Kodėl pakilimo takai oro uostuose neturi tokių į viršų riestų galų kaip lėktuvnešiuose?

Kodėl pakilimo takai oro uostuose neturi tokių į viršų riestų galų kaip lėktuvnešiuose?

Jei pažvelgtumėte į Jungtinės Karalystės lėktuvnešį Queen Elizabeth pastebėtumėte, kad jo pakilimo tako galas yra riestas į viršų. Panašiai atrodo ir ne vieno kito lėktuvnešio pakilimo takas, įskaitant rusų Admiral Kuznetsov, italų Giuseppe Garibaldi ir kinų Type 001A. Į viršų pakreiptas pakilimo tako galas iš tikrųjų padeda lėktuvams pakilti – pakanka trumpesnio pakilimo tako. Tai kodėl panašus sprendimas neįgyvendinamas oro uostuose?

Iš tiesų, šis klausimas pasigirsta kaskart, kai kas nors pirmą kartą pamato lėktuvnešio denį. Ir iš tikrųjų į viršų pakreiptas lėktuvnešio pakilimo takas turi privalumų. Toks sprendimas dažniausiai naudojamas lėktuvnešiuose, kurie neturi katapultų. Trumpame pakilimo take lėktuvai nesuspėja pasiekti skrydžiui reikalingo greičio, tačiau gale pastatyta rampa lėktuvą nukreipia į viršų. Tuomet orlaivis vis tiek dar nėra išvystęs pakilimui tinkamo greičio (kai kurie lėktuvai nuriedėję nuo rampos praranda šiek tiek aukščio), tačiau šį trūkumą jau ištaiso ore, neribojamas trinties su pakilimo taku.



Tai kodėl toks sprendimas nenaudojamas oro uostuose? Visų pirma dėl to, kad nėra tokio poreikio. Oro uostai projektuojami ten, kur vietos pakanka. Vienintelė tokios rampos paskirtis – padėti lėktuvams pakilti nuo trumpesnio pakilimo tako. Tačiau oro uostai gali sau leisti turėti ilgus pakilimo takus ir dideles saugumo zonas už jų.

Sea Harrier kyla nuo Indijos INS Viraat. (U.S. Navy, Wikimedia)

Antra, rampos turėtų būti labai aukštos. Nuo lėktuvnešio nuvažiavęs lėktuvas jau yra ganėtinai dideliame aukštyje virš vandens. Taigi, jis turi pakankamai laiko ir vietos pasiekti reikiamą greitį. Oro uostų pakilimo takai yra lygūs su žemės paviršiumi, todėl pakilimai galuose turėtų būti labai aukšti, kad turėtų kokios nors naudos. Būdami labai aukšti jie galėtų trukdyti leistis ir užimtų vietą, reikalingą riedėjimui žeme link terminalų.

Jungtinės Karalystės lėktuvnešis Queen Elizabeth. Galite pamatyti, kaip aukštai virš vandens yra pakilimo tako rampa. (Ministry of Defence, Wikimedia)

Galiausiai, oro uostuose leidžiasi daugybė skirtingų lėktuvų tipų. Skirtingiems lėktuvams reikia skirtingo ilgio pakilimo takų. Tai kur reikėtų statyti rampas – ar ten, kur jų reikia Boeing 777, ar ten kur jų reikia Airbus A319? Ten, kur jos padėtų vieniems, jos trukdytų kitiems. Labiausiai nukentėtų itin maži lėktuvai, kuriems tokios rampos apskritai nėra reikalingos. Aišku, būtų galima visą pakilimo taką šiek tiek pakreipti į viršų ar net pasinaudoti gamtiniu reljefu, tačiau tuomet kyla rizika, jog pakilimo takas taps vienkryptis.

Visgi, šaltojo karo metu JAV svarstė Europoje įrengti laikinus aerodromus su į viršų nukreiptais pakilimo takais. Jie būtų buvę skirti naikintuvams kilti, tačiau vėliau to tiesiog neprireikė.

Madeiros oro uosto pakilimo-tūpimo takas stovi ant polių, tačiau vis tiek yra pastatytas taip, kad paviršius būtų tiesus. (Koshelyev, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Taigi, pakilimo takai su į viršų riestais galais būtų brangūs ir nereikalingi. Tačiau kodėl juos turi ne visi lėktuvnešiai?

JAV Nimitz neturi į viršų riesto pakilimo tako galo, bet turi katapultą. Katapulta leidžia lėktuvui pasiekti didesnį greitį ant trumpesnio tako. Katapultos mechanizmas yra labai greitas, todėl visus savo 90 naikintuvų Nimitz gali paleisti per pusvalandį. Rampos šiuo požiūriu yra lėtesnės, o ir su sunkesniais orlaiviais nedraugauja.



Taip pat skaitykite:

5 Oro uostų gudrybės – kaip paskatinti keleivius pirkti ir jaustis patogiai?

Ar lėktuvų pilotai oro uostose turi pereiti saugumo patikrą?

Kodėl į lėktuvus keleiviai dažniausiai laipinami iš kairės pusė?

Kam reikalingi skaičiai ant pakilimo-nusileidimo takų?

Trumpiausias reguliarus skrydis pasaulyje – kodėl oro linijos vykdo šį maršrutą?

Kodėl tankų pabūklų viduryje dažnai būna sustorėjimas? Kam reikalingas šis įtaisas?

Kodėl tankų pabūklų viduryje dažnai būna sustorėjimas? Kam reikalingas šis įtaisas?

Pažvelgę į modernius tankus pastebėsite, kad jų pabūklai turi keistą guzą – atrodo, kad vienoje vietoje staiga išauga pabūklo kalibras, nors tai, žinoma, yra neįmanoma. Kas slypi šio sustorėjimo viduje? Kam jis apskritai reikalingas ir kodėl jo neturi naujas rusų T-14 Armata?

Anksčiau, Antrojo pasaulinio karo metu, tankų pabūklų vamzdžiai buvo iš esmės lygūs. Jų paviršiuje dažniausiai nebuvo matyti jokių panašių guzų. Jų nėra ir šiuolaikiniuose artilerijos pabūkluose. Šie įtaisai yra reikalingi tik tankams – jie neleidžia nuodingiems dūmams patekti į tanko vidų.



Tai – vamzdžio dūmsiurbis. Jo paskirtis – pašalinti pabūklo vamzdyje šūvio metu susikaupusias labai nuodingus ir karštus parako dūmus. Anksčiau, kuomet dūmsiurbiai dar nebuvo naudojami, po šūvio atidarius pabūklo spyną į tanko vidų plūstelėdavo šie nuodingi dūmai. Tanko viduje kildavo temperatūra, mažėjo deguonies koncentracija ir, savaime aišku, nukentėdavo įgulos darbingumas. Dar daugiau – šiems dūmams reaguojant su ore esančiu deguonimi jie gali užsidegti. Taigi, juos būtina kuo greičiau pašalinti iš pabūklo vamzdžio, kad tankas galėtų šaudyti be didesnių pauzių, o ir įgulos darbo vieta netaptų visai nepakenčiama.

Vamzdžio dūmsiurbis iš tikrųjų yra labai paprastas įtaisas be jokių judančių dalių. (Banznerfahrer, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Vamzdžio dūmsiurbis yra pasyvus prietaisas – jame nėra jokių ventiliatorių, elektroniškai valdomų vožtuvų ar kitos įrangos. Vamzdžio dūmsiurbis yra tarsi slėginis indas, kurį su pabūklo vamzdžio vidumi jungia kelios skylės. Taigi, pabūklo vamzdžio vidus toje vietoje, kur sumontuotas vamzdžio dūmsiurbis, tikrai neišplatėja – tiesiog ten yra kelios skylės. Priešais pabūklo vamzdžiu labai dideliu greičiu lekiantį sviedinį susidaro aukštas slėgis. Dėl to į vamzdžio dūmsiurbį plūsteli daug oro, kuris ten yra suspaudžiamas. Tuo tarpu už sviedinio susidaro žemo slėgio sritis, todėl sviediniui pralėkus pro vamzdžio dūmsiurbį, iš jo staiga pasišalina suslėgtas oras, kuris tuomet plūsteli į lauką su savimi ištraukdamas ir vamzdyje esančius dūmus. Laiku atsidarius spynai, šiek tiek oro išsiurbiama ir iš tanko vidaus. Viskas arodo maždaug taip:

Vamzdžio dūmsiurbiai veikia maždaug taip. (MaxxL, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Taigi, tinkamai veikiantis vamzdžio dūmsiurbis užtikrina, kad į tanko vidų nepateks karšti, labai nuodingi parako dūmai. Tai labai paprastas, bet kartu ir efektyvus prietaisas. Tai kodėl jo neturi artilerijos pabūklai? Labai paprasta – kadangi jie nėra uždari, dūmai ir taip lengvai prasisklaido ir didelio pavojaus pabūklų įguloms nesudaro. Vamzdžio dūmsiurbio neturi ir naujas rusų T-14 Armata, tačiau dėl kitų priežasčių.

M1A1 Abrams tankas su aiškiai matomu vamzdžio dūmsiurbiu. (Joseph A. Lambach, U.S. Marine Corps, Wikimedia)

T-14 Armata bokštelyje nėra įgulos narių. Bokštelis valdomas iš tanko korpuso, kuriame bus trys kariai. Kadangi bokštelyje nėra žmonių, tai ir rūpintis jų sveikata nereikia. Tačiau daugelis kitų šiuolaikinių tankų dūmsiurbius turi. Įdomu tai, kad jie per kelis dešimtmečius patobulėjo mažai.

Indų T-54. (Vivek Patankar, Wikimedia (CC BY 2.0)

Dabar skylės, jungiančios pabūklo vidų ir dūmsiurbį, yra pakreipiamos taip, kad oras būtų suslėgiamas ir paleidžiamas efektyviau. Kartais naudojami ir labai paprasti vožtuvai, kurie užtikrina, kad oras į dūmsiurbį pateks tik per artimiausias angas, o pasišalins – per tolimiausias. Dūmsiurbio vieta ant pabūklo ir jo forma yra kruopščiai apskaičiuojama ir išbandoma, kad veiktų gerai, tanko viduje nesikauptų dūmai ir nekiltų gaisro pavojus.



Taip pat skaitykite:

10 įdomių faktų apie tankus, kurių galbūt nežinojote;

Ar Šiaurės Korėja kare panaudotų Antrojo pasaulinio karo laikų tankus?

Antrojo pasaulinio karo įdomybės: štai kaip atrodė tankų vairuotojų pozicijos;

Tankų remontas lauko sąlygomis Antrajame pasauliniame kare – mechanikams reikėjo išradingumo;

10 įdomių faktų apie tankus, kurių galbūt nežinojote: ar tanką sukūrė Leonardas da Vinčis, kaip dabar atrodo T-34 iš „Keturi tankistai ir šuo“ ir kas organizuoja tankų biatloną?

10 įdomių faktų apie tankus, kurių galbūt nežinojote: ar tanką sukūrė Leonardas da Vinčis, kaip dabar atrodo T-34 iš „Keturi tankistai ir šuo“ ir kas organizuoja tankų biatloną?

Tankas yra modernių laikų karybos simbolis. Tai – stipriai šarvuota kovos mašina su bokštelyje įtaisytu pabūklu ir vikšrine važiuokle, skirta dalyvauti tiesioginiuose kovos veiksmuose. Tankus dažniausiai galime pamatyti per televiziją ar įvairiuose muziejuose, nors gali būti, kad jūs esate stebėję ir, pavyzdžiui, pervežamus modernius tankus ar netgi jų pratybas. Tačiau ką apie juos žinome? Štai 10 įvairių faktų apie tankus, kurių galbūt nežinojote.

Nodum.lt kiekvieną savaitę pradeda nuo įdomių faktų dešimtuko. Štai praeitą pirmadienį siūlėme paskaityti apie pasaulio greitkelius – kviečiame prisiminti ir šį straipsnį. Na o dabar – apie tankus.



Tanką išrado Leonardas da Vinčis? Leonardas da Vinčis per savo gyvenimą nupiešė galybę eskizų, kurie yra tyrinėjami iki šiol. Šis žmogus buvo tikras genijus ir jam priskiriama net ir paties tanko koncepcija. Bet ar tai tiesa? 15 amžiaus pabaigoje Leonardas da Vinčis nupiešė šarvuotą kūgio formos aparatą su ginkluote. Jis į priekį būtų varomas žmonių jėga ir galėtų būti naudojamas pačiame mūšio lauke. Tačiau eskizą patyrinėję žmonės beda pirštu į akivaizdų faktą – viduje telpančių žmonių jėgos neužtektų tokiam sunkiam daiktui varyti, ypač nelygiame mūšio lauke. Tikroji pirmoji tanko koncepcija, turinti visus pagrindinius šios kovos mašinos bruožus (pabūklas, šarvai ir vikšrai) buvo paminėta 1903 metais prancūzų kapitono Léon René Levavasseur.

Leonardo da Vinčio tankas būtų atrodęs maždaug taip. (Wikimedia)

Pirmasis pasaulinis karas ir pirmasis tankas. Karas yra progreso variklis, kad ir kaip liūdnai tai gali nuskambėti. Pavyzdžiui, pirmasis tankas buvo panaudotas Pirmojo pasaulinio karo metu. Jį sukūrė Karališkasis laivynas. Kuomet buvo iškelta idėja sukurti šarvuotas kovos mašinas, sausumos pajėgos nenorėjo taip modifikuoti savo turimų traktorių, todėl projektą įvykdė laivynas. Pirmą kartą britų Mark I tankas buvo panaudotas Somos mūšyje 1916 metų rugsėjo 15 dieną.

Kamufliažo spalvomis užmaskuotas Mark I tankas. (Bain News Service, Wikimedia)

Kodėl tankas pavadintas tanku? Ar patikėtumėte, jei dabar perskaitytumėte, kad tiksliai nežinoma, iš kur tankai gavo savo pavadinimą? Atrodo, tankas yra modernių laikų išradimas, todėl jo pavadinimo istorija turėtų būti labai aiški. Visgi, iš pradžių jie buvo vadinami sausumų laivais, tačiau kai kurie karininkai ieškojo būdų išlaikyti programą paslaptyje. Buvo siūlomas ir vandens pervežėjo pavadinimas, ir cisterna (angliškai, tank). Posėdžio sekretorius pulkininkas Ernestas Swintonas ir pasirinko žodį tankas savo raportui. Kita istorija pasakoja, kad šis žodis buvo vartojamas dirbtuvėse, kad darbininkai nežinotų, ką gamina. Tačiau visų pirmojo tanko kūrime dalyvavusių karininkų pasakojimai šiek tiek skiriasi. bent jau žinoma, kad tankas kilo nuo cisternos – arba posėdžių kambaryje, arba dirbtuvėse.

Pirmieji pasaulio tankai dabar net neatitiktų tanko apibrėžimo. (Avaness, Wikimedia)

Sunkiausias pasaulio tankas. Antrasis pasaulinis karas pagreitino tankų technologijų vystymąsi, tuo metu pristatyta ir mūšyje išbandyta ne viena dabar legendine laikoma kovos mašina. Panzerkampfwagen VIII Maus buvo vokiečių super-sunkiojo tanko projektas. Buvo planuojama pagaminti penkis Maus tankus, tačiau iki Raudonosios Armijos atėjimo spėta užbaigti tik du korpusus ir vieną bokštelį. Panzerkampfwagen VIII Maus svėrė 188 tonas, tačiau mūšyje taip niekada ir nebuvo panaudotas. Palyginimui, M1 Abrams tankas sveria iki 70 tonų.

Panzerkampfwagen VIII Maus Kubinkos tankų muziejuje Rusijoje. (Superewer, Wikimedia)

Kam arbatos? Britų tankai nuo 1945 metų yra aprūpinti, galima sakyti, virduliais. Šie vandens šildymo įtaisai yra skirti maistui ruošti, tačiau dažniausiai yra naudojami arbatai. Britams labai patinka arbata. Dabar panašūs įrenginiai paplito ir kitų šalių šarvuotose mašinose.




Kiek kainuoja tankai? Šiuolaikinis tankas nėra primityvi šarvuota dėžė ant vikšrų. Tai – sudėtingi inžineriniai kūriniai, prikimšti technologijų, reikalingų efektyviai vykdyti kovines užduotis. Nieko keisto, kad tankai yra brangūs. Minėto M1 Abrams kaina gali siekti ir 7,3 milijonus eurų, o vokiečių Leopard 2 – 4,7 milijonus eurų.

Leopard 2 tankas naudojamas nuo 1979 metų. (Bundeswehr-Fotos, Wikimedia(CC BY 2.0)

Ne, tai ne tankas. Ar esate pastebėję, kad kai kurie žmonės tankais vadina visas didesnes karines mašinas? Jei ji turi vikšrus, tai – tankas. Tačiau taip tikrai nėra. Šiuolaikinis tankas turi bokštelį, kuris gali apsisukti 360 laipsnių kampu, pabūklą, storus šarvus ir vikšrus. Tankas yra skirtas dalyvauti mūšiuose ir gali priešakinėse gretose remti pėstininkus. Dažniausiai klaidingai tanku pavadinami įvairūs savaeigiai pabūklai. Jie turi ne tokius storus šarvus, nes dirba toliau nuo fronto linijos. Kai kurie savaeigiai pabūklai neturi ir bokštelio, kuris gali suktis aplink. Kita vertus, reikėtų pasakyti, kad pirmasis mūšyje panaudotas tankas taip pat neatitiko dabartinių šio pavadinimo kriterijų.

Panzerhaubitze 2000 155 mm savaeigė haubica. (Gerben van Es/Ministerie van Defensie, Wikimedia)

Koks tankas naudotas lenkų seriale „Keturi tankistai ir šuo“?  „Keturi tankistai ir šuo“ („Czterej pancerni i pies“) – 1966-1970 metais filmuotas lenkų karinis serialas apie vieno tanko įgulą iš 1-osios Lenkų armijos. Nespalvotas serialas turėjo daug sovietinės propagandos priemaišų, tačiau vis tiek gavo legendos statusą. Siužeto centre atsidūrė sovietinis T-34/85 tankas. Kaip galite įsivaizduoti, vietos kameroms šiame tanke nėra, todėl jį teko, sakykime, palengvinti. Štai kaip jis atrodo muziejuje Poznanėje.

T-34/85 tankas iš „Keturi tankistai ir šuo“ Šarvuotos ginkluotės muziejuje Poznanėje. (Radomil, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tankų biatlonas. Jei reikėtų atspėti, kuri šalis organizuoja tarptautines tankų biatlono varžybas, kokį variantą pasirinktumėte? Žinoma, kad tai – Rusija. Nuo 2013 metų organizuojamos varžybos pritraukia labai specifinį dalyvių ratą – praeitais metais varžybose dalyvavo Kazachstanas, Kinija, Indija, Azerbaidžanas, Armėnija, Iranas ir kitos šalys. Aišku, ir pati Rusija, kuri varžybas ir laimėjo. Biatlonu šios varžybos vadinamos neatsitiktinai – įgulos turi įveikti kelis bekelės trasos ratus ir šaudyti į vis toliau pastatytus taikinius.

Pirmojo tankų biatlono dalyviai. (Vitaly V. Kuzmin, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Ar prasidėjus karui būtų naudojami ir muziejiniai Antrojo pasaulinio karo tankai? Tikriausiai ne, nes dauguma jų nebėra tinkami jokiam mūšiui. Tačiau Šiaurės Korėja turi veikiančių T-34/85 tankų, kurie tikriausiai būtų panaudoti. Jie nebeatitinka šiuolaikinės karybos standartų, todėl kažin, kaip jiems sektųsi. Daugiau apie tai – šiame straipsnyje.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie pasaulio greitkelius;

10 įdomių faktų apie vėjo jėgaines;

10 įdomių faktų apie sraigtasparnius;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

Šarvuotas Antrojo pasaulinio karo drakonas – bauginančios išvaizdos vilkikas, sukurtas vežti tankams

Šarvuotas Antrojo pasaulinio karo drakonas – bauginančios išvaizdos vilkikas, sukurtas vežti tankams

Tankai – labai svarbus ginklas ir didžiulis logistikos iššūkis. Šios sunkios vikšrinės mašinos yra gana lėtos ir ne visada ir ne visur gali judėti sava eiga. Antrojo pasaulinio karo metais tankus transportuojantys sunkvežimiai buvo labai svarbūs, bet 1942 metais JAV karinės pajėgos pastebėjo, kad būtinai reikia naujo tankams tinkamo tralo.

JAV tuomet, žinoma, turėjo tankams skirtų tralų, tačiau jie turėjo trūkumų.  Diamond T M19 sunkvežimis galėjo tempti porą nedidelių tralų, kurie galėjo pavežti nedidelį svorį ir strigo bekelėje, arba didesnį 30 tonų vežantį tralą. Buvo nuspręsta, kad reikalingas 40 tonų krovinį atlaikantis tralas. Jį sukūrė Detroite įsikūrusi  Fruehauf Trailer Company, tačiau tuomet paaiškėjo, kad jau pats tralas yra kiek per sunkus nedideliam Diamond T M19 sunkvežimiui. Taip ir atsirado šarvuotasis drakonas.



San Fransiske įsikūrusi  Knuckey Truck Company naujajam tralui sukūrė vilkiką, varomą trimis ašimis. Kai tankų transporterių poreikis išaugo ir Knuckey Truck nesusitvarkė su gamybos iššūkiais, M26 vilkikai pradėti gaminti Sietle,  Pacific Car & Foundry Co. gamykloje. Galiniai sunkvežimio ratai buvo sukami grandininiu galios perdavimo mechanizmu. Vilkikas turėjo 17,9 litrų 6 cilindrų variklį, išvystantį 240 ag (180 kW) ir 1098 Nm. Jame tilpo 7 žmonių įgula, o ant tralo – vienas tankas. Pats tralas buvo sukurtas taip, kad galėtų vežti M4 Sherman tanką, tačiau realiai galėjo gabenti ir kitas karo mašinas. Neblogomis pravažumo savybėmis pasižymėjęs sunkvežimis galėjo dalyvauti ir evakuacijos misijose, kuomet tankai ar kita šarvuota technika buvo surenkama tiesiai nuo mūšio lauko.

M25 tankus transportuojantis vilkikas šiais laikais yra muziejinė vertybė. Ant tralo matomas M4 Sherman tankas. (Alf van Beem, Wikimedia)

Tuo tikslu vilkikas buvo šarvuotas. Priekyje sunkvežimį dengė 19 mm storumo šarvo plokštė, šonuose ir gale jos storis siekė 6,5 mm. Langus ir groteles taip pat dengė šarvo skydai, tačiau juos buvo galima atidaryti, jei nebuvo apšaudymo grėsmės. Pats M26 vilkikas buvo lengvai ginkluotas – turėjo M2 Browning kulkosvaidį.

M25 Normandijoje 1944 metais.

Sunkvežimis ir tralas buvo priimti į tarnybą 1943 metais ir pavadinti M25. Vėliau, jau 1944 metais, buvo priimtas sprendimas vilkiką pavadinti M26, o tralą – M15. Taip tiesiog buvo paprasčiau tvarkytis su logistika ir technikos remontu. Nešarvuota vilkiko versija buvo pavadinta M26A1.

M4 Sherman gervėmis tempiamas ant tralo.

Šis sunkvežimis buvo pravažus, bet negreitas – maksimalus greitis siekė 45 km/h. Už vilkiko buvo pora gervių, skirtų kroviniui ant tralo užtempti, dar viena gervė buvo vilkiko priekyje, skirta jam pačiam išvaduoti, jei jis kur nors įklimptų. Nors oficialiai šis sunkvežimis buvo žinomas kaip M25, kariai jį vadino tiesiog Dragon Wagon. Neaišku, kodėl ši pravardė prilipo, tačiau galime numanyti, kad dėl grėsmingos vilkiko išvaizdos ir pravažumo kelyje.

M26 vilkikas 1949 metais – jis vilkdavo ne tik M15 tralą ir ne tik su M4 Sherman tanku.

Po karo daugybė M25 sunkvežimių tapo nereikalingi ir buvo parduodami. Žmonės galėjo įsigyti tiek šarvuotas, tiek nešarvuotas sunkvežimio versijas. Dažniausiai jas įsigiję verslininkai pajėgų vilkiką naudojo nestandartinių gabaritų kroviniams pervežti. Tarnyboje JAV karinėse pajėgose M25 Dragon Wagon išliko iki 1955 metų.

Grandininis galios perdavimo mechanizmas – M26 buvo varomas visais ratais. (Zandcee, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

M26 vilkiko savybės:

  • Ilgis – 7,72 m;
  • Plotis – 3,32 m;
  • Aukštis – 3,14 m;
  • Svoris – 21,9 t;
  • Galios agregatai – Hall-Scott 440 variklis, 240 ag (180 kW), 4X3 pavarų dėžė, visi varomi ratai.
M26 vilkikas iš galo – sunkvežimis buvo gana pajėgus ir bekelėje. (US Army, Wikimedia)

M15 tralo savybės:

  • Ilgis – 11,81 m;
  • Plotis – 3,81 m;
  • Svoris – 15,9 t.



Daugiau įdomybių apie Antrąjį pasaulinį karą ir sunkvežimius:

Kaip veikė japonų savižudžių pilotuojamos bombos?

Ar Antrojo pasaulinio karo metu buvo paplitęs kanibalizmas?

10 faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote

Triratis vilkikas, kurio manevringumas atima žadą.

Vaikščiojantis sunkvežimis iš Šaltojo karo – kodėl kariams padėti turėjęs robotas juos tik vargino? (Video)

Vaikščiojantis sunkvežimis iš Šaltojo karo – kodėl kariams padėti turėjęs robotas juos tik vargino? (Video)

Jei jūsų vaikystėje būtų paprašę įsivaizduoti ateitį, joje vienokia ar kitokia forma tikrai būtų robotų. Žmonės sėdėtų robotų viduje ir keliautų per neišvažiuojamas pelkes ir smėlynus. Visgi, tai – nė ateities vizija. Toks robotas, vadintas Vaikščiojančiu sunkvežimiu, JAV buvo bandomas dar 1965 metais. Įspūdingas keturkojis mechaninis kūrinys didelių laimėjimų nepasiekė, tačiau kai kurios jo savybės stebina ir šiais laikais.

Jau esame minėję, kad kojos yra geriau nei ratai. Ratams reikalingi lygūs paviršiai. Tuose bekelės ruožuose, kurių negali įveikti jūsų automobilis, jūsų kojos pasirodytų dar gana neblogai. Arkliu galima įveikti vietas, kurių pabijotų ne vienas pajėgus visureigis. Tai yra žinoma jau labai ilgą laiką, todėl praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje  General Electric kompanija sukūrė robotą CAM.



CAM (cybernetic anthropomorphous machine) buvo geriau žinomas kaip vaikščiojantis sunkvežimis.  Ralpho Moshero sukurta mašina turėjo padėti pėstininkams sudėtinguose bekelės ruožuose pergabenti įrangą. Tam, aišku, buvo pasitelktos keturios kojos, tačiau valdymo mechanizmas buvo gana sumanus.

Vaikščiojančio sunkvežimio valdytojas sėdėjo roboto pilve. Jis savo rankų ir kojų judesiais valdė visas keturias roboto galūnes atskirai. Kitaip tariant, vairuotojo kojos valdė galines CAM kojas, o rankos – priekines. Pakankamai aukštai sėdintis roboto pilotas galėjo gerai matyti, link kur juda, nes pati vaikščiojančio sunkvežimio konstrukcija buvo tarsi metalinis skeletas. Galūnės buvo judinamos naudojant hidraulinę sistemą, kurios vožtuvai ir buvo sujungti su valdymo įtaisais kabinoje.

CAM demonstracija

 

Buvo pagamintas tik vienas CAM prototipas. Jis nuosavos hidraulinės sistemos neturėjo – skystis ir slėgis buvo parūpinami išorinio šaltinio. Bandymų metu robotas buvo prilaikomas virvėmis, tačiau judėjo gana neblogai ir retai kada pargriūdavo. Jei taip ir nutikdavo, tai dažniausiai dėl vairuotojo kaltės – valdyti CAM reikėjo labai didelio susikaupimo.

CAM prototipas buvo išsaugotas ir dabar yra JAV kariuomenės transporto muziejuje. (Larry Pieniazek, Wikimedia)

Iš tikrųjų, rankų ir kojų koordinacija stebint kelią priešais robotą ir apmąstant tolesnius savo žingsnius buvo tokia varginanti užduotis, kad vairuotojai vienu metu galėjo ištverti maždaug 15 minučių. Pats Ralphas Mosheras ir buvo pagrindinis bandytojas, todėl jis ir pripažino, kad jo kūrinys yra sunkiai valdomas ir reikalauja per daug didelių protinių pastangų. CAM turėjo labai didelį privalumą – pilotas jautė, kokia jėga spaudžia kiekvieną galūnę. Tai yra, jei priekinės roboto galūnės atsiremdavo į kokį rastą, vairuotojas tai pajusdavo savo rankomis. Šis techninis pasiekimas leido daryti ir pakankamai įspūdingus triukus. Pavyzdžiui, CAM galėjo priminti stiklinį butelį ir jo nesutraiškyti.

Štai kaip tikriausiai būtų atrodęs užbaigtas vaikščiojantis sunkvežimis. (Cyberneticzoo.com)

Vaikščiojantis sunkvežimis svėrė 1400 kg ir galėjo eiti maždaug 8 km/h greičiu. Veiksmui lauke pritaikytas robotas, tikėtina, būtų buvęs gerokai sunkesnis, nes būtų turėjęs gabenti ir krovinius, ir savo hidraulinę sistemą bei variklį. Taigi, laboratorijos šis išradimas taip ir nepaliko. Visgi, šiais laikais kuriami robotai su kojomis, kurie krovinius gabens patys, be žmogau įsikišimo. Todėl, tam tikra prasme, CAM idėja tebegyvuoja.






Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.