Tankų transporteris Oshkosh M1070 – 8 varomi ratai, bauginanti išvaizda, slaptos šarvų technologijos ir 40 ratų puspriekabė

Tankų transporteris Oshkosh M1070 – 8 varomi ratai, bauginanti išvaizda, slaptos šarvų technologijos ir 40 ratų puspriekabė

Amerikietiški pagrindiniai kovos tankai M1 Abrams, savaime aišku, yra pakankamai dideli ir sunkūs. Jų transportavimui reikalinga speciali technika. Būtent šio tanko atsiradimas JAV Sausumos pajėgose ir paskatino Oshkosh M1070 atsiradimą. Bet kokiomis savybėmis pasižymi šis sunkvežimis?

M1 Abrams tankai tarnybą pradėjo 1980-aisiais. Priemonių šioms beveik 60 tonų sveriančioms mašinoms pervežti tuo metu buvo, tačiau senieji sunkvežimiai nebuvo idealiai tinkami Arbams transportavimui. Juolab, kad naujesnės tanko versijos buvo vis sunkesnės.



Oshkosh Truck Corporation, dabar vadinama tiesiog Oshkosh Defense, JAV ginkluotosioms pajėgoms pasiūlė M1070 sunkvežimį – didžiulį  modernų 8X8 sunkvežimį su specialiai tankams skirtu tralu. Išnagrinėjusios pasiūlymą bei alternatyvas JAV sausumos pajėgos patvirtino dizainą ir jau 1992 metais prasidėjo M1070 gamyba, kuri tęsiasi iki šiol.

M1070A1 sunkvežimis su Abrams tanku ant tralo – šis sunkvežimis buvo sutvertas tankų transportavimui. (Wikimedia)

M1070 vilkikas pasižymi standartinio amerikietiško tipo sunkvežimio išvaizda. Variklis yra sumontuotas ilgoje nosyje, už kurios yra kabina, kurioje vairuotojas, papildomas įgulos narys ir iki keturių keleivių. Vilkikas yra varomas visais aštuoniais ratais – trys ašys yra po balnu. Tiesa, ne visi M1070 turi aštuonis ratus – 2008 metais pristatyta tarptautinė HET versija su trimis ašimis. M1070 gale yra dvi gervės – viena 25 tonų su 25 metrų ilgio ir 25 mm storio lynu, ir viena 1,36 tonų su 91,4 metrų ilgio ir 6 mm storio lynu. Ši įranga padeda ant tralo užtempti nevažiuojančią techniką, bet įprastai tankai ant platformos lipa gale esančiomis rampomis.

Puspriekabė turi 40 ratų – po 8 ant kiekvienos ašies. (Spc. Jason Mott, Wikimedia)

Pirmos kartos Oshkosh M1070 buvo varomas 500 arklio galių 12,1 litro Detroit Diesel varikliu, sujungtu su Allison penkių laipsnių automatine transmisija. Atnaujinta sunkvežimio versija M1070A1 jau naudoja 18 litrų Caterpillar C-18 variklį, išvystantį 700 ag. Vis dar naudojama Allison automatinė transmisija, tačiau atnaujintas sunkvežimis gavo 7 laipsnių versiją. Šis sunkvežimis turi 947 litrų dyzelino baką.

M1070A1 su M2 Bradley – net pilnai pakrautas sunkvežimis gali pasiekti 81 km/h greitį. (Oshkosh, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Turint omenyje, kad M1A2 Abrams tankas sveria daugiau nei 65 tonas, nestebina faktas, kad ir puspriekabė nėra tokia jau paprasta. Naudojamas M1000 tralas, kadaise kurtas specialiai M1 Abrams tankui. Jis turi 40 ratų, išdėstytų į penkias hidraulinės važiuoklės eiles. Platformos judesio amplitudė siekia 254 mm – tai leidžia išlaikyti tralo padėtį, kad slėgis į balną per daug nesvyruotų. Be jokio krovinio ši puspriekabė sveria beveik 23 tonas. Gamintojas teigia, kad ji gali atlaikyti ir 80 tonų svorį, tačiau karinės pajėgos laikosi 63,56 tonų limito, kuris taip stipriai neapriboja keliavimo greičio.

M1070A1 modifikacijos sunkvežimis su kroviniu gali pasiekti ir 81 km/h greitį. Tai yra įspūdingas rodiklis, turint omenyje, kad su kroviniu šio sunkvežimio svoris siekia 105-108 tonas – 23 tonas sveria puspriekabė, dar apie 20 vilkikas, o visą likusį svorį sudaro krovinys. Įdomu tai, kad M1070 šarvų konfigūracija yra įslaptinta. Vilkikas tikrai yra šarvuotas, turi dugno apsaugą ir gerai apsaugotą kabiną, bet daugiau apie tai pasakyti sunku. Oshkosh M1070 gali būti transportuojamas  C-5 Galaxy arba C-17 Globemaster III lėktuvais.

M1070 gali vykdyti įvairias užduotis, nors ir buvo sukurtas tankų transportavimui. (Wikimedia)

Oshkosh M1070 yra labai naudingas sunkvežimis, galintis vykdyti įvairias užduotis. Nepaisant to, kad šio modelio sunkvežimiai gaminami nuo 1992-ųjų, tikėtina, kad jie tarnaus dar ilgai. Kaip ir pats Abrams tankas – prognozuojama, kad M1A2 neišeis į užtarnautą poilsį mažiausiai iki 2050 metų.

Žaliu kamufliažu pasipuošęs Oshkosh M1070. (Smurrayinchester, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Keli techniniai faktai apie Oshkosh M1070A1:

Vilkiko ilgis x plotis x aukštis: 9,68 x 2,59 x 3,71 m;
Puspriekabės ilgis: 15,8 m (krovinio platformos ilgis – 10,58 m);
Bendras maksimalus junginio svoris: 108,46 tonos;
Variklis: dyzelinis 18 litrų Caterpillar C-18, 700 AG;
Transmisija: 7 laipsnių automatinė Allison 4800SP;
Maksimalus greitis: 81 km/val.
Kabinos talpa: du įgulos nariai (vairuotojas +1), 4 vietos keleiviams.



Taip pat skaitykite:

Šarvuotas tankus vežantis Antrojo pasaulinio karo drakonas M25;

6X4 Scammell Pioneer gelbėjo už save triskart sunkesnius tankus;

ARC-LX – didžiausia JAV karinių pajėgų amfibinė mašina;

Didžiausia pasaulio savaeigė mašina – NASA raketų transporteris;

ZIL-2906 su sraigtine važiuokle buvo sukurtas kosmonautų gelbėjimui;

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį;

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos.

Kodėl Lockheed U-2 turi vieną šoninį veidrodėlį? Kiti lėktuvai įprastai veidrodėlių neturi

Kodėl Lockheed U-2 turi vieną šoninį veidrodėlį? Kiti lėktuvai įprastai veidrodėlių neturi

Žvalgybinis lėktuvas Lockheed U-2 yra tikra Šaltojo karo legenda. Šis šnipinėjantis lėktuvas galėjo pakilti į 24,4 kilometrų aukštį ir iš ten fotografuodavo svarbiausius priešiškų valstybių strateginius objektus. Nors U-2 pirmajam skrydžiui pakilo dar 1955 metais, ir šiandien šis lėktuvas atrodo pakankamai modernus. Tik kam jam vienas šoninio vaizdo veidrodėlis?

Šaltasis karas tapo milžiniškomis ir labai sparčiomis ginklavimosi varžybomis ir įtemptu tarptautinių santykių laikotarpiu. Šalys baiminosi, kad prasidės naujas globalus karinis konfliktas, kuriame bus panaudoti iki tol dar neregėti ginklai. Tačiau kaip žinoti, ką ruošia priešas? Būtent dėl to JAV ir buvo sukurtas Lockheed U-2 žvalgybinis lėktuvas.



Žinoma, pagrindinė šnipinėjimui skirto lėktuvo savybė privalo būti slaptumas. U-2 turi pakankamai siaurą fiuzeliažą, nors lėktuvo sparnų ilgis ir siekia 32 metrus. U-2 į priekį yra varomas vienu General Electric F118-101 varikliu, sumontuotu už piloto kabinos. U-2, beje, nėra nematomas radarams. Nors tokie reikalavimai vėliau buvo keliami, U-2 konstrukcija tuo metu jau buvo užbaigta ir orlaivis išliko nepakitęs. Kita vertus, nors radarai nesunkiai pastebėdavo U-2, jis skrisdavo taip aukštai, kad dažniausiai priešlėktuvinių raketų pavykdavo išvengti.

Lockheed U-2 yra ilgo nuotolio žvalgybinis lėktuvas, sukurtas dar Šaltojo karo pradžioje. Geriau įsižiūrėję prie piloto kabinos pastebėsite ir šoninio vaizdo veidrodėlį. (Lockheed nuotrauka)

Lockheed U-2 įprastai skraido 21-24 km aukštyje. Tai padeda orlaivį apsaugoti nuo priešlėktuvinės ginkluotės ir neleidžia jo lengvai pamatyti nuo žemės. Kartu toks skrydžio aukštis padeda ir daryti platesnes nuotraukas, į kurias patenka daugiau detalių. Kreiserinis U-2 greitis siekia 760 km/h. Pilotai pasakoja, kad valdyti U-2 nėra labai sunku, tačiau, greičiausiai pati sudėtingiausia kelionės dalis yra nusileidimas. U-2 neturi pilnos važiuoklės – papildomi po sparnais montuojami ratai nukrenta dar kylant. Todėl tupiant tenka balansuoti ant centre sumontuotos važiuoklės. Į pakalbą pasitelkiamas dar vienas U-2 pilotas, kuris nusileidimą stebi iš paskui sekančio automobilio ir radijo ryšiu informuoja apie sparnų padėtį tako paviršiaus atžvilgiu.

U-2 pasižymėjo klasikiniu cigaro formos fiuzeliažu ir pakankamai ilgais sparnais. (U.S. Air Force, Wikimedia)

Tačiau važiuoklė nėra vienintelis neįprastas Lockheed U-2 bruožas. Šis lėktuvas turi vieną šoninio vaizdo veidrodėlį. Automobiliams šoninio vaizdo veidrodėliai yra reikalingi norint lengvai pamatyti, ar gretimos juostos yra laisvos. Jie taip pat padeda parkuojantis atbulomis, įsiliejant į eismą greitkelyje ir kitose panašiose situacijose. Lėktuvai jų neturi – jie yra nereikalingi, o ir papildomas oro pasipriešinimas nėra pageidaujamas. Tai kam jis U-2? O tam, kad pilotas galėtų stebėti savo paties paliekamus pėdsakus.

Veidrodėlis yra gana ryškiai išsikišęs iš aptakaus lėktuvo silueto. Taip pat matote, ant kokios važiuoklės tenka tūpti U-2 lėktuvui. (Lockheed nuotrauka)

Visi esate matę vadinamąją lėktuvo brydę – tą baltą kondensacinį valktį, kuris atrodo tarsi dirbtinio debesies uodega. Kai tokį pėdsaką palieka paprasti keleiviniai lėktuvai, niekas nekreipia dėmesio (išskyrus pamišėlius, kurie mano, kad taip purškiami orus kontroliuojantys chemikalai). Tačiau jei tokią žymę paliktų U-2 ar bet koks kitas žvalgybinis lėktuvas, jis išduotų savo poziciją ir taptų pakankamai lengvai pastebimas. Taigi, pilotas kartais turi pažvelgti į tą veidrodėlį, kad įsitikintų, jog už nugaros nepalieka ryškaus susikondensavusių garų pėdsako.

Skafandrą dėvintis pilotas savo ore paliekamus pėdsakus gali stebėti per veidrodėlį, kuris nuotraukoje matomas viršuje centre. ( U.S. Air Force, Wikimedia)

Lockheed U-2 yra pakankamai senas lėktuvas, todėl ir brydės stebėjimo įranga yra tokia primityvi – paprastas veidrodis. Štai sunkusis strateginis bombonešis Northrop Grumman B-2 Spirit turi kompiuterinę sistemą, kuri perspėja pilotą apie galimai susidariusią brydę. Tai yra tarsi perspėjimas keisti skrydžio aukštį – teisingas aukščio pasirinkimas padeda išvengti tokio pėdsako susidarymo.



Taip pat skaitykite:

Kodėl strateginiai bombonešiai dažnai būdavo iš dalies ar visiškai balti?

Kodėl tankų pabūklų viduryje dažnai būna sustorėjimas? 

Kaip Antrojo pasaulinio karo metu ore buvo kuriamas priešlėktuvinis minų laukas?

Kaip veikė japonų savižudžių pilotuojamos bombos?

Kodėl gaminami ir bandomi lėktuvai beveik visada yra žali?

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Tikrąjį LARC-LX dydį iš nuotraukos net sunku suvokti – šios amfibijos apimtys ir galimybės stebina

Tikrąjį LARC-LX dydį iš nuotraukos net sunku suvokti – šios amfibijos apimtys ir galimybės stebina

Įprastai kariniai sunkvežimiai pasižymi labai geru pravažumu, tačiau ir jiems ne visos kliūtys yra įveikiamos. Kaip iš transportinio laivo karinei technikai nusigauti iki paplūdimio, kai jokia prieplauka nėra prieinama? Tokiose situacijose praverčia amfibijos – LARC-LX buvo vienas toks didžiulis plaukiojantis visureigis.

LARC-LX buvo didžiausia JAV karinių pajėgų amfibinė mašina. Ją sukūrė garsus sunkiosios technikos gamintojas LeTourneau Incorporated, tačiau vėliau LARC-LX buvo surinkinėjamas įvairiose gamyklose. Tarnybą ši amfibija pradėjo dar 1952 metais, o baigė tik 2001-aisiais. Kokia tokios ilgos istorijos priežastis? Gali būti, kad tai – dydis.



Žvelgiant į nuotraukas net sunku suvokti, kokio dydžio iš tiesų yra LARC-LX, tačiau galite pabandyti. Įsižiūrėkite į šios mašinos viršų – ten pamatysite keletą suaugusių žmonių. Tai padės geriau suvokti, kad ši amfibija tikrai nėra įprasto visureigio dydžio.

LARC 60 plotis siekia 8,05 m. (SSGT ARNOLD W. KALMANSON, Wikimedia)

LARC-LX (Lighter, Amphibious Resupply, Cargo) gyvenimą pradėjo kaip BARC (Barge, Amphibious Resupply, Cargo). Kitaip tariant, ši mašina buvo laikoma barža su ratais. Buvo numatyta, kad ši amfibija padės iš laivų į krantą gabenti ratuotas ir vikšrines transporto priemones bei įvairius krovinius. Teoriškai LARC-LX galėjo gabenti net 90 tonų svorio krovinius ar 200 žmonių, tačiau šios galimybės būtų išnaudotos tik pačiais kraštutiniais atvejais. Įprastai buvo apsiribojama kroviniais, sveriančiais mažiau nei 54,4 tonos ir ne daugiau nei 120 keleivių.

M60A2 tankas rieda iš LARC 60 – teoriškai ši amfibija galėjo pavežti net dvigubai sunkesnį svorį. (SSGT ARNOLD W. KALMANSON, Wikimedia)

LARC-LX turi suvirinto plieno korpusą, kurio ilgis – 19,05 m, o plotis – 8,08 m. Mašinos aukštis siekė beveik 6 metrus. Tai yra išties įspūdingo dydžio amfibija, todėl nieko keisto, kad ji turėjo galingą variklį. Tiksliau – variklius – kiekvienas ratas turėjo atskirą 265 arklio galių (198 kW) GM 6-71 dyzelinį variklį. Tai leido LARC-LX sausumoje pasiekti maksimalų 32 km/h greitį. Ši amfibija galėjo įkopti į 60 % įkalnę, o apsisukimui reikėjo 23 metrų.

Vandenyje šią mašiną į priekį stūmė pora 1,2 m skersmens sraigtų – kiekvieną suko du toje pusėje esantys varikliai. To pakako vandenyje pasiekti 12,1 km/h greitį. Manote, kad tai – labai lėtai? Tikriausiai esate teisūs, bet juk toks greitis buvo pasiekiamas su išties milžinišku kroviniu, o baržos niekada nebūna labai greitos. Sausuma LARC-LX galėjo įveikti maždaug 240 km – po tokios kelionės išsekdavo dyzelino atsargos. Vandenyje degalų pritrūkdavo po maždaug 121 km.

Žvelgiant į šias nuotraukas net sunku suvokti tikrąjį LARC-LX dydį, tačiau šios mašinos ilgis – daugiau nei 19 metrų. (dave_7, Wikimedia(CC BY 2.0)

LARC-LX vairuotojo vieta buvo mašinos gale, šios amfibijos įgulą iš viso sudarė 5 žmonės. Per savo tarnybos laiką LARC-LX spėjo sudalyvauti ir tikrame kare – ši amfibija buvo naudojama Vietname. Tai buvo išties labai naudinga mašina, galinti gabenti vikšrinę ir ratuotą techniką, krovinių konteinerius ir karius. LARC-LX nebijojo ir pakankamai nemažų bangų – didelė ir plati barža buvo stebėtinai stabili. Paskutinės šio tipo amfibijos buvo nurašytos 2001 metais. Daug jų surado naujus namus muziejuose, tačiau bent kelios atsidūrė privačiose rankose.



Taip pat skaitykite:

International Harvester Jungle Yacht – prabangus namelis ant ratų Afrikos tyrinėjimams;

Kanadietiškas Fat Truck yra skirtas darbininkų kelionėms į nuošalius pramoninius taškus;

Šarvuotas Antrojo pasaulinio karo drakonas – bauginančios išvaizdos vilkikas, sukurtas vežti tankams;

ZIL-E167 – sovietinis šešiaratis visureigis, turėjęs užkariauti Sibiro ir Uralo regionus;

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį;

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris.

Šiurpi priežastis, kodėl strateginiai Šaltojo karo bombonešiai turėjo baltas papilves – tai nebuvo kamufliažas

Šiurpi priežastis, kodėl strateginiai Šaltojo karo bombonešiai turėjo baltas papilves – tai nebuvo kamufliažas

Strateginis bombonešis – tai vidutinio ir ilgo nuotolio bombonešiai, sukurti strateginių priešo objektų naikinimui. Šaltojo karo metu skirtingos valstybės sukūrė ne vieną strateginį bombonešį, kuris vėliau tapo karo aviacijos legenda. Štai Boeing B52 pirmam skrydžiui pakilo dar 1952 metais, bet į pensiją dar nesiruošia. Tupolev Tu-95 taip pat tebėra lengvai atpažįstamas, o štai britų Avro Vulcan jau nebeskraido. Kai kurie iš šių bombonešių turi baltas papilves – kodėl?

Iš tiesų Šaltasis karas sukėlė milžiniškos spartos ginkluotės vystymosi varžybas. Tuo pačiu karo nuojauta niekada nepaleido žmonių ir varžovai rengėsi rimties susidūrimams. Būtent dėl to ir JAV, ir Sovietų sąjungos, ir Didžiosios Britanijos, ir kitų šalių strateginiai bombonešiai buvo dengiami baltais dažais. Kartais baltai švytėjo visas orlaivis, o kartais taip buvo dažoma tik jo apačia. Ir, priešingai nei jau spėjote pagalvoti, balta spalva nebuvo tik kamufliažas.



Viena iš strateginio bombonešio užduočių – branduolinio smūgio sudavimas. Tai reiškia, kad šie didžiuliai orlaiviai buvo pritaikyti ir atominių bombų numetimui. Šaltojo karo metu to niekada neprireikė, tačiau tam buvo rimtai ruošiamasi. Žinoma, tokia misija būtų buvusi nepaprastai pavojinga, tačiau ne tik dėl priešo priešlėktuvinės ginkluotės ir nepavykusios misijos pasekmių.

B-1A Lancer prototipo papilvė. (Wikimedia)

Šaltojo karo metu vykdytos branduolinio ginklo programos kūrė vis galingesnes ir galingesnes atomines bombas. Pakankamai anksti buvo suvokta, kad ore sprogdinama atominė bomba ne tik sunaikins miestą po sprogimo epicentru, bet gali pakenkti ir pačiam bombonešiui bei jo įgulai. Taigi, JAV, Sovietų sąjunga ir Jungtinė Karalystė savo bombonešius ėmė dažyti balta spalva.

Rusijos karinių oro pajėgų strategonis ilgo nuotolio bombonešis Tupolev Tu-22M. (Alex Beltyukov, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Teorija labai paprasta. Balta spalva atspindi didžiąją elektromagnetinių bangų dalį. Taigi, ji puikiai tinka ir šiluminei spinduliuotei atspindėti. Taip baltos lėktuvų papilvės galėjo nuo žalingo spinduliuotės poveikio apsaugoti patį lėktuvą ir jo įgulą. Kitaip tariant, atominės bombos buvo pasiekusios tokį lygį, kad ginkluotės kūrėjai baiminosi, kad sprogimo sukeltas šiluminės spinduliuotės smūgis sugadins ir bombą numetusį orlaivį.

Britų strateginiai bombonešiai Avro Vulcan. (Andy Leitch, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Iš pradžių baltai buvo dažomos tik lėktuvų papilvės, kurios branduolinio smūgio metu ir būtų atsisukusios į sprogimo židinį. Baltai nudažyta buvo ne vieno amerikiečių Boeing B-52, B-1 Lancer, sovietų Tupolev Tu-22M, britų Avro Vulcan bombonešio apačia. Specialiai baltai nudažytas ir Tupolev Tu-95V, dalyvavęs Caro bombos bandymuose – tai buvo galingiausia visų laikų atominė bomba, kurios ugnies kamuolys pasiekė net 10,5 km aukštį. Balta spalva atsispindi ir kito sovietų strateginio bombonešio Tupolev Tu-160 pavadinime – šis lėktuvas vadinamas Baltąja gulbe (Белый лебедь).

Tu-160 išlaikė baltą spalvą. (kremlin.ru, Wikimedia(CC BY 4.0)

Įdomu tai, kad net lėktuvų ženklinimas buvo paverstas blankesniu. Vietoje įprastų ryškių spalvų buvo pasirinkti blankesni atspalviai. Toks sprendimas priimtas dėl to, kad tamsesniais dažais paženklintos orlaivių vietos galėjo neproporcingai įkaisti, sukeldamos nereikalingų problemų.

Visiškai baltas Handley Page Victor su blankiu žymėjimu ant fiuzeliažo ir uodegos. (Wikimedia)

Nemaža dalis strateginių bombonešių išlaikė baltą spalvą iki šių dienų, tačiau tai nebėra toks populiarus pasirinkimas. Karo strategijos nebesisuka vien apie branduolinę ginkluotę, o kitos spalvos siūlo kitų privalumų – jos padeda paslėpti orlaivius ant žemės, jas sunkiau pastebėti palydovinėse nuotraukose. Todėl daug strateginių bombonešių yra tamsios, kamufliažinės spalvos.



Taip pat skaitykite:

Kodėl tankų pabūklų viduryje dažnai būna sustorėjimas? 

Kaip Antrojo pasaulinio karo metu ore buvo kuriamas priešlėktuvinis minų laukas?

Kaip veikė japonų savižudžių pilotuojamos bombos?

Kodėl gaminami ir bandomi lėktuvai beveik visada yra žali?

Kodėl kai kurių Boeing lėktuvų variklių korpusai turi dantytus galus? 

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.