Didelę ankstyvojo automobilizmo problemą buvo norima išspręsti diskus barstančiu mechanizmu

Didelę ankstyvojo automobilizmo problemą buvo norima išspręsti diskus barstančiu mechanizmu

20 amžiaus pradžioje automobiliai dar tik kilo į viršūnes. Kai kurie į juos žiūrėjo skeptiškai, o kiti juos iš karto pamilo. Automobilis tapo prestižo klausimu – kurį laiką bet koks automobilis gatvėje atkreipė praeivių žvilgsnius. Atsiminkite – juk pačioje 20 amžiaus pradžioje net ir miestuose dominavo arklių traukiami vežimai. Tačiau būta problemų. Kuo daugiau automobilių buvo gatvėse, tuo dažnesnės buvo avarijos. Bet kaip sustabdyti žmones nuo pasišalinimo iš įvykio vietos?

Nors laikai buvo kiti, automobilių vairuotojai nešė didžiulę atsakomybę. Jie privalėjo važinėti lėtai ir praleisti pėsčiuosius. Tačiau atsiminkite, kad 20 amžiaus pradžioje automobiliai populiarėjo retai. Tai reiškia, kad 2-4 dešimtmečiuose gatvėse buvo daug nepatyrusių vairuotojų.



Čia galime atsiminti įdomų fenomeną – pirmasis vairuotojas, pirmasis pilotas, pirmasis chirurgas ir kiti pirmieji specialistai neturėjo instruktorių. Patirties stoka lėmė, kad miestų gatvėse buvo nemažai eismo įvykių. Niujorkas jau tada buvo didelis ir svarbus megapolis, galimybių miestas, kuriame iš avarijų vietos vairuotojai masiškai pasišalindavo vengdami atsakomybės. Problema buvo tokia akivaizdi, kad ją išspręsti ryžosi vienas Naujojo Džersio teisininkas, pasiūlęs specialų įrenginį, kuris neleistų palikti eismo įvykio vietos nepalikus įrodymų.

Pabirusius diskus su valstybiniu numeriu turėjo būti labai sunku surinkti.

Šis išradimas buvo paprastas už bamperio montuojamas indas su apvaliais metaliniais diskais. Ant disko turėjo būti užrašytas automobilio valstybinis numeris. Idėja buvo tiesiog genialiai paprasta – avarijos metu bamperis sulaužytų indą ir diskai pabirtų kelyje. Jų būtų tiek daug, kad išlipęs vairuotojas jų nespėtų surinkti. Jei jis pabėgtų, vietoje liktų diskas, kuris leistų jį identifikuoti. Idėjos sumanytojas teigė, kad įmanoma sukurti tokį mechanizmą, kuris diskus išbarstytų ir po smūgio į pėsčiajį. Nors žurnalas Modern Mechanix šį išradimą vadino ateitimi, iš tikrųjų jis neprigijo.

Ir nelabai galėjo prigyti, nes tokia sistema turi rimtų problemų. Visų pirma, kažkas ją turėtų sumontuoti. Galėtų automobilių gamintojai, tačiau tuomet ant tokio disko būtų ne valstybiniai numeriai, o kėbulo numeris. Antra, tokio mechanizmo reikia tik ribotam vairuotojų skaičiui ir ji nesuteikia saugumo. Trečia, nedrausmingi vairuotojai rastų būdų kaip šį daiktą pašalinti. Aišku, jį galėtų tikrinti techninės apžiūros darbuotojai, tačiau pats mechanizmas nėra patikimas. Šiais laikais naudojamos kameros veikia kur kas geriau.

Taigi, šis mechanizmas nebuvo pritaikytas. Iš eismo įvykių bėgančių vairuotojų sumažėjo dėl didžiulių baudų, visuomenės sąmoningumo ir stebėjimo technologijų.



Taip pat skaitykite:

7 išradimai į mūsų laikus atkeliavę iš Antrojo pasaulinio karo laikų;

Robotai-užpakaliai – kam kažkas juos sukūrė?

Kokie dronai skraidė Antrojo pasaulinio karo metais?

Kaip buvo išrasti arbatos maišeliai?

Ar tikrai bėgimo takeliai buvo išrasti žmonėms kankinti?

Vaikščiojantis sunkvežimis iš Šaltojo karo – kodėl kariams padėti turėjęs robotas juos tik vargino? (Video)

Vaikščiojantis sunkvežimis iš Šaltojo karo – kodėl kariams padėti turėjęs robotas juos tik vargino? (Video)

Jei jūsų vaikystėje būtų paprašę įsivaizduoti ateitį, joje vienokia ar kitokia forma tikrai būtų robotų. Žmonės sėdėtų robotų viduje ir keliautų per neišvažiuojamas pelkes ir smėlynus. Visgi, tai – nė ateities vizija. Toks robotas, vadintas Vaikščiojančiu sunkvežimiu, JAV buvo bandomas dar 1965 metais. Įspūdingas keturkojis mechaninis kūrinys didelių laimėjimų nepasiekė, tačiau kai kurios jo savybės stebina ir šiais laikais.

Jau esame minėję, kad kojos yra geriau nei ratai. Ratams reikalingi lygūs paviršiai. Tuose bekelės ruožuose, kurių negali įveikti jūsų automobilis, jūsų kojos pasirodytų dar gana neblogai. Arkliu galima įveikti vietas, kurių pabijotų ne vienas pajėgus visureigis. Tai yra žinoma jau labai ilgą laiką, todėl praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje  General Electric kompanija sukūrė robotą CAM.



CAM (cybernetic anthropomorphous machine) buvo geriau žinomas kaip vaikščiojantis sunkvežimis.  Ralpho Moshero sukurta mašina turėjo padėti pėstininkams sudėtinguose bekelės ruožuose pergabenti įrangą. Tam, aišku, buvo pasitelktos keturios kojos, tačiau valdymo mechanizmas buvo gana sumanus.

Vaikščiojančio sunkvežimio valdytojas sėdėjo roboto pilve. Jis savo rankų ir kojų judesiais valdė visas keturias roboto galūnes atskirai. Kitaip tariant, vairuotojo kojos valdė galines CAM kojas, o rankos – priekines. Pakankamai aukštai sėdintis roboto pilotas galėjo gerai matyti, link kur juda, nes pati vaikščiojančio sunkvežimio konstrukcija buvo tarsi metalinis skeletas. Galūnės buvo judinamos naudojant hidraulinę sistemą, kurios vožtuvai ir buvo sujungti su valdymo įtaisais kabinoje.

CAM demonstracija

 

Buvo pagamintas tik vienas CAM prototipas. Jis nuosavos hidraulinės sistemos neturėjo – skystis ir slėgis buvo parūpinami išorinio šaltinio. Bandymų metu robotas buvo prilaikomas virvėmis, tačiau judėjo gana neblogai ir retai kada pargriūdavo. Jei taip ir nutikdavo, tai dažniausiai dėl vairuotojo kaltės – valdyti CAM reikėjo labai didelio susikaupimo.

CAM prototipas buvo išsaugotas ir dabar yra JAV kariuomenės transporto muziejuje. (Larry Pieniazek, Wikimedia)

Iš tikrųjų, rankų ir kojų koordinacija stebint kelią priešais robotą ir apmąstant tolesnius savo žingsnius buvo tokia varginanti užduotis, kad vairuotojai vienu metu galėjo ištverti maždaug 15 minučių. Pats Ralphas Mosheras ir buvo pagrindinis bandytojas, todėl jis ir pripažino, kad jo kūrinys yra sunkiai valdomas ir reikalauja per daug didelių protinių pastangų. CAM turėjo labai didelį privalumą – pilotas jautė, kokia jėga spaudžia kiekvieną galūnę. Tai yra, jei priekinės roboto galūnės atsiremdavo į kokį rastą, vairuotojas tai pajusdavo savo rankomis. Šis techninis pasiekimas leido daryti ir pakankamai įspūdingus triukus. Pavyzdžiui, CAM galėjo priminti stiklinį butelį ir jo nesutraiškyti.

Štai kaip tikriausiai būtų atrodęs užbaigtas vaikščiojantis sunkvežimis. (Cyberneticzoo.com)

Vaikščiojantis sunkvežimis svėrė 1400 kg ir galėjo eiti maždaug 8 km/h greičiu. Veiksmui lauke pritaikytas robotas, tikėtina, būtų buvęs gerokai sunkesnis, nes būtų turėjęs gabenti ir krovinius, ir savo hidraulinę sistemą bei variklį. Taigi, laboratorijos šis išradimas taip ir nepaliko. Visgi, šiais laikais kuriami robotai su kojomis, kurie krovinius gabens patys, be žmogau įsikišimo. Todėl, tam tikra prasme, CAM idėja tebegyvuoja.






10 atsitiktinių faktų savaitės pradžiai: kas veža į Černobylį, kaip Rentgeno žmona matė savo mirtį ir medkirčių sportą (Video)

10 atsitiktinių faktų savaitės pradžiai: kas veža į Černobylį, kaip Rentgeno žmona matė savo mirtį ir medkirčių sportą (Video)

Pirmadienis, trylikta diena. Kaip ir kiekvieną darbo savaitę, taip ir šią pradedame įvairių, atsitiktinių faktų dešimtuku. Galbūt jie padės atsipūsti po pirmosios darbo dienos, o galbūt pavyks sužinoti ir šį tą naujo. Šįkart straipsnis trumpesnis, todėl jį skaitydami tikrai neužtruksite.

Praėjusį pirmadienį Nissan paminėjo Yoshisuke Aikawa gimtadienį. Šis 1880-1967 metais gyvenęs žmogus yra žinomas kaip vienas iš Nissan korporacijos įkūrėjų. Įdomu tai, kad dar iki tol jis buvo aktyvus verslininkas. Baigęs inžinerijos mokslus jis keletą metų dirbo ir taupė pinigus, kad galėtų išvykti į JAV. Ten jis mokėsi geležies liejimo paslapčių. Sugrįžęs į Japoniją jis, padedamas tuometinių politikų, įkūrė liejyklą, kuri iki šiol veikia Hitachi Metals Company vardu.



Aikawa 1928 metais įkūrė holdingo kompaniją Nihon Sangyo, kuri Tokijo akcijų rinkoje buvo sutrumpintai žymima Nissan. Taip ir atsirado šio dabar jau garsaus automobilių gamintojo vardas.

Yoshisuke Aikawa – garsus pramonininkas savo vardu automobilių markės nepavadinęs.
(Wikimedia)

Tuo tarpu praeitą antradienį buvo prisiminta ne tokia maloni data. 1940 metais lapkričio 7 dieną sugriuvo Tacoma Narrows tiltas. Šis vos prieš 4 mėnesius atidarytas kabantis tiltas neatlaikė 64 km/h vėjo. Dar statant tiltą tapo aišku, kad jis yra labai nestabilus, apie tai nuolat kalbėjo statybininkai. Vėjui sustiprėjus jau visi suprato, kad tilto istorija bus trumpa – jis šiurpiai siūbavo į šalis, tarsi būtų ne inžinerinė konstrukcija automobiliams važiuoti, o koks nors vaikų pastatytas lieptas per upę. Šis tiltas sugriuvo, tačiau nelaimė nenuėjo veltui.

Šis įvykis pakeitė kabančių tiltų statymą visiems laikams. Tacoma Narrows tilto konstrukcija neleido per ją lengvai praeiti vėjui, todėl susidarę sūkuriai jį tiesiog kilnojo. Nors vėliau įvairiose knygose ir straipsniuose buvo rašoma, kad Tacoma Narrows tiltas sugriuvo dėl rezonanso, tai nėra tiesa – tikroji jo sugriuvimo priežastis yra neapgalvota aerodinamika ir aeroelastinis siūbavimas. Dabar Tacoma Narrows tiltas yra įtraukiamas į inžinerijos vadovėlius kaip pavyzdys, ko nereikia daryti. Aišku, šiais laikais tokių klaidų išvengti padeda ir kompiuteriniai modeliai.

O ar esate girdėję apie medkirčių čempionatus? Tai – tarsi dvikovė itin stipriems, profesionaliems vyrams. Norint laimėti tokį čempionatą reikia būti įvaldžiusiam kirvį, benzininį pjūklą ir daugybę kitų įrankių. Tam reikalinga didžiulė fizinė jėga ir pasitikėjimas savimi. Šis sportas, beje, yra labai senas, bet ir šiais laikais sulaukia minių gerbėjų. Medkirčių čempionatai itin populiarūs Kanadoje, Vokietijoje, JAV ir kai kuriose kitose šalyse.

Tai – pirmoji Rentgeno nuotrauka pasaulyje. Rentgeno spinduliai pavadinti pirmojo juos aprašiusio mokslininko garbei, nors su šiais spinduliais buvo eksperimentuojama ir anksčiau. 1895 metų lapkričio 8 dienos vakare Wilhelmas Röntgenas surado rentgeno spindulius ir pastebėjo, kad jie nėra sulaikomi įvairių objektų. Pati pirmoji rentgeno nuotrauka, kurią jis padarė, buvo jo žmonos ranka. Savo plaštakos kaulus pamačiusi Anna vaizdą apibūdino šiurpokai – „Aš mačiau savo mirtį“

Pirmoji rentgeno nuotrauka istorijoje. (Wilhelm Röntgen,Wikimedia)

Metai, kad ir kaip sunku tuo būtų patikėti, jau juda link pabaigos. Tačiau dar galite ir pakeliauti. Praeities žvalgas Facebook organizuoja ekskursijas į Černobylį. Gana patraukli kaina tikrai vilioja taip įdomiai praleisti savaitgalį – lankyti istorines vietas tikrai įdomu. Juolab, kad į programą įtrauktas ir radiacijos matavimas. Raginame pasidomėti.




Lietuva turi pasaulyje garsių sportininkų. Pavyzdžiui, Gineso rekordų knygos puslapyje internete rašoma, kad Austra Skujytė turi dešimtkovės pasaulio rekordą – 2005 metais surinko net 8358 taškus.

Prieš kurį laiką rašėme apie naują karinį kombinuotą sraigtasparnį Bell V-280 Valor. Jis kils ir leisis vertikaliai, o tuomet pasuks savo sraigtus į vertikalią plokštumą ir skris kaip lėktuvas. Labai greitai ir patikimai. Apie šį ypatingą orlaivį skaitykite šiame straipsnyje. Bell V-280 Valor jau yra po truputį bandomas. Ką tik internete pasirodė įrašas apie pastarąjį bandymą – po truputį į priekį jau verčiami besisukantys sraigtai. Teigiama, kad bandymai juda gera linkme ir jau visai greitai paukštis kils pirmam skrydžiui.

Vyriausias žmogus, užkopęs į Everestą – 80 metų japonas Yuichiro Miura, kuris tai pasiekė 2013 metais. Prieš tai rekordas priklausė nepaliečiui Min Bahadur Sherchan, kuris pirmą kartą į Everestą užkopė būdamas 76-erių. Sherchan jautė, kad gali rekordą susigrąžinti, tačiau šiemet kopdamas į Everestą mirė – sustojo širdis. Jam buvo 85-eri.

Vatikanas – mažiausia pasaulio valstybė – tai žino visi. Itin mažas administracinis darinys, įsikūręs Romoje, yra ne tik mažas plotu, bet ir gyventojų skaičiumi – jų ten apie 1000. Visgi, Vatikano gyventojų tankis yra žymiai didesnis nei Lietuvos (2 272 gyventojai vienam kvadratiniam kilometrui prieš 43).

Vatikanas – mažiausia pasaulio valstybė su 1000 gyventojų. (Diliff, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Elonas Muskas – svajonių darbdavys. Tačiau taip atrodo tikrai ne iš pirmo žvilgsnio. Kadangi jis pats yra darboholikas, gali pasirodyti, kad jis yra labai reiklus. Tačiau iš tikrųjų jis nuolat drąsina ir skatina savo darbuotojus. Pavyzdžiui, SpaceX inžinierius vedasi į kiną, kur jie gali pažiūrėti „Gravitaciją“ ar „Marsietį“. Aišku, raketų inžinieriai filmus apie kosmosą mato visai kitoje šviesoje. Daugiau darbo SpaceX privalumų Technologijos.lt straipsnyje.



Tiek faktų šiam pirmadieniui. Kviečiame paskaityti ir anksčiau skelbus atsitiktinių faktų dešimtukus:

Pirmoji savaitė – didžiausia medinė arena, ilgiausias kelių traukinys, BMW E30 įdomybės ir t. .t

Antroji savaitė – mažiausias branduolinis ginklas, Dole Air Race katastrofa, seniausias vaizdo įrašas YouTube portale ir t. t.

Trečioji savaitė – Audi geležinkeliai, ilgiausias laivas pasaulio istorijoje, mechanizmas, kuris nieko nedaro ir t. t.

Ketvirtoji savaitė: Toyota ir AN-2 gimtadieniai, ilgiausias Ferrari paradas, aukščiausiai skraidantys paukščiai, didžiausia musė ir t. t.

Penktoji savaitė – mažiausia šunų veislė, pirmoji savitarnos parduotuvė, ilgiausia kirmėlė ir kur kas daugiau.

Šeštoji savaitė – Shuttle ant 747 nugaros, didžiausias Liebherr mobilus teleskopinis kranas, Lamborghini traktoriai ir t. t.

Septintoji savaitė – cinamono medis, Kolumbijos narkotikų kontrabandininkų laivai, Šiaurės Korėjos avialinijų maistas ir t. t. 

Aštuntoji savaite – mažiausių kačių veislė, Ferrari traktoriai, didžiausias vienaląstis, Laisvės statulos vidus, paukščių lizdas-daugiabutis ir kur kas daugiau.

Devintoji savaitė – didžiausia skruzdė, Koenigsegg Agera RS rekordas, Audi Rosemeyer koncepcinis automobilis, žemės riešutų auginimas ir t. t.

Dešimtoji savaitė – ilgiausias dviratis, mažų skylučių baimė, greičio rekordai ir pirmasis sabotažas aviacijos istorijoje.

Vienuoliktoji savaitė – didžiausias arklys, greičiausias šuo ant priekinių letenų, seniausias paukštis ir astronautė Felicette.

Dvyliktoji savaitė – mažiausias pasaulio chameleonas, pora keistų automatinių pavarų dėžių ir ilgiausia muilo burbulų grandinė.

Tryliktoji savaitė – lietuvių kilmės kovotojos pergalė UFC, greičiausias pasaulio automobilis, sportinės dvikovos tikrais pistoletais ir kur kas daugiau.



Kaip Antrajame pasauliniame kare tarnavę balandžiai galėjo padėti sukurti liečiamus ekranus? (Video)

Kaip Antrajame pasauliniame kare tarnavę balandžiai galėjo padėti sukurti liečiamus ekranus? (Video)

Karas spaudžia visas dalyvaujančias valstybes kurti pačias geriausias, naujausias technologijas, kurios gali suteikti bent kokį nors pranašumą. Ne paslaptis, kad tam buvo pasitelkiami ir gyvūnai. Tais laikais, kuomet komunikacijų technologijos nebuvo visai tobulos, karo reikmėms buvo naudojami ir balandžiai. Bet ar galėtumėte patikėti, kad bombas turėję mėtyti paukščiai padėjo sukurti ir šiuolaikinius liečiamus ekranus?

Šiais laikais būna ir protingų bombų. Tiksliai nutaikytos jos pačios randa kelią link tikslo, nepaisant pučiančio vėjo ar bombonešio padėties. Anksčiau, kuomet nebuvo GPS, nustatyti tikslią bombardavimo vietą buvo sunkiau, reikėjo pasikliauti matomais ženklais. Tam, kad bombos nebūtų nupūstos nuo kurso, bombonešiai skraidė palyginti žemai, todėl buvo pažeidžiami priešlėktuvinei gynybai. Inžinieriai galvojo kaip išspręsti šią problemą ir sumažinti pilotų aukų skaičių. Ir balandžiai tam atrodė labai puikiai tinkami.



B. F. Skinneris, mokslininkas, kuris kartu su Ivanu Pavlovu yra laikomas elgesio tyrimų pradininku, ir buvo tas žmogus, kuris pasiūlė balandžiams patikėti bombas nešančių orlaivių pilotavimą. Skinneris teigė, kad ne kartą

B. F. Skinneris – žmogus tvirtai tikėjęs, kad balandžiai gali patikimai nukreipti bombas į taikinius. (Silly rabbit, Wikimedia(CC BY 3.0)

stebėjo balandžius, darniai pakylančius ir skraidančius tvarkingoje rikiuotėje. Staiga jie jam pasidarė panašūs į prietaisus, kurie galėtų valdyti bombas ar raketas.

Iš pradžių Skinneris sukūrė specialius diržus, kuriais balandis galėjo būti prie ko nors pritvirtintas, leidžiant jam judinti tik galvą ir kaklą. Tuomet jis pradėjo balandžius mokyti dirbti su tikrų tikriausiu liečiamu ekranu. Mokslininkas ant ekrano, kuriame buvo rodomi mūšių vaizdai, padėdavo sėklų. Ypatingai skanios sėklos būdavo padedamos ant laivų – taip buvo bandoma išmokyti balandžius pulti sudėtingus taikinius. Kuomet balandžiai jau suprato žaidimą, mokslininkas sėklas ant ekrano padėdavo tik po kurio laiko po balandžio bakstelėjimo į ekraną. Balandžiai be nuovargio baksnodavo į priešo laivus, laukdami skanių sėklų.

Ekranas, kuriuo balandžiai galiausiai turėjo naudotis, nebuvo visai toks, apie kokį įsivaizduojate. Jam nereikėjo kamera padaryto įrašo. Sklendžiančios bombos, kurią ir turėjo pilotuoti balandis, priekyje buvo lęšis, per kurį vaizdas buvo atspindimas ant elektrai laidaus paviršiaus. Ant balandžio nosies buvo nedidelis auksinis elektrodas. Balandis matydamas taikinį ekrane baksnodavo į jį savo snapu, kol sklendžianti bomba grakščiai artėdavo prie taikinio. Jei vėjas ją pasukdavo nepageidaujama kryptimi, laivas (ar kitas taikinys) nebebūdavo ekrano centre, todėl balandis baksnodavo arčiau vieno ar kito krašto. Balandžio baksnojimas snapu buvo paverčiamas elektriniu signalu, kuris valdė sklandytuvo sparnus.

Sklendžiančios bombos galva su trimis lęšiais

Bandymuose balandžiai-pilotai pasirodė puikiai. Jie mokėjo baksnoti snapu į taikinį, laukdami atlygio. Aišku, vietoj sėklų jie sulaukdavo mirties, kuomet sklandytuvas su sprogstamuoju užtaisu rėždavosi į taikinį. Kad ir kaip efektyviai veikė šis išradimas, mūšyje jis taip niekada ir nebuvo panaudotas.

Mokslininkai kritikavo JAV karinės vadovybės nenorą mūšyje panaudoti balandžius. Laivynas nenorėjo brangių bombų patikėti balandžiams, nes laikė juos nepatikimais. Tuo tarpu Skinneris stebėjosi, kad išmokyti balandžius yra lengviau nei konservatyvių pažiūrų JAV karinio jūrų laivyno pareigūnus. Skinneris net pasiūlė viename tokiame sklandytuve turėti tris balandžius – orlaivis suktų ten, kur sutiktų du iš trijų balandžių. Tačiau susidomėjimas balandžių valdomomis raketomis ir sklandytuvais nuslūgo.

1948 metais idėja vėl atgaivinta Skinnerio pastangomis. Jis įnirtingai vystė projektą, tačiau susidūrė su pora problemų. Visų pirma, sunku vertinti sklendžiančią bombą su balandžiu viduje kaip rimtą technologinį išradimą, kuris gali pasitarnauti moderniuose karuose. Antra, tuo metu jau buvo tobulinamos  elektroninės bombų valdymo sistemos, galinčios tiksliai nukreipti užtaisą į taikinį. Kita vertus, įdomu, kad toks išradimas apskritai veikė – tai įrodo žmogaus išradingumą ir, tam tikra prasme, balandžio intelektą.

Ekranas, kuris buvo panaudotas kuriant balandžių valdomas bombas, iš esmės jau buvo įprastas liečiamas ekranas, kokius naudojame šiandien. Jo paviršių dalijo labai ploni laidai su tam tikru elektros krūviu, kurį pertraukdavo ant balandžio snapo uždėtas metalo (dažnai aukso) gabalėlis. Tai buvo primityvus liečiamas ekranas tiems laikams, kuomet dar nebuvo kompiuterių.



Daugiau skaitinių apie Antrojo pasaulinio karo technologinius pasiekimus:

Daugiau Antrojo pasaulinio karo išradimų šiame straipsnyje

Greičiausią pasaulio propelerinį lėktuvas taip pat atėjo iš Antrojo pasaulinio karo laikų

Kaip atrodė JAV dronai Antrojo pasaulinio karo metais?

O šiame Antraspasaulinis.net straipsnyje – daugiau istorijų apie kare panaudotus gyvūnus

Kodėl seni filmų projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą? (Video)

Kodėl seni filmų projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą? (Video)

Ar žinote tą klasikinį kino projektoriaus garsą? Tas nuolatinis tratėjimas jau tapo legenda – jį kaip garso efektą naudoja ir modernių vaizdo įrašų kūrėjai. Tą garsą skleisdavo Ženevos mechanizmas. Kaip jis veikia ir kodėl jis išnyko?

Kino filmas iš esmės yra greitai rodoma nuotraukų seka. Kadrai turi greitai sekti vienas kitą, kad judesys filme būtų tolygus ir malonus akiai. Kuo daugiau kadrų per sekundę, tuo gražesni bus filme užfiksuoti judesiai. Tačiau nepakanka kino juostos greitai sukti priešais ryškią šviesą – taip vaizdas bus tiesiog išblukusi, neįžiūrima nesąmonė. Reikia, kad kiekvienas kadras trumpam stabtelėtų prieš judėdamas tolyn. Juos kartu sulieja žmogaus smegenys, tačiau ir pats projektorius turi pasistengti, kad juosta suktųsi greitai, tolygiai ir stabtelėtų prie kiekvieno kadro.



Tam šiais laikais, jei dar naudojami juostiniai projektoriai, pasitelkiama elektronika ir labai tikslūs elektriniai varikliukai. Anksčiau buvo naudojamas Ženevos mechanizmas, kuris tolygų sukimąsi keičia į judesį su pertraukomis. Kitaip tariant, variklis sukasi vienodu greičiu, o juosta nuolat akimirkai sustoja, kad būtų apšviestas konkretus kadras. Tai – labai paprastas, senas, bet tikslus būdas geram kino juostos sukimo tempui palaikyti. Štai kaip atrodo Ženevos krumpliaračių sukimasis:

Štai kaip veikia Ženevos mechanizmas. (Silberwolf, Wikimedia)

Aišku, tikrame projektoriuje šie krumpliaračiai sukasi kur kas greičiau. Tačiau tai kelia problemų. Kadangi jie nuolat liečiasi, sukuriama didžiulė trintis, kuri gadina detales. Todėl jos privalo būti pagamintos iš kieto ir todėl brangaus plieno. Štai kaip atrodo Ženevos mechanizmo krumpliaratis iš seno kino projektoriaus:

Ženevos krumpliaratis iš sovietinio projektoriaus 23KPK. (Runner1616, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Trintis po truputį gadina krumpliaračius ir verčia juos strigti. Išeitis – didelis alyvos kiekis. Įprastai Ženevos mechanizmas būdavo montuojamas uždaroje kapsulėje, pilnoje kokių nors tepalų. Tai problemą dėl trinties ir perkaitimo iš dalies išspręsdavo, tačiau pats mechanizmas vis tiek skleidė erzinantį garsą. Būtent jis ir tapo tuo tradiciniu kino pramonės garso efektu, naudojamu iki šiol. Plačiau apie Ženevos mechanizmą šiame vaizdo įraše:

Taigi, šiuolaikiniai projektoriai Ženevos mechanizmo jau nebenaudoja. Jis tiesiog nepakankamai efektyvus, o ir pati projektorių technologija šiais laikais yra visai kitokia. Kita vertus, Ženevos mechanizmas tebėra plačiai naudojamas mechaniniuose laikrodžiuose ir kai kuriuose kituose prietaisuose.



Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.