Šiurpus senovinis jūreivių kankinimo būdas, kuris visada baigdavosi randais arba mirtimi

Šiurpus senovinis jūreivių kankinimo būdas, kuris visada baigdavosi randais arba mirtimi

Kadaise pažanga laivyboje paskatino visos Europos civilizacijos šuolį pirmyn. Tai buvo ambicijų ir ekonomikos vystymosi laikas. Tačiau kartu tai vis tiek buvo žiaurūs laikai. Viena iš to iliustracijų yra šiurpus prasikaltusių jūreivių ir piratų kankinimo būdas – tempimas po kiliu.

Pirmasis rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas tempimo po kiliu atvejis įvyko 8 mūsų eros amžiuje. Taip senovės graikai baudė piratus. Tempimas ko kiliu gali būti ir egzekucija, tačiau ši kankynė nebūtinai turi baigtis mirtimi. Tiesą sakant, nemažai tokiam kankinimui pasmerktų žmonių iš vandens būdavo ištraukti gyvi, nors dalis jų mirdavo vėliau nuo įvairių infekcijų. Tačiau kas tai per kankinimo būdas ir kodėl pagal fizinės kančios sukėlimą jis yra vienas iš pačių baisiausių?



Tempimas po kiliu buvo paplitęs ne vienoje šalyje. Manoma, kad jį naudojo ir piratai, nors tai patvirtinti ir gana sunku. Piratais dažnai tapdavo patyrę jūreiviai, kurie neabejotinai žinojo apie tokius kankinimo būdus, todėl nebūtų keista, jei juos būtų pritaikę ir patys. Juk tempimui po kiliu tereikėjo virvės ir laivo.

Viduramžių raižinys, vaizduojantis tempimą po kiliu.

Pasmerktasis būdavo aprišamas virve per juosmenį. Ši procedūra buvo labai svarbi – nepakankamai tvirtas mazgas galėjo sutrukdyti kankinimui. Tuomet šis žmogus būdavo išmetamas už borto, o kitas virvės galas buvo greitai tampomas nuo laivo priekio link galo. Kankinamas žmogus galiausiai panirdavo po laivu. Tai galėjo būti paskatinta ir virvės pertempimu po laivo apačia, kad kankinį būtų galima tiesio patraukti arčiau laivo. Taip pasmerktasis būdavo kurį laiką tempiamas palei laivo korpusą. Kartais bausmė būdavo apribojama tiesiog vienu pertempimu iš vienos pusės į kitą ar nuo laivo priekio iki galo, o kartais žmogus būdavo tampomas, kol akivaizdžiai netekdavo sąmonės ar mirdavo.

Laivo korpusas po vandens linija, kaip galite įsivaizduoti, nebuvo lygus. Visų pirma, jis buvo medinis, todėl jo paviršių puošė daugybė medienos atplaišų. Antra, laivai būdavo apaugę polipais, kurie būdavo tokie tvirti ir kieti, kad be vargo perplėšdavo žmogaus odą. Taigi, taip kankinamas žmogus buvo ne tik skandinamas, bet ir žalojamas į neįtikėtinai šiurkštų laivo korpusą.

Manoma, kad tempimas po kiliu buvo naudojamas Anglijoje, tačiau to įrodymų yra pakankamai mažai. O štai Nyderlandų laivyne tai buvo įtraukta į oficialias bausmes. Tiesa, ten tokios bausmės buvo vykdomos pasitelkus mechaninius pagalbininkus – skriemulius. Pasmerktasis su surištomis rankomis ir kojomis būdavo pertempiamas nuo vieno laivo šono prie kito.

Olandų dailininko Lieve Pietersz Verschuier paveikslas, kuriame vaizduojamas tempimas po kiliu. (1660-1686 m)

Tempimas po kiliu dažnai baigdavosi mirtimi, nes žmogus arba nuskęsdavo, arba stipriai galva atsitrenkdavo į laivo kilį. Tačiau mirties grėsmė neatslūgdavo ir praėjus kelioms valandoms ar dienai. Polipų atvertos žaizdos dažnai pritraukdavo bakterijas ir prasidėdavo pavojingos infekcijos, kurios neretai baigdavosi kankinio mirtimi.



Taip pat skaitykite:

Kur pradingo įvažiuojamieji kino teatrai?

Pieno išvežiojimo furgonai – kuo jie unikalūs?

Didysis emu karas, kurį Australijos karinės pajėgos pralaimėjo paukščiams;

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Milžiniški vandenynų autovežiai – kiek automobilių telpa tokiame laive ir kuo jie skiriasi nuo kitų krovininių laivų?

Milžiniški vandenynų autovežiai – kiek automobilių telpa tokiame laive ir kuo jie skiriasi nuo kitų krovininių laivų?

Daugybė žmonių mūsų kraštuose dievina japoniškus, korėjietiškus, amerikietiškus ir kitokius ne Europoje pagamintus automobilius. Ar kada susimąstėte, kaip jie mus pasiekia? Juk sunkvežimiai jų atvežti negali, o ir krovininiais lėktuvais jie tikrai negabenami. Todėl jie yra atplukdomi didžiuliais specialiais krovininiais laivais, į kuriuos įvažiuoja savo eiga. Net sunku patikėti, kiek automobilių telpa viename tokiame vandenynų autovežyje.

Savaime aišku, autovežiais šiuos laivus galima vadinti tik sąlyginai. Jie nieko neveža, jie plukdo. Laikykite tai smagiu pavadinimu, pabrėžiančiu šių laivų paskirtį.



Ir iš tiesų, ta paskirtis yra pakankamai siaura. Vandenynų autovežiai yra tampriai susiję su įprastais keltais, nors jų paskirtis yra skirtingas. Keltai turi nustatytus maršrutus ir veikia ganėtinai nedideliais atstumais. Jie iš esmės atlieka tilto funkcijas. Pirmieji keltai transporto priemonėms buvo sukurti dar 19 amžiaus viduryje ir gabeno geležinkelio vagonus. Pradėjus plisti automobiliams atsirado poreikis juos plukdyti į tolimus kraštus. Iš pradžių tai nebuvo pasaulinės prekybos klausimas, koks yra dabar. Anksčiau savo automobilius į kolonijas norėdavo nuplukdyti verslininkai. Tačiau specializuotų laivų nebuvo – mašinos buvo tik dar vienas krovinio vienetas įprastame laive.

MV Tønsberg – šis laivas gali gabenti ir sunkvežimius, ir automobilius, ir negabaritinius krovinius. (Marc Ryckaert, Wikimedia (CC BY 3.0)

Krovininiai laivai, aišku, gali gabenti automobilius, tačiau tai nėra idealus sprendimas. Krovininiai laivai yra pakraunami kranais ir neturi automobiliams tinkamo įvažiavimo. Anksčiau tarp kito krovinio įstatyti automobiliai dažnai būdavo apgadinti. Tačiau augant pasaulinei prekybai ir gerėjant ekonomikai jau maždaug septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje imta gaminti specialiai automobiliams skirtus krovininius laivus. Iš pradžių gaminti autovežiai turėjo tik fiksuotus denius ir buvo palyginti maži. Su laiku jie augo, o krovinių deniai įgavo aukščio, reikalingo ir sunkvežimiams gabenti.

Nedidelis grynas automobilių (negali gabenti sunkvežimių) laivas Utopia Ace pasiruošęs krovimui. (Danny Cornelissen, Wikimedia)

Vandenynų autovežiai leidžia pigiai pergabenti automobilius į kitus žemynus. Tai reiškia, kad nebūtina kitose šalyse statyti brangių surinkimo gamyklų. Automobiliai yra specifinis krovinys. Jie į laivus gali pasikrauti patys, todėl reikalingos rampos ir keli dideli liukai. Automobilius iki šiol į laivus krauna profesionalūs vairuotojai, kurie užtikrina greitą automobilių pakrovimą ir nedidelius tarpus tarp jų. Automobiliai taip pat nekenčia drėgmės, ypač sūraus vandens. Todėl priešingai nei konteineriniai laivai, autovežiai yra visiškai uždari. 1973 metais pastatytas European Highway savo laiku buvo didžiausias vandenynų autovežis pasaulyje – jame tilpo 4200 automobilių. Tačiau dabar toks skaičius juokina.

Išplaukti pasiruošę Volkswagen Golf automobiliai Vokietijoje. (Tvabutzku1234, Wikimedia)

Šiuo metu didžiausias vandenynų autovežis pagal laivo dydį yra MV Tønsberg – 265 metrų ilgio gigantas. Jis turi 6 stacionarius ir 3 besikilnojančius denius. Tai leidžia sukurti daugiau vietos aukštesniems kroviniams – sunkvežimiams, žemės ūkio technikai, įvairiems pramoniniams įrenginiams ir taip toliau. Šis laivas gali gabenti apie 6-8 tūkstančius automobilių. Tikslus skaičius nėra žinoma, nes keičiant denių konfigūraciją keičiasi ir maksimali talpa. Tačiau aišku, kad MV Tønsberg pagal gabenamų automobilių skaičių nėra pats didžiausias.

Hoegh Autoliners Six Horizon klasės laivai pagal talpą automobiliams yra patys didžiausi. Viename tokiame laive galima sutalpinti net 8500 automobilių, nors jo ilgis yra vos mažesnis nei 200 metrų. Kaip vandenynų autovežiai sutalpina tokį automobilių kiekį?

Vandenynų autovežiai pasižymi stačiomis korpuso sienomis. (kees torn, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Tikriausiai pastebėsite, kad vandenynų autovežiai pasižymi keista forma – jie yra panašūs į milžiniškas plaukiojančias dėžes. Taip yra todėl, kad jų krovinių skyrius yra uždaras, o patys laivai yra labai platūs. Stengiamasi sukurti daug vietos viduje, todėl laivai nėra labai aptakūs, o kapitono tiltelis tarsi paskęsta krovininio skyriaus viršuje. Kartu didžioji šių laivų dalis yra virš vandens, kad jie galėtų įplaukti ir į seklesnius uostus, o automobilių nekamuotų drėgmės problemos. Tokia konstrukcija turi ir trūkumų – šie laivai nėra labai stabilūs. Cougar Ace, didelis vandenynų autovežis, 2006 metais pateko į bėdą, kai keičiant balasto vandenį jis pasviro ir iš esmės įstrigo, į pražūtį pasiųsdamas kelis tūkstančius naujutėlaičių automobilių.

Į bėdą patekęs kitas vandenynų autovežis Hoegh Osaka – šie laivai nėra labai stabilūs dėl savo keistos formos. (Mike Searle, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Vandenynų autovežiai yra ypatingi laivai. Šiuolaikiniai laivai gali gabenti tūkstančius automobilių, tačiau kilnojami deniai sukuria vietos ir kitiems kroviniams. Taip keliauja ir ypatingai dideli negabaritiniai kroviniai, netelpantys į konteinerius – įvairi pramoninė technika, lėktuvų dalys, turbinos ir taip toliau.



Taip pat skaitykite:

Kodėl dauguma laivų turi apvalią atsikišusią nosį, kuri beveik visada lieka po vandeniu?

10 įdomių faktų apie kruizinius laivus;

Jei nebūtų nuskendęs, ar Titanikas plaukiotų ir šiandien? 

Antrojo pasaulinio karo metu kurti lediniai lėktuvnešiai.

Kodėl pakilimo takai oro uostuose neturi tokių į viršų riestų galų kaip lėktuvnešiuose?

Kodėl pakilimo takai oro uostuose neturi tokių į viršų riestų galų kaip lėktuvnešiuose?

Jei pažvelgtumėte į Jungtinės Karalystės lėktuvnešį Queen Elizabeth pastebėtumėte, kad jo pakilimo tako galas yra riestas į viršų. Panašiai atrodo ir ne vieno kito lėktuvnešio pakilimo takas, įskaitant rusų Admiral Kuznetsov, italų Giuseppe Garibaldi ir kinų Type 001A. Į viršų pakreiptas pakilimo tako galas iš tikrųjų padeda lėktuvams pakilti – pakanka trumpesnio pakilimo tako. Tai kodėl panašus sprendimas neįgyvendinamas oro uostuose?

Iš tiesų, šis klausimas pasigirsta kaskart, kai kas nors pirmą kartą pamato lėktuvnešio denį. Ir iš tikrųjų į viršų pakreiptas lėktuvnešio pakilimo takas turi privalumų. Toks sprendimas dažniausiai naudojamas lėktuvnešiuose, kurie neturi katapultų. Trumpame pakilimo take lėktuvai nesuspėja pasiekti skrydžiui reikalingo greičio, tačiau gale pastatyta rampa lėktuvą nukreipia į viršų. Tuomet orlaivis vis tiek dar nėra išvystęs pakilimui tinkamo greičio (kai kurie lėktuvai nuriedėję nuo rampos praranda šiek tiek aukščio), tačiau šį trūkumą jau ištaiso ore, neribojamas trinties su pakilimo taku.



Tai kodėl toks sprendimas nenaudojamas oro uostuose? Visų pirma dėl to, kad nėra tokio poreikio. Oro uostai projektuojami ten, kur vietos pakanka. Vienintelė tokios rampos paskirtis – padėti lėktuvams pakilti nuo trumpesnio pakilimo tako. Tačiau oro uostai gali sau leisti turėti ilgus pakilimo takus ir dideles saugumo zonas už jų.

Sea Harrier kyla nuo Indijos INS Viraat. (U.S. Navy, Wikimedia)

Antra, rampos turėtų būti labai aukštos. Nuo lėktuvnešio nuvažiavęs lėktuvas jau yra ganėtinai dideliame aukštyje virš vandens. Taigi, jis turi pakankamai laiko ir vietos pasiekti reikiamą greitį. Oro uostų pakilimo takai yra lygūs su žemės paviršiumi, todėl pakilimai galuose turėtų būti labai aukšti, kad turėtų kokios nors naudos. Būdami labai aukšti jie galėtų trukdyti leistis ir užimtų vietą, reikalingą riedėjimui žeme link terminalų.

Jungtinės Karalystės lėktuvnešis Queen Elizabeth. Galite pamatyti, kaip aukštai virš vandens yra pakilimo tako rampa. (Ministry of Defence, Wikimedia)

Galiausiai, oro uostuose leidžiasi daugybė skirtingų lėktuvų tipų. Skirtingiems lėktuvams reikia skirtingo ilgio pakilimo takų. Tai kur reikėtų statyti rampas – ar ten, kur jų reikia Boeing 777, ar ten kur jų reikia Airbus A319? Ten, kur jos padėtų vieniems, jos trukdytų kitiems. Labiausiai nukentėtų itin maži lėktuvai, kuriems tokios rampos apskritai nėra reikalingos. Aišku, būtų galima visą pakilimo taką šiek tiek pakreipti į viršų ar net pasinaudoti gamtiniu reljefu, tačiau tuomet kyla rizika, jog pakilimo takas taps vienkryptis.

Visgi, šaltojo karo metu JAV svarstė Europoje įrengti laikinus aerodromus su į viršų nukreiptais pakilimo takais. Jie būtų buvę skirti naikintuvams kilti, tačiau vėliau to tiesiog neprireikė.

Madeiros oro uosto pakilimo-tūpimo takas stovi ant polių, tačiau vis tiek yra pastatytas taip, kad paviršius būtų tiesus. (Koshelyev, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Taigi, pakilimo takai su į viršų riestais galais būtų brangūs ir nereikalingi. Tačiau kodėl juos turi ne visi lėktuvnešiai?

JAV Nimitz neturi į viršų riesto pakilimo tako galo, bet turi katapultą. Katapulta leidžia lėktuvui pasiekti didesnį greitį ant trumpesnio tako. Katapultos mechanizmas yra labai greitas, todėl visus savo 90 naikintuvų Nimitz gali paleisti per pusvalandį. Rampos šiuo požiūriu yra lėtesnės, o ir su sunkesniais orlaiviais nedraugauja.



Taip pat skaitykite:

5 Oro uostų gudrybės – kaip paskatinti keleivius pirkti ir jaustis patogiai?

Ar lėktuvų pilotai oro uostose turi pereiti saugumo patikrą?

Kodėl į lėktuvus keleiviai dažniausiai laipinami iš kairės pusė?

Kam reikalingi skaičiai ant pakilimo-nusileidimo takų?

Trumpiausias reguliarus skrydis pasaulyje – kodėl oro linijos vykdo šį maršrutą?

10 įdomių faktų apie povandeninius laivus, kurių galbūt nežinojote: Šiaurės Korėjos laivas prieš žvejų tinklą, povandeninių laivų bazė ežere ir didžiausias žmogaus sukeltas garsas

10 įdomių faktų apie povandeninius laivus, kurių galbūt nežinojote: Šiaurės Korėjos laivas prieš žvejų tinklą, povandeninių laivų bazė ežere ir didžiausias žmogaus sukeltas garsas

Povandeniniai laivai yra mažai kam artimai pažįstamos transporto priemonės. Įprastus laivus yra matę visi, ne vienas yra ir keliavęs didesniu ar mažesniu laivu. O štai povandeninį laivą gyvai yra matę visai nedaug žmonių. Visgi, šie įspūdingi inžinerijos kūriniai yra labai įdomūs ir sudėtingi. Štai 10 įdomių faktų apie povandeninius laivus, kurių galbūt nežinojote.

Įdomius faktus NODUM skelbia kiekvieną pirmadienį. Praeitą savaitę kalbėjome apie pinigus. Tačiau, jei mėgstate skaityti apie ginkluotę, patariame užmesti akį į mūsų surinktus faktus apie tankus. Na, o jei jau mieliau paskaitytumėte apie taikius laivus, siūlome 10 įdomių faktų apie kruizinius lainerius. O dabar iškart prie povandeninių laivų.



Pirmasis povandeninis laivas. Povandeniniu reikėtų vadinti laivą, kuris gali ne tik panerti, bet ir sėkmingai plaukioti po vandeniu. Pirmieji tik paneriantys laivai pasirodė dar 16 amžiuje. Vienas toks buvo demonstruojamas pačiam imperatoriui Karoliui V. Tiesa, šis laivas, nors ir laido panerti ir viduje išlaikyti neužgesusią ugnį, niekur po vandeniu nuplaukti negalėjo. Jau 18 amžiaus pradžioje Anglijoje buvo užpatentuoti keli tikri povandeniniai laivai, kurie buvo irkluojami. Pirmasis kare panaudotas povandeninis laivas buvo Turtle, išrastas amerikiečių inžinieriaus Davido Bushnello dar 1775 metais. Tai buvo vienvietis povandeninis laivas, į priekį traukiamas žmogaus sukamo propelerio. Turtle jau kitais metai gavo užduotį prie britų laivų lipdyti minas, tačiau visos šios misijos buvo nesėkmingos. Kita vertus, jų pakako, kad Turtle įeitų į pasaulio istoriją kaip pirmasis mūšyje panaudotas povandeninis laivas. Rimčiau šios mašinos kaip ginklai paplito tik Pirmojo pasaulinio karo metu.

Davido Bushnello Turtle schema. (Wikimedia)

Ne tik karybai. Nors povandeninius laivus mes minime kaip ginklus, jie pasitarnauja ne tik karybai. Jūs tikriausiai jau žinote apie moksliniams tikslams naudojamus povandeninius laivus, kurie gali pasiekti didžiulį gylį ir leidžia mokslininkams stebėti vietinę fauną ir florą. Povandeniniai laivai taip pat praverčia ir nuskendusių laivų paieškai ir apžiūrai. Tačiau egzistuoja ir specialiai tam sukurtų turistinių apžvalginių laivų. Pavyzdžiui, Atlantis povandeniniai laivai plaukioja nuo 1986 metų. Jie Karibuose, prie Guamo ir Havajų krantų turistus plukdo pasižvalgyti į koralus, nuskendusius laivus ir kitus reginius. Aišku, laivas su tokiais dideliais langais giliai panirti negali, tačiau įspūdžiai vis tiek būna nepamirštami.

Atlantis povandeninio laivo viduje – keleiviai vaizdais mėgaujasi per didžiulius langus. (Leonard G., Wikimedia)

Įvairūs varikliai. Kuo varomi povandeniniai laivai? Panirus po vandeniu įprasti dyzeliniai varikliai tiesiog uždustų – vidaus degimo varikliams reikalingas oras. Todėl anksčiau buvo plačiai naudojamos dyzelinės-elektrinės sistemos. Plaukiant paviršiumi baterijos būdavo įkraunamos, kad vėliau jas būtų galima panaudoti plaukimui po vandeniu. Įvairios šalys norėjo, kad jų povandeniniai laivai po vandeniu išbūtų ilgiau, todėl ieškojo, kas variklyje galėtų pakeisti orą. Kaip deguonies šaltinis buvo pradėtas naudoti vandenilio peroksidas, tačiau jis kėlė papildomą pavojų laivo įgulai avarijos atveju. Švedijos povandeniniai laivai su savimi pasiima ir skysto deguonies, o vokiečiai savo Type 212 povandeniniuose laivuose naudojo ir vandenilio kuro elementus.

HMS Astute – vienas pažangiausių šių laikų atominių povandeninių laivų. (Paul Halliwell/MOD, Wikimedia)

Visgi, tikriausiai dažniausiai kalbama apie atominius povandeninius laivus. Jie turi daugybę pranašumų. Net ir keliaudamas maksimaliu greičiu atominis povandeninis laivas gali be sustojimų įveikti neribotą nuotolį. Dar daugiau – tokie laivai ir po vandeniu gali išbūti neribotą laiką, nes oras įgulos kvėpavimui yra perdirbamas ir filtruojamas, o geriamu vandeniu apsirūpinama distiliuojant jūros vandenį. Taigi, vienintelis atominius povandeninius laivus ribojantis veiksnys yra maisto atsargos. Kita vertus, reaktoriai yra gana dideli ir labai brangūs, todėl mažesni povandeniniai laivai vis dar plaukioja naudodami dyzelines-elektrines jėgaines.

Povandeninis laivas prieš povandeninį laivą? Povandeniniai laivai medžioja įprastus laivus ir patys yra medžiojami paviršinių laivų. Iš tiesų, per visą karybos istoriją pasitaikė tik vienas atvejis, kuomet vienas paniręs povandeninis laivas tyčia nuskandino kitą panirusį povandeninį laivą. Tai 1945 metų vasario pradžioje atliko britų HMS Venturer, paskandindamas vokiečių U-864, kuris plaukė į Bergeną variklio remontui. Visa U-864 įgula žuvo, o pats laivas buvo surastas tik 2003 metais. Jis iki šiol nėra iškeltas, nes gabeno didelį gyvsidabrio krovinį, kuris dabar jau yra išsiliejęs ir užteršęs nemažai grunto.

Dabartinė U-864 poilsio vieta. (NormanEinstein, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Lenkų valdomos torpedos. Yra viena povandeninių laivų rūšis, apie kurią šiais laikais kalbama kaip apie istorinę praeitį – valdomos torpedos. Tokios Antrojo pasaulinio karo metais gamintos Japonijoje – torpedos pilotas turėjo nukreipti savo ginklą į amerikiečių laivus, taip save paaukodamas. Kiek mažiau žinomas faktas, kad prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jau ryškėjant grėsmei, kad Vokietija užpuls Lenkiją, beveik 5000 lenkų užsirašė savanoriais į mirtininkų dalinius (3000 jų vardų yra išsaugoti). Nors Lenkija tuomet neturėjo reikalingos įrangos, buvo sukurtas Lenkijos karinio jūrų laivyno Gyvųjų torpedų skyrius. Tačiau karas prasidėjo anksčiau nei bet kokie panašūs planai galėjo pasistūmėti.




Povandeniniai laivai ežere. Viena iš slapčiausių JAV povandeninių laivų bazių yra Aidahe – valstijoje, kuri neturi prieigos prie vandenyno. Ten esančioje Akustikos tyrimų laboratorijoje bandomos įvairios technologijos. Ežere plaukioja sumažinti modeliai ir net tikri povandeniniai laivai-plaukiojančios laboratorijos, kuriuose išbadomi nauji varikliai ir kitos technologijos.

Eksperimentinis povandeninis laivas ežere Aidahe. (U.S. Navy photo by Mr. John F. Williams, Wikimedia)

Geltoni povandeniniai laivai. Tikriausiai esate girdėję garsiąją The Beatles dainą Yellow Submarine. Tai yra bene vienintelė visame pasaulyje populiari daina, kurioje minimas povandeninis laivas. Iš tiesų, kaip galite įsivaizduoti, kariniai povandeniniai laivai dažniausiai yra juodi arba pilki. Tačiau moksliniai povandeniniai laivai labai dažnai yra geltoni, nes geltona yra bene paskutinė spalva, kurią gar galima įžiūrėti dideliame gylyje. Ją taip pat lengva pastebėti, kai koks mokslinis batiskafas iškyla ir laukia, kol jį paims mokslinių tyrimų laivas. Dėl tų pačių priežasčių kartais naudojamos oranžinė ir raudona spalvos.

Gelbėjimo darbams skirtas povandeninis laivas. (Mass Communication Specialist 2nd Class Alexia M. Riveracorrea, Wikimedia)

Didžiausi povandeniniai laivai pasaulyje. Didžiausius povandeninius laivus pasaulyje statė Sovietų Sąjunga. Tai – Typhoon klasės laivai, kurių ilgis siekė 175 metrus. Šie povandeniniai laivai gaminti 1976–1986 metais, o į tarnybą pateko 1981-aisiais. 2012 metais jie turėjo būti modernizuoti, tačiau buvo nuspręsta, kad tai – neekonomiškas sprendimas, todėl dabar šie povandeniniai laivai naudojami menkai. Viename tokiame atominiame povandeniniame laive įsikuria net 160 žmonių įgula, o vietos atsargoms yra tiek, kad po vandeniu galima praleisti net kelis mėnesius.

Акула (Ryklys) – didžiausias povandeninis laivas istorijoje. (Bellona Foundation, Wikimedia)

Garsiausias žmonių sukeltas garsas. Garsas vandenyje keliauja visai kitaip nei ore. Iš tikrųjų, net nelabai stebina faktas, kad didžiausią žmogaus sukeltą garsą rastume būtent vandenyje. Sonarai, naudojami kitiems povandeniniams laivams aptikti ir navigacijai, sukelia net 235 decibelų garso bangas. Sonarai iš proto varo vandenynų gyventojus – manoma, kad būtent jie yra viena iš priežasčių, kodėl banginiai išplaukia ant kranto (iš kur negyvus juos tenka pašalinti)

Kaip veikia povandeninio laivo sonaras

 

Šiaurės Korėjos povandeninis laivas prieš Pietų Korėjos žvejų tinklus. 1998 metais 18 km nuo Pietų Korėjos krantų buvo pastebėti keistas reginys – Šiaurės Korėjos povandeninio laivo įgula stengėsi išlaisvinti į tinklus įsipainiojusį povandeninį laivą. Apie tai buvo informuotas Pietų Korėjos laivynas, kuris atsiuntė savo laivus. Jie pabandė nusitempti Šiaurės Korėjos povandeninį laivą į uostą, tačiau šis netikėtai nuskendo. Vėliau paaiškėjo, kad viduje buvo 9 įgulos nariai – 5 buvo rasti nužudyti, o 4 – nusižudę. Viduje taip pat buvo gėrimų iš Pietų Korėjos , kas tikriausiai reiškia, jog šiaurės korėjiečiai vykdė šnipinėjimo misiją.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie pinigus;

10 įdomių faktų apie tankus;

10 įdomių faktų apie keleivinius lėktuvus;

10 įdomių faktų apie sraigtasparnius;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

Lediniai lėktuvnešiai? Keista idėja Antrojo pasaulinio karo metu vos nebuvo įgyvendinta

Lediniai lėktuvnešiai? Keista idėja Antrojo pasaulinio karo metu vos nebuvo įgyvendinta

Jau ne kartą pabrėžėme, kad Antrasis pasaulinis karas pastūmėjo technologijas į priekį. Kalbėjome ir apie to laikotarpio išradimus, kuriuos šiandien visi naudojame. Tačiau kai kurie slaptieji projektai taip niekada ir nebuvo įgyvendinti ir net atrodo neįmanomi, nors karo sūkuryje apie juos buvo rimtai svarstoma. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė ketino lėktuvnešius pasigaminti iš… ledo?

1942 metais karas rytų fronte vyko visu pajėgumu. Sovietai įnirtingai kovojo su Vokietijos pajėgomis, tačiau vakaruose viskas vyko visai kitaip. Didžioji Britanija neskubėjo įkelti kojos į Vakarų Europą, tačiau taip pat kentėjo nuo Trečiojo Reicho išpuolių. Šalis buvo priklausoma nuo importo, o prekybiniai laivai buvo nuolat puldinėjami ir skandinami. Šalyje dislokuoti lėktuvai ne visada suspėdavo į pagalbą ir negalėjo pasiekti toliau nutolusių laivų. Reikėjo lėktuvnešių, tačiau trūko gero plieno ir kitų medžiagų, kurios buvo naudojamos antžeminei technikai ir ginklams gaminti. Sprendimas buvo sugalvotas staiga, kai 1942 į Winstono Churchillo vonią įsiveržė Louisas Mountbattenas, Bendrųjų operacijų vadas.



Ministras pirmininkas mirko vonioje, tačiau tai nebuvo taip keista kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – Churchillis taip susitikimus rengdavo pakankamai dažnai. Tačiau dabar Mountbattenas į vonią prie ministro pirmininko kojų įmetė ledo gabalą ir abu vyrai įdėmiai jį stebėjo. Ledas nė kiek netirpo šiltame vandenyje.

Karališkasis laivynas turėjo lėktuvnešių, tokių kaip šis „HMS Victorious“, tačiau buvo reikalingi dideli plūduriuojantys aerodromai. (U.S. Navy, Wikimedia)

Lėktuvnešiai, kurie saugotų prekybinius britų laivus, neturėjo būti labai sudėtingi. Buvo siekiama, kad tai būtų tarsi plūduriuojančios salos, kurias būtų galima patraukti viena ar kita kryptimi. Svarbiausia, kad šiuos mobilius aerodromus būtų galima pagaminti ir dislokuoti kiek įmanoma greičiau, ir jiems nereikėtų nė trupučio plieno. Taigi, tas keistas ledas vonioje tarp Churchillo kelių buvo šis tas labai intriguojančio.

Ledas plūduriuoja, gali būti labai lygus ir tinkamas lėktuvams nusileisti. Bet tiesiog atsivilkti didelį ledo gabalą į Atlanto vandenyno vidury būtų buvę neprotinga. Įprastas, natūralus ledas labai lengvai skyla, gali apsiversti ir vis tiek laikui bėgant ištirptų. Ledą reikėjo sutvirtinti. Hermanas Markas, nuo nacių pabėgęs mokslininkas iš Vienos, aiškino, kad ledą galima sutvirtinti pjuvenomis, šiaudais, medvilne ir kitomis medžiagomis, kurių tuo metu netrūko. Iš esmės, natūralus pluoštas ledui būtų tarsi plieniniai virbai gelžbetoniui. Geoffrey Pyke, britų mokslininkas, žavėjosi šia idėja ir nusprendė ją išbandyti.

86 % vandens ir 14 % medienos plaušo – viskas ko reikia šiai keistai, bet labai tvirtai medžiagai. (Kr-val, Wikimedia)

Rezultatas – labai lėtai tirpstantis ir labai tvirtas ledas, kurio savybės yra prilygintinos betonui. Jį sudarė vos 14 % medienos pluošto ir 86 % įprasto ledo. Projekte dirbę žmonės šią medžiagą pavadino „Pykrete“ – pagal vadovavusio mokslininko pavardę ir anglišką betono pavadinimą – „concrete“. Toks ledas ir plūduriavo tarp Churchillo kojų ir skatino lyderio vaizduotę.




Pagal jo viziją, turėjo būti gaminami didžiuliai lėktuvnešiai. Lediniai aerodromai galėtų patys plaukti nedideliu greičiu, turėtų dirbtuves lėktuvų remontui ir priešlėktuvinės gynybos sistemas. Juose būtų ir šaldymo įranga, sauganti šių dirbtinių salų vientisumą. Jei visgi jos būtų apgadintos, remontas būtų labai paprastas – tereikėtų papilti šiek tiek vandens ir pjuvenų.

Mediena sustiprintas ledas dabar domina tik mokslininkus – jie Suomijoje 2014 metais statė tokį kupolą (Bart van Overbeeke Fotografie , Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Iš pradžių ketinta pagaminti daugiau nei 600 metrų ilgio ir beveik 30,5 metrų storio lėktuvnešį su 26 elektros varikliais. Palyginimui, ilgiausias laivas pasaulyje „Seawise Giant“ buvo tik 458,5 metrų ilgio. Lediniai lėktuvnešiai būtų lengvai dislokuojami ir pakankamai greitai pagaminami bei turėtų netradicinių ginklų. Pavyzdžiui, itin šaltu vandeniu šaudančias patrankas, galinčias sustingdyti priešo laivus, jų įgulas ir ginklus.

1943 metais ši idėja buvo pristatyta amerikiečių karinei vadovybei. Ypatingo ledo demonstracija abejonių nepaliko – sustiprintas ledas gali pasitarnauti karo reikmėms. Tų pačių metų vasarą buvo pagamintas prototipas. Kanadoje, Albertoje, didžiuliame šaldomame angare buvo gaminami ledo blokai su medienos pluoštu. Per kelis mėnesius maždaug 18,3 metrų laivas buvo užbaigtas ir nuleistas į greta buvusį ežerą. Šis ledo laivas svėrė maždaug tiek pat kiek ir penki mėlynieji banginiai, tačiau plūduriavo be didesnio vargo.

Visgi, projektas toliau nepasistūmėjo. Tuo metu JAV jau turėjo daugiau lėktuvnešių, o patobulėjusios aviacijos technologijos lėktuvams leido skristi tolimesnius atstumus. Radarai taip pat patobulėjo, todėl vokiečių povandeniniai laivai, kurių tuo metu jau buvo visai nedaug, sunkiai rengė atakas. Buvo nuspręsta, kad plaukiojantys aerodromai nebėra reikalingi ir vienintelis prototipas buvo paliktas ištirpti.

Buvo ir kitų problemų, neleidusių vystyti ledinių laivų idėjos. Jiems pastatyti būtų reikėję didžiulių šaldomų gamyklų, kurioms būtų reikėję plieno – taigi, metalo nebūtų pavykę sutaupyti. Reikėtų tiek daug medienos pluošto, kad popieriaus gamyba taip pat sulėtėtų iki nepakenčiamų tempų. Lediniai laivai vis tiek tirptų, jiems reikėtų termoizoliacinių medžiagų, todėl jie nebūtų tokie pigūs ir greitai pagaminami, kaip buvo manyta. Ir, žinoma, jie būtų tiesiog nepakenčiamai lėti.

„Myth Busters“ TV laida išbandė sustiprintą ledą ir padarė išvadą, kad jis iš tikrųjų yra neperšaunamas, yra kur kas stipresnis už įprastą ledą ir iš jo įmanoma pagaminti laivą. Nors pati idėja vis tiek atrodo kiek per daug pakvaišusi.

Dabar tai – tik įdomi istorija, tačiau kadaise tai buvo realūs planai. Net tokia pakvaišusi idėja kaip lediniai lėktuvnešiai būtų buvusi įgyvendinta siekiant pergalės kare. O juk dar daugybė panašių ar dar keistesnių ginkluotės idėjų taip ir nepaliko braižymo lentų.




Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.