Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai

Kur dingo Baychimo? Laivas-vaiduoklis mažiausiai 38 metus gyveno savarankiškai

Laivais sunku nesižavėti. Daug rašome apie lėktuvus, kurie daugeliui kelia susižavėjimą, tačiau laivai yra ne ką mažiau įdomūs. Juos žmonės vienos kelionės metu praleidžia tiek daug laiko, kad pats laivas tampa savo istorijos veikėju. Juk net vardai jiems suteikiami. Tačiau ne visų laivų istorijos baigiasi vienodai – kartais net neaišku, kur jie dingsta.

1914 metais Geteborge Švedijoje į pasaulį buvo paleistas naujas 70 metrų ilgio garlaivis Ångermanelfven. Gražiu šį laivą buvo sunku pavadinti, tačiau tais laikais jis buvo tikras darbinis arklys, su prekėmis kursavęs tarp Hamburgo ir Švedijos uostų. Aišku, jau visai netrukus po Ångermanelfven gimimo prasidėjo Pirmasis Pasaulini karas, gerokai pakoregavęs ir šio laivo gyvenimo planą.



Karo metu Ångermanelfven vis dar plukdė krovinius, tačiau vos jam pasibaigus jis buvo perduotas Jungtinei Karalystei, kaip kompensacija už karo metu patirtus laivybos nuostolius. 1921 metais Ångermanelfven pateko į Kanados Hudson’s Bay Company rankas ir buvo pervadintas į Baychimo. Atnaujintas laivas buvo įkurdintas Škotijoje, Ardrosane, ir per kelerius metus įvykdė 9 sėkmingas keliones palei šiaurinę Kanados pakrantę. Baychimo gabeno kailius, kurie tais laikais buvo labai brangūs ir verti gana pavojingų kelionių šiaurės Atlante. 1928 metais laivas užplaukė ant seklumos netoli Aliaskos, bet greitai buvo išgelbėtas ir darbavosi toliau iki lemtingų 1931 metų.

1931 metų spalio 1 dieną Baychimo įstrigo poliariniame lede. Įgula pabandė išlaisvinti laivą, tačiau nusprendė verčiau gelbėtis ir pėsčiomis nužingsniavo iki Utkiagviko miesto Aliaskoje, kur dvi dienas slėpėsi nuo šalčio. Per tą laiką Baychimo iškrėtė pokštą – išsilaisvino ir nudreifavo tolyn. Visgi, be įgulos gyvenęs laivas toli pasprukti negalėjo ir buvo sučiuptas, žmonės sulipo atgal ir norėjo tęsti kelionę, bet spalio 8 dieną laivas ir vėl įstrigo. Laivo savininkė atsiuntė gelbėjimo orlaivį ir į krantą parskraidino 22 įgulos narius. 12 liko su Baychimo ir ketino išlaukti visą žiemą – laivo juk negalima palikti. Tačiau dėl saugumo netoli Baychimo buvo pastatytas medinis būstas, kuriame ir glaudėsi kapitonas su bendražygiais. Lapkričio 24 dieną pakilo pūga, o po jos Baychimo jau nebebuvo matyti.

Lede įstrigęs SS Baychimo 1931 metais. (Aldus Books London, Wikimedia)

Kapitonas nusprendė, kad laivas nuskendo, tačiau vos po kelių dienų inuitų medžiotojas atskleidė, kad Baychimo matė maždaug 75 km nuo tos vietos, kur jis anksčiau buvo įstrigęs. Įgula užsispyrusiai sekė laivą, kol galiausiai jį surado. Ledas ir pūga jį stipriai apgadino, o ir ankstesnių incidentų randai vėl buvo ryškūs. Buvo nuspręsta, kad gelbėti laivo nebėra prasmės, todėl iš jo buvo pašalinta viskas, kas turėjo vertės. Baychimo buvo apleistas, tikintis, kad tai yra paskutinė jo žiema. Priminsime, kad tai – 1931 metų įvykiai.

Baychimo atsisakę nuskęsti ir po kelių mėnesių buvo pastebėtas ramiai dreifuojantis į rytus. Kovą laivą pastebėjęs keliautojas stebėjosi gera Baychimo būkle – net neatrodė, kad jam gresia nuskendimas. Baychimo ramiai tęsė savo kelionę be žmonių, kai 1932 metų rugpjūčio mėnesį laive išsilaipino 20 vyrų. Jie galvojo apie laivo pardavimą į metalo laužą, bet juk jis vis dar turėjo savininką. Hudson’s Bay Company 1933 metų rugpjūtį išgirdo apie tai, kad Baychimo vis dar nenuskendo, tačiau tuomet laivas buvo per toli, kad jį būtų galima parplukdyti ir deramai nurašyti.

Baychimo gyveno ne be reikalo. 1933 metų kovą laive išsilaipino grupė Aliaskos čiabuvių, kurie Baychimo net 10 dienų slėpėsi nuo pūgos. Galima sakyti, laivas juos išgelbėjo. Paskutinį kartą žmogus ant Baychimo denio stovėjo 1939 metais, kai kapitonas Hughas Polsonas norėjo nutempti laivą į metalo laužą. Po to skirtingi žmonės dar bandė pagauti Baychimo, bet laivas taip ir plaukiojo vienas. Paskutinį kartą jis buvo pastebėtas įšalęs į ledą 1969 metais. Visus 38 metus, kol buvo apleistas Baychimo sukiojosi palei Aliaskos ir Kanados krantus. Bet jas jam nutiko po to?

Kur dabar yra Baychimo? Niekas nežino. Spėjama, kad ledas galiausiai padarė pakankamai didelius pažeidimus ir Baychimo nuskendo. Tačiau tiksli vieta ir laikas iki šiol nėra žinomi. 2006 metais Aliaskos valdžia pradėjo plataus masto tyrimą, kad Baychimo būtų surastas, tačiau to padaryti taip ir nepavyko. Yra spėjančių, kad Baychimo gali dreifuoti iki šiol, tačiau tai, kad jis nebuvo pastebėtas beveik 50 metų, leidžia spėti, kad jis jau nebeplaukioja. Ir tai yra gana liūdna laivo istorijos pabaiga.



Taip pat skaitykite:

Kas nutinka, kai kruiziniame laive miršta žmogus?

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

10 faktų apie kruizinius laivus, kurių galbūt nežinojote;

Jei nebūtų nuskendęs, ar Titanikas plaukiotų ir šiandien? 

Kiek automobilių telpa didžiuliame vandenynų autovežyje?

Kodėl laivai po vandeniu turi apvalią atsikišusią nosį?

10 įdomių faktų apie ledus, kurių galbūt nežinojote: kas ledus išrado, kaip su jais susiję banginiai ir šokoladiniai ar vaniliniai atsirado pirmiau?

10 įdomių faktų apie ledus, kurių galbūt nežinojote: kas ledus išrado, kaip su jais susiję banginiai ir šokoladiniai ar vaniliniai atsirado pirmiau?

Dabar – vasara, o vasara yra neatskiriama nuo ledų. Šis šaltas desertas atgaivina karščiausią dieną ir gerina nuotaiką. Ledais gardžiuojamės beveik kasdien, kiekvienas turi savo mėgstamiausią skonį. Bet ką apie ledus žinome? Šį vakarą pristatome 10 įdomių faktų apie ledus, kurių galbūt nežinojote.

Įdomių faktų dešimtukus Nodum publikuoja kiekvieną pirmadienį. Štai praeitą savaitę siūlėme paskaityti apie Islandiją. Tai – puiki kryptis jūsų kitoms atostogoms, todėl siūlome paskaityti tą straipsnį. Na, o dabar – apie ledus.



Ledams – tūkstančiai metų. Senovės Graikijoje dar prieš 2500 metų buvo valgomas sniegas, sumaišytas su medumi ir vaisiais. Kiek vėliau Persijoje atsirado panašus desertas, tik medų keitė šafranas ir rožių vanduo. Maždaug 200 metų prieš mūsų erą Kinijoje jau gamintas šaldyto pieno ir ryžių desertas, primenantis šiuolaikinius ledus. 16-ame jau mūsų eros amžiuje indai gamino kulfį – tradicinius indiškus ledus. O 1668 metais užrašytas pirmasis ledų receptas.

Štai tokiuose pastatuose Irane kadaise buvo laikomi šalti produktai. (Pastaitaken, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Ledai ne visada buvo populiarūs. 19 amžiaus pabaigoje ledai po truputį ėmė populiarėti tarp vidurinės klasės europiečių, tačiau tikrasis populiarumas nebuvo pasiektas iki 20 amžiaus vidurio. Kodėl? Nes būtent tuomet šaldytuvai tapo pigūs ir prieinami visiems. Maždaug tuo metu šaldytuvas tapo įprasta kiekvienų namų dalimi, paplito ledainės ir ledų gamyklos, imta eksperimentuoti su skoniais.

Ledai ypač paplito 20 amžiaus viduryje. ( U.S. National Archives and Records Administration, Wikimedia)

Ledai vafliniame puodelyje paplito visai atsitiktinai. Ledams nereikia nevalgomo indelio – jei laimingi sėdi vafliniuose puodeliuose ir rageliuose. Tačiau taip buvo ne visada. Ledai su vafliais ėmė draugauti tik 19 amžiaus pabaigoje, o ypač paplito 1904 metų Pasaulinės parodos metu, kuomet vienas ledų pardavėjas pritrūko kartoninių indelių, o šalia buvusiam vaflių kioskui prastai ėjosi prekyba.

Ledai vafliniame ragelyje paplito tik pritrūkus kartoninių puodelių. (Alexander Baranov, Wikimedia (CC BY 2.0)

Pirmasis ledų receptas – su banginių vėmalais. Pirmasis ledų receptas buvo išspausdintas 1668 metais. Jo turinys – stebina, nes ledams skonio raginama suteikti ambra. Jūs tikriausiai net nežinote, kas yra ambra, nes mūsų kraštuose ši keista medžiaga sutinkama retai. Tai – jūros žinduolių virškinamajame trakte susidarančios sankaupos. Ambra yra degi, ji dažnai randama plūduriuojanti jūroje ar išmesta ant kranto. Įprastai ji naudota kvepalams, rečiau – maistui.

Ambra (banginio vėmalai) naudoti skaninti ledus. (Peter Kaminski, Wikimedia (CC BY 2.0)

Kas pirmiau – šokoladiniai ar vaniliniai ledai? Kadangi vaniliniai ledai tapo ne vieno kito skonio pagrindu, įprasta manyti, kad būtent vaniliniai ledai buvo pirmieji. Tačiau tai nėra tiesa – pirmiau atsirado šokoladiniai ledai. Dar prieš tai – vaisiniai ir medaus ledai. Vaniliniai ledai dabar yra populiariausi.




Kanadiečiai turi keistą požiūrį į ledus. Ledai populiariausi tropinio klimato šalyse, ypač Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje. Visame pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, daugiau ledų suvalgoma vasarą, kai lauke labai šalta. Išskyrus Kanadą – čia daugiau ledų suvalgoma žiemą, kai spigina stiprus šaltis.

Ledų kioskas Kanadoje – jis darbuojasi ištisus metus. (Rick Harris, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Ledai turi ir sveikatos privalumų. Ledai, kaip ir kiti desertai, aišku, nėra sveikas maistas. Juose daug cukraus, saldiklių, kitų priedų, kurie gali būti žalingi žmogaus organizmui. Tačiau leduose taip pat yra nemažai kalcio, jie padeda apsisaugoti nuo perkaitimo ir suteikia energijos. Ledai taip pat gali nuraminti sudirgusią gerklę ir suteikti žvalumo.

Morkų ledai. (Joy, Wikimedia (CC BY 2.0)

Ledai ant pagaliuko buvo išrasti dėl patogumo. Nemažai ledų rūšių ilgą laiką buvo pardavinėjami nedideliuose kartoniniuose indeliuose, net po to, kai ėmė plisti vafliniai puodeliai. Tai reiškė, kad norint pasigardžiuoti ledais, reikalingos abi rankos. Todėl 1923 metais užpatentuoti šaldytų sulčių ledai ant pagaliuko, o po kelių savaičių – ir šokoladu dengti vaniliniai ledai ant pagaliuko.

Tokius ledus galima valgyti ir nepasitelkus abiejų rankų. (Santeri Viinamäki, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Minkšti ledai kadaise kėlė riziką sveikatai. Minkšti ledai, kokie yra pardavinėjami įvairiose mugėse tiesiai iš aparatų, yra labai populiarūs visame pasaulyje. Jie yra purūs, jų skonis lengviau atsiskleidžia burnoje. Visgi, anksčiau minkštuose leduose buvo žalių kiaušinių. Tai, žinoma, nebuvo pati geriausia idėja ir nemažai žmonių susirgo. Dabar produktai atrenkami atsakingiau ir ledai yra visiškai saugūs.

Minkšti ledai greičiau tirpsta, tačiau dėl to jų skonis greičiau atsiskleidžia. (Famartin, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Pigesni ledai yra lengvesni. Pirkdami pigesnius ledus jūs dažnai perkate mažiau ledų. Į ledus pučiamas oras, taip jie tampa puresni, juos lengviau valgyti ką tik ištrauktus iš šaldiklio. Kartu taip indeliui užpildyti reikia mažiau ledų. Būtent todėl pigiausi ledai yra minkštesni, o ant pakuotės rašomas ne svoris, o tūris.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie Islandiją;

10 įdomių faktų apie orus;

10 įdomių faktų apie kates;

10 įdomių faktų apie šunis;

10 įdomių faktų apie Formula Junior ;

10 įdomių faktų apie medžius;

10 įdomių faktų apie arklius;

10 įdomių faktų apie kruizinius laivus;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie Formula Junior, kurių turbūt nežinojote: kam sukurta ši klasė, kokį vaidmenį ji vaidina dabar ir kokią galią išvysto Formula Junior bolidas?

10 įdomių faktų apie Formula Junior, kurių turbūt nežinojote: kam sukurta ši klasė, kokį vaidmenį ji vaidina dabar ir kokią galią išvysto Formula Junior bolidas?

Pirmąjį birželio savaitgalį Lietuvoje įvyks įdomus automobilių sporto renginys – Nemuno Žiedo trasoje Kačerginėje lenktyniaus Formula Junior bolidai. Formula Junior – tai lenktynės istoriniais vienviečiais bolidais atvirais ratais. Kadaise šis čempionatas buvo sugalvotas kaip pradedantiesiems skirtas būdas įžengti į formulių lenktynes be didžiulio biudžetai, tačiau Formula Junior nuolat keitėsi ir augo. Štai 10 faktų, kurių apie šią lenktynių klasę turbūt nežinojote.

Nodum.lt įdomiais faktais dalinasi kiekvieną pirmadienį. Štai praeitą savaitę kvietėme paskaityti apie šunis – siūlome prisiminti ir tą straipsnį. Bet jei norite daugiau žinių apie skirtingas automobilių sporto šakas, kviečiame paskaityti 10 įdomių faktų apie Dakaro ralį. Na, o dabar – iškart prie Formula Junior.



Pirminė idėja – pigi formulė. Formulės bolidai – tai vienviečiai lenktyniniai automobiliai su atvirais ratais. Savaime aišku, Formulės 1 lenktynės yra labai brangios, o į jas patenka tik geriausi. Tai ką daryti mėgėjams, kurie taip pat nori pasivaržyti? Šis klausimas sukosi italų grafo Giovanni Lurani galvoje, kuomet jam kilo mintis sukurti naują, lengvai prieinamą lenktyninių bolidų klasę. Taip 1958 metais buvo sukurta Formula Junior – paprasčiausia formulių kategorija, skirta mėgėjams ir pradedantiesiems. Pagrindinės taisyklės visuomet išliko tokios pat – pagrindiniai variklio komponentai, stabdžiai ir transmisija turėjo būti paimti iš įprastų masinės gamybos automobilių. Taip siekta išlaikyti žemą bolidų kainą.

Viduje vietos nedaug. (Duke le palois, Wikimedia)

Versijų – daugybė. Formula Junior nėra toks pat renginys kaip, tarkim, Formulė 1. Rengiamos įvairios lenktynės su savais niuansais. Rengti ir nacionaliniai Formula Junior čempionatai, ir regioninės lenktynės. Dabar Formula Junior yra tik istorinių automobilių lenktynės. Vyksta ir čempionatų etapai, ir parodomosios lenktynės, ir visiškai atskiri renginiai.

Kai kurie Formula Junior bolidai turi priekyje sumontuotą variklį, tačiau daug bolidų variklį turi viduryje. (Iain Cameron, Wikimedia (CC BY 2.0)

Septintojo dešimtmečio iššūkis. Formula Junior dabar nebėra tai, kas buvo anksčiau – tai jau supratote iš ankstesnio fakto. Taip nutiko todėl, kad septintajame dešimtmetyje keitėsi ir Formulė 1. Bolidų variklio tūris buvo sumažintas iki 1,5 litrų, dingo Formulė 2. Taip netikėtai Formula Junior tapo vienintele žemiau Formulės 1 esančia klase. Ką tai reiškia? Formula Junior staiga tapo profesionaliomis lenktynėmis, nepasiekiamomis mėgėjams. Garsūs gamintojai vis labiau veržėsi į čempionatą, kilo bolidų kaina. Mažesniems pavieniams gamintojams jau kurį laiką buvo sunku konkuruoti su dominuojančiais Lotus ir Cooper bolidais iš Didžiosios Britanijos. SAAB taip pat sukūrė savo Formula Junior bolidą, skirtą naujiems varikliams bandyti. Problema buvo labai ryški – mėgėjams ir pradedantiesiems ir vėl neliko lengviau pasiekiamos formulės. Todėl buvo sugrąžinta Formulė 2, kurios bolidams buvo leidžiama naudoti lenktyninių automobilių variklius, ir Formulė 3 – sušvelninta Formula Junior versija, kurioje lenktyniavo pradedantieji ir mėgėjai. Formula Junior galėjo išnykti, bet bolidų buvo tiek daug, kad jie ir toliau lenktyniavo kaip istorinių automobilių klasė.

Lotus 22 – vienas pajėgiausių visų laikų Formula Junior bolidų. (Richard Taylor, Wikimedia (CC BY 2.0)

Augino ir Formulės 1 pilotus. Gali atrodyti, kad Formula Junior – tik vaikams skirtas žaidimas. Tačiau kadaise šios lenktynės tapo pirmuoju laipteliu gana garsiems Formulės 1 pilotams. Pavyzdžiui, Jimas Clarkas karjerą formulėje pradėjo būtent nuo Formula Junior, o 1963 ir 1965 metų sezonuose tapo Formulės 1 čempionu.  Peter Arundell ir John Surtees, tikriausiai ne tokie garsūs vardai, taip pat lenktyniavo Formula Junior prieš pereidami į Formulę 1.

Jimas Clarkas Lotus Formulės 1 bolide Vokietijoje 1962 metais. (Lothar Spurzem, Wikimedia (CC BY-SA 2.0 de)

Lietuvoje Formula Junior lankosi švęsdama jubiliejų. Lietuvoje Formula Junior lankosi pasaulinio turo metu. Diamond Jubilee of Formula Junior prasidėjo dar 2016 metais ir yra skirtas deimantiniam FJ jubiliejui paminėti – šiemet šiai lenktynių klasei sukanka 60 metų. Pirmąjį birželio savaitgalį Formula Junior lankysis Kaune, 8-10 dieną – Rygoje, o 15-17 dieną Karlskogoje Švedijoje. Formula Junior įprastai pasirenka mažesnes trasas, tačiau kasmet apsilanko ir tokiose legendinėse vietose kaip Silverstonas ir Gudvudas.




Reikalavimai pakankamai laisvi. Formula Junior yra istorinių bolidų lenktynės, todėl reikalavimai yra gana laisvi. Formula Junior priskiriami bet kada istorijoje važinėję šios klasės bolidai, todėl tarp jų yra ir su varikliais priekyje, ir su varikliais gale, ir su 1, ir su 1,1 litro varikliais. Dabar į specialius Formula Junior renginius priimami ir istoriniai Formulės 4 bolidai. Aišku, čempionato dalyvių techninės charakteristikos yra labiau apibrėžiamos, kad kova būtų lygesnė ir iš tiesų Formula Junior lenktynėse gausu artimų lenkimų ir greičio.

Bandini Formula Junior bolidas. (Mr.choppers, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Savo benzino Formula Junior bolidams nesiūlykite. Nors šie bolidai naudoja įprastus masinės gamybos variklius, jie yra stipriai modifikuoti. Formula Junior bolidai įprastai degina benziną, kurio sudėtyje yra švino, o oktaninis skaičius siekia 100. Jokie priedai nėra leidžiami, nebent benzinas su švinu nėra prieinamas.

Lola Mk.5 Formula Junior bolidas. (kogo, Wikimedia (CC BY-SA 3.0 de)

Lotus dominavimas. Garsus britų sportinių automobilių gamintojas Lotus visa galva pasinėrė į Formula Junior lenktynes, kuriose ir dominavo. Lotus bolidus į rikiuotės viršų kėlė pažangios važiuoklės sistemos, puikiai sureguliuoti varikliai ir profesionalūs vairuotojai. Lotus taip pat anksti suprato aerodinamikos svarbą, todėl mažieji bolidai buvo labai aptakūs. Lotus padėjo ir technologijos vystomos Formulei 1. Kiti dominuojantys vardai buvo Lola, Brabham, Cooper, Stanguellini ir kiti.

Brabham bolidai iki šiol finišuoja aukštose pozicijose (Richard Taylor, Wikimedia (CC BY 2.0)

Jūsų automobilis yra galingesnis už Formula Junior bolidą. Kadangi Formula Junior bolidai sveria tik apie 400 kilogramų, jiems daug galios nereikia. Štai vienas sėkmingiausių Formula Junior bolidų Lotus 22 turi 1 litro variklį išvystantį lygiai 100 ag (70 kW). Jūsų automobilis beveik garantuotai turi daugiau galios. Kita vertus, Formula Junior bolidas iki 100 km/h įsibėgėja per maždaug 4,5 sekundes ir posūkius įveikia itin greitai.

Formula Junior bolidai yra greiti, bet nelabai galingi. (kogo, Wikimedia (CC BY-SA 3.0 de)

Formula Junior istorija – kupina paslapčių. Būta tiek daug įvairių Formula Junior komandų ir bolidų, kad visų jų neįmanoma suskaičiuoti. Tiesą sakant, net pati organizacija negali atpažinti kai kurių bolidų. Formulajunior.com yra skiltis pavadinta Mysteries, kurioje yra net keli iki šiol neatpažinti kažkur surasti bolidai.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie šunis;

10 įdomių faktų apie Dakaro ralį;

10 linksmų faktų apie automobilius;

10 įdomių faktų apie vandens motociklus;

10 įdomių faktų apie arklius;

10 įdomių faktų apie kruizinius laivus;

10 įdomių faktų apie povandeninius laivus;

10 įdomių faktų apie tankus;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai: medicinos mokslo pažanga išgelbėjo ir nuo negyvų pelių dantų pastos

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai: medicinos mokslo pažanga išgelbėjo ir nuo negyvų pelių dantų pastos

Medicina – tai mokslas, kuris nuolat šuoliais juda į priekį. Dabar jau išgydomos ir ligos, kurios medicinai prieš kelerius metus buvo neįveikiamos. O anksčiau žmonės gydėsi įvairiais žolelių nuovirais ir pakankamai šlykščiais vaistais. Jokių laboratorinių tyrimų, jokių mokslų, jokių nuskausminamųjų, jokios pagijimo garantijos. Štai 5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai, kurių žmonija jau seniai atsisakė.

Beje, labai juoktis nereikėtų. Gali būti, kad kada nors panašiai bus žiūrima ir į mūsų šiuolaikinę mediciną ir naudojamus gydymo metodus. Kita vertus, dabartiniai moksliniai metodai yra labai gerai ištobulinti, o štai praeityje kiekvienas gydymas buvo eksperimentas – kiek skirtingų nuovirų reikėjo išbandyti, kol buvo surastas vienas, kuris bent kažkiek padėjo?



Dantų pasta iš negyvų pelių

Dantų skausmas senovės Egipte buvo labai dažna problema. Jį sukeldavo ir dažnai ne pati geriausia higiena ir smėlis maiste. Smėlis patekdavo visur, smulkios smiltys atsidurdavo ir maiste, o tada po truputį dilindavo dantis. Galiausiai atsiverdavo skylės ir prasidėdavo danties skausmas. Žyniuoniai tarp akmenų sutrindavo negyvą pelę su įvairiomis žolelėmis ir jas dėdavo ant skaudančio danties. Ar tai padėdavo? Žinoma, kad ne, bet nuo pūvančios pelės dar galėjo prasidėti ir labai rimta infekcija. Keisčiausia tai, kad istorijų apie tokį gydymo būdą prisiskaitę europiečiai taip pat jį išbandė dar praeito amžiaus pradžioje, kuomet viskas susiję su senovės Egiptu buvo labai populiaru.

Šuns išmatos skaudančiai gerklei ir žaizdoms

Kartais šunų ir hienų išmatos pabuvusios lauke pabąla. Taip nutinka dėl kalcio šunų maiste ir oksidacinių procesų. Baltos šunų išmatos labai ilgą laiką buvo naudojamos odai apdirbti, tačiau viduramžiais jos taip pat buvo maišomos su medumi ir vartojamos skaudančiai gerklei raminti. Baltos šuns išmatos taip pat naudotos ir kaip koks nors gipsas žaizdoms užverti. Vėlgi – tai kėlė didžiulį infekcijų pavojų.

Tokie hemorojaus gydymo būdai išliko net kelis šimtus metų. (Wikimedia)

Hemorojaus uždeginimas

Gal paįvairinimui reikėtų paminėti ir keistą gydymo būdą, kuris veikė? Senovės Graikijoje buvo paplitusi viena didelė sveikatos bėda – hemorojus. Apie ją rašė to mato mąstytojai ir medikai. Štai pats garsusis Hipokratas apie hemorojaus gydymą buvo parašęs nemažą veikalą. Jame teigė, kad pacientas turi atsigulti ant pilvo, kas nors turi laikyti jo rankas ir galvą, o gydytojas iki raudonumo įkaitinta geležimi uždegintų hemorojų. Hipokratas teigė, kad gerai, jei pacientas rėkia. O jis tikrai šaukė, nes buvo gydomas įkaitinta geležimi. Po to išangė turėjo būti sutepta medumi ir į ją įdėtas kompresas. Ir taip – šis gydymas hemorojų pašalino, bet žmonišku jį pavadinti sunku. Kita vertus, toks gydymas išliko net kelis šimtmečius.

Heroinas kosuliui gydyti

Garsi vokiečių farmacijos kompanija Bayer savo istoriją pradėjo pardavinėdama heroiną kosuliui gydyti. Buvo teigiama, kad šie vaistai tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems, bei padės atsikratyti ne tik kosulio, bet ir nugaros skausmo. Manote, kad tai – labai sena istorija? Heroinas JAV tik nuo 1914 metų tapo receptiniu vaistu, o visiškai buvo uždraustas tik 1924 metais. Toks sprendimas buvo priimtas pastebėjus, kad žmonės greitai tampa priklausomi nuo populiaraus sirupo nuo kosulio.

Heroiną buvo siūloma naudoti ir vaikams – juk jis puikiai gydė kosulį, nemigą ir nugaros skausmą.

Buteliukas… bezdalų?

1665-1666 metais Londoną siaubė maras. To meto gydytojai tikėjo, kad jį sukelia kvapas – buvo manoma, kad mieste pasklido kažkokie garai, kurie žudo juos užuodusius. Taigi, kvapą reikia nugalėti kvapu. Patys gydytojai dėvėjo kaukes su kvapniomis gėlėmis. O žmonės siūlė stiklainiuose laikyti šlykščiai smirdančias medžiagas ir jas uostyti, kai netoliese kas nors susirgs maru. Buvo siūloma ir, kaip tikriausiai supratote, buteliukuose kaupti bezdalus. Žinoma, nuo maro tai nepadėjo, bet įdomu tai, kad gydytojai jau tuomet suprato, kad žmonės kažką įkvepia. Tačiau tai buvo virusas, nieko bendro neturintis su kvapu.



Taip pat skaitykite:

Ką paskutiniais savo gyvenimo metais veikė seniausias pasaulio žmogus?

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Bombos taip iš tikrųjų neatrodo, tai kodėl piešiniuose ir animaciniuose filmuose jos – juodi rutuliai su ilgais knatais? (Video)

Bombos taip iš tikrųjų neatrodo, tai kodėl piešiniuose ir animaciniuose filmuose jos – juodi rutuliai su ilgais knatais? (Video)

Šį daiktą animaciniuose filmuose esame matę galybę kartų. Tai – juodas kamuolį su ilgu rūkstančiu knatu. Vos pamatę šį daiktą visi supranta, kad tai – bomba. Tačiau realybėje sprogmenys niekada taip neatrodo – tokių niekas nėra matęs. Tai kodėl kadaise buvo nuspręsta bombas vaizduoti būtent taip?

Iš tiesų, animaciniai filmai ir netaiko į kažkokius tikroviškumo standartus – tai suvokia visi. Svarbu, kad matomi simboliai ir vaizdai būtų lengvai atpažįstami ir įsimenami, o tai, kaip jie atrodo, tėra tik detalės. Todėl bombos vaizduojamos visada daugmaž vienodai – tai visada būna juodi kamuoliai arba dinamito lazdelės. Tačiau visi simboliai turi kokias nors ištakas.



Apvalios juodos bombos vaizduojamos dar nuo 20 amžiaus pradžios, kuomet pasirodė pirmieji vaikams skirti animaciniai filmai. Tačiau ir tuomet realybėje tokių bombų niekas nebuvo matę. Dinamitas buvo išrastas dar 19 amžiaus viduryje, o ir ne toks stabilus nitroglicerinas vis dar buvo plačiai naudojamas. Tuo tarpu juodi sprogstantys kamuoliai simbolizuoja ne ką kitą, o parako sviedinius, kurie plačiau nebuvo naudojami nuo pat 19 amžiaus antrosios pusės.

Jūs neabejotinai atpažįstate šį simbolį – tai juk bomba. Bet realybėje tokių bombų nebūna. (Nevit Dilmen, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Parakas yra ypatingai degus mišinys. Jei papiltumėte saujelę parako ant stalo ir jį padegtumėte, jis vikriai sudegtų ir pavirstų į dūmų kamuolį – joks sprogimas neįvyktų. Parako bombos veikia tik tuomet, kai parakas (kartais ir papildomi užpildai) yra laikomas uždaroje talpoje. Tuomet joje gali susikaupti dujos, kurios tarsi suspausta spyruoklė į sudrasko talpą ir sukelia nemenką sprogimą. Tas juodas apvalus rutulys yra būtent tai – geležinė talpa, kurios viduje būna parakas. Per nedidelę skylę į ją įstatomas detonatorius, kuris sudega ir uždega paraką. Šios bombos buvo apvalios tik todėl, kad jomis buvo šaudoma iš patrankų, o gamybos technologijos dar neleido kurti pailgų sviedinių.

Tokius geležinius kamuolius reikėjo pripildyti paraku ir užkimšti mediniu detonatoriumi – jie naudoti JAV pilietiniame kare. (Mathew Brady, Wikimedia)

Sfera yra pakankamai aerodinamiška forma. Aišku, ne tokia aptaki kaip šiuolaikiniai artilerijos sviediniai, tačiau sferą lengva pagaminti iš dviejų pusrutulių – taip sukuriama tik viena siūlė, kurią būtina užsandarinti. Animaciniai filmukai teisingai pavaizdavo ir šių bombų spalvą – jos dažnai buvo tamsios, nes buvo liejamos iš geležies. Tačiau minkšto knato jose nebuvo. Vietoj jo buvo padegamas medinis detonatorius. Filmukuose knatas, tikriausiai pasiskolintas nuo dinamito lazdelių, tiesiog kūrė įtampą – buvo lengva matyti, kada bomba tuoj sprogs. Animacijos kūrėjai knatą dažnai įstato į nedidelį atsikišimą, kuris realybėje sukeltų nemažai problemų, jei tokią bombą kas pabandytų iššauti iš patrankos.

Tokie motyvai naudojami ir politinei kritikai, protesto plakatams, karikatūroms ir kitose vietose, kur reikia pabrėžti įtampą. (Pixabay, Wikimedia)

Jungtinių Valstijų pilietinis karas (1861–1865) buvo vienas iš paskutiniųjų didelių konfliktų, kuriuose dominavo parako užtaisai ir sviediniai. Šis įvaizdis labai giliai įstrigo amerikiečių sąmonėje, jį dar labiau sutvirtino tuo metu leisti komiksai ir karikatūros. Apvali juoda bomba tapo ne tik sprogmenų, bet ir įtampos simboliu. Todėl pasirodžiusiuose filmukuose ir vaizduotas toks juodas kamuolys su rūkstančiu knatu.

Tomas, Džeris ir Bučas žaidžia karštą bulvę su bomba

 

Iš tiesų, jei ne animaciniai filmukai, tikėtina, kad šis simbolis jau seniai būtų pamirštas, nes 20 amžiaus pradžioje artilerijos sviediniai jau atrodė visiškai kitaip. Tačiau šių vaikams skirtų kūrinių dėka apvalios parako bombos iki šiol vaizduojamos visur – ir moderniuose filmukuose, ir karikatūrose, ir protestų plakatuose. Nors dabar niekas net nežino, koks įrenginys matomas šiuose kūriniuose, nes tokios bombos naudotos tik daugiau nei prieš 150 metų.



Taip pat skaitykite:

Kaip (ne)tinkamai susitvarkyti su negyvu banginiu – sprogdinimas nėra gera išeitis;

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Ar Antrojo pasaulinio karo metu buvo paplitęs kanibalizmas?

Motociklų karietų lenktynės – kas tai per sportas?

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes;

Naikintuvas, kuris buvo toks greitas, kad pats save pašovė.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.