Kodėl seni filmų projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą? (Video)

Kodėl seni filmų projektoriai skleidė tą erzinantį tratėjimą? (Video)

Ar žinote tą klasikinį kino projektoriaus garsą? Tas nuolatinis tratėjimas jau tapo legenda – jį kaip garso efektą naudoja ir modernių vaizdo įrašų kūrėjai. Tą garsą skleisdavo Ženevos mechanizmas. Kaip jis veikia ir kodėl jis išnyko?

Kino filmas iš esmės yra greitai rodoma nuotraukų seka. Kadrai turi greitai sekti vienas kitą, kad judesys filme būtų tolygus ir malonus akiai. Kuo daugiau kadrų per sekundę, tuo gražesni bus filme užfiksuoti judesiai. Tačiau nepakanka kino juostos greitai sukti priešais ryškią šviesą – taip vaizdas bus tiesiog išblukusi, neįžiūrima nesąmonė. Reikia, kad kiekvienas kadras trumpam stabtelėtų prieš judėdamas tolyn. Juos kartu sulieja žmogaus smegenys, tačiau ir pats projektorius turi pasistengti, kad juosta suktųsi greitai, tolygiai ir stabtelėtų prie kiekvieno kadro.



Tam šiais laikais, jei dar naudojami juostiniai projektoriai, pasitelkiama elektronika ir labai tikslūs elektriniai varikliukai. Anksčiau buvo naudojamas Ženevos mechanizmas, kuris tolygų sukimąsi keičia į judesį su pertraukomis. Kitaip tariant, variklis sukasi vienodu greičiu, o juosta nuolat akimirkai sustoja, kad būtų apšviestas konkretus kadras. Tai – labai paprastas, senas, bet tikslus būdas geram kino juostos sukimo tempui palaikyti. Štai kaip atrodo Ženevos krumpliaračių sukimasis:

Štai kaip veikia Ženevos mechanizmas. (Silberwolf, Wikimedia)

Aišku, tikrame projektoriuje šie krumpliaračiai sukasi kur kas greičiau. Tačiau tai kelia problemų. Kadangi jie nuolat liečiasi, sukuriama didžiulė trintis, kuri gadina detales. Todėl jos privalo būti pagamintos iš kieto ir todėl brangaus plieno. Štai kaip atrodo Ženevos mechanizmo krumpliaratis iš seno kino projektoriaus:

Ženevos krumpliaratis iš sovietinio projektoriaus 23KPK. (Runner1616, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Trintis po truputį gadina krumpliaračius ir verčia juos strigti. Išeitis – didelis alyvos kiekis. Įprastai Ženevos mechanizmas būdavo montuojamas uždaroje kapsulėje, pilnoje kokių nors tepalų. Tai problemą dėl trinties ir perkaitimo iš dalies išspręsdavo, tačiau pats mechanizmas vis tiek skleidė erzinantį garsą. Būtent jis ir tapo tuo tradiciniu kino pramonės garso efektu, naudojamu iki šiol. Plačiau apie Ženevos mechanizmą šiame vaizdo įraše:

Taigi, šiuolaikiniai projektoriai Ženevos mechanizmo jau nebenaudoja. Jis tiesiog nepakankamai efektyvus, o ir pati projektorių technologija šiais laikais yra visai kitokia. Kita vertus, Ženevos mechanizmas tebėra plačiai naudojamas mechaniniuose laikrodžiuose ir kai kuriuose kituose prietaisuose.



Kodėl skiriasi vyriški ir moteriški dviračiai?

Kodėl skiriasi vyriški ir moteriški dviračiai?

Vasara – pats laikas leistis į ilgas keliones dviračiu. Tai – labai sveikas ir smagus užsiėmimas, kurį tikrai rekomenduojame kiekvienam. Ypač tiems, kurie dirba streso kupiną darbą ar jaučiasi protiškai išsekę. Tačiau kartu galima pasinaudoti proga šio to išmokti. Pavyzdžiui, ar žinote, kodėl moteriški ir vyriški dviračiai skiriasi?

Aišku, daugybė šiuolaikinių dviračių nebėra skirti tik vyrams ar tik moterims. Prie to prisidėjo ir dalijimosi dviračiais paslaugos, ir naujos dizaino kryptys. Visgi, tradiciškai dviračių rėmai skyrėsi priklausomai nuo to, kokius žmones gamintojai turėjo omenyje, kai gamino kurį nors dviračio modelį. Vyriški dviračiai turi aukštą skersinį, kuris tęsiasi nuo sėdynės iki vairo. Tuo tarpu moteriški dviračiai šio skersinio netuti – vietoj jo naudojama išlenkta, kur kas žemiau tvirtinama rėmo dalis.

Vyriški dviračiai turi aukštą skersinį, kuris rėmui suteikia tvirtumo. (Gajda-13, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Daugeli pastebi, kad toks vyriškų ir moteriškų dviračių skirtumas šiek tiek kertasi su logika. Užlipti ant moteriško dviračio yra kur kas lengviau, o ir staiga nuslydus nuo pedalų rizika susižeisti yra kur kas mažesnė. Tai kodėl tuomet vyriški dviračiai turi tą aukštai įrengtą skersinį?

Iš tikrųjų aukštas skersinis sutvirtina rėmą ir jam suteikia standumo. Dviratis liečia žemę dvejose taškuose, tarp kurių įsitaiso nemaža žmogaus ir krovinių svorio dalis. Taigi, rėmą veikia stipri jėga, kuri tarsi bando jį sulenkti. Anksčiau, kuomet dviračiai buvo gaminami iš ne tokių tvirtų medžiagų (pavyzdžiui, medienos), aukštas, stambus skersinis buvo tiesiog būtinas konstrukcijos standumui išlaikyti. Tai kodėl tuomet ne visi dviračiai yra tokie?

Tradiciniai moteriški dviračiai kadaise buvo sukurti, nes moterys nuolat dėvėjo sijonus ir sukneles. (imoni, Wikimedia)

Anksčiau moterys dėvėjo sukneles ir sijonus. Aišku, jos vis tiek važinėjo dviračiais – tai buvo ir smagus užsiėmimas, ir gera transporto priemonė. Užlipti ant dviračio su aukštu skersiniu nebuvo lengva, reikėjo aukštai kelti koją, susitvarkyti su savo sijonu ir, žinoma, neatidengti kojų, nes tai buvo laikoma nepadoriu elgesiu. Todėl specialiai moterims sukurtas dviračio rėmas su žemiau nuleistu skersiniu. Toks dviratis yra kur kas silpnesnis ir gali greičiau sulūžti, tačiau moterys dviračiais važinėjo kur kas ramiau nei vyrai.

Aišku, šiais laikais moterys retai kada dviračiu važinėja dėvėdamos sukneles ar sijonus, tačiau ši tradicija išliko. Šiuolaikinės medžiagos ir konstrukciniai sprendimai leidžia sukurti pakankamai stiprius dviračius ir be aukšto skersinio, todėl daugybė dviračių jo jau neturi, nepriklausomai nuo kokios lyties žmonėms jie yra gaminami. Profesionalūs, lenktynėms skirti dviračiai visada turi aukštą skersinį, net tai rėmui suteikia tvirtumo.




7 išradimai į mūsų laikus atkeliavę iš Antrojo pasaulinio karo – kodėl super klijai buvo užmesti beveik 10 metų?

7 išradimai į mūsų laikus atkeliavę iš Antrojo pasaulinio karo – kodėl super klijai buvo užmesti beveik 10 metų?

Sakoma, kad karas yra žmonijos progreso variklis. Technologijų pažangą karo metu per prievartą gena būtinybė išlikti, pergudrauti priešininką ir iš konfliktinės situacijos išeiti nugalėtoju. Iš tikrųjų, nors Antrasis pasaulinis karas baigėsi daugiau nei prieš 70 metų, jo technologinės pažangos pasekmes jaučiame iki šiol. Šiame straipsnyje pateikiame 7 išradimus, kuriuos galima laikyti didžiausio žmonijos konflikto palikimu.

Kompiuteriai. Technologijų istorikai iki galo nesutaria, kada buvo išrastas pirmasis kompiuteris. Tiksliau sakant, kuris prietaisas tokiu galėtų būti laikomas. Visgi, britų „Colossus“ yra neblogas kandidatas į šį titulą. Tai – pirmasis pasaulyje elektroninis, skaitmeninis, programuojamas kompiuteris. Jis buvo paleistas 1943 metais su tikslu iššifruoti Vokietijos kariuomenės pranešimus. Teigiama, kad šie kompiuteriai svariai prisidėjo prie karo pabaigos veiksmų sėkmės, tačiau vėliau, siekiant išlaikyti slaptumą, buvo sunaikinti. Taip, deja, išnyko ir didelė dalis istorijos – net nebėra aišku, kokios asmenybės prisidėjo prie šio kompiuterio kūrimo.



Tačiau aišku, kad jis padarė tiesioginę įtaką šiuolaikinių kompiuterių atsiradimui. Taip, prietaisas, kuriuo parašytas šis straipsnis, bent jau iš dalies buvo išrastas Antrojo pasaulinio karo metu ir būtent karinėms reikmėms.

„Colossus“ programuojamas elektroninis skaitmeninis kompiuteris – ši mašina svariai prisidėjo prie šiuolaikinių kompiuterių. (Wikimedia)

Super klijai. Cianakrilatas, arba ciano akrilatas, geriau žinomas super klijų vardu, taip pat buvo išrastas Antrojo Pasaulinio karo metu. 1942 metais Goodrich Company tyrinėjo skaidrų plastiką, siekdama išrasti tokį, kuris tiktų ginklų taikikliams gaminti. Visai atsitikinai buvo išrastas cianakrilatas – medžiaga, kuri prie visko lipo, labai greitai išdžiūdavo ir veikė kaip labai stiprūs klijai. Harry Cooveris, tuomet vadovavęs tyrėjų grupei, išradimą užpatentavo, tačiau iš karto nustūmė į šalį – juk ši medžiaga taikikliams visai nebuvo reikalinga, o vyko karas.

Cianakrilatas, super klijai, buvo išrastas netyčia siekiant pagaminti skaidrų plastiką taikikliams. (Omegatron, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Išradimas prisimintas tik 1951 metais, kuomet Cooveris jau dirbo Eastman Kodak kompanijai. Pradėti gaminti klijai buvo labai populiarūs ir tuo metu atrodė bemaž stebuklingai. Dabar juos gamina keli skirtingi gamintojai, tačiau jų pradžia yra atsekama iki pat Antrojo Pasaulinio karo laikų.

Dokumentų kopijavimas. Kserografija, kitaip vadinama elektrofotografija, taip pat buvo išrasta Antrojo pasaulinio karo metu. Chesteris Carlsonas kurį laiką dirbo patentų biure. Jį erzino, kad kai kurias formas nuolat reikėjo perrašinėti ir tikrinti, kad nebūtų klaidų. Todėl jis, paskaitęs kelis Pálo Selényi darbus, išrado kserografiją, kuri buvo užpatentuota 1942 metais. Carlsono naudotas procesas buvo nerangus ir lėtas, reikalaujantis daug rankinio darbo, tačiau bendras principas padėjo pamatus ir šiandieninėms dokumentų kopijavimo mašinoms.



Medicininis penicilinas. Taip, pamenate teisingai – Aleksandras Flemingas peniciliną išrado dar 1929 metais, tačiau antibakterinė medžiaga nebuvo naudojama medicinoje – tam nebuvo galimybių. Reikalai pajudėjo tik tuomet, kai jau Antrojo pasaulinio karo metais prie Flemingo prisidėjo ir australas Howardas Florey su vokiečiu Ernstu Chainu. Spaudžiant Antrajam pasauliniam karui trijulė surado būdą gaminti medicininį peniciliną ir jį naudoti – 1941 metais penicilinas pirmą kartą skirtas žmogui. Mokslininkai už šį išradimą gavo Nobelio farmakologijos ir medicinos premiją.

Penicilinas pradėtas gaminti masiškai būtent Antrojo pasaulinio karo metu. (Wikimedia)

Standartiniai metaliniai kanistrai. Standartiniai metaliniai benzino kanistrai iš tiesų yra vienas iš svarbiųjų išradimų žmonijos istorijoje. Atrodo, toks paprastas daiktas nėra labai reikšmingas, tačiau genialus dizainas buvo kopijuojamas tiek kartų, kad dabar tokie kanistrai sutinkami visame pasaulyje. Juos išrado vokiečiai dar 1937 metais, nors kažkas panašaus buvo matoma ir pilietiniame kare Ispanijoje 1936 metais. 1939 metais Vokietijos kariuomenė jau turėjo tūkstančius šių kanistrų, o greitai juos pradėjo kopijuoti ir amerikiečiai, ir britai, ir sovietai.

Britiška vokiško kanistro kopija – tokie kanistrai iš Vokietijos paplito visame pasaulyje būtent Antrojo pasaulinio karo metu. (Arche-foto, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Iš tikrųjų tokie kanistrai yra genialaus dizaino pavyzdys, stipriai pranokstantis prieš tai naudotas talpas. Jie lengvai atsidaro ir greitai užsidaro. Dėl savo tiesių linijų ir paprastos formos šiuos kanistrus galima labai tvarkingai ir talpiai sukrauti sandėliavimui ar logistikai. Galiausiai, tikrieji kanistrai turi tris rankenas – vidurinė skirta nešti pilnam kanistrui, o šoninės leidžia vienoje rankoje nešti dvi tuščias tokias talpa. Tokius kanistrus tebenaudoja ne tik civiliai, bet ir ne vienos šalies karinės pajėgos.

Lėktuvo kabinos su palaikomu slėgiu. Anksčiau keleiviniai lėktuvai nekildavo į didelį aukštį todėl, kad ten keleiviams ir pilotas trūko oro, o slėgių skirtumas kėlė ir kitas sveikatos bėdas. Tuo tarpu ilgo nuotolio bombonešiai turėjo kilti į didelį aukštį, todėl pilotai dėvėjo deguonies kaukes – jokios apsaugos nuo žemo slėgio poveikio nebuvo. Nors ir anksčiau būta prototipų su hermetiškomis kabinomis, būtent B-29 bombonešis pasauliui pristatė orlaivio kabinas su pastoviu palaikomu slėgiu.

Hermetinė kabina leido palaikyti pastovų slėgį, taip pagerindama įgulos komfortą ir darbo efektyvumą. (Wikimedia)

Bombonešio įgula skrydžio metu turėjo judėti lėktuve, todėl deguonies kaukių dėvėjimas nebebuvo praktiškas. B-29 Superfortress galėjo kilti į didelį aukštį ir įrodė, kad hermetinės kabinos yra aviacijos ateitis. Jos netruko pasirodyti ir civiliniuose keleiviniuose lėktuvuose – ši inovacija ir šiandien gerina jūsų skrydžių komfortą.

Sintetiniai tepalai ir guma. Antrasis pasaulinis karas sumaišė naftos tiekimo linijas – varžovai visuomet stengėsi sutrikdyti strateginių žaliavų tiekimą savo priešininkams. Iš pradžių sintentiniai tepalai buvo pradėti naudoti Liuftvafėje, vėliau ir JAV karinėse oro pajėgose. Tai ne tik padėjo susitvarkyti su naftos tiekimo problemomis, bet ir pagerino orlaivių variklių darbą.

Sintetinė guma JAV paplito iš reikalo – Vokietija ir jos sąlungininkai kontroliavo natūralios gumos rinką. (Wikimedia)

Sintetinė guma taip pat paplito Antrojo pasaulinio karo metu. Pirmieji bandymai sukurti patikimą sintetinę gumą prasidėjo dar XIX amžiuje, bet tik 1940 metais amerikiečių mokslininko Waldo Semono pagerintas sintetinės gumos mišinys pagaliau buvo naudojamas plačiau. Vokietija su savo sąjungininkais kontroliavo didžiąją dalį natūralios gumos rinkos, todėl ši inovacija JAV buvo labai svarbi. 1944 metais sintetinė guma jau buvo gaminama 50 gamyklų visoje šalyje, ir buvo naudojama padangoms bei kitiems karinių mašinų guminiams komponentams gaminti.




Žinoma, išradimų iš Antrojo pasaulinio karo laiko galima priskaičiuoti ir daugiau. Tuo metu labai sparčiai tobulėjo aviacija, laivynas, antžeminė ginkluotė, reaktyviniai varikliai bei raketos. Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, iškilus XVIII-XIX a. vokiečių filosofas, yra pasakęs – „Karas yra progresas, taika yra stagnacija“. Egzituoja daugybė argumentų šiam teiginiui pagrįsti.

Genialus išradimas, kurį naudojame kasdien – kaip atsirado arbatos maišeliai?

Genialus išradimas, kurį naudojame kasdien – kaip atsirado arbatos maišeliai?

Kai kurie svarbūs išradimai buvo pasiekti visai netyčia. Pavyzdžiui, daugeliui yra tekę girdėti istoriją apie nesėkmingą bandymą išrasti klijus, kuris leido sukurti lipnius lapelius. Tačiau panašiai atsirado ir dar vienas šiandien labai populiarus daiktas. Ar kada nors susimąstėte, kaip buvo sukurti jūsų kasdien naudojami arbatos maišeliai?

Beveik garantuotai galime sakyti, kad visi šį straipsnį skaitantys žmonės per savo gyvenimą yra panaudoję ne vieną arbatos maišelį. Tai – patogus būdas greitai paruošti šį skanų gėrimą, negalvojant apie papildomus įrankius ar teisingas proporcijas. Didžioji dalis arbatos būtent taip ir parduodama – nesupakuoti arbatlapiai dabar populiarūs tik tarp pačių didžiausių arbatos mėgėjų ir entuziastų. O kas pirmasis sugalvojo arbatą pakuoti į mažus, vandeniui laidžius maišelius?



Kinai dar Tangų dinastijos laikais arbatą dėdavo į popierių ir jį užsiūdavo, taip saugodami arbatos skonį ir kvapą, tačiau šie maišeliai nebuvo skirti arbatos plikymui. Vakaruose pirmasis arbatos maišelio patentas buvo gautas 1903 metais. Šie maišeliai, kurių pardavimas prasidėjo jau 1904 metais, iš paprasto audinio buvo siuvami rankomis. Jie, kaip ir kiniški maišeliai, turėjo apsaugoti arbatos skonį ir kvapą.

Šiuolaikiniai arbatos maišeliai gaminami iš popieriaus pluošto. ( André Karwath, Wikimedia (CC BY-SA 2.5)

1908 metais Thomas Sullivanas, arbatos importuotojas iš Niujorko, pradėjo pardavinėti arbatą šilkiniuose maišeliuose. Mintis buvo ta pati – žmonės turėjo išimti arbatžoles iš maišelių ir jas užplikyti įprastu būdu. Tačiau arbatos mėgėjai greitai pastebėjo, kad arbatą plikyti vandeniui laidžiuose pakeliuose yra kur kas patogiau ir greičiau. Taip Sullivanas visai netyčia išpopuliarino šį arbatos plikymo būdą.

Kai kurie maišeliai gaminami ir iš bioplastiko – juos lengva atskirti. ( Aisano, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Žinoma, niekas vienkartinių maišelių iš šilko nebegamina. Dabar jie gaminami iš popieriaus pluošto, kurį sudaro medienos, pluoštinio banano ir dar kelių augalų dalys. Maišeliai dažnai užsandarinami į juos įdedant ploną termoplastiko juostelę, kuri yra išlydoma. Anksčiau visi maišeliai savo forma priminė didelius arbatos (ar bulvių) maišus, stačiakampiai maišeliai atsirado tik 1944 metais.

Dabar jau galima rasti ir stačiakampių, ir apvalių, ir net piramidės formos maišelių. Kai kurie iš jų neprimena popieriaus – taip yra todėl, kad jie yra gaminami iš bioplastiko. Pati arbata maišeliuose taip pat retai būna aukščiausios kokybės – dažnai į juos supakuojama pačios smulkiausios lapelių liekanos. Dažnai pridedama papildomų skonių ir kitų augalų.




Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.