Keisčiausios durelės, jokios bagažinės ir 470 kg svoris – toks lenkų Smyk dabar randamas tik muziejuje

Keisčiausios durelės, jokios bagažinės ir 470 kg svoris – toks lenkų Smyk dabar randamas tik muziejuje

Istoriškai mikroautomobiliai visada buvo gaminami su vienu tikslu – suteikti masėms daugiau mobilumo. Nieko keisto, kad gaminti mikroautomobilį siekį ir mūsų kaimynė Lenkija. 1956-1957 metais Lenkijos Vyriausybė suformulavo naujo automobilio reikalavimus. Jis turėjo būti labai mažas ir labai pigus, bet jame vis tiek turėjo tilpti 4 žmonės. Taip 1957 metais atsirado Smyk prototipas – galbūt keisčiausias dureles turintis automobilis visame pasaulyje.

Smyk dizainą sukūrė Varšuvos automobilių pramonės biure dirbę inžinieriai Karol Wójcicki, Janusz Zygadlewicz ir Andrzej Zgliczyński. Tai buvo išties pigus automobilis, tačiau tai buvo matyti ir jo konstrukcijoje. Nors Smyk turėjo keturias sėdynes, jam pakako vienų durelių ir jos net nebuvo šone.



Atsidarė visas plokščias Smyk kėbulo priekis, kurį sudarė žibintai, priekinis stiklas ir didelė plokštė po juo. Tai nėra toks jau neįprastas sprendimas – pasaulyje buvo keli automobiliai su atsidarančiu priekiu. Tačiau Smyk durelės buvo ypatingos tuo, kad jos atsidarė iš viršaus į apačią – rankena buvo viršuje, o vyriai – apačioje. Taip tiesiog buvo pigiau. Durelės niekada visiškai nepasitraukė iš kelio, todėl patekti į automobilį buvo gana sunku. Vairuotojui šiek tiek padėjo tai, kad kartu su durelėmis į priekį pasitraukdavo ir vairas. O štai ant galinės sėdynės patekti buvo dar sunkiau – priekinę keleivio sėdynę reikėjo sulankstyti ant vairuotojo sėdynės. Taigi, įlipti reikėjo paeiliui – automobilis turėjo būti tuščias, kad vaikai galėtų įsitaisyti gale.

Smyk buvo mažas, neišvaizdus automobilis. (Dawid783, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Viduje jokių šiems laikams įprastų patogumų taip pat nebūtumėte radę. Priešais keleivio vietą priekyje buvo vieta atsarginiam ratui. Prietaisų skydelis taip pat buvo retai apgyvendintas – jame buvo tik spidometras, akumuliatoriaus įkrovos indikatorius bei mygtukai šviesoms ir posūkių signalams įjungti. Na, o gale nebuvo praktiškai nieko – vietos ten pakako tik porai vaikų. Smyk visiškai neturėjo bagažinės – šią funkciją atliko galinė sėdynė, kai joje niekas nesėdėjo.

Smyk durelių vyriai buvo apačioje, todėl patogaus būdo patekti į automobilį nebuvo. (Anwar2, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Smyk ilgis siekė vos 2,95 metrus, o plotis – 1,3 metrus. Automobilis puikiai tiko siauriems Lenkijos keliams, tačiau jis tikrai nebuvo praktiškas. Smyk taip pat buvo pakankamai negražus. Plokščias priekis buvo šiek tiek pasviręs atgal, o štai gale buvo sedaną primenantis atsikišimas, kur slėpėsi oru aušinamas variklis. Smyk turėjo 12 colių ratlankius, pagamintus iš dviejų dalių.

Smyk galas buvo ne ką gražesnis. Čia slėpėsi oru aušinamas variklis, o bagažo skyriaus automobilis apskritai neturėjo. (Dawid783, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Mažam automobiliui pakako ir motociklo variklio – buvo pasiskolintas Junak M07 vieno cilindro galios agregatas. Smyk svėrė tik 470 kg, todėl 349 kubinių centimetrų variklis, išvystantis 11 kW, nebuvo toks jau mažas. Variklis buvo sujungtas su keturių pavarų mechanine transmisija. Maksimalus Smyk greitis siekė gerbtinus 70 km/h. Tačiau inžinieriai labiausiai džiaugėsi tuo, kad automobilis 100 km nuvažiuoti pareikalaudavo tik 5 litrų benzino. Jis taip pat buvo pakankamai patogus, nes turėjo pilnai nepriklausomą važiuoklę.

Stipriai modifikuotas Smyk: pailgintas kėbulas, sumontuotos galinės durelės, du valytuvai ir dideli posūkių signalai. (Kapitel, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Automobilis buvo kuriamas nuo 1957 iki 1959 metų. Per tą laiką buvo pagaminta 17 prototipų, tačiau masinės gamybos šis mažytis automobilis taip ir nepasiekė. Priežastis, kodėl taip įvyko, labai paprasta – Smyk pralaimėjo konkurencinę kovą pranašesniam Mikrus MR-300 – buvo nuspręsta gaminti praktiškesnį automobilį. Smyk potencialiai galėjo būti pigesnis už MR-300, tačiau pastarasis automobilis turėjo įprastas dureles, geresnį saloną ir šiek tiek vietos bagažui.

Visgi, Smyk galima atsiminti kaip nepraktiškiausių ir keisčiausių durelių savininką automobilių pasaulyje.



Taip pat skaitykite:

Mikrus MR-300 – kolekcionierius viliojantis Lenkijos automobilių pramonės pasididžiavimas;

Neįprastas vokietis Zündapp Janus

Į sūrį panašus Bond Bug

Triratis mažylis Brütsch Mopetta

Automobilių pasaulio varlė Baldi Frog

Gatvių užtrauktukas Zoe Zipper

Zagato Zele – itališkas, negražus ir varomas elektra

Mikrus MR-300 – pamirštas Lenkijos mikroautomobilis, kuris dabar yra reta kolekcininkų medžiojama vertybė

Mikrus MR-300 – pamirštas Lenkijos mikroautomobilis, kuris dabar yra reta kolekcininkų medžiojama vertybė

Galbūt Lenkija ir negarsėja savo automobilių pramone, tačiau kelias gamyklas turi. Dar daugiau – anksčiau Lenkija turėjo ir savas automobilių markes bei įdomius modelius. Vienas iš jų – mikroautomobilis Mikrus MR-300. Kadaise jis buvo sukurtas kaip pigi transporto priemonė masėms, tačiau dabar aukcionuose susišluoja ir penkiaženkles sumas. Kodėl?

Šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje Lenkijos valdžia pastebėjo porą ekonominių galimybių. Visų pirma, žmonėms reikėjo įperkamo transporto. 1956 metais motociklas daugybei žmonių buvo pagrindinė susisiekimo priemonė. Lenkijoje, kur nemažai lyja, o ir žiemos būna baltos, žmonėms reikėjo pigių ir paprastų automobilių, kurie būtų patogesni už motociklus ir leistų vežti bent kelis keleivius ir šiek tiek krovinio. Tuo pačiu aviacijos gamyklų Melece ir Žešuve pajėgumai nebuvo pilnai išnaudojami. Išeitis – naujas mikroautomobilis.



WSK Mielec ir WSK Rzeszów aviacijos gamyklos tuomet gamino orlaivius ir motociklus, tačiau joms trūko darbo. Turimi gamybiniai pajėgumui leido didinti produkciją, tačiau gaminių nebuvo kur dėti. Taigi, buvo sumanyta pradėti gaminti mikroautomobilį, kuris pakeistų motociklus su priekabomis ir galėtų konkuruoti su vokiškais Goggomobil ir BMW Isetta. Gamyklai Melece buvo patikėti bazės ir kėbulo kūrimo darbai, o Žešuvo dirbtuvės rūpinosi variklio kūrimu. Tai buvo paprastesni laikai, o ir reikalavimai mažam pigiam automobiliui buvo nedideli. Tai lėmė, kad darbai ėjosi šiandien sunkiai įsivaizduojamais tempais.

Mikrus MR-300 buvo mažas automobilis su 10 colių ratankiais ir varikliu gale. (Yeupou, Wikimedia)

Nors lenkiško mikroautomobilio kūrimas prasidėjo tik 1956 metais, jau 1957 metų liepos 22 dieną buvo pristatyti pirmieji prototipai. Automobilis gavo Mikrus MR-300 vardą. Žodis Mikrus pabrėžė jo mažumą, MR raidės nurodė Meleco ir Žešuvo (lenk. Rzeszów) miestų pavadinimus, o 300 – variklio darbinį tūrį. Dar tų pačių metų pabaigoje automobiliai jau riedėjo iš gamyklos, o spauda džiaugėsi nauju pramonės pasiekimu. MR-300 buvo prognozuojama labai šviesi ateitis. Kadangi automobilis turėjo būti tik 20-30 % brangesnis už motociklą su panašaus darbinio tūrio varikliu, sėkmė jam buvo garantuota.

Automobilyje galėjo tilpti 4 žmonės, nors 0,3 l variklis su tokiu svoriu tvarkėsi sunkiai. (Yeupou, Wikimedia)

Mikrus MR-300 buvo varomas gale sumontuotu 300 kubinių centimetrų dviejų cilindrų varikliu, išvystančiu 14,5 ag (10,7 kW). Oru aušinamas variklis per 4 pavarų trasmisiją suko galinius ratus. Pats automobilis svėrė vos 472 kg, todėl buvo labai taupus – 100 km nuvažiuodavo sudeginęs vos 4 litrus benzino. Tačiau MR-300 buvo toks lėtas, kokį ir įsivaizduojate – maksimalus greitis siekė 90 km/h, bet priversti spidometrą pasiekti šią padalą buvo labai sunku. Iki 70 km/h automobilis be krovinio bėgėjosi daugiau nei pusę minutės.

MR-300 salonas buvo labai primityvus. (Jakub „Flyz1“ Maciejewski, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Kalbant apie spidometrą, viduje daugiau beveik nieko ir nebuvo. MR-300 turėjo vieno stipino vairą, nedidelį pirštinių skyrelį, kelis mygtukus ir lemputes. Nors automobilis turėjo tik porą durelių, gale buvo šiek tiek vietos. Tiesa, MR-300 galėjo pavežti tik 228 kg svorį. Dvitaktis variklis kėlė didelį triukšmą, kuris labai erzino keleivius, o mažyčiai 10 colių ratai prastai tvarkėsi su nelygiais tuometiniais keliais. Kita vertus, vairuotojai teigė, kad MR-300 yra labai lengvai vairuojamas ir gerai įveikia posūkius. Dar pirmaisiais gamybos metais pasirodė ir MR-300 kabrioleto, o 1960-aisiais ir pikapo prototipai.

Ir dabar Lenkijoje yra retojo MR-300 entuziastų. (Ijon, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

MR-300 buvo tiesiog per brangus – kainavo 50 tūkstančių zlotų. Tiek tuomet žmonės uždirbdavo vidutiniškai per 50 mėnesių. Palyginimui, kur kas didesnis Warszawa automobilis kainavo 120 tūkstančių. Problemų buvo ir su gamyba – sukurti masinei gamybai reikalingą sistemą tiesiog nepavyko. Juk šios gamyklos ir toliau gamino lėktuvus ir motociklus.

Gale buvo matomos grotelės – dvitaktis automobilio variklis buvo aušinamas oru. (Artur Andrzej, Wikimedia)

Nuo 1957 metų pabaigos iki 1960 metų buvo pagaminti tik 1728 automobiliai. Tuomet gamykla Melece siekdama išgelbėti projektą ir sukūrė pikapo prototipą. Vyriausybė Lenkijos pramonei buvo davusi užduotį sukurti nedidelį krovininį automobilį – buvo skaičiuojama, kad Lenkijai jų reikia bent 100 tūkstančių, kad būtų patenkinti smulkių prekeivių ir ūkininkų poreikiai. MR-300 pikapas galėjo pavežti 200 kg svorį ir pasižymėjo ta pačia lengvojo automobilio konstrukcija. Kaip ir kabrioletas, šis automobilis nepasiekė masinės gamybos stadijos.

Makrus MR-300 išvaizda neišsiskyrė – tai buvo tik paprastas dviduris sedanas su apvaliomis lempomis, 10 colių ratlankiais ir dideliu logotipu priekyje. (Ijon, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Taigi, dabar MR-300 yra labai retas ir matomas beveik vien tik muziejuose. Sunku rasti ir parduodamų šių automobilių skelbimų. Visgi, jei jų ir pasitaiko, kaina už Lenkijos ribų dažniausiai viršija 10 tūkstančių eurų net už gana prastos būklės pavyzdį. Tačiau egzistuoja ir šio automobilio entuziastų klubas, rengiami susitikimai, todėl šansų pamatyti Mikrus MR-300 vis dar yra.



Kviečiame paskaityti ir apie kitus mikroautomobilius:

Neįprastas vokietis Zündapp Janus

Į sūrį panašus Bond Bug

Triratis mažylis Brütsch Mopetta

Automobilių pasaulio varlė Baldi Frog

Gatvių užtrauktukas Zoe Zipper

Zagato Zele – itališkas, negražus ir varomas elektra

Zündapp Janus – vokiškas automobilis su labai neįprasta sėdynių konfigūracija suvaidinęs filme „Ratai 2“

Zündapp Janus – vokiškas automobilis su labai neįprasta sėdynių konfigūracija suvaidinęs filme „Ratai 2“

Dornier – 1914 metais įkurtas lėktuvų gamintojas. Kompanija ilgą laiką gamino civilinius ir karinius lėktuvus. Dornier bombonešiai išgarsėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o kompanijos pasiekimų sąraše rastume ir vieną greičiausių propelerinių lėktuvų pasaulyje Dornier Do 335. Visgi, po Antrojo pasaulinio karo Vokietijai buvo draudžiama gaminti lėktuvus, todėl teko ieškoti naujų veiklos sričių.

Dornier kompanija buvo įkurta Claude Dornier. Šis inžinierius buvo geras verslininkas ir seniai suprato, kad reikia plėsti gamybą į kitas sritis. Antrasis pasaulinis kartas šiems tikslams neleido išsipildyti, tačiau jo pabaiga davė dar didesnį postūmį. Tuomet kompanijai vadovavo Claude sūnus Claudius, kurį tėvas skatino ieškoti naujų, pelningesnių gamybos sričių. Automobiliai neišvengiamai buvo viena iš rinkų, į kurias Dornier žvalgėsi.



Atsigaunant ekonomikai žmonėms reikėjo transporto priemonių. Buvo svarbu, kad automobiliai būtų nedideli, pigūs ir praktiški. Dornier tai suvokė, todėl sukūrė labai mažą Dornier Detla automobilį. Jis pasižymėjo neįprasta sėdynių konfigūracija – nors salone tilpo keturi žmonės, galinė sėdynė buvo pasukta į priešingą pusę. Tai yra, priekyje ir gale sėdintys žmonės buvo vienas į kitą pasisukę nugaromis. Tai leido gaminti labai kompaktišką kėbulą, vis tiek paliekant reikiamos vietos kojoms.

Dornier Delta prototipas buvo labai paprastas – buvo siekiama sukurti pigų automobilį. (Mb1302, Wikimedia)

Vienas Dornier Delta prototipas buvo pagamintas ir išbandytas. Jis bandymuose pasirodė išties neblogai, tačiau Dornier atliko skaičiavimus, savo turimos gamybos įrangos analizę ir suvokė, kad pelningai masiškai Delta mikroautomobilio gaminti negalės. Tai būtų Dornier Delta istorijos pabaiga, tačiau tuo pat metu, 1954 metais, motociklų gamintojas Zündapp ieškojo partnerių, kurie galėtų pasiūlyti automobilio dizainą.

Zündapp Janus nuo Delta prototipo šiek tiek skyrėsi didesniais stikliais, ryškesniu bamperiu, į šoną atsidarančiomis durimis,
ryškesniais sparnai. (Ermell, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Zündapp buvo sėkmingas motociklų gamintojas, tačiau laikui bėgant ir ekonominei situacijai pamažu gerėjant motociklai nebebuvo toks geras verslas. Zündapp  norėjo gaminti tokią transporto priemonę, kuri galėtų važinėti bet kokiu oru. Dizainą siūlė kelios kompanijos, tačiau Dornier pasiūlymas atrodė patraukliausiai, nes Delta buvo praktiškai visiškai užbaigtas ir gamybai paruoštas automobilis.

Janus variklis ir degalų bakas buvo sumontuoti tarp priekinės ir galinės sėdynės. (The Bruce Weiner Microcar Museum, Wikimedia(CC BY 2.5)

Dornier suteikė Zündapp teisę gaminti ir pardavinėti šį automobilį. Zündapp nusprendė dizainą dar šiek tiek patobulinti. Automobilis įgavo ryškius šoninius sparnus, didelius vientisus stiklus, lygų stogą su stoglangiu. Į viršų atsidarančias dureles pakeitė patogesnės atsidarančios į šoną. Automobilis išlaikė savo sėdynių konfigūraciją ir atrodė labai simetriškas – automobilio priekis ir galas buvo beveik vienodi. Tai nulėmė ir šios mašinos pavadinimą – Zündapp šiam modeliui suteikė Janus vardą. Janas buvo romėnų pradžios ir pabaigos dievas, dažnai vaizduojamas su dviem veidais.

Ar greitai pažvelgę pasakytumėte, kurioje pusėje šio automobilio priekis? (The Bruce Weiner Microcar Museum, Wikimedia(CC BY 2.5)

Zündapp Janus buvo varomas viduryje sumontuotu dvitakčių vieno cilindro 245 kubinių centimetrų varikliu. Jis išvystė 14 ag (10 kW) ir leido pasiekti maksimalų 80 km/h greitį. Janus turėjo patogią, minkštą važiuoklę ir keturis ventiliuojamus būgninius hidraulinius stabdžius. Automobilis buvo sukurtas taip, kad būtų patrauklus akiai – jis niekada nebuvo reklamuojamas kaip pigus.

Janus turėjo būti stilingu mados aksesuaru, todėl jo išvaizda buvo labai svarbi. (nakhon100, Wikimedia(CC BY 2.0)

1957 metais buvo pradėta Zündapp Janus gamyba. Automobilis atrodė išties puikiai, tačiau turėjo labai didelį trūkumą – buvo tiesiog per brangus. Pardavimams nepadėjo ir tai, kad Janus sunkiai įveikdavo posūkius ir buvo sunkiai prognozuojamas. Janus elgesys ant kelio labai priklausė nuo keleivių skaičiaus, nes žmonės salone keitė ne tik bendrą mašinos svorį, bet ir svorio centrą. Šią problemą nulėmė labai lengvas variklis.

Važiuoti atsisukus nugara į važiavimo kryptį galima įprasti, tačiau toks automobilis nė iš tolo neatitiktų šiuolaikinių saugumo reikalavimų. (dave_7, Wikimedia(CC BY 2.0)

Per pirmąjį pusmetį buvo pagamintas 1731 Janus automobilis, o iki 1958-ųjų  – 6902. Nors gamybos apimtys buvo neblogos, pirkėjų labai trūko ir Zündapp nusprendė gamybą nutraukti. Net ir pati gamykla buvo parduota Bosch.

Septintojo dešimtmečio viduryje Zündapp svarstė atgaivinti Janus idėją. Buvo ruošiamas šešiaviečio kemperio prototipas su dviem miegamosiomis vietomis, tačiau šis projektas toliau nuo pradžios taško ir nepajudėjo.

Zündapp Janus buvo brangus, jam trūko komforto įrangos, o ir valdymas buvo nenuspėjamas. (Andrew Bone, Wikimedia(CC BY 2.0)

Zündapp Janus yra labai mielas, gražus istorinis automobilis su unikaliais bruožais. Šiandien tokį įsigyti yra labai sunku, nes Janus automobiliai yra labai reti ir brangūs.

Beje, Profesorius Zündappas iš animacinio filmo „Ratai 2“ („Cars 2“, 2011) yra sukurtas būtent pagal Zündapp Janus.



Kviečiame paskaityti ir apie kitus mikroautomobilius:

Keisčiausių durelių savininkas lenkų Smyk

Į sūrį panašus Bond Bug

Triratis mažylis Brütsch Mopetta

Automobilių pasaulio varlė Baldi Frog

Gatvių užtrauktukas Zoe Zipper

Zagato Zele – itališkas, negražus ir varomas elektra

Bond Bug – vienas kiečiausiai atrodančių triračių automobilių nuo pat pradžių buvęs mados aksesuaru

Bond Bug – vienas kiečiausiai atrodančių triračių automobilių nuo pat pradžių buvęs mados aksesuaru

Triračiai automobiliai atsidaro tikrai ne dėl to, kad yra įdomūs ir neįprasti. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl jie buvo gaminami, yra kaina. Trys ratai kainuoja mažiau nei keturi, o ir rėmui reikėjo mažiau medžiagų. Prie triračių populiarumo Jungtinėje Karalystėje prisidėjo ir tai, kad jiems anksčiau nereikėjo automobilio vairuotojo pažymėjimo. Visgi, kai kurie triračiai buvo sukurti kaip stilingo, o ne pigaus gyvenimo detalė. Būtent su tokia mintimi kadaise pasaulį išvydo Bond Bug – vienas geidžiamiausių klasikinių triračių automobilių.

Bond Cars kompanija, pradžioje vadinta Sharp’s Commercials, buvo įkurta penktajame dešimtmetyje Prestone. Kompanija 1949 metais pristatė savo pirmąjį triratį automobilį Bond Minicar. Automobilis pokario laikais buvo populiarus dėl savo nedidelės kainos. Per gamybos laiką iki 1966 metų buvo pasiūlytos įvairios Minicar versijos, įskaitant verslui tikusius furgonus, kabrioletus ir įprastas kupė. Įdomu tai, kad šis triratis turėjo motociklo variklį ir pavarų dėžę. Jį į priekį traukė priekinis varantysis ratas, galėjęs kartu su varikliu ir transmisija pasisukti 90 laipsnių kampu. Tai išties pravertė, nes automobilis neturėjo atbulinės pavaros.




1963 metais Bond Cars pristatė Bond Equipe sportinį automobilį, sukrutą ant Triumph Herald platformos ir turintį  Triumph Spitfire variklį. Tai buvo išvaizdus, kiek itališką dizainą primenantis automobilis, kuris bet kurioje gatvėje būtų traukęs žvilgsnius. Nors jis turėjo vos 1,1 litro variklį (vėliau buvo pristatyta ir 2 litrų versija), labai lengvas stiklo pluošto kėbulas leido pasiekti pakankamai geras dinamines charakteristikas ir vairavimo malonumą. Equipe buvo gaminamas iki pat to laiko, kuomet kompaniją įsigijo garsusis triračių automobilių gamintojas Reliant.

Pleišto formos automobilis atrodė neįprastai ir iš karto sužavėjo daugybę žmonių. (Charles01, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tiksliau, 1969 metų vasarį Reliant Motors nusipirko Bond Cars, o jau 1970 metais buvo nutraukta Equipe gamyba. Priežastys buvo akivaizdžios – Reliant norėjo Bond sugrąžinti prie ištakų – prie populiaraus triračio automobilio. Reliant nusamdė garsų automobilių dizainerį Tomą Kareną iš Ogle Design kompanijos. Jam patikėta užduotis – sukurti įdomų ir smagų automobilį ant naujos triratės platformos. Naujasis automobilis turėjo naudotis  Reliant Regal varančiaisiais mazgais. Iš tikrųjų, tai tobulo dizaino paieškos ir prasidėjo nuo Regal pjaustymo, norint pamatyti, kaip atrodytų automobilis, kurio kėbulas baigtųsi ties galiniais ratais.

Bond Bug gerbėjai iki šiol aktyviai buriasi į klubus. (author, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Iš esmės, taip Bond Bug, pasirodęs 1970 metais, taip ir atrodo – pleišto formos triratis mikroautomobilis, kurio kėbulas baigiasi su galine ašimi. 700 kubinių centimetrų variklis (vėliau pakeistas į 750 kubinių centimetrų) buvo montuojamas priekyje, kur irgi nebuvo daug vietos, todėl dalis jo yra tarp vairuotojo ir keleivio. Buvo siūlomi keli Bond Bug variantai. 700 ir 700E nedaug skyrėsi vienas nuo kito – turėjo 29,5 ag (22 kW) išvystančius variklius. O štai 700ES buvo galingesnė versija (30,8 ag) ir turėjo sportiškesnes sėdynes. Visi Bug buvo varomi galiniais ratais ir turėjo keturių pavarų mechanines transmisijas.

700ES buvo sportiškesnė Bond Bug modifikacija. Tačiau daugelis žmonių automobilį mėgo dėl jo išvaizdos. (Mick, Wikimedia(CC BY 2.0)

Vos pristatytas Bond Bug buvo priimtas teigiamai. Žmonėms patiko mikroautomobilio forma, jo sportiškas, tačiau kartu ir mielo automobilio charakteris. Jis nebuvo praktiškas ar ypatingai gražus, tačiau jis buvo kitoks ir to pakako, kad žmonės atkreiptų dėmesį. Reliant taip pat džiaugėsi Bug atėjimu į rinką – pirminė visuomenės reakcija rodė, kad modelis bus populiaresnis nei planuota.

Į automobilio vidų buvo patenkama pakėlus didelį gaubtą su priekiniu stiklu ir iš audinio pagamintomis durelėmis. Tuo tarpu veidrodėliai buvo kiek toliau ir su gaubtu nejudėjo. (Mikel Ortega, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Bond Bug buvo reklamuojamas kaip greitas ir sportiškas, o ne tiesiog pigus automobilis. Galbūt nustebsite, tačiau vos 394 kg svorio dėka Bug nebuvo toks lėtas, kaip atrodo. Maksimalus Bond Bug greitis siekė 122 km/h – to pakako viršyti tuometinį Jungtinėje Karalystėje leidžiamą greitį. Šiuo požiūriu Bug galėjo lygintis su paprasčiausia klasikinio MINI versija, Hillman Imp ir praeitos kartos sportiniais automobiliais. Visgi, naujiems lengviems sportiniams automobiliams greičiu Bong Bug neprilygo, tačiau ir nesilygino, nes turėjo tik tris ratus.

Beveik visi Bond Bug automobiliai buvo oranžiniai – tik 5 buvo balti. (Nilfanion, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Papildomo džiaugsmo vairuotojui suteikė ir itin žemas kėbulas ir praktiškai ant grindų padėtos sėdynės. Bond Bug vairavimo savybės buvo lyginamos su kartu. Buvo teigiama, kad automobilis yra labai stabilus ir puikiai reaguoja į vairuotojo komandas. Visgi, žmonės labiausiai pamėgo Bug išvaizdą.

Pažvelgus iš galo buvo galima pamatyti kai kuriuos mechaninius Bug komponentus. (SG2012, Wikimedia(CC BY 2.0)

Pleišto formos Bond Bug buvo parduodami tik ryškiai oranžinės spalvos. Tačiau vieno cigarečių gamintojo reklaminei kampanijai buvo pagaminti penki balti Bug automobiliai. Bond Bug galas buvo visiškai plokščias, todėl žmonės juokavo, kad automobilis nebuvo užbaigtas. Galinis tiltas ir važiuoklės elementai buvo lengvai matomi net nepasilenkus, kas, kaip tuomet buvo sakoma, automobiliui suteikė mechaninės estetikos.

Priekinės lempos tapo ryškiu dizaino akcentu, nes labai išsiskyrė iš tiesių automobilio linijų. Į vidų buvo patenkama atvėrus didelį gaubtą, kurį sudarė iš audinio pagamintos abiejų pusių durys, stogas ir priekinis stiklas. Viduje vietos buvo nedaug, ypač keleiviui, nes variklis stipriai išsikišo į saloną. Tačiau to ir reikėtų tikėtis, nes tai – mikroautomobilis. Dėl gaubto konstrukcijos, spidometras buvo patalpintas automobilio centre, o kai kurie kiti prietaisai įprastoje vietoje už vairo.

Variklio skyrius stipriai ribojo vietą salone – keleivio kojoms iš tikrųjų buvo ankšta. (Mick, Wikimedia(CC BY 2.0)

Bond Bug, kad ir koks įdomus ir smagus vairuoti buvo, kainavo per daug. Savo kaina šis mažytis triratis lyginosi su kur kas praktiškesniais automobiliais – Bond Bug buvo brangesnis net už populiarųjį MINI. Tiesa, žmonės galėjo sutaupyti pirkdami rinkinius ir susirinkdami savo automobilius patys, tačiau pirkėjų minios vis tiek nesirikiavo.

Reliant nutraukė Bond Bug gamybą 1974 metais. Per ketverius metus pagaminti 2 270 šių automobilių, daug jų išliko iki šių dienų. Bond Bug mėgėjų klubai yra labai aktyvūs, o ir šių automobilių kaina nuolat auga.



Taip pat skaitykite:

Triratis mažylis Brütsch Mopetta

Triratis vilkikas Scammell Scarab

Gatvių užtrauktukas Zoe Zipper

Zagato Zele – itališkas, negražus ir varomas elektra

Mažytis sunkvežimis, kuris veikė kaip šveicariškas peilis – kiek funkcijų atliko Reliant TW9?

Mažytis sunkvežimis, kuris veikė kaip šveicariškas peilis – kiek funkcijų atliko Reliant TW9?

Ar prisimenate tą juokingą automobilį, matytą „Pono Byno“ seriale? Ne, ne ryškiaspalvį MINI, o triratį Reliant, kuris nuolat patekdavo į nemalonias situacijas susitikęs su pačiu Bynu. Mažas ir itin lengvas automobilis išties atrodė juokingai, bet Reliant yra sukūrę ir triratį sunkvežimį. Jei tik jį taip galima pavadinti…

Šiais laikais visi sunkvežimiai turi būti dideli ir galingi. Pageidautina, su gamintojo numatyta paskirtimi ir komplektacija jai įgyvendinti. Tačiau taip buvo ne visada. Reliant TW9, dažniau vadintas Reliant Ant, buvo parduodamas kaip bazė įvairiems įrengimams ir kėbulams montuoti. Dėl to šis mažytis sunkvežimis buvo išties naudingas įrankis.



Triratis Reliant Ant pasirodė 1967 metais. Nedidelis pikapas su varikliu ir vienu vairuojamu ratu priekyje bei dviem varančiais ratais gale atrodė iš tiesų neįprastai. Tai turėjo būti darbinė mašina, tačiau ji turėjo vos 700 kubinių centimetrų variklį, išvystantį 20 kW galios. Kabina buvo pagaminta iš stiklo pluošto – Reliant šioje srityje turėjo nemažai patirties, todėl ji, nors ir buvo labai paprasta, buvo gana tvirta.

1972 metais variklio darbinis tūris išaugo iki 748 kubinių centimetrų, o galia – iki 23,5 kW. Automobilis tapo greitesniu, lengviau vežė krovinius. Galiausiai, 1975 metais buvo pradėtas montuoti 850 kubinių centimetrų variklis, išvystantis 33,6 kW. Tai, tikriausiai, ir buvo geriausia Reliant Ant versija, nors giriami buvo visi mažyčiai sunkvežimiai. Visos versijos turėjo keturių pavarų transmisijas.

Reliant Ant turėjo stiklo pluošto kabiną ir tvirtą plieninį rėmą. (Ian Roberts, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Vietinei rinkai skirtas Reliant Ant galėjo pavežti 800 kg svorį, tačiau tokių sunkių krovinių mažytis automobilis nemėgo. Kita vertus, Ant rado savo paskirtį. Šiuos mažyčius sunkvežimius noriai pirko įvairios tarnybos ir smulkieji verslininkai. Jai buvo išvežiojamos prekės, siuntiniai, ant jų bazės montuotos nedidelės vandens cisternos gėlėms laistyti. Pasirodė ir gatvių šlavimo mašinos ir net sniego valytuvai. Reliant Ant buvo parduodamas ir kaip platforma su kabina, todėl jį buvo galima paversti savivarčiu, nesunkiai pritaikyti šiukšlių vežimui ir net panaudoti kaip labai mažą triratį vilkiką. Aišku, tik labai lengviems kroviniams, nors patempti jis galėjo daugiau nei pavežti ant rėmo.

Reliant Ant rado kelius ir į tarptautinę rinką. Automobilis su vairu kairėje galėjo pavežti tik 500 kg svorį, tačiau kitais bruožais liko nepakitęs. Pagrindinis užsienio rinkoms skirto Ant uždavinys buvo konkuruoti su panašiai mažais Piaggio triračiais viduržemio jūros regione. Čia jam sekėsi neblogai. Greitai Reliant Ant pagal licenciją buvo pradėtas gaminti Graikijoje.

Reliant Ant galėjo būti ir vilkiku, jei tik puspriekabė buvo labai lengva. (Gregory Baser, Pinterest)

Kad ir koks naudingas Reliant Ant buvo miestus tvarkančioms tarnyboms, kompanija modelio gamybą nutraukė 1987 metais – praėjus 20 metų nuo Ant pasirodymo. Tuo tarpu kai kurios kitos įmonės, gaminusios Ant pagal licencijas, gamybą tęsė iki 1995 metų. Iš esmės Reliant Ant dingimą lėmė perėjimas prie efektyvesnių priemonių. Prekes išvežioja įprasti, greitesni ir didesnį krovinį vežantys furgonai, o gatves prižiūri specialiai tam sukurtos mašinos.



Daugiau apie įdomius mažus sunkvežimius:

Goliath GD 750 – pokario Vokietijos verslininkų džiaugsmas;

Scammell Scarab – neįprastas triratis vilkikas;

Honda T360 – pirmasis Honda automobilis pasaulyje.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.