Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Karai vyksta dėl įvairių priežasčių. Karas – tai kraštutinis tarptautinių santykių įrankis, kurio geriau išvengti. 1932 metų pabaigoje Australijoje įvyko labai keistas karinis konfliktas, kurio nugalėtojais vis dar laikomi emu paukščiai. Kas nutiko, kad kulkosvaidžiais ginkluotos pajėgos nusprendė pulti neskraidančius paukščius ir vis tiek pralaimėjo?

Emu – tai maždaug 170 cm ūgio ir 40-55 kg svorio neskraidantys paukščiai, gyvenantys Australijos pusdykumėse. Emu, kartu su kengūromis ir koalomis, yra laikomi Australijos simboliais, tačiau šie paukščiai kamuoja ūkininkus – jie dažnai maitinasi pasėliais. Tai, aišku, ūkininkus erzina, bet ar žala tikrai tokia didelė, kad reikėtų skelbti karą?



Po Pirmojo pasaulinio karo Australijoje padaugėjo ūkininkų. Karo veteranams buvo duota žemės, kad šie galėtų prasimaitinti ir turėtų gerą pragyvenimo šaltinį. Tuo pačiu padaugėjo maisto ir kitiems Australijos gyventojams, padidėjo dirbamos žemės plotai. Viskas ėjosi neblogai, tačiau 1929 metais užklupo ekonominė krizė. Ūkininkai buvo raginami didinti kviečių auginimo apimtis – jiems netgi žadėtos subsidijos, kurių jei taip niekada ir negavo. Situacija prastėjo keletą metų, kai 1932 metų pabaigoje ūkininkai ėmė atvirai grasinti savo kviečių apskritai neparduoti.

Emu – greiti bėgikai ir stebėtinai atsargūs paukščiai. (Jimmyvandewall, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Tuo tarpu emu gyveno sau įprastą gyvenimą ir apie ekonominę krizę nežinojo. Šie paukščiai migruoja po poravimosi sezono, todėl vienu metu į Vakarų Australijos ūkiuose paplito maždaug 20 tūkstančių emu. Jie greitai susidomėjo ūkininkų vandeniu ir javais. Emu kniso žemę, naikino pasėlius ir laužė tvoras. Pro tarpus tvorose į javų laukus patekdavo triušiai ir kiti graužikai. Ūkininkai negalėjo pakęsti tokios situacijos, todėl kreipėsi į gynybos ministrą
George Pearce. Buvę kareiviai sutarė, kad į jų žemes atkeliaus apmokyti kariai su Lewis kulkosvaidžiais, o ūkininkai jiems suteiks pastogę ir padengs amunicijos kaštus.

Manote, kad žodis karas yra per daug rimtas apibūdinti šiai misijai? Galbūt, tačiau dislokuotoms Australijos pajėgoms vadovavo artilerijos majoras G.P.W. Meredithas. Prie jo prisidėjo dar pora karių, kiekvienas turėjo savo Lewis kulkosvaidį, visa komanda gavo 10 000 šovinių. Teko laukti, kol baigsis liūtys, bet lapkričio 2 dieną karas pagaliau prasidėjo.

Lewis kulkosvaidis nebuvo labai efektyvus prieš emu.

Pirmiausia vyrai pajudėjo į dabar nebeegzistuojantį Kampiono miestą, kuriame buvo pastebėti 50 emu. Kulkosvaidininkai giliau įkvėpė ir pasigirdo pirmieji Didžiojo emu karo šūviai. Tik niekas nuo jų nežuvo – paukščiai buvo per toli. Su vietinių pagalba pavyko paukščius įvilioti į pasalą, tačiau ir čia jie išsiskirstė smulkiomis grupelėmis ir sumaniai vengė šūvių. Pavyko nušauti kelis paukščius. Lapkričio 4 dieną buvo paspęsta dar viena pasala prie užtvankos, kur buvo pastebėtas 1000 emu paukščių būrys. Visgi užsikirtus kulkosvaidžiui pavyko nudobti tik 12.

Karo auka vietinio ūkininko rankose.

Vėliau emu medžiotojai pasuko į pietus, kur, kaip jiems pasakojo vietiniai, paukščiai mažiau bijo žmonių. Tačiau ir jie mikliai vengė šūvių ir didesnių laimėjimų pasiekti nepavyko. Vyrai pastebėjo, kad emu grupės turi hierarchinę struktūrą – aukščiausias lyderis stovėdavo ir žvalgydavosi, kai kiti grupės paukščiai naikino ūkininkų laukus. Emu lyderis pranešdavo apie artėjantį pavojų ir paukščiai sugebėjo išlaikyti atstumą, kuris buvo ilgesnis nei efektyvus kulkosvaidžio veikimo nuotolis.

Kariai tapo tokie desperatiški, kad kartą kulkosvaidį sumontavo ant sunkvežimio. Tai nebuvo labai efektyvu, nes sunkvežimis buvo lėtesnis už emu, o kulkosvaidininkas negalėjo šaudyti dėl stipraus kratymo. Lapkričio 8 dieną operacija buvo sustabdyta – Australijos pajėgos iššovė 2500 kulkų, bet nušovė daugiausia kelis šimtus paukščių.

Lapkričio karštyje emu tik dar labiau suįžūlėjo ir tūkstančiais puolė kulkosvaidžiais nebesaugomus ūkininkų laukus. 12 dieną operacija buvo atnaujinta. Šįkart ėjosi geriau – per pirmas dienas pavyko nudobti 40 paukščių, o vėliau – maždaug po 100 emu per savaitę. Gruodžio 10 dieną operacija ir vėl buvo sustabdyta. Karininkas Meridithas raportavo, kad buvo nudobti 986 emu paukščiai, iššauta 9860 kulkų. Statistika gerai neatrodė – 10 kulkų vienam sumedžiotam paukščiui. Tačiau Meridithas tikino, kad daug emu turėjo žūti vėliau nuo patirtų sužeidimų.

Emu karą laimėjo – jų populiacija ir toliau augo, jie ir toliau maitinosi žemdirbių pasėliais. (Chudditch, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kas laimėjo karą? Emu – tai žinome, nes ūkininkai vėl prašė pagalbos 1934, 1943 ir 1948 metais. Tik jos jau nesulaukė. Vietoj to už sumedžiotus paukščius siūlytos premijos ir vietiniai ūkininkai juos šaudė patys. Taip pat pradėtos naudoti geresnės tvoros, o emu populiacija ir toliau augo. Kažin, ar jie žino apie savo laimėtą karą, bet australai tikrai prisimena apie pralaimėtą.



Taip pat skaitykite:

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

10 įdomių faktų apie Islandiją, kurių galbūt nežinojote: vienjuosčiai tiltai, vienintelis žinduolis ir ar tikrai Islandijoje nėra uodų?

10 įdomių faktų apie Islandiją, kurių galbūt nežinojote: vienjuosčiai tiltai, vienintelis žinduolis ir ar tikrai Islandijoje nėra uodų?

10 dienų, 3081 kilometras ir nesuskaičiuojama daugybė įspūdžių – taip trumpai galima susumuoti mūsų atostogas Islandijoje praėjusio birželio pabaigoje. Islandija jau yra pamėgta lietuvių atostogų kryptis – iš Vilniaus į Reikjaviką galima nuskristi tiesiogiai. Jei patys nesate buvę šioje nedidelėje įstabios gamtos šalyje, tikriausiai turite draugų, kurie yra ją aplankę, tačiau tikrai dar yra stebinančių faktų, kurių tikriausiai nežinote – štai 10 tokių.

Įdomių faktų dešimtukus publikuojame kiekvieną savaitę. Praeitą pirmadienį atostogavome, o prieš tai siūlėme paskaityti apie orus. Siūlome paskaityti ir tą straipsnį, o dabar – iš karto prie Islandijos.



Vienintelis vietinis sausumos žinduolis. Islandija visų pirma garsėja savo gamta. Ten dažnai lyja, temperatūra retai kada pakyla į mums įprastą vasarinį aukštį, o ugnikalnių suformuotas reljefas stebina savo formomis ir nuolat besikeičiančiu peizažu. Tačiau gamtinės sąlygos ir salos atskirtis nulėmė, kad vienintelis vietinis Islandijos sausumos žinduolis yra arktinė lapė – visus kitus žinduolius atsivežė žmonės. Dabar Islandijoje galite sutikti elnių, daugybę avių ir ožkų, kurios dažnai sukiojasi ant kelio, islandiškų arklių ir kitų gyvūnų. Lapę matėme ir mes, tačiau tai pavyksta retam turistui – jos dažnai vaikosi paukščius atokiau nuo žmonių.

Arktinės lapės vasarą yra rudos. Image credit: Andreas Tille via Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Islandijoje nėra uodų? Mokslininkai nėra įsitikinę kodėl, bet Islandijoje nėra uodų. Manoma, kad tai nulėmė nepastovios žiemos, kuomet dėl Golfo srovės įtakos temperatūra staiga pakyla, o tada lygiai taip pat staiga nukrenta. Grenlandijoje uodų yra, o štai Islandijoje jų nerasite. Bet per daug nesidžiaukite – vabzdžių čia tikrai yra. Šalia vandens telkinių gyvena įvairių mažų muselių, tarp kurių yra ir tokių, kurios gelia žmonėms. Turistai taip pat dažnai nustemba pamatę kitus vabzdžius, kurie atrodo panašūs į uodus, tačiau tai nėra uodai ir jie dažniausiai negelia. Islandijoje taip pat nėra laumžirgių, sraigių ir varlių.

Šalia nedidelių vandens telkinių galima sutikti vabzdžių, bet tarp jų nėra uodų.

Vanduo iš čiaupo gali smirdėti, bet yra saugus gerti. Islandija naudojasi savo geoterminiais šaltiniais, kurie, kaip tikriausiai žinote, yra prisotinti siera. Tai reiškia, kad jie kvepia panašiai kaip supuvę kiaušiniai. Reikjavike karštas vanduo iš čiaupo turi pakankamai nemalonų sieros kvapą, kuris vėliau nepaleidžia bent porą valandų, nes lieka įsigėręs į plaukus. Šaltas vanduo taip pat gali smirdėti, dėl sieros likučių vamzdžiuose, tačiau jis yra visiškai saugus gerti. Jei kvapas labai stiprus, leiskite šaltam vandeniui šiek tiek nubėgti, o tada galite jį gerti. Kituose miestuose karšto vandens kvapo nepastebėjome.

Karštosios versmės kvepia siera, tuo kvapu pasižymi ir karštas vanduo iš čiaupo.

Islandijoje yra viena arklių veislė. Važinėdami Islandijoje pastebėsite, kad joje – labai daug arklių. Jie ganosi didelėmis bandomis ir pasižymi spalvingu kailiu. Visgi, visi šie arkliai yra vienos veislės, tai – Islandijos puskraujai arkliai. Jie buvo išvesti darbui avių fermose, yra gana žemo ūgio, bet pakankamai greiti. Jie gali išgyventi pakankamai atšiaurias žiemas, yra tinkami jodinėjimui ir darbui. Turistai jais noriai jodinėja, tačiau dažnai šie arkliai yra skirti tiesiog pievoms prižiūrėti ir dėl grožio. Islandijoje ir tėra šios veislės arklių – įvežti arklius į Islandiją griežtai draudžiama. Net ir išvežti arkliai sugrįžti nebegali.

Islandijos puskraujai arkliai buvo specialiai išvesti Islandijos klimatui.

Islandiška kava dažnai būna neskani. Šis faktas rašomas tik iš patirties ir gali nepasitvirtinti kai Islandijoje lankysitės patys. Islandijoje daug važinėjome automobiliu, lankėmės įvairiose kavinėse, restoranuose, valgėme maistą iš degalinių, prekybos centrų. Iš karto pastebėjome, kad kava labai dažnai būna neskani ir net prastai paruošta. Įprasta juoda kava iš degalinės buvo tokio pat prasto skonio kaip ir juoda kava restorane. Meniu pastebėję Swiss Mocha užrašą, dažnai rinkomės šį gėrimą, nes jis pasirodė esąs skaniausias. Tačiau viename prabangiame restorane darbuotojas vėliau atskleidė, kad jis nežinojo, kaip šią kavą paruošti, nes niekas anksčiau jos nebuvo užsisakęs.




Islandijoje visai nedaug žmonių. Islandija yra nedidelė šalis – nieko tai nestebina. Tačiau jei lankysitės toje šalyje, mažą gyventojų tankumą tikrai pastebėsite. Sostinės regione, kuris užima apie 1 % šalies ploto, gyvena 60 % šalies gyventojų. Todėl tolstant nuo Reikjaviko gyventojų darosi vis mažiau. Dar daugiau – mažėja ir turistų. Daugelis keliautojų atvyksta tik kelioms dienoms, todėl apsilanko tik labiausiai aprašytose turistinėse vietose šalies pietuose – vykdami į šiaurę turistų sutiksite gerokai mažiau ir kartais kelyje pasijausite visai vieniši.

Reikjavike vietinių ir turistų yra labai daug, o išvažiavus šiauriau tampa tuščia.

Vairavimo iššūkiai. Islandijoje yra vienas iš pavojingiausių pasaulio kelių – 622 maršrutas šalies šiaurės vakaruose. Jam būtinas pasiruošimas, visureigis ir patyręs vairuotojas. Tačiau Islandijoje ir daugiau sudėtingų kelių. Kartais kalnuotose vietovėse žvyrkeliai pasižymi itin stačiomis įkalnėmis, dažnai nusėtomis ženklais apie prastą matomumą. Islandiją geriausia pažinti nuomotu automobiliu ir mes rekomenduojame visureigį, net jei į pačius pavojingiausius kelius nevažiuosite. Keliuose taip pat dažnai pasitaiko vienos juostos tiltų be jokių pirmenybės ženklų – pirmenybę įveikti tiltą turi tas automobilis, kuris jį pasiekia pirmas. Galiausiai, reikia saugotis ant kelio vaikštinėjančių avių bei saugoti paukščius.

Siauri, dažnai statūs žvyrkeliai su prastu matomumu reikalauja koncentracijos, nes ant jų dažnai vaikštinėja avys.

Sudužęs lėktuvas visiškai atiduotas turistams. 1973 metu lapkričio 24 dieną Jungtinių Valstijų karinių jūrų pajėgų lėktuvas DC-3 buvo priverstas leistis avariniu būdu juodajame paplūdimyje netoli Viko. Visi įgulos nariai išgyveno, bet lėktuvas buvo nepataisomas. Dar daugiau – jis buvo paprasčiausiai apleistas, nes pasiimti lėktuvą iš atokios vietos buvo tiesiog per sunku. Dabar DC-3 yra gausiai lankomas turistų.

DC-3 liekanos dabar kasdien yra naikinamos turistų.

Prie tako, vedančio link lėktuvo liekanų, yra įspėjimas ant lėktuvo nelipti, tačiau turistai ne tik griauna šį istorinį objektą, bet dar ir pasižymi – ant lėktuvo liekanų yra ir užrašas Lietuva 100. Tik nei Lietuvai, nei sau garbės tokie turistai nedaro.

Gėdingas mūsų šalies vardo naudojimas.

Islandija – krioklių žemė. Kažin, ar pasaulyje yra kita tokia vieta, kurioje taip koncentruotai būtų tokia galybė krioklių. Jų tiesiog neįmanoma suskaičiuoti – tikslus skaičius iš tikrųjų nėra žinomas, nes mažesni kriokliai atsiranda ir dingsta tirpstant sniegui.

Vienas iš tūkstančių Islandijos krioklių.

Google nekonvertuoja Islandijos kronų į eurus. Jei dabar į Google įvestumėte 1500 EUR to BRL, sužinotumėte, kad 1500 eurų yra verti 4 515 Brazilijos realų. Taip konvertuoti galima daugybę valiutų, bet ne Islandijos kroną (ISK). Teks atsiminti, kad 1000 Islandijos kronų yra maždaug 8 eurai. Popieriniai banknotai Islandijoje yra beveik nereikalingi – visur galite atsiskaityti kortelėmis. Pagrindinė bėda yra monetos – mažiausios jos yra bevertės. Ir taip, gandai apie aukštas kainas Islandijoje yra tiesa – ten viskas brangu. Beje, alkoholio įprastose parduotuvėse nerasite – alkoholiniai gėrimai parduodami tik valstybei priklausančiose specializuotose parduotuvėse.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie orus;

10 įdomių faktų apie kates;

10 įdomių faktų apie šunis;

10 įdomių faktų apie Formula Junior ;

10 įdomių faktų apie medžius;

10 įdomių faktų apie arklius;

10 įdomių faktų apie kruizinius laivus;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

10 įdomių faktų apie orus, kurių galbūt nežinojote: rekordinis sniegas, kiek spalvų turi vaivorykštė ir kodėl sniegas yra baltas?

10 įdomių faktų apie orus, kurių galbūt nežinojote: rekordinis sniegas, kiek spalvų turi vaivorykštė ir kodėl sniegas yra baltas?

Pastaruoju metu orais tikrai negalime skųstis. Šviečia saulė, šilta,  vandens temperatūra taip pat jau tinkama maudynėms. Tačiau kai kuriems žmonėms labiau patinka žiema, kai taip gražiai sninga ir sėdėti namie su karšto gėrimo puodeliu, atrodo, yra jaukiau. Štai 10 įdomių faktų apie orus, kurių galbūt nežinojote.

Įdomius faktus skaitytojams siūlome kiekvieną pirmadienį. Praeitą savaitę kvietėme paskaityti apie kates , o prieš tai publikavome 10 įdomių faktų apie į Lietuvą atvykstančias Formula Junior lenktynes. O šiandien paskaitykime apie orus.



Tai eiti ar bėgti lyjant lietui? Dažnai ginčijamasi, kas sušlaps mažiau – tas, kuris per lietų bėga, ar tas, kuris ramiai eina. Manoma, kad bėgantis žmogus pagauna daugiau lietaus lašų, tačiau ne vienas eksperimentas įrodė, kad mažiau visada sušlampa tie, kurie lietuje praleidžia mažiau laiko. Todėl reikia bėgti.

Nenorite sušlapti? Bėkite nuo lietaus. (Inge Maria, Wikimedia )

Didžiausia pasaulio dykuma. Sacharos dykuma pasaulyje tikrai nėra didžiausia. Dykuma vadinamos tos vietos, kur iškrenta itin mažai kritulių, todėl tikroji didžiausia pasaulio dykuma yra Antarktida. Taip, ją dengia iš vandens sudarytas ledas ir sniegas, tačiau kritulių ten per metus sulaukiama vos 200 mm. Palei krantus sninga dažniau, o štai žemyno centre krituliai visai reti.

Antarktidoje krituliai yra itin reti. (Wikimedia)

Debesys nėra besvoriai. Lėtai dangumi plaukiantys balti debesys patinka svajotojams ir dainų autoriams. Tačiau jie nėra besvoriai. Kamuoliniai debesys dažnai sveria daugiau nei 500 tonų. Tai – didžiulis svoris, kurį sunku suvokti. Tačiau atsiminkite, kad debesys yra dideli, todėl jų tankis yra visai nedidelis.

Kamuoliniai debesys yra labai sunkūs. Tuo pačiu jie yra dideli ir reti. (Bidgee, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Halai susidaro dėl kristalų. Saulės ir Mėnulio halai yra pakankamai reti reiškiniai. Tai – šviečiantys apskritimai aplink Saulę arba Mėnulį. Jie susidaro kai aukštai esančiuose debesyse būna ledo kristalų. Šviesa lūžta ir iš stebėtojo perspektyvos atrodo, kad vieną iš didžiųjų dangaus kūnų supa didelis šviečiantis žiedas.

Saulės ir Mėnulio halai susidaro dėl dideliame aukštyje esančių ledo kristalų. (CopyrightFreePhotos, Wikimedia)

Karščio bangos sudaro problemų infrastruktūrai. Dėl karščio gali išsikraipyti geležinkelių bėgiai, o ir elektros linijos nutįsta neįprastai žemai. Kai kurie keliai taip pat gali būti pažeisti dėl karščio. Asfaltas minkštėja ir garuoja, todėl oro užterštumas tik kyla, o automobiliai naudoja daugiau degalų. Tačiau daugelio šių problemų pavyksta išvengti tinkamai pasiruošus – tiltus, kelius ir geležinkelius galima paruošti temperatūros pokyčiams paliekant tarpus išsiplėtimui, laidai turi būti įrengiami pakankamai aukštai, o oro taršą galima sumažinti asfaltą laistant vandeniu. Aišku, jei tik jo netrūksta.




Kiek spalvų sudaro vaivorykštę? Greitai atsakykite – kiek spalvų galima suskaičiuoti vaivorykštėje? Tikriausiai atsakysite, kad 7, tačiau daugybė žmonių su jumis nesutiktų. Graikų poetas Homeras teigė, kad vaivorykštės būna tik violetinės, o tos pačios šalies filosofas Ksenofanas suskaičiavo net tris spalvas – violetinę, gelsvai žalią ir raudoną. Niutonas iš pradžių teigė matąs 5 spalvas, bet vėliau pridėjo dar porą. Kiek jų yra iš tikrųjų? Ogi tiek, kiek mato jūsų akys. Vaivorykštė yra nebloga spektro, kurį sudaro 100 žmogaus matomų spalvų, dalis. Taigi, ją būtų galima dalinti į daugybę dalių, priklausomai nuo to, kaip gerai jūsų akys skiria spalvas.

Vaivorykštės spalvų skaičius nėra galutinis – priklauso nuo to, kaip jos bus padalintos. (swinny.net, Wikimedia (CC BY 3.0)

Ar egzistuoja Mėnulio vaivorykštė? Vaivorykštės susidaro lūžtant Saulės šviesai, tačiau Mėnulis taip pat atspindi Saulės šviesą. Todėl Mėnulio vaivorykštės tikrai egzistuoja, tačiau jas labai sunku pamatyti dėl tamsos. Dažnai jos yra sukeliamos specialiai purškiant vandenį, kad nuotraukose pasimatytų gražus vaivorykštės efektas.

Mėnulio vaivorykštė, išgauta purškiant vandenį. (CalvinBradshaw, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Snaigės yra permatomos. Vanduo yra skaidrus, ledas yra skaidrus, tai kodėl sniegas yra baltas? Snaigės iš tikrųjų yra permatomos. Tačiau jų pakraščiai laužo šviesą tarsi įtrūkimas stikle. Sniego sluoksniai persidengia, todėl ledo kristalų netobulumai kuria visiškai balto paviršiaus įspūdį. Lygiai taip pat ir baltųjų meškų kailio plaukai yra permatomi, o pats kailis – baltas. Beje, visos snaigės turi 6 kraštines

Snaigės iš tiesų yra permatomos. (Michael, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Stipriausias vėjas. Visi žino, kad uraganai ir tornadai sukelia stiprų vėją, bet ar žinojote, kokį greitį vėjas gali pasiekti per stiprų cikloną? Didžiausias vėjo greitis ne tornado ar uragano metu buvo užfiksuotas 1996 metais Australijoje, kur gūsis pasiekė 408 km/h greitį. Kaip galite įsivaizduoti, net paeiti prieš tokį vėją nėra įmanoma. Tačiau didžiuliai vėjai kartais kamuoja ir taikiąją Europą – štai kaip žmonėms Norvegijoje sekėsi vaikščioti miestų gatvėmis 2013 metais, kai siautė audra Ivar.

 

Sniego rekordas. Kaip manote, kuriame pasaulio krašte galėtų iškristi daugiausiai sniego? Gal kur nors Aliaskoje? O gal Skandinavijos šalyse? Visai ne – rekordas 2015 metais buvo užfiksuotas Kaprakotoje, Italijoje. Čia per 24 valandas iškrito 2,56 metrai sniego.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie kates;

10 įdomių faktų apie šunis;

10 įdomių faktų apie Formula Junior ;

10 įdomių faktų apie medžius;

10 įdomių faktų apie arklius;

10 įdomių faktų apie kruizinius laivus;

10 įdomių faktų apie tankus;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

10 įdomių faktų apie pasaulio medžius: ar istorija apie Niutono obelį yra tiesa, ar inkilas su metais kils į viršų ir kas nudažo eukalipto kamieną?

10 įdomių faktų apie pasaulio medžius: ar istorija apie Niutono obelį yra tiesa, ar inkilas su metais kils į viršų ir kas nudažo eukalipto kamieną?

Vienas iš maloniausių vaizdų pavasarį yra pradedantys žaliuoti medžiai. Žiemos pilkuma pasitraukia ir viskas nusidažo žaliai. Pasaulyje yra galybė skirtingų medžių rūšių, tarp kurių yra ir neįprastų savybių turinčių augalų. Šiame straipsnyje pateikiame 10 įdomių faktų apie pasaulio medžius, kurių galbūt nežinojote.

Įdomių faktų dešimtukus publikuojame kiekvieną pirmadienį. Praeitą savaitę siūlėme paskaityti apie povandeninius laivus. Kviečiame prisiminti ir tą straipsnį, o jei norėtumėte perskaityti daugiau įdomybių apie gamtą, siūlome paskaityti 10 įdomių faktų apie arklius. Na, o dabar – apie medžius.



Seniausias pasaulio medis. Seniausias pasaulio medis nėra medis, o visa medžių sistema. Genetiniai tyrimai parodė, kad Pando, augantis Jutoje, JAV, yra vienas didžiulis organizmas. Tai – drebulė (Populus tremuloides), turinti daugybę kamienų, kurie nėra labai seni. Pando amžius yra daugiau nei 80 tūkstančių metų – tokia sena yra šio medžio šaknų sistema. Įdomu tai, kad ilgą laiką buvo manoma, kad Pando yra atskiri medžiai, miškelis, ir tik genetiniai tyrimai parodė, kad tai – vienas labai senas organizmas, nors skirtingos jo dalys nėra labai senos. Pando taip pat yra sunkiausias žinomas gyvas organizmas, sveriantis 6000 tonų. Seniausias medis, turintis vieną kamieną, yra gajoji pušis, auganti Kalifornijoje, JAV. Jos amžius – 5 067 metai – buvo nustatytas gręžiant skylę iki centro ir skaičiuojant rieves, todėl šio medžio amžių galima pasakyti labai tiksliai. Medžiai yra ilgiausiai gyvenantys organizmai ir niekada nemiršta nuo senumo – juo visada pakerta ligos, kenkėjai, žaibai arba žmonės.

Pando – vienas organizmas, nors apie tai buvo nežinoma ilgus metus. Nors kamienai atrodo jauni, šaknys yra dešimčių tūkstančių metų senumo. (J Zapell, Wikimedia)

Paplitusi pušis. Nieko keisto, kad skirtingi žemynai ir ypač skirtingo klimato zonos pasižymi skirtinga augmenija. Tačiau kai kurios rūšys yra paplitusios (beveik) visuose žemynuose. Pavyzdžiui, pušys auga šešiuose žemynuose iš septynių ir jų nesutiktumėte tik Antarktidoje. Tiesa, Pietų Amerikoje ir Australijoje sutinkamos pušys turi mažai bendro su mūsiškėmis. Pušies mediena yra labai vertinama pramonėje, nes pušys auga gana greitai. Pušinės lentos ir rąstai puikiai tinka statyboms, fanerai, įvairioms smulkmenoms gaminti, tačiau netinka ten, kur reikia ypatingo tvirtumo ir atsparumo, nes pušies mediena yra pakankamai minkšta. Kai kurios pušų rūšys turi labai dideles sėklas, kurios yra vadinamos pušų riešutais ir yra valgomos. Beje, pušies kvapo oro gaiviklis automobiliuose visais laikais buvo vienu populiariausių.

Japonijos raudonoji pušis Šiaurės Korėjoje. (yeowatzup, Wikimedia (CC BY 2.0)

Niutono obelis. Tikriausiai visiems yra tekę girdėti istoriją, kaip ant galvos nukritęs obuolys Izaokui Niutonui padėjo suprasti gravitaciją. Ši istorija, deja, yra tik iš dalies tiesa. Pats Niutonas pasakojo, kad sukurti gravitacijos teoriją jį įkvėpė būtent pamatytas obuolio kritimas nuo obels, tačiau vaisius ant fiziko galvos tikrai nenukrito. Įdomu tai, kad, panašu, ta obelis tebėra gyva, tik neaišku, kur. Viena mokykla Grantame, Anglijoje, teigia, kad obelį įsigijo būtent ji ir pasodino direktoriaus sode, kur ji ir tebėra. Kita versija teigia, kad obelis tebeauga prie vieno dvaro netoli Grantamo. Bent keliose vietose auga ir medžiai, kurie, kaip teigiama, yra tiesioginiai Niutono obels palikuonys, bet dabar tai jau sunku patvirtinti. Juk minėtas obuolio kritimas įvyko 18 amžiaus pirmoje pusėje, todėl tikrai neįtikėtina, kad ta obelis tebėra gyva.

Niutono obelis Woolsthorpe Manor sode netoli Grantamo. (Arthurmarris, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Samanos ant medžių nurodys kryptį. Samanos nemėgsta tiesioginės saulės šviesos, todėl jų tiek ir daug miške, kur tiek daug pavėsio. Tai reiškia, kad samanos gausiau auga ant šiaurinė medžių kamienų pusės. Šis faktas yra įtrauktas į visus išgyvenimo gamtoje vadovėlius. Tiesa, atkreipkite dėmesį, kad samanos šiaurinėje pusėje auga būtent todėl, kad ten – mažiau šviesos. Jei medis yra kitų medžių pavėsyje, visas jo kamienas gali būti apaugęs samanomis. Kelmai taip pat padės nustatyti kryptį – pietinėje pusėje medžio rievės bus storesnės. Taip pat nepamirškite, kad pietiniame Žemės pusrutulyje šios taisyklės veikia atvirkščiai.

Skirtumas tarp šiaurinės ir pietinės medžio pusės kartais gali būti labai subtilus. Kairėje pusėje vaizduojama šiaurinė medžio pusė. (V. van Zeijst, Wikimedia (CC BY 3.0)

Nuodingiausias pasaulio medis. Manoma, kad Hippomane mancinella yra nuodingiausių pasaulio medžių rūšis. Jei suvalgysite šio medžio vaisių, galite mirti (nors mirčių šiais laikais dar nebuvo užregistruota). Jei lyjant lietui atsistosite po šiuo medžiu, jūsų odą nusės didelės skausmingos pūslės. Šio medžio sakai gali sukelti negyjančias žaizdas ir net pažeidžia automobilių dažus. Į akis patekę degančios Hippomane mancinella medienos dūmai apakina. Gerai tai, kad šie medžiai niekur šalia mūsų neauga – jie paplitę tik pietinėje Šiaurės Amerikos ir šiaurinėje Pietų Amerikos dalyse.




Iš ko užauga bonsai? Bonsai – tai ypatingai gražūs, maži medžiai, pasodinti sekliuose induose. Jie, nors yra maži, pasižymi didelių medžių proporcijomis ir estetika. Tai – meno rūšis ir hobis, kadaise atsiradęs Kinijoje ir iš jos paplitęs į Japoniją. Bonsai yra įprasti medžiai, o ne kokios nors ypatingos veislės. Jei nebūtų prižiūrimi ir augtų įprastame grunte, jie užaugtų į įprasto dydžio medžius. Tačiau bonsų prižiūrėtojai karpo jų šaknis ir lapus, formuoja šakas, šalina žievę ir naudoja įvairius metodus, kurie leidžia užauginti šios mažus, bet labai gražius medelius. Egzistuoja keli skirtingi bonsai stiliai. Pavyzdžiui, jin pabrėžia negyvo medžio šakas, o shari – negyvą kamieną. Tai – labai sudėtingi metodai, nes reikia stengtis, kad augalo dalys atrodytų negyvos, tačiau iš tiesų išliktų ir išlaikytų žaliuojančius lapus.

Jin ir shari stiliai patinka ne visiems, tačiau tokie bonsai atrodo ypatingai. (Ragesoss, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Tikras vaivorykštinis eukaliptas. Egzistuoja eukaliptų rūšis Eucalyptus deglupta, kuri pasižymi ypatingai spalvota žieve. Ji susidaro labai įdomiai. Medžio žievės lopai kasmet nusilupa ir krenta ant žemės, atverdami žalią požievinį sluoksnį. Jis po kiek laiko tampa mėlynų, violetiniu, o tada – raudonu. Žievės lopeliai krenta skirtingu laiku, todėl to paties eukalipto kamienas nusidažo pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Beje, pats vaivorykštinis eukaliptas yra naudojamas popieriui gaminti.

Vaivorykštinis eukaliptas pasižymi spalvinga žieve. (Paxson Woelber, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Banano medis nėra medis. Nors daugybė žmonių mano, kad bananai auga ant medžių, iš tiesų tai yra žolinių augalų gentis. Kitaip tariant, banano augalo stiebas, kuris gali pasiekti ir 15 metrų aukštį, savyje neturi medienos. Vienu metu tik nedidelė bet kurio medžio dalis iš tiesų yra gyva, o štai bananai yra kitokie augalai – jie neturi negyvos medienos šerdies. Bambukas taip pat yra žolė, tačiau jo stiebai gali turėti gana storas sieneles, kurios yra nepaprastai kietos. Todėl bambuko mediena, nors bambukas nėra medis, iš tiesų egzistuoja.

Išvirtęs bananas – net ant žemės jis atrodo kaip medis. (Scot Nelson, Wikimedia (CC BY 2.0)

Kur surasite savo inkiliuką? Įsivaizduokite, kad šį pavasarį ant medžio šakos pakabinsite inkiliuką. Praeis pora derlingų ir drėgnų metų ir jūs prie jo sugrįšite – ar inkiliukas medžiui augant atsidurs didesniame aukštyje? Nuojauta kužda, kad jis turėtų atsidurti aukščiau, nes medis tikrai bus aukštesnis, tačiau iš tikrųjų jį surasite tame pačiame aukštyje, kur ir palikę. Taip yra dėl to, kad medžio apimtis auga tik šakų galuose sprogstant pumpurams. Kitaip tariant, šakos išlieka tame pačiame aukštyje, tik storėja, o auga tik jų galai. Taigi, jūsų inkiliukas bus tame pačiame aukštyje, tačiau šaka gali pradėti augti aplink paukščių namelį laikantį kablį.

Šis inkilas ir po daugelio metų išliks tame pačiame aukštyje. (CapCase, Wikimedia (CC BY 2.0)

Svastikų miškai. Pasirodo, Hitlerio šalininkai mėgo sodinti miškus. 1938 metais viename miške Brandenburge Adolfo Hitlerio gimtadienio proga buvo pasodinti keli maumedžiai. Jie buvo išrikiuoti taip, kad šviesūs medžiai sudarytų svastiką, pastebimą tik skrendant lėktuvu. Bent jau taip pasakojama, nes ši svastika, kuri ryškiai matėsi iš oro, buvo netyčia aptikta tik 1992 metais, kuomet buvo daromos visos suvienytos Vokietijos aeronuotraukos. 1995 metais buvo iškirsti 43 maumedžiai iš 100, tačiau 2000 metais buvo pastebėta, kad svastika vis dar lengvai įžiūrima. Todėl buvo nukirsti dar 25 medžiai. Dar vienas nežinia kada ir kieno svastika panašiai paženklintas miškas buvo aptiktas Hesene, o 2006 – ir Kirgizijoje. Visi šie miškai buvo praretinti taip, kad simboliai nebebūtų įžiūrimi, bet svastikos likučius Kirgizijoje dar galite įžiūrėti Google Maps suvedę šias koordinates – 41.448°N 76.391°E.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie povandeninius laivus;

10 įdomių faktų apie arklius;

10 įdomių faktų apie pinigus;

10 įdomių faktų apie tankus;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

Kodėl žinduoliai turi tik keturias kojas? Kodėl evoliucija mums nepadovanojo ratų? (Video)

Kodėl žinduoliai turi tik keturias kojas? Kodėl evoliucija mums nepadovanojo ratų? (Video)

Ar kada susimąstėte, kodėl Žemėje nėra gyvūnų, kurie vietoj kojų turėtų ratus? Galbūt klausimas ir netradicinis, tačiau juk mūsų planetos gyvybės įvairovė yra tokia plati ir čia egzistuoja tiek daug skirtingų būdų judėti. Taigi, atrodo, evoliucija kam nors turėjo padovanoti ratus. Kodėl taip nenutiko? Pasirodo, ratų gyvūnai neturi tikrai ne todėl, kad tokios galūnės yra per daug sudėtingos.

Iš tikrųjų, ratai yra kur kas paprastesnis mechanizmas nei kojos. Pažiūrėkite į mūsų robotus – paprastesni robotai visada turi ratus, nes pagaminti kojas yra kur kas sunkiau. Taip yra todėl, kad ratai neturi sąnariu – jie tik sukasi. Sukurti efektyviam vaikščiojimo mechanizmui reikalingi sąnariai ir visa eilė raumenų. Tai – sudėtinga geometrinė dėlionė, kurioje viena klaida gali pakeisti tiek daug. Taigi, su judėjimo mechanizmo sudėtingumu tai nėra susiję. Kita vertus, turint omenyje žinduolius ir roplius, sunku būtų įsivaizduoti patikimą raumenų struktūrą, kuri greitai suktų tokius ratus.



Jei gerai pažiūrėsite į robotus, kurie turi ratus, ir į mūsų transporto priemones, pastebėsite, kad visiems šiems daiktams reikalingi lygūs paviršiai patikimam judėjimui. Tose vietose, kuriose įstringa geriausi visureigiai, žmogus įprastai vis dar gali praeiti. Ratai negali peržengti kliūčių – jie juda tik vienoje savo ašių plokštumoje. Jei visureigiui suteiktume galimybę dar ir žingsniuoti savo ratais kaip pėdomis, mechanizmas jau būtų per daug sudėtingas.

Žmonės ir gyvūnai gamtos sąlygomis lygiais paviršiais vaikšto retai. Jie lipa į stačius paviršius, brenda per upelius, keliauja per tankius miškus – visose šiose situacijose labiau praverčia kojų suteikiamas lankstumas. Lygiai tas pats pasakytina apie lipimą medžiais ir įrankių naudojimą. Jūs savo kojomis galite nuveikti kur kas daugiau nei būtų įmanoma pora ratų.

Daugiau pasvarstymų šia tema – video siužete

 

Taigi, gyvūnai neturi ratų dėl kelių priežasčių – to neleistų įprasti raumenys, kojos geriau veikia raižytoje vietovėje, o bendra gyvūnų galūnių sistema leidžia naudoti įrankius, medžioti ir laipioti, todėl yra pranašesnė už bet kokią važiuoklę. Tačiau kodėl tuomet neturime šešių galūnių?

Pasaulyje nėra šešiakojo žinduolio. Vėlgi, taip yra dėl evoliucijos. Rūšys vystosi taip, kad biomechaniškai būtų kuo paprastesnės, bet vis tiek išliktų. Išmaitinti keturias ar penkias galūnes yra kur kas lengviau nei šešias. Žinduoliams šešios galūnės nėra reikalingos, nes pilnai pakanka keturių-penkių. Jūsų stalas yra stabilus stovėdamas ant keturių kojų, tai kodėl gamta turėtų suteikti šešias, tarkim, karvei?

Musės turi šešias kojas – jos joms padeda išsilaikyti ant vertikalių paviršių ir, kai reikia, porą kojų panaudoti kam nors kitam ir vis tiek išlaikyti pusiausvyrą. (Weirdmeister, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Vabzdžiai, žinoma, yra kita istorija – egzistuoja daug vabzdžių rūšių su šešiomis kojomis. Taip yra dėl to, kad jie turi gebėti nusileisti ant nehorizontalių paviršių – musė turi gebėti nusileisti ant jūsų kambario sienos. Musė taip pat turi galėti išlaikyti pusiausvyrą, kuomet naudoja priekines savo kojas, pavyzdžiui, akims nusivalyti. Žinduoliai savo galūnes naudoja visiškai kitaip, papildoma pora tiesiog nėra reikalinga.

Visgi, pabaigai reikėtų paminėti, kad organizmas su ratais mūsų planetoje egzistuoja, tačiau tai yra bakterijos. Ant ilgo žiuželio – citoplazminės judėjimui skirtos ataugos – yra pora biologinių ratų, kurie leidžia pakankamai greitai judėti skystyje ir kiek lėčiau ant kietų paviršių. Tačiau neskaitant šių bakterijų, kurios savo ratus naudoja kiek kitaip nei mes įsivaizduojame, biologinės važiuoklės mechanizmo Žemėje tikriausiai nerastume.


Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.