Robotas-užpakalis – pora pavyzdžių kaip keisti robotai gali būti ir meno kūriniai, ir svarbūs įrankiai automobilių pramonėje (Video)

Robotas-užpakalis – pora pavyzdžių kaip keisti robotai gali būti ir meno kūriniai, ir svarbūs įrankiai automobilių pramonėje (Video)

Robotai yra kuriami tam, kad palengvintų žmonių darbą. Moksle jie padeda siekti naujų atradimų, pramonėje – gaminti tiksliau ir pigiau. O kur dar kelionės į kitas planetas, skverbimasis į žemės gelmes, nukenksminimo ir gelbėjimo darbai. Ar tas apvalus prietaisas, kuris savarankiškai išsiurbia jūsų namų kilimus – tai taip pat yra robotas. Tačiau ne visi robotai atrodo tokie rimti ir svarbūs – kai kurie paprasčiausiai atlieka užpakalio vaidmenį.

Taip, perskaitėte teisingai – pasaulyje yra ne vienas robotas-užpakalis. Ir jų kūrėjai visuomet pabrėžia, kad šie išradimai yra savaip svarbūs. Šiame straipsnyje papasakosime apie du labai skirtingus pavyzdžius – emocijas išreiškiantį robotą-užpakalį iš Japonijos ir Ford naudojamą robotą sėdynėms bandyti.



Tai – „Shiri“ (japonų kalboje šis žodis reiškia „sėdmenis). Realistiškas nejudrus robotas, sukurtas Elektrokomunikacijų Universitete Tokijuje, nėra kažkoks erotinis žaislas, nors žiūrint ganėtinai keistą vaizdo įrašą gali taip pasirodyti. Iš tikrųjų tai yra meno kūrinys, kuris kartu išbando ir žmonių reakcijas į neįprastai emocijas reiškiančius robotus. Žmonės, beje, emocijas taip pat dažnai nesąmoningai išreiškia įvairiais raumenų susitraukimais. Juos Shiri ir pamėgdžioja.

Prie projekto prisidėję mokslininkai pasakoja, kad  Shiri tikslas yra patyrinėti žmogaus bendravimo su robotais būdus. Užpakalis šioje vietoje yra tik simbolis, bandantis meno forma iššaukti žmonių reakcijas ir diskusiją. Pneumatiniai sėdmenys su minkšta silikonine oda reaguoja į švelnų masažą ar žaismingą pliaukštelėjimą.  Shiri kūrėjai sako, kad prie užpakalio prisilietę žmonės gali pajusti jo baimę ar atsipalaidavimą. Čia jums ir leisime viską pamatyti patiems.

 

Taigi, nors patys  Shiri kūrėjai apie tai nekalba, jų kūrinys neatrodo nei labai moksliškai, nei labai vertingai. Visgi, ateityje žmonėms reikės išmokti bendrauti su robotais. Tiksliau, robotams reikės turėti galimybes žmonėms suteikti visą informaciją ir tai daryti pakankamai natūraliai.

Bet gana apie šiurpą keliantį  Shiri robotą, egzistuoja ir kur kas naudingesnių robotizuotų užpakalių. Įvairios įrangos gamintojai, siekiantys sukurti patvarius produktus, juos išbando specialiais robotais. Pavyzdžiui, telefonų gamintojai taip išbando mygtukus juos paspausdami tūkstančius kartų. Ford neseniai pasidalino vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas kompanijos robotizuotas užpakalis.

Vairuotojo sėdynė yra vienas iš tų dalykų, kurie yra naudojami kaskart kur nors važiuojant. Ir šios sėdynės tikrai lengvai negyvena – vairuotojai sėdasi, stojasi, muistosi, kratosi, dėvi pakankamai abrazyvius džinsus ar kitus drabužius. Bet kaip išbandyti sėdynės gyvenimo ciklą neprašant žmogaus ant jos atsisėsti kelis šimtus ar tūkstančius kartų?

Tam yra skirtas specialus robotas, kurio tikslas – 25 tūkstančius kartų atsisėsti ir pakilti nuo automobilio sėdynės. Aišku, iš pradžių bandymai atliekami su žmonėmis – stebima, kaip jie sėda į automobilį, matuojami spaudimo taškai. Tuomet robotui telieka atkartoti šios veiksmus 25 tūkstančius kartų (tai turėtų atspindėti maždaug 10 įprasto naudojimo metų), o specialistams įvertinti kaip tai atlaikė sėdynės konstrukcija ir paminkštinimas.

Ford naudoja ir kitą robotą-užpakalį, tik šis skirtas ne patvarumui, o patogumui matuoti. Jis leidžia specialistams įvertinti sėdynės minkštumą ir įdubimą atsisėdus vidutinio sudėjimo vairuotojui. Aišku, atliekami ir kiti testai, kuriuos išvysite šiame video siužete.

 

Robotai gali būti juokingi, meniški, bet gali būti ir labai naudingi. Įdomu tai, kad automobilių pramonės robotizavimas iš esmės nesumažino darbo vietų skaičiaus. Žmonės vis dažniau dirba kartu su robotais surinkinėdami automobilius. Teigiama, kad tokie bendradarbiai gali pagerinti darbo sąlygas ir padėti žmonėms tausoti sveikatą. Na, o robotizuoti užpakaliai, reikia manyti, sukuria patogesnes sėdynes mūsų visų kelionėms.



Negailestingas Mercedes bandymų poligonas švenčia 50-ies metų jubiliejų – pamatykite, kur kankinamos MB mašinos

Negailestingas Mercedes bandymų poligonas švenčia 50-ies metų jubiliejų – pamatykite, kur kankinamos MB mašinos

Mercedes-Benz automobiliai garsėja savo kokybe ir patvarumu. „Mersas ir Afrikoj Mersas“  sako sena rytų Europos liaudies patarlė. Ir iš tikrųjų, šios markės automobiliai jau seniai užkariavo net pačius atšiauriausius Žemės kampelius. Kaip jiems tai pavyko? Kaip Mercedes-Benz užtikrina neeilinį automobilių tvirtumą? Paslaptis – bandymai silpnųjų nemėgstančiame poligone, kuris šiemet švenčia 50-ies metų jubiliejų.

1967 metais Štutgarte į vieną automobiliams nemalonų darinį susiliejo visų blogiausių pasaulio tipų keliai. Mercedes bandymų trasoje galima atkartoti praktiškai bet kokią kelio būklę, su kuria po pasaulį pasklidusiems automobiliams gali tekti susidurti. Čia tikrinamas transporto priemonių atsparumas, tvirtumas ir kiti svarbiausi parametrai. Per penkiasdešimt metų ši trasa Štutgarte plėtėsi ir tobulėjo, todėl ir dabar yra intensyviai naudojama legendinei Mercedes-Benz kokybei užtikrinti.



Šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje Mercedes-Benz jau buvo didelė kompanija, rinkai siūlanti nemažą produktų skaičių. Tai buvo prabangūs sedanai, sunkvežimiai, Unimog sunkusis transportas, autobusai ir lenktyninės mašinos. Nebloga ekonominė situacija, gerėjantis kompanijos prestižas ir puikūs žurnalistų įvertinimai nulėmė greitai augančią Mercedes-Benz automobilių paklausą, todėl buvo kuriami nauji modeliai. Tačiau tai nebuvo lengva – nors kompanija nestokojo vairuotojų pasitikėjimo ir pasaulinio populiarumo, išbandyti augančią modelių gamą darėsi vis sunkiau. 1953 m.  Dr. Fritzas Nallingeris, Plėtros skyriaus viršininkas, konstatavo faktą – reikalinga gera bandymų trasa prie vienos iš pagrindinių koncerno gamyklų.

Mercedes-Benz bandymų poligonas Štutgarte susideda iš kelių skirtingas automobilio charakteristikas testuojančių dalių. Daimler nuotrauka

Iš karto pasiūlyta bandymų trasą statyti prie Mercedes gamyklos Štutgarte – čia buvo ir šiek tiek tam tinkamos kompanijai priklausančios žemės. Prireikė kiek laiko, kol buvo parengti planai, gauti leidimai ir sutvarkyti kiti formalumai. Tačiau jau 1956 metais planui buvo uždegta žalia šviesa ir prasidėjo dabar jau legendinio poligono statybos.

Teoriškai šiuo aukštu posūkiu galima važiuoti ir 200 km/h greičiu, bet realiai vairuotojas to neištvertų. Daimler nuotrauka

1957 metais dalis trasos jau veikė – buvo užbaigti keli keliai, skirti automobilių stabilumui ir saugumui bandyti. Tai buvo lygiagretūs apskritimai, pagaminti iš mėlynojo bazalto, betono, slidaus asfalto ir grubių akmenų. Trasoje jau veikė ir purkštukų sistema, leidusi automobilius bandyti ir ant labai slidaus paviršiaus. Jau tuomet buvo aišku, kad trasą reikės plėsti, kad ateityje joje būtų galima vykdyti ir didelio greičio, ir ištvermės bandymus.

Itin duobėtame kelyje, skirtame išbandyti automobilio važiuoklės patvarumą, vairuotojai-bandytojai turi keistis kas porą valandų. Daimler nuotrauka

Inžinieriams knietėjo išbandyti naujus modelius ir stačiose įkalnėse, ir ant dar prastesnių paviršių. Bandymų laukas turėjo pasitarnauti ne tik lengvųjų automobilių, bet ir komercinių mašinų, sunkvežimių ir autobusų bandymuose. Todėl trasa buvo nuolat plečiama. Mercedes-Benz čia bandė ir savo prototipus bei naujas lenktyninių automobilių technologijas, todėl pašalinės akys čia buvo nepageidaujamos. Tačiau 1967 metų gegužės 9-ą dieną komplekso užbaigimo proga į jį buvo pakviesti žurnalistai – šio įvykio jubiliejus ir bus švenčiamas šiemet.

Slalomo trasose išbandomas automobilių valdymas kritinėse situacijose. Daimler nuotrauka

Bendras bandymų komplekso kelių ilgis – 15,460 km, iš kurių apie 3 kilometrai yra didelio greičio bandymų trasa. Čia yra ir ilgi, aukšti posūkiai, kuriuose teoriškai būtų galima pasiekti net 200 km/h greitį. Posūkio viršūnėje automobilis būna pakrypęs beveik 90 laipsnių kampu, todėl tokiu greičiu niekas čia nevažiavo ir nevažiuos – tai žmogaus kūnui būtų nepakeliama.

Bandymų poligone imituojamos įvairios prastų kelių sąlygos. Daimler nuotrauka

Kita vertus, čia važiuojama 150 km/h greičiu. Jei tai neatrodo pakankamai įspūdinga, gaudykite šitą faktą – bandymo metu vairuotojas nelaiko vairo. Mercedes bandymų poligone yra ir labai nelygaus paviršiaus kelias, neblogai pakratantis vairuotojus ir išbandantis automobilių pakabos tvirtumą. Čia kompanija išbando automobilių patvarumą, tačiau vairuotojus-bandytojus reikia pasaugoti – jie keičiasi bent kas pora valandų.

Galingi ventiliatoriai kuria iki 100 km/h stiprumo šoninius vėjus. Daimler nuotrauka

Bandymų lauke yra ir dar ekstremalesnių vietų, kuriose išbandomi sunkvežimiai ar bekele važiuojančios mašinos. Yra ir 34 metrų ilgio kelias, šalia kurio stovi ir 100 km/h šoninį vėją sudaro galingi ventiliatoriai, ir slalomo trasa, ir ypatingos tylos zona, kurioje matuojamas automobilio garso izoliacijos efektyvumas.



Žinoma, Mercedes-Benz bandymus atlieka ir kitose pasaulio vietose. Tačiau ši bandymu trasa yra tarsi užtikrintumo, kurio siekia Mercedes, simbolis – automobilis yra tol geras, kol yra patikimas, saugus ir patogus.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.