5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai: medicinos mokslo pažanga išgelbėjo ir nuo negyvų pelių dantų pastos

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai: medicinos mokslo pažanga išgelbėjo ir nuo negyvų pelių dantų pastos

Medicina – tai mokslas, kuris nuolat šuoliais juda į priekį. Dabar jau išgydomos ir ligos, kurios medicinai prieš kelerius metus buvo neįveikiamos. O anksčiau žmonės gydėsi įvairiais žolelių nuovirais ir pakankamai šlykščiais vaistais. Jokių laboratorinių tyrimų, jokių mokslų, jokių nuskausminamųjų, jokios pagijimo garantijos. Štai 5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai, kurių žmonija jau seniai atsisakė.

Beje, labai juoktis nereikėtų. Gali būti, kad kada nors panašiai bus žiūrima ir į mūsų šiuolaikinę mediciną ir naudojamus gydymo metodus. Kita vertus, dabartiniai moksliniai metodai yra labai gerai ištobulinti, o štai praeityje kiekvienas gydymas buvo eksperimentas – kiek skirtingų nuovirų reikėjo išbandyti, kol buvo surastas vienas, kuris bent kažkiek padėjo?



Dantų pasta iš negyvų pelių

Dantų skausmas senovės Egipte buvo labai dažna problema. Jį sukeldavo ir dažnai ne pati geriausia higiena ir smėlis maiste. Smėlis patekdavo visur, smulkios smiltys atsidurdavo ir maiste, o tada po truputį dilindavo dantis. Galiausiai atsiverdavo skylės ir prasidėdavo danties skausmas. Žyniuoniai tarp akmenų sutrindavo negyvą pelę su įvairiomis žolelėmis ir jas dėdavo ant skaudančio danties. Ar tai padėdavo? Žinoma, kad ne, bet nuo pūvančios pelės dar galėjo prasidėti ir labai rimta infekcija. Keisčiausia tai, kad istorijų apie tokį gydymo būdą prisiskaitę europiečiai taip pat jį išbandė dar praeito amžiaus pradžioje, kuomet viskas susiję su senovės Egiptu buvo labai populiaru.

Šuns išmatos skaudančiai gerklei ir žaizdoms

Kartais šunų ir hienų išmatos pabuvusios lauke pabąla. Taip nutinka dėl kalcio šunų maiste ir oksidacinių procesų. Baltos šunų išmatos labai ilgą laiką buvo naudojamos odai apdirbti, tačiau viduramžiais jos taip pat buvo maišomos su medumi ir vartojamos skaudančiai gerklei raminti. Baltos šuns išmatos taip pat naudotos ir kaip koks nors gipsas žaizdoms užverti. Vėlgi – tai kėlė didžiulį infekcijų pavojų.

Tokie hemorojaus gydymo būdai išliko net kelis šimtus metų. (Wikimedia)

Hemorojaus uždeginimas

Gal paįvairinimui reikėtų paminėti ir keistą gydymo būdą, kuris veikė? Senovės Graikijoje buvo paplitusi viena didelė sveikatos bėda – hemorojus. Apie ją rašė to mato mąstytojai ir medikai. Štai pats garsusis Hipokratas apie hemorojaus gydymą buvo parašęs nemažą veikalą. Jame teigė, kad pacientas turi atsigulti ant pilvo, kas nors turi laikyti jo rankas ir galvą, o gydytojas iki raudonumo įkaitinta geležimi uždegintų hemorojų. Hipokratas teigė, kad gerai, jei pacientas rėkia. O jis tikrai šaukė, nes buvo gydomas įkaitinta geležimi. Po to išangė turėjo būti sutepta medumi ir į ją įdėtas kompresas. Ir taip – šis gydymas hemorojų pašalino, bet žmonišku jį pavadinti sunku. Kita vertus, toks gydymas išliko net kelis šimtmečius.

Heroinas kosuliui gydyti

Garsi vokiečių farmacijos kompanija Bayer savo istoriją pradėjo pardavinėdama heroiną kosuliui gydyti. Buvo teigiama, kad šie vaistai tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems, bei padės atsikratyti ne tik kosulio, bet ir nugaros skausmo. Manote, kad tai – labai sena istorija? Heroinas JAV tik nuo 1914 metų tapo receptiniu vaistu, o visiškai buvo uždraustas tik 1924 metais. Toks sprendimas buvo priimtas pastebėjus, kad žmonės greitai tampa priklausomi nuo populiaraus sirupo nuo kosulio.

Heroiną buvo siūloma naudoti ir vaikams – juk jis puikiai gydė kosulį, nemigą ir nugaros skausmą.

Buteliukas… bezdalų?

1665-1666 metais Londoną siaubė maras. To meto gydytojai tikėjo, kad jį sukelia kvapas – buvo manoma, kad mieste pasklido kažkokie garai, kurie žudo juos užuodusius. Taigi, kvapą reikia nugalėti kvapu. Patys gydytojai dėvėjo kaukes su kvapniomis gėlėmis. O žmonės siūlė stiklainiuose laikyti šlykščiai smirdančias medžiagas ir jas uostyti, kai netoliese kas nors susirgs maru. Buvo siūloma ir, kaip tikriausiai supratote, buteliukuose kaupti bezdalus. Žinoma, nuo maro tai nepadėjo, bet įdomu tai, kad gydytojai jau tuomet suprato, kad žmonės kažką įkvepia. Tačiau tai buvo virusas, nieko bendro neturintis su kvapu.



Taip pat skaitykite:

Ką paskutiniais savo gyvenimo metais veikė seniausias pasaulio žmogus?

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Atsargiai – lyja kosminėmis šiukšlėmis! Vienintelis užfiksuotas atvejis, kuomet į žmogų pataikė kosminė nuolauža

Atsargiai – lyja kosminėmis šiukšlėmis! Vienintelis užfiksuotas atvejis, kuomet į žmogų pataikė kosminė nuolauža

Loterijos bilietų, tikimės, neperkate, nes tikimybė laimėti yra nepaprastai maža. Tačiau net ir mažiausia tikimybė reiškia, kad kas nors gali nutikti. Tikimybė, kad į jus pataikys iš kosmoso krentanti kokio nors aparato nuolauža yra nepaprastai maža, tačiau vieną vėjuotą 1997 metų sausio dieną raketos gabalas iš tiesų pataikė į parke vaikštinėjusią moterį.

Toks atvejis yra vienintelis, apie kurį žinoma. Tačiau iš kosmoso atkeliavę daiktai yra pateikę į žmones ne kartą. Štai viena moteris patyrė ne šiaip kokios raketos nuolaužos, o tikro meteorito smūgį. Paskaitykite ir apie tą istoriją, o dabar sugrįžkime į 1997-uosius.



Lottie Williams 1997 metų sausio 22 dieną vaikštinėjo parke Talsoje, Oklahomoje. Diena buvo vėjuota, tačiau visai graži ir tinkama pasivaikščiojimams. Kritulių nebuvo, išskyrus vieną maždaug 15 cm dydžio metalinį daiktą, kuris atskriejo iš nežinia kur ir užkabino Williams petį. Tiesa, nestipriai – moteris buvo nesužeista, tačiau labai nustebinta. Apsižvalgiusi ji niekaip negalėjo suprasti, kas galėjo mesti kažkokį sulankstytą, atrodo, apdegusį metalinį daiktą. Jis, beje, buvo gana lengvas ir priminė sulankstytą plokštelę.

Kas tai buvo? Ogi raketos atplaiša. Tiesa, NASA to patvirtint taip ir negalėjo, nes gabalėlis buvo per mažas. Tačiau visi įrodymai veda į prieš kelis mėnesius paleistą Delta II raketą. Ji kurį laiką pasisukiojo aplink Žemę, o tada, kaip ir numatyta, sugrįžo ir sudužo Teksase. Vėlgi, kaip ir buvo numatyta. Didžiausia raketos nuolauža buvo surasta už kelių šimtų kilometrų nuo Lottie Williams pasivaikščiojimo vietos. Tačiau į Žemės atmosferą sugrįžusi raketa natūraliai subyra į šimtus gabalėlių, todėl beveik neabejojama, kad vienas iš jų ir pataikė į Williams petį. Sunku pasakyti, ar moteriai pasisekė, nes gavo tokį įspūdingą suvenyrą ir nebuvo sužeista, ar nepasisekė, nes niekas kitas tokių smūgių nėra patyręs.

Tokios Delta II raketos nuolauža tuomet ir pataikė į Lottie Williams petį. (NASA/KSC, Wikimedia)

Tai, kad į žmones kosminės nuolaužos beveik niekada nepataiko, yra kiek keista. Per 40 metų į Žemę jau nukrito daugiau nei 5 tonos įvairių nuolaužų. Didieji gabalai yra sekami ir jų nusileidimo vietos yra prognozuojamos gana (apy)tiksliai, tačiau juk mažesni galėtų pataikyti ir į žmones. Kaip to išvengiama?

Raketos ar palydovo sugrįžimas į Žemės atmosferą yra planuojamas. Žinoma, kad didžioji kokio nors objekto dalis atmosferoje sudega tiesiog dėl trinties – dideliu greičiu į atmosferą įskriejusio objekto paviršius greitai įkaista ir užsiliepsnoja. Didesnius šansus pasiekti planetos paviršių turi detalės, pagamintos iš aukštą temperatūrą atlaikančių medžiagų, pavyzdžiui, titano ar nerūdijančio plieno, tačiau tik jei yra pakankamai didelės. Jei žinoma, kad koks nors palydovas jau baigia savo darbą ir greitai nukris į Žemę, kosmoso agentūros dar gali pakeisti jo trajektoriją taip, kad ji driektųsi daugiausia virš vandens ar retai gyvenamų teritorijų. Tai ne visada pavyksta, tačiau Lottie Williams išlieka vienintelių žmogumi, į kurį pataikė kosminė šiukšlė.



Daugiau keistenybių:

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes;

Galijotas pastatęs pokario verslininkus ant kojų – triratis pikapas Goliath GD 750

Galijotas pastatęs pokario verslininkus ant kojų – triratis pikapas Goliath GD 750

Šiuolaikiniai sunkvežimiai yra labai panašūs vienas į kitą. Žinoma, dar yra šiek tiek erdvės įdomiam dizainui, tačiau gamintojai seka efektyvumo, aplinkosaugos ir saugumo normas. Visgi, istorijoje buvo ir visai kitokių sunkvežimių, kurie šiais laikais yra labai vertingi kolekcijų eksponatai. Štai Goliath GD 750 buvo labai įdomus vokiškas sunkvežimis, kurio šiandien jau beveik niekas neprisimena.

Goliath GD 750 buvo triratis sunkvežimis kaip ir Scammell Scarab. Skirtumas tas, kad Goliath buvo vientisas sunkvežimis, ne vilkikas ir turėjo kur kas mažesnį variklį. Visgi, trijų ratų kombinacija šį sunkvežimį pastūmėjo ir į istorijos puslapius, ir į kolekcionierių taikiklį.



Goliath – tai Vokietijoje, Bremene, 1928 metais įkurta kompanija. Iki karo buvo gaminami triračiai automobiliai. Pavyzdžiui, Goliath Pionier, pristatytas 1931 metais, buvo vienas iš geriausių savo klasės automobilių. Goliath sugebėjo parduoti kelis tūkstančius šių mažų triračių automobilių. Verslas sekėsi neblogai, tačiau, kaip idaugeliui kitų įmonių, Goliath karas nepadėjo.

Toks vaizdas pokario Vokietijos miestuose nebuvo labai retas. (Wouter Duijndam, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Vokietija po Antrojo pasaulinio karo atrodė prastai. Žmonėms trūko vilties, ekonomika taisėsi lėtai, o trūko beveik visko. Šiame kontekste 1949 metais pasirodė triratis Goliath GD 750 sunkvežimis. Tai – iš esmės pikapo formos mašina, su vienu ratu priekyje ir labiau įprasta ašimi gale. Goliath GD 750 buvo skirtas smulkiems verslams, kuriems kaip tik ir trūko prieinamo krovininio transporto.

Goliath GD750 šiais laikais labai geidžiamas grobis kolekcionieriams.
(Lothar Spurzem, Wikimedia(CC BY-SA 2.0 de)

Goliath GD 750 buvo varomas 398 kubinių centimetrų dviejų cilindrų dvitakčiu varikliu, kuris per keturių pavarų mechaninę transmisiją suko galinius ratus. Nedidelis variklis išvystė maždaug 14 ag, kurių pakako 50 km/h greičiui pasiekti, tačiau labiau pasiturintys žmonės galėjo rinktis 465 kubinių centimetrų variklį, išvystantį 15 ag ir leidžiantį pasiekti 55 km/h. Vis šiek tiek daugiau.

Tokių kietašonių furgonų buvo pagaminta mažiau nei 100. (RudolfSimon, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Pirkėjai galėjo rinktis iš 26 kėbulo kombinacijų. Populiariausia išliko paprasta pikapo forma, tačiau smulkūs verslininkai domėjosi ir furgonais, o ūkininkai – specialiai galvijams pervežti sukurtais sunkvežimiais. Tiesa, Goliath GD 750 nebuvo labai galingas sunkvežimis – galėjo pavežti vos 750 kg.

Triračio sunkvežimio vidus buvo funkcionalus ir paprastas. (Eckhard Henkel, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

Visgi, Goliath GD 750 paplito po Vokietijos miestus. Iš viso buvo parduota daugiau nei 30 tūkstančių įvairių modifikacijų sunkvežimių. Vienas Goliath GD 750  kainavo 3,6-4,4 tūkstančius markių – palyginti nedaug, todėl tiek daug smulkių verslininkų galėjo pasinaudoti šiuo nedideliu ir taupiu sunkvežimiu. Goliath GD 750  buvo gaminamas iki 1955 metų, 1958 metais pranyko ir pati markė.

Šiandien pamatyti tokį sunkvežimį pasitaiko retai. (AlfvanBeem, Wikimedia)

Iki šių dienų išliko labai nedaug Goliath GD 750 sunkvežimių, nors būtų visai įdomu tokį turėti savo kolekcijoje. Teigiama, kad jis buvo pakankamai stabilus ir patikimas, nors labai lėtas. Šiais laikais triratis krovininis transportas yra kur kas mažesnis ir nuobodesnis (kaip Piaggio Ape), todėl senuosius triračius tik dar įdomiau prisiminti.



Daugiau triračių transporto priemonių:

Scammell Scarab mechaninis arklys-vilkikas

Triratis mažylis Brütsch Mopetta



Aplink pasaulį žaisliniu automobiliu su valstybiniais numeriais: bene vienintelis automobilis išriedėjęs iš žaidimų aikštelės

Aplink pasaulį žaisliniu automobiliu su valstybiniais numeriais: bene vienintelis automobilis išriedėjęs iš žaidimų aikštelės

„Kaip žaislinis“ – taip sakoma apie neįprastai mažus daiktus ar gyvūnus. Visgi, jei kada pamatę Rytecraft Scootacar taip pasakytumėte, nebūtumėte neteisus. Šis keistas mikroautomobilis istoriją pradėjo kaip paprastas vaikų žaislas, tačiau iš žaidimų aikštelės galiausiai išriedėjo kaip tikrų tikriausia legenda. Kuo Rytecraft Scootacar buvo toks ypatingas?

Kadaise britų vaikai galėjo žaisti tokiomis sumažintų tikrų automobilių kopijomis. Jos buvo varomos elektrinių variklių, buvo lėtos ir pakankamai saugios. Tačiau nežinia kodėl 1934 metais konstruktorius Jackas Shillanas nusprendė į vieną tokį automobilį sumontuoti vidaus degimo variklį. Taip ir prasidėjo Rytecraft Scootacar legenda.



Įgavęs 98 kubinių centimetrų variklį, kuris neišvystė nei vienos arklio galios, Rytecraft Scootacar tapo tikru automobiliu. Tiksliau, mikroautomobiliu, tačiau galėjo išdidžiai nešioti valstybinius numerius ir būti važinėjamas keliais. Vieno cilindro variklis buvo paimtas iš Villers mopedo. Savaime aišku, žaislo konstrukcijos per daug tobulinti nebuvo įmanoma – toks nebuvo ir Scootacar tikslas, todėl šis mikroautomobilis yra tiesiog genialiai paprastas.

Rytecraft Scootacar – paaukštinimą gavęs žaislinis automobilis. (sv1ambo, Wikimedia(CC BY 2.0)

Scootacar turėjo vos vienos pavaros transmisiją ir automatinę sankabą (panaši ir šiandien naudojama ir kartuose). Automobilis buvo varomas galiniais ratais, o stabdomas – priekiniais. Viduje, aišku, nebuvo jokių patogumų – tik viena sėdynė, neproporcingai didelis vairas ir vienas pedalas. Nuspaudus pedalą automobilis greitėdavo, o jį atleidus – stabdydavo. Ši sistema buvo gana pavojinga, nes norint riedėti į priekį reikėjo nuolat laikyti nuspaustą akceleratorių. Aišku, gal tai ir nedidelė problema, kuomet maksimalus automobilio greitis siekia 25 km/h.

Scootacar turėjo vos vieną pedalą. (Buch-t, Wikimedia(CC BY-SA 3.0 de)

1939 metais pradėta gaminti patobulinta versija – ji, lyginant su pirmaisiais Scootacar, buvo labai prabangi. Atnaujintas automobilis turėjo 250 kubinių centimetrų variklį, trijų pavarų transmisiją, įprastą pedalų konfigūraciją ir elektrinius žibintus. Šiame modelyje jau tilpo du suaugę žmonės, tačiau maksimalus 65 km/h greitis buvo pasiekiamas tik be keleivių.

Pasaulyje yra išlikusių Scootacar automobilių. (Biswarup Ganguly, Wikimedia(CC BY 3.0)

Stebėtina, tačiau šie mikroautomobiliai nebuvo visai ignoruojami. Iki 1940 metų buvo pagaminta maždaug 1000 Rytecraft Scootacar mašinų. Tarp jų buvo ir kelios sumažintų pikapų versijos, kurios įkvėpimo sėmėsi iš Vauxhall and Chrysler sunkvežimių. Žmonėms labiau patiko greitesnė, didesnį variklį turinti versija, tačiau vienas nuotykių ieškotojas į kelionę aplink pasaulį leidosi su 98 kubinių centimetrų varikliu.

Jimas Parkinsonas su automobiliu, su kuriuo apkeliavo pasaulį. (Wikimedia)

1966 metais Jimas Parkinsonas Rytecraft Scootacar automobiliu iškeliavo aplink pasaulį. Šis neįprastas nuotykis buvo detaliai aprašomas automobilių kultūros žurnaluose, nors daugelis Parkinsoną laikė pamišėliu. Mažas automobilis nebuvo nei saugus, nei patogus, bet 421 dieną trukusi kelionė, per kurią Parkinsonas ir Scootacar įveikė daugiau nei 24 tūkstančius kilometrų, baigėsi sėkmingai. Tiesa, šiandiena ją pakartoti būtų sunku.

Rytecraft Scootacar pasižymėjo medine konstrukcija, o ir laikmečio sunkumai didelio šių mašinų skaičiaus išsaugoti neleido. Visgi, mikroautomobilių muziejuose yra keli eksponatai, o keli restauruoti modeliai netgi važiuoja.



Dar keli keisti maži automobiliai:

Triratis mažylis Brütsch Mopetta

Automobilių pasaulio varlė Baldi Frog

Gatvių užtrauktukas Zoe Zipper

Zagato Zele – itališkas, negražus ir varomas elektra

Pirmasis Honda automobilis – mažytis T360 pikapas

Daugelis nori ne tokio pažadinimo iš pokaičio miego – pirmasis patvirtintas meteorito smūgis žmogui

Daugelis nori ne tokio pažadinimo iš pokaičio miego – pirmasis patvirtintas meteorito smūgis žmogui

1954 metų lapkričio 30 dieną įvyko kai kas labai įdomaus, pavojingo ir netikėto – į Žemę nukrito nemažas meteoritas, dar mūsų planetos atmosferoje suskilęs į kelis didelius gabalus. Tačiau nors ir pats meteoritas nebuvo kažkuo ypatingas, visiško atsitiktinumo dėka jis pateko į istorijos knygas – tai pirmasis patvirtintas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų ir jį sužalojo.

Tądien popiet trijų valstijų žmonės danguje išvydo įspūdingą vaizdą – pailgą žybsnį, kuris šviesiame danguje atrodė kaip sprogimas. Kai kurie liudininkai taip tą įvykį ir apibūdino – kaip didžiulį sprogimą, kuris buvo ne tik matomas, bet ir girdimas. Buvo galima įžiūrėti, kad meteoritas dar Žemės atmosferoje suskilo bent į tris dideles dalis, tačiau niekas iš liudininkų nė neįtarė, kad vienas iš šių fragmentų kažką sužalos.



Tuo tarpu Ann Elizabeth Fowler Hodges, 34 metų moteris, sau saldžiai snaudė namuose Oak Grove miestelyje. Tikriausiai taip ir būtų pramiegojusi visą popietę ant sofos, tačiau pro stogą prasimušęs maždaug greipfruto dydžio meteoritas atsitrenkė į didelį radijo aparatą, atšoko ir rėžėsi Hodges į šoną. 3,86 kg sveriantis akmuo paliko didelę mėlynę, tačiau kartu Hodges bent trumpam pastatė priešais viso pasaulio akis – tai juk buvo neeilinis įvykis.

Nors rimtesnių sužalojimų nebuvo, beveik 4 kg svėręs akmuo paliko didelę mėlynę.

Žiniasklaida plačiai aprašė meteorito smūgį, iš karto buvo paskelbta, kad tai pirmasis toks atvejis žinomoje istorijoje. Tortonoje, Italijoje, yra 1677 metais rašytas rankraštis, pasakojantis apie panašų nutikimą, kuomet meteoritas užmušo milanietį vienuolį. Tačiau, aišku, šio įvykio patvirtinti neįmanoma ir yra didelė tikimybė, kad dalis istorijos buvo pagražinta ar sukurta religiniais tikslais.

Dr. Johnas Hallas iš Alabamos Universiteto su garsiuoju Hodges meteoritu (Alabamos Universiteto nuotrauka)

Tuo tarpu Hodges meteoritas buvo iš karto konfiskuotas policijos ir perduotas JAV karinėms oro pajėgoms ištirti. Juo norėjo tiek pati Hodges su vyru, tiek namo, kuriame garsusis įvykis ir nutiko, savininkas. JAV institucijos meteorito per daug nenorėjo ir neketino už jį mokėti, o teisiškai jis priklausė žemės savininkui. Hodges nenusileido ir labai norėjo turėti meteoritą, kuris ją sužalojo, bet jo norėjo ir namo savininkas.

Kodėl buvo pešamasi dėl šio kosminio akmens? Kolekcionieriai už jį jau siūlė 5000 JAV dolerių. Visgi, Hodges sumokėjo namo savininkui 500 dolerių ir meteoritas atiteko jai.

Per visą šį laiką žiniasklaidos dėmesys atslūgo, meteorito kaina susitraukė, o ir visuomenės spaudimas padarė savo – 1956 metais Hodges paaukojo savo meteoritą Alabamos gamtos istorijos muziejui. Daugelis sveikino jos tokį poelgį, tačiau buvo ir tokių, kurie negalėjo to suprasti. Juk kitas to paties meteorito gabalas, rastas kitą dieną po nukritimo, buvo parduotas už tokią sumą, kad meteoritą suradęs Julius McKinney nusipirko namą ir automobilį.

Kažkur turėtų būti ir trečioji meteorito dalis, tačiau ji taip niekada ir nebuvo surasta. Hodges pateko į istoriją kaip pirmasis žinomas žmogus, nukentėjęs nuo meteorito smūgio. 1992 metais mažas, vos 3 gramus svėręs meteorito fragmentas atsitrenkė į berniuką Ugandoje, tačiau nesužeidė – meteoritas buvo per lengvas, o jo kritimą sulėtino medžiai.

Beje, Hodges gyvenimą meteorito smūgis paveikė neigiamai. Užklupęs ir staiga dingęs dėmesys paveikė jos psichinę sveikatą. Kurį laiką viskas buvo gerai, tačiau galiausiai jai pakriko nervai ir jos vyras ją paliko. Hodges mirė vieną slaugos namuose 1972 metais.


Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.