Kodėl maro laikų gydytojai dėvėjo tokias siaubingas paukščio snapus primenančias kaukes?

Kodėl maro laikų gydytojai dėvėjo tokias siaubingas paukščio snapus primenančias kaukes?

Viduramžių Europą kamavo maras. Tai buvo siaubą nešanti liga, kurios tuometinė medicina pilnai nesuprato. Milžiniška epidemija, vadinta Juodąja mirtimi, buvo kilusi 14 amžiuje, todėl 17 amžiuje žmonės dar žinojo, kas tai yra. 17 amžiaus pradžioje buboninis maras po truputį vėl ėmė plisti, o su juo pasirodė ir šiurpius kostiumus dėvintys gydytojai. Jie pasižymėjo ilgai paltais, pirštinėmis, plačiabrylėmis skrybėlėmis ir paukščio snapus primenančiomis kaukėmis.

Nors tuomet medicina dar nesuprato, kas sukelia buboninį marą, mokslininkai iš istorijos suprato, kad tai yra kažkaip susiję su kvėpavimu. Dabar jau žinoma, kad buboninį marą sukelia bakterijos. Jos tikriausiai sukėlė didžiąją dalį senovės pandemijų, kuomet higiena tikrai nebuvo labai gera.



Per ilgą laiką, kuomet buvo pastebėta, kad gydytojai dažnai patys suserga maru, buvo nuspręsta, kad liga yra įkvepiama. Aišku, tuomet 16-17 amžiuje apie bakterijas nebuvo žinoma. Mikroorganizmai tuomet dar nebuvo atrasti ir tiriami. Todėl kažkas kažkuriuo metu nusprendė, kad marą sukelia kvapas. Tokia išvada padaryta dėl specifinį kvapą keliančių ligonių. Nuspręsta, kad tie, kurie užuodžia šį kvapą, ir suserga. Kuomet 1665-1666 metais Londoną siaubė maras žmonės buvo raginami buteliukuose kaupti ir uostyti bezdalus.

Maro gydytojai buvo matomi kaip mirties pranašai. (Paul Fürst, Wikimedia)

Manoma, kad maro gydytojo kostiumą sukūrė prancūzų medikas Charlesas de Lorme. Idėją jis nusižiūrėjo nuo kareivių šarvų, kurie saugojo vyrus nuo priešo kirčių kartais ir ietimis. de Lorme suprato, kad ir gydytojai turi būti uždengti nuo galvos iki kojų pirštų, kad efektyviai apsisaugotų nuo ligos. Kostiumas susidėjo ir odinių kelnių bei batų, ilgo, žemę siekiančio odinio palto su gobtuvu, plačiabrybės skrybėlės, pirštinių ir paukščio snapą primenančios kaukės, kuri idealiu atveju taip pat turėjo būti odinė. Visa kostiumo oda turėjo būti gerai išvaškuota, o paltas turėjo gerai uždengti gydytojo kaklą. Nebuvo įmanoma pamatyti taip apsitaisiusio mediko odos – toks buvo tikslas.

Tačiau, aišku, kaukė atliko kiek kitokią paskirtį. Ilgas snapas būdavo pripildomas stiprų kvapą turinčiais augalais, dažniausiai levandomis. Jo apačioje buvo tik dvi nedidelės angos kvėpavimui. Per jas patenkantis oras būdavo prisotinamas gėlių kvapo, kuris, kaip tada buvo manoma, turėjo apsaugoti nuo ligos. Tokie kostiumai naudoti Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje, Italijos miestuose. Žmonėms taip apsitaisę gydytojai kėlė šiurpą – jie tarsi parodė, kad mirtis yra visai čia pat. Dėl to šie kostiumai vėliau buvo naudojami operose ir vaidinimuose.

Išlikusi 17 amžiaus maro gydytojo kaukė. (Anagoria, Wikimedia (CC BY 3.0)

Nors tai pasirodys kiek netikėta, maro gydytojų apsauga iš tiesų padėdavo. Būdami taip stipriai prisidengę jie mažiau kontaktuodavo su ligoniais, o žiedlapių pripildytas snapas veikė kaip filtras. Dėl to tokie kostiumai ir buvo naudojami taip plačiai – pastebėta, kad su jais dirbantys medikai miršta kur kas rečiau. Visgi, net ir tuomet jau buvo suvokiama, kad gydytojas gali pats netyčia skleisti ligą. Todėl jo sutartyje būdavo nurodoma, kad maro gydytojas gali gydyti tik maru sergančius žmones ir jokių kitų ligonių. Baigęs savo darbą mieste jis taip pat kurį laiką turi pagyventi karantine – kur nors atsiskyręs nuo kitų žmonių, kol įsitikins, kad nesusirgs maru.



Taip pat skaitykite:

Kas iš tiesų nutinka žmogui, kai jį nutrenkia žaibas?

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai;

Ką paskutiniais savo gyvenimo metais veikė seniausias pasaulio žmogus?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

Saldi mirtis – melasos potvynis, kuris nusinešė 21 gyvybę.

Žaibo smūgis – kokius sužeidimus iš tiesų patiria žaibo pakirsti žmonės?

Žaibo smūgis – kokius sužeidimus iš tiesų patiria žaibo pakirsti žmonės?

Kasmet žaibas nusineša bent kelias gyvybes. Pakilusios audros gena žmones po aukštais medžiais, žaibai kartais išsirenka ir namus ar net pavienius žmones. Tai – siaubinga gamtos stichija, nuo kurios tikrai būtina saugotis. Tačiau kokius sužeidimus iš tiesų palieka žaibo iškrova? Kaip kai kurie žmonės išgyvena ir tiesioginį smūgį?

Savaime aišku, kad žaibo iškrova yra pakankamai stipri žmogui nužudyti. Tokių atvejų pasitaiko kiekvienais metais. Nemažai šių nelaimių įvyksta ne dėl tiesioginio smūgio į žmogų, o į šalia esančius vandens telkinius ar medžius. Žmonės žūva ir dėl žaibo sukeltų gaisrų. Tai tikrai nėra juokas – nuo žaibo būtina saugotis.



Žaibas, kaip ir bet kokia kita elektros iškrova, ieško tiesiausio ir lengviausio kelio į žemę. Žmogui stovint po medžiu, iškrova gali peršokti nuo medžio į žmogų, nes mūsų kūnuose tiesiog yra daugiau drėgmės. Todėl žaibo smūgis į šalia stovintį medį gali sukelti ir padarinius, panašius į tiesioginę iškrovą.

Beje, nemažai žmonių yra išgyvenę tiesioginius žaibo smūgius. Tai įmanoma todėl, kad kartais žaibo iškrova žemyn nukeliauja šlapia oda ar net drabužiais, apeidama gyvybinius organus. Tačiau sužeidimų išvengti neįmanoma – beveik visi žaibo smūgį patyrę žmonės netenka sąmonės ir stipriai nudega. Skaičiuojama, kad žaibo temperatūra siekia 28 tūkstančius laipsnių pagal Celsijų – žaibas yra penkis kartus karštesnis už Saulės paviršių. Nors žaibo iškrova trunka labai trumpai, to pakanka sukelti stiprius nudegimus. Kartais suradus negyvą žmogų būtent pagal nudegimus ir vadinamąjį Lichtenbergo raštą suvokiama, kas jam nutiko.

Žaibas yra 5 kartus karštesnis už Saulės paviršių. (Fir0002, Wikimedia)

Lichtenbergo raštas – tai tarsi žaibo formos piešinys, kuris atsiranda ant odos po žaibo smūgio. Manoma, kad Lichtenbergo raštą sukuria sprogę paviršiniai kapiliarai. Jei žmogus lieka gyvas, šis piešinys nuo jo odos pasišalina per kelias dienas, o štai nudegimų žymės dažnai palieka randus visam gyvenimui.

Šalia nudeginimų patiriama ir mechaninė trauma – žaibo smūgis iš tikrųjų yra smūgis. Didelis karštis gali staiga išplėsti plaučiuose esantį orą, taip stipriai juos pažeisdamas. Pats žaibas sukuria ir stiprią akustinę bangą, kurią mes girdime kaip griaustinį. Ši banga gali sukelti smegenų sutrenkimą ir ausų bugnelių pažeidimus, net kai žaibas trenkia tik kur nors netoliese.

Mokslininkai yra atlikę eksperimentus su avimis, kurie parodė, kad žaibas yra linkęs į kūną įeiti per veido ertmes – burną, nosį, akis. Kelios iškrovos susijungia už kvėpavimą atsakingame smegenų centre ir jį, galima sakyti, išjungia. Šie eksperimentai parodė, kad žaibo aukos gali paprasčiausiai uždusti ir dirbtinis kvėpavimas yra tinkama taktika šiems žmonėms padėti. Elektros iškrova taip pat gali sustabdyti širdį, todėl būtina greitai suteikti pagalbą – imtis širdies masažo. Liesti žaibo pakirstą žmogų galima iš karto – jo kūnas krūvio neišlaiko ir jam galima iš karto suteikti pagalbą.

Išgyvenę žmonės dažnai kenčia nuo visą gyvenimą lydinčių neurologinių problemų. Juos lydi suprastėjusi atmintis, juslės, kartais depresija, paranoja, nuotaikų kaitos sutrikimai. Stipriau gali nukentėti ir širdis, ausys bei akys. Nemažai žaibo nutrenktų žmonių turėjo iš naujo mokytis vaikščioti ar liko dalinai suparalyžiuoti.



Taip pat skaitykite:

10 įdomių faktų apie orus;

Kas nutinka, kai į lėktuvą trenkia žaibas?

Kodėl žinduoliai neturi ratų?

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai.

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai: medicinos mokslo pažanga išgelbėjo ir nuo negyvų pelių dantų pastos

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai: medicinos mokslo pažanga išgelbėjo ir nuo negyvų pelių dantų pastos

Medicina – tai mokslas, kuris nuolat šuoliais juda į priekį. Dabar jau išgydomos ir ligos, kurios medicinai prieš kelerius metus buvo neįveikiamos. O anksčiau žmonės gydėsi įvairiais žolelių nuovirais ir pakankamai šlykščiais vaistais. Jokių laboratorinių tyrimų, jokių mokslų, jokių nuskausminamųjų, jokios pagijimo garantijos. Štai 5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai, kurių žmonija jau seniai atsisakė.

Beje, labai juoktis nereikėtų. Gali būti, kad kada nors panašiai bus žiūrima ir į mūsų šiuolaikinę mediciną ir naudojamus gydymo metodus. Kita vertus, dabartiniai moksliniai metodai yra labai gerai ištobulinti, o štai praeityje kiekvienas gydymas buvo eksperimentas – kiek skirtingų nuovirų reikėjo išbandyti, kol buvo surastas vienas, kuris bent kažkiek padėjo?



Dantų pasta iš negyvų pelių

Dantų skausmas senovės Egipte buvo labai dažna problema. Jį sukeldavo ir dažnai ne pati geriausia higiena ir smėlis maiste. Smėlis patekdavo visur, smulkios smiltys atsidurdavo ir maiste, o tada po truputį dilindavo dantis. Galiausiai atsiverdavo skylės ir prasidėdavo danties skausmas. Žyniuoniai tarp akmenų sutrindavo negyvą pelę su įvairiomis žolelėmis ir jas dėdavo ant skaudančio danties. Ar tai padėdavo? Žinoma, kad ne, bet nuo pūvančios pelės dar galėjo prasidėti ir labai rimta infekcija. Keisčiausia tai, kad istorijų apie tokį gydymo būdą prisiskaitę europiečiai taip pat jį išbandė dar praeito amžiaus pradžioje, kuomet viskas susiję su senovės Egiptu buvo labai populiaru.

Šuns išmatos skaudančiai gerklei ir žaizdoms

Kartais šunų ir hienų išmatos pabuvusios lauke pabąla. Taip nutinka dėl kalcio šunų maiste ir oksidacinių procesų. Baltos šunų išmatos labai ilgą laiką buvo naudojamos odai apdirbti, tačiau viduramžiais jos taip pat buvo maišomos su medumi ir vartojamos skaudančiai gerklei raminti. Baltos šuns išmatos taip pat naudotos ir kaip koks nors gipsas žaizdoms užverti. Vėlgi – tai kėlė didžiulį infekcijų pavojų.

Tokie hemorojaus gydymo būdai išliko net kelis šimtus metų. (Wikimedia)

Hemorojaus uždeginimas

Gal paįvairinimui reikėtų paminėti ir keistą gydymo būdą, kuris veikė? Senovės Graikijoje buvo paplitusi viena didelė sveikatos bėda – hemorojus. Apie ją rašė to mato mąstytojai ir medikai. Štai pats garsusis Hipokratas apie hemorojaus gydymą buvo parašęs nemažą veikalą. Jame teigė, kad pacientas turi atsigulti ant pilvo, kas nors turi laikyti jo rankas ir galvą, o gydytojas iki raudonumo įkaitinta geležimi uždegintų hemorojų. Hipokratas teigė, kad gerai, jei pacientas rėkia. O jis tikrai šaukė, nes buvo gydomas įkaitinta geležimi. Po to išangė turėjo būti sutepta medumi ir į ją įdėtas kompresas. Ir taip – šis gydymas hemorojų pašalino, bet žmonišku jį pavadinti sunku. Kita vertus, toks gydymas išliko net kelis šimtmečius.

Heroinas kosuliui gydyti

Garsi vokiečių farmacijos kompanija Bayer savo istoriją pradėjo pardavinėdama heroiną kosuliui gydyti. Buvo teigiama, kad šie vaistai tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems, bei padės atsikratyti ne tik kosulio, bet ir nugaros skausmo. Manote, kad tai – labai sena istorija? Heroinas JAV tik nuo 1914 metų tapo receptiniu vaistu, o visiškai buvo uždraustas tik 1924 metais. Toks sprendimas buvo priimtas pastebėjus, kad žmonės greitai tampa priklausomi nuo populiaraus sirupo nuo kosulio.

Heroiną buvo siūloma naudoti ir vaikams – juk jis puikiai gydė kosulį, nemigą ir nugaros skausmą.

Buteliukas… bezdalų?

1665-1666 metais Londoną siaubė maras. To meto gydytojai tikėjo, kad jį sukelia kvapas – buvo manoma, kad mieste pasklido kažkokie garai, kurie žudo juos užuodusius. Taigi, kvapą reikia nugalėti kvapu. Patys gydytojai dėvėjo kaukes su kvapniomis gėlėmis. O žmonės siūlė stiklainiuose laikyti šlykščiai smirdančias medžiagas ir jas uostyti, kai netoliese kas nors susirgs maru. Buvo siūloma ir, kaip tikriausiai supratote, buteliukuose kaupti bezdalus. Žinoma, nuo maro tai nepadėjo, bet įdomu tai, kad gydytojai jau tuomet suprato, kad žmonės kažką įkvepia. Tačiau tai buvo virusas, nieko bendro neturintis su kvapu.



Taip pat skaitykite:

Ką paskutiniais savo gyvenimo metais veikė seniausias pasaulio žmogus?

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Vienas geriausių XIX amžiaus chirurgų – 300 % mirtingumas ir netyčia nupjautos sėklidės

Vienas geriausių XIX amžiaus chirurgų – 300 % mirtingumas ir netyčia nupjautos sėklidės

Prieš anestetikų išradimą chirurgija buvo visai kitokia. Laikas buvo viskas ir kiekvienas chirurgas iš paskutiniųjų stengėsi operacijas atlikti kiek įmanoma greičiau. Taip pacientai patirdavo mažiau skausmo ir turėjo geresnes galimybes išgyventi. Robertas Listonas buvo vienas iš greičiausių XIX amžiaus chirurgų, tačiau keli jo rekordai skamba visai komiškai.

Listonas buvo škotų chirurgas su entuziazmu amputavęs galūnes. Jis dažnai prašydavo savo studentų ir asistentų matuoti laiką, per kurį jis atlieka amputaciją, ir su pasididžiavimu vardindavo savo rekordus. Operacijas stebėję žmonės žavėjosi Listono greičiu ir atsidavimu – jo rankose skalpelį greitai keitė kaulų pjūklas, viskas įvykdavo vos per kelias sekundes. Kartais Listonas tarp dantų įsikąsdavo kruviną peilį, kad galėtų darbuotis abiem rankomis.



Švara tais laikais nebuvo tokia svarbi. Ryšys tarp sterilumo ir infekcijų nebuvo pilnai suvokiamas, todėl Listono peilis tarp dantų nebuvo toks jau šokiruojantis vaizdas. Daugelis chirurgų didžiavosi savo nuo kraujo sukietėjusiais chalatais ir juokdavosi iš tų, kurie skatino juos apsiprausti – „Ar budelis prieš kirsdamas galvą irgi turi pasidaryti manikiūrą?“

Robertas Listonas (1794-1847) – garsus škotų chirurgas. (Wikimedia)

Listonas buvo griežto charakterio, bet užjautė pacientus. Gal dėl to, o gal dėl sportinio intereso savo operacijas stengėsi atlikti labai greitai. Žinoma, kad kai kurias amputacijas chirurgas įveikdavo vos per keliasdešimt sekundžių, o štai tvarkingai nupjauti koją jis užtrukdavo tik 2,5 min. Listonas didžiavosi vadindamas save greičiausiu peiliu vakaruose. Tačiau ne visos jo operacijos buvo sėkmingos – vėlgi, dažniausiai dėl švaros ir prasto supratimo apie žaizdų sutvarkymą. Keturi jo pasiekimai labai išpopuliarėjo Richardo Gordono, anglų rašytojo ir chirurgo, dėka, kuris viską sudėjo į savo 1983 metais parašytą knygą.

Gordonas, kuris gimė gerokai jau po Listono mirties, labai vaizdingai aprašė Listono gyvenimą ir charakterį. Visgi, labiausiai visiems įstrigo žymiausios Listono operacijos, kurias čia ir pateikiame.

Kartą Listonas išoperavo daugiau nei 20 kg sėklidžių auglį. Jis buvo toks didelis ir sunkus, kad pacientas jį vežiojosi karutyje. Operacija truko vos 4 minutes.

Ne viena Listono, kaip ir kitų to laikmečio chirurgų, operacija baigėsi tragiškai. Kartą Listonas apžiūrėjo jauną berniuką su didele aneurizma ant kaklo. Jis negalėjo patikėti, kad toks jaunas berniukas jau turi aneurizmą, todėl žvitriu peilio judesiu ją nupjovė. Berniukas nukraujavo, tačiau arterija, kurioje ir buvo užaugusi aneurizma, yra išsaugota kaip muziejinė vertybė.

Listonas didžiavosi savo greičiu, tačiau greitis nebūtinai reiškia kokybę. Viena iš nemaloniausių greičio demonstracijų nutiko kuomet Listonas per 2,5 minutės amputavo paciento koją, bet kartu nupjovė ir sėklides. Visiškai netyčia.

Tačiau pati prasčiausia diena Listonui buvo tuomet, kai jis vienos operacijos metu pasiekė 300 % mirtingumą. Jis kaip visada spėriai mosikavo peiliu ir per 2,5 minutės amputavo koją. Tačiau tuo pačiu nupjovė ir savo asistento pirštus. Sumaištyje Listonas netyčia įpjovė ir į vieno iš stebėtojų kostiumą. Pastarasis iš karto iš baimės mirė vietoje. Tikrasis pacientas ir asistentas mirė vėliau nuo kraujo užkrėtimo.

Listono operacijos dažnai susilaukdavo minių žiūrovų. Ne visi išgyvendavo. (Wikimedia(CC BY 4.0)

Tokia tat buvo senų laikų chirurgija. Tačiau negalima sakyti, kad Listonas buvo blogas chirurgas. Jis kantriai chirurgijos mokė kitus, buvo atsidavęs ir veikė pagal visas to laikmečio taisykles. Jo greitis padėjo išgelbėti ne vieną gyvybę, nors daug žmonių tuomet ir mirdavo nuo to, ko mokslininkai tuomet nesuprato – kraujo užkrėtimo dėl nešvaros.





Nocebo efektas – kaip veikia atvirkštinis placebo efektas ir kuo jis gali būti pavojingas?

Nocebo efektas – kaip veikia atvirkštinis placebo efektas ir kuo jis gali būti pavojingas?

Placebo efektas apibrėžiamas, kaip jaučiamas neveiksmingo vaisto poveikis, paskatintas psichologinių paciento įsitikinimų. Kitaip tariant, jei sergantis žmogus tiki, kad vaistas yra labai stiprus ir veiksmingas, jis gali jaustis geriau, manydamas, kad gydymas jam išties padeda. Nors efekto nauda tiki ne visi, yra įrodymų, kad kartais šis psichologinis įsitikinimas padeda ne tik jaustis geriau, bet ir pasveikti, nors placebas veikliosios medžiagos neturi. O ar esate girdėję apie atvirkštinį placebo efektą?

Tai nėra mokslinis terminas, tačiau būtent taip galima apibūdinti naujo tyrimo rezultatus. Mokslininkai pastebėjo, kad pacientai dažniau jaučia šalutinį vaistų poveikį, jei apie jį yra informuoti. Šįkart tyrėjai domėjosi populiarios cholesterolio lygį reguliuojančios tabletės, statino, poveikiu.

Seniai buvo pastebėta, kad žmonės dažniau skundžiasi tomis problemomis, kurias gali sukelti vaistai, jei jiems apie tai iš anksto pranešama. Bet mokslininkai nežinojo, ar taip yra dėl atvirkštinio placebo efekto ar todėl, kad pacientai tiesiog labiau kreipia dėmesį į tas sritis, kurios gali būti paveiktos vartojamų vaistų. Tai yra, jei informaciniame lapelyje perskaitysite, kad vaistas gali sukelti galvos skausmą, jūs į jį labiau atkreipsite dėmesį.

Tačiau dabar atliktas tyrimas buvo kiek kitoks. Į eksperimentą buvo įtraukta 10 tūkst. žmonių Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Skandinavijos šalyse. Vieniems dalyviams buvo duodamos netikros tabletės, neturinčios jokių aktyvių sudedamųjų dalių, o kitiems – tikri cholesterolį reguliuojantys vaistai. Tris metus buvo stebima, kokių nusiskundimų šie žmonės turės. Tirtas vaistas kartais sukelia kognityvines problemas, miego sutrikimus ir raumenų skausmą.

Moksliniai pastebėjo, kad tiek tikrus, tiek netikrus vaistus vartoję žmonės vienodai dažnai skundėsi raumenų skausmais. Tuo tarpu miego sutrikimai dažniau kankino tuos, kurie vartojo placebą. Kognityvinių sutrikimų skaičius buvo per mažas, kad mokslininkai galėtų daryti kokias nors išvadas.

Ką reiškia šie rezultatai? Statinai, cholesterolio lygiui sumažinti vartojami vaistai, yra labai populiarūs, tačiau turi daug ir neigiamų atsiliepimų. Taigi, gali būti, kad skaitydami šiuos atsiliepimus apie raumenų skausmą žmonės automatiškai įsivaizduoja, kad tai patirs ir jie, ir tai tampa save išpildančia pranašyste. Tačiau mokslininkai nežino, ar šis psichologinis faktorius sukelia realų skausmą, ar žmonės tiesiog kaltina statinus dėl jų jaučiamo raumenų skausmo, kurį iš tikrųjų sukelia kiti veiksniai.

Nocebo efektas nėra toks nekaltas, kaip gali pasirodyti. Jis gali paskatinti žmones negerti vaistų, o tai automatiškai sukelia kitas problemas, ypač jei kalbama apie cholesterolio lygį reguliuojančius medikamentus. Mokslininkai teigia, kad gydytojai turi žinoti apie šį efektą ir apie jį informuoti pacientus.



Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.