Keisti klausimai apie APK – ar tarp Antrojo pasaulinio karo karių buvo paplitęs kanibalizmas?

Keisti klausimai apie APK – ar tarp Antrojo pasaulinio karo karių buvo paplitęs kanibalizmas?

Antrasis pasaulinis karas buvo didžiausias žmonijos konfliktas, truko šešerius metus, per kuriuos įvyko tiek daug. Dabar Antrojo pasaulinio karo istorija domisi minios žmonių, apie šį laikotarpį rašomos knygos ir kuriami filmai. Visgi, kai kuriems žmonėms kyla klausimų, kurie liečia ir pačias šiurpiausias karo detales. Pavyzdžiui, ar spaudžiami maisto trūkumo Antrojo pasaulinio karo dalyviai dažnai griebdavosi kanibalizmo?

Klausimas, kad ir koks šiurpus būtų, yra gana logiškas. Karas sužadina pačius giliausius išgyvenimo instinktus, todėl, kai trūksta maisto, o aplinkui yra daugybė žuvusiųjų kūnų, atrodo, kad situacijos ekstremalumas gali pastūmėti link kanibalizmo. Ir iš tiesų tokių atvejų buvo, tačiau kanibalizmas ir Antrojo pasaulinio karo metais nebuvo masiškas reiškinys. Štai keli garsesni atvejai.



Garsiausi kanibalizmo iš būtinybės atvejai buvo susiję su blokadomis. Leningrado blokada tęsėsi daugiau nei du metus, todėl iš pradžių pranyko naminiai gyvūnai, tuomet paukščiai, o galiausiai pereita ir prie kanibalizmo. Buvo sudaryti specialūs policijos daliniai, kurie turėjo užkirsti tam kelią. Tuo tarpu Stalingrade 1942 metų pabaigoje – 1943 metų pradžioje įstrigę vokiečių kariai taip pat valgė žuvusiųjų kūnus, kuomet buvo visiškai atskirti nuo tiekimo grandinių.

Žuvusieji Leningrade. (RIA Novosti archive, image #216 / Boris Kudoyarov, Wikimedia( CC-BY-SA 3.0)

Viena garsi Tolesnio karo (Suomijos ir Sovietų sąjungos konflikto, vykusio nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. rugsėjo, nuotrauka vaizduoja Suomijos karį demonstruojantį aptiktą rusų kario odą. Teigiama, kad sovietų kariai išsiruošė į žvalgybinę misiją, tačiau vėliau buvo visiškai atkirsti nuo savo fronto pusės. Jiems pradėjo trūkti maisto, todėl jie, panašu, nusprendė suvalgyti kelis saviškius. Vietovėje prie Sego ežero suomiai aptiko karių odas, viena iš kurių buvo nufotografuota.

Suomis prie savo bendražygių suvalgyto ruso odos 1942 metų gruodžio 15 diena. (Wikimedia)

Visgi, šiandien istorijos entuziastai kur kas dažniau prisimena kanibalizmą, paplitusį tarp Japonijos karių. Tokijo tribunole buvo atskleista visa eilė atvejų, kuomet Japonijos kariai valgė savo žuvusių bendražygių, priešo karių ir net karo belaisvių kūnus. 1942 metų rugsėjį Japonijos kariai per dieną gaudavo 800 gramų ryžių ir šiek tiek konservuotos mėsos. Jau gruodį gaunamų ryžių dalis sumažėjo iki 50 gramų, todėl nereikia net sakyti, kad kariai badavo.

Olandų karo belaisviai japonų stovykloje Tailande. (Wikimedia)

Yuki Tanaka, japonų istorikas, teigia, kad tuo metu kanibalizmas jau buvo sisteminga veikla siekiant išlikti, organizuojamų aukštesnio rango karininkų. Patys baisiausi kanibalizmo atvejai buvo atpasakoti išgyvenusių liudininkų. Pavyzdžiui, indų karininkas, kuris buvo tapęs japonų karo belaisvių, Hatam Ali pasakojo, kad stovykloje Naujojoje Gvinėjoje kasdien pasirodydavo japonų kariai, kurie išsirinkdavo vieną ar kelis kalinius, juos nužudydavo, o vėliau suvalgydavo. Ali pasakojo, kad pats matė bent 100 tokiu tikslu išsivestų kalinių. Stovyklą perkėlus į kitą vietą kanibalizmas ne tik nesiliovė, bet ir tapo dar žiauresnis. Ali pasakojo, kad mėsa buvo rėžiama nuo vis dar gyvų žmonių, kurie po to buvo palikti numirti. Daugiau apie japonų kanibalizmą prieš indus karo belaisvius skaitykite šiame straipsnyje.

Knygos Flyboys: A True Story of Courage autorius James Bradley aprašė kelis atvejus, kuomet japonai maisto tikslais žudė karo belaisvius. Autorius aprašė japonų vykdytas ritualines žmogžudystes, kuomet jie suvalgydavo ką tik nužudytų belaisvių kepenis. Taip pat minimi atvejai, kuomet Japonijos kariai per kelias dienas po vieną nupjaudavo gyvo pasirinkto belaisvio galūnes, kurias suvalgydavo. Žmogus mirdavo tik po kelių dienų. Tai, anot autoriaus, buvo daroma siekiant išlaikyti mėsos šviežumą.

Žinoma, atvejų buvo kur kas daugiau, tačiau atsakymas į klausimą dėl kanibalizmo tarp karių yra aiškus. Visgi, reikėtų pabrėžti, kad kanibalizmo negalima laikyti masiniu reiškiniu.

Tai – pirmoji Keisti klausimai apie APK straipsnių serijos dalis. Klausimus galite užduoti ir jūs, komentuodami po šiuo pranešimu Facebook’e arba siųsdami juos mums el. paštu nodum2017@gmail.com.


Bilietas į vieną pusę – kaip veikė japonų savižudžių pilotuojamos bombos su raketiniais varikliais

Bilietas į vieną pusę – kaip veikė japonų savižudžių pilotuojamos bombos su raketiniais varikliais

Tai, ką matote nuotraukose nėra paprastas lėktuvas. Tai – Yokosuka MXY-7 Ohka. Paprastas, vienvietis raketiniu varikliu varomas orlaivis, neturintis jokios važiuoklės, Antrojo pasaulinio karo metu naudotas Japonijos pajėgose. Tikriausiai jau supratote, kas tai per lėktuvas.

Tai – kamikadzių lėktuvas, kurį tiksliau būtų vadinti pilotuojama bombą. Šią idėją sugalvojo ensainas Mitsuo Ohta, bendrą dizainą jam padėjo sukurti Tokijo Universiteto studentai. Pirminiai brėžiniai buvo pasiūlyti Jokosukos tyrimų centrui, kuris juos entuziastingai patvirtino. MXY7 dar buvo tobulinamas, kol galiausiai buvo pradėta Model 11 gamyba.



Tai buvo neeilinis lėktuvas-bomba. Jis neturėjo jokios važiuoklės, o trys raketiniai varikliai negalėjo jo toli nunešti. Taigi, Ohka buvo gabenamas Mitsubishi G4M bombonešiu, nuo kurio atsiskirdavo iki taikinio likus mažiau nei 37 kilometrams. Tuomet savižudiškas lėktuvas sklendė kiek įmanoma arčiau taikinio. Likus visai nebedaug, pilotas įjungdavo tris raketinius variklius – tai galėjo padaryti paeiliui ar įjungti visus kartu. Laivams nebuvo jokių šansų apsiginti nuo įsibėgėjusio savižudžio pilotuojamo Ohka lėktuvo – jis teoriškai galėjo pasiekti ir 1000 km/h greitį, nors įprastai nėrė 800-900 km/h greičiu.

Yokosuka MXY-7 Ohka – savižudžio pilotuojama bomba su trimis raketiniais varikliais ir mediniais sparnais. (Thomas Sperre, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Kaip orlaivis, skirtas vienai kelionei, Yokosuka MXY-7 Ohka buvo labai paprastas. Jo priekyje buvo kovinė galvutė – 1200 kg sverianti bomba. Tiesiai už jos sėdėjo pilotas, o už jo kabinos buvo trys raketiniai varikliai. Kamikadzė turėjo paprastus prietaisus, žinojo savo bombos greitį, aukštį, turėjo kompasą ir radijo įrangą.

Ohka piloto darbo vieta. (Wikimedia)

Ohka sparnai buvo mediniai, nors buvo eksperimentuojama ir su plonais plieniniais sparnais. Sparnų mojis siekė 5,12 m. Iš viso buvo pagaminti 852 MXY-7 Ohka kamikadzių lėktuvai, tačiau didžioji jų dalis buvo saugoma, laukiant galimos JAV invazijos. Ji, žinoma, niekada neprasidėjo, todėl daug šių lėktuvų taip ir liko nepanaudoti. Dabar tie, kurie išliko, yra saugomi muziejuose.

Ohka turėjo būti pristatoma į mūšio vietą Mitsubishi G4M bombonešiu. (www.warbirds.jp, Wikimedia)

Egzistuoja keli skirtingi skaičiai, nurodantys Yokosuka MXY-7 Ohka pasiekimus mūšiuose. Kai kur teigiama, kad kamikadzės šiais lėktuvais pajėgė sunaikinti ar nepataisomai sugadinti trys laivai, dar bent trys buvo apgadinti. Šios atakos buvo vykdomos jau 1945 metais, kuomet karo baigtis iš esmės buvo aiški. Daugiausia Ohka atakų vyko 1945 metų balandį-gegužę, prieš JAV laivus netoli Okinavos.

Mokomasis vienvietis K1 – jį galima pažinti iš nusilidimui skirtos slidės. (Wikimedia)

Pokariniai tyrimai atskleidė, kad MXY-7 Ohka nepadarė žymesnės žalos nei vienam didelės svarbos laivui. Dar daugiau – ekspertai mano, kad tai buvo prastas ginklas, nes amerikiečiai labai greitai perkando jo panaudojimo subtilybes ir trūkumus. Taip, neriantis Yokosuka MXY-7 Ohka buvo per greitas tuometinei priešlėktuvinei gynybai, tačiau Mitsubishi bombonešiai turėjo priskristi labai arti, kad juos paleistų. Taigi, amerikiečiai išplėtė apsaugos žiedą aplink savo lėktuvnešius ir japonų bombonešių tiesiog nebeprisileido.

JAV kariai Okinavoje nukenksmina Ohka orlaivį. (Wikimedia)

Egzistavo kelios lėktuvo versijos. Pavyzdžiui, Model 43 K1 turėjo dvi vietas ir nusileidimui skirtą slidę – šis raketa varomas orlaivis buvo skirtas pilotų mokymui. Ohka Model 33 buvo skirtas mažesniems bombonešiams, todėl turėjo trumpesnius sparnus ir mažesnį užtaisą. Mūšyje panaudoti tik Model 11 Ohka lėktuvai. Artimiausia vieta, kur galite tokį apžiūrėti yra keli muziejai Jungtinėje Karalystėje. Pavyzdžiui, vienas yra Mokslo ir pramonės muziejuje Mančesteryje.



Valdomos bombos domino ne tik Japoniją. Šiame straipsnyje galite paskaityti apie JAV atliktus bandymus su balandžių pilotuojamomis bombomis.

Ar Šiaurės Korėja naujame kare panaudotų Antrojo pasaulinio karo laikų tankus? (Video)

Ar Šiaurės Korėja naujame kare panaudotų Antrojo pasaulinio karo laikų tankus? (Video)

Nors pastarosiomis savaitėmis žinių apie tai girdime mažiau, įtampa dėl Šiaurės Korėjos nėra visiškai nuslūgusi. Karo grėsmė yra reali, nors visas pasaulis tikisi, kad tokio kraštutinio problemos sprendimo pavyks išvengti. To tikėtis turėtų ir visi Šiaurės Korėjos gyventojai, nes, vertinant objektyviai, šalies karinės pajėgos neturi jokių šansų pasipriešinti dideliame tarptautiniame konflikte. Situacija atkreipė dėmesį į Šiaurės Korėjos ginkluotę. Negi jie tikrai naudotų Antrojo pasaulinio karo laikų tankus?

Greičiausiai, kad taip. Šiaurės Korėja turi naujesnių tankų, kurie yra galingesni, geriau ginkluoti, turi storesnius šarvus. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad šalyje apie 800 sovietinių T-62. Šiaurės Korėja taip pat pati gaminasi tankus, kopijuodama T-62 konstrukciją – nuo 1980 metų gaminamas Chonma-ho 40 tonų tankas. Jų šalis turi maždaug tūkstantį. Šiaurės Korėjos arsenale turėtų būti ir nemažai kiniškų Type 59, nemažai jų – su rusišku ZSU-57-2 priešlėktuviniu bokšteliu. Taigi, Šiaurės Korėja turi nemažai tankų, kurie yra naujesni ir geresni nei Antrojo pasaulinio karo laikų T-34. Tai kodėl artimiausiame konflikte vėl galime išvysti šiuos dažniausiai muziejuose saugomus tankus?



Sovietai iki 1950 metų kovo Šiaurės Korėjai pasiuntė bent 250 T-34/85 tankų. Jau tuomet jie buvo nebe nauji – reikėtų nepamiršti, kad šis vidutinis tankas buvo plačiai naudojamas Antrojo pasaulinio karo metais. Dar daugiau T-34/85 Šiaurės Korėjoje atsirado jau Korėjos karo metu. Visgi, šiame kare daug šių tankų buvo ir prarasta – amerikiečių M26 Pershing, M46 Patton ir britų Centurion tankai buvo kur kas modernesni ir geresni. Tačiau karui pasibaigus likę T-34/85 tankai nebuvo nurašyti. Jie iki šiol yra karinėje parengtyje, paruošti naujam konfliktui. Tai patvirtina ir dar 2012 metais pasirodęs propagandinis klipas, kuriame buvo ir T-34/85 tankas.

Chonma-ho tankas 1992 metais. (Wikimedia)

Niekas tiksliai nežino, kiek T-34/85 tankų Šiaurės Korėja vis dar turi paruošusi kovai. 1996 metais šis skaičius siekė 250, šiuo metu jų neturėtų būti smarkiai mažiau. Tokios izoliuotos šalys retai kada išmeta ginkluotę. O jei bent 100-200 T-34/85 tankų vis dar yra kažkur sandėlyje, jie mūšyje bus panaudoti, ypač jei pasitaikys situacijų, kur Šiaurės Korėjos karininkai nematys didelės priešo prieštankinės gynybos tikimybės.

Sunaikinti T-34-85 tankai 150 metais (Wikimedia)

Kaip būtų panaudotas T-34/85? Greičiausiai kažkur šalia geresnių, naujesnių tankų. Šiaurės Korėja bandys išnaudoti gamtines sąlygas ir pulti iš pasalų. Užmaskuoti tankai galėtų sulaukti, kol priešas pateks į spąstus, o tada juos užverti. Tačiau net ir tuomet Šiaurės Korėja patirtų didelių nuostolių. Ne tik dėl T-34/85 senatvės, bet ir dėl kitų tankų, taktinio pasiruošimo ir begalinio finansinio ir technologinio skirtumo. Šiaurės Korėja tokio karo tiesiog negali laimėti, tačiau, kaip dabar spėjama, jos pajėgos fanatiškai gintųsi, net jei pergalės tikimybė būtų labai menka.

T-34/85 2012 metų Šiaurės Korėjos propagandiniame klipe

 

Šiaurės Korėja nėra vienintelė šalis savo pajėgose tebeturinti T-34/85 tankus. Jų dar galima sutikti Libijoje, Malyje, Namibijoje ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse. Dabar šis tankas laikomas lengvuoju ar tiesiog pėstininkų paramos mašina. Savaime aišku, jis jau nebeatitinka šiuolaikinės karybos reikalavimų, tačiau kai kurioms šalims šios istorinės vertybės atsisakyti sunku.



Nors tai visai kita tema, ne viena pasaulio kariuomenė naudoja ginklus, kurie buvo sukurti Antrojo pasaulinio karo metais, bet pagaminti dar ne taip seniai.

Kaip Antrajame pasauliniame kare tarnavę balandžiai galėjo padėti sukurti liečiamus ekranus? (Video)

Kaip Antrajame pasauliniame kare tarnavę balandžiai galėjo padėti sukurti liečiamus ekranus? (Video)

Karas spaudžia visas dalyvaujančias valstybes kurti pačias geriausias, naujausias technologijas, kurios gali suteikti bent kokį nors pranašumą. Ne paslaptis, kad tam buvo pasitelkiami ir gyvūnai. Tais laikais, kuomet komunikacijų technologijos nebuvo visai tobulos, karo reikmėms buvo naudojami ir balandžiai. Bet ar galėtumėte patikėti, kad bombas turėję mėtyti paukščiai padėjo sukurti ir šiuolaikinius liečiamus ekranus?

Šiais laikais būna ir protingų bombų. Tiksliai nutaikytos jos pačios randa kelią link tikslo, nepaisant pučiančio vėjo ar bombonešio padėties. Anksčiau, kuomet nebuvo GPS, nustatyti tikslią bombardavimo vietą buvo sunkiau, reikėjo pasikliauti matomais ženklais. Tam, kad bombos nebūtų nupūstos nuo kurso, bombonešiai skraidė palyginti žemai, todėl buvo pažeidžiami priešlėktuvinei gynybai. Inžinieriai galvojo kaip išspręsti šią problemą ir sumažinti pilotų aukų skaičių. Ir balandžiai tam atrodė labai puikiai tinkami.



B. F. Skinneris, mokslininkas, kuris kartu su Ivanu Pavlovu yra laikomas elgesio tyrimų pradininku, ir buvo tas žmogus, kuris pasiūlė balandžiams patikėti bombas nešančių orlaivių pilotavimą. Skinneris teigė, kad ne kartą

B. F. Skinneris – žmogus tvirtai tikėjęs, kad balandžiai gali patikimai nukreipti bombas į taikinius. (Silly rabbit, Wikimedia(CC BY 3.0)

stebėjo balandžius, darniai pakylančius ir skraidančius tvarkingoje rikiuotėje. Staiga jie jam pasidarė panašūs į prietaisus, kurie galėtų valdyti bombas ar raketas.

Iš pradžių Skinneris sukūrė specialius diržus, kuriais balandis galėjo būti prie ko nors pritvirtintas, leidžiant jam judinti tik galvą ir kaklą. Tuomet jis pradėjo balandžius mokyti dirbti su tikrų tikriausiu liečiamu ekranu. Mokslininkas ant ekrano, kuriame buvo rodomi mūšių vaizdai, padėdavo sėklų. Ypatingai skanios sėklos būdavo padedamos ant laivų – taip buvo bandoma išmokyti balandžius pulti sudėtingus taikinius. Kuomet balandžiai jau suprato žaidimą, mokslininkas sėklas ant ekrano padėdavo tik po kurio laiko po balandžio bakstelėjimo į ekraną. Balandžiai be nuovargio baksnodavo į priešo laivus, laukdami skanių sėklų.

Ekranas, kuriuo balandžiai galiausiai turėjo naudotis, nebuvo visai toks, apie kokį įsivaizduojate. Jam nereikėjo kamera padaryto įrašo. Sklendžiančios bombos, kurią ir turėjo pilotuoti balandis, priekyje buvo lęšis, per kurį vaizdas buvo atspindimas ant elektrai laidaus paviršiaus. Ant balandžio nosies buvo nedidelis auksinis elektrodas. Balandis matydamas taikinį ekrane baksnodavo į jį savo snapu, kol sklendžianti bomba grakščiai artėdavo prie taikinio. Jei vėjas ją pasukdavo nepageidaujama kryptimi, laivas (ar kitas taikinys) nebebūdavo ekrano centre, todėl balandis baksnodavo arčiau vieno ar kito krašto. Balandžio baksnojimas snapu buvo paverčiamas elektriniu signalu, kuris valdė sklandytuvo sparnus.

Sklendžiančios bombos galva su trimis lęšiais

Bandymuose balandžiai-pilotai pasirodė puikiai. Jie mokėjo baksnoti snapu į taikinį, laukdami atlygio. Aišku, vietoj sėklų jie sulaukdavo mirties, kuomet sklandytuvas su sprogstamuoju užtaisu rėždavosi į taikinį. Kad ir kaip efektyviai veikė šis išradimas, mūšyje jis taip niekada ir nebuvo panaudotas.

Mokslininkai kritikavo JAV karinės vadovybės nenorą mūšyje panaudoti balandžius. Laivynas nenorėjo brangių bombų patikėti balandžiams, nes laikė juos nepatikimais. Tuo tarpu Skinneris stebėjosi, kad išmokyti balandžius yra lengviau nei konservatyvių pažiūrų JAV karinio jūrų laivyno pareigūnus. Skinneris net pasiūlė viename tokiame sklandytuve turėti tris balandžius – orlaivis suktų ten, kur sutiktų du iš trijų balandžių. Tačiau susidomėjimas balandžių valdomomis raketomis ir sklandytuvais nuslūgo.

1948 metais idėja vėl atgaivinta Skinnerio pastangomis. Jis įnirtingai vystė projektą, tačiau susidūrė su pora problemų. Visų pirma, sunku vertinti sklendžiančią bombą su balandžiu viduje kaip rimtą technologinį išradimą, kuris gali pasitarnauti moderniuose karuose. Antra, tuo metu jau buvo tobulinamos  elektroninės bombų valdymo sistemos, galinčios tiksliai nukreipti užtaisą į taikinį. Kita vertus, įdomu, kad toks išradimas apskritai veikė – tai įrodo žmogaus išradingumą ir, tam tikra prasme, balandžio intelektą.

Ekranas, kuris buvo panaudotas kuriant balandžių valdomas bombas, iš esmės jau buvo įprastas liečiamas ekranas, kokius naudojame šiandien. Jo paviršių dalijo labai ploni laidai su tam tikru elektros krūviu, kurį pertraukdavo ant balandžio snapo uždėtas metalo (dažnai aukso) gabalėlis. Tai buvo primityvus liečiamas ekranas tiems laikams, kuomet dar nebuvo kompiuterių.



Daugiau skaitinių apie Antrojo pasaulinio karo technologinius pasiekimus:

Daugiau Antrojo pasaulinio karo išradimų šiame straipsnyje

Greičiausią pasaulio propelerinį lėktuvas taip pat atėjo iš Antrojo pasaulinio karo laikų

Kaip atrodė JAV dronai Antrojo pasaulinio karo metais?

O šiame Antraspasaulinis.net straipsnyje – daugiau istorijų apie kare panaudotus gyvūnus

Dronai – šių laikų išradimas? Jie jau skraidė Antrojo pasaulinio karo metais (Video)

Dronai – šių laikų išradimas? Jie jau skraidė Antrojo pasaulinio karo metais (Video)

Kariniai dronai yra labai efektyvus ginklas. Per didžiulį atstumą kažkur patogiai įsitaisęs pilotas gali vykdyti svarbias žvalgybines ar kovines užduotis. Daugelis mano, kad dronų panaudojimas stipriai suaktyvėjo po Rugsėjo 11-osios atakų. Tai tiesa, tačiau pirmojo tikro kovinio drono panaudojimo atvejo reikėtų ieškoti kur kas anksčiau – dar Antrojo pasaulinio karo metais.

Antrasis pasaulinis karas buvo nuožmus konfliktas ir visos pusės stengėsi tapti technologiškai pranašesnėmis. Būtent technologijos leidžia taupyti žmogiškuosius ir finansinius resursus, ir konfliktą užbaigti kaip nugalėtojui. Vienas iš tokių neįprastų projektų buvo tikrų tikriausias dronas – nuotoliniu būdu valdomas bombonešis. Nuotoliniu būdu valdomų lėktuvų būta ir anksčiau, tačiau dažniausiai tai buvo taikiniai ar prototipo stadijos neperžengiantys bandymai.



Delmaras S. Fahrney, JAV leitenantas, pasiūlė sukurti nuotoliniu būdu valdomą bombonešį dar 1936 metais. Tuometinės technologijos toli tokiai idėjai toli pasistūmėti neleido. O ir prioritetas tokiems projektams nebuvo didelis – juk karas dar nebuvo prasidėjęs. Visgi, vėliau buvo išrastas geresnis aukštimatis, televizija, prasidėjo karas ir technologinė pažanga įgavo neblogą spyrį judėti pirmyn. Taigi, idėja kurti didelį droną vėl buvo atgaivinta.

Interstate Aircraft pasiūlė TDR-1 droną, kuris pirmą kartą į orą pakilo 1942 metų balandį.  Naval Aircraft Factory pademonstravo savo TDN droną, kuris pakilo tų pačių metų lapkritį, bet buvo kur kas prastesnis ir į kovines užduotis taip niekada ir nebuvo pasiųstas. Tuo tarpu TDR-1 karinį jūrų laivyną sudomino labiau.

TDR-1 – iš kito lėktuvo valdomas vienkartinis dronas. Pilotas televizoriuje galėjo matyti vaizdą iš drono bei stebėti aukščiamačio rodmenis. Pilotui tereikėjo pamatyti taikinį ir į jį nukreipti TDR-1 – dronas turėjo rėžtis į taikinį, jį sunaikindamas ir kartu paaukodamas save. Nors buvo galvojama apie galimybes numesti bombą ir sugrįžti, nuotolinio valdymo sistemos nebuvo pakankamai ištobulintos.

Operacijai ruošiamas TDR-1, 1944 rugsėjis. (U.S. Navy, Wikimedia)

Orlaivį į priekį traukė pora Lycoming O-435 variklių, o pati konstrukcija buvo neįtikėtinai paprasta – ją sudarė dviračių gamintojo sukonstruotas rėmas, apdengtas vargonų gamintojo tiekiama fanera. Tokia konstrukcija buvo ir pigi, ir pakankamai tvirta, ir tausojo kitiems lėktuvams reikalingus resursus.

TDR-1 turėjo kabiną, kurioje galėjo įsitaisyti pilotas. Ilgus atstumus iš bazių į karštas vietas reikėjo įveikti įprastu būdu – kitaip buvo tiesiog nepraktiška. Nors buvo užsakyta 2000 tokių dronų, galiausiai vos apie 200 jų buvo pagaminta. Juos tiesiog lydėjo per didelės techninės problemos. Keli vis tiek buvo panaudoti mūšiuose.

Vienintelis išlikęs TDR-1 Nacionaliniame laivyno aviacijos muziejuje Floridoje. (Greg Goebel, Wikimedia)

1944 metų rugsėjo 27 dieną TDR-1 sėkmingai bomdardavo japonų laivus. Paskutinė operacija įvykdyta spalio 27 dieną – tik apie pusė numatytų dronų pasiekė savo taikinius. TDR-1, nors ir buvo nebrangūs, buvo nepraktiški – vienkartinis dronas nėra pats geriausias aviacinis ginklas.



Taigi, pradžia nebuvo labai vykusi, bet jau tuomet TDR-1 buvo vadinamas dronu ir bent kažkiek pasitarnavo.

Daugiau Antrojo pasaulinio karo išradimų šiame straipsnyje

O čia galite paskaityti apie greičiausią pasaulio propelerinį lėktuvą, kuris taip pat atėjo iš Antrojo pasaulinio karo laikų.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.