Šarvuotas Antrojo pasaulinio karo drakonas – bauginančios išvaizdos vilkikas, sukurtas vežti tankams

Šarvuotas Antrojo pasaulinio karo drakonas – bauginančios išvaizdos vilkikas, sukurtas vežti tankams

Tankai – labai svarbus ginklas ir didžiulis logistikos iššūkis. Šios sunkios vikšrinės mašinos yra gana lėtos ir ne visada ir ne visur gali judėti sava eiga. Antrojo pasaulinio karo metais tankus transportuojantys sunkvežimiai buvo labai svarbūs, bet 1942 metais JAV karinės pajėgos pastebėjo, kad būtinai reikia naujo tankams tinkamo tralo.

JAV tuomet, žinoma, turėjo tankams skirtų tralų, tačiau jie turėjo trūkumų.  Diamond T M19 sunkvežimis galėjo tempti porą nedidelių tralų, kurie galėjo pavežti nedidelį svorį ir strigo bekelėje, arba didesnį 30 tonų vežantį tralą. Buvo nuspręsta, kad reikalingas 40 tonų krovinį atlaikantis tralas. Jį sukūrė Detroite įsikūrusi  Fruehauf Trailer Company, tačiau tuomet paaiškėjo, kad jau pats tralas yra kiek per sunkus nedideliam Diamond T M19 sunkvežimiui. Taip ir atsirado šarvuotasis drakonas.



San Fransiske įsikūrusi  Knuckey Truck Company naujajam tralui sukūrė vilkiką, varomą trimis ašimis. Kai tankų transporterių poreikis išaugo ir Knuckey Truck nesusitvarkė su gamybos iššūkiais, M26 vilkikai pradėti gaminti Sietle,  Pacific Car & Foundry Co. gamykloje. Galiniai sunkvežimio ratai buvo sukami grandininiu galios perdavimo mechanizmu. Vilkikas turėjo 17,9 litrų 6 cilindrų variklį, išvystantį 240 ag (180 kW) ir 1098 Nm. Jame tilpo 7 žmonių įgula, o ant tralo – vienas tankas. Pats tralas buvo sukurtas taip, kad galėtų vežti M4 Sherman tanką, tačiau realiai galėjo gabenti ir kitas karo mašinas. Neblogomis pravažumo savybėmis pasižymėjęs sunkvežimis galėjo dalyvauti ir evakuacijos misijose, kuomet tankai ar kita šarvuota technika buvo surenkama tiesiai nuo mūšio lauko.

M25 tankus transportuojantis vilkikas šiais laikais yra muziejinė vertybė. Ant tralo matomas M4 Sherman tankas. (Alf van Beem, Wikimedia)

Tuo tikslu vilkikas buvo šarvuotas. Priekyje sunkvežimį dengė 19 mm storumo šarvo plokštė, šonuose ir gale jos storis siekė 6,5 mm. Langus ir groteles taip pat dengė šarvo skydai, tačiau juos buvo galima atidaryti, jei nebuvo apšaudymo grėsmės. Pats M26 vilkikas buvo lengvai ginkluotas – turėjo M2 Browning kulkosvaidį.

M25 Normandijoje 1944 metais.

Sunkvežimis ir tralas buvo priimti į tarnybą 1943 metais ir pavadinti M25. Vėliau, jau 1944 metais, buvo priimtas sprendimas vilkiką pavadinti M26, o tralą – M15. Taip tiesiog buvo paprasčiau tvarkytis su logistika ir technikos remontu. Nešarvuota vilkiko versija buvo pavadinta M26A1.

M4 Sherman gervėmis tempiamas ant tralo.

Šis sunkvežimis buvo pravažus, bet negreitas – maksimalus greitis siekė 45 km/h. Už vilkiko buvo pora gervių, skirtų kroviniui ant tralo užtempti, dar viena gervė buvo vilkiko priekyje, skirta jam pačiam išvaduoti, jei jis kur nors įklimptų. Nors oficialiai šis sunkvežimis buvo žinomas kaip M25, kariai jį vadino tiesiog Dragon Wagon. Neaišku, kodėl ši pravardė prilipo, tačiau galime numanyti, kad dėl grėsmingos vilkiko išvaizdos ir pravažumo kelyje.

M26 vilkikas 1949 metais – jis vilkdavo ne tik M15 tralą ir ne tik su M4 Sherman tanku.

Po karo daugybė M25 sunkvežimių tapo nereikalingi ir buvo parduodami. Žmonės galėjo įsigyti tiek šarvuotas, tiek nešarvuotas sunkvežimio versijas. Dažniausiai jas įsigiję verslininkai pajėgų vilkiką naudojo nestandartinių gabaritų kroviniams pervežti. Tarnyboje JAV karinėse pajėgose M25 Dragon Wagon išliko iki 1955 metų.

Grandininis galios perdavimo mechanizmas – M26 buvo varomas visais ratais. (Zandcee, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

M26 vilkiko savybės:

  • Ilgis – 7,72 m;
  • Plotis – 3,32 m;
  • Aukštis – 3,14 m;
  • Svoris – 21,9 t;
  • Galios agregatai – Hall-Scott 440 variklis, 240 ag (180 kW), 4X3 pavarų dėžė, visi varomi ratai.
M26 vilkikas iš galo – sunkvežimis buvo gana pajėgus ir bekelėje. (US Army, Wikimedia)

M15 tralo savybės:

  • Ilgis – 11,81 m;
  • Plotis – 3,81 m;
  • Svoris – 15,9 t.



Daugiau įdomybių apie Antrąjį pasaulinį karą ir sunkvežimius:

Kaip veikė japonų savižudžių pilotuojamos bombos?

Ar Antrojo pasaulinio karo metu buvo paplitęs kanibalizmas?

10 faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote

Triratis vilkikas, kurio manevringumas atima žadą.

Vaikščiojantis sunkvežimis iš Šaltojo karo – kodėl kariams padėti turėjęs robotas juos tik vargino? (Video)

Vaikščiojantis sunkvežimis iš Šaltojo karo – kodėl kariams padėti turėjęs robotas juos tik vargino? (Video)

Jei jūsų vaikystėje būtų paprašę įsivaizduoti ateitį, joje vienokia ar kitokia forma tikrai būtų robotų. Žmonės sėdėtų robotų viduje ir keliautų per neišvažiuojamas pelkes ir smėlynus. Visgi, tai – nė ateities vizija. Toks robotas, vadintas Vaikščiojančiu sunkvežimiu, JAV buvo bandomas dar 1965 metais. Įspūdingas keturkojis mechaninis kūrinys didelių laimėjimų nepasiekė, tačiau kai kurios jo savybės stebina ir šiais laikais.

Jau esame minėję, kad kojos yra geriau nei ratai. Ratams reikalingi lygūs paviršiai. Tuose bekelės ruožuose, kurių negali įveikti jūsų automobilis, jūsų kojos pasirodytų dar gana neblogai. Arkliu galima įveikti vietas, kurių pabijotų ne vienas pajėgus visureigis. Tai yra žinoma jau labai ilgą laiką, todėl praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje  General Electric kompanija sukūrė robotą CAM.



CAM (cybernetic anthropomorphous machine) buvo geriau žinomas kaip vaikščiojantis sunkvežimis.  Ralpho Moshero sukurta mašina turėjo padėti pėstininkams sudėtinguose bekelės ruožuose pergabenti įrangą. Tam, aišku, buvo pasitelktos keturios kojos, tačiau valdymo mechanizmas buvo gana sumanus.

Vaikščiojančio sunkvežimio valdytojas sėdėjo roboto pilve. Jis savo rankų ir kojų judesiais valdė visas keturias roboto galūnes atskirai. Kitaip tariant, vairuotojo kojos valdė galines CAM kojas, o rankos – priekines. Pakankamai aukštai sėdintis roboto pilotas galėjo gerai matyti, link kur juda, nes pati vaikščiojančio sunkvežimio konstrukcija buvo tarsi metalinis skeletas. Galūnės buvo judinamos naudojant hidraulinę sistemą, kurios vožtuvai ir buvo sujungti su valdymo įtaisais kabinoje.

CAM demonstracija

 

Buvo pagamintas tik vienas CAM prototipas. Jis nuosavos hidraulinės sistemos neturėjo – skystis ir slėgis buvo parūpinami išorinio šaltinio. Bandymų metu robotas buvo prilaikomas virvėmis, tačiau judėjo gana neblogai ir retai kada pargriūdavo. Jei taip ir nutikdavo, tai dažniausiai dėl vairuotojo kaltės – valdyti CAM reikėjo labai didelio susikaupimo.

CAM prototipas buvo išsaugotas ir dabar yra JAV kariuomenės transporto muziejuje. (Larry Pieniazek, Wikimedia)

Iš tikrųjų, rankų ir kojų koordinacija stebint kelią priešais robotą ir apmąstant tolesnius savo žingsnius buvo tokia varginanti užduotis, kad vairuotojai vienu metu galėjo ištverti maždaug 15 minučių. Pats Ralphas Mosheras ir buvo pagrindinis bandytojas, todėl jis ir pripažino, kad jo kūrinys yra sunkiai valdomas ir reikalauja per daug didelių protinių pastangų. CAM turėjo labai didelį privalumą – pilotas jautė, kokia jėga spaudžia kiekvieną galūnę. Tai yra, jei priekinės roboto galūnės atsiremdavo į kokį rastą, vairuotojas tai pajusdavo savo rankomis. Šis techninis pasiekimas leido daryti ir pakankamai įspūdingus triukus. Pavyzdžiui, CAM galėjo priminti stiklinį butelį ir jo nesutraiškyti.

Štai kaip tikriausiai būtų atrodęs užbaigtas vaikščiojantis sunkvežimis. (Cyberneticzoo.com)

Vaikščiojantis sunkvežimis svėrė 1400 kg ir galėjo eiti maždaug 8 km/h greičiu. Veiksmui lauke pritaikytas robotas, tikėtina, būtų buvęs gerokai sunkesnis, nes būtų turėjęs gabenti ir krovinius, ir savo hidraulinę sistemą bei variklį. Taigi, laboratorijos šis išradimas taip ir nepaliko. Visgi, šiais laikais kuriami robotai su kojomis, kurie krovinius gabens patys, be žmogau įsikišimo. Todėl, tam tikra prasme, CAM idėja tebegyvuoja.






Bilietas į vieną pusę – kaip veikė japonų savižudžių pilotuojamos bombos su raketiniais varikliais

Bilietas į vieną pusę – kaip veikė japonų savižudžių pilotuojamos bombos su raketiniais varikliais

Tai, ką matote nuotraukose nėra paprastas lėktuvas. Tai – Yokosuka MXY-7 Ohka. Paprastas, vienvietis raketiniu varikliu varomas orlaivis, neturintis jokios važiuoklės, Antrojo pasaulinio karo metu naudotas Japonijos pajėgose. Tikriausiai jau supratote, kas tai per lėktuvas.

Tai – kamikadzių lėktuvas, kurį tiksliau būtų vadinti pilotuojama bombą. Šią idėją sugalvojo ensainas Mitsuo Ohta, bendrą dizainą jam padėjo sukurti Tokijo Universiteto studentai. Pirminiai brėžiniai buvo pasiūlyti Jokosukos tyrimų centrui, kuris juos entuziastingai patvirtino. MXY7 dar buvo tobulinamas, kol galiausiai buvo pradėta Model 11 gamyba.



Tai buvo neeilinis lėktuvas-bomba. Jis neturėjo jokios važiuoklės, o trys raketiniai varikliai negalėjo jo toli nunešti. Taigi, Ohka buvo gabenamas Mitsubishi G4M bombonešiu, nuo kurio atsiskirdavo iki taikinio likus mažiau nei 37 kilometrams. Tuomet savižudiškas lėktuvas sklendė kiek įmanoma arčiau taikinio. Likus visai nebedaug, pilotas įjungdavo tris raketinius variklius – tai galėjo padaryti paeiliui ar įjungti visus kartu. Laivams nebuvo jokių šansų apsiginti nuo įsibėgėjusio savižudžio pilotuojamo Ohka lėktuvo – jis teoriškai galėjo pasiekti ir 1000 km/h greitį, nors įprastai nėrė 800-900 km/h greičiu.

Yokosuka MXY-7 Ohka – savižudžio pilotuojama bomba su trimis raketiniais varikliais ir mediniais sparnais. (Thomas Sperre, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Kaip orlaivis, skirtas vienai kelionei, Yokosuka MXY-7 Ohka buvo labai paprastas. Jo priekyje buvo kovinė galvutė – 1200 kg sverianti bomba. Tiesiai už jos sėdėjo pilotas, o už jo kabinos buvo trys raketiniai varikliai. Kamikadzė turėjo paprastus prietaisus, žinojo savo bombos greitį, aukštį, turėjo kompasą ir radijo įrangą.

Ohka piloto darbo vieta. (Wikimedia)

Ohka sparnai buvo mediniai, nors buvo eksperimentuojama ir su plonais plieniniais sparnais. Sparnų mojis siekė 5,12 m. Iš viso buvo pagaminti 852 MXY-7 Ohka kamikadzių lėktuvai, tačiau didžioji jų dalis buvo saugoma, laukiant galimos JAV invazijos. Ji, žinoma, niekada neprasidėjo, todėl daug šių lėktuvų taip ir liko nepanaudoti. Dabar tie, kurie išliko, yra saugomi muziejuose.

Ohka turėjo būti pristatoma į mūšio vietą Mitsubishi G4M bombonešiu. (www.warbirds.jp, Wikimedia)

Egzistuoja keli skirtingi skaičiai, nurodantys Yokosuka MXY-7 Ohka pasiekimus mūšiuose. Kai kur teigiama, kad kamikadzės šiais lėktuvais pajėgė sunaikinti ar nepataisomai sugadinti trys laivai, dar bent trys buvo apgadinti. Šios atakos buvo vykdomos jau 1945 metais, kuomet karo baigtis iš esmės buvo aiški. Daugiausia Ohka atakų vyko 1945 metų balandį-gegužę, prieš JAV laivus netoli Okinavos.

Mokomasis vienvietis K1 – jį galima pažinti iš nusilidimui skirtos slidės. (Wikimedia)

Pokariniai tyrimai atskleidė, kad MXY-7 Ohka nepadarė žymesnės žalos nei vienam didelės svarbos laivui. Dar daugiau – ekspertai mano, kad tai buvo prastas ginklas, nes amerikiečiai labai greitai perkando jo panaudojimo subtilybes ir trūkumus. Taip, neriantis Yokosuka MXY-7 Ohka buvo per greitas tuometinei priešlėktuvinei gynybai, tačiau Mitsubishi bombonešiai turėjo priskristi labai arti, kad juos paleistų. Taigi, amerikiečiai išplėtė apsaugos žiedą aplink savo lėktuvnešius ir japonų bombonešių tiesiog nebeprisileido.

JAV kariai Okinavoje nukenksmina Ohka orlaivį. (Wikimedia)

Egzistavo kelios lėktuvo versijos. Pavyzdžiui, Model 43 K1 turėjo dvi vietas ir nusileidimui skirtą slidę – šis raketa varomas orlaivis buvo skirtas pilotų mokymui. Ohka Model 33 buvo skirtas mažesniems bombonešiams, todėl turėjo trumpesnius sparnus ir mažesnį užtaisą. Mūšyje panaudoti tik Model 11 Ohka lėktuvai. Artimiausia vieta, kur galite tokį apžiūrėti yra keli muziejai Jungtinėje Karalystėje. Pavyzdžiui, vienas yra Mokslo ir pramonės muziejuje Mančesteryje.



Valdomos bombos domino ne tik Japoniją. Šiame straipsnyje galite paskaityti apie JAV atliktus bandymus su balandžių pilotuojamomis bombomis.

Įspūdingas paukštis jau kedena sparnus – Bell V-280 Valor pramankštino savo propelerius (Video)

Įspūdingas paukštis jau kedena sparnus – Bell V-280 Valor pramankštino savo propelerius (Video)

Future Vertical Lift – JAV kariuomenės programa, kuria siekiama pakeisti UH-60 Black Hawk, AH-64 Apache, CH-47 Chinook ir OH-58 Kiowa sraigtasparnius. Jau rašėme apie vieną iš šios programos dalyvių – Sikorsky S-97 Raider. Šis kombinuotas sraigtasparnis jau skraido, o kitas, Bell V-280 Valor, dar tik pradeda mankštinti sparnus. Visgi, ir bandymuose Bell V-280 Valor atrodo gana įspūdingai.

Future Vertical Lift programa norima viena sraigtasparnių šeima pakeisti visą jų būrį. Tai palengvintų aptarnavimą, remontą ir pilotų ruošimą. Greičiausiai, padėtų ir sutaupyti pinigų. Sraigtasparniai dalintųsi bendrais avionikos prietaisais, varikliais ir pagrindiniais valdymo įrenginiais. Modulinė S-97 Raider naudojama sistema teoriškai leistų pakeisti visus dabar naudojamus sraigtasparnius, to tarpu Bell V-280 Valor galėtų tarnauti kaip didelis transportinis orlaivis. Jis dėl šios rolės varžosi su SB-1 Defiant – didesniu  S-97 Raider variantu.



V-280 Valor nėra tradicinis sraigtasparnis. Jis turi du didelius propelerius, kurie kylant ir leidžiantis būtų laikomi horizontaliai, o skrydžio metu būtų pakreipiami vertikaliai. Tuomet orlaivis skristų kaip įprastas lėktuvas. Tokia sistema leidžia kelti didelį svorį, išlaikyti didelį greitį ir stabilumą. V-280 Valor nėra pirmas tokio tipo orlaivis – šiuo metu jau skraido panašus Bell Boeing V-22 Osprey, kuris gali susilankstyti ir tapti visai kompaktišku objektu.

Bell V-280 Valor gamyba sparčiai juda į priekį. Praeitų metų pradžioje prototipas buvo 23 % užbaigtas, gegužę fiuzeliažas jau buvo sujungtas su sparnais, o šių metų vasarį pradėti prototipo bandymai. Iš pradžių jis turėjo pereiti vibracinius bandymus ant žemės, o dabar pirmą kartą pasukti ir propeleriai. Bandymas atliktas propelerius sukant horizontalioje plokštumoje – taip, lyg orlaivis kiltų ar leistųsi. Pereinant į lėktuvo konfigūraciją, propeleriai palaipsniui pasisuktų į priekį, o varikliai liktų savo vietose – Osprey varikliai taip pat sukiojasi į šalis.

V-280 Valor kreiserinis greitis sieks 520 km/h arba 280 mazgų (dėl to toks ir pavadinimas),  o maksimalus greitis –  560 km/h. Palyginimui, Sikorsky UH-60 Black Hawk, kurį Bell V-280 Valor ir pakeistų, kreiserinis greitis yra  280 km/h, o maksimalus – 294 km/h. Taigi, V-280 Valor bus žymiai greitesnis. Tiesą sakant, jis aplenktų net ir minėtą S-97 Raider, pasiekiantį maksimalų 444 km/h greitį.

V-280 Valor mūšyje būtų reikalinga bent keturių žmonių įgula (Black Hawk pakanka trijų), neskaitant jų sraigtasparnis galėtų gabenti dar 14 karių. Jis gali panešti daugiau, nuskristi toliau ir greičiau nei dabar naudojami sraigtasparniai. Plius, jį galima gana efektyviai apginkluoti.

Šis sraigtasparnis galėtų būtų ginkluotas Hellfire prieštankinėmis raketomis ar lazeriu valdomomis raketomis. V-280 Valor galėtų vykdyti operacijas prieš priešo antžemines pajėgas ar net puldinėti povandeninius laivus. Galimybės, žinoma, būtų neribotos, nes šis sraigtasparnis yra greitas ir manevringas. Klausimas tik ar pakankamai tylus naktinėms operacijoms.

Vaizdo įraše užfiksuotas sraigtų bandymas praėjo be problemų. Viskas juda tinkama linkme ir dar šį mėnesį arba lapkričio pradžioje Bell V-280 Valor turėtų pakilti pirmajam skrydžiui. Nieko įspūdingo tikėtis neverta, pirmieji skrydžiai būna labai atsargūs, tačiau jau visai greitai galime tikėtis pamatyti ir kaip veikia paslaptingas (atkreipkite dėmesį į vaizdo įraše specialiai užmaskuotus taškus ant orlaivio sparnų) propelerių pasukimo mechanizmas.


JAV į karo zoną siunčia propelerinius lėktuvus (Video)

JAV į karo zoną siunčia propelerinius lėktuvus (Video)

JAV karinės oro pajėgos renkasi naują lėktuvą. Ne, tai ne koks ultra-modernus reaktyvinis naikintuvas. Ir ne, tai ne naujas strateginis bombonešis, galintis greitai atsirasti kitoje žemės rutulio vietoje. JAV karinės oro pajėgos žvalgosi naujo lengvo atakos lėktuvo, kuris turėtų gebėti skraidyti pigiai ir efektyviai veiktų ten, kur priešlėktuvinė gynyba jam didelės grėsmės nekeltų. Du iš keturių bandomų lėktuvų jau greitai keliaus į kurį nors karštą planetos tašką.

Apie tai, kad JAV karinės oro pajėgos ruošiasi skraidyti labai lengvais atakos lėktuvais jau rašėme. Konkurse dalyvavo Textron Scorpion, Hawker Beechcraft AT-6 Wolverine, Sierra Nevada A-29 ir Air Tractor AT-802U. Vienintelis Textron Scorpion šiame sąraše turi reaktyvinius variklius – visi kiti orlaiviai yra propeleriniai. Tai kelia nemažai klausimų – kam reikalingas toks lėktuvas, kuomet JAV negali skųstis naikintuvų trūkumu? Bet realiai tokia nauja doktrina nėra tokia jau visai pakvaišusi.



Į trumpas žvalgybines ar pėstininkų paramos misijas dabar keliauja A-10 Thunderbolt II. Jį bent iš dalies turėtų pakeisti F-35A naikintuvas, kuris yra itin modernus ir pasižymi visomis geriausiomis šiuolaikinės karinės aviacijos savybėmis. Visgi, jis turi gana didelę problemą – išlaikyti jį ore yra labai brangu. Trumpiems skrydžiams, kur priešas neturi stiprios priešlėktuvinės gynybos pajėgumų, F-35A yra tiesiog nereikalingas. Pakanka ir kur kas pigesnio, mažesnio ir paprastesnio lėktuvo, kurį būtų lengva suremontuoti, nereikėtų didelės inžinierių komandos, o ir pilotų mokymas būtų kur kas trumpesnis.

Hawker Beechcraft AT-6 Wolverine buvo sukurtas specialiai karinėms reikmėms. (Beechcraft)

Toks buvo mąstymas paskelbus konkursą. Atrinkti keturi dalyviai buvo bandomi JAV, tačiau dabar priimtas sprendimas du iš šių orlaivių pasiųsti į kokį nors dar nepasirinktą mūšio lauką. Šie lėktuvai – tai AT-6 Wolverine ir Sierra Nevada A-29. Daugiau apie juos galite paskaityti konkurso bandymams skirtame NODUM straipsnyje.

Combat Sent III programos metu po du šiuos orlaivius bus pasiųsta tiesiai į mūšio lauką. Juos lydės palyginti didelės pilotų ir inžinierių komandos tam, kad bandymai vyktų sklandžiai ir būtų galima susidaryti detalesnį įspūdį kaip šie lėktuvai veiktų mūšio lauke. Tikimasi, kad šie bandymai realaus karo sąlygomis padės išsirinkti geresnį lėktuvą. Kuris bus laikomas geresniu? Tas, kuris geriau įvykdys nurodytas užduotis.

Embraer A-29 Super Tucano – realus variantas, renkantis lengvąjį atakos lėktuvą, galintį veikti karštame klimate. (Johnson Barros, Wikimedia(CC BY 2.0)

Lengvas atakos lėktuvas privalo sugebėti vykdyti žvalgybines ir pėstininkų paramos misijas. Šie lėktuvai būtų ginkluoti kulkosvaidžiais ir raketomis, ir skraidytų žemai virš pėstininkų galvų. Todėl jie tiks tik tiems konfliktams, kuriuose JAV kariaus prieš prastai technologiškai išsivysčiusius priešus. Misijose, kuriose bus didelis pavojus susidurti su technologiškai pažangia priešlėktuvine ginkluote ir toliau skraidys F-35A. Pavyzdžiui, stambaus karinio konflikto atveju nei AT-6 Wolverine, nei Sierra Nevada A-29 nekils kovai prieš Kinijos ar Rusijos gretas. Ne visada juos pavyks panaudoti ir prieš Šiaurės Korėjos kariuomenę, jei aštrėjantis žodžių karas peraugs į tikrą konfliktą.

Abiejų parinktų lėktuvų skrydžio valanda kainuoja mažiau nei 1000 dolerių. Tuo tarpu F-35A kiekvieną savo ore praleistą valandą atsieina 35-40 tūkstančių dolerių. Tai – tik lėktuvo išlaikymo ore kaina, niekaip nesusijusi su ginkluote. Tai suvokiant propelerinis lėktuvas šiuolaikinių oro pajėgų sudėtyje nebeatrodo tokia jau pakvaišusi idėja. Vienintelis konkurse dalyvavęs reaktyvinis lėktuvas Textron Scorpion kiekvieną ore praleistą valandą atsieidavo net 3000 JAV dolerių.

Bet į kokį konfliktą ruošiasi šie lėktuvai? Kol kas tai nėra nuspręsta. Galbūt tas susidūrimas dar net neprasidėjo, prireiks dar kelių mėnesių kol Combat Sent III programai bus pasiruošta.


Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.