Daugelis nori ne tokio pažadinimo iš pokaičio miego – pirmasis patvirtintas meteorito smūgis žmogui

Daugelis nori ne tokio pažadinimo iš pokaičio miego – pirmasis patvirtintas meteorito smūgis žmogui

1954 metų lapkričio 30 dieną įvyko kai kas labai įdomaus, pavojingo ir netikėto – į Žemę nukrito nemažas meteoritas, dar mūsų planetos atmosferoje suskilęs į kelis didelius gabalus. Tačiau nors ir pats meteoritas nebuvo kažkuo ypatingas, visiško atsitiktinumo dėka jis pateko į istorijos knygas – tai pirmasis patvirtintas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų ir jį sužalojo.

Tądien popiet trijų valstijų žmonės danguje išvydo įspūdingą vaizdą – pailgą žybsnį, kuris šviesiame danguje atrodė kaip sprogimas. Kai kurie liudininkai taip tą įvykį ir apibūdino – kaip didžiulį sprogimą, kuris buvo ne tik matomas, bet ir girdimas. Buvo galima įžiūrėti, kad meteoritas dar Žemės atmosferoje suskilo bent į tris dideles dalis, tačiau niekas iš liudininkų nė neįtarė, kad vienas iš šių fragmentų kažką sužalos.



Tuo tarpu Ann Elizabeth Fowler Hodges, 34 metų moteris, sau saldžiai snaudė namuose Oak Grove miestelyje. Tikriausiai taip ir būtų pramiegojusi visą popietę ant sofos, tačiau pro stogą prasimušęs maždaug greipfruto dydžio meteoritas atsitrenkė į didelį radijo aparatą, atšoko ir rėžėsi Hodges į šoną. 3,86 kg sveriantis akmuo paliko didelę mėlynę, tačiau kartu Hodges bent trumpam pastatė priešais viso pasaulio akis – tai juk buvo neeilinis įvykis.

Nors rimtesnių sužalojimų nebuvo, beveik 4 kg svėręs akmuo paliko didelę mėlynę.

Žiniasklaida plačiai aprašė meteorito smūgį, iš karto buvo paskelbta, kad tai pirmasis toks atvejis žinomoje istorijoje. Tortonoje, Italijoje, yra 1677 metais rašytas rankraštis, pasakojantis apie panašų nutikimą, kuomet meteoritas užmušo milanietį vienuolį. Tačiau, aišku, šio įvykio patvirtinti neįmanoma ir yra didelė tikimybė, kad dalis istorijos buvo pagražinta ar sukurta religiniais tikslais.

Dr. Johnas Hallas iš Alabamos Universiteto su garsiuoju Hodges meteoritu (Alabamos Universiteto nuotrauka)

Tuo tarpu Hodges meteoritas buvo iš karto konfiskuotas policijos ir perduotas JAV karinėms oro pajėgoms ištirti. Juo norėjo tiek pati Hodges su vyru, tiek namo, kuriame garsusis įvykis ir nutiko, savininkas. JAV institucijos meteorito per daug nenorėjo ir neketino už jį mokėti, o teisiškai jis priklausė žemės savininkui. Hodges nenusileido ir labai norėjo turėti meteoritą, kuris ją sužalojo, bet jo norėjo ir namo savininkas.

Kodėl buvo pešamasi dėl šio kosminio akmens? Kolekcionieriai už jį jau siūlė 5000 JAV dolerių. Visgi, Hodges sumokėjo namo savininkui 500 dolerių ir meteoritas atiteko jai.

Per visą šį laiką žiniasklaidos dėmesys atslūgo, meteorito kaina susitraukė, o ir visuomenės spaudimas padarė savo – 1956 metais Hodges paaukojo savo meteoritą Alabamos gamtos istorijos muziejui. Daugelis sveikino jos tokį poelgį, tačiau buvo ir tokių, kurie negalėjo to suprasti. Juk kitas to paties meteorito gabalas, rastas kitą dieną po nukritimo, buvo parduotas už tokią sumą, kad meteoritą suradęs Julius McKinney nusipirko namą ir automobilį.

Kažkur turėtų būti ir trečioji meteorito dalis, tačiau ji taip niekada ir nebuvo surasta. Hodges pateko į istoriją kaip pirmasis žinomas žmogus, nukentėjęs nuo meteorito smūgio. 1992 metais mažas, vos 3 gramus svėręs meteorito fragmentas atsitrenkė į berniuką Ugandoje, tačiau nesužeidė – meteoritas buvo per lengvas, o jo kritimą sulėtino medžiai.

Beje, Hodges gyvenimą meteorito smūgis paveikė neigiamai. Užklupęs ir staiga dingęs dėmesys paveikė jos psichinę sveikatą. Kurį laiką viskas buvo gerai, tačiau galiausiai jai pakriko nervai ir jos vyras ją paliko. Hodges mirė vieną slaugos namuose 1972 metais.


Parazitiniai lėktuvai ir dronai – JAV iš istorijos mokosi kurti skraidančius lėktuvnešius (Video)

Parazitiniai lėktuvai ir dronai – JAV iš istorijos mokosi kurti skraidančius lėktuvnešius (Video)

Įsivaizduokite kitokį lėktuvnešį – tokį, kuris ne plaukia, o skraido. Didelis pamažu oru keliaujantis aerodromas, galintis ilgą laiką išsilaikyti ore nenusileisdamas. Tai – ne fantazija, o istorinis prototipas. Bei, kad ir kaip keistai tai skambėtų, ateitis.

Norint užtikrinti prekių pristatymo bepiločiais orlaiviais ateitį, reikės kurti bazes, kuriose šie orlaiviai būtų įkraunami ir prižiūrimi. Amazon ir kai kurios kitos kompanijos jau kuria tokių avilių brėžinius, tačiau nieko naujo po Saule nėra. Anksčiau panašiu principu buvo išbandytas ir didžiulis dirižablis.



Danielis W. Harriganas 1932 metų gegužę priartėjo prie SS Akron dirižablio iš apačios. Lėtai skrendantis biplanas sklandžiai priskrido prie iš dirižablio korpuso nuleistos sijos ir prie jos prikabino ant viršutinio sparno pritaisytą kablį. Tuomet dirižablis biplaną su vis dar užkurti varikliu įsikėlė į save. Po kiek laiko Akron prarijo ir dar vieną lėktuvą, taip įrodydamas savo potencialą tapti skraidančia oro pajėgų baze.

XF9C-1 biplanas kabinasi prie USS Akron (USN, Wikimedia)

Akron galėjo slėptis net keturi žvalgybiniai lėktuvai. Jie galėjo būti paleisti iš dirižablio ir į jį saugiai sugrįžti. Pats mechanizmas ir procedūra geromis oro sąlygomis veikė be priekaištų – užkabinti kablius galėjo ir ne patys talentingiausi pilotai. Tačiau šiai idėja tuomet buvo lempa žlugti, nes jau kitais metais USS Akron sudužo Atlanto vandenyne. Visgi, tokia idėja gali sugrįžti, bet šįkart dideliame orlaivyje slėptųsi ne lėktuvai, o dronai.

USS Akron paleidžia N2Y biplaną. (USN, Wikimedia)

Koks nors krovininis lėktuvas, pavyzdžiui, C-130 Hercules, į nurodytą vietą pristatytų visą dronų spiečių. Šie bepiločiai orlaiviai bendrautų tarpusavyje ir vykdytų žvalgybines ar kovines užduotis, o vėliau sugrįžtų į savo skraidančią bazę. Jau vien savo skaičiumi jie galėtų apgauti priešą ir jį galutinai supainioti savo manevrais. Priešlėktuvinė gynyba daugeliu atvejų būtų bejėgė prieš gausų mažų dronų spiečių.

Iš lėktuvo paleisti dronai koordinuotų veiksmus tarpusavyje, o po valandos saugiai sugrįžtų į motininį orlaivį. (DARPA)

Šie dronai, dabar vadinami Gremlinais, būtų maži, svertų maždaug 226-452 kg. Jie gabentų vos 27 kg krovinį – amuniciją, ginklus arba įvairius jutiklius ir kameras. Numatomas skrydžio nuotolis – daugiau nei 480 kilometrų. Gremlinai apie valandą vykdytų savo misiją, o tada sugrįžtų į C-130 orlaivį. Jis, beje, tam puikiai tinka, nes yra didelis – jame tilptų 16 Gremlinų. Į kitą misiją jie galėtų skristi jau po 24 valandų.

Mokomasis filmukas apie iš B-29 paleidžiamo McDonnell XF-85 Goblin

Grįžtant prie istorijos, būta ir daugiau bandymų su skraidančiais lėktuvnešiais. B-29 ir B-36 bombonešiai taip pat kadaise į savo fiuzeliažus priėmė McDonnell XF-85 Goblin ir Republic F-84 Thunderjet naikintuvus. Sėkmingi bandymai buvo atlikti dar 1948 ir 1952 metais. Nors eksperimentai buvo sėkmingi, prikabinti naikintuvą prie bombonešio ir vėliau jį sėkmingai paleisti nebuvo taip lengva. Didieji orlaiviai po savęs palieka stiprius sūkurius, kurie visaip blaškė mažesnius naikintuvus. Todėl ir Gremlinai tam turės būti pasiruošę.




Gremlinai galėtų patys sugrįžti į bombonešį, tačiau ar jų kompiuteriai galės išmokti susidoroti su agresyviomis oro masėmis? Kitas variantas – dronai būtų pagaunami tinklu, o tada įtraukiami į lėktuvą. Kad ir kaip ten bebūtų, kompanijoms, šiuo metu kuriančioms parazitinius dronus, teks pasistengti. Daugiau turėtume pamatyti 2018 metais, kuomet bus parodyti pirmieji konceptiniai modeliai.

Blériot XI – seniausias tebeskraidantis lėktuvas pasaulyje

Blériot XI – seniausias tebeskraidantis lėktuvas pasaulyje

Aviacijos istorijos pradžioje rastume kelis labai svarbius lėktuvus. Wright’ų Flyer, Santos-Dumont’o 14-bis ir dar daugybė kitų orlaivių pastūmėjo lėktuvų vystymąsi link technologijų, kurias turime šiandien. Visgi, skraidančių šių lėktuvų egzempliorių jau nebėra – dangų raižo tik gerai pagamintos jų replikos. Patys seniausi vis dar skraidantys lėktuvai tai pora prancūziškų Blériot XI. Ir, jei domitės aviacija, jums būtina žinoti kelis Blériot XI  pasiekimus.

Be jokios abejonės, lėktuvų istorijos pradžia buvo labai įspūdinga ir intriguojanti. Tačiau technologiniu požiūriu šie lėktuvai buvo nepraktiški. Greičiausias 1905 metų lėktuvas išvystė vos didesnį nei 60 km/h greitį. Visgi, vienas monoplanas, pakilęs 1909-ųjų sausio 23 įrodė, kad net ir tuometinėmis technologijomis galima išvystyti pakankamai didelį greitį. Tai, žinoma, – prancūziškas Blériot XI .



Blériot XI  iš karto tapo greičiausiu lėktuvu pasaulyje. Aišku, be didelės konkurencijos šis titulas reiškia nedaug. Rugpjūtį lėktuvas jau išvystė 76,99 km/h greitį, o 1910 metų spalį jau viršijo 109 km/h. Visgi, šį lėktuvą išgarsino ne greitis – ir kiti orlaiviai tuo metu jau nebebuvo tokie lėti – o skrydis per Lamanšo sąsiaurį.

Blériot XI kadaise buvo greičiausias lėktuvas pasaulyje. (J.Klank, Wikimedia(CC BY 3.0)

1909 metų liepą The Daily Express laikraštis pasipuošė skambia antrašte – „Britanija nebėra sala“. Straipsnyje buvo nušviečiamas ypatingas žygdarbis – Blériot XI skrydis per Lamanšo sąsiaurį. Tai buvo varžybos 1000 svarų sterlingų laimėti. Pats Louis Blériot, lėktuvo kūrėjas, liepos 25 dieną pakilo iš Kalės.  Pilotas vadovavosi tik tuo, ką mato, nes su savimi neturėjo kompaso. Visgi, jis sėkmingai nusigavo iki Anglijos krantų, kur, pakilus vėjui, šiurkščiai nusileido, sulaužydamas važiuoklę ir propelerį. Pats Blériot buvo nesužeistas. Skrydis truko vos daugiau nei 36 minutes ir iš karto išgarsino lėktuvą – pasipylė užsakymai įsigyti Blériot XI. Lamanšą įveikęs lėktuvas buvo suremontuotas, tačiau niekada nebeskraidė. Iš pradžių buvo demonstruojamas įvairiose vietose, o galiausiai nugulė vieno muziejaus ekspozicijoje.

Blériot XI virš Lamanšo sąsiaurio 1909 metais.
(Bain News Service, publisher , Wikimedia)

Sėkmingas skrydis paskatino pardavimus – jau rugsėjį užsakymų skaičius viršijo 100 orlaivių. Blériot XI buvo daugiausiai naudojamas pilotų mokymui ar įvairioms lenktynėms, tačiau net kelios šalys matė šio lėktuvo potencialą karyboje. Iš tikrųjų, Blériot XI 1911 metais tapo pirmuoju kovinėje užduotyje panaudotu lėktuvu, kuomet Italija panaudojo šį lėktuvą turkų stovyklai Libijoje bombarduoti. Ir vėliau Blériot XI buvo naudojamas žvalgybos operacijose ar kaip nedidelis bombonešis, galintis gabenti 25 kg svorį.

Seniausias skraidantis lėktuvas pasaulyje

Nors atrodo, kaip trapus senas lėktuvas, Blériot XI yra atlikęs ir keletą kilpų. Adolphe Pégoud, pilotas išgarsėjęs kaip akrobatinių pasirodymų pradininkas, pirmasis įrodė, kad Blériot XI sparnai gali atlaikyti kilpos apkrovas. Šiam bandymui reikėjo drąsos – 1912 metais Prancūzija norėjo atsisakyti visų monoplanų būtent todėl, kad keli kariuomenės naudojami Blériot XI sudužo dėl skrydžio metu sulūžusių sparnų.

Blériot XI įvairiose karinėse pajėgose buvo naudojamas iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau su gamybos ir kariavimo pabaiga Blériot XI  pasiekimai nesibaigė. Du restauruoti pavyzdžiai (vienas JAV ir vienas Jungtinėje Karalystėje) yra laikomi seniausiais tebeskraidančiais lėktuvais pasaulyje. Šimtamečiai lėktuvai įprastai jau nebeskraido, todėl džiugu žinoti, kad kažkur pasaulyje Blériot XI sparnus vis dar glosto vėjas. Tik nelabai aukštai – orlaiviai per daug vertingi, kad juos būtų galima pakelti į didesnį aukštį.




Naikintuvas, kuris pats save pašovė – kaip F-11 Tiger po minutės pats paragavo savo sviedinių?

Naikintuvas, kuris pats save pašovė – kaip F-11 Tiger po minutės pats paragavo savo sviedinių?

1956 metais JAV padangėse buvo išbandomas naujas Grumman aircraft corporation naikintuvas F-11 Tiger. Pilotas bandydamas ginklus paleido seriją šūvių ir jau po kelių akimirkų lėktuvo varikliai buvo sugadinti, sudužo kabinos stiklas. Kas nutiko? F-11 Tiger pašovė pats save.

Nors šis įvykis visiškai unikalus, gal ir nieko keisto, kad taip nutiko. Šeštojo dešimtmečio viduryje viršgarsiniai naikintuvai dar tikrai nebuvo labai paplitę – JAV kariniam jūrų laivynui tai tebuvo antras toks orlaivis. Ir  Grumman kompanija nebuvo patyrusi – tai buvo pirmasis jos orlaivis, galintis skristi viršgarsiniu greičiu. Tai kas įvyko tą lemtingą 1956-ųjų rugsėjo 21-ąją?




F-11 Tiger skrido palei Niujorko valstijos pakrantę. Pilotas-bandytojas išsirinko tuščią plotelį vandenyne ir pakreipė naikintuvo nosį 20 laipsnių kampu link jo. Tuomet jis, įsitikinęs, kad vandenyje tikrai nieko nėra, iš Colt Mk.12 20 milimetrų patrankos paleido šūvių seriją. Po minutės kabinos stiklas staiga sudužo, variklis pradėjo skleisti keistus garsus, o galiausiai visai užgeso. Pilotas bandė sugrįžti į Grumman korporacijos aerodromą Longailende, tačiau lėktuvas sudužo. Pilotas buvo sužeistas, tačiau jau po šešių mėnesių sugrįžo į darbą.

F11F-1 Tiger 1956 metais – maždaug taip atrodė ir save pašovęs naikintuvas (U.S. Navy, Wikimedia)

Iš pradžių pats pilotas-bandytojas manė, kad tiesiog atsitrenkė į nemenką paukščių pulkelį. Tačiau nuolaužų tyrimas parodė, kad jis tiesiog pavijo savo paleistus sviedinius. Kaip? Pabūklo sviediniai turėjo pranašumą – lėktuvo greitį plius su šūviu gautą energiją. Tačiau oro pasipriešinimas juos greitai sulėtino. Tuo tarpu lėktuvas su žemyn nukreipta nosimi vis dar greitėjo ir pavijo savo paties šūvius.




Laivynas įsigijo 200 F-11 Tiger naikintuvų ir juos naudojo iki tol, kol juos pakeitė F-8 Crusader, F-4 Phantom II, o vėliau ir kiti greitesni orlaiviai. Keistas incidentas, aišku, nebuvo pamirštas – pilotai buvo mokomi išvengti ir savo paties paleistų šūvių.

Alternatyvi istorija – 5 Sąjungininkų klaidos, neleidusios karo užbaigti greičiau

Alternatyvi istorija – 5 Sąjungininkų klaidos, neleidusios karo užbaigti greičiau

Antrasis pasaulinis karas baigėsi beveik prieš 72 metus. Istorikai, atrodo, išnaršė visas istorijos klostes ir įdėjo labai daug pastangų visoms paslaptims atskleisti, tačiau tikrai ne viskas jau aišku. Entuziastai vis dar su didžiuliu smalsumu žvelgia į praeitį įsivaizduodami, kaip viskas galėjo pasisukti, jei priimti sprendimai būtų buvę kitokie. Lengva žvalgytis į karą pralaimėjusios pusės klaidas, bet ką blogai padarė Sąjungininkai siekdami pergalės, kad ji neturėtų tokios didžiulės kainos?

Tai ne pirmas kartas, kuomet domimės įvairiomis alternatyvios istorijos spėlionėmis. Kartą jau žiūrėjome į 5 Hitlerio sprendimus, kurie jam tikrai nepadėjo, o kitame straipsnyje bandėme išvardinti 5 didžiausias Ašies klaidas, sutrukdžiusias siekti pergalės. Siūlome akimis permesti ir tuos straipsnius. O dabar pažiūrėkime kur anot istorikų ir entuziastų suklydo sąjungininkai.



Japonijos karinės galios nuvertinimas

Dabar tuo sunku patikėti, bet daugelio vakariečių akims Japonija prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo trečiarūšė šalis su labai sena kultūra, bet labai stipriai atsilikusiomis technologijomis. Japonijos karinė galia buvo visuotinai nuvertinama, o patys japonai laikomi primityviais žmonėmis ir kariais. Šiandien tokį japonų supratimą sunku įsivaizduoti, tačiau tuomet, prieš Antrąjį pasaulinį karą, JAV nesivargino rimtai tirti Japonijos ambicijų ir karinio potencialo. Japonija buvo siaubingai nuvertinama.

Japonų B1-type I-15 povandeninis laivas – nors technologine prasme Japonija Vakarams nepriklygo, tai jai nesutrukdė karo pradžioje pasiekti žymių pergalių. (N. Polmar, D. Carpenter, Wikimedia)

Ką tai nulėmė? Pirminis japonų veržimąsis Antrajame pasauliniame kare, kuomet viena po kitos Japonijai atiteko salos, yra didžiausia tokio masto operacija pasaulio istorijoje. Taip teigia istorijos entuziastas Dougas Stychas – pirmiems 6 japonų veržimosi mėnesiams neprilygo niekas. Jei JAV ir kitos valstybės būtų geriau įvertinusios Japonijos potencialą ir galią, galbūt regione būtų anksčiau dislokuoti kariniai daliniai. Kai kurie spėlioja, kad ir Perl Harboro būtų pavykę išvengti, jei Japonijos stiprybė būtų tinkamai įvertinta, ir tikrai nebūtų reikėję tiek laiko visoms saloms išvaduoti ir Japonijai palaužti.

Besąlyginės Vokietijos kapituliacijos reikalavimas

Ši klaida gali būti vertinama įvairiai – juk karas vienaip ar kitaip turėjo pasibaigti Vokietijos kapituliacija. Tačiau 1943 metų sausį vykusioje Kasablankos konferencijoje nuskambėjęs Theodoreo Roosevelto pareiškimas, kad Vokietijos kapituliacija privalo būti besąlyginė, nebuvo suderintas su sąjungininkais. Churchillas nebuvo priėmęs tokio sprendimo ir ne visi sutarė, kad tai – geriausia karo baigtis Europai.

Kasablankos konferencija 1943 metais, kuomet Rooseveltas pribloškė pasaulį reikalaudamas Vokietijos besąlygiško pasidavimo. (W.Wolny, Wikimedia)

Dabar, žiūrint iš istorinės perspektyvos, šis pareiškimas nepadėjo niekam, išskyrus propagandos ministrą Josephą Goebbelsą. Karas galėjo baigtis kur kas greičiau, nesukėlus tiek nuostolių ir žmonių aukų. Goebbelsas pasinaudojo paskelbtu reikalavimu mobilizuodamas mases kautis iki paskutinės minutės. Jis savo kuriamoje propagandoje teigė, kad Vokietijai pasidavus šalis panirs į vergovę. Bandymai derėtis dėl sąlygų galbūt būtų padėję karą užbaigti greičiau, tačiau dabar to sužinoti nebėra įmanoma.

Konvojavimo sistemos vėlavimas

Dominavimas pasaulio vandenynuose siekiant galutinės pergalės yra labai svarbus. Vokietijos povandeniniai laivai nuolat grasino sąjungininkų laivams ir trukdė didesnėms logistinėms operacijoms. Kuomet JAV įsitraukė į karą Atlanto vandenyne, ji niekaip negalėjo susidoroti su vokiečių povandeninių laivų grėsme. Per porą savaičių JAV karinis laivynas prarado 25 laivus – kelis mėnesius laivai buvo sugadinami ar paskandinami greičiau nei JAV pramonė galėjo juos statyti.




Problema buvo išspręsta kuomet buvo priimta konvojaus sistema, kuomet svarbūs laivai neplaukdavo vieni. Sąjungininkai prisitaikė prie povandeninių laivų grėsmės, bet ankstesnis konvojų sistemos pritaikymas būtų leidęs užtikrinti kokybiškesnes ginkluotės logistikos Atlanto vandenyne grandines bei padėjęs išvengti tokių didelių nuostolių. Visgi, kai kurie istorikai mano, kad JAV karo pradžioje tiesiog neturėjo pakankamai karo laivų, tinkamų konvojams lydėti. Pavieniai atsargų laivai yra ne tokie pažeidžiami kaip tie, kuriuos lydi netinkami karo laivai.

Dabar daugelis sutinka, kad konvojaus sistema JAV galėjo būti įgyvendinta anksčiau (U.S. Navy Naval History Center, Wikimedia)

Filipinų gynyba 1942-aisiais

Generolo Douglaso MacArthuro planas ribotais resursais apginti visą  Filipinų salyną 1942 metų pavasarį nuo pat pradžių buvo pasmerktas žlugti. Maisto ir amunicijos atsargos buvo išdėstytos visoje teritorijoje viliantis, kad trauktis paprasčiausiai nereikės. Visgi, teko trauktis į Bataano pusiasalį, paliekant nemažai atsargų ir karių. Trūkstant maisto tūkstančiai pasidavė – 76 tūkstančiai amerikiečių ir filipiniečių karių pateko į japonų nelaisvę. Tai, aišku, didžiulis praradimas, kurio buvo galima išvengti atsisakant Filipinų gynybos arba bent jau laiku atsitraukiant.

Amerikiečiai karo belaisviai neša kritusius savo draugus Filipinuose 1942 m. (Wikimedia)

Operacija Deglas

Britai 1942 metais suvokė Tuniso strateginę svarbą ir norėjo ten įsitvirtinti. Tai būtų leidę pulti Vokietijos kontroliuojamas žemes iš pietų bei užtikrinti Egipto kontrolę. Pagal juos, įsiveržimas turėtų prasidėti nuo išsilaipinimo Alžyre – taip veiksmas prasidėtų pakankamai arti Tuniso. Tačiau JAV karinė vadovybė dvejojo. Jei Ispanija būtų įstojusi į karą Vokietijos pusėje, Didžioji Britanija galėjo prarasti Gibraltarą. Tuomet kariai Alžyre būtų visiškai atskirti ir jiems tiekti atsargas būtų labai sunku. Visgi, buvo pasiektas kompromisas – 1942 metų lapkričio 8 dieną prasidėjo operacija Deglas, kurios metu amerikiečių daliniai išsilaipino Kasablankoje Maroke, o britų – Orano ir Alžyro miestuose.

Operacijos Deglas schema – sąjungininkai išsilaipino gana toli nuo Tuniso. (Wikimedia)

Išsilaipinimas taip toli nuo Tuniso sutrukdė pasiekti greitą pergalę Šiaurės Afrikoje. Vokietija užėmė Tunisą ir priešinosi iki pat 1943 metų gegužės. Tai pareikalavo daugybės resursų ir laiko. Tačiau sunku tai vadinti klaida – kas galėjo žinoti, kad Ispanija neprisidės prie Vokietijos? Ir, negalima paneigti, Deglas tikrai padėjo sustiprinti pozicijas – klaida galima laikyti ne pačią operaciją, o išsilaipinimo vietos ir laiko pasirinkimą.

Visos šios klaidos yra diskutuotinos, o pats straipsnis – nepilnas. Sąjungininkai padarė daugybę kitų klaidų tiek Ramiojo vandenyno katile, tiek rytų fronte, tiek išsilaipindami Prancūzijoje. Kurias jų klaidas laikytumėte didžiausiomis?




Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.