Ferrari žirgas puošė ir limuziną? Taip ir labai gražų, bet tik vieną

Ferrari žirgas puošė ir limuziną? Taip ir labai gražų, bet tik vieną

Ferrari negamina keturdurių automobilių – jie tiesiog netinka markės charakteriui. Ferrari automobiliai – greiti, veržlūs ir stilingi. Jie neturi būti praktiški. Tiesa, Ferrari nevengia gaminti ir GT klasės mašinas, tačiau keturduriai sedanai šios markės nedomino. Tačiau vienas ypatingas Ferrari sedanas egzistuoja – susipažinkite su 1980-ųjų Pinin.

Ferrari kadaise buvo susikoncentravusi į automobilių sportą, todėl gamino labai veržlius, lengvus ir sportiškus automobilius. Perėjimas prie patogesnių GT nebuvo sudėtingas, tačiau žengti dar vieno žingsnelio į keturdurių automobilių pasaulį Ferrari, ačiū Dievui, nesiryžo. Dizaineriai piešė įvairių automobilių siluetus, tačiau jie visada atrodė per daug kasdieniški. Tiesa, šios nuostatos dabar keičiasi ir Ferrari kaip tik dabar kuria kažką, kas bus panašu į pirmąjį markės visureigį. Apie tai pakalbėsime kada nors vėliau, tačiau dabar pažvelkime į unikalų Ferrari Pinin.



Ferrari Pinin jums tikriausiai nėra girdėtas, tačiau geriau įsiskaitę į šio modelio pavadinimą atspėtumėte, kad tai – Pininfarina dizaino namų kūrinys. Pininfarina nuo pat pradžių palaikė glaudžius ryšius su Ferrari. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje  Sergio Pininfarina, tuo metu vadovavęs dizaino namams, nusprendė, kad Ferrari turi turėti didelį ir prabangų keturdurį limuziną, kuris pranoktų Jaguar XJ, Mercedes-Benz 450SEL 6.9 ir, aišku, Maserati Quattroporte, kurio dizainą kūrė varžovas Giorgetto Giugiaro. Pats Pininfarina užduoties nesiėmė – ji buvo patikėta Leonardo Fioravanti ir jo komandai.

Fioravanti nusprendė, kad Ferrari limuzinas privalo būti varomas 12 cilindrų varikliu, kuris per mechaninę pavarų dėžę suktų galinius automobilio ratus. Dizainui, žinoma, buvo skiriamas aukščiausias prioritetas. Pinin turėjo būti įsimintinas ir palikti elegantiško automobilio įspūdį. Pro šalį važiuojant Ferrari limuzinui visi turėjo atsisukti, tačiau jis negalėjo būti per daug radikalus ar rėžiantis akį. Na, o laikmečio mados reikalavo tiesių linijų ir žemo silueto.

Ferrari Pinin pasirodė dar 1980-aisiais, bet iki šiol atrodo kaip modernus ir elegantiškas limuzinas. (Brian Snelson, Wikimedia(CC BY 2.0)

Nauji žibintai leido suformuoti labai žemą automobilio nosį su į išorę riestomis grotelėmis. Pinin priekis buvo paprastas, tačiau įsižiūrėjus geriau buvo galima pastebėti genialaus dizainerio prisilietimą. Limuzinas neturėjo ryškaus bamperio, o kapotą puošiančios linijos baigėsi ties grotelių apdaila. Ypač elegantiškai atrodo automobilio šoną puošianti gili linija, kuri slepia variklio gaubto ribas ir apatinę durelių rankenėlių dalį, o tada apsiveja aplink bagažinės dangtį. Gale buvo galima pamatyti kėbulo spalvos žibintus ir keturis išmetimo vamzdžius. Pinin buvo sidabrinės, o ne tradicinės raudonos Ferrari spalvos – juk automobilis turėjo būti subtiliai elegantiškas. Vidų puošė prabangios tabako spalvos odos apdaila.

Beje, kalbant apie Ferrari eleganciją, Pininfarina dizaineriai sugalvojo ir kaip limuzinui suteikti kupė automobilio išvaizdą. Priekinį ir centrinį statramsčius dengia tamsiai tonuotas stiklas, todėl ribos tarp durelių tarsi išnyksta. Taip kartu išryškinamas ir galinis statramstis bei stogo linija – Ferrari Pinin ir šiandien atrodo kaip modernus ir išties stilingas automobilis. Tik kodėl jis nepasiekė serijinės gamybos?

Gili automobilio šoną puošianti linija maskavo rankenėles, bagažinės ir variklio skyriaus dangčius. (Brian Snelson, Wikimedia(CC BY 2.0)

Pinin buvo pristatytas dar 1980-aisiais Turino automobilių parodoje. Pirmasis Ferrari sedanas traukė dėmesį – prie jo plūdo žurnalistai ir parodos lankytojai. Pats Enzo Ferrari demonstravo susižavėjimą Pinin dizainu ir ėmė kalbėti apie serijinę limuzino gamybą. Užkietėjęs lenktynininkas Enzo norėjo limuzino su Ferrari logotipu! Tačiau šie planai toliau nepasistūmėjo.

Tiesa yra ta, kad Ferrari automobiliai tais laikais turėjo trūkumų. Jie buvo nepatogūs, kai kur į kokybę buvo žiūrima pro pirštus. Pats Enzo Ferrari ne kartą yra sakęs, kad jam nesvarbu, jog automobilio kėbulas būtų tobulas. Tačiau Ferrari vadovybė suprato, kad tai, kas atleistina superautomobiliui, taps milžinišku limuzino trūkumu. Juk Pinin konkuruotų ir su Mercedes, ir net su Rolls-Royce automobiliais – Ferrari negalėjo prilygti limuzinų meistrų kokybei.

Koncepcinis Pinin galiausiai atiteko į privačias rankas. 2010 metais automobilis netgi paverstas važiuojančia mašina – parodose Pinin buvo demosntruojamas kaip muliažas be variklio, transmisijos ir svarbiausių važiuoklės komponentų. Šiuo metu unikalusis Ferrari Pinin gyvena kažkur Kalifornijoje.



Taip pat skaitykite:

Porsche C88 – tikriausiai pigiausias Porsche automobilis;

Yamaha OX99-11 – Formulės 1 įkvėptas superautomobilis;

Ferrari 308 GTB Vetroresina stebino gudriu numerio apšvietimo sprendimu;

Chevrolet Astro III atrodė kaip kažkas tarp automobilio ir reaktyvinio naikintuvo;

Ką reiškia keistas Mitsubishi Starion vardas? Ir kuo čia dėtas japoniškas akcentas?

FSO Syrena Sport – greičiausiai gražiausias lenkiškas automobilis, kurio nebuvo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Pirmoji Lamborghini Countach versija turėjo periskopą.

Dauguma ilgųjų limuzinų buvo sukurti Lincoln Town Car pagrindu – kodėl šis automobilis tam puikiai tiko?

Dauguma ilgųjų limuzinų buvo sukurti Lincoln Town Car pagrindu – kodėl šis automobilis tam puikiai tiko?

Ar pastebėjote, kad dauguma limuzinų yra vienodi? Tai – pailginti Lincoln Town Car automobiliai, kuriuos sukūrė tikrai ne Lincoln. Praktiškai visi ilgieji limuzinai yra sukurti atskirų kompanijų, nes didiesiems automobilių gamintojams tai padaryti būtų labai sunku dėl saugumo reikalavimų. Tačiau kodėl būtent Lincoln Town Car užsitarnavo limuzinų gamintojų palankumą? Tai tikrai nebuvo atsitiktinumas.

Lietuvoje limuzinai naudojami tik per įvairias šventes, dažniausiai – vestuves. Nelabai aišku kodėl, nes elegancijos ir klasės baltas limuzinas tokiems renginiams tikrai nesuteikia. Dauguma šių baltųjų limuzinų yra dviejų markių – Hummer ir Lincoln Town Car. Pastarasis automobilis labai ilgą laiką buvo populiariausiu ilgintu limuzinu pasaulyje ir taip buvo dėl dviejų priežasčių – Ford automobilių modifikavimo politikos ir Town Car konstrukcijos.



Pailginti automobilį nėra taip paprasta. Daugeliui atrodo, kad užtenka perpjauti turimą mašiną ir viduryje privirinti naują segmentą. Tačiau automobiliai iš tikrųjų yra pakankamai sudėtingi inžineriniai kūriniai su daugybe laidų, saugumo konstrukcijų, mechaninių jungčių ir kitų komponentų, jungiančių automobilio priekį ir galą. Automobilio tvirtumas priklauso nuo konstrukcijos stabilumo – perpjautas automobilis net suvirintas nebebus toks tvirtas, koks buvo, kai paliko gamyklą, nes kėbulo konstrukcija bus pažeista. Tačiau čia ir yra visas Lincoln Town Car grožis – šis automobilis kaip koks senas geras visureigis turi nuo kėbulo atskirą rėminę bazę.

Balti Lincol Town Car limuzinai buvusiose Sovietų sąjungos šalyse yra labai populiarūs per vestuves. (Andrew Butko, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Atskiras rėmas reiškia, kad automobilį perpjauti ir suvirinti yra kur kas lengviau. Pakako numontuoti kėbulą, kuris dėl tokios konstrukcijos nebuvo struktūriškai svarbus komponentas, ir perpjauti pakankamai paprastą plieninį rėmą. Kadangi ši platforma nepasižymėjo ypatingai moderniais sprendimais ar nematytomis medžiagomis ją perpjauti buvo labai lengva, o tada į jos vidurį tereikėjo įterpti porą tvirtų plieninių sijų. Šis darbas buvo kritiškai svarbus – juk kėbulas rėmui papildomo tvirtumo nesuteikė, o limuzinas buvo gerokai sunkesnis už įprastą sedaną.

Keistas pirmojo Town Car limuzinas – tokie buvo gaminami pagal specialius užsakymus. (Greg Gjerdingen, Wikimedia(CC BY 2.0)

Tuomet reikėjo perpjauti kėbulą, kuris išmontavus saloną buvo tik didelė plieninė dėžė. Aišku, iš pradžių reikėjo atjungti laidus, degalų linijas ir visą kitą, kas galėjo pasimaišyti pjūklo kelyje. Naujas centrinis segmentas būdavo gaminamas iš dar tvirtesnio plieno nei gamyklinės kėbulo dalys. Viskas turėjo būti suvirinta ir, kartais, papildomai sutvirtinta varžtais. Po to sekė mechaninės ir elektrinės dalies įrengimas bei apdailos darbai. Tai iš tiesų buvo pakankamai ilgas ir brangus procesas (o kas sakė, kad limuzinai būna pigūs), bet Lincoln Town Car tam tiko idealiai. Modifikuojami buvo visų Town Car kartų automobiliai, tačiau populiariausia šioje srityje buvo paskutinioji, gaminta nuo 1998 iki 2011 metų. Rinktis būtent šiuos automobilius limuzinų gamintojus skatino ir Ford Qualified Vehicle Modifier programa.

Senas ir nebereikalingas antrosios kartos Town Car – atkreipkite dėmesį, kad labiausiai surūdijo intarpas. (Riley, Wikimedia(CC BY 2.0)

Ford, kuriai priklauso Lincoln markė, pati nesiryžo gaminti ilgųjų limuzinų, nes jiems būtų reikėję papildomų bandymų, o ir įprasti gamybos linijų įrengimai tokio ilgio automobiliams būtų netikę. Tačiau tuo pat metu Ford stengėsi, kad kitos kompanijos nesusidurtų su sunkumais modifikuodamos Town Car automobilius. Tai limuzinams plačiai atvėrė duris, nes nereikėjo jaudintis dėl gamintojo garantijos praradimo. Jei modifikuoti automobiliai atitikdavo Ford standartus, jie Ford centruose būdavo aptarnaujami kaip ir visos kitos šios kompanijos mašinos.

Iš trečiosios Lincoln Town Car kartos automobilių tikriausiai buvo sukurta daugiausiai limuzinų. (Pavel Ševela, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Pagal Ford reikalavimus, intarpo ilgis turėjo atitikti vieną iš numatytų dydžių – 177,8, 216, 254, 304,8 cm. Limuzinų kūrėjai galėjo įsigyti specialius rinkinius, kuriuose buvo daug limuzinų gamybai reikalingų detalių – tvirtesnė važiuoklė, papildomi variklio ir transmisijos aušintuvai, galingesnis generatorius, geresnis akumuliatorius, ilgesnis laidų ryšulys. Ford taip užtikrino, kad Lincoln vardą nešiojantys limuzinai atitiktų kompanijos standartus ir negadintų markės reputacijos.

Prabangus juodas limuzinas Niujorke – dalis tarp priekinių ir galinių durelių yra ne Lincoln darbas. (Mic, Wikimedia(CC BY 2.0)

Lincoln Town Car limuzinai Šiaurės Amerikoje buvo labai populiarūs tiek tarp turtingų miestiečių, tiek tarp VIP taksi paslaugas teikiančių bendrovių. Ilgą laiką būtent Lincoln Town Car JAV ir Kanadoje buvo populiariausiu automobiliu, kurio savininkas sėdi ant galinės sėdynės. Pasinaudodamos Ford automobilių modifikavimo programa įvairios kompanijos taip pat gamino katafalkus ir kitas specializuotas transporto priemones.



Taip pat skaitykite:

Citroën CX turėjo keistą būgninį spidometrą;

Japonams vilnonis salonas yra prabangesnis už odinį;

Kodėl Citroën DS vairas turėjo tik vieną stipiną?

Kodėl Citroën C4 vairo vidurinė dalis nesisukiojo kartu su išorine?

Iš kur kilo tie dabar dažnai sutinkami dvigubi automobilių stogų kupolai?

Erzinančios netikros grotelės ir ventiliacijos angos;

Kaip atsirado ir paplito puodelių laikikliai?

Ferrari 308 GTB Vetroresina numerio apšvietimas yra sumontuotas nuimame variklio dangtyje, bet jokių laidų ten nėra;

Kokią bendrą dizaino problemą turi ir Lamborghini Aventador ir Tesla Model 3?

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.