Alternatyvi istorija – 5 Sąjungininkų klaidos, neleidusios karo užbaigti greičiau

Alternatyvi istorija – 5 Sąjungininkų klaidos, neleidusios karo užbaigti greičiau

Antrasis pasaulinis karas baigėsi beveik prieš 72 metus. Istorikai, atrodo, išnaršė visas istorijos klostes ir įdėjo labai daug pastangų visoms paslaptims atskleisti, tačiau tikrai ne viskas jau aišku. Entuziastai vis dar su didžiuliu smalsumu žvelgia į praeitį įsivaizduodami, kaip viskas galėjo pasisukti, jei priimti sprendimai būtų buvę kitokie. Lengva žvalgytis į karą pralaimėjusios pusės klaidas, bet ką blogai padarė Sąjungininkai siekdami pergalės, kad ji neturėtų tokios didžiulės kainos?

Tai ne pirmas kartas, kuomet domimės įvairiomis alternatyvios istorijos spėlionėmis. Kartą jau žiūrėjome į 5 Hitlerio sprendimus, kurie jam tikrai nepadėjo, o kitame straipsnyje bandėme išvardinti 5 didžiausias Ašies klaidas, sutrukdžiusias siekti pergalės. Siūlome akimis permesti ir tuos straipsnius. O dabar pažiūrėkime kur anot istorikų ir entuziastų suklydo sąjungininkai.



Japonijos karinės galios nuvertinimas

Dabar tuo sunku patikėti, bet daugelio vakariečių akims Japonija prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo trečiarūšė šalis su labai sena kultūra, bet labai stipriai atsilikusiomis technologijomis. Japonijos karinė galia buvo visuotinai nuvertinama, o patys japonai laikomi primityviais žmonėmis ir kariais. Šiandien tokį japonų supratimą sunku įsivaizduoti, tačiau tuomet, prieš Antrąjį pasaulinį karą, JAV nesivargino rimtai tirti Japonijos ambicijų ir karinio potencialo. Japonija buvo siaubingai nuvertinama.

Japonų B1-type I-15 povandeninis laivas – nors technologine prasme Japonija Vakarams nepriklygo, tai jai nesutrukdė karo pradžioje pasiekti žymių pergalių. (N. Polmar, D. Carpenter, Wikimedia)

Ką tai nulėmė? Pirminis japonų veržimąsis Antrajame pasauliniame kare, kuomet viena po kitos Japonijai atiteko salos, yra didžiausia tokio masto operacija pasaulio istorijoje. Taip teigia istorijos entuziastas Dougas Stychas – pirmiems 6 japonų veržimosi mėnesiams neprilygo niekas. Jei JAV ir kitos valstybės būtų geriau įvertinusios Japonijos potencialą ir galią, galbūt regione būtų anksčiau dislokuoti kariniai daliniai. Kai kurie spėlioja, kad ir Perl Harboro būtų pavykę išvengti, jei Japonijos stiprybė būtų tinkamai įvertinta, ir tikrai nebūtų reikėję tiek laiko visoms saloms išvaduoti ir Japonijai palaužti.

Besąlyginės Vokietijos kapituliacijos reikalavimas

Ši klaida gali būti vertinama įvairiai – juk karas vienaip ar kitaip turėjo pasibaigti Vokietijos kapituliacija. Tačiau 1943 metų sausį vykusioje Kasablankos konferencijoje nuskambėjęs Theodoreo Roosevelto pareiškimas, kad Vokietijos kapituliacija privalo būti besąlyginė, nebuvo suderintas su sąjungininkais. Churchillas nebuvo priėmęs tokio sprendimo ir ne visi sutarė, kad tai – geriausia karo baigtis Europai.

Kasablankos konferencija 1943 metais, kuomet Rooseveltas pribloškė pasaulį reikalaudamas Vokietijos besąlygiško pasidavimo. (W.Wolny, Wikimedia)

Dabar, žiūrint iš istorinės perspektyvos, šis pareiškimas nepadėjo niekam, išskyrus propagandos ministrą Josephą Goebbelsą. Karas galėjo baigtis kur kas greičiau, nesukėlus tiek nuostolių ir žmonių aukų. Goebbelsas pasinaudojo paskelbtu reikalavimu mobilizuodamas mases kautis iki paskutinės minutės. Jis savo kuriamoje propagandoje teigė, kad Vokietijai pasidavus šalis panirs į vergovę. Bandymai derėtis dėl sąlygų galbūt būtų padėję karą užbaigti greičiau, tačiau dabar to sužinoti nebėra įmanoma.

Konvojavimo sistemos vėlavimas

Dominavimas pasaulio vandenynuose siekiant galutinės pergalės yra labai svarbus. Vokietijos povandeniniai laivai nuolat grasino sąjungininkų laivams ir trukdė didesnėms logistinėms operacijoms. Kuomet JAV įsitraukė į karą Atlanto vandenyne, ji niekaip negalėjo susidoroti su vokiečių povandeninių laivų grėsme. Per porą savaičių JAV karinis laivynas prarado 25 laivus – kelis mėnesius laivai buvo sugadinami ar paskandinami greičiau nei JAV pramonė galėjo juos statyti.




Problema buvo išspręsta kuomet buvo priimta konvojaus sistema, kuomet svarbūs laivai neplaukdavo vieni. Sąjungininkai prisitaikė prie povandeninių laivų grėsmės, bet ankstesnis konvojų sistemos pritaikymas būtų leidęs užtikrinti kokybiškesnes ginkluotės logistikos Atlanto vandenyne grandines bei padėjęs išvengti tokių didelių nuostolių. Visgi, kai kurie istorikai mano, kad JAV karo pradžioje tiesiog neturėjo pakankamai karo laivų, tinkamų konvojams lydėti. Pavieniai atsargų laivai yra ne tokie pažeidžiami kaip tie, kuriuos lydi netinkami karo laivai.

Dabar daugelis sutinka, kad konvojaus sistema JAV galėjo būti įgyvendinta anksčiau (U.S. Navy Naval History Center, Wikimedia)

Filipinų gynyba 1942-aisiais

Generolo Douglaso MacArthuro planas ribotais resursais apginti visą  Filipinų salyną 1942 metų pavasarį nuo pat pradžių buvo pasmerktas žlugti. Maisto ir amunicijos atsargos buvo išdėstytos visoje teritorijoje viliantis, kad trauktis paprasčiausiai nereikės. Visgi, teko trauktis į Bataano pusiasalį, paliekant nemažai atsargų ir karių. Trūkstant maisto tūkstančiai pasidavė – 76 tūkstančiai amerikiečių ir filipiniečių karių pateko į japonų nelaisvę. Tai, aišku, didžiulis praradimas, kurio buvo galima išvengti atsisakant Filipinų gynybos arba bent jau laiku atsitraukiant.

Amerikiečiai karo belaisviai neša kritusius savo draugus Filipinuose 1942 m. (Wikimedia)

Operacija Deglas

Britai 1942 metais suvokė Tuniso strateginę svarbą ir norėjo ten įsitvirtinti. Tai būtų leidę pulti Vokietijos kontroliuojamas žemes iš pietų bei užtikrinti Egipto kontrolę. Pagal juos, įsiveržimas turėtų prasidėti nuo išsilaipinimo Alžyre – taip veiksmas prasidėtų pakankamai arti Tuniso. Tačiau JAV karinė vadovybė dvejojo. Jei Ispanija būtų įstojusi į karą Vokietijos pusėje, Didžioji Britanija galėjo prarasti Gibraltarą. Tuomet kariai Alžyre būtų visiškai atskirti ir jiems tiekti atsargas būtų labai sunku. Visgi, buvo pasiektas kompromisas – 1942 metų lapkričio 8 dieną prasidėjo operacija Deglas, kurios metu amerikiečių daliniai išsilaipino Kasablankoje Maroke, o britų – Orano ir Alžyro miestuose.

Operacijos Deglas schema – sąjungininkai išsilaipino gana toli nuo Tuniso. (Wikimedia)

Išsilaipinimas taip toli nuo Tuniso sutrukdė pasiekti greitą pergalę Šiaurės Afrikoje. Vokietija užėmė Tunisą ir priešinosi iki pat 1943 metų gegužės. Tai pareikalavo daugybės resursų ir laiko. Tačiau sunku tai vadinti klaida – kas galėjo žinoti, kad Ispanija neprisidės prie Vokietijos? Ir, negalima paneigti, Deglas tikrai padėjo sustiprinti pozicijas – klaida galima laikyti ne pačią operaciją, o išsilaipinimo vietos ir laiko pasirinkimą.

Visos šios klaidos yra diskutuotinos, o pats straipsnis – nepilnas. Sąjungininkai padarė daugybę kitų klaidų tiek Ramiojo vandenyno katile, tiek rytų fronte, tiek išsilaipindami Prancūzijoje. Kurias jų klaidas laikytumėte didžiausiomis?




Broliai Wrightai nebuvo pirmieji skridę lėktuvu? Štai inžinieriai, kurie motorinius orlaivius į orą pakėlė anksčiau

Broliai Wrightai nebuvo pirmieji skridę lėktuvu? Štai inžinieriai, kurie motorinius orlaivius į orą pakėlė anksčiau

Broliai Wrightai (Orville Wright ir Wilbur Wright) 1903 gruodžio 17 dieną pirmą kartą sėkmingai pakilo savo lėktuvu. Prie jo jie dirbo ilgus metus, vis tobulindami skraidyklės (iš pradžių sklandytuvo) dizainą ir valdymą. Pirmasis bandymas gruodžio 14 dieną buvo nesėkmingas, o ir lemtingąją 17-ą pasiekimo vos neaptemdė stiprus vėjas. Wrightams pavyko ir jie iki šiol minimi kaip lėktuvo išradėjai. Tačiau gali būti, kad jie nebuvo pirmieji pagaminę ir pakilę tikru lėktuvu – teigiama, kad prieš juos tai padarė bent keli inžinieriai.

Gustave Whitehead, vokiečių inžinierius, iki galo nepatvirtintais duomenimis lėktuvu Condor pakilo dar 1901 metų rugpjūtį – daugiau nei dviem metais anksčiau nei broliai Wrightai. Whiteheado tikroji pavardė buvo Weisskopf – jis ją pasikeitė persikėlęs į JAV. Whiteheadas ilgą laiką domėjosi skraidančiais aparatais ir norėjo sukurti skraidantį automobilį. Tai, iš esmės, ir padarė, tačiau ilgą laiką nesant pirmojo skrydžio įrodymų niekas jo istorija netikėjo. Visgi, keletas entuziastų ir aviacinių žurnalų šiame reikale pasikapstė giliau, ir, panašu, kad Whiteheadas iš tikrųjų buvo pirmasis žmogus pakilęs tikru lėktuvu.



Whiteheadas kažkada apie 1900 metus pagamino Condor No.21 skraidantį automobilį – niekaip kitaip šios keistos transporto priemonės vadinti neišeina. Ji turėjo du variklius – 20 ag skrydžiui ir 10 ag kelionėms keliais. Sparnai buvo suskleidžiami tarsi vėduoklė ir netrukdė važiuoti keliu. 1901 metų rugpjūtį Whiteheadas išriedėjo savo sparnuotu automobiliu į lauką ir kelių liudininkų akivaizdoje atliko porą bandomųjų skrydžių. Vieno iš jų metu jis nuskrido apie mylią (1,6 km) ir pakilo į daugiau nei 15 metrų aukštį. Vėliau jis savo lėktuvą tobulino ir 1902 metų sausį pakilo dar kartą, šįkart 17 liudininkų akivaizdoje. Tai kodėl niekas Whiteheado nešlovina kaip lėktuvo išradėjo? Trūksta įrodymų.

Whiteheado Condor No.21 (Valerian Gribayedoff, Wikimedia)

Jo skraidantis aparatas buvo kur kas sudėtingesnis nei brolių Wrightų. Nors Bridgeport Herald tuomet skelbė apie jo skrydį, o žurnalistas dievagojosi pats matęs bandymą, daugelis tiesiog netikėjo – nebuvo įrodymų. 1937 metais Whiteheadas vėl buvo prisimintas, tačiau tuomet broliai Wrightai jau maudėsi šlovės spinduliuose ir neigė vokiečio skrydį. Ir kiti aviacijos istorikai dvejoja – jei jam tikrai pavyko, kodėl jis neskraidė ir toliau? Kur jo vėlesnės konstrukcijos? Nei ir Whiteheado žmona, kuri padėjo pasiūti Condor No.21 sparnus niekada nematė skrydžio ir negalėjo jo patvirtinti.

Alberto Santos-Dumont skrydis 14-bis. (Nerika, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kitas kandidatas, Karl Jatho, į orą pakilo 1903 metų rugpjūčio 18 dieną. Šis vokiečių inžinierius nuo rugpjūčio iki lapkričio skraidė vis didesniais atstumais savo sukonstruotais triplanais ir biplanais su stumiančiu propeleriu. Pirmojo skrydžio nuotolis siekė vos 18 metrų 1 metro aukštyje – nieko įspūdingo, tačiau pirmas skrydis yra labai svarbus. Jatho daugiau nei tris mėnesius skraidė vis ilgindamas savo skrydžio nuotolį, tačiau šiandien nėra pripažįstamas kaip pirmo lėktuvo sukūrėjas. Kodėl? Teigiama, kad pirmasis skrydis nebuvo valdomas, tačiau kiti tuo abejoja. Ar Jatho galėjo tiek laiko skraidyti nevaldomais orlaiviais? Kita vertus, 1903 lapkritį jis nutraukė bandymus, padarydamas išvadą, kad tolesnis skrydis su tokiu silpnu varikliu yra neįmanomas – galbūt jo orlaiviai tikrai negalėjo skristi kaip tikri lėktuvai.

Istoriniai vieno iš pirmųjų 14-Bis skrydžių kadrai

Tuo tarpu brazilai (ir nemaža dalis europiečių) tiki, kad pirmasis tikras skrydis lėktuvu įvyko 1906 lapkritį, kuomet brazilas Alberto Santos-Dumontas Paryžiuje 14-Bis lėktuvu nuskrido 220 metrų.  14-Bis pirmą kartą pakilo dar rugsėjo 7 dieną, tačiau demonstracijos pradėtos tik po mėnesio. Tai buvo pirmas viešas skrydis lėktuvu, todėl buvo laikomas pirmuoju tikru lėktuvo pakilimu. Nors Dumontas pakilo trim metais vėliau nei broliai Wrightai, daugelis žmonių pastebi, kad jo lėktuvas pakilo kaip normalus lėktuvas – be jokių pagalbinių priemonių. Tuo tarpu Wrightų lėktuvas kilo nuo bėgių, pasinaudojo stipriu vėju ir katapulta – kažin ar jam būtų pavykę pakilti be tinkamos krypties vėjo ir nuokalnės. Tačiau aviacijos istorikai Dumonto gerbėjus vis tiek nori nuvilti – tuo metu kai į orą pakilo Dumontas, Wrightai jau galėjo lėktuvą ore išlaikyti daugiau nei pusvalandį. Tačiau brazilai neturėtų nusiminti – savarankiškas pakilimas ir nusileidimas yra dideli pasiekimai.




Kad ir kaip ten buvo iš tikrųjų, neįtikėtina, kaip toli aviacija nuo tų laikų nuėjo. Jau Antrojo pasaulinio karo metu dangų raižė reaktyviniai lėktuvai, o ir pats Orvilleis Wrightas sulaukė pirmojo viršgarsinio skrydžio.

Antrojo pasaulinio karo įdomybės: štai kaip atrodė tankų vairuotojų pozicijos (Video)

Antrojo pasaulinio karo įdomybės: štai kaip atrodė tankų vairuotojų pozicijos (Video)

Daugybė žmonių karo istorija susidomi dėl ginklų ir technikos. Taip jau yra, kad jų technologijos itin traukia dėmesį. Kadangi visai neseniai publikavome straipsnį apie gražiausius automobilių vairus, nusprendėme pabandyti Jus sudominti ir garsiausių Antrojo pasaulinio karo tankų vairuotojų pozicijomis. Šiame straipsnyje parodysime, kaip jis atrodė ir trumpai papasakosime, kaip šie tankai buvo vairuojami.

Visai neseniai pabandėme surinkti 7 gražiausius automobilių vairus – raginame peržiūrėti šį straipsnį, jei to dar nepadarėte. Tikriausiai pastebėjote, kad Nodum.lt mėgsta Antrojo pasaulinio karo istoriją, todėl nusprendėme pažiūrėti, kaip atrodo garsiausių tankų vairuotojų pozicijos ir jas pateikti jums. Nors karinės technikos muziejuose šias mašinas galima apžiūrėti iš visai arti, pasižvalgyti po vidų gali tik visai nedaug žmonių, todėl tikimės, kad šios nuotraukos ir vairavimo mechanizmų aprašymai jus sudomins ir paskatins daugiau domėtis didžiausio žmonijos ginkluoto konflikto istorija.

 

Mk IV Churchill – sunkusis pėstininkų paramos tankas. Dažnai karo istorijos mėgėjai šio tanko nemėgsta, manydami, kad jis yra per lėtas, nerangus ir kur kas prastesnis už kitus Antrojo pasaulinio karo tankus. Tačiau britai jį vertino – ilgas korpusas teikė priedangą pėstininkams, ilga bazė buvo labai stabili ir tinkama įvairioms kitoms modifikacijoms kurti, o pats tankas buvo labai pravažus.

Mk IV Churchill tanko vairuotojo pozicija (Mapleleafup.net)

Manote, kad jis labai nerangus? Taip, kadangi buvo kuriamas pėstininkų paramai, Churchill išvystė tik 24 km/h greitį, tačiau jis galėjo apsisukti aplink savo ašį (vikšrams sukantis į priešingas puses) ir šaudyti nesustojęs. Churchill tanko vairuotojo pozicija buvo stebėtinai patogi, o pats vairo mechanizmas priminė plačią dviračio rankeną – šis tas retai sutinkamo Antrojo pasaulinio karo tankuose.

Pasižvalgykite po Churchill tanko vidų

Apie Churchill tanko istoriją galite paskaityti straipsnyje Antraspasaulinis.net, o daugiau nuotraukų iš tanko vidaus galite rasti Mapleleafup.net

Panzerkampfwagen V Panther vairuotojo pozicija – čia vairo nematyti.

Panzerkampfwagen V Panther – vidutinis vokiečių tankas. Pantera pasirodė po Tigro ir turėjo kiek modernesnę šarvų formą. Panther tankai savo skaičiumi pralenkė tigrus, buvo greitesni, mažesni ir labai vertinami karių.

Panther Ausf. G jau be matymo angos vairuotojui. (Stahlkocher, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Panther vairavimo mechanizmas buvo kur kas paprastesnis už tigro, kurį pamatysite vėliau. Pantera buvo valdoma dviem įprastomis svirtimis. Vairuotojas neturėjo daug vietos, tačiau taip buvo visuose tuometiniuose tankuose. Problema buvo dėl labai arti esančių pedalų ir prasto matomumo. 1944 metais pasirodžiusi Ausf.G modifikacija visai neturėjo vairuotojui skirtos matymo angos – vairuotojas tiesiog klausė tanko vado nurodymų ir aplinką stebėjo per sukiojamą periskopą.




Panzerkampfwagen V Panther tanko istorija – Antraspasaulinis.net.

Nerestauruotas sovietinio T-34 tanko vidus (Pitkäkaula, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

T-34 – legendinis sovietų vidutinis tankas. Jis buvo giriamas ir jį naudojusių karių, ir jų priešininkų. Teigiama, kad tai buvo vienas iš efektyviausių tankų visame Raudonosios Armijos arsenale, o ir vėliau kurtos mašinos įkvėpimo sėmėsi iš T-34 konstrukcinių sprendimų.

T-34 tankas muziejuje Briuselyje. (Musée Royal de l’Armée, Wikimedia)

T-34 vairo mechanizmas buvo įprastas vikšrinėms transporto priemonėms – dvi svirtys, valdančio kiekvienos pusės vikšrus. Dar karo metu bandymus atlikę JAV kariuomenės specialistai teigė, kad vairuoti T-34 nebuvo lengva. Pasenusi pavarų dėžės technologija ir plieninė sankaba reiškė, kad vairuotojas turėjo būti fiziškai stiprus. Tiesa, su tokiomis išvadomis sutinka ne visi – internete gausu tanko gerbėjų, kurie teigia, kad T-34 buvo valdomas taip pat lengvai, kaip ir kiti to laikmečio tankai.

Daugiau apie T-34 istoriją ir techninius sprendimus galite paskaityti Antraspasaulinis.net.

Vokiško Panzerkampfwagen VI Tiger tanko vairuotojo vieta

Panzerkampfwagen VI Tiger  – bene garsiausias Antrojo pasaulinio karo tankas. Tai – sunkusis vokiškas tankas, dabar dažnai vadinamas geriausiu visame konflikte. Jis buvo didelis, grėsmingas ir gana mobilus. Ir, žinoma, turėjo vieną kiek neįprastą bruožą – apvalų vairą.

Pasižvalgykite po Tiger tanko vidų

Automobilio vairą primenantis valdymo mechanizmas iš tiesų pralenkė savo laiką. Tankas turėjo vairo stiprintuvą, todėl buvo lengvai valdomas. Teigiama, kad vairuotojo pozicija tanke buvo gana patogi, jei netrukdė tai, kad pedalai buvo labai arti vienas kito. Hidraulinis vairo mechanizmas buvo gana sudėtingas, bet efektyvus. Visgi, dviejų rankenų atsisakyta nebuvo – jos buvo įrengtos vairuotojo sėdynės šonuose ir galėjo būti naudojamos tankui vairuoti.

Tiger tanko istorija ir skirtingos modifikacijos – Antraspasaulinis.net

M4 Sherman tanko vairuotojo vieta (Alf van Beem, CC0, via Wikimedia Commons)

M4 Sherman – neabejotinai geriausiai žinomas JAV vidutinis tankas. Jis buvo toks patikimas, kad ir vėlesniuose konfliktuose, kuriuose dalyvavo JAV, jis tebebuvo labai plačiai naudojamas, nepaisant modernesnio, geriau ginkluoto ir šarvuoto M-26 tanko gamybos.

Sherman tanko vairavimo mechanizmas nebuvo kuo nors ypatingas ar unikalus. Rankenos buvo arti viena kitos, o vairuotojas turėjo pakankamai daug vietos aplink save. Nuotraukoje matomoje sėdynėje trūksta atlošo.

M4 Sherman tankas (The shadock, Wikimedia)

Žinoma, šį straipsnį dar galima plėsti ir pildyti. Tačiau tikimės, kad bent jau sudominome šarvuotos technikos ir Antrojo pasaulinio karo istorija.



Pora keistai meniškų instrukcinių vaizdo įrašų iš Antrojo pasaulinio karo – kaip sunaikinti priešo tanką? (Video)

Pora keistai meniškų instrukcinių vaizdo įrašų iš Antrojo pasaulinio karo – kaip sunaikinti priešo tanką? (Video)

Tankas tikriausiai yra ta karinė mašina, kurią žino kiekvienas. Dažnai žmonės neskiria tanko nuo tanketės ar savaeigio pabūklo, tačiau būtent žodis „tankas“ jų mintyse nuskamba pirmiausiai pamačius karinės technikos koloną. Antrojo pasaulinio karo metu tankai buvo vienas iš pagrindinių resursų, leidusių siekti pergalės net sudėtingose situacijose. Svarbus buvo ir jų psichologinis poveikis karių dvasiai. Todėl nukauti priešo tankus buvo labai svarbi užduotis.

Nors daugelis įsivaizduoja, kad tankai įprastai kovodavo prieš kitus tankus, dažniau jie ėjo prieš pėstininkus. Jais bandyta prasiskverbti pro priešo linijas, kad iš paskos žygiuojantys pėstininkai čia galėtų vykdyti savo užduotis. Taigi, kariai turėjo būti mokomi naikinti priešo tankus ir prieš juos gintis. Tam buvo rengiamos pratybos, teorinės paskaitos bei kuriami trumpi filmai.

Būtent instrukciniai filmukai dabar yra lengviausiai pasiekiama šių mokymų dalis – YouTube portale jų daugybė. Įdomu tai, kad šiuose vaizdo įrašuose matomi kariai elgiasi ir kalba kaip tikri aktoriai, o pats siužetas atrodo labai gerai surežisuotas. Tiesa, kartais juose iš tikrųjų būdavo filmuojami aktoriai. Gali pasirodyti, kad tai ne kariams skirta mokomoji priemonė, o ištrauka iš kokio nors meninio filmo.

Štai vienas iš JAV kariams skirtų mokomųjų filmukų, supažindinančių su tankų naikinimo subtilybėmis. Atkreipkite dėmesį, kad pasakotojas geria alų, vartoja žargoną ir įvairias stilistines kalbos figūras.

Pasikartokime, tai kaip turi būti naikinami tankai? Jei nekalbate anglų kalba, paaiškinsiu. Iš pradžių reikia įsikasti – duobėse sėdintys kariai tankų įguloms yra beveik nematomi ir apsaugoti nuo vikšrų. Priešų tankams priartėjus, reikia atidengti ugnį, priverčiant įgulą užsidaryti mašinos viduje, iš kurios beveik nieko nematyti. Tada dar galima apšaudyti periskopus ir matymo angas, taip dar labiau sumažinant matomumą. Galiausiai ateina laikas šautuvais paleidžiamoms granatoms, o vėliau – ir Molotovo kokteiliams. Svarbiausia žinutė, kurią filmuko herojus kartojo ne kartą – nebėgti. Bėgantys pėstininkai lengviau nukaunami nei tie, kurie lieka pasislėpę savo įkastose pozicijose.

Žinoma, JAV nebuvo vienintelė valstybė, kūrusi instrukcinius filmukus savo kariams.  Štai vienas, kuris buvo rodomas vokiečių pėstininkams.

Jis dar panašesnis į veiksmo filmą, nors buvo susuktas tam, kad būtų rodomas kariams. Jame pamatysite ne tik kulkosvaidžių ir granatų naudojimą, bet ir minų dėjimą tiesiai ant tankų – tai atlikdavo greitai bėgantys pėstininkai.

Šie filmukai buvo kuriami ne tik tam, kad informuotų, išmokytų, kaip susidoroti su priešo šarvuota technika, bet ir tam, kad padrąsintų. Tankai kūrė didžiulį psichologinį spaudimą, nes dažnai atrodydavo beveik neįveikiami. Todėl šiuose filmukuose parodytos didelės iš šautuvų paleidžiamų granatų paliktos skylės, nerealistiškai dideli sprogimai ir kiti įspūdį sukelti panaudoti efektai. Pagrindinė žinutė visuomet buvo ta pati – nebėgti, o stoti į kovą.

Antrojo pasaulinio karo filmukai – labai įdomūs. Kviečiame prisiminti, kaip tuo metu buvo taisomi mūšiuose apgadinti tankai.



Dvikovos dėl garbės nėra viduramžių istorijos dalis – paskutinė dvikova Prancūzijoje užfiksuota vaizdo įraše

Dvikovos dėl garbės nėra viduramžių istorijos dalis – paskutinė dvikova Prancūzijoje užfiksuota vaizdo įraše

Anksčiau laikai buvo kur kas paprastesni. Jei kas nors įžeidė tavo garbę ir orumą, tą žmogų galėjai pakviesti į dvikovą kardais ar pistoletais, po kurios viskas stodavo į savo vietas. Taip buvo bandoma apginti ir ne vienos moters garbę, o kartais į mirtiną kovą būdavo stojama ir dėl visiško menkniekio. Na gerai, tokie ginčų sprendimo būdai yra per žiaurūs ir neprilygsta taikiems šiuolaikiniams susitarimams. Bet, jie ne tokie jau seni. Ar žinote kada ir kaip įvyko paskutinė dvikova Prancūzijoje ir kodėl jos vaizdo įrašą Youtube platformoje komentuojantys žmonės yra nusivylę?

Gastonas Defferre buvo prancūzų Socialistų partijos politikas. Per savo karjerą jis dažnai nevengė leistis į žodinius karus su politiniais oponentais, o kartais savo aštriomis pastabomis peržengdavo ribą. 1967 metais Prancūzijos parlamente jis viešai įžeidė kitą politiką René Ribière, kuris suskubo ginti savo garbės ir Defferre iškvietė į dvikovą. Iššūkio atsisakymas būtų reiškęs didžiulę gėdą, kuri neabejotinai būtų pakenkusi ir Defferre politinei karjerai. Todėl jis pakėlė jam mestą pirštinę.



Iš tikrųjų 1967 metais garbės gynimas dvikovoje jau buvo retenybė. Jau tais laikais dvikovos buvo atgyvena, nors Prancūzijoje jos išliko ilgiau nei kitose Europos šalyse. XX a. Prancūzijoje dvikovos vis dar buvo laikomos garbės reikalu, tačiau iki mirties jau nebuvo kovojama.

Dvikovos visais laikais buvo aiškiai reglamentuojamos įstatymais ir toli gražu nebuvo primityvios spontaniškos vyrų kovos. Iššūkį metantis žmogus turėjo pasirinkti iki kokio momento bus kovojama – iki pirmo kraujo, iki sužeidimo, po kurio vienas žmogus negali kovoti, iki mirties, ar iki tam tikro šūvių skaičiaus, jei dvikova vyksta pistoletais. Visgi, daugelyje šalių dvikovos buvo uždraustos dar XIX amžiuje, nors įvairiomis formomis vyko ir vėliau. Prancūzijoje jos ilgą laiką buvo gana dažnos, nors daugelis jų praeidavo nepastebėtos.

Tačiau ši dvikova tarp dviejų parlamentarų buvo labai svarbi ir traukė dėmesį – juk kovojo du garsūs politikai, o ir pats reginys tuo metu jau buvo retas. Kovojama buvo espadronais – vienašmenėmis špagomis. Kova ilgai netruko – Defferre greitai porą kartų sužeidė Ribière ranką, pasirodė kraujas ir pastarasis politikas, kuris ir iškvietė oponentą į dvikovą, buvo paskelbtas pralaimėtoju. Tai buvo paskutinė dvikova Prancūzijoje, apie kurią yra žinoma.

1971 metais Urugvajuje įvyko viena iš paskutinių dvikovų pistoletais. Tais pačiais metais dvikovos Urugvajuje buvo uždraustos – iki to laiko jos vyko legaliai, jei buvo laikomasi tam tikrų taisyklių. Tąkart varžovai apsikeitė netaikliais šūviais ir išsiskirstė.

Dvikovos pistoletais panašiai vykdavo visais laikais – varžovai šaudavo po vieną kartą. Jei vienas iš jų būdavo sužeidžiamas, jis galėjo būti paskelbiamas pralaimėtoju. Jei abu šauliai nepataikydavo, kova galėjo būti nutraukta, jei sutikdavo dvikovos norėjęs žmogus. Kartais taip būdavo apsikeičiama ir trimis netaikliais šūviais – tuomet dvikova dažniausiai būdavo nutraukiama. Jei visgi ir tuomet varžovai nuspręsdavo ją tęsti, kova būdavo laikoma barbariška ar net juokinga.

Galima sakyti, kad ir dabar dvikovos egzistuoja, tik jau kaip sporto šaka. Nors po Antrojo Pasaulinio karo fechtuotojai Vokietijoje buvo persekiojami kaip dvikovų dalyviai, greitai sportas nuo tikrų dvikovų dėl garbės buvo atskirtas. Ir dvikovas pistoletais buvo bandoma paversti sportu. Jose buvo naudojami tikri pistoletai, tačiau buvo naudojamos vaškinės kulkos, o dvikovos dalyviai saugojosi šarvais. Dvikova pistoletais buvo demonstruojama ir 1908 metų Londono Olimpinėse žaidynėse.

Sportinė dvikova pistoletais 1908 m. Londono vasaros Olimpinėse žaidynėse

2015 metais Janas Zylinskis, lenkų aristokratas ir verslininkas, į dvikovą kardais kvietė Nigelį Faragą, nes šis įžeidė lenkų imigrantus Jungtinėje Karalystėje. Jei kardai politikui būtų nepriimtini, Zylinskis siūlė ir debatus, tačiau Faragas kvietimą tiesiog ignoravo.


Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.