Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Karai vyksta dėl įvairių priežasčių. Karas – tai kraštutinis tarptautinių santykių įrankis, kurio geriau išvengti. 1932 metų pabaigoje Australijoje įvyko labai keistas karinis konfliktas, kurio nugalėtojais vis dar laikomi emu paukščiai. Kas nutiko, kad kulkosvaidžiais ginkluotos pajėgos nusprendė pulti neskraidančius paukščius ir vis tiek pralaimėjo?

Emu – tai maždaug 170 cm ūgio ir 40-55 kg svorio neskraidantys paukščiai, gyvenantys Australijos pusdykumėse. Emu, kartu su kengūromis ir koalomis, yra laikomi Australijos simboliais, tačiau šie paukščiai kamuoja ūkininkus – jie dažnai maitinasi pasėliais. Tai, aišku, ūkininkus erzina, bet ar žala tikrai tokia didelė, kad reikėtų skelbti karą?



Po Pirmojo pasaulinio karo Australijoje padaugėjo ūkininkų. Karo veteranams buvo duota žemės, kad šie galėtų prasimaitinti ir turėtų gerą pragyvenimo šaltinį. Tuo pačiu padaugėjo maisto ir kitiems Australijos gyventojams, padidėjo dirbamos žemės plotai. Viskas ėjosi neblogai, tačiau 1929 metais užklupo ekonominė krizė. Ūkininkai buvo raginami didinti kviečių auginimo apimtis – jiems netgi žadėtos subsidijos, kurių jei taip niekada ir negavo. Situacija prastėjo keletą metų, kai 1932 metų pabaigoje ūkininkai ėmė atvirai grasinti savo kviečių apskritai neparduoti.

Emu – greiti bėgikai ir stebėtinai atsargūs paukščiai. (Jimmyvandewall, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Tuo tarpu emu gyveno sau įprastą gyvenimą ir apie ekonominę krizę nežinojo. Šie paukščiai migruoja po poravimosi sezono, todėl vienu metu į Vakarų Australijos ūkiuose paplito maždaug 20 tūkstančių emu. Jie greitai susidomėjo ūkininkų vandeniu ir javais. Emu kniso žemę, naikino pasėlius ir laužė tvoras. Pro tarpus tvorose į javų laukus patekdavo triušiai ir kiti graužikai. Ūkininkai negalėjo pakęsti tokios situacijos, todėl kreipėsi į gynybos ministrą
George Pearce. Buvę kareiviai sutarė, kad į jų žemes atkeliaus apmokyti kariai su Lewis kulkosvaidžiais, o ūkininkai jiems suteiks pastogę ir padengs amunicijos kaštus.

Manote, kad žodis karas yra per daug rimtas apibūdinti šiai misijai? Galbūt, tačiau dislokuotoms Australijos pajėgoms vadovavo artilerijos majoras G.P.W. Meredithas. Prie jo prisidėjo dar pora karių, kiekvienas turėjo savo Lewis kulkosvaidį, visa komanda gavo 10 000 šovinių. Teko laukti, kol baigsis liūtys, bet lapkričio 2 dieną karas pagaliau prasidėjo.

Lewis kulkosvaidis nebuvo labai efektyvus prieš emu.

Pirmiausia vyrai pajudėjo į dabar nebeegzistuojantį Kampiono miestą, kuriame buvo pastebėti 50 emu. Kulkosvaidininkai giliau įkvėpė ir pasigirdo pirmieji Didžiojo emu karo šūviai. Tik niekas nuo jų nežuvo – paukščiai buvo per toli. Su vietinių pagalba pavyko paukščius įvilioti į pasalą, tačiau ir čia jie išsiskirstė smulkiomis grupelėmis ir sumaniai vengė šūvių. Pavyko nušauti kelis paukščius. Lapkričio 4 dieną buvo paspęsta dar viena pasala prie užtvankos, kur buvo pastebėtas 1000 emu paukščių būrys. Visgi užsikirtus kulkosvaidžiui pavyko nudobti tik 12.

Karo auka vietinio ūkininko rankose.

Vėliau emu medžiotojai pasuko į pietus, kur, kaip jiems pasakojo vietiniai, paukščiai mažiau bijo žmonių. Tačiau ir jie mikliai vengė šūvių ir didesnių laimėjimų pasiekti nepavyko. Vyrai pastebėjo, kad emu grupės turi hierarchinę struktūrą – aukščiausias lyderis stovėdavo ir žvalgydavosi, kai kiti grupės paukščiai naikino ūkininkų laukus. Emu lyderis pranešdavo apie artėjantį pavojų ir paukščiai sugebėjo išlaikyti atstumą, kuris buvo ilgesnis nei efektyvus kulkosvaidžio veikimo nuotolis.

Kariai tapo tokie desperatiški, kad kartą kulkosvaidį sumontavo ant sunkvežimio. Tai nebuvo labai efektyvu, nes sunkvežimis buvo lėtesnis už emu, o kulkosvaidininkas negalėjo šaudyti dėl stipraus kratymo. Lapkričio 8 dieną operacija buvo sustabdyta – Australijos pajėgos iššovė 2500 kulkų, bet nušovė daugiausia kelis šimtus paukščių.

Lapkričio karštyje emu tik dar labiau suįžūlėjo ir tūkstančiais puolė kulkosvaidžiais nebesaugomus ūkininkų laukus. 12 dieną operacija buvo atnaujinta. Šįkart ėjosi geriau – per pirmas dienas pavyko nudobti 40 paukščių, o vėliau – maždaug po 100 emu per savaitę. Gruodžio 10 dieną operacija ir vėl buvo sustabdyta. Karininkas Meridithas raportavo, kad buvo nudobti 986 emu paukščiai, iššauta 9860 kulkų. Statistika gerai neatrodė – 10 kulkų vienam sumedžiotam paukščiui. Tačiau Meridithas tikino, kad daug emu turėjo žūti vėliau nuo patirtų sužeidimų.

Emu karą laimėjo – jų populiacija ir toliau augo, jie ir toliau maitinosi žemdirbių pasėliais. (Chudditch, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kas laimėjo karą? Emu – tai žinome, nes ūkininkai vėl prašė pagalbos 1934, 1943 ir 1948 metais. Tik jos jau nesulaukė. Vietoj to už sumedžiotus paukščius siūlytos premijos ir vietiniai ūkininkai juos šaudė patys. Taip pat pradėtos naudoti geresnės tvoros, o emu populiacija ir toliau augo. Kažin, ar jie žino apie savo laimėtą karą, bet australai tikrai prisimena apie pralaimėtą.



Taip pat skaitykite:

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Nėra blogos reklamos? Geležinkelių kompanijos renginys baigėsi dviejų žiūrovų žūtimi

Nėra blogos reklamos? Geležinkelių kompanijos renginys baigėsi dviejų žiūrovų žūtimi

Visais laikais žmonės norėjo duonos ir žaidimų. Kapitalizmo eroje tuo suskubo naudotis kompanijos, siekdamos žinomumo ir pinigų. Tačiau kartais įspūdingi reginiai baigiasi nelaime. Taip nutiko ir 1896 metais Teksase, kai buvo įvykdyta tyčinė dviejų garvežių avarija. Tuomet du žmonės žuvo, dar keli žmonės buvo sužeisti, tačiau atsakinga kompanija gavo savo dėmesį.

Missouri-Kansas-Texas Railroad geležinkelio kompanijoje dirbo paprastas keleivių agentas Williamas Georgeas Crushas. Nepaisant paprasto darbo, Crushas turėjo įdomių idėjų. Kompanija 19 amžiaus pabaigoje sparčiai plėtėsi ir 30 tonų lokomotyvai buvo pakeisti 60 tonų garvežiais. Crushas pasiūlė senuosius lokomotyvus panaudoti išradingai – surenkti poros tokių traukinių kaktomūšą, kuri taptų dideliu renginiu, sudominančiu žmones kompanijos siūlomais maršrutais.




Tuščioje vietoje Teksase buvo pastatytas netikras laikinas miestas pavadinimu Crush idėjos autoriaus garbei. Čia atsirado laikina traukinių stotis, buvo išgręžti du šuliniai, pastatyta cirko palapinė, pakviesti prekeiviai. Apie traukinių sudaužymo šventą paskelbta per įvairius laikraščius, o siekiant suburti didesnę minią žmonių traukinių bilietai į Crush miestą kainavo vos 2 dolerius, nepriklausomai nuo to, iš kurios Teksaso vietos buvo važiuojama.

Laikiname Crush mieste susirinko 40 tūkstančių žmonių – tas kelias valandas, tai buvo antras pagal dydį miestas Teksaso valstijoje. (Darrylpearson, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Specialiai šiai progai buvo ruošti ir seni Baldwin garvežiai. Vienas buvo nudažytas žaliai su raudonais elementais, o kitas – raudonai su žaliomis detalėmis. Šie garvežiai kelis mėnesius važinėjosi po Teksasą reklamuodami renginį. Renginys buvo planuojamas rugsėjo 15 dienai, todėl renginio išvakarėse buvo rūpinamasi saugumu. Buvo atlikti greičio bandymai, apskaičiuota tiksli susidūrimo vieta. Vagonai prie garvežių ir tarpusavyje buvo papildomai pritvirtinti grandinėmis. Inžinieriai prognozavo, kad susidūrimas tiesiog pavers garvežius metalo laužo krūva, bet sprogimo nebus – garo variklių boileriai buvo sukurti išvengti sprogimo.

Rugsėjo 15 dieną į Crush miestą susirinko maždaug 40 tūkstančių žmonių – gerokai daugiau nei prognozavo kompanija. Tvarką prižiūrėjo 300 policininkų, žiūrovams nebuvo leista prieiti prie bėgių arčiau nei per 180 metrų. Tuo tarpu žurnalistams riba buvo nubrėžta ties 90 metrų. Visi įtemptai laukė didžiojo renginio finalo ir atrodė, kad viskas įvyks gerai. Inžinieriai atliko skaičiavimus, netoliese laukė ir atsarginis garvežys. Renginį teko atidėti visai valandai, nes žiūrovai būriavosi per arti. Tačiau valanda vėliau nei planuota traukiniai susitiko bėgių viduryje kelioms nuotraukoms ir atbuli pajudėjo į starto pozicijas.

Akimirka prieš susidūrimą – seni garvežiai spėjo pasiekti 72 km/h greitį.

Idėjos autorius Crushas aplink sukiojosi ant arklio ir galiausiai maždaug penktą valandą popiet davė starto signalą. Mašinistai paleido traukinius visu greičiu ir iššoko laukan. Traukiniai bėgėjosi per ant bėgių paliktas petardas, judėdami vis greičiau ir greičiau. Prieš pat susidūrimą jie pasiekė mažiausiai 72 km/h greitį, o tuomet BUM! Garvežiai susidūrė ir iš karto po to pasigirdo garsus sprogimas – priešingai nei buvo planuota, sprogo abu boileriai.

Susidūrimo metu sprogo abu boileriai, į šalis pasiųsdami daugybę nuolaužų.

Boileriai sprogo maždaug vienu metu, į orą pasiųsdami dideles metalo šukes ir boilerio vamzdžius. Daug nuolaužų pakilo į kelių dešimčių metrų aukštį, žmonės ėmė panikuoti ir bėgti tolyn. Tačiau dideli geležies gabalai krito ant žmonių, užmušė du (kai kur rašoma, kad tris), rimtai sužeidė dar kelis žmones. Žinomas fotografas Jarvis Deane dėl iššovusio varžto tądien prarado akį. Žurnalistai užfiksavo, kad iš traukinių neliko nieko vertingo, o žmonės rinko gabalėlius ir nešėsi juos namo tarsi suvenyrus. Kai tuo metu netoliese buvo bent du negyvi.

Pasklidus garsui apie nelaimę Williamas Crushas buvo atleistas. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad neigiamų atsiliepimų apie reginį yra ne tiek jau daug, todėl Crushas buvo pasamdytas iš naujo. Kompanijai šis marketingo triukas išėjo į naudą – apie Missouri-Kansas-Texas Railroad buvo kalbama nuolat ir visur, pagerėjo bilietų pardavimai. Nieko keisto, kad panašius reginius ėmė planuoti ir kitos geležinkelių kompanijos.



Taip pat skaitykite:

Ką paskutiniais savo gyvenimo metais veikė seniausias pasaulio žmogus?

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

 

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai: medicinos mokslo pažanga išgelbėjo ir nuo negyvų pelių dantų pastos

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai: medicinos mokslo pažanga išgelbėjo ir nuo negyvų pelių dantų pastos

Medicina – tai mokslas, kuris nuolat šuoliais juda į priekį. Dabar jau išgydomos ir ligos, kurios medicinai prieš kelerius metus buvo neįveikiamos. O anksčiau žmonės gydėsi įvairiais žolelių nuovirais ir pakankamai šlykščiais vaistais. Jokių laboratorinių tyrimų, jokių mokslų, jokių nuskausminamųjų, jokios pagijimo garantijos. Štai 5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai, kurių žmonija jau seniai atsisakė.

Beje, labai juoktis nereikėtų. Gali būti, kad kada nors panašiai bus žiūrima ir į mūsų šiuolaikinę mediciną ir naudojamus gydymo metodus. Kita vertus, dabartiniai moksliniai metodai yra labai gerai ištobulinti, o štai praeityje kiekvienas gydymas buvo eksperimentas – kiek skirtingų nuovirų reikėjo išbandyti, kol buvo surastas vienas, kuris bent kažkiek padėjo?



Dantų pasta iš negyvų pelių

Dantų skausmas senovės Egipte buvo labai dažna problema. Jį sukeldavo ir dažnai ne pati geriausia higiena ir smėlis maiste. Smėlis patekdavo visur, smulkios smiltys atsidurdavo ir maiste, o tada po truputį dilindavo dantis. Galiausiai atsiverdavo skylės ir prasidėdavo danties skausmas. Žyniuoniai tarp akmenų sutrindavo negyvą pelę su įvairiomis žolelėmis ir jas dėdavo ant skaudančio danties. Ar tai padėdavo? Žinoma, kad ne, bet nuo pūvančios pelės dar galėjo prasidėti ir labai rimta infekcija. Keisčiausia tai, kad istorijų apie tokį gydymo būdą prisiskaitę europiečiai taip pat jį išbandė dar praeito amžiaus pradžioje, kuomet viskas susiję su senovės Egiptu buvo labai populiaru.

Šuns išmatos skaudančiai gerklei ir žaizdoms

Kartais šunų ir hienų išmatos pabuvusios lauke pabąla. Taip nutinka dėl kalcio šunų maiste ir oksidacinių procesų. Baltos šunų išmatos labai ilgą laiką buvo naudojamos odai apdirbti, tačiau viduramžiais jos taip pat buvo maišomos su medumi ir vartojamos skaudančiai gerklei raminti. Baltos šuns išmatos taip pat naudotos ir kaip koks nors gipsas žaizdoms užverti. Vėlgi – tai kėlė didžiulį infekcijų pavojų.

Tokie hemorojaus gydymo būdai išliko net kelis šimtus metų. (Wikimedia)

Hemorojaus uždeginimas

Gal paįvairinimui reikėtų paminėti ir keistą gydymo būdą, kuris veikė? Senovės Graikijoje buvo paplitusi viena didelė sveikatos bėda – hemorojus. Apie ją rašė to mato mąstytojai ir medikai. Štai pats garsusis Hipokratas apie hemorojaus gydymą buvo parašęs nemažą veikalą. Jame teigė, kad pacientas turi atsigulti ant pilvo, kas nors turi laikyti jo rankas ir galvą, o gydytojas iki raudonumo įkaitinta geležimi uždegintų hemorojų. Hipokratas teigė, kad gerai, jei pacientas rėkia. O jis tikrai šaukė, nes buvo gydomas įkaitinta geležimi. Po to išangė turėjo būti sutepta medumi ir į ją įdėtas kompresas. Ir taip – šis gydymas hemorojų pašalino, bet žmonišku jį pavadinti sunku. Kita vertus, toks gydymas išliko net kelis šimtmečius.

Heroinas kosuliui gydyti

Garsi vokiečių farmacijos kompanija Bayer savo istoriją pradėjo pardavinėdama heroiną kosuliui gydyti. Buvo teigiama, kad šie vaistai tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems, bei padės atsikratyti ne tik kosulio, bet ir nugaros skausmo. Manote, kad tai – labai sena istorija? Heroinas JAV tik nuo 1914 metų tapo receptiniu vaistu, o visiškai buvo uždraustas tik 1924 metais. Toks sprendimas buvo priimtas pastebėjus, kad žmonės greitai tampa priklausomi nuo populiaraus sirupo nuo kosulio.

Heroiną buvo siūloma naudoti ir vaikams – juk jis puikiai gydė kosulį, nemigą ir nugaros skausmą.

Buteliukas… bezdalų?

1665-1666 metais Londoną siaubė maras. To meto gydytojai tikėjo, kad jį sukelia kvapas – buvo manoma, kad mieste pasklido kažkokie garai, kurie žudo juos užuodusius. Taigi, kvapą reikia nugalėti kvapu. Patys gydytojai dėvėjo kaukes su kvapniomis gėlėmis. O žmonės siūlė stiklainiuose laikyti šlykščiai smirdančias medžiagas ir jas uostyti, kai netoliese kas nors susirgs maru. Buvo siūloma ir, kaip tikriausiai supratote, buteliukuose kaupti bezdalus. Žinoma, nuo maro tai nepadėjo, bet įdomu tai, kad gydytojai jau tuomet suprato, kad žmonės kažką įkvepia. Tačiau tai buvo virusas, nieko bendro neturintis su kvapu.



Taip pat skaitykite:

Ką paskutiniais savo gyvenimo metais veikė seniausias pasaulio žmogus?

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Atsargiai – lyja kosminėmis šiukšlėmis! Vienintelis užfiksuotas atvejis, kuomet į žmogų pataikė kosminė nuolauža

Atsargiai – lyja kosminėmis šiukšlėmis! Vienintelis užfiksuotas atvejis, kuomet į žmogų pataikė kosminė nuolauža

Loterijos bilietų, tikimės, neperkate, nes tikimybė laimėti yra nepaprastai maža. Tačiau net ir mažiausia tikimybė reiškia, kad kas nors gali nutikti. Tikimybė, kad į jus pataikys iš kosmoso krentanti kokio nors aparato nuolauža yra nepaprastai maža, tačiau vieną vėjuotą 1997 metų sausio dieną raketos gabalas iš tiesų pataikė į parke vaikštinėjusią moterį.

Toks atvejis yra vienintelis, apie kurį žinoma. Tačiau iš kosmoso atkeliavę daiktai yra pateikę į žmones ne kartą. Štai viena moteris patyrė ne šiaip kokios raketos nuolaužos, o tikro meteorito smūgį. Paskaitykite ir apie tą istoriją, o dabar sugrįžkime į 1997-uosius.



Lottie Williams 1997 metų sausio 22 dieną vaikštinėjo parke Talsoje, Oklahomoje. Diena buvo vėjuota, tačiau visai graži ir tinkama pasivaikščiojimams. Kritulių nebuvo, išskyrus vieną maždaug 15 cm dydžio metalinį daiktą, kuris atskriejo iš nežinia kur ir užkabino Williams petį. Tiesa, nestipriai – moteris buvo nesužeista, tačiau labai nustebinta. Apsižvalgiusi ji niekaip negalėjo suprasti, kas galėjo mesti kažkokį sulankstytą, atrodo, apdegusį metalinį daiktą. Jis, beje, buvo gana lengvas ir priminė sulankstytą plokštelę.

Kas tai buvo? Ogi raketos atplaiša. Tiesa, NASA to patvirtint taip ir negalėjo, nes gabalėlis buvo per mažas. Tačiau visi įrodymai veda į prieš kelis mėnesius paleistą Delta II raketą. Ji kurį laiką pasisukiojo aplink Žemę, o tada, kaip ir numatyta, sugrįžo ir sudužo Teksase. Didžiausia raketos nuolauža buvo surasta už kelių šimtų kilometrų nuo Lottie Williams pasivaikščiojimo vietos. Tačiau į Žemės atmosferą sugrįžusi raketa natūraliai subyra į šimtus gabalėlių, todėl beveik neabejojama, kad vienas iš jų ir pataikė į Williams petį. Sunku pasakyti, ar moteriai pasisekė, nes gavo tokį įspūdingą suvenyrą ir nebuvo sužeista, ar nepasisekė, nes niekas kitas tokių smūgių nėra patyręs.

Tokios Delta II raketos nuolauža tuomet ir pataikė į Lottie Williams petį. (NASA/KSC, Wikimedia)

Tai, kad į žmones kosminės nuolaužos beveik niekada nepataiko, yra kiek keista. Per 40 metų į Žemę jau nukrito daugiau nei 5 tonos įvairių nuolaužų. Didieji gabalai yra sekami ir jų nusileidimo vietos yra prognozuojamos gana (apy)tiksliai, tačiau juk mažesni galėtų pataikyti ir į žmones. Kaip to išvengiama?

Raketos ar palydovo sugrįžimas į Žemės atmosferą yra planuojamas. Žinoma, kad didžioji kokio nors objekto dalis atmosferoje sudega tiesiog dėl trinties – dideliu greičiu į atmosferą įskriejusio objekto paviršius greitai įkaista ir užsiliepsnoja. Didesnius šansus pasiekti planetos paviršių turi detalės, pagamintos iš aukštą temperatūrą atlaikančių medžiagų, pavyzdžiui, titano ar nerūdijančio plieno, tačiau tik jei yra pakankamai didelės. Jei žinoma, kad koks nors palydovas jau baigia savo darbą ir greitai nukris į Žemę, kosmoso agentūros dar gali pakeisti jo trajektoriją taip, kad ji driektųsi daugiausia virš vandens ar retai gyvenamų teritorijų. Tai ne visada pavyksta, tačiau Lottie Williams išlieka vienintelių žmogumi, į kurį pataikė kosminė šiukšlė.



Daugiau keistenybių:

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes;

Galijotas pastatęs pokario verslininkus ant kojų – triratis pikapas Goliath GD 750

Galijotas pastatęs pokario verslininkus ant kojų – triratis pikapas Goliath GD 750

Šiuolaikiniai sunkvežimiai yra labai panašūs vienas į kitą. Žinoma, dar yra šiek tiek erdvės įdomiam dizainui, tačiau gamintojai seka efektyvumo, aplinkosaugos ir saugumo normas. Visgi, istorijoje buvo ir visai kitokių sunkvežimių, kurie šiais laikais yra labai vertingi kolekcijų eksponatai. Štai Goliath GD 750 buvo labai įdomus vokiškas sunkvežimis, kurio šiandien jau beveik niekas neprisimena.

Goliath GD 750 buvo triratis sunkvežimis kaip ir Scammell Scarab. Skirtumas tas, kad Goliath buvo vientisas sunkvežimis, ne vilkikas ir turėjo kur kas mažesnį variklį. Visgi, trijų ratų kombinacija šį sunkvežimį pastūmėjo ir į istorijos puslapius, ir į kolekcionierių taikiklį.



Goliath – tai Vokietijoje, Bremene, 1928 metais įkurta kompanija. Iki karo buvo gaminami triračiai automobiliai. Pavyzdžiui, Goliath Pionier, pristatytas 1931 metais, buvo vienas iš geriausių savo klasės automobilių. Goliath sugebėjo parduoti kelis tūkstančius šių mažų triračių automobilių. Verslas sekėsi neblogai, tačiau, kaip idaugeliui kitų įmonių, Goliath karas nepadėjo.

Toks vaizdas pokario Vokietijos miestuose nebuvo labai retas. (Wouter Duijndam, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Vokietija po Antrojo pasaulinio karo atrodė prastai. Žmonėms trūko vilties, ekonomika taisėsi lėtai, o trūko beveik visko. Šiame kontekste 1949 metais pasirodė triratis Goliath GD 750 sunkvežimis. Tai – iš esmės pikapo formos mašina, su vienu ratu priekyje ir labiau įprasta ašimi gale. Goliath GD 750 buvo skirtas smulkiems verslams, kuriems kaip tik ir trūko prieinamo krovininio transporto.

Goliath GD750 šiais laikais labai geidžiamas grobis kolekcionieriams.
(Lothar Spurzem, Wikimedia(CC BY-SA 2.0 de)

Goliath GD 750 buvo varomas 398 kubinių centimetrų dviejų cilindrų dvitakčiu varikliu, kuris per keturių pavarų mechaninę transmisiją suko galinius ratus. Nedidelis variklis išvystė maždaug 14 ag, kurių pakako 50 km/h greičiui pasiekti, tačiau labiau pasiturintys žmonės galėjo rinktis 465 kubinių centimetrų variklį, išvystantį 15 ag ir leidžiantį pasiekti 55 km/h. Vis šiek tiek daugiau.

Tokių kietašonių furgonų buvo pagaminta mažiau nei 100. (RudolfSimon, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Pirkėjai galėjo rinktis iš 26 kėbulo kombinacijų. Populiariausia išliko paprasta pikapo forma, tačiau smulkūs verslininkai domėjosi ir furgonais, o ūkininkai – specialiai galvijams pervežti sukurtais sunkvežimiais. Tiesa, Goliath GD 750 nebuvo labai galingas sunkvežimis – galėjo pavežti vos 750 kg.

Triračio sunkvežimio vidus buvo funkcionalus ir paprastas. (Eckhard Henkel, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Visgi, Goliath GD 750 paplito po Vokietijos miestus. Iš viso buvo parduota daugiau nei 30 tūkstančių įvairių modifikacijų sunkvežimių. Vienas Goliath GD 750  kainavo 3,6-4,4 tūkstančius markių – palyginti nedaug, todėl tiek daug smulkių verslininkų galėjo pasinaudoti šiuo nedideliu ir taupiu sunkvežimiu. Goliath GD 750  buvo gaminamas iki 1955 metų, 1958 metais pranyko ir pati markė.

Šiandien pamatyti tokį sunkvežimį pasitaiko retai. (AlfvanBeem, Wikimedia)

Iki šių dienų išliko labai nedaug Goliath GD 750 sunkvežimių, nors būtų visai įdomu tokį turėti savo kolekcijoje. Teigiama, kad jis buvo pakankamai stabilus ir patikimas, nors labai lėtas. Šiais laikais triratis krovininis transportas yra kur kas mažesnis ir nuobodesnis (kaip Piaggio Ape), todėl senuosius triračius tik dar įdomiau prisiminti.



Daugiau triračių transporto priemonių:

Scammell Scarab mechaninis arklys-vilkikas

Triratis mažylis Brütsch Mopetta



Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.