10 įdomių faktų apie kates, kurių galbūt nežinojote: kodėl katės taip mėgsta dėžes, kodėl jos neatsiliepia šaukiamos ir kodėl jų vyzdžiai yra vertikalūs?

10 įdomių faktų apie kates, kurių galbūt nežinojote: kodėl katės taip mėgsta dėžes, kodėl jos neatsiliepia šaukiamos ir kodėl jų vyzdžiai yra vertikalūs?

Katės – gana juokingi gyvūnai, kuriuos labai myli ir vaikai, ir suaugusieji. Katės yra vieni iš populiariausių augintinių visame pasaulyje – jos kasdien įsitaiso ant milijonų pasaulio gyventojų kelių ir saldžiai murkdamos užmiega. Bet ką apie jas žinome? Pristatome 10 įdomių faktų apie kates, kurių galbūt nežinojote.

Įdomių faktų dešimtukus publikuojame kiekvieną savaitę. Štai praeitą pirmadienį dalinomės 10 įdomių faktų apie į Lietuvą atvykstančias Formula Junior lenktynes. Anksčiau esame kalbėję ir apie šunis – kviečiame paskaityti 10 įdomių faktų ir apie juos. Na, o dabar laikas katėms.



Kam žmonės prisijaukino kates? Tiksliai nėra žinoma, kada žmonės prisijaukino kates, tačiau manoma, kad tai įvyko maždaug prieš 9500-10 000 metų. Kadangi panašu, jok pirmiausia kates prisijaukino žemdirbiai, jos tikriausiai buvo auginamos graužikų kontrolei – šį vaidmenį jos vaidina visą šį laiką. Įdomu tai, kad priešingai nei šunys, katės jaukinimo proceso metu pasikeitė nedaug – naminių kačių elgesys skiriasi nedaug nuo, pavyzdžiui, laukinės Afrikos katės.

Tai – laukinė Afrikos katė. Panaši į naminę katę? Taip yra todėl, kad prijaukinimas jas pakeitė nedaug. (Vassil, Wikimedia)

Kodėl kačių akių vyzdžiai yra vertikalūs? Vienas iš labiausiai išskirtinių kačių bruožų yra jų akys su vertikaliais vyzdžiais – jos nė iš tolo neprimena žmonių ar net šunų akių. Kalifornijos Universiteto Berklyje mokslininkai nemažai laiko tyrinėjo įvairių gyvūnų akis, bandydami išsiaiškinti, kaip jos yra susijusios su gyvūnų elgesiu. Pasirodo, gyvūnai, kurie savo grobį puola iš pasalų dažnai turi vertikalius vyzdžius. Katės, kaip tikriausiai žinote, dažnai tyko savo grobio, o ne aktyviai jo ieško. Vertikalūs vyzdžiai taip pat yra labiau dinamiški – jie greičiau prisitaiko prie apšvietimo pokyčių.

Vertikalūs vyzdžiai gali greitai susiaurėti, kai aplink labai šviesu, ir išplatėti, kai tenka medžioti tamsoje. (Hisashi, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Katės yra geresni medžiotojai nei šunys. Akivaizdu, kad naminis šuo gali būti didesnis už naminę katę. Neskaitant labai mažų veislių, šunys yra stipresni ir, dažnai, greitesni už kates. Tačiau evoliucine prasme kačių šeimos gyvūnai yra geresni medžiotojai už šuniškus konkurentus. Labai ilgą laiką laukinės katės sugebėjo susimedžioti tiek daug grobio, kad laukinių šunų skaičius nuolat mažėjo. Tai mokslininkai išsiaiškino ištyrę daugiau nei 2000 fosilijų. Laukinės katės (tiek didžiosios, tiek mažosios) teritorine prasme yra labiau paplitusios nei laukiniai šunys.

Katės turi labai daug kantrybės ir yra labai vikrios, todėl jos – puikios medžiotojos. (Jennifer Barnard, Wikimedia (CC BY 2.0)

Katės negali jausti saldumo. Katės yra vieni iš tų nedaugelio žinduolių, kurie negali pajusti saldumo. Tuo, beje, pasižymi ne tik naminė katė, bet ir tigrai, liūtai ir kitos kačių šeimos rūšys. Sunku pasakyti, dėl ko taip yra, bet katėms saldumo pojūčio ir nereikia, nes jos minta beveik vien mėsa. Tai kodėl tuomet kai kurios katės mielai sudoroja ne vietoje paliktus sausainius ar lyžteli neprižiūrimą pyragą? Dažnai jos užuodžia pieną ar kitas valgomas medžiagas. Tai, kad jos nejaučia saldumo, nereiškia, kad saldus maistas joms yra beskonis – jo skonis katėms tiesiog atrodo kitoks.

Katės liežuvis nėra pritaikytas jausti saldumui. (flickr.com/photos/amiebea, Wikimedia (CC BY 2.0)

Katę turintis vyras moterims atrodo patrauklesnis. Gerai, šis faktas yra kiek keistokas, tačiau jį patvirtina vienas tyrimas. Moterims patinka rūpestingi ir švelnūs vyrai, o šias savo būdo savybes galima pademonstruoti rūpinantis kate. Šunis laikantys vyrai moterims taip pat patinka, tačiau tai demonstruoja kitas būdo savybes.




Jūsų katė žino savo vardą, bet jai nerūpi. Ar pasitaiko, kad kviečiate savo katę vardu, o ji nei akių nepakelia? Šuo iš karto pastato ausis ir atbėga, o katė nesijudina, kad ir kiek laiko kartotumėte jos vardą. Vienas tyrimas parodė, kad katės iš tiesų žino savo vardus, tačiau jos nesivargina jūsų klausyti. Kates taip pat dresiruoti kur kas sunkiau (bet įmanoma). Taip yra todėl, kad katės nebuvo prijaukintos, kad klausytų žmonių. Šunys turėjo klausyti komandų ir sekti žmones į medžioklę. Tuo tarpu katės tiesiog turėjo gyventi šalia ir saugoti atsargas nuo graužikų – jos dirbo savarankiškai ir nebuvo visiškai priklausomos nuo žmonių suteikiamo maisto. Prieš tūkstančius metų katėms žmonių reikėjo tiek pat, kiek žmonėms kačių, todėl jos taip ir neišmoko stengtis patenkinti jūsų įgeidžių.

Katė žino, kad ją kviečiat. Jei tiesiog nerūpi. (Matteooettam , Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Katės įkandimai – itin pavojingi. Naminė katė galbūt yra nedidelis gyvūnas, tačiau jos gali lengvai perkąsti žmogaus odą. Kačių dantys yra labai aštrūs, todėl jie prasiskverbia gana giliai, palikdami greitai užgyjančias durtines žaizdas. Tai, kad šios žaizdos greitai užsitraukia, nėra gerai – taip įkalinamos kačių burnos bakterijos. Kačių seilėse randama streptokokų ir stafilokokų bakterijų, kurios sukelia pavojingas infekcijas. Todėl kačių įkandimus būtina kruopščiai išplauti, dezinfekuoti ir užtvarstyti. Katė gali įkąsti ir žaisdama, todėl be reikalo jų erzinti tikrai nereikėtų.

Katės dantys yra aštrūs, o sąkandis – stiprus. Jos nesunkiai perkanda žmogaus odą. (Kevin Dooley, Wikimedia (CC BY 2.0)

Kodėl katės taip mėgsta žaisti? Tikriausiai pastebėjote, kad katės ir šunys žaidžia skirtingai. Šunys tiesiog dūksta ir laksto aplinkui, su šeimininku grumiasi dėl kokios virvės ar pagalio, kasa ar voliojasi purve. Tuo tarpu katės praktikuojasi savo medžioklės įgūdžius – jos vikriai griebia žaislus, juos kandžioja ir spardo. Katėms labiausiai patinka tie žaislai, kurie bent jau savo dydžiu ir forma primena grobį, todėl didžiausios sėkmės sulauksite įsigiję pūkuotą nedidelį už virvelės tampomą žaislą. Katės taip pat mielai vaikosi ir lazerio tašką – taip yra todėl, kad katės dažnai medžioja ir ryškius vabalus.

Katės žaidžia ne šiaip sau – jos treniruojasi medžioklei. (Stephan Czuratis, Wikimedia (CC BY-SA 2.5)

Kodėl katės mėgsta miegoti dėžėse? Norite tikėkite, norite ne, bet mokslininkai tiksliai nežino, kodėl katės taip mėgsta miegoti dėžėse. Kartais žmonės sako, kad taip yra todėl, kad maži kačiukai dažnai dėžėse užauga. Tačiau dėžes dievina ir didžiosios laukinės katės, įskaitant liūtus ir tigrus. Mokslininkai turi kelias teorijas. Pirma, katės mėgsta slėptis, nes yra tykančios plėšrūnės – jos geriausiai jaučiasi tada, kai yra nematomos. Antra, uždaros erdvės sumažina streso lygį. Katė yra gyvūnas, kuris vaikšto vienas, todėl kartais joms maloniau atsiskirti. Trečia, joms gali būti šalta – katės nemėgsta vėjo ir didelio šalčio (atsiminkite, kad katės kilo iš Afrikos). Susispaudus nedidelėje dėžėje galima išlaikyti aukštesnę kūno temperatūrą.

Dėžė – tai tarsi asmeninė katės erdvė, kurioje ji gali pasislėpti ir atsiskirti. (Lenora, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Seniausia pasaulio katė. Naminės katės įprastai sulaukia apie 15 metų amžiaus. Tai priklauso nuo daugelio faktorių – kiek jauniklių jos susilaukia (jei yra patelės), kuo minta, ar yra paskiepytos, ar turi galimybių būtų fiziškai aktyviomis ir taip toliau. Seniausia visų laikų pasaulio katė buvo Creme Puff – Teksase, JAV gyvenusi katė sulaukė net 38 metų amžiaus. Įdomu tai, kad prieš tai šį rekordą laikiusi katė priklausė tam pačiam savininkui.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie šunis;

10 įdomių faktų apie Formula Junior ;

10 įdomių faktų apie medžius;

10 įdomių faktų apie arklius;

10 įdomių faktų apie kruizinius laivus;

10 įdomių faktų apie tankus;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

10 įdomių faktų apie šunis, kurių galbūt nežinojote: kurie šunys protingiausi, ar jie jaučia kaltę ir kokį neįprastą įgūdį turi šunys-vedliai?

10 įdomių faktų apie šunis, kurių galbūt nežinojote: kurie šunys protingiausi, ar jie jaučia kaltę ir kokį neįprastą įgūdį turi šunys-vedliai?

Šuo – geriausias žmogaus draugas. Jis saugo mūsų namus, mus pralinksmina ir leidžiasi su mumis į nuotykius. Kartu šuo – didelė atsakomybė, nes juo reikia tinkamai pasirūpinti. Šunys su žmonėmis gyvena jau tūkstančius metų, bet ką apie juos žinome? Pristatome 10 įdomių faktų apie šunis, kurių galbūt nežinojote.

Įdomių faktų dešimtukus publikuojame kiekvieną pirmadienį. Dažniausiai rašome apie įvairią techniką. Pavyzdžiui, praeitą savaitę siūlėme paskaityti 10 įdomių faktų apie vandens motociklus. Kviečiame paskaityti ir tą straipsnį, bet jei mieliau paskaitytumėte apie gamtą, užmeskite akį į keletą faktų apie pasaulio medžius. Na, o dabar – iš karto prie šunų.



Žmonės šunis prisijaukino ne šiaip sau. Dabar su žmonėmis gyvena visa gyvūnų rūšių eilė. Tačiau šunis žmonės prisijaukino pirmiausia. Seniausi žmogaus ir šuns draugystės įrodymai – prieš 14700 metų kartu su žmogumi palaidoti šuns palaikai, surasti Oberkaselyje, Bonoje. Tačiau žinoma, kad šunis žmonės prisijaukino gerokai anksčiau. Akivaizdu, kad žmogaus ir šuns draugystė yra senesnė nei mūsų žemdirbystė. Todėl tikėtina, kad žmonės šunis prisijaukino medžioklei, o vėliau juos naudojo ir apsaugai. Artimiausi šunų giminaičiai dabar yra pilkieji vilkai.

Šunys žmonės jau tūkstančius metų lydi į medžioklę. (August Carl Vilhelm Thomsen, Wikimedia)

Šuo pasaulį pažįsta visai kitaip nei žmogus. Šuns pojūčiai veikia visai kitaip nei žmogaus. Tai, kad šunys pasaulį mato juodai-baltą, tėra mitas. Iš tiesų jie mato spalvas, tik ne taip ryškiai kaip mes – aplinka jiems yra kur kas labiau mėlynas ir žaliai-geltonas. Tačiau šunys puikiai mato prietemoje – kur kas geriau nei žmogus. O štai su skonio receptoriais jiems nepasisekė – šuo turi tik 1700 skonio receptorių, kai žmogus turi apie 9000. Tuo tarpu šuns klausa yra neįtikėtinai puiki – jie ne tik girdi menkesnius garsus, bet ir aukštesnius tonus – šuo gali išgirsti ir 8000 Hz garsą, kai žmogui pasiseka, jei jis girdi 2000 Hz skambesį. Na, o uosle žmonės su šunimis negali lygintis nei iš tolo. Šunys turi papildomą Jacobsono organą ir skirtingai kvapą jaučia skirtingose šnervėse. Tai reiškia, kad jie gali lengviau nustatyti, iš kur sklinda kvapas. Įvairiais skaičiavimais šuns uoslė yra apie 100 000 kartų geresnė nei žmogaus.

Žmonės išmoko pasinaudoti neįtikėtina šuns uosle. (Bjwhite66212, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Kai kurie pirmykščiai instinktai dar nepamiršti. Šunys yra prijaukinti, visiškai naminiai gyvūnai, tačiau kai kurie jų laukinės prigimties bruožai tebėra lengvai pastebimi. Pavyzdžiui, jie dažnai miega susirietę į kamuoliuką – taip jie stengiasi išlaikyti kūno šilumą ir apsaugoti vidaus organus. Namie tai nėra būtina, o štai laukinėje gamtoje toks įprotis kadaise pravertė. Naminių šunų protėviai miegojo žolėje, todėl prieš miegą kelis kartus apsisukdavo, kad išmintų sau patogų guolį – nemažai naminių šunų iki šiol sukasi prieš atsiguldami. Net jei turite tik vieną šunį, jis tikriausiai mėgsta užkasti savo maistą ar žaislus – tai jis daro instinktyviai bandydamas apsaugoti tai, kas jam brangu. Galiausiai, šunys iki šiol mėgsta voliotis purve – kadaise taip buvo maskuojamas kvapas ir naikinami parazitai.

Šunys miegodami dažnai susisuka į kamuoliuką – kadaise jų protėviai taip tausojo šilumą ir saugodavosi nuo kitų plėšrūnų. (Lisa Risager, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Dalmatino dėmelės. Dalmatinai puikiai atpažįstami dėl savo ypatingos išvaizdos – jie yra balti su ryškiais juodais taškais. Bet taip jie atrodo ne visada. Neseniai gimę itin jauni dalmatinai yra visiškai balti – dėmelės išryškėja tik vėliau. Jos taip pat neprivalo būti juodos – daugybė dalmatinų turi rudos spalvos dėmeles. Beje, dalmatinai kadaise buvo išvesti lydėti karietoms, todėl jie yra labai energingi – juk bėgti šalia eiklių žirgų nėra lengva. Todėl jiems reikia aktyvių, sportiškų šeimininkų.

Būna dalmatinų ir su šviesiai rudomis dėmelėmis. (Edult, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Šuns sąkandžio jėgos pakaktų jūsų delno kaulams sulaužyti. Vidutinis šuo gali sukąsti savo žandikaulius 145 kg jėga. Turint omenyje, kad saugę šunys turi 42 aštrius dantis, to daugiau nei pakaktų jūsų rankos kaulams sutrupinti. Kitaip tariant, jei kada sugalvosite užsimoti prieš savo šunį, prisiminkite, kad jam tereikia priimti sprendimą, kad jus sunkiai sužeistų.




Šunims dažnai karšta. Šunys turi pakankamai tankų kailį, todėl jiems šiltuoju metų laiku būna gana karšta. Jie vėsinasi dviem būdais – prakaituoja per pėdas ir lekuoja. Šunys negali prakaituoti per visą kūną, kaip žmonės, todėl jie prakaituoja tik per pėdų pagalvėles. Na ir, žinoma, jie lekuoja. Įprastai šuo įkvepia ir iškvepia 30-40 kartų per minutę, tačiau lekuojant šis skaičius gali pasiekti ir visus 400. Visgi, jei aplinka nėra labai karšta, o jūsų šuo vis tiek lekuoja, reikėtų sunerimti – tai gali būti ligos ar apsinuodijimo požymis.

Šunys prakaituoja tik per pėdų pagalvėles, todėl jiems tenka lekuoti, kad atsivėsintų. (xlibber, Wikimedia (CC BY 2.0)

Protingiausias šuo. Įvairiais skaičiavimais, suaugusio šuns intelektas prilygsta 2-4 metų vaikui. Protingiausi šunys atskiria net 200-250 žodžių ir išmoksta daugybę komandų. Jie netgi gali atlikti paprastas matematines užduotis. Patys protingiausi šunys pasaulyje – borderkoliai, kilę iš Didžiosios Britanijos. Tai – aviganiai, gebantys savarankiškai valdyti galvijų bandas.

Borderkoliai – protingiausių pasaulio šunų veislė. (Lenkahol, Wikimedia)

Šuns vilna – nepaprastai šilta. Šunys turi tankų kailį, kurį nusimeta keičiantis metų laikams. Savaime aišku, žmonės jau seniai norėjo pasinaudoti šiuo resursu, todėl šunų vilną pradėjo verpti. Ji, pasirodo, yra neelastinga ir net iki 80 % šiltesnė nei avies vilna. Geriausia vilna išgaunama iš šiaurinių veislių šunų kailio – niufaundlendų, čiau-čiau, norvegų elkhundų, samojedų. Iš šunų vilnos gaminami megztiniai, kojinės, kiti aprangos elementai, antklodės.

Samojedų veislės šunų kailis yra tinkamas vilnai verpti. (Alexander Patrikeev, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Šunys vedliai yra išmokyti ir atlikti reikalus pagal komandą. Šunys žmonėms labai padeda ne tik saugodami namus, ieškodami bombų ar ganydami avis, bet ir lydėdami akluosius. Tačiau šunys vedliai turi būti specialiai apmokyti – šie kursai prasideda kai jie būna dar visai maži. Viena iš pamokų – gamtinių reikalų atlikimas pagal komandą. Tai reikalinga tam, kad nematantys šeimininkai galėtų surinkti ir išmesti atliekas.

Šuo-vedlys darbe. (Hurricane Omega, Wikimedia)

Šunys nejaučia kaltės, bet jaučia pavydą. Manote, kad sugėdinę savo šunį privertėte jį jausti kaltę? Kartais taip atrodo – šuo nuleidžia galvą, nežiūri į šeimininką ir tikrai atrodo susigėdęs. Tačiau jis toks tikrai nėra – jam tiesiog liūdna, kad šeimininkas yra nepatenkintas. Šunys nejaučia kaltės ar gėdos jausmo. Tačiau jie jaučia pavydą – jiems gali būti nemalonu, kai šeimininkas kam nors kitam skiria daugiau dėmesio nei jiems.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie vandens motociklus;

10 įdomių faktų apie medžius;

10 įdomių faktų apie arklius;

10 įdomių faktų apie kruizinius laivus;

10 įdomių faktų apie povandeninius laivus;

10 įdomių faktų apie tankus;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

4 būdai, kaip iš paplūdimių šalinami negyvi banginiai: sprogdinimas yra tik vienas iš jų (Video)

4 būdai, kaip iš paplūdimių šalinami negyvi banginiai: sprogdinimas yra tik vienas iš jų (Video)

Banginiai, kaip ir kiti gyvūnai, turi ribotą gyvenimo laiką. Jie jį praleidžia skrosdami pasaulio vandenynus ir suteikdami juos pamačiusiems žmonėms daug džiaugsmo. Tačiau negyvi banginiai dažnai yra išplaunami ant paplūdimių. Tai yra didelė problema, nes jie pūva, skleidžia nemalonų kvapą ir trukdo paplūdimiuose besilankantiems žmonėms. Jau vien dėl jų padėties ir dydžio banginius šalinti nėra lengva. Tai kaip tai daroma?

Tiesa, reikia paminėti, kad banginiai sausumoje atsiranda ne tik po mirties. Kai kurie banginiai dėl ne iki galo žinomų priežasčių ant seklumos užplaukia ir būdami gyvi. Tuomet gelbėtojai įvairiomis priemonėmis bando juos sugrąžinti į gilesnius vandenis. Jei to padaryti nepavyksta arba į krantą išplaunamas jau negyvas banginis tenka pasinaudoti vienu iš keturių metodų.



1.  Sprogdinimas

Skamba kaip prasta mintis? Ji tokia tikrai ir yra, tačiau 1970 metais Oregone būtent tai ir buvo padaryta. Apie tai plačiau galite paskaityti čia. Tik pasakysime, kad operacija buvo nesėkminga – gyvūno dalys tarsi blogiausia pasaulio kruša krito į priešingą pusę nei buvo numatyta, nusėjo žmones, sutraiškė automobilį ir apteršė netoliese stovėjusius pastatus. Didelė dalis banginio taip ir liko ten, kur buvo. Iššvaistytas dinamitas buvo didelis nuostolis (kaip ir sutraiškytas praktiškai naujas automobilis), bet šį sumanymą įvykdęs inžinierius atleistas nebuvo ir nemanė, kad padarė klaidą.

2. Nutempimas atgal į vandenį

Daugelis banginių, kurie pastimpa vandenynuose, ten ir pasilieka. Jų kūnai nugrimzta gilyn, kur tampa kitų gyvių maistu. Tačiau kartais šie kūnai atsiranda paplūdimiuose, kuomet su jais žmonėms ir tenka tvarkytis. Natūraliausias būdas – nutempti gyvūno liekanas atgal į vandenį.

Ir nedideli banginiai sveria kelias tonas. (Merzperson, Wikimedia)

Tai padaryti niekada nėra lengva. Reikalingas galingas kateris, visureigiai, dažnai tenka pasidarbuoti kastuvais. Tačiau nutemptas gilyn banginis pamaitina kitus vandenyno gyvūnus, todėl tai yra natūrali jo baigtis. Kita vertus, jei tai atliekama netinkamai, bangos banginį ir vėl gali išplauti į krantą. Todėl kartais geriau pasinaudoti kitais būdais.

3. Kompostavimas

Viena iš priežasčių, kodėl banginių lavonai nuo krantų turi būti pašalinami kiek įmanoma greičiau, yra jų skleidžiamas kvapas. Banginių viduje puvimo metu kaupiasi dujos. Jų spaudimas gali pasiekti tokį lygį, kad banginio kūnas tiesiog sprogsta. Žmonėms nemalonu lankytis taip smirdinčiame paplūdimyje. Tačiau puvimas kitose vietose gali būti ir teigiamas dalykas.

Negyvo banginio sprogimas dėl susikaupusių dujų

 

Jei banginį pavyksta išvežti, jis gali būti kompostuojamas. Ūkininkai sako, kad banginio kompostas yra puikios trąšos. Kai banginis supūva, jo kaulus galima išrinkti ir atiduoti muziejams ar mokslo institucijoms. Mokslininkai dažnai banginius pasiima ir patys, kad juos galėtų analizuoti, o vėliau atskiras jų dalis išsaugoti. Visgi, kur kas dažniau banginiai supūdomi sąvartynuose  – jie ten tiesiog nuvežami, supjaustomi ir sumaišomi su kitomis atliekomis. Taip nelieka nei vertingo komposto, nei griaučių.

4. Užkasimas

Labai dažnai banginiai yra palaidojami tiesiog vietoje. Dėl paplūdimio specifikos į juos ne visada lengva įvažiuoti sunkvežimiais, kad banginį pavyktų kur nors išvežti. Tempti banginio lavoną į jūrą taip pat nėra lengva – iš tiesų tai gana brangu. Todėl kartais pasirenkamas paprasčiausias variantas – netoliese iškasama didžiulė duobė, į kurią banginis ir įverčiamas supūti.

Dažnai išplaunami jau gerokai papuvę ir kitų gyvūnų apgraužti banginiai. (Brocken Inaglory, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Tai – daug darbo reikalaujanti procedūra, nes reikalinga išties milžiniška duobė. Todėl tie paplūdimiai, ant kurių negyvi banginiai išplaunami dažniau, turi sunkvežimiams skirtus privažiavimus ir kitą infrastruktūrą, leidžiančią kūnus pašalinti.



Taip pat skaitykite:

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

10 įdomių faktų apie arklius;

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Ar Antrojo pasaulinio karo metu buvo paplitęs kanibalizmas?

Motociklų karietų lenktynės – kas tai per sportas?

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes;

Kaip (ne)tinkamai susitvarkyti su negyvu banginiu – 1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Kaip (ne)tinkamai susitvarkyti su negyvu banginiu – 1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Gamta yra negailestinga. Visi gyvūnai, kuriais taip žavimės, kasdien turi kovoti dėl išlikimo. Kartais ši kova ne tik liūdnai baigiasi, bet ir sukelia daug problemų žmonėms. Ką daryti, kai vandenynas į krantą išmeta negyvą banginį? Šis klausimas buvo labai aktualus 1970 metais Oregone, kuomet Greitkelių departamento inžinieriui teko nuspręsti, ką daryti su didžiulio banginio lavonu. Jį susprogdinti, beje, nebuvo geriausias pasirinkimas.

1970 metų lapkričio pradžioje ant centrinio Oregono pakrantės buvo pastebėtas negyvas 14 metrų ilgio banginis. Buvo skaičiuojama, kad jis turėtų sverti apie 7,3 tonas. Paplūdimių priežiūra tuomet buvo Greitkelių departamento užduotis ir jo specialistams reikėjo nuspręsti, ką daryti su nugaišusiu gyvūnu. Įprastai tokiais atvejais banginiai yra supjaustomi ir išvežami arba užkasami vietoje. Tačiau niekas nenorėjo vargti su dvokiančiu banginio lavonu, o ir dinamito tais laikais niekam netrūko.



Inžinierius Georgeas Thorntonas nusprendė, kad banginį būtų geriausia susprogdinti. Mintis buvo labai paprasta – dinamito užtaisas taip ištaškytų banginio kūną į gabalus, kad su jais lengvai susidorotų paukščiai ir kiti vietiniai maitėdos. Kadangi jau buvo lapkritis, paplūdimys nebuvo gausiai lankomas žmonių, o maži banginio gabalai dideliame plote dvoktų kur kas mažiau nei visas 7 tonų lavonas.

Thorntonas iš karto pripažino, kad nežino, kiek dinamito reikia. Jis suprato, kad reikia ne tik sunaikinti banginį, bet ir plačiai paskleisti jo dalis, sprogmenis padedant taip, kad didžioji dvėselienos dalis nuskrietų atgal į vandenyną. Jis nusprendė panaudoti maždaug 453 kg galingų sprogmenų. Darbus stebėjęs kariuomenės veteranas perspėjo, kad 20 dėžių dinamito yra gerokai per daug – pakaktų vos 20 lazdelių. Tačiau niekas jo nesiklausė. Lapkričio 12 dieną dvokiantis banginis buvo susprogdintas, įvykį stebint daugybei žmonių.

Sprogimas buvo išties stiprus ir banginis išlakstė į gabalus. Jo dalys kilo aukštai į orą, tačiau žmonių nuostabą greitai pakeitė išgąstis – visiems teko bėgti, nes iš dangaus krentantys banginio kūno gabalai buvo tokie dideli, kad lengvai galėjo sužeisti. Vienas toks gabalas nukrito ant visai naujo automobilio ir jį suplojo. Įvairūs šlykštūs sprogimo artefaktai paskui buvo randami net už 240 metrų. Sprogimą stebėję žmonės paskui ilgai iš savo plaukų rinko pūvančios mėsos ir žarnų gabalėlius.

Žinių reportažas apie neįprastą banginio lavono pašalinimo misiją

 

Bet ar pavyko pagrindinė užduotis? Ne, nepavyko. Didelė banginio kūno dalis taip ir liko kur buvusi – darbininkams teko ją surinkti. Paukščiai buvo išgąsdinti sprogimo ir ilgai nesusidomėjo dvokiančia banginio dvėseliena.  Na, o Thorntonas buvo paaukštintas. Visiškai rimtai.

Žiniasklaida plačiai nušvietė šią istoriją. Buvo sakoma, kad tai bus pamoka, kaip nereikia šalinti banginių nuo paplūdimių. Pats Thorntonas ir po 20 metų tvirtino, kad jo veiksmai buvo sėkmingi ir operacija pavyko. Aišku, jis gailisi, kad dalis sprogimo energijos buvo sugerta paplūdimio smėlio, todėl išsitaškė ne visas banginis, tačiau inžinieriaus manymu žiniasklaidos kritika jam buvo neteisinga.

Nuo to laiko Oregonas taip su banginių lavonais nebesielgia. Jei vandenynas ir išmeta kokį kūną, jis yra sudeginamas ir užkasamas vietoje. Jei to padaryti neįmanoma dėl seklaus smėlio, jis nuvežamas į gretimą paplūdimį ir užkasamas ten. Tačiau banginiai vis dar sprogdinami – jei ant kranto išmesto banginio neįmanoma išgelbėti, jam ant galvos detonuojamas nedidelis užtaisas – taip nutraukiamos gyvūno kančios, jei niekaip kitaip jam padėti nebeįmanoma. Negyvi banginiai sproginėja ir patys – užtenka nedidelio įpjovimo, kad dėl viduje susikaupusių vidų į lauką pasipiltų yrantys vidaus organai.



Taip pat skaitykite:

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Ar Antrojo pasaulinio karo metu buvo paplitęs kanibalizmas?

Motociklų karietų lenktynės – kas tai per sportas?

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes;

Naikintuvas, kuris buvo toks greitas, kad pats save pašovė.

10 įdomių faktų apie arklius, kurių galbūt nežinojote: kuo skiriasi žirgas nuo arklio, kaip atrodo mažiausias ponis ir kokio dydžio šių gyvūnų smegenys (Video)

10 įdomių faktų apie arklius, kurių galbūt nežinojote: kuo skiriasi žirgas nuo arklio, kaip atrodo mažiausias ponis ir kokio dydžio šių gyvūnų smegenys (Video)

Nodum.lt dažnai kalbame apie įvairią techniką – automobilius, sunkvežimius, traukinius, traktorius ir taip toliau. Tačiau prieš visus juos istorijoje stovi paprasčiausias arklys. Vienas ištikimiausių žmogaus pagalbininkų, padėjęs mūsų civilizacijai pasiekti išties įspūdingas aukštumas. Arkliai kai kuriose situacijose yra nepakeičiami ir šiandien, todėl apie juos verta sužinoti daugiau. Todėl siūlome paskaityti 10 įdomių, netikėtų ir atsitiktinių faktų apie arklius, kurių galbūt nežinojote.

Įdomių faktų rinkinius skelbiame kiekvieną pirmadienį. Praeitą savaitę siūlėme daugiau sužinoti apie plieninius žirgus – kviečiame perskaityti 10 faktų apie motociklus, jei to dar nepadarėte. O dabar apie tikrus arklius.



Arklių protėviai turėjo pirštus. Evoliucija gyvūnų rūšis per milijonus metų pakeičia labai stipriai. Štai arklio protėviai, gyvenę eoceno laikotarpiu, turėjo pirštus, o ne kanopas. Šiuolaikinių arklių kanopos yra iš esmės pirštai arba tai, ką iš jų sukūrė evoliucija. Beje, arklio kanopos yra sudarytos iš keratino – baltymo, kuris sudaro ir mūsų nagus bei plaukus.

Arklių protėviai prieš beveik 50 milijonų metų turėjo keturis pirštus ant priekinių kojų ir tris ant galinių. (Charles R. Knight, Wikimedia)

Arkliai ganosi bandomis. Arkliai yra socialūs gyvūnai. Laukiniai arkliai ganosi 3-20 arklių bandose. Grupės lyderis visada yra stiprus eržilas, o visi kiti nariai – kumelės ir jaunikliai. Jauniems patinams sustiprėjus, jie yra išvejami ir dažniausiai iš pradžių ganosi nedidelėse patinų bandose, kol yra pajėgūs suformuoti savo kaimenę. Pavieniai arkliai dažniausiai jaučiasi prastai – jiems reikalingas ryšys su kitais rūšies atstovais. Beje, teigiama, kad vienintelės tikros laukinių arklių bandos ganosi Mongolijoje – visur kitur šios populiacijos buvo atkurtos, koreguotos arba yra nuolatos prižiūrimos.

Tachis arba Prževalskio arklys – vienintelė laukinių arklių rūšis pasaulyje. (Ulaanbaatour, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Arklių akys – neįtikėtinai didelės. Arklių akių obuoliai yra didžiausi tarp visų sausumos žinduolių, įskaitant tokius milžinus kaip drambliai ir begemotai. Dar daugiau – arkliai gali matyti beveik visur aplink save – jų matymo laukas yra labai platus. Taip yra dėl to, kad jie yra žolėdžiai ir turi saugotis plėšrūnų bei efektyviai ieškoti maisto. Naminiai arkliai dažniau būna trumparegiai, o laukiniai – toliaregiai. Ilgą laiką buvo manoma, kad arkliai mato nespalvotą vaizdą, tačiau taip nėra – jų rega tiesiog teikia pirmenybę geltonai ir žaliai spalvai.

Arklio akys – didžiausios tarp visų sausumos žinduolių. (Waugsberg, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Arklio bėgimas kurį laiką buvo nemaža paslaptis. Visi žino, kad arkliai yra labai greiti – todėl ir organizuojamos jų lenktynės. Tačiau nesant modernių kamerų jų bėgimo ritmą buvo labai sunku ištirti. 1872 metais garsus JAV verslininkas Lelandas Stanfordas iškėlė mintį, kad bent vienu metu arkliui bėgant visu greičiu visos jo kanopos būna pakilusios nuo žemės. Su tuo sutiko ne visi, nes žiūrint plika akimi buvo panašu, kad žemę bet kuriuo metu liečia bent viena arklio kanopa, nebent jis šuoliuoja. Šiai mįslei išsiaiškinti buvo pasitelktos 24 kameros ir lenktyninis žirgas. Ir taip, Stanfordo mintis buvo teisinga.

Dabar jau nesunku pasakyti, kad žirgui bėgant visu greičiu nuo žemės atsiplėšia visos jo kanopos. (Softeis, Wikimedia(CC BY 2.5)

Arklių smegenys yra mažesnės nei žmonių. Žmogaus smegenys sveria maždaug 1,2-1,4 kg – apie 2 % kūno svorio. Tuo tarpu arklių smegenys sveria vos 600-630 gramų – vos 0,1 % kūno masės. Burnos ertmė užima didesnę galvos dalį nei smegenys. Tačiau tai arklių nedaro labai kvailais – jie dažnai sugalvoja kaip atsidaryti vartus, išsilaisvinti iš pančių, įsimena neskanų maistą, atpažįsta žmones.




Įspėjamasis ženklas. Jei kada nors kokioje parodoje, žirgų lenktynėse ar kitame renginyje pamatysite arklį su raudonu kaspinu ant uodegos, žinokite, kad prie jo geriau nesiartinti. Tai – sutartinis ženklas, įspėjantis, kad gyvūnas spardosi.

Raudonas kaspinas ant uodegos įspėja, kad žirgas gali įspirti. (Cake6, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kuo žirgas skiriasi nuo arklio? Niekuo – toks atsakymas būtų net labai tikslus. Žodžiai žirgas ir arklys yra mūsų  kalboje susiformavusi atskirtis. Žirgais vadinami veisliniai, brangūs arkliai. Kitaip tariant, darbiniai arkliai yra vadinami arkliais, o parodiniai, lenktyniniai ir šiaip veisliniai arkliai vadinami žirgais. Tos pačios rūšies ir netgi veislės atstovai gali būti laikomi žirgais arba arkliais, priklausomai nuo situacijos. Tai – tik kalbos klausimas, neturintis jokio labai logiško rimto pagrindimo.

Fryzų veislės žirgas. (Newlitter, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Arkliai yra greiti bėgikai. Tikriausiai nieko nestebina tai, kad arkliai yra greiti, bet kokiu greičiu jie bėga? Didžiausias lenktynėse pasiektas greitis buvo užfiksuotas 2008 metais – Winning Brew kumelė pasiekė 70,76 km/h greitį. Visgi, yra teigiama, kad žirgai gali pasiekti ir 88 km/h greitį. Arkliai taip pat gali būti ir labai ištvermingi. Arabų arkliai, kaip teigiama, be poilsio gali nubėgti kad ir 160 km.

Kas grynakraujus lenktyninius žirgus daro tokiais greitais bėgikais?

 

Mažiausias arklys. Miniatiūriniai arkliai, kurie yra mažesni už ponius (arba gali būti laikomi mažais poniais), dažnai laikomi namuose kaip šunys ar katės. Jie specialiai veisiami taip, kad būtų draugiški ir norėtų būti tarp žmonių. Visgi, esminius kovos instinktus jie išlaiko, todėl savininkai visada turėtų suvokti, kad tai nėra šuo ar katė. Gineso rekordų knygoje buvo užfiksuota, kad 2006 metais mažiausias pasaulio miniatiūrinis arklys buvo vos 44,5 cm ūgio. Arklių ūgis matuojamas iki gogo – iki pečių viršūnės.

Thumbelina – mažiausias pasaulio arklys. (Philkon, Wikimedia)

Arklių miegas. Arkliai gali miegoti ir stovėdami, ir gulėdami. Kuomet jie miega stovėdami, jų sąnariai tarsi susirakina, suteikdami miegančiam gyvūnui stabilumo. Laukinėse kaimenėse dieną arkliams prigulus pokaičio, bent vienas arklys lieka stovėti, kad galėtų stebėti aplinką, bet mokslininkai nelabai žino, kaip išrenkama, kuris liks budėti.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie kruizinius laivus;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.