Ferrari žirgas puošė ir limuziną? Taip ir labai gražų, bet tik vieną

Ferrari žirgas puošė ir limuziną? Taip ir labai gražų, bet tik vieną

Ferrari negamina keturdurių automobilių – jie tiesiog netinka markės charakteriui. Ferrari automobiliai – greiti, veržlūs ir stilingi. Jie neturi būti praktiški. Tiesa, Ferrari nevengia gaminti ir GT klasės mašinas, tačiau keturduriai sedanai šios markės nedomino. Tačiau vienas ypatingas Ferrari sedanas egzistuoja – susipažinkite su 1980-ųjų Pinin.

Ferrari kadaise buvo susikoncentravusi į automobilių sportą, todėl gamino labai veržlius, lengvus ir sportiškus automobilius. Perėjimas prie patogesnių GT nebuvo sudėtingas, tačiau žengti dar vieno žingsnelio į keturdurių automobilių pasaulį Ferrari, ačiū Dievui, nesiryžo. Dizaineriai piešė įvairių automobilių siluetus, tačiau jie visada atrodė per daug kasdieniški. Tiesa, šios nuostatos dabar keičiasi ir Ferrari kaip tik dabar kuria kažką, kas bus panašu į pirmąjį markės visureigį. Apie tai pakalbėsime kada nors vėliau, tačiau dabar pažvelkime į unikalų Ferrari Pinin.



Ferrari Pinin jums tikriausiai nėra girdėtas, tačiau geriau įsiskaitę į šio modelio pavadinimą atspėtumėte, kad tai – Pininfarina dizaino namų kūrinys. Pininfarina nuo pat pradžių palaikė glaudžius ryšius su Ferrari. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje  Sergio Pininfarina, tuo metu vadovavęs dizaino namams, nusprendė, kad Ferrari turi turėti didelį ir prabangų keturdurį limuziną, kuris pranoktų Jaguar XJ, Mercedes-Benz 450SEL 6.9 ir, aišku, Maserati Quattroporte, kurio dizainą kūrė varžovas Giorgetto Giugiaro. Pats Pininfarina užduoties nesiėmė – ji buvo patikėta Leonardo Fioravanti ir jo komandai.

Fioravanti nusprendė, kad Ferrari limuzinas privalo būti varomas 12 cilindrų varikliu, kuris per mechaninę pavarų dėžę suktų galinius automobilio ratus. Dizainui, žinoma, buvo skiriamas aukščiausias prioritetas. Pinin turėjo būti įsimintinas ir palikti elegantiško automobilio įspūdį. Pro šalį važiuojant Ferrari limuzinui visi turėjo atsisukti, tačiau jis negalėjo būti per daug radikalus ar rėžiantis akį. Na, o laikmečio mados reikalavo tiesių linijų ir žemo silueto.

Ferrari Pinin pasirodė dar 1980-aisiais, bet iki šiol atrodo kaip modernus ir elegantiškas limuzinas. (Brian Snelson, Wikimedia(CC BY 2.0)

Nauji žibintai leido suformuoti labai žemą automobilio nosį su į išorę riestomis grotelėmis. Pinin priekis buvo paprastas, tačiau įsižiūrėjus geriau buvo galima pastebėti genialaus dizainerio prisilietimą. Limuzinas neturėjo ryškaus bamperio, o kapotą puošiančios linijos baigėsi ties grotelių apdaila. Ypač elegantiškai atrodo automobilio šoną puošianti gili linija, kuri slepia variklio gaubto ribas ir apatinę durelių rankenėlių dalį, o tada apsiveja aplink bagažinės dangtį. Gale buvo galima pamatyti kėbulo spalvos žibintus ir keturis išmetimo vamzdžius. Pinin buvo sidabrinės, o ne tradicinės raudonos Ferrari spalvos – juk automobilis turėjo būti subtiliai elegantiškas. Vidų puošė prabangios tabako spalvos odos apdaila.

Beje, kalbant apie Ferrari eleganciją, Pininfarina dizaineriai sugalvojo ir kaip limuzinui suteikti kupė automobilio išvaizdą. Priekinį ir centrinį statramsčius dengia tamsiai tonuotas stiklas, todėl ribos tarp durelių tarsi išnyksta. Taip kartu išryškinamas ir galinis statramstis bei stogo linija – Ferrari Pinin ir šiandien atrodo kaip modernus ir išties stilingas automobilis. Tik kodėl jis nepasiekė serijinės gamybos?

Gili automobilio šoną puošianti linija maskavo rankenėles, bagažinės ir variklio skyriaus dangčius. (Brian Snelson, Wikimedia(CC BY 2.0)

Pinin buvo pristatytas dar 1980-aisiais Turino automobilių parodoje. Pirmasis Ferrari sedanas traukė dėmesį – prie jo plūdo žurnalistai ir parodos lankytojai. Pats Enzo Ferrari demonstravo susižavėjimą Pinin dizainu ir ėmė kalbėti apie serijinę limuzino gamybą. Užkietėjęs lenktynininkas Enzo norėjo limuzino su Ferrari logotipu! Tačiau šie planai toliau nepasistūmėjo.

Tiesa yra ta, kad Ferrari automobiliai tais laikais turėjo trūkumų. Jie buvo nepatogūs, kai kur į kokybę buvo žiūrima pro pirštus. Pats Enzo Ferrari ne kartą yra sakęs, kad jam nesvarbu, jog automobilio kėbulas būtų tobulas. Tačiau Ferrari vadovybė suprato, kad tai, kas atleistina superautomobiliui, taps milžinišku limuzino trūkumu. Juk Pinin konkuruotų ir su Mercedes, ir net su Rolls-Royce automobiliais – Ferrari negalėjo prilygti limuzinų meistrų kokybei.

Koncepcinis Pinin galiausiai atiteko į privačias rankas. 2010 metais automobilis netgi paverstas važiuojančia mašina – parodose Pinin buvo demosntruojamas kaip muliažas be variklio, transmisijos ir svarbiausių važiuoklės komponentų. Šiuo metu unikalusis Ferrari Pinin gyvena kažkur Kalifornijoje.



Taip pat skaitykite:

Porsche C88 – tikriausiai pigiausias Porsche automobilis;

Yamaha OX99-11 – Formulės 1 įkvėptas superautomobilis;

Ferrari 308 GTB Vetroresina stebino gudriu numerio apšvietimo sprendimu;

Chevrolet Astro III atrodė kaip kažkas tarp automobilio ir reaktyvinio naikintuvo;

Ką reiškia keistas Mitsubishi Starion vardas? Ir kuo čia dėtas japoniškas akcentas?

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Pirmoji Lamborghini Countach versija turėjo periskopą.

Yamaha OX99-11 buvo įspūdingų skaičių rinkinys, tačiau gamybos linijų taip ir nepasiekė

Yamaha OX99-11 buvo įspūdingų skaičių rinkinys, tačiau gamybos linijų taip ir nepasiekė

Koncepciniai automobiliai dažnai kuriami be jokių gamybos planų. Dizaineriai pasilinksmina, inžinieriai pasvajoja, ką būtų galima padaryti, jei žmonės pirktų tokius automobilius, o markės pasimėgauja parodose užplūstančiu dėmesiu. Tačiau Yamaha OX99-11 nebuvo toks – gamyba iš tikrųjų buvo planuojama. Ir koks tai būtų buvęs automobilis!

Yamaha OX99-11 iš esmės buvo Formulės 1 bolidas keliams. Stiklinis gaubtas, gerai apgalvota aerodinamika ir V12 variklis viduryje – OX99-11 galėjo būti vienas įspūdingiausių dešimtojo dešimtmečio superautomobilių. Tačiau galiausiai pritrūko ryžto ir tinkamų aplinkybių.



Yamaha jums pažįstama dėl motociklų, sniegaeigių ir keturračių. Tačiau ilgą laiką kompanija taip pat užsiėmė ir automobilių variklių kūrimu bei gamyba. Štai legendinio Toyota 2000GT (1967 m.) variklis buvo Yamaha kūrinys. Kompanija taip pat kūrė variklius Ford, Volvo, Lexus ir kitiems garsiems vardams. 1989 metais Yamaha kaip variklių gamintoja pradėjo dalyvauti Formulės 1 lenktynėse. Čia sukaupta patirtis ir paskatino kompaniją imtis labai ambicingo projekto – pagaminti savo superautomobilį.

Yamaha OX99-11 priekį puošė integruotas spoileris – bene ryškiausias aerodinaminis elementas. (Yamaha nuotrauka)

Buvo dešimtojo dešimtmečio pradžia ir Yamaha jautėsi nenugalima. Tai buvo šiek tiek keista, nes Formulės 1 bolidams su Yamaha varikliais sekėsi vidutiniškai. Tačiau nesvarbu – Yamaha užsibrėžė, kad naujas superautomobilis bus sukurtas be apribojimų biudžetui. 1991 metais Yamaha su savo nauju F1 varikliu, žymimu OX99, atvyko pas vokiečius. Šie ėmė braižyti naujo automobilio siluetą, tačiau tuomet Yamaha atsisakė jų paslaugų – siūlomas dizainas buvo per daug paprastas ir panašus į jau egzistuojančius automobilius.

Gale buvo matomas didelis difuzorius. (Morio, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tuomet Yamaha kreipėsi į britų International Automotive Design (IAD). Ši kompanija iš karto suprato, ko Yamaha tikisi iš pirmojo savo superautomobilio – beprotiško dizaino su akivaizdžiomis sąsajomis su F1 bolidais. Iš tikrųjų, dizainas buvo sukurtas greičiau nei per metus.

Dizaineris Takuya Yura iš pradžių automobilį įsivaizdavo kaip vienvietį bolidą su valstybiniais numerių ženklais, tačiau vėliau nuspręsta, kad už vairuotojo nugaros galima įsprausti ir vieną sėdynę keleiviui. Yamaha OX99-11 neturėjo durelių – į vidų buvo patenkama pakėlus didelį stiklinį gaubtą. Automobilio platforma, kaip ir galima tikėtis, buvo sukurta iš anglies pluošto. Variklis buvo sumontuotas tiesiai už kabinos – visomis prasmėmis taip buvo F1 bolidas gatvėms.

Yamaha OX99-11 viduje galėjo įsitaisyti du žmonės. Atkreipkite dėmesį ir į anglies pluošto platformą, ir į mechaninės pavarų dėžės svirtį. (Morio, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Yamaha OX99-11 gavo ir Formulės 1 variklį – 3,5 litrų V12 agregatas išvystė 400 ag (300 kW). Jis klykdamas sukosi greičiau nei 10 tūkstančių apsisukimų per minutę, o jo galia per 6 laipsnių mechaninę transmisiją buvo perduodama tik į galiniu ratus. Automobilis svėrė tik 1150 kg ir  turėjo labai žemą svorio centrą, todėl galite įsivaizduoti, kaip šis žvėris galėjo lėkti posūkiais. Tiesioje linijoje iki 100 km/h OX99-11 bėgėjosi trumpiau nei 3,5 s, o spidometro rodyklė kilo iki 350 km/h žymos.

Įdomu tai, kad aerodinaminiai sprendimai nebuvo labai radikalūs. Priekyje matomas į dizainą integruotas spoileris, o gale – didelis difuzorius. Didžiąją prispaudžiamosios jėgos dalį generavo plokščias automobilio dugnas. Kaip ir priklauso F1 įkvėptam automobiliui, virš Yamaha OX99-11 kabinos buvo matyti variklio oro įsiurbimo anga.

Yamaha OX99-11 viduryje buvo tiesiai iš F1 bolido pasiskolintas V12 variklis, kurio maksimalūs sūkiai peržengė 10 tūkstančių apsisukimų per minutę ribą. (Morio, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Yamaha turėjo rimtų planų imtis superautomobilio gamybos. Buvo planuojama, kad OX99-11 kainuos apie 800 tūkstančių JAV dolerių (maždaug 1,4 milijonus šiandieniniais pinigais). Automobilio kainą didino ne tik jo išskirtinumas, bet ir brangus variklis ir anglies pluošto konstrukcija. Kita vertus, galima neabejoti, kad riboto leidimo automobilis būtų buvęs išpirktas iš karto bet kurioje parodoje.

Iš viso pagaminti tik trys prototipai – raudonas, geltonas ir tamsiai mėlynas. (Yamaha nuotrauka)

Tačiau tada Yamaha ir IAD kelią perbėgo juoda katė. Kompanijos ėmė ginčytis dėl biudžeto, todėl Yamaha ėmė ir perdavė projektą savo dukterinei įmonei Ypsilon Technology. Buvo planuojama, kad pirmieji automobiliai bus pagaminti jau 1994 metais, tačiau tuomet Japoniją krėtė finansų krizė ir Yamaha projekto visiškai atsisakė. Iš viso buvo pagaminti tik trys prototipai – raudonas, geltonas ir tamsiai mėlynas.

Yamaha OX99-11 galėjo būti tikras kolekcininkų džiaugsmas, bet Yamaha pabūgo krizės.(Morio, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Ir gaila, kad Yamaha OX99-11 taip ir neišriedėjo į gatves. Tai tikrai būtų buvęs vienas iš įdomiausių dešimtojo dešimtmečio superautomobilių, šalia tokių legendų kaip Honda NSX, Bugatti EB 110, Ferrari F50, Lamborghini Diablo ir Jaguar XJ220. Nors, gali būti, kad OX99-11 būtų retesnis už juos visus.



Taip pat skaitykite:

Chevrolet Astro III atrodė kaip kažkas tarp automobilio ir reaktyvinio naikintuvo;

Ką reiškia keistas Mitsubishi Starion vardas? Ir kuo čia dėtas japoniškas akcentas?

Pirmasis koncepcinis automobilis pasaulyje Buick Y-Job;

Mercedes-Benz VRC buvo keturi automobiliai viename;

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Kaip atrodytų studentiškas Jeep? Tikriausiai kaip Jeep Treo;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis.

Ką gautume sukryžminę automobilį ir reaktyvinį naikintuvą? 1969-ųjų Chevrolet Astro III

Ką gautume sukryžminę automobilį ir reaktyvinį naikintuvą? 1969-ųjų Chevrolet Astro III

1969-ieji buvo sparčios pažangos metai. Žmonės skrido į Mėnulį, propelerinius lėktuvus sparčiai keitė reaktyviniai, o ateitis atrodė šviesi ir kupina aukščiausių technologijų. General Motors taip pat manė, kad verta patyrinėti ateities automobilių dizaino tendencijas, todėl pristatė beprotišką Chevrolet Astro III koncepciją, kuri priminė žeme riedantį reaktyvinį naikintuvą.

Visą septintąjį dešimtmetį automobilių dizainas judėjo aptakumo ir aviacinių koncepcijų link. Tuo metu buvo dažnai bandoma pasiskolini lėktuvų dizaino elementų ir įterpti juos į automobilių koncepcijas ar net masinės gamybos mašinas. Prie to, žinoma, prisidėjo ir Šaltojo karo kosminės lenktynės, ir futuristų darbai.



Chevrolet Astro III, kaip galite suprasti, nebuvo pirmasis serijos automobilis. Astro I pasirodė 1967-aisiais. General Motors automobilių dizaineris Billas Mitchellas ieškojo būdų sulieti aptakumą su grožiu. Astro I buvo labai žemas automobilis – žmonės jame sėdėjo pusiau gulomis. 1968-aisiais Niujorko automobilių parodoje pasirodė Astro II. Šis automobilis priminė labai gražų sportinį automobilį – parodos lankytojai manė, kad tai bus naujos kartos Corvette. Vietoje Astro I naudoto pakeliamo elektrinio gaubto, Astro II turėjo įprastas dureles. Ir nors šis automobilis vis tiek buvo labai žemas, jis atrodė taip, tarsi galėtų pavirsti keliais važinėjančia mašina.

Astro II buvo gražus, bet kartu ir ne per daug ekstrevagantiškas koncepcinis automobilis. (GM nuotrauka)

To paties nebūtų galima pasakyti apie 1969-aisiais pasirodžiusį Chevrolet Astro III koncepcinį automobilį. Tai buvo įspūdingas kūrinys, sukurtas nekreipiant dėmesio į tai, kaip žmonės įsivaizduoja sportines mašinas, saugumą ar praktiškumą. Astro III turėjo atspindėti ateities sportinio automobilio viziją, todėl, žinoma, buvo panašus į reaktyvinį naikintuvą.

1969-ųjų Astro III turėjo priminti reaktyvinį naikintuvą. (GM nuotrauka)

Šįkart Mitchello komanda žvelgė dar toliau į ateitį. Astro III turėjo smailią nosį, po kuria slėpėsi labai trumpa priekinė ašis – atrodo, kad automobilis yra triratis, nors priekyje greta iš tiesų yra sumontuoti du ratai. Galinė ašis buvo gerokai ilgesnė ir turėjo atskiruose korpusuose sumontuotus ratus. Tai buvo išties neįprastas trikampio formos automobilis, kuris nekėlė abejonių dėl dizainerių įkvėpimo šaltinių.

Į Astro III vidų buvo patenkama per į priekį atsidarantį elektra valdomą gaubtą. Viduje nebuvo jokio vairo – jo funkciją atliko viduryje sumontuota vairalazdė. Prietaisų panelėje buvo ekranas, kuris transliavo gale sumontuotų kamerų vaizdą – Astro III neturėjo veidrodėlių. Žinoma, visa tai turėjo priminti reaktyvinį naikintuvą. Prie šio įspūdžio, beje, prisidėjo ir variklio garsas.

Astro III gale slėpėsi dujų turbininis variklis, kuris tiesiog rijo degalus, bet buvo pakankamai galingas. (GM nuotrauka)

Už dvivietės Chevrolet Astro III kabinos buvo sumontuotas Model 250-C18 variklis, kuris svėrė tik 63 kg, bet išvystė 317 ag (236,4 kW). Kaip tai įmanoma? Astro III turėjo dujų turbinos variklį – visai kitokį vidaus degimo variklį, kuris neturi cilindrų, bet turi kompresorių, degimo kamerą ir turbiną. Kitaip tariant, Astro III buvo varomas reaktyviniu varikliu. Tiesa, taip ir neaišku, kokiomis dinaminėmis savybėmis šis automobilis galėjo pasigirti, tačiau žemas svorio centras, lengvas kėbulas ir galingas variklis turėjo sukurti unikalią vairavimo patirtį. Ypač turint omenyje, kad priekinė ašis buvo tokia trumpa, o automobilis neturėjo vairo.

Ilgas, labai žemas ir lengvas Astro III turėjo būti pakankamai stabilus, nors priekinė ašis ir buvo labai siaura. (GM nuotrauka)

Nors General Motors niekada neplanavo gaminti Astro III masiniu būdu, koncepcija buvo gerai apgalvota. Tai turėjo būti automobilis, skirtas ilgoms kelionės riboto naudojimo greitkeliais. Kitaip tariant, GM manė, kad ateityje bus išvystytas greitkelių tinklas, kuriais važinės tik tam tikrus reikalavimus atitinkantys automobiliai. Tokio tipo kelionės būtų greitos, labai patogios ir iš esmės skirtos tik patiems turtingiausiems. Buvo netgi manoma, kad tokį greitkelį galėtų valdyti kompiuteris, kuris kontroliuotų eismo srautus, atstumą tarp automobilių ir jų greitį.

Žinoma, Astro III taip niekada ir nebuvo gaminamas. Ir tokios ateities mes dar nesulaukėme. O gaila.



Daugiau koncepcinių automobilių:

Pirmasis koncepcinis automobilis pasaulyje Buick Y-Job;

Mercedes-Benz VRC buvo keturi automobiliai viename;

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Toyota Kikai – išvirkščias automobilis;

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Kaip atrodytų studentiškas Jeep? Tikriausiai kaip Jeep Treo;

Honda E Prototype yra išvaizdus elektrinis automobilis, bet viduje turi medienos imitaciją;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis.

Deutz-Fahr Agro XXL – įspūdingas aštuonratis beveik 9 metrų ilgio traktorius, kuris į rinką taip ir neatėjo (Video)

Deutz-Fahr Agro XXL – įspūdingas aštuonratis beveik 9 metrų ilgio traktorius, kuris į rinką taip ir neatėjo (Video)

Kiek ratų reikia traktoriui? Įprastai sakytume, kad reikia keturių. Žinoma, kartais pasitaiko ir šešiaračių, tokių kaip suomiškas Valmet 1502 ar Fendt Trisix. Tačiau ir tiek kartais nepakanka – 2009 metais Hanoveryje pristatytas Deutz-Fahr Agro XXL prototipas turėjo net 8 ratus ir daug kitų įdomių savybių. Bet kam jam tiek ratų ir kodėl šiandien šio traktoriaus ūkiuose nematome?

Iš tikrųjų, tada Agritechnica 2009 pasirodęs traktorius nustebino ne vieną. Jis buvo sukurtas 2007-ųjų Deutsche Traktorenunion DTU T 860 pagrindu. Pastarasis prototipas buvo specialiai vystomas dideliems ūkiams ir buvo visiškai funkcionalus, tačiau neatrodė kaip užbaigtas traktorius. Tuo tarpu Deutz-Fahr Agro XXL jau buvo panašus į masinei gamybai paruoštą žemės ūkio mašiną.



Deutz-Fahr Agro XXL traukė parodos lankytojų žvilgsnius jau vien dėl savo 8 ratų. Šis traktorius, žinoma, buvo varomas visais ratais, o vairuojamas lankstėsi per pusę. Ratai, beje, nebuvo labai dideli – ratlankio skersmuo siekė 30 colių. Gamintojai manė, kad 8 ratai mažiau suslėgs dirvožemį ir garantuos geresnes sukibimo bei pravažumo savybes.

Šio įspūdingo traktoriaus ilgis siekė 8,9, o plotis – 2,85 metrus. Žinoma, Deutz-Fahr Agro XXL buvo ir labai aukštas – aukštis iki kabinos viršaus siekė 3,51 m. Šio traktoriaus svoris – 19,5 tonos. Tai yra pakankamai nedaug, turint omenyje, kad svoris buvo paskirstytas net 8 ratams.

Deutz-Fahr Agro XXL buvo pristatytas 2009 metais ir susilaukė didžiulio susidomėjimo. (Hans-Christian Quick, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Po Deutz-Fahr Agro XXL variklio dangčiu slėpėsi Deutz TCD 2015 15,9 litrų V8 dyzelinis variklis, išvystantis 440 kW (600 ag). Jis buvo sujungtas su automatine transmisija. Didelis variklis išvystė 2800 Nm sukimo momentą. To, kartu su 8 varomais ratais, pakako, kad Deutz-Fahr Agro XXL galėtų tempti 18 metrų pločio kultivatorius ir kitus agregatus.

Deutz-Fahr Agro XXL pasižymėjo puikiu pravažumu ir mažu slėgiu į gruntą.

 

Kaip galite įsivaizduoti, Deutz-Fahr Agro XXL turėjo gana erdvią kabiną. Joje buvo visi modernūs patogumai – nuo klimato kontrolės sistemos, iki patogios sėdynės. Šis traktorius turėjo elektroninį stovėjimo stabdį, kokį turi daugelis modernių automobilių. Vairuotojas galėjo pasidžiaugti ir puikiu matomumu, nepaisant traktoriaus ilgio. Platforma virš galinių ratų buvo labai žema, todėl neribojo matomumo, užtikrino lengvą priėjimą prie hidraulinės sistemos ir leido montuoti įvairius priedus.

Tai kur Deutz-Fahr Agro XXL dabar? Nors nuo oficialaus Deutz-Fahr Agro XXL pristatymo praėjo 10 metų, apie šį traktorių nieko naujo nesužinosite. Nors tai yra įdomus prototipas, daugiaratės žemės ūkio mašinos nėra labai populiarios. Deutz-Fahr Agro XXL būtų labai brangus, o ir išlaikymas kainuotų brangiai – juk jame tiek daug mazgų, kurie gali sugesti. Jau vien padangų šis traktorius turi dvigubai daugiau nei konkurentai. Taigi, buvo nuspręsta, kad Deutz-Fahr Agro XXL nesurastų vietos rinkoje.



Taip pat skaitykite:

Šešiaratis suomiškas Valmet 1502;

Modernus šešiaratis Fendt Trisix prototipas;

Kuo Mercedes-Benz MB-trac skyrėsi nuo įprastų traktorių?

Kodėl traktoriai turi tokius aukštus priekyje sumontuotus išmetamuosius vamzdžius?

Iš reikalo gimęs tandemas – dvigubas traktorius su dviem varikliais buvo galingiausias rinkoje;

Kodėl Challenger Terra Gator TG 8333 turi tik tris ratus?

Vienračiai traktoriai – kaip jie atrodė ir kam buvo skirti?

10 įdomių faktų apie traktorius, kurių galbūt negirdėjote.

Pirmasis koncepcinis automobilis Buick Y-Job – kam jis sukurtas ir iš kur toks keistas pavadinimas?

Pirmasis koncepcinis automobilis Buick Y-Job – kam jis sukurtas ir iš kur toks keistas pavadinimas?

Koncepciniai automobiliai šiais laikais yra pakankamai įprastas dalykas. Kiekvienoje automobilių parodoje jų galima pamatyti šimtus. Kiekvienas iš jų pristato naują dizainą ar technologiją, o kai kurie netgi leidžia pažvelgti į būsimo modelio kūrimo procesą. Bet ar žinojote, kad pirmasis koncepcinis automobilis buvo sukurtas tik 1938 metais?

Kadaise apie koncepcinių automobilių kūrimą gamintojai net negalvojo. Juk pati koncepcinio automobilio idėja skamba kaip pinigų švaistymas – kam kurti mašiną, kurios neketini pardavinėti? Vietoje to gamintojai kurdavo prototipus, kurių niekam nerodydavo, nes jie neatrodydavo labai gražiai. Tai buvo grubios neužbaigtos mašinos, modifikuojamos plaktukais ir kumščiais. Koncepcinis automobilis, kurį būtų galima demonstruoti žmonėms, turi būti gražus, traukiantis dėmesį ir įsimintinas – vadinasi, brangus. Tačiau 1938 metais Gemeral Motors nusprendė parodyti, kuo žmonės važinės ateityje.



Harley J. Earlas nuo pat vaikystės sukiojosi prie tėčio, kuris nuo 1889 metų gamino karietas. 1908 metais Earlas vyresnysis ėmėsi kurti prabangių automobilių kėbulus. Tarp jo klientų buvo nemažai ir Holivudo žvaigždžių. Visą tai matė ir Harley Earlas, kuris labai pamėgo dizainą. Nors užaugęs Earlas išvyko, galiausiai pradėtas studijas Stanfordo universitete metė, kad vėl grįžtu dirbti į tėvo verslą.

Vėliau Earlas dirbo vienoje Cadillac atstovybėje, kur pagal užsakymą kūrė automobilių dizainą. Kartą čia apsilankė Cadillac divizijos vadovas Lawrence’as P. Fisheris, kuriam labai patiko Earlo kūriniai. Įspūdį padarė ir aistra, kuria Earlas spinduliavo – automobilių siluetus jis pirmiausia lipdė iš molio. Fisheris paprašė Earlą sukurti dizainą naujam LaSalle modeliui. Kai šis automobilis sulaukė didelio pasisekimo, Harley Earlas buvo pasamdytas kaip naujo General Motors Meno ir spalvų skyriaus vadovas.

1938-ųjų Buick Y-Job – pirmasis koncepcinis automobilis istorijoje. (GM nuotrauka)

GM senbuviai iš pradžių į Earlą žiūrėjo kreivai. Juk dizainas tuomet nebuvo toks svarbus – svarbiausia buvo, kad automobilis greitai judėtų per gamybos linijas ir būtų perkamas. Grožis buvo trečiaeilis dalykas, kurį  turėdami laisvo laiko spręsdavo patys inžinieriai. Todėl naujasis departamentas buvo pravardžiuojamas grožio salonu. Tačiau jis įsitvirtino – 1937 metais Meno ir spalvų skyrius pervadintas į Stiliaus skyrių. Greitai Earlas tapo General Motors viceprezidentu. Na, o tada atėjo laikas pirmajam pasaulio koncepciniam automobiliui.

Earlas norėjo tirti naujas dizaino kryptis. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje visi viltingai žvalgėsi į ateitį ir talentingas dizaineris tarsi norėjo į ją įžengti pirmasis. Earlas norėjo sukurti žemą, ilgą ir aptakų kabrioletą su moderniomis technologijomis. Kaip pradžios taškas naujam projektui buvo pasirinktas Buick Century, tačiau automobilis turėjo atrodyti tarsi nužengęs iš ateities.

Buick Y-Job buvo Harley Earlo numylėtas automobilis, tačiau kiti tokių nusipirkti tiesiog negalėjo. (Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Earlas vadovavo naujo automobilio kūrimui, o jo išvaizdą sukūrė George’as Schneideris. Koncepcinis automobilis buvo pavadintas Y-Job. Tuo metu daugelis eksperimentinių mašinų buvo žymimos raide X, tačiau lėktuvų prototipai buvo žymimi Y. Earlas buvo didelis lėktuvų entuziastas ir tuo metu jo tėvas jau kūrė fiuzeliažus, todėl daug aerodinamikos pamokų jis panaudojo ir savo dizaine. Y-Job buvo labai ilgas, platus ir aptakus.

Buick Y-Job kėbulo detalės beveik nepaliko tarpelių – viskas tarsi susiliejo į vieną visumą. Tai buvo pirmasis automobilis, turėjęs mygtukus vietoj įprastų rankenėlių. Net bagažinės dangčio rankena buvo įleista į paviršių. Šis automobilis taip pat turėjo paslėptus žibintus – tai buvo antrasis automobilis su šiuo dizaino elementu. Tuo metu, kai visi automobiliai vis dar turėjo aukštas stogo linijas, Y-Job aukštis siekė vos 147,32 cm. Tačiau šis koncepcinis automobilis buvo pakankamai didelis – jo ilgis siekė 5,3 m. Kaip dvivietis automobilis jis buvo tikrai ilgas. Ir žemas – itin žema prošvaista pasiekta pasitelkus kelias gudrybes važiuoklėje, įskaitant ir itin mažus 13 colių ratlankius.

Buick Y-Job turėjo uždaromus žibintus – šis dizaino elementas mada tapo gerokai vėliau. (GM nuotrauka)

Po ilgu taikikliu papuoštu Y-Job kapotu riaumojo 5,2 litrų aštuonių cilindrų variklis, išvystantis 140 ag (104,4 kW). Jis buvo sujungtas su automatine pavarų dėže, kuri tuo metu irgi buvo visiškai nauja. Salonas buvo pakankamai paprastas, tačiau automobilis turėjo elektra valdomą stogą ir langus – tai buvo vienas iš pirmųjų automobilių su šiomis technologijomis. Geriausia tai, kad šis automobilis buvo naudojamas kasdien – juo važinėjo pats Harley J. Earlas.

Šiandien koncepciniai automobiliai yra slepiami ir pasirodo tik parodose. Buick Y-Job irgi dalyvavo ne vienoje parodoje, tačiau kartu jis buvo naudojamas ir kaip kasdienis Earlo transportas. Žmonės negalėjo patikėti savo akimis, kai pamatydavo šį automobilį gatvėje – žemas, ilgas ir toks elegantiškas jis tikrai traukė žvilgsnius. Kadangi Earlas juo važinėjo pats, Y-Job buvo ne kartą atnaujintas. Trumpus bamperius pakeitė ilgesni, kurie dengė ir automobilio kampus, o galiniai ratai buvo pridengti aptakais.

Net ir bagažinės rankena įsiliejo į bendrą kėbulo paviršių. (GM nuotrauka)

Earlas Buick Y-Job važinėjo iki 1951 metų, kuomet persėdo į naują savo kūrinį Le Sabre. Tuomet Y-Job buvo uždarytas į sandėlį, o vėliau pateko į muziejų. Galiausiai buvo restauruotas ir dabar yra rūpestingose General Motors rankose. Ir, beje, vis dar yra veikiantis automobilis.

Filmukas apie Buick Y-Job

Buick Y-Job šiandien atrodo senas, tačiau atsiminkite, kad jis pasirodė 1938 metais. Šio automobilio dizaino detalės buvo naudojamos ir po poros dešimtmečių – šeštajame dešimtmetyje tokio stiliaus mašinos buvo labai populiarios. Tai buvo tikras pirmasis koncepcinis automobilis, nes niekas niekada neketino jo gaminti serijiniu būdu, tačiau kartu jis buvo labai tikras. Tai buvo Harley Earlo transporto priemonė, lydėjusi jį net 13 metų ir padariusi didelę įtaką automobilių dizaino madoms.



Apie kelias įdomias koncepcijas iš praeities:

Mercedes-Benz VRC buvo keturi automobiliai viename;

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Toyota Kikai – išvirkščias automobilis;

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Kaip atrodytų studentiškas Jeep? Tikriausiai kaip Jeep Treo;

Honda E Prototype yra išvaizdus elektrinis automobilis, bet viduje turi medienos imitaciją;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.