dėl Šiaurės Korėjos nėra visiškai nuslūgusi. Karo grėsmė yra reali, nors visas pasaulis tikisi, kad tokio kraštutinio problemos sprendimo pavyks išvengti. To tikėtis turėtų ir visi Šiaurės Korėjos gyventojai, nes, vertinant objektyviai, šalies karinės pajėgos neturi jokių šansų pasipriešinti dideliame tarptautiniame konflikte. Situacija atkreipė dėmesį į Šiaurės Korėjos ginkluotę. Negi jie tikrai naudotų Antrojo pasaulinio karo laikų tankus?

Greičiausiai, kad taip. Šiaurės Korėja turi naujesnių tankų, kurie yra galingesni, geriau ginkluoti, turi storesnius šarvus. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad šalyje apie 800 sovietinių T-62. Šiaurės Korėja taip pat pati gaminasi tankus, kopijuodama T-62 konstrukciją – nuo 1980 metų gaminamas Chonma-ho 40 tonų tankas. Jų šalis turi maždaug tūkstantį. Šiaurės Korėjos arsenale turėtų būti ir nemažai kiniškų Type 59, nemažai jų – su rusišku ZSU-57-2 priešlėktuviniu bokšteliu. Taigi, Šiaurės Korėja turi nemažai tankų, kurie yra naujesni ir geresni nei Antrojo pasaulinio karo laikų T-34. Tai kodėl artimiausiame konflikte vėl galime išvysti šiuos dažniausiai muziejuose saugomus tankus?



Sovietai iki 1950 metų kovo Šiaurės Korėjai pasiuntė bent 250 T-34/85 tankų. Jau tuomet jie buvo nebe nauji – reikėtų nepamiršti, kad šis vidutinis tankas buvo plačiai naudojamas Antrojo pasaulinio karo metais. Dar daugiau T-34/85 Šiaurės Korėjoje atsirado jau Korėjos karo metu. Visgi, šiame kare daug šių tankų buvo ir prarasta – amerikiečių M26 Pershing, M46 Patton ir britų Centurion tankai buvo kur kas modernesni ir geresni. Tačiau karui pasibaigus likę T-34/85 tankai nebuvo nurašyti. Jie iki šiol yra karinėje parengtyje, paruošti naujam konfliktui. Tai patvirtina ir dar 2012 metais pasirodęs propagandinis klipas, kuriame buvo ir T-34/85 tankas.

Chonma-ho tankas 1992 metais. (Wikimedia)

Niekas tiksliai nežino, kiek T-34/85 tankų Šiaurės Korėja vis dar turi paruošusi kovai. 1996 metais šis skaičius siekė 250, šiuo metu jų neturėtų būti smarkiai mažiau. Tokios izoliuotos šalys retai kada išmeta ginkluotę. O jei bent 100-200 T-34/85 tankų vis dar yra kažkur sandėlyje, jie mūšyje bus panaudoti, ypač jei pasitaikys situacijų, kur Šiaurės Korėjos karininkai nematys didelės priešo prieštankinės gynybos tikimybės.

Sunaikinti T-34-85 tankai 150 metais (Wikimedia)

Kaip būtų panaudotas T-34/85? Greičiausiai kažkur šalia geresnių, naujesnių tankų. Šiaurės Korėja bandys išnaudoti gamtines sąlygas ir pulti iš pasalų. Užmaskuoti tankai galėtų sulaukti, kol priešas pateks į spąstus, o tada juos užverti. Tačiau net ir tuomet Šiaurės Korėja patirtų didelių nuostolių. Ne tik dėl T-34/85 senatvės, bet ir dėl kitų tankų, taktinio pasiruošimo ir begalinio finansinio ir technologinio skirtumo. Šiaurės Korėja tokio karo tiesiog negali laimėti, tačiau, kaip dabar spėjama, jos pajėgos fanatiškai gintųsi, net jei pergalės tikimybė būtų labai menka.

T-34/85 2012 metų Šiaurės Korėjos propagandiniame klipe

 

Šiaurės Korėja nėra vienintelė šalis savo pajėgose tebeturinti T-34/85 tankus. Jų dar galima sutikti Libijoje, Malyje, Namibijoje ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse. Dabar šis tankas laikomas lengvuoju ar tiesiog pėstininkų paramos mašina. Savaime aišku, jis jau nebeatitinka šiuolaikinės karybos reikalavimų, tačiau kai kurioms šalims šios istorinės vertybės atsisakyti sunku.



Nors tai visai kita tema, ne viena pasaulio kariuomenė naudoja ginklus, kurie buvo sukurti Antrojo pasaulinio karo metais, bet pagaminti dar ne taip seniai.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.