Žvilgsnis į praeitį – kuo įvažiuojamieji kino teatrai buvo tokie ypatingi ir kodėl jie beveik išnyko?

Žvilgsnis į praeitį – kuo įvažiuojamieji kino teatrai buvo tokie ypatingi ir kodėl jie beveik išnyko?

Tikriausiai ne viename filme esate matę įvažiuojamuosius kino teatrus. Tai – dideli ekranai su priešais įrengtomis automobilių stovėjimo aikštelėmis. Šie ypatingi kino teatrai puikiai tiko pasimatymams, todėl buvo labai populiarūs. Visgi su laiku jų ėmė mažėti ir žmonės vis labiau pamėgo įprastus kino teatrus. Kodėl? Ir kas skatina įvažiuojamųjų kino teatrų renesansą?

Daug senų kultūrinių tradicijų su laiku išnyksta ir tai nėra taip jau keista. Naujesnės technologijos ir gerėjantis gyvenimas visada verčia ieškoti ko nors geriau. Juk ir pieno išvežiojimo furgonai nebėra tokie populiarūs kokie buvo anksčiau, nes juos išstūmė parduotuvės, ilgiau šviežumą išlaikantis pienas ir šaldytuvai. Tačiau įvažiuojamųjų kino teatrų istorija buvo kiek kitokia, nes jų populiarumą didino ne technologijos, o tuometinė pasimatymų kultūra.



Pirmasis įvažiuojamasis kino teatras buvo atidarytas dar 1915 metais Las Krusese, Naujojoje Meksikoje. Tai buvo labiau eksperimentas nei tikras įvažiuojamasis teatras. Žmonės galėjo palikti savo automobilius ir, jei tik pageidavo, galėjo prisėsti įprastose lauko teatro vietose. Panašūs eksperimentai įvairiuose JAV miestuose kartojosi kelioliką metų. Nebylusis kinas puikiai tiko tokiems primityviems teatrams, tačiau galiausiai buvo išrastas tikras pirmasis įvažiuojamasis kino teatras.

Pirmasis įvažiuojamas kino teatras Naujajame Džersyje 1933-aisiais. (Wikimedia)

Richardas Hollingsheadas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dirbo tėvui priklausiusioje automobilių detalių parduotuvėje. Vieną dieną jam kilo mintis sukurti įvažiuojamąjį kino teatrą. Legenda teigia, kad jaunam vyrui ši idėja kilo dėl to, kad jo paties mama buvo gana stambi moteris, kuriai buvo nepatogu lankytis įprastuose kino teatruose. Hollingsheadas ėmė eksperimentuoti prie savo namų. Jis pagamino paprastą ekraną, kurį ištempė tarp kiemo medžių, ir į luką išsinešė Kodak projektorių. Tuomet tikrino, kokiu atstumu ir kampu gali patogiai žiūrėti ekrane rodomus filmus. Tuomet jis sugalvojo automobilių stovėjimo vietose įrengti nedideles rampas, kad ant jų automobiliai galėtų šiek tiek kilstelėti nosis, leisdami žmonėms patogiau žiūrėti į ekraną.

Hollingsheadas jau 1933 metais gavo patentą savo išradimui. Su keliais investuotojais jis 1,6 kvadratinių kilometrų plote atidarė pirmąjį savo įvažiuojamąjį kino teatrą originaliai pavadintą tiesiog Automobile Movie Theatre. Čia buvo įrengtas 12 x 15 metrų ekranas, šalia kurio pastatytos 1,8 metrų aukščio kolonėlės. Bilieto kaina buvo 25 centai žiūrovui arba 1 doleris automobiliui. Vienas automobilis niekada nemokėjo daugiau nei dolerio, net jei viduje sėdėjo 6 žmonės.

Įvažiuojamieji kino teatrai kvietė puošniomis iškabomis ir net papildomomis pramogomis – kai kurie siūlė greito maisto, o kiti – paglostyti fermos gyvūnus. (Orange County Archives, Wikimedia(CC BY 2.0)

1935 metais Hollingsheadas pardavė savo pirmąjį kino teatrą ir iš karto atidarė naują. Tuo pačiu jis suteikė licenciją naudotis savo išradimu ir dar vienai įmonei, kuri vėliau nustojo mokėti licencijos mokestį. Hollingsheadas galiausiai padavė šią įmonę į teismą, tačiau šis verslas baigėsi, kai 1950 metais jo patentas teisme buvo pripažintas negaliojančiu. Taip ir turėjo nutikti, nes Hollingsheadas nesukūrė nieko originalaus – ekranai ir garsiakalbiai jau egzistavo, kaip ir kino teatrai ir automobilių stovėjimo aikštelės.

Šeštasis ir septintasis dešimtmečiai buvo įvažiuojamųjų kino teatrų aukso amžius. Pagyvėjusi ekonomika, paplitę automobiliai ir laisvės ištroškęs jaunimas geidė pramogų. Įvažiuojamieji kino teatrai neapsimetinėjo aukštosios kultūros židiniais ir siūlė pigius, lengvai žiūrimus filmus. Tai tapo populiaria šeimų laisvalaikio vieta, nes filmus buvo galima žiūrėti ne tik tyloje – kas kad automobilio gale siaučia vaikai, jei jie niekam netrukdo? Norite nusispirti batus? Prašom – juk tai jūsų automobilis.

Lauko kino teatrus pamėgo ir paaugliai, kurie juose leisdavo pasimatymus. Susiglaudę ant vientisų priekinių sėdynių jie galėjo kalbėtis, bučiuotis ir galbūt net pažiūrėti ekrane rodomą filmą, jei tik turėjo tam noro. Aišku, jei per pasimatymą lauko kino teatre jie žiūrėdavo filmą, vėliau turėjo pripažinti, kad pasimatymas buvo nevykęs.

Senas įvažiuojamasis kino teatras – galite pamatyti, kaip būdavo išdėstomi automobiliai, kad jų tilptų daugiau, o žiūrovai galėtų gerai matyti ekraną. (Towpilot, Wikimedia(CC BY 3.0)

Ekranai ir patys kino teatrai vis didėjo. Didžiausiuose įvažiuojamuose kino teatruose tilpo pora tūkstančių automobilių. Tai džiugino verslininkus, tačiau kartu tai buvo ir problema. Kaip žiūrovams pasiūlyti pakenčiamą garso kokybę? Greitai stacionarius garsiakalbius pakeitė mobilūs – kiekvienas automobilis gaudavo savo garsiakalbį, kurį reikėjo pakabinti automobilio viduje. Tačiau jų reikėjo tiek daug, o garso kokybė buvo tokia prasta, kad vis daugiau žmonių ėmė tiesiog vaikščioti į paprastus uždarus kino teatrus.

Problemų vis daugėjo. Įvažiuojamiesiems kino teatrams sunku užsidirbti pinigų, nes jie yra priklausomi nuo oro sąlygų ir gamtos apskritai. Filmus buvo galima rodyti tik naktį, o lietus ir sniegas stipriai kenkė filmo žiūrėjimo kokybei. Tuomet ėmė plisti televizija ir su laiku įvažiuojamųjų kino teatrų skaičius JAV susitraukė nuo 4 tūkstančių iki kelių šimtų. Jie desperatiškai stengėsi išlikti, siūlydami vis naujas pramogas, erotinius ar net nelegalius filmus, tačiau jų populiarumas vis blėso.

Šiandien įvažiuojamieji kino teatrai dažniau matomi įvairiuose festivaliuose. (Laxbot7 Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Tiesa yra ta, kad per tuos kelis dešimtmečius pasikeitė viskas. Pasikeitė automobiliai, televizija, kinas, pasimatymų kultūra. Netgi tų vientisų priekinių sėdynių nebeliko. Taigi, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įvažiuojamųjų kino teatrų buvo jau visai mažai. Tačiau išnyko ne visi.

Modernūs įvažiuojamieji kino teatrai egzistuoja, tačiau dabar tai yra retai sutinkama pramoga. (Neodee, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Dabar JAV vis dar veikia ne vienas įvažiuojamasis kino teatras. Nemažai jų turi kelias paskirtis – dienos metu juose gali veikti turgus ar įvairių renginių erdvė, o naktį rodomi filmai. Garso problema buvo išspręsta pasitelkus radijo siųstuvus – garsas dabar transliuojamas tiesiai per automobilio garsiakalbius. Tiesa, šiais laikais kino teatrai yra tik įdomi pramoga, kuri domina vien dėl to, kad yra labai reta. Kai kurie įvažiuojamieji kino teatrai yra laikini – įvairių festivalių metu pripučiami dideli ekranai automobiliuose sėdintiems žmonėms rodo įvairius filmus.



Taip pat skaitykite:

Pieno išvežiojimo furgonai – kuo jie unikalūs?

Kas išrado tuos mažus cukraus pakelius ir kaip jie yra teisingai atidaromi?

Kaip atsirado arbatos maišeliai?

Kodėl senieji kino projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą?

Kadaise automobiliuose sukosi vinilinės plokštelės;

Kaip atsirado ir išplito automobiliniai puodelių laikikliai?

Kodėl automobiliai nebeturi vientisų priekinių sėdynių?

Kada ir kodėl automobiliai įgijo numerių ženklus? Iš kokių tik medžiagų jie negaminti

Kada ir kodėl automobiliai įgijo numerių ženklus? Iš kokių tik medžiagų jie negaminti

Praktiškai kiekviena keliais važinėjanti motorinė transporto priemonė privalo turėti numerio ženklus, geriau žinomus tiesiog valstybinių numerių pavadinimu. Tačiau juk kadaise automobilių gatvėse buvo visai mažai ir tokios taisyklės nebuvo būtinos. Žmonės tiesiog įsigydavo automobilius ir iš karto imdavo mokytis su jais važinėti. Problema tai tapo tik tada, kai pagausėjo eismo įvykių, tačiau kada iš tiesų buvo išrasti numerių ženklai?

Prancūzija 1893 metais tapo pirmąja šalimi, įvedusia numerių ženklus. Jau 19 amžiaus pabaigoje tapo aišku, kad automobilius būtina atpažinti dėl labai paprastos priežasties – jie nuolat bėgdavo iš įvairių avarijų. Surasti pabėgusį automobilį, kuomet jo nežymi jokie skiriamieji ženklai, yra labai sunku, o net suradus panašų automobilį buvo sunku įrodyti, kad būtent jis dalyvavo viename ar kitame eismo įvykyje. Žinoma, kai Prancūzijoje buvo įvesti numerių ženklai, automobilių buvo nedaug, tačiau reikia turėti omenyje, kad dar 19 amžiaus pabaigoje buvo sukurti ir iki dabar gyvuojančio Peugeot modeliai.



Vokietija pasekė Prancūzijos pavyzdžiu jau 1896 metais, o jau 1898 metais ir Nyderlanduose atsirado pirmieji valstybiniai numerių ženklai. Anksčiau atskirai žymėti tik skirtingų miestų automobiliai, o visuotinės valstybinės tvarkos nebuvo. Automobiliai buvo žymimi tiesiog eilės tvarka – pirmasis atvykęs gavo numerį 1, antrasis – 2, ir taip toliau. Taigi, nemažai automobilių šiose šalyse dėvėjo vienodus valstybinius numerius, kurie buvo tiesiog teptuku ir dažais užrašomi ant kėbulo. Savaime aišku, tai tikrai nebuvo idealus variantas, todėl gana greitai to buvo atsisakyta ir pereita prie kelių skaičių ir raidžių kombinacijos.

Peugeot Typ 19 – muziejuje stovintis automobilis, pagamintas 1899 metais, tebeturi senus numerio ženklus. (Buch-t, Wikimedia)

Ispanijoje iš pat pradžių automobiliai žymėti gudriau – raidės nurodė registracijos vietą, o skaičiai – eilės numerį registre. Pavyzdžiui, pirmasis automobilis su registracijos ženklais gavo numerį PM-1, nes 1900 m buvo užregistruotas Maljorkos Palmoje. Tiesa, automobilių registravimo problema tuomet buvo labai menka, nes iki 1905 metų Ispanijoje užregistruoti tik 256 automobiliai. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad nemažai savininkų tuomet registruoti savo pirkinių tiesiog neskubėjo.

Ispanijoje registruotas Ford Model T. (Enfo, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 es)

JAV žymėti automobilius buvo privaloma nuo 1901 metų. Tačiau pirmiausia mašinos buvo žymimos tik savininko inicialais, kad ir kaip keistai tai skambėtų. 1903 metais Niujorko valstijoje įvestas reikalavimas, kad kiekvienas automobilis privalo nešioti juodą lentelę su baltai užrašytais registracijos numeriais. Įdomu tai, kad kelerius metus JAV valstybinės tvarkos nebuvo ir kiekviena valstija su transporto priemonių registracija tvarkėsi savaip. Štai Masačusetsas nuo 1903 metų išdavinėjo lenteles su registracijos numeriais, tuo tarpu kitos valstijos savininkams tiesiog suteikdavo numerį, kurį patiems reikėjo kaip nors užrašyti tiesiai ant automobilio ar kokios nors lentelės.

Senieji amerikietiški numeriai buvo rašomi baltai juodame fone. (Infrogmation of New Orleans, Wikimedia(CC BY 3.0)

Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje motorinės transporto priemonės numeriais žymimos nuo 1904 metų sausio. Neprireikė daug laiko, kol ši praktika paplito ir po kitas Europos šalis. Kuo daugiau automobilių buvo gatvėse, tuo daugiau problemų jie kėlė, todėl reikėjo lengvo būdo surasti automobilių savininkus.

Standartinių numerio ženklų nebuvimas reiškė, kad numerių lentelės skirtingose šalyse ir net skirtingose JAV dalyse skyrėsi savo dydžiu. Dėl šios priežasties automobilių gamintojai negalėjo sukurti patogios vietos numeriams montuoti. Taigi, jei kas nors parduodavo automobilį į kitą šalį, bamperyje reikėjo gręžti naujas skyles naujiems numeriams. Viskas pasikeitė po 1957-ųjų, kuomet automobilių gamintojams pavyko susitarti su tarptautine bendruomene įvesti standartinius dydžius. 520 x 110 ar 120 mm lentelės naudojamos Europoje bei Šiaurės ir Pietų Korėjose, 305 x 152 ar 160 mm – didžiojoje Amerikos žemyno dalyje bei keliose Persijos įlankos šalyse, o 372 x 135 mm – Australijoje ir Ramiojo vandenyno valstybėse. Aišku, vis dar yra išimčių, tačiau šie dydžiai yra pagrindiniai, į kuriuos dėmesį atkreipia automobilių gamintojai.

Iš sojų pluošto Antrojo pasaulinio karo metais gaminti numeriai. (Mr. Satterly, Wikimedia(WTFPL)

Įdomu ir tai, kad numerių ženklai buvo gaminami iš pačių įvairiausių medžiagų. JAV iš pradžių naudota keramika, kuri, nors atrodė neblogai, buvo labai trapi. Keramikinių numerių iki šių dienų išliko nedaug, nes anksčiau ar vėliau jie būdavo sudaužomi. Europoje kartais naudotos medinės plokštelės, o vėliau – paprasta skarda su ranka užrašytais numeriais. Karo metu metalą reikėjo taupyti, todėl išbandytas plastikas, kartonas ir netgi sojų plaušas. Pastaroji medžiaga, kuri buvo naudota JAV, galbūt skamba kaip prasta idėja, tačiau šie numeriai buvo stebėtinai tvirti. Dabar valstybiniai numerių ženklai gaminami iš metalo – dažniausiai aliuminio, rečiau – iš cinkuotos plieninės skardos.



Taip pat skaitykite:

Didelę ankstyvojo automobilizmo problemą buvo norima išspręsti diskus barstančiu mechanizmu;

Kodėl dalis pasaulio važinėja dešiniąja kelio puse, o dalis – kairiąja?

7 patarimai, kaip jau šiandien būti geresniu vairuotoju;

Kas išrado tuos mažus cukraus pakelius ir kaip juos teisingai atidaryti?

Kodėl skiriasi vyriški ir moteriški dviračiai?

Kodėl senieji kino projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą?

Pigiausias automobilis pasaulio istorijoje kainavo juokingai mažai, bet jūs juo nevažinėtumėte

Pigiausias automobilis pasaulio istorijoje kainavo juokingai mažai, bet jūs juo nevažinėtumėte

Indijoje gaminamas Tata Nano nekainuoja nei 3 tūkstančių eurų, o prieš keletą metų buvo dar pigesnis. Tai yra toks pigus automobilis, kad jo vardas yra gerai žinomas ir tuose kraštuose, kur jis net nėra parduodamas. Nors pigiausios komplektacijos Nano net neturi vairo stiprintuvo, o apie saugumo sistemas galima tik pasvajoti, jis vis tiek bent jau atrodo kaip automobilis. Tikrasis pigiausias visų laikų automobilis turėjo 5 ratus, 2 sėdynes ir 2 arklio galių variklį, tačiau iš esmės buvo tik lenta su ratais.

Tai – Smith Flyer automobilis, nuo 1915 metų  A.O. Smith kompanijos gamintas Milvokyje. 1919 metais šio automobilio dizainas ir gamybos teisės buvo parduotos garsiajai Briggs & Stratton kompanijai, kuri išlaikė modelio pavadinimą – nuo tada jis vadintas Briggs & Stratton Flyer. Tik šis skrajūnas į sportinį automobilį buvo panašus tik lengva konstrukcija ir dviem sėdynėmis.




Flyer turėjo medinį rėmą, kuris kartu buvo ir visas automobilio kėbulas. Tai buvo kelių lentų plokštė, sutvirtinta skersai prikaltomis lentomis. Flyer turėjo labai siaurus, labiau jau dviratį primenančius ratus su purvasaugiais ir porą labai paprastų medinių sėdynių. Priekiniai ratai buvo vairuojami, o galiniai buvo pasyvūs – jie nebuvo vairuojami ar varomi. Variklis buvo sumontuotas ant penktojo rato, kurį užvestas suko nuolat – jokio sankabos ar transmisijos mechanizmo Flyer neturėjo.

Smith Flyer buvo labai paprastas automobilis. (AlbertHerring, Wikimedia)

Daugelį senųjų automobilių šiandieniniams vairuotojams būtų sunku suvaldyti, nes valdymo mazgai yra išdėstyti labai neįprastai. Tačiau vairuoti Flyer išmoktumėte iš karto – jis turi tik vieną pedalą ir vieną rankenėlę. Kuomet variklis būdavo užvestas (ką reikėdavo atlikti rankiniu būdu, nes jokių raktelių šis automobilis neturėjo), vairuotojui telikdavo rankenėle švelniai nuleisti varomą penktajį ratą ant žemės ir automobilis imdavo riedėti. Norėdamas sustoti vairuotojas turėjo varantįjį ratą vėl pakelti.

Žmonės buvo laimingi važinėdami ir tokiu automobiliu. (Wikimedia)

Variklis ir degalų bakas buvo sumontuoti tiesiai ant to penktojo rato. Tai, beje, nebuvo naujas išradimas – dar 1910 metais tokį rato ir variklio mazgą buvo sugalvojęs anglų inžinierius Arthuras Williamas Wallas. Kuomet šia technologija susidomėjo A.O. Smith kompanija, ji iš pradžių gamino motorizuotus dviračius, kurie turėjo tokį patį papildomą ratą, kuris vėliau buvo panaudotas Flyer.

Varantis ratas su varikliu ir degalų baku buvo gale. (Alf van Beem, Wikimedia)

Briggs & Stratton tobulino Flyer variklį, kol jis pasiekė 2 arklio galias. Nedaug, tačiau to pakako, kad automobilis įsibėgėtų iki neįtikėtinų 40-48 km/h. Aišku, realiomis sąlygomis maksimalus greitis buvo artimesnis 35 km/h. Tokį Flyer  Briggs & Stratton ir gamino iki 1923 metų. Tiesa, nuo 1921 metų Flyer buvo pervadintas į Red Bug, nes dauguma automobilių buvo dažomi raudonai, tačiau tuo pačiu metu naudoti abu vardai. Kompanija 1923 metais teises į Flyer pardavė Automotive Electric Services korporacijai, kuri šiuos automobilius gamino tol, kol baigėsi turimi varikliai, o tuomet ėmė kurti elektrines versijas. Galutinai Flyer gamyba nutrūko 1928 metais, nors vėliau dar buvo pagamintos kelios replikos. Briggs & Stratton Flyer variklį dar ilgai naudojo įvairioms žoliapjovėms ir kitai smulkiai technikai varyti.

Briggs & Stratton Flyer buvo savotiškai gražus, tačiau primityvesnį automobilį būtų sunku ir įsivaizduoti (Klaus Nahr, Wikimedia(CC BY-SA 2.0).

O dabar įdomioji dalis – kiek kainavo pigiausias visų laikų automobilis? Pasak Gineso rekordų knygos, 1922 metais Briggs & Stratton Flyer kainavo 125-150 JAV dolerių. Šiandien tai prilygtų 1875-2250 doleriams arba 1643,4-1972,1 eurams. Taigi, Flyer kainavo praktiškai dvigubai pigiau nei Tata Nano kainuoja dabar, tačiau tai ir to automobilio buvo dvigubai mažiau.



Taip pat skaitykite:

Pirmasis automobilis su kėbule sumontuotais ratais;

Nežinomas, aptakus ir pamestas aptakusis Schlörwagen;

Sunkiausiai valdomas automobilis istorijoje Dymaxion;

Iš avarijų bėgančius pirmuosius vairuotojus bandyta sutramdyti metaliniais diskais;

Keisčiausios durelės, jokios bagažinės ir 470 kg svoris – toks lenkų Smyk dabar randamas tik muziejuje;

Mikrus MR-300 – kolekcionierius viliojantis Lenkijos automobilių pramonės pasididžiavimas;

Į sūrį panašus Bond Bug

Triratis mažylis Brütsch Mopetta

Nežinomas, aptakus ir pamestas – 1939-ųjų Schlörwagen aptakumu lenkia ir modernius automobilius

Nežinomas, aptakus ir pamestas – 1939-ųjų Schlörwagen aptakumu lenkia ir modernius automobilius

Šiais laikais visi automobilių gamintojai supranta, kad aerodinamika yra labai svarbi. Aptakus automobilis yra greitesnis, sunaudoja mažiau degalų, stabiliau rieda pučiant stipriam vėjui. Štai Tesla Model 3 pasižymi labai geru aerodinaminiu koeficientu 0,23 (kuo mažesnis, tuo aptakesnis yra automobilis). Dar geresnį rodiklį demonstruoja Volkswagen XL1 – jo aerodinaminis koeficientas siekia vos 0,19. Tačiau nei vienas jų neprilygsta Schlörwagen – automobiliui, kurio nebuvo.

Vokiečių inžinierius Karlas Schlöras 20 amžiaus pirmoje pusėje karštai domėjosi aerodinamika. Jam atrodė, kad tuometiniai automobiliai yra nepakankamai aptakūs, todėl sunaudoja per daug degalų. Schlöras tikėjo, kad automobilių aerodinamiką galima pagerinti turimomis priemonėmis ir žiniomis – tam tereikia pažvelgti į lėktuvų sparnus. Savo idėją jis pristatė dar 1936 metais, o jau 1939 metais Getingene įsikūrusiame Aerodinamikos tyrimų institute pristatytas įspūdingas Schlörwagen.



Schlörwagen tuo metu buvo tikrai neeilinis automobilis. Jo kėbulas buvo sukurtas iš aliuminio ir turėjo priminti lėktuvo sparno pjūvį.  Juodas, ilgas ir blizgantis automobilis buvo savotiškai gražus, net jei Schlörwagen tebuvo aerodinamikos eksperimentas.

Schlörwagen ilgis siekė 4,33 metrus, o viduje tilpo 7 keleiviai. (DLR German Aerospace Centerm Wikimedia(CC BY 2.0)

Lengvas kėbulas buvo sumontuotas ant  Mercedes 170 H bazės. Schlörwagen ilgis siekė 4,33 metrus, o atstumas tarp ašių – 2,6 metrus. Šiais laikais tai būtų nedidelis automobilis, tačiau jame tilpo net 7 žmonės. Schlörwagen plotis siekė 2,1 metrą, o kėbulo kraštai dengė automobilio ratus. Tai nebuvo vienintelis įdomus aerodinaminis sprendimas. Automobilio stiklų ir kėbulo paviršiai buvo lygūs, vengta siūlių tarp skirtingų kėbulo dalių, o visas Schlörwagen dugnas buvo visiškai lygus.

Schlörwagen schema – atkreipkite dėmesį į Mercedes 170 H rėmą ir toli gale sumontuotą variklį. (DLR German Aerospace Centerm Wikimedia(CC BY 2.0)

Schlörwagen turėjo gale sumontuotą variklį, kuris suko galinius ratus. Buvo atlikti bandymai, kuriuose Schlörwagen  lygintas su gamykliniu Mercedes 170 H, kurio pagrindu aptakusis automobilis ir buvo sukurtas. Eksperimentai parodė, kad Schlörwagen  aerodinamika pagerina viską – automobilio maksimalus greitis buvo net 20 km/h didesnis (135 km/h prieš 115), o degalų sąnaudos – 20-40 % mažesnės (8 l/100 km prieš 10-12). Tai buvo pasiekta nepaistant to, kad Schlörwagen  buvo net 250 km sunkesnis už Mercedes 170 H, tačiau juk būtent to ir tikimasi iš itin aerodinamiško automobilio.

Schlörwagen bandymai greitkelyje – automobilis pasiekė 135 km/h greitį. (DLR German Aerospace Centerm Wikimedia(CC BY 2.0)

Pats Schlöras skaičiavo, kad jo automobilio aerodinaminis koeficientas siekia 0,186 tačiau gerokai vėliau atlikti Volkswagen bandymai su modeliu parodė, kad jo aerodinaminis koeficientas yra artimesnis 0,15. Jei Schlörwagen keliais važinėtų šiandien, tai būtų pats aptakiausias automobilis rinkoje. Tačiau Schlörwagen  nėra. Niekas net nežino, kas nutiko su šiuo prototipu.

Schlörwagen variklis buvo sumontuotas toli automobilio gale. Tai šiam automobilui suteikė labai prastas valdymo charakteristikas. Dar daugiau – pučiant šoniniam vėjui jis buvo sunkiai valdomas. Netradicinis Schlörwagen  dizainas taip pat nebuvo visų sutiktas maloniai – 1939 metais Frankfurto automobilių parodoje pasirodęs Schlörwagen  lankytojų buvo palaikytas baisiu.

Schlörwagen interjeras – vairuotojo pozicija buvo automobilio viduryje. (DLR German Aerospace Centerm Wikimedia(CC BY 2.0)

Schlörwagen istorijoje, deja, pasitaikė didelė kliūtis – Antrasis pasaulinis karas. Jis sustabdė bet kokias automobilių pasaulio naujoko ambicijas. Tačiau 1942 metais buvo atliktas dar vienas įdomus eksperimentas – Schlörwagen gale sumontuotas karo trofėjumi tapęs rusiškas 130 arklio galių propelerinis variklis. Šis neblogai stūmė Schlörwagen  į priekį, jis savotiškai gąsdino ir linksmino Getingeno gyventojus.

Schlörwagen su rusišku propeleriniu varikliu. (DLR German Aerospace Centerm Wikimedia (CC BY 2.0)

Artėjant frontui Schlörwagen buvo pastatytas saugojimui. Kažkuriuo metu jo kėbulas buvo apgadintas, tačiau 1948 metais jo buvimo vieta vis dar buvo žinoma. Inžinierius Schlöras prašė britų automobilį atiduoti, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo. Vėliau Schlörwagen  vieta nebebuvo žinoma ir jis iki šiol yra dingęs. Tikėtina, kad Schlörwagen buvo sunaikintas dėl aliumininio kėbulo – tapo metalo laužu.



Taip pat skaitykite:

Pirmasis automobilis su kėbule sumontuotais ratais;

Sunkiausiai valdomas automobilis istorijoje Dymaxion;

Iš avarijų bėgančius pirmuosius vairuotojus bandyta sutramdyti metaliniais diskais;

Keisčiausios durelės, jokios bagažinės ir 470 kg svoris – toks lenkų Smyk dabar randamas tik muziejuje;

Mikrus MR-300 – kolekcionierius viliojantis Lenkijos automobilių pramonės pasididžiavimas;

Į sūrį panašus Bond Bug

Triratis mažylis Brütsch Mopetta

Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Karai vyksta dėl įvairių priežasčių. Karas – tai kraštutinis tarptautinių santykių įrankis, kurio geriau išvengti. 1932 metų pabaigoje Australijoje įvyko labai keistas karinis konfliktas, kurio nugalėtojais vis dar laikomi emu paukščiai. Kas nutiko, kad kulkosvaidžiais ginkluotos pajėgos nusprendė pulti neskraidančius paukščius ir vis tiek pralaimėjo?

Emu – tai maždaug 170 cm ūgio ir 40-55 kg svorio neskraidantys paukščiai, gyvenantys Australijos pusdykumėse. Emu, kartu su kengūromis ir koalomis, yra laikomi Australijos simboliais, tačiau šie paukščiai kamuoja ūkininkus – jie dažnai maitinasi pasėliais. Tai, aišku, ūkininkus erzina, bet ar žala tikrai tokia didelė, kad reikėtų skelbti karą?



Po Pirmojo pasaulinio karo Australijoje padaugėjo ūkininkų. Karo veteranams buvo duota žemės, kad šie galėtų prasimaitinti ir turėtų gerą pragyvenimo šaltinį. Tuo pačiu padaugėjo maisto ir kitiems Australijos gyventojams, padidėjo dirbamos žemės plotai. Viskas ėjosi neblogai, tačiau 1929 metais užklupo ekonominė krizė. Ūkininkai buvo raginami didinti kviečių auginimo apimtis – jiems netgi žadėtos subsidijos, kurių jei taip niekada ir negavo. Situacija prastėjo keletą metų, kai 1932 metų pabaigoje ūkininkai ėmė atvirai grasinti savo kviečių apskritai neparduoti.

Emu – greiti bėgikai ir stebėtinai atsargūs paukščiai. (Jimmyvandewall, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Tuo tarpu emu gyveno sau įprastą gyvenimą ir apie ekonominę krizę nežinojo. Šie paukščiai migruoja po poravimosi sezono, todėl vienu metu į Vakarų Australijos ūkiuose paplito maždaug 20 tūkstančių emu. Jie greitai susidomėjo ūkininkų vandeniu ir javais. Emu kniso žemę, naikino pasėlius ir laužė tvoras. Pro tarpus tvorose į javų laukus patekdavo triušiai ir kiti graužikai. Ūkininkai negalėjo pakęsti tokios situacijos, todėl kreipėsi į gynybos ministrą
George Pearce. Buvę kareiviai sutarė, kad į jų žemes atkeliaus apmokyti kariai su Lewis kulkosvaidžiais, o ūkininkai jiems suteiks pastogę ir padengs amunicijos kaštus.

Manote, kad žodis karas yra per daug rimtas apibūdinti šiai misijai? Galbūt, tačiau dislokuotoms Australijos pajėgoms vadovavo artilerijos majoras G.P.W. Meredithas. Prie jo prisidėjo dar pora karių, kiekvienas turėjo savo Lewis kulkosvaidį, visa komanda gavo 10 000 šovinių. Teko laukti, kol baigsis liūtys, bet lapkričio 2 dieną karas pagaliau prasidėjo.

Lewis kulkosvaidis nebuvo labai efektyvus prieš emu.

Pirmiausia vyrai pajudėjo į dabar nebeegzistuojantį Kampiono miestą, kuriame buvo pastebėti 50 emu. Kulkosvaidininkai giliau įkvėpė ir pasigirdo pirmieji Didžiojo emu karo šūviai. Tik niekas nuo jų nežuvo – paukščiai buvo per toli. Su vietinių pagalba pavyko paukščius įvilioti į pasalą, tačiau ir čia jie išsiskirstė smulkiomis grupelėmis ir sumaniai vengė šūvių. Pavyko nušauti kelis paukščius. Lapkričio 4 dieną buvo paspęsta dar viena pasala prie užtvankos, kur buvo pastebėtas 1000 emu paukščių būrys. Visgi užsikirtus kulkosvaidžiui pavyko nudobti tik 12.

Karo auka vietinio ūkininko rankose.

Vėliau emu medžiotojai pasuko į pietus, kur, kaip jiems pasakojo vietiniai, paukščiai mažiau bijo žmonių. Tačiau ir jie mikliai vengė šūvių ir didesnių laimėjimų pasiekti nepavyko. Vyrai pastebėjo, kad emu grupės turi hierarchinę struktūrą – aukščiausias lyderis stovėdavo ir žvalgydavosi, kai kiti grupės paukščiai naikino ūkininkų laukus. Emu lyderis pranešdavo apie artėjantį pavojų ir paukščiai sugebėjo išlaikyti atstumą, kuris buvo ilgesnis nei efektyvus kulkosvaidžio veikimo nuotolis.

Kariai tapo tokie desperatiški, kad kartą kulkosvaidį sumontavo ant sunkvežimio. Tai nebuvo labai efektyvu, nes sunkvežimis buvo lėtesnis už emu, o kulkosvaidininkas negalėjo šaudyti dėl stipraus kratymo. Lapkričio 8 dieną operacija buvo sustabdyta – Australijos pajėgos iššovė 2500 kulkų, bet nušovė daugiausia kelis šimtus paukščių.

Lapkričio karštyje emu tik dar labiau suįžūlėjo ir tūkstančiais puolė kulkosvaidžiais nebesaugomus ūkininkų laukus. 12 dieną operacija buvo atnaujinta. Šįkart ėjosi geriau – per pirmas dienas pavyko nudobti 40 paukščių, o vėliau – maždaug po 100 emu per savaitę. Gruodžio 10 dieną operacija ir vėl buvo sustabdyta. Karininkas Meridithas raportavo, kad buvo nudobti 986 emu paukščiai, iššauta 9860 kulkų. Statistika gerai neatrodė – 10 kulkų vienam sumedžiotam paukščiui. Tačiau Meridithas tikino, kad daug emu turėjo žūti vėliau nuo patirtų sužeidimų.

Emu karą laimėjo – jų populiacija ir toliau augo, jie ir toliau maitinosi žemdirbių pasėliais. (Chudditch, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kas laimėjo karą? Emu – tai žinome, nes ūkininkai vėl prašė pagalbos 1934, 1943 ir 1948 metais. Tik jos jau nesulaukė. Vietoj to už sumedžiotus paukščius siūlytos premijos ir vietiniai ūkininkai juos šaudė patys. Taip pat pradėtos naudoti geresnės tvoros, o emu populiacija ir toliau augo. Kažin, ar jie žino apie savo laimėtą karą, bet australai tikrai prisimena apie pralaimėtą.



Taip pat skaitykite:

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.