Atbulomis manevruojantys sunkvežimiai vis rečiau skleidžia tą erzinantį pypsėjimą, tik kuo jis pakeistas? (Video)

Atbulomis manevruojantys sunkvežimiai vis rečiau skleidžia tą erzinantį pypsėjimą, tik kuo jis pakeistas? (Video)

Tas ritmiškas pypsėjimas, kurį skleidžia kai kurie atbulomis manevruojantys sunkvežimiai, jau seniai tapo miesto akustinio fono dalimi. Ryte išgirdę tokį pypsėjimą žinote, kad atvažiavo atliekų surinkimo sunkvežimis, eidami pro parduotuvę girdite, kaip pristatomos prekės, o jei gyvenate netoli statybų aikštelės, tą pypsėjimą girdite kasdien. Na, bent jau girdėjote anksčiau – jis po truputį nyksta.

Turbūt net nereikia aiškinti, kam sunkvežimiams reikalingas tas atbulinės eigos signalas. Šios mašinos yra pakankamai didelės, dažnai neturi galinio lango, todėl vairuotojai tikrai negali pasidžiaugti puikiu apžvalgos kampu – sunkvežimiai įprastai turi dideles akląsias zonas. Tai ir pats sunkvežimio ilgis apsunkina manevravimą atbulomis, todėl būtina laikytis tam tikrų saugumo taisyklių. Tas garsinis signalas perspėja aplinkinius, kad sunkvežimis manevruoja atbulomis ir jo vairuotojas gali nematyti tiesiai už jo esančių žmonių.



Būtent su tokia mintimi tą atbulinės eigos signalą ir išrado japonų inžinierius Matsusaburo Yamaguči. Pirmasis toks prietaisas pagamintas dar 1963 metais ir netruko tapti sunkvežimių pramonės standartu. Niekas nėra suskaičiavęs, kiek gyvybių yra išgelbėjęs tas paprastas pypsėjimas, tačiau tikrai nemažai. Netoli sunkiosios technikos besisukiojantys žmonės atkreipia dėmesį, kai išgirsta tą lengvai atpažįstamą garsą, ir, jei reikia, pasitraukia iš kelio.

Atbuli važiuojantys sunkvežimiai pypsi tikrai ne šiaip sau – taip jie perspėja netoliese esančius žmones. (MobiusDaXter, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tačiau tas garsas yra ir nemenka problema. Reikalas tame, kad jis kelia labai didelį triukšmą – tas pypsėjimas lengvai pasiekia 97-112 decibelų. Šis garsas privalo būti intensyvus, kad būtų lengvai girdimas ir per statybų aikštelės triukšmą, tačiau jį girdi ne tik sunkvežimio kelyje galintys pasimaišyti žmonės. Skaičiuojama, kad atbulinės eigos signalas yra girdimas net už 3 kilometrų, todėl jis erzina aplinkinių namų gyventojus. 1000 Hz pypsėjimas yra ne tik erzinantis, bet ir nereikalingas – ar devintame daugiabučio aukšte įsitaisęs studentas turi žinoti, kad kažkur netoli sunkvežimis atvežė žvyro? Atbulinės eigos signalas nepatinka ir patiems sunkvežimių vairuotojams bei šalia šių mašinų triūsiantiems darbininkams. Taip, tai yra saugumo įrangos dalis, bet tas pypsėjimas tikrai rėžia ausį ir, kaip rodo mokslininkų nustatytos normos, kenkia klausai.

Pypsėjimas važiuojant atbulomis buvo labai svarbus triukšmingose statybų aikštelėse ir karjeruose. (Scania nuotrauka)

Negana to, tas pypsėjimas su laiku praranda veiksmingumą. Aplink šį garsą skleidžiančias mašinas besisukiojantys darbininkai su laiku pripranta prie pypsėjimo ir į jį nebereaguoja.  Juolab, kad kartais sunku nustatyti, iš kurios pusės perspėjimo signalas sklinda – kas vien iš pypsėjimo pasakys, ar pradėjo judėti šalia esantis sunkvežimis, ar kažkas pristatė medžiagas visai kitame statybų aikštelės gale.

Pypsėjimas girdimas 3 km spinduliu aplink sunkvežimį, o štai baltasis triukšmas – tik tiesiai už jo. (Scania nuotrauka)

Šiais laikais su akustine tarša miestuose kovojama itin aktyviai. Štai Londone ir kituose Jungtinės Karalystės miestuose toks senamadiškas atbulinės eigos signalas dabar yra itin retas reiškinys. Pasikeitę standartai jį pavertė nepageidaujamu. Tiesą sakant, ne viename Europos mieste atbuli manevruojantys sunkvežimiai jau nebepypsi, o šnypščia.

Iš pradžių buvo bandoma sukurti išmanias atbulinės eigos signalų sistemas. Jų pagrindas – garsinio signalo pritaikymas prie aplinkos sąlygų. Tai yra, ne tokioje jau triukšmingoje statybų aikštelėje sunkvežimiai pypsėdavo šiek tiek tyliau. Nors ši technologija yra geriau nei tas senas visus erzinantis atbulinės eigos signalas, ji irgi nebuvo tobula. Todėl dabar sunkvežimiai vis dažniau naudoja baltojo triukšmo generatorius.

Čia galite išgirsti, kokį baltąjį triukšmą skleidžia sunkvežimiai:

Baltasis triukšmas, labai paprastai tariant, yra šnypštimas. Bangų muša, seno televizoriaus ar radijo imtuvo šnypštimas, lėktuvo variklių ūžimas – tai keli baltojo triukšmo pavyzdžiai. Toks garsas neturi būti labai intensyvus – jis gerai girdimas net ir riaumojant didžiajai statybų technikai, jį sunkiai blokuoja garsą slopinančios ausinės. Svarbiausia, darbininkai ne tik girdi šį perspėjimo signalą, bet gali lengvai pasakyti, iš kurios pusės jis sklinda. Tiesiai už sunkvežimio šis garsas yra ryškiausias, todėl saugumas dėl šių sistemų nenukenčia.

Baltojo triukšmo generatoriai į sunkvežimius montuojami vis dažniau. Tiesa, kartais jie ne pakeičia, bet papildo įprastus pypsėjimo aparatus. Tai efektyviai slopina akustinę miestų taršą ir tausoja darbininkų sveikatą, todėl tai yra labai pozityviai vertinamas senos problemos sprendimas.



Taip pat skaitykite:

Kodėl kai kurie šakiniai krautuvai nešioja baltas padangas?

Kas yra keičiamo kėbulo sunkvežimiai?

Nauja Volvo sunkvežimių funkcija padės sutaupyti degalų;

Kodėl taip keistai atrodo oro uostų autobusai?

Ilgakojai konteinerių sunkvežimiai;

Kodėl sunkvežimiai kartais važinėja pakeltais ratais;

Kam reikalingos kartais ant sunkvežimių ratų matomos plastikinės rodyklės?

Kodėl skiriasi europietiški ir amerikietiški sunkvežimiai? Kurie geresni?

Kada buvo sukurtas automobilinis garsinis signalas? Kaip jis veikia?

Kada buvo sukurtas automobilinis garsinis signalas? Kaip jis veikia?

Garsinis signalas yra labai svarbi automobilio detalė. Netikite? Garsinis signalas juk visada tikrinamas techninės apžiūros metu! Automobiliai turi tokią gerą garso izoliaciją, kad kitais būdais būtų sunku perspėti kitus eismo dalyvius, tačiau kas ir kada išrado šiuolaikinį garsinį signalą?

Sakome „šiuolaikinį“, nes garsiniai signalai tikriausiai yra senesni už pačius automobilius su vidaus degimo varikliais. Yra žinoma, kad garsinius signalus turėjo kai kurie ankstyvieji 19 amžiaus dviračiai. Tai buvo maži guminiai guminiai kamuoliukai su metaliniais rageliais. Naudotojui tereikėjo nuspausti guminį kamuolį, kad iš jo išsiveržęs oras išjudintų viduje esantį liežuvėlį. Jo vibracijos ir kėlė tą pakankamai galingą garsą, kurį sustiprino tas kūgio formos ragelis. Tuo tarpu automobiliai su garo varikliais turėjo garo švilpukus – kaip kokie garvežiai.



Paprasti mechaniniai garsiniai signalai buvo montuojami ir ankstyvuosiuose automobiliuose, tačiau jie nebuvo labai praktiški. Viena vertus, toks primityvus įrenginys veikė kiek per tyliai – prisiminkite, kad kadaise vidaus degimo varikliai buvo kur kas triukšmingesni. Tačiau dar blogiau buvo tai, kad tokio garsinio signalo nebuvo galima valdyti iš automobilio vidaus. Aišku, iš pradžių tai nebuvo problema, nes dauguma automobilių buvo atviri, tačiau geresnis garsinis signalas vis tiek buvo reikalingas pakankamai anksti.

Pirmieji automobiliniai garsiniai signalai buvo paveldėti iš senesnių transporto priemonių. (Medvedev, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Amerikiečių išradėjas Milleras Reese’as Hutchisonas paprastą elektromechaninį automobilinį garsinį signalą užpatentavo dar 1908 metais. Tuomet pirmieji signalai ir pasiekė automobilius, tačiau rimčiau šis išradimas ėmė plisti tik kai jį įsigijo kompanija Lovell-McConnell Manufacturing. Šios įmonės gamybos pajėgumai leido Klaxon vardu pavadintus garsinius signalus gaminti pakankamai dideliais kiekiais, todėl juos savo automobiliuose ėmė montuoti General Motors. Įdomu tai, kad Lovell-McConnell Manufacturing įkūrėjas Franklynas Hallettas Lovellas jaunesnysis pavadinimą Klaxon pasiskolino iš senovės graikų kalbos, kurioje „klazō“ reiškia „aš žviegiu“.

Tokie paprasti garsiniai signalai veikė gana tyliai. (Infrogmation of New Orleans, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Klaxon garsiniai signalai veikė gana paprastai. Jie turėjo plieninę diafragmą su ilga kniede viduryje. Į ją dantimis trankėsi greitai besisukantis krumpliaratis ir diafragma vibruodavo,  sudarydama tą gerai pažįstamą garsą, kuris dar būdavo sustiprinamas metaliniu kūgio formos rageliu. Tą krumpliaratį suko elektros variklis – iš pradžių naudotos 6 voltų baterijos, kurias kartais reikėjo pakeisti, o nuo 1911-ųjų – įkraunami elementai. Įdomu tai, kad Klaxon technologija buvo pritaikyta ne tik automobiliuose – tas pats mechanizmas naudotas ir karinių pajėgų naudotose sirenose. Pavyzdžiui, nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Klaxon signalai perspėdavo JAV Karinių jūrų pajėgų povandeninių laivų įgulas apie pavojus, panirimą ar iškilimą.

Klaxon prekės ženklas taip išpopuliarėjo, kad tapo bendriniu daiktavardžiu garsiniams signalams pavadinti – jis naudojamas rusų, olandų, italų, prancūzų, rumunų, čekų, lenkų korėjiečių ir kitose kalbose. Tai yra gana įdomi detalė, nes šiais laikais kur kas dažniau naudojami elektromagnetiniai prietaisai.

Ženklas JAV, perspėjantis, kad dėl riboto matomumo kitus eismo dalyvius apie savo atvykimą reikia perspėti Klaxon’u. (Internet Archive Book Images, Wikimedia)

1910 metais išradėjas Oliveris Lucasas sukūrė pirmąjį elektromagnetinį automobilinį garsinį signalą. Šis išradimas paplito ne iš karto ir Klaxon prietaisai susilaukė didesnės sėkmės. Tačiau Lucaso garsinis signalas yra labai panašus į tą, kurį automobiliai naudoja ir šiandien.

Įprastai garsinio signalo prietaisai slepiasi už automobilio grotelių. (Zuzu, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Standartinis elektromagnetinis garsinis signalas, kaip ir Klaxon prietaisas, naudoja plieninę diafragmą. Nuspaudus mygtuką elektromagnetą pasiekia elektros srovė, jis įsijungia ir link savęs patraukia tą minėtą diafragmą. Judėdama link magneto ji aktyvuoja jungiklį, kuris atidaro elektros grandinę ir išjungia elektromagnetą. Spyruoklės stumiama diafragma staiga sugrįžta į savo vietą, kartu vėl uždarydama elektros grandinę. Taip diafragma juda pirmyn-atgal labai dideliu dažniu – šimtus kartų per sekundę. Sukuriamas 107-109 dB garsas. Kartais šalia vienas kito montuojami du tokie įrenginiai, kad garsinis signalas pasižymėtų dviejų skirtingų tonų garsu – taip tiesiog gražiau. Anksčiau kai kurie automobiliai turėjo du atskirus garsinius signalus – vienas buvo skirtas miestui, o kitas, garsesnis – kaimo keliams. Įdomu ir tai, kad sunkvežimiai kartais pneumatinius garsinius signalus, kurie yra šiek tiek garsesni – pasiekia maždaug 117-120 dB lygį.

Dažnai naudojami du šalia montuojami prietaisai, kad būtų sukuriamas dviejų tonų garsas. (Brian Snelson, Wikimedia(CC BY 2.0)

Na, o pabaigai reikėtų priminti, kad garsinį signalą reikia naudoti tik tada, kai tai yra absoliučiai būtina. Tai yra, kai reikia atkreipti kitų eismo dalyvių dėmesį, kad būtų išvengta susidūrimo, kai tenka nuo kelio baidyti gyvūnus ar perspėti jūsų nematančius vairuotojus. Tai, beje, yra ne tik mandagumo klausimas – tinkamas garsinio signalo naudojimas yra apibrėžiamas Vienos kelių eismo konvencijoje, kuri galioja ir Lietuvoje. Garsinio signalo negalima naudoti norint ką nors paskubinti ar pamokyti – jei taip darote, geriau jau nevairuokite. O jei pažįstate tokio blogumo vairuotojų, nusiųskite jiems Nodum patarimus, kaip greitai tapti geresniu vairuotoju.



Taip pat skaitykite:

Ar tiesa, kad elektromobiliai pasirodė anksčiau už automobilius su vidaus degimo varikliais?

Kadaise pieno išvežiojimo furgonai gerino elektrinių transporto priemonių statistiką;

Japonams vilnonis salonas yra prabangesnis už odinį;

Iš kur kilo tie dabar dažnai sutinkami dvigubi automobilių stogų kupolai?

Erzinančios netikros grotelės ir ventiliacijos angos;

Kaip atsirado ir paplito puodelių laikikliai?

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.