Pirmasis Volvo automobilis ÖV4 – kaip šis medinis kabrioletas turėjo idealiai tikti atšiauriai Švedijai?

Pirmasis Volvo automobilis ÖV4 – kaip šis medinis kabrioletas turėjo idealiai tikti atšiauriai Švedijai?

Volvo automobilis – dažnas vaizdas mūsų gatvėse. Ši markė yra gerbiama dėl patvarių, stiprių ir saugių automobilių. Šiais laikais Volvo mašinos pasižymi technologijų gausa, o ateičiai šis švedų automobilių gamintojas planuoja visų modelių elektrifikaciją. Visgi kartais įdomu pasižvalgyti ir atgal. Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip atrodė pirmasis Volvo automobilis?

Apie pirmus markių automobilius rašėme ne kartą. Siūlome prisiminti, kaip atrodė pirmasis Subaru – išvaizda abejingų nepaliekantis automobilis. O jei norite paskaityti daugiau apie Volvo – kviečiame užmesti akį į 7 faktus apie šią markę. O dabar – prie ÖV4.



Volvo vardas buvo registruotas dar 1915 metais. Jis priklausė guolių gamintojui SKF ir turėjo tapti tiesiog dar vienu prekiniu ženklu. Visgi, šios idėjos buvo atsisakyta ir Volvo pavadinimas liko pamirštas iki 1924 metų, kuomet SKF pardavimų vadybininkas Assaras Gabrielssonas ir inžinierius Gustavas Larsonas sumanė sukurti pirmą švedišką automobilį. Šis darbas užtruko. Visų pirma reikėjo įtikinti SKF vadovus, pasirūpinti reikalinga įranga, medžiagomis, apgalvoti gamybos procesą. Realus automobilio kūrimas prasidėjo tik 1926 metais, bet jau kitąmet jis išriedėjo iš gamyklos.

Lengvai atpažįstama simbolika. Tai – pirmasis Volvo automobilis. (Kotasik, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Tai buvo Volvo ÖV 4 – nedidelis atviras keturvietis automobilis. Neįprastas pavadinimas iš tiesų neblogai nusakė jo esmę – tai yra Öppen Vagn 4 cylindrar (Atviras automobilis 4 cilindrai) akronimas. Šis automobilis buvo matomas kaip tobula transporto priemonė Švedijai, kur karaliavo atšiaurios žiemos ir prasti keliai. Ir ne todėl, kad jis turėjo būti labai pravažus ar šiltas (juk net stogo neturėjo). Svarbiausia buvo tai, kad ÖV 4 variklis užsivestų net kai lauke labai šalta. Taip pat buvo svarbu, kad jis nesugestų nuo dardėjimo prastais to meto keliais. Variklį sukūrė pats Gustavas Larsonas, o štai važiuoklę ir visus jos komponentus Janas Smithas. Pastarasis inžinierius ilgus metus dirbo JAV automobilių pramonėje, tačiau visada svajojo sukurti švedišką automobilį. Kėbulo rėmas buvo gaminamas iš medžio – tais laikais tai buvo visiškai įprastas sprendimas.

Volvo ÖV 4 ant surinkimo linijos, 1927 metai.. (Pressens bild, Wikimedia)

Taigi, taip atsirado Volvo ÖV 4. Tiesa, negalima pasakyti, kad jo pasirodymas buvo sklandus. Jau ruošiantis pirmą kartą išvaryti automobilį iš gamyklos, šis netikėtai šoktelėjo atbulas, tarsi būtų įjungtas atbulinis bėgis. Greitas patikrinimas parodė, kad vairuotojas klaidos nepadarė – buvo įjungta pirma pavara. Paaiškėjo, kad galinis diferencialas buvo blogai surinktas ir jį teko perrinkti. Automobilis pagaliau buvo pristatytas 1927 metų balandžio 14 dieną – ši data dabar laikoma Volvo gimtadieniu.

Šia proga dažnai pateikiama viena Assaro Gabrielssono ir Gustavo Larsono citata:

„Automobilius vairuoja žmonės. Dėl pagrindinis mūsų Volvo gamybos principas yra ir visada išliks saugumas“

Kai atėjo laikas užregistruoti logotipą, Volvo vadovai per daug negalvojo – tiesiog užregistravo visą automobilio grotelių priekinį vaizdą. Jame jau buvo vadinamasis Marso simbolis – apskritimas su į viršų nukreipta rodykle. Šis simbolis turėjo pabrėžti švedišką geležį kaip tvirtumo simbolį. Jį ant grotelių laikė metalinė įstrižainė, kuri, nors ir buvo sumontuota tik logotipui laikyti, pati tapo Volvo simbolikos dalimi.

Švedams labiau patiko uždara Volvo ÖV 4 versija PV 4. (Peter Froese, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Švedai reiškė didelį susidomėjimą, tačiau jiems labiau patiko uždara automobilio versija, pasirodžiusi 1928 metais. Aišku, ji tiesiog geriau tiko Švedijos klimato sąlygoms. Kadangi automobilis nebuvo atviras, jis buvo pavadintas PV 4. Iš viso 1927-1929 metais Volvo pagamino 996 automobilius. Tiesa, jie buvo surenkami ne SKF patalpose, o kitoje įmonėje – AB Galco, kur dirbo Larsonas.

Gražuolis juodas Volvo ÖV 4 – nedaug šių automobilių išliko dėl medinio rėmo konstrukcijos. (Stahlkocher, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Štai kelios Volvo ÖV 4 techninės savybės:

Svoris su skysčiais – 1170 kg;
Ilgis – 2,850 m;
Kėbulo konstrukcija – medinis rėmas su plieninėmis plokštėmis, sumontuotas ant metalinės bazės;
Variklis – 4 cilindrų eilėje 1,9 l, 28 AG (21 kW);
Transmisija – mechaninė, trijų pavarų į priekį ir vienos atgal, varomi galiniai ratai;
Maksimalus greitis – 90 km/h (gamintojas rekomendavo neviršyti 60 km/h dėl ratų su mediniais stipinais).



Kiti automobilių pasaulio pirmieji:

Pirmasis Mazda automobilis net nebuvo automobilis.

Pirmasis Subaru buvo labai negražus?

Škodos vardo nenešiojęs pirmasis markės automobilis;

Pirmasis Honda pikapas.

Kodėl maro laikų gydytojai dėvėjo tokias siaubingas paukščio snapus primenančias kaukes?

Kodėl maro laikų gydytojai dėvėjo tokias siaubingas paukščio snapus primenančias kaukes?

Viduramžių Europą kamavo maras. Tai buvo siaubą nešanti liga, kurios tuometinė medicina pilnai nesuprato. Milžiniška epidemija, vadinta Juodąja mirtimi, buvo kilusi 14 amžiuje, todėl 17 amžiuje žmonės dar žinojo, kas tai yra. 17 amžiaus pradžioje buboninis maras po truputį vėl ėmė plisti, o su juo pasirodė ir šiurpius kostiumus dėvintys gydytojai. Jie pasižymėjo ilgai paltais, pirštinėmis, plačiabrylėmis skrybėlėmis ir paukščio snapus primenančiomis kaukėmis.

Nors tuomet medicina dar nesuprato, kas sukelia buboninį marą, mokslininkai iš istorijos suprato, kad tai yra kažkaip susiję su kvėpavimu. Dabar jau žinoma, kad buboninį marą sukelia bakterijos. Jos tikriausiai sukėlė didžiąją dalį senovės pandemijų, kuomet higiena tikrai nebuvo labai gera.



Per ilgą laiką, kuomet buvo pastebėta, kad gydytojai dažnai patys suserga maru, buvo nuspręsta, kad liga yra įkvepiama. Aišku, tuomet 16-17 amžiuje apie bakterijas nebuvo žinoma. Mikroorganizmai tuomet dar nebuvo atrasti ir tiriami. Todėl kažkas kažkuriuo metu nusprendė, kad marą sukelia kvapas. Tokia išvada padaryta dėl specifinį kvapą keliančių ligonių. Nuspręsta, kad tie, kurie užuodžia šį kvapą, ir suserga. Kuomet 1665-1666 metais Londoną siaubė maras žmonės buvo raginami buteliukuose kaupti ir uostyti bezdalus.

Maro gydytojai buvo matomi kaip mirties pranašai. (Paul Fürst, Wikimedia)

Manoma, kad maro gydytojo kostiumą sukūrė prancūzų medikas Charlesas de Lorme. Idėją jis nusižiūrėjo nuo kareivių šarvų, kurie saugojo vyrus nuo priešo kirčių kartais ir ietimis. de Lorme suprato, kad ir gydytojai turi būti uždengti nuo galvos iki kojų pirštų, kad efektyviai apsisaugotų nuo ligos. Kostiumas susidėjo ir odinių kelnių bei batų, ilgo, žemę siekiančio odinio palto su gobtuvu, plačiabrybės skrybėlės, pirštinių ir paukščio snapą primenančios kaukės, kuri idealiu atveju taip pat turėjo būti odinė. Visa kostiumo oda turėjo būti gerai išvaškuota, o paltas turėjo gerai uždengti gydytojo kaklą. Nebuvo įmanoma pamatyti taip apsitaisiusio mediko odos – toks buvo tikslas.

Tačiau, aišku, kaukė atliko kiek kitokią paskirtį. Ilgas snapas būdavo pripildomas stiprų kvapą turinčiais augalais, dažniausiai levandomis. Jo apačioje buvo tik dvi nedidelės angos kvėpavimui. Per jas patenkantis oras būdavo prisotinamas gėlių kvapo, kuris, kaip tada buvo manoma, turėjo apsaugoti nuo ligos. Tokie kostiumai naudoti Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje, Italijos miestuose. Žmonėms taip apsitaisę gydytojai kėlė šiurpą – jie tarsi parodė, kad mirtis yra visai čia pat. Dėl to šie kostiumai vėliau buvo naudojami operose ir vaidinimuose.

Išlikusi 17 amžiaus maro gydytojo kaukė. (Anagoria, Wikimedia (CC BY 3.0)

Nors tai pasirodys kiek netikėta, maro gydytojų apsauga iš tiesų padėdavo. Būdami taip stipriai prisidengę jie mažiau kontaktuodavo su ligoniais, o žiedlapių pripildytas snapas veikė kaip filtras. Dėl to tokie kostiumai ir buvo naudojami taip plačiai – pastebėta, kad su jais dirbantys medikai miršta kur kas rečiau. Visgi, net ir tuomet jau buvo suvokiama, kad gydytojas gali pats netyčia skleisti ligą. Todėl jo sutartyje būdavo nurodoma, kad maro gydytojas gali gydyti tik maru sergančius žmones ir jokių kitų ligonių. Baigęs savo darbą mieste jis taip pat kurį laiką turi pagyventi karantine – kur nors atsiskyręs nuo kitų žmonių, kol įsitikins, kad nesusirgs maru.



Taip pat skaitykite:

Kas iš tiesų nutinka žmogui, kai jį nutrenkia žaibas?

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai;

Ką paskutiniais savo gyvenimo metais veikė seniausias pasaulio žmogus?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

Saldi mirtis – melasos potvynis, kuris nusinešė 21 gyvybę.

Saldi mirtis – melasos potvynis, kuris nusinešė 21 gyvybę ir sužeidė dar 150 žmonių

Saldi mirtis – melasos potvynis, kuris nusinešė 21 gyvybę ir sužeidė dar 150 žmonių

Reikalavimai saugumui kuriami tikrai ne be reikalo. Šiais laikais statiniai yra tikrinami, kad būtų tvirti ir tinkamai atliktų savo funkciją. Nelaimių vis tiek pasitaiko, tačiau aplaidumo vis mažėja būtent dėl griežtų reikalavimų. Štai 1919 metų sausio 15 dieną Bostone, JAV, įvyko didžiulis melasos potvynis, nusinešęs 21 gyvybę. Bet kodėl tai įvyko? Ir kaip po to reikėjo išvalyti teritoriją?

Nežinantiems – melasa yra šalutinis cukraus gamybos produktas, dažnai naudojamas maistui gaminti. Melasa yra ir garsiojo Vorčesterio padažo sudedamoji dalis, taip pat yra naudojama visoje eilėje gėrimų. Tai – tiršta, klampi ruda masė, į kurią pasinerti tikrai nenorėtume.



Purity Distilling Company ir melasos gamino etanolį. Didelė melasos saugykla stovėjo Bostone prie Keany aikštės. 15 metrų aukščio ir 27 metrų skersmens saugykloje tuo metu buvo 8,7 milijonai litrų melasos. Tačiau pati plieninė saugykla turėjo problemų.

Nelaimingoji melasos saugykla – ji buvo nudažyta rudai, maskuojant pro plyšius tekančią masę.

Ji buvo pastatyta tik prieš kelerius metus ir niekada nebuvo deramai išbandyta. Nors jau tuomet buvo priimta, kad tokie statiniai turi būti testuojami prieš darbą, bandymai su vandeniu nebuvo atlikti. Niekas netikrino plieninių lakštų siūlių ir neieškojo nutekėjimų. Rezultatas – vos pastačius šią vertikalią cisterną per siūles ėmė varvėti melasa. Vietiniai gyventojai ją rinko ir nešė namo, bet kompanijai nepatiko ne prarandama žaliava, o naujo statinio vaizdas – jis atrodė purvinas. Todėl problema buvo išspręsta paprastai – saugykla buvo nudažyta rudai.

Iki nelaimės saugykla buvo pripildyta vos 8 kartus, todėl net ir praktiškai ji niekada nebuvo išbandyta. Lemtingą 1919-ųjų sausio 15 dieną temperatūra lauke pakilo iki -4 laipsnių šalčio. Fermentuojama melasa išskiria nemažai anglies dvideginio, todėl viduje kilo slėgis. Pakilusi temperatūra jį dar labiau didino. Galiausiai įvyko katastrofa – saugykla sugriuvo maždaug 12:30, kai aikštėje buvo nemažai žmonių.

Per aikštę 56 km/h greičiu nusirito 8 metrų aukščio banga. Melasa ritosi su tokia jėga, kad nuo pamatų buvo nustumti keli pastatai, stipriai apgadinta iškelto geležinkelio konstrukcija. Keli kvartalai buvo užtvindyti 60-90 cm gylio melasa. Lipni masė, kuri buvo gana skysta saugykloje, išplitusi tokiame plote atvėso ir kietėjo.

Didžiojo Bostono melasos potvynio nelaimės vieta – matyti sugriauti pastatai, nuolaužos ir įlanka, į kurią lipni masė vėliau ir buvo nuplauta.

Žmonės matė kaip tamsioje masėje klimpsta žirgai ir šunys. Ji nebuvo labai gili, bet įstrigę gyvūnai negalėjo atsikelti. Žmonės buvo nunešti melasos bangos, kuri juos mėtė į pastatus ir traiškė. Nemažai jų tiesiog užduso po lipnia mase, o juos išgelbėti trukdė vėstančios melasos klampumas. Žuvo 21 žmogus dar 150 buvo sužeisti. Kosulys nuo saldžių garų tapo įprastu tos Bostono dalies garso takeliu.

Apgriauta iškelto geležinkelio konstrukcija – banga per miestą keliavo su didžiule jėga.

Prie gelbėjimo ir žuvusiųjų ištraukimo prisidėjo Bostono policija, JAV karinės pajėgos, Raudonasis Kryžius ir daugybė savanorių. Brisdami per atvėsusią melasą žmonės sunkiai skynėsi kelią prie įstrigusių kūnų ir gyvųjų. Netoli įvykio vietos buvo pastatyta laikina lauko ligoninė, gydytojai dirbo ištisą parą. Po keturių dienų operacija buvo nutraukta ir prasidėjo valymo darbai. Dauguma žuvusiųjų buvo taip storai padengti stingstančia melasa, kad juos buvo sunku atpažinti.

Gelbėjimo operacijai trukdė pati melasa, kuri buvo lipni ir tiršta.

Melasa sūriu jūros vandeniu buvo plaunama tiesiai į vandenyną. Ieškant geresnių išeičių naudotas ir smėlis, kuris turėjo melasą sugerti. Pagrindinę įvykio teritoriją valė 300 žmonių, tačiau darbai vis tiek užtruko kelias savaites. Į įlanką nuplauta melasa vandenį nudažė rudai – tai buvo matyti iki pat vasaros. Bet bėdos nesibaigė kelias savaites – prie valymo darbų prisidėję žmonės, gelbėtojai ir smalsuoliai savo batais netyčia išnešiojo lipnią masę po visą Bostoną. Buvo sako, kad visas miestas po nelaimės buvo lipnus ištisus metus.



Taip pat skaitykite:

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai

Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai

Laivais sunku nesižavėti. Daug rašome apie lėktuvus, kurie daugeliui kelia susižavėjimą, tačiau laivai yra ne ką mažiau įdomūs. Juos žmonės vienos kelionės metu praleidžia tiek daug laiko, kad pats laivas tampa savo istorijos veikėju. Juk net vardai jiems suteikiami. Tačiau ne visų laivų istorijos baigiasi vienodai – kartais net neaišku, kur jie dingsta.

1914 metais Geteborge Švedijoje į pasaulį buvo paleistas naujas 70 metrų ilgio garlaivis Ångermanelfven. Gražiu šį laivą buvo sunku pavadinti, tačiau tais laikais jis buvo tikras darbinis arklys, su prekėmis kursavęs tarp Hamburgo ir Švedijos uostų. Aišku, jau visai netrukus po Ångermanelfven gimimo prasidėjo Pirmasis Pasaulini karas, gerokai pakoregavęs ir šio laivo gyvenimo planą.



Karo metu Ångermanelfven vis dar plukdė krovinius, tačiau vos jam pasibaigus jis buvo perduotas Jungtinei Karalystei, kaip kompensacija už karo metu patirtus laivybos nuostolius. 1921 metais Ångermanelfven pateko į Kanados Hudson’s Bay Company rankas ir buvo pervadintas į Baychimo. Atnaujintas laivas buvo įkurdintas Škotijoje, Ardrosane, ir per kelerius metus įvykdė 9 sėkmingas keliones palei šiaurinę Kanados pakrantę. Baychimo gabeno kailius, kurie tais laikais buvo labai brangūs ir verti gana pavojingų kelionių šiaurės Atlante. 1928 metais laivas užplaukė ant seklumos netoli Aliaskos, bet greitai buvo išgelbėtas ir darbavosi toliau iki lemtingų 1931 metų.

1931 metų spalio 1 dieną Baychimo įstrigo poliariniame lede. Įgula pabandė išlaisvinti laivą, tačiau nusprendė verčiau gelbėtis ir pėsčiomis nužingsniavo iki Utkiagviko miesto Aliaskoje, kur dvi dienas slėpėsi nuo šalčio. Per tą laiką Baychimo iškrėtė pokštą – išsilaisvino ir nudreifavo tolyn. Visgi, be įgulos gyvenęs laivas toli pasprukti negalėjo ir buvo sučiuptas, žmonės sulipo atgal ir norėjo tęsti kelionę, bet spalio 8 dieną laivas ir vėl įstrigo. Laivo savininkė atsiuntė gelbėjimo orlaivį ir į krantą parskraidino 22 įgulos narius. 12 liko su Baychimo ir ketino išlaukti visą žiemą – laivo juk negalima palikti. Tačiau dėl saugumo netoli Baychimo buvo pastatytas medinis būstas, kuriame ir glaudėsi kapitonas su bendražygiais. Lapkričio 24 dieną pakilo pūga, o po jos Baychimo jau nebebuvo matyti.

Lede įstrigęs SS Baychimo 1931 metais. (Aldus Books London, Wikimedia)

Kapitonas nusprendė, kad laivas nuskendo, tačiau vos po kelių dienų inuitų medžiotojas atskleidė, kad Baychimo matė maždaug 75 km nuo tos vietos, kur jis anksčiau buvo įstrigęs. Įgula užsispyrusiai sekė laivą, kol galiausiai jį surado. Ledas ir pūga jį stipriai apgadino, o ir ankstesnių incidentų randai vėl buvo ryškūs. Buvo nuspręsta, kad gelbėti laivo nebėra prasmės, todėl iš jo buvo pašalinta viskas, kas turėjo vertės. Baychimo buvo apleistas, tikintis, kad tai yra paskutinė jo žiema. Priminsime, kad tai – 1931 metų įvykiai.

Baychimo atsisakę nuskęsti ir po kelių mėnesių buvo pastebėtas ramiai dreifuojantis į rytus. Kovą laivą pastebėjęs keliautojas stebėjosi gera Baychimo būkle – net neatrodė, kad jam gresia nuskendimas. Baychimo ramiai tęsė savo kelionę be žmonių, kai 1932 metų rugpjūčio mėnesį laive išsilaipino 20 vyrų. Jie galvojo apie laivo pardavimą į metalo laužą, bet juk jis vis dar turėjo savininką. Hudson’s Bay Company 1933 metų rugpjūtį išgirdo apie tai, kad Baychimo vis dar nenuskendo, tačiau tuomet laivas buvo per toli, kad jį būtų galima parplukdyti ir deramai nurašyti.

Baychimo gyveno ne be reikalo. 1933 metų kovą laive išsilaipino grupė Aliaskos čiabuvių, kurie Baychimo net 10 dienų slėpėsi nuo pūgos. Galima sakyti, laivas juos išgelbėjo. Paskutinį kartą žmogus ant Baychimo denio stovėjo 1939 metais, kai kapitonas Hughas Polsonas norėjo nutempti laivą į metalo laužą. Po to skirtingi žmonės dar bandė pagauti Baychimo, bet laivas taip ir plaukiojo vienas. Paskutinį kartą jis buvo pastebėtas įšalęs į ledą 1969 metais. Visus 38 metus, kol buvo apleistas Baychimo sukiojosi palei Aliaskos ir Kanados krantus. Bet jas jam nutiko po to?

Kur dabar yra Baychimo? Niekas nežino. Spėjama, kad ledas galiausiai padarė pakankamai didelius pažeidimus ir Baychimo nuskendo. Tačiau tiksli vieta ir laikas iki šiol nėra žinomi. 2006 metais Aliaskos valdžia pradėjo plataus masto tyrimą, kad Baychimo būtų surastas, tačiau to padaryti taip ir nepavyko. Yra spėjančių, kad Baychimo gali dreifuoti iki šiol, tačiau tai, kad jis nebuvo pastebėtas beveik 50 metų, leidžia spėti, kad jis jau nebeplaukioja. Ir tai yra gana liūdna laivo istorijos pabaiga.



Taip pat skaitykite:

Kas nutinka, kai kruiziniame laive miršta žmogus?

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

10 faktų apie kruizinius laivus, kurių galbūt nežinojote;

Jei nebūtų nuskendęs, ar Titanikas plaukiotų ir šiandien? 

Kiek automobilių telpa didžiuliame vandenynų autovežyje?

Kodėl laivai po vandeniu turi apvalią atsikišusią nosį?

10 įdomių faktų apie ledus, kurių galbūt nežinojote: kas ledus išrado, kaip su jais susiję banginiai ir šokoladiniai ar vaniliniai atsirado pirmiau?

10 įdomių faktų apie ledus, kurių galbūt nežinojote: kas ledus išrado, kaip su jais susiję banginiai ir šokoladiniai ar vaniliniai atsirado pirmiau?

Dabar – vasara, o vasara yra neatskiriama nuo ledų. Šis šaltas desertas atgaivina karščiausią dieną ir gerina nuotaiką. Ledais gardžiuojamės beveik kasdien, kiekvienas turi savo mėgstamiausią skonį. Bet ką apie ledus žinome? Šį vakarą pristatome 10 įdomių faktų apie ledus, kurių galbūt nežinojote.

Įdomių faktų dešimtukus Nodum publikuoja kiekvieną pirmadienį. Štai praeitą savaitę siūlėme paskaityti apie Islandiją. Tai – puiki kryptis jūsų kitoms atostogoms, todėl siūlome paskaityti tą straipsnį. Na, o dabar – apie ledus.



Ledams – tūkstančiai metų. Senovės Graikijoje dar prieš 2500 metų buvo valgomas sniegas, sumaišytas su medumi ir vaisiais. Kiek vėliau Persijoje atsirado panašus desertas, tik medų keitė šafranas ir rožių vanduo. Maždaug 200 metų prieš mūsų erą Kinijoje jau gamintas šaldyto pieno ir ryžių desertas, primenantis šiuolaikinius ledus. 16-ame jau mūsų eros amžiuje indai gamino kulfį – tradicinius indiškus ledus. O 1668 metais užrašytas pirmasis ledų receptas.

Štai tokiuose pastatuose Irane kadaise buvo laikomi šalti produktai. (Pastaitaken, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Ledai ne visada buvo populiarūs. 19 amžiaus pabaigoje ledai po truputį ėmė populiarėti tarp vidurinės klasės europiečių, tačiau tikrasis populiarumas nebuvo pasiektas iki 20 amžiaus vidurio. Kodėl? Nes būtent tuomet šaldytuvai tapo pigūs ir prieinami visiems. Maždaug tuo metu šaldytuvas tapo įprasta kiekvienų namų dalimi, paplito ledainės ir ledų gamyklos, imta eksperimentuoti su skoniais.

Ledai ypač paplito 20 amžiaus viduryje. ( U.S. National Archives and Records Administration, Wikimedia)

Ledai vafliniame puodelyje paplito visai atsitiktinai. Ledams nereikia nevalgomo indelio – jei laimingi sėdi vafliniuose puodeliuose ir rageliuose. Tačiau taip buvo ne visada. Ledai su vafliais ėmė draugauti tik 19 amžiaus pabaigoje, o ypač paplito 1904 metų Pasaulinės parodos metu, kuomet vienas ledų pardavėjas pritrūko kartoninių indelių, o šalia buvusiam vaflių kioskui prastai ėjosi prekyba.

Ledai vafliniame ragelyje paplito tik pritrūkus kartoninių puodelių. (Alexander Baranov, Wikimedia (CC BY 2.0)

Pirmasis ledų receptas – su banginių vėmalais. Pirmasis ledų receptas buvo išspausdintas 1668 metais. Jo turinys – stebina, nes ledams skonio raginama suteikti ambra. Jūs tikriausiai net nežinote, kas yra ambra, nes mūsų kraštuose ši keista medžiaga sutinkama retai. Tai – jūros žinduolių virškinamajame trakte susidarančios sankaupos. Ambra yra degi, ji dažnai randama plūduriuojanti jūroje ar išmesta ant kranto. Įprastai ji naudota kvepalams, rečiau – maistui.

Ambra (banginio vėmalai) naudoti skaninti ledus. (Peter Kaminski, Wikimedia (CC BY 2.0)

Kas pirmiau – šokoladiniai ar vaniliniai ledai? Kadangi vaniliniai ledai tapo ne vieno kito skonio pagrindu, įprasta manyti, kad būtent vaniliniai ledai buvo pirmieji. Tačiau tai nėra tiesa – pirmiau atsirado šokoladiniai ledai. Dar prieš tai – vaisiniai ir medaus ledai. Vaniliniai ledai dabar yra populiariausi.




Kanadiečiai turi keistą požiūrį į ledus. Ledai populiariausi tropinio klimato šalyse, ypač Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje. Visame pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, daugiau ledų suvalgoma vasarą, kai lauke labai šalta. Išskyrus Kanadą – čia daugiau ledų suvalgoma žiemą, kai spigina stiprus šaltis.

Ledų kioskas Kanadoje – jis darbuojasi ištisus metus. (Rick Harris, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Ledai turi ir sveikatos privalumų. Ledai, kaip ir kiti desertai, aišku, nėra sveikas maistas. Juose daug cukraus, saldiklių, kitų priedų, kurie gali būti žalingi žmogaus organizmui. Tačiau leduose taip pat yra nemažai kalcio, jie padeda apsisaugoti nuo perkaitimo ir suteikia energijos. Ledai taip pat gali nuraminti sudirgusią gerklę ir suteikti žvalumo.

Morkų ledai. (Joy, Wikimedia (CC BY 2.0)

Ledai ant pagaliuko buvo išrasti dėl patogumo. Nemažai ledų rūšių ilgą laiką buvo pardavinėjami nedideliuose kartoniniuose indeliuose, net po to, kai ėmė plisti vafliniai puodeliai. Tai reiškė, kad norint pasigardžiuoti ledais, reikalingos abi rankos. Todėl 1923 metais užpatentuoti šaldytų sulčių ledai ant pagaliuko, o po kelių savaičių – ir šokoladu dengti vaniliniai ledai ant pagaliuko.

Tokius ledus galima valgyti ir nepasitelkus abiejų rankų. (Santeri Viinamäki, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Minkšti ledai kadaise kėlė riziką sveikatai. Minkšti ledai, kokie yra pardavinėjami įvairiose mugėse tiesiai iš aparatų, yra labai populiarūs visame pasaulyje. Jie yra purūs, jų skonis lengviau atsiskleidžia burnoje. Visgi, anksčiau minkštuose leduose buvo žalių kiaušinių. Tai, žinoma, nebuvo pati geriausia idėja ir nemažai žmonių susirgo. Dabar produktai atrenkami atsakingiau ir ledai yra visiškai saugūs.

Minkšti ledai greičiau tirpsta, tačiau dėl to jų skonis greičiau atsiskleidžia. (Famartin, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Pigesni ledai yra lengvesni. Pirkdami pigesnius ledus jūs dažnai perkate mažiau ledų. Į ledus pučiamas oras, taip jie tampa puresni, juos lengviau valgyti ką tik ištrauktus iš šaldiklio. Kartu taip indeliui užpildyti reikia mažiau ledų. Būtent todėl pigiausi ledai yra minkštesni, o ant pakuotės rašomas ne svoris, o tūris.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie Islandiją;

10 įdomių faktų apie orus;

10 įdomių faktų apie kates;

10 įdomių faktų apie šunis;

10 įdomių faktų apie Formula Junior ;

10 įdomių faktų apie medžius;

10 įdomių faktų apie arklius;

10 įdomių faktų apie kruizinius laivus;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie traukinius;

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.