Iki kokio slėgio pripučiamos didžiųjų karjerų sunkvežimių padangos?

Iki kokio slėgio pripučiamos didžiųjų karjerų sunkvežimių padangos?

Ar žinote slėgį savo automobilio padangose? Jis tikriausiai svyruoja nuo 2 iki 3 barų – daugumos automobilių padangos tikriausiai patektų į šiuos rėmus, nors visada yra išimčių. Tikriausiai nenustebsite sužinoję, kad dideli ir sunkūs sunkvežimiai padangose nešioja kur kas stipresnį slėgį – įprasto vilkiko su puspriekabe padangos bus pripūstos 8,5-9 barų slėgiu. Tuomet kaip stipriai pripučiamos karjerų sunkvežimių, kurie su kroviniu sveria apie 600 tonų?

Iš tiesų, viskas atrodo logiška – sunkvežimiai yra sunkesni už automobilius, dėvi visiškai kitokius ratlankius ir padangas, todėl jiems reikia ir daugiau slėgio. Per mažas slėgis padangose atsiliepia degalų sąnaudoms – gamintojai optimalų slėgį nurodo tikrai ne be reikalo. Tačiau patys didžiausi pasaulio sunkvežimiai jus nustebins, nes jų padangos nėra taip kietai pripūstos, kaip jums atrodo.



Didieji karjerų sunkvežimiai sveria labai daug. Pavyzdžiui, BelAZ 75710 sveria apie 360 tonų ir gali pavežti apie 450 tonų krovinį – pagal šį rodiklį tai yra didžiausias sunkvežimis pasaulyje. Šis milžinas turi ne keturias, o visas aštuonias padangas, kad spaudimas į žemę nebūtų toks didelis. Kiek žemiau didžiausių pasaulio sunkvežimių sąraše rastume Caterpillar 797F, kuris paveža 330 tonų, nors pats nesveria nei 300. Pažvelkime į šį pavyzdį atidžiau.

Caterpillar 797F įprastai dėvi 63 colių ratlankius su  Michelin XDR arba Bridgestone V-Steel Rock Deep padangomis. Pilni jų išmatavimai – 59/80R63. Gale sunkvežimis turi sudvigubintus ratus, tačiau priešingai nei BelAZ sunkvežimiui, šiam 797F priekyje pakanka ir poros padangų. Na o dabar pakalbėkime apie skaičius.

Caterpillar 797F įprastai dėvi 63 colių ratlankius su daugiau nei po 5 tonas sveriančiomis padangomis. (CAT nuotrauka)

Michelin XDR padangos, montuojamos ir Caterpillar 797F, ir daugelyje kitų didžiausių sunkvežimių, dažniausiai pripučiamos 7 barų slėgiu.  Kitaip tariant, jų slėgis nėra kažkoks kosminis – aukštesnį rastume ir kur kas mažesnių vilkikų padangose. Žinoma, viskas priklauso ir nuo paties sunkvežimio – minėtas BelAZ 75710 su sudvigubintais ratais priekyje ir gale pageidauja tik 6,5 barų savo Michelin XDR padangose. Kodėl taip yra?

Liebherr T 284 padangose – 6.5 barų slėgis. (Liebherr)

Karjerų sunkvežimiai dirba pakankamai sudėtingomis sąlygomis. Anksčiau jų padangos iš tiesų išlaikydavo didesnį slėgį, tačiau greitai pastebėta, kad aukštesniam slėgiui sukurtos padangos greičiau dėvisi. Tuo pačiu, žemesnio slėgio padangos yra saugesnės. Nors padangos sprogimo tikimybė  karjere yra labai menka, geriau jau to išvengti – ir 7 barais pripūsta padanga sprogusi pridarytų problemų. Michelin skaičiuoja, kad 14 % sumažinus padangai reikalingą slėgį, jos tarnavimo laikas prailgėja net 20 %. Tačiau kaip taip nestipriai pripūstos padangos atlaiko tokius svorius?

Atstumas iki padangos viršaus – daugiau nei 4 metrai. (CAT nuotrauka)

Na, Michelin XDR padangos, kurias naudoja Caterpillar 797F, yra labai stiprios. Didieji sunkvežimiai tvirtumo ir stabilumo ieško ne ore padangose, bet pačioje padangų konstrukcijoje. Šios Michelin XDR padangos skersmuo yra šiek tiek daugiau nei 4 metrai, o svoris – 5360 kg. Taip, viena padanga sveria daugiau nei trys Volkswagen Passat automobiliai su keleiviais, bet būna ir dar sunkesnių apie 6 tonas sveriančių padangų. Tačiau to ir reikėtų tikėtis – juk Caterpillar 797F veža 330 tonų svorį.

Galiausiai, tokios padangos savyje ir taip talpina labai daug oro. Ratlankio santykis su padangos aukščiu yra gana mažas. Taigi, tokios padangos reikia mažesnio slėgio, kad išlaikytų savo formą. Beje, kadangi tokios padangos kainuoja daugiau nei 40 tūkstančių dolerių už vienetą, jos yra restauruojamos kai susidėvi ir taisomos, kai prakiūra.

Didžiulės padangos remontas

 

Michelin teigimu, vienas iš bekamerinių padangų privalumų yra tas, kad prakiurdytos jos lėčiau netenka slėgio, todėl vairuotojas dar gali nuvykti iki remonto punkto. Tai ir reikėtų suprasti apie šias padangas – jos yra didžiulės industrijos darbo įrankis, kuris privalo būti kiek įmanoma efektyvesnis. Jei tvirtesnė konstrukcija ir palyginti žemesnis slėgis padeda prailginti tarnavimo laiką, tuomet to tikrai bus siekiama. Savo laiką nugyvenusios padangos dažniausiai atiduodamos gamintojui, kuris jas perdirba, tačiau kartais jas priima ir kiti gumos perdirbėjai.



Taip pat skaitykite:

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

Liebherr LTM 11200-9.1 – 1200 tonų pakeliantis mobilus kranas;

Troleisunkvežimiai – kadaise karjeruose bei kasyklose dirbo ir milžiniški ūsuoti sunkvežimiai;

10 faktų apie sunkvežimius, kurių galbūt nežinojote;

Kodėl Challenger Terra Gator TG 8333 turi tik tris ratus?

Liebherr R9800 – vienas didžiausių karjerų eskavatorių pasaulyje.

Kodėl didžiųjų lėktuvų padangos nėra pripildomos oru? Kokios dujos naudojamos vietoj jo?

Kodėl didžiųjų lėktuvų padangos nėra pripildomos oru? Kokios dujos naudojamos vietoj jo?

Didžiųjų lėktuvų padangos yra labai svarbus inžinerinis kūrinys, svariai prisidedantis prie skrydžio saugumo. Šios didelės padangos į pakilimo taką atsiremia labai dideliu greičiu ir patiria didelį krūvį tiek lėktuvui stabdant, tiek bėgėjantis. Todėl jos niekada nėra pripildomos oru. Kas naudojama vietoj to?

Azotas. Tai – dujos, sudarančios apie 78 % mūsų kvėpuojamo oro, todėl jų tikrai netrūksta. Lėktuvų padangoms jos tinka idealiai, o štai oras kelia problemų.



Oras padangoms pripūsti turi vieną labai didelį trūkumą – jis yra drėgnas. Vanduo padangose tikrai nėra pageidaujamas, net jei jo yra nedaug. Pašalinti drėgmę iš oro įmanoma, bet pakankamai sunku, o ir reikalo nėra. Oras taip pat stipriai plečiasi ir traukiasi priklausomai nuo temperatūros pokyčių. O juk lėktuvų padangos dirba tokį sunkų darbą.

Pakilus į įprastą 9-11 km aukštį padangos turi susidoroti su didesniu nei 50 laipsnių šalčiu ir stipriai nukritusiu slėgiu. Jei jos būtų pripūstos oru, viduje susidarytų ledo kristalai. Jie iš tikrųjų gadintų padangas, nes vanduo šaldamas plečiasi. Dar blogiau tai, kad vos nusileidus padangos stipriai įkaista lėktuvui stabdant. Tokie staigūs temperatūros pokyčiai padangas gali išbalansuoti, ypač jei jos iš vidaus turėtų storesnį ledo sluoksnį, kuris žiemą leidžiantis nespėtų ištirpti.

Didžiųjų lėktuvų padangos yra pripūstos azoto, nes jis yra pastovesnis. ( Dmirty A. Mottl, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Azotas yra labai stabilios dujos, todėl slėgis padangose keičiantis temperatūrai kinta minimaliai. Tai reiškia, kad iš šaltesnio klimato į tropinius kraštus atskridę lėktuvai ant žemės elgiasi nuspėjamai, slėgis jų padangose yra daugmaž toks, koks ir buvo išskrendant. Tačiau yra ir kitų privalumų.

Leidžiantis lėktuvo važiuoklė patiria dideles apkrovas ir stipriai įkaista. Ugnies tikimybė yra nedidelė, tačiau tokių atvejų pasitaiko. Azotas nedega, o štai ore esantis deguonis yra labai degus. Tai reiškia, kad sprogusi azoto pripildyta padanga gaisro nepakursto.

Galiausiai, lėktuvų padangos yra labai brangios, jas sunku numonuoti ir sumontuoti. Taigi, daroma viskas, kad jų tarnavimo laikas būtų prailgintas. Deguonis skatina oksidacinius procesus, kurie po truputį silpnina padangų mišinį. Deguonies pakeitimas azotu eliminuoja bent vieną punktą iš neigiamai lėktuvų padangas veikiančių faktorių.

Beje, azotu pildomos ne tik lėktuvų, bet ir kai kurių sportinių automobilių padangos. Joms kaistant trasoje slėgis jose nesikeičia, todėl automobilis posūkiuose elgiasi nuspėjamai ir gali važiuoti greičiau.



Taip pat skaitykite:

Ar lėktuvas gali pakilti papūtus labai stipriam vėjui?

Kodėl lėktuvų variklių centruose piešiama balta spiralė?

Kodėl į lėktuvus keleiviai dažniausiai laipinami iš kairės pusė?

Kas nutiktų, jei skrydžio metu kas nors atidarytų lėktuvo duris?

Ar lėktuvai tikrai ore išbarsto tai, ką keleiviai palieka tualetuose?

Kada ir kodėl lėktuvuose uždegama įspėjimas užsisegti saugos diržus? 

Norint pasiekti atsarginį ratą, tenka iškraustyti visą bagažinę, bet anksčiau būta ir geresnių sprendimų

Norint pasiekti atsarginį ratą, tenka iškraustyti visą bagažinę, bet anksčiau būta ir geresnių sprendimų

Nuleista padanga kelyje niekada nėra malonus incidentas. Nesvarbu, koks oras, tenka lipti laukan, susirasti įrankius ir atsarginį ratą. Blogiausia tai, kad padangą nuleidžia būtent tą dieną, kai bagažinėje yra pilna daiktų – tenka šalikelėje knistis po savo pirkiniais, įrankiais ir kitais daiktais, kuriuos galbūt ten saugiai pasidėjote. Negi neįmanoma surasti geresnės vietos atsarginiam ratui? Tikrai įmanoma ir keli gamintojai anksčiau tai buvo padarę.

Kai kurie šiuolaikiniai automobiliai atsarginius ratus turi pritvirtintus prie automobilio dugno iš apačios – šis sprendimas dažnai sutinkamas keleivinių ir krovininių furgonų rinkoje. Tačiau ir jis nėra labai patogus – atsarginį ratą sunku pasiekti, jis visada būna purvinas ir šlapias. Kita vertus, automobilių gamintojai po truputį tikslingai atsarginio rato apskritai atsisako dėl svorio ir kainos, nors mes vis dar manome, kad atsarginis ratas yra būtinas, kaip ir gebėjimas jį pakeisti.



Tai jei mums netinka atsarginio rato vieta po bagažu ir po automobiliu, kur jį būtų galima sumontuoti? Iš tiesų, šis klausimas jau ilgai kamuoja automobilių gamintojus ir sprendimų būta įvairių. Kadaise atsarginis ratas buvo vežamas automobilio išorėje ant sparno arba ant bagažinės dangčio. Taip ratas vis tiek būdavo purvinas, tačiau bent jau nereikėdavo lįsti po automobiliu jo ieškoti. Kartu ratas visada būdavo atidengtas, todėl jį būdavo galima lengvai apžiūrėti ir pastebėti problemas, taip pat pripūsti nenuėmus nuo automobilio.

Atsarginiai ratai anksčiau buvo tvirtinami automobilio išorėje. (CZmarlin, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Panašią atsarginio rato tvirtinimo vietą perėmė ir visureigiai (apie tai, kodėl dabar to plačiai atsisakoma – šiame straipsnyje). Toks sprendimas pasitelktas todėl, kad visureigiams reikia pilno dydžio atsarginio rato, kuris sunkiai telpa viduje. Be to, nuimtas ratas dažnai būda labai purvinas, todėl jo nesinori dėti į saloną. Tačiau dabar to atsisakoma, nes tai pasunkina patekimą į bagažinę, o ir visureigiai nebėra tokie drąsūs bekelėje, kokie buvo anksčiau.

Land Rover Defender buvo pakankamai didelis, tačiau ratą vis tiek vežėsi automobilio išorėje – kam viduje tas purvas, jei ratą tektų keisti? (DeFacto, Wikimedia (CC BY-SA 4.0)

Atsisakyta ir ant sparnų montuojamų atsarginių ratų dėl labai paprastos priežasties – nebeliko tokių sparnų. Automobilių ratai imti montuoti kėbule, todėl atskirų purvasaugių nebereikėjo. Patys ratai tapo platesni ir tvirtinti atsarginį ratą prie automobilio šono tapo nepraktiška. Taigi, atsarginiai ratai dažniausiai buvo perkelti tiesiog į bagažinės grindimis, kur jie iki šiol mus kartais ir erzina. Aišku, sprendimas nėra pats blogiausias, nes atsarginio rato prireikia retai, tačiau kai kurie gamintojai apgalvodavo atsarginio rato buvimo vietą, kad pirkinių iškraustyti nereikėtų.

Nerestauruotas 1933-ųjų Chevrolet Master Special Eagle su atsarginiu ratu ant sparno. (W.carter, Wikimedia)

Šioje srityje pagarsėjo čekai. Jų Škoda 1000MB savo atsarginį ratą veždavosi po bagažine esančiame visiškai atskirame skyriuje. Jis, žinoma, sumažindavo erdvę pačioje bagažinėje, tačiau pasiekti atsarginį ratą buvo lengviau, nes nieko nereikėjo iškraustyti.

Škoda 1000MB atsarginis ratas turėjo atskirą skyrelį. (Alofok, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Nemažai automobilių gamintojų bandė atsarginius ratus tvirtinti ir variklio skyriuje. Ten dažnai būdavo atliekamos vietos, tereikėjo surasti tokią, kurioje atsarginis ratas neblokuotų oro srautų ir vis tiek būtų lengvai pasiekiamas. Buvo visa eilė automobilių, kur ratas būdavo pritvirtintas po variklio gaubtu (pavyzdžiui, Citroën DS, GS ir net Maserati Merak superautomobilyje), bet su laiku atliekamos vietos ten stipriai sumažėjo diegiant naujas sistemas, didesnius variklius, turbokompresorius ir saugumo naujoves.

Atsarginis ratas po Citroën DS variklio gaubtu. (Rundvald, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Galiausiai, būta automobilių ir su atsarginiais ratais po sparnais. Norint pasiekti ratą, tekdavo atidaryti nedideles dureles prie priekinio rato. Tai buvo geras sprendimas, nes bagažinė likdavo laisva ir erdvi, o atsarginis ratas – švarus ir lengvai pasiekiamas. Toks sprendimas buvo sutinkamas keliuose automobiliuose. Pavyzdys – Bristol 410 ir kiti šios markės automobiliai.

Bristol 410 atsarginis ratas slėpėsi po automobilio sparnu. (Martin Pettitt, Wikimedia (CC BY 2.0)

Visgi šiems laikams netinkamas ir šis sprendimas – ten irgi nebėra vietos atsarginiam ratui. Automobilių gamintojai atsarginius ratus slėpė ir automobilio salone po sėdynėmis, ir ant stogo, tačiau šie metodai neprigijo. Taigi, liksime su atsarginiais ratais po bagažinės grindimis. Kita vertus, turime džiaugtis, kai subliuškus padangai turime bent tokį išsigelbėjimą – be jo būtų sunku išsisukti.



Taip pat skaitykite:

Kodėl anksčiau daug visureigių atsarginius ratus vežiodavosi kėbulo išorėje, o dabar tai sutinkama retai?

Kaip veikia degalus taupančios padangos? 

Žieminės padangos vasarą greičiau dėvisi, bet ar tai reiškia, kad jos suteikia geresnį sukibimą?

Kodėl senieji automobiliai dėvėdavo padangas su baltais bortais?

10 linksmų faktų apie automobilius, kurių tikrai nežinojote;

Kaip veikia degalus taupančios padangos? Kuo jos ypatingos ir kokiais trūkumais pasižymi?

Kaip veikia degalus taupančios padangos? Kuo jos ypatingos ir kokiais trūkumais pasižymi?

Padangos automobiliui yra labai svarbios. Tai – vienintelė dalis, kuria automobilis liečia asfaltą. Todėl geros padangos prisideda prie automobilio saugumo ir dinaminių savybių bei degalų sąnaudų. Egzistuoja ir specialiai tam sukurtos degalus tausojančios padangos, bet kaip jos veikia? Kokiais trūkumais jos pasižymi?

Iš tikrųjų, degalus tausojančios padangos egzistuoja jau labai ilgą laiką. Anksčiau jos buvo prieinamos tik automobilių gamintojams. Sklando gandai, kad siekiant bandymais įrodyti itin žemas degalų sąnaudas, kartais buvo pasitelkiamos specialios padangos, kurios nebuvo tinkamos važinėti bendro naudojimo keliais. Tačiau tobulėjančios technologijos leido sukurti ir visiškai saugias bei patikimas degalus tausojančias padangas.



Padangos privalo turėti gerą sukibimą su keliu. Tačiau kartu jos turi lengvai riedėti – riedėjimo pasipriešinimas, sukeliamas padangų konstrukcijos, medžiagų ar dizaino trūkumų, didina degalų sąnaudas. Bet kokios turi būti lengvai riedančios padangos?

Visų pirma, jos pasižymi kitokiu gumos mišinius. Gamintojams tenka pasistengti subalansuoti sukibimą, dėvėjimosi tempą bei siekį sutaupyti degalų. Tie vairuotojai, kurie renkasi degalus taupančias padangas, dažniausiai nėra sportinio vairavimo entuziastai, todėl sukibimas nueina į antrą planą. Gumos mišinys dažnai būna kietesnis, tačiau jo būna mažiau. Kitaip tariant, degalus taupančios padangos yra lengvesnės nei įprastos.

Degalus taupančios padangos gaminamos ir sunkvežimiams. (USEPA Environmental-Protection-Agency, Wikimedia)

Tikriausiai geriausias būdas sumažinti automobilio degalų sąnaudas yra svorio sumažinimas. Padangų ir ratų svoris yra labai svarbūs, todėl gamintojai stengiasi gaminti lengvesnes degalus taupančias padangas. Kartu jos yra plonesnės, kas leidžia padidinti jų terminį efektyvumą. Kylant temperatūrai pasipriešinimas riedėjimui tik auga, todėl reikia, kad padangos neįkaistų per daug. Plonesnės konstrukcijos padangos atvėsta greičiau.

Aukšto lygio degalus taupančios padangos taip pat pasižymi geromis aerodinaminėmis savybėmis. Kad ir kaip sunku tai būtų įsivaizduoti, padangų aerodinamika yra tikras mokslas. Gamintojai stengiasi sukurti tokį protektorių raštą, kuris per daug nedidintų slėgio ratų arkose ir užtikrintų laisvą oro cirkuliaciją.

Skaičiuojama, kad net 20 % degalų sąnaudų susidaro dėl padangų pasipriešinimo riedėjimui. Visiškai to pašalinti neįmanoma, tačiau degalus taupančios padangos gali padėti sumažinti degalų sąnaudas iki 5 %. Kad ir kokias padangas nešiotų jūsų automobilis, jas taip pat būtina pripūsti iki optimalaus slėgio. Tačiau degalus taupančios padangos turi ir trūkumų.

Visų pirma, jos yra brangesnės. Jei mėgstate entuziastingą vairavimą, degalus taupančios padangos jums taip pat netinka – jos pasižymi prastesniu sukibimu posūkiuose. Kadangi jos turi plonesnius bortelius, vairo pojūtis taip pat suprastės. Tačiau daugelio šių trūkumų nepastebėsite, jei nesate didelis vairavimo entuziastas.



Taip pat skaitykite:

Žieminės padangos vasarą greičiau dėvisi, bet ar tai reiškia, kad jos suteikia geresnį sukibimą?

Kodėl senieji automobiliai dėvėdavo padangas su baltais bortais?

10 linksmų faktų apie automobilius, kurių tikrai nežinojote;

Paprastai apie tai, kas yra hidrosmūgis ir kodėl nereikėtų važiuoti net per menkai apsemtas gatves.

Kodėl senieji automobiliai dėvėdavo padangas su baltais bortais? Kur dingo ši mada?

Kodėl senieji automobiliai dėvėdavo padangas su baltais bortais? Kur dingo ši mada?

Žiūrėdami kokį nors filmą apie senus laikus turėtumėte pastebėti, kad daugelis automobilių važinėja padangomis su baltais kraštais. Kartais ryškus baltas akcentas ant matomo padangos paviršiaus būdavo siauresnis, o kartais užimdavo visą bortą. Tuo tarpu dabar tokių padangų gatvėse jau nebepamatysime, nebent pro šalį pravažiuos koks nors senovinis automobilis. Kodėl automobiliai anksčiau dėvėjo šias nepraktiškas padangas, o dabar visos padangos yra juodos?

Tikriausiai nereikia nei sakyti, kodėl padangos yra juodos. Tai – natūralios gumos spalva. 20 amžiaus pirmoje pusėje padangos buvo gaminamos iš praktiškai grynos natūralios gumos, tačiau tai nėra pati tinkamiausia medžiaga, nes ji per greitai dėvisi, o ir optimalaus sukibimo negarantuoja. Anksti buvo suvokta, kad padangų gumos mišinį reikia gerinti papildomomis priemonėmis, todėl gamintojai pradėjo naudoti cinko oksidą, kuris, kaip tikriausiai atspėjote, yra visiškai baltas.



Padangos su cinko oksidu gumos mišinyje pasižymėjo geresnėmis sukibimo savybėmis, tačiau tuo pačiu greičiau dėvėjosi. Tokios padangos buvo visiškai baltos, ką dabar net sunku įsivaizduoti. Gamintojai nusprendė į mišinį įterpti ir iš įvairių dervų išskirtos juodosios anglies, tačiau tik į paviršių su protektoriais – padangų bortai liko balti. Taigi, padangos baltais šonais atsirado ne kaip automobilinės mados išraiška, o tik dėl siekio pagerinti padangų sukibimą su kelio danga ir jų tarnavimo laiką.

Cinko oksidas padangas paversdavo visiškai baltomis, tačiau jos greičiau dėvėjosi. (DougW, Wikimedia)

Dabar į baltas padangas žiūrime kaip į gražų senų automobilių dizaino elementą, tačiau 20 amžiaus pirmojoje pusėje būtent juodos padangos buvo laikomos prabangos ženklu. Taip buvo jau vien dėl to, kad jas prižiūrėti buvo kur kas lengviau, nes baltus padangų bortus reikėjo nuolat valyti. Kartu jos buvo šiek tiek brangesnės, tačiau savyje turėjo šiokią tokią paslaptį.

1953-ųjų Mercedes-Benz 300S. Balti padangų bortai pabrėždavo apvalias automobilio formas ir gražiai kontrastavo su kitomis spalvomis, bet buvo sunkiai prižiūrimi.(Rex Gray, Wikimedia(CC BY 2.0)

Juodų padangų bortuose vis tiek slėpėsi balta guma. Ji greitai išlįsdavo į paviršių, jei padanga būdavo pažeidžiama. Beje, taip atsirado ir padangos su baltais užrašais – balti bortai būdavo padengiami plonu juodos gumos sluoksniu, kuris vėliau būdavo nušveičiamas nuo raidžių ir simbolių viršaus.

1971-ųjų Javelin SST ratas – baltos raidės būdavo išgaunamos nuvalant ploną gumos sluoksnį, kuris dengė baltą padangos bortą. (Christopher Ziemnowicz, Wikimedia)

Juodų padangų gamybai buvo reikalingas papildomas darbas, tačiau prabangių automobilių savininkai jas mėgo kur kas labiau. Tiesa buvo ta, kad baltos padangos buvo labai nepraktiškos. Jos nuolat susitepdavo, jas buvo sunku valyti. Net ir transportuojant naujas padangas tarp jų reikėjo įterpti popieriaus sluoksnį, nes juodas padangų paviršius prisilietęs prie baltos gumos ją iš karto sutepdavo. Visgi, trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose padangos baltais bortais buvo pradėtos laikyti stilinga detale.

Baltos padangos buvo laikomos stilinga, bet daug priežiūros reikalaujančia automobilio dizaino detale. (CZmarlin, Wikimedia)

Baltas padangų bortas kontrastavo su tamsesnėmis automobilio detalėmis ir tarsi paryškino apvalias kėbulo formas. Visgi, visiškai juodos padangos buvo prieinamos vis lengviau ir galiausiai tapo standartinėmis. Kurį laiką padangos baltais bortais dar buvo siūlomos kaip papildoma įranga, jų buvo nesunku gauti ir įprastose padangų parduotuvėse, tačiau naujos automobilių dizaino kryptys dėmesį nuo jų atitraukė. Jos tapo atgyvenusia ir naujų vėjų reikalaujančia dizaino detale.

Aerodinamiška automobilių forma ir iš dalies pridengti galiniai ratai nukreipė žvilgsnius nuo padangų (Pontiac Streamliner) (Whizser, Wikimedia)

Tie nauji vėjai pasirodė kaip siauri balti žiedai ant visiškai juodų padangų. Balta spalva tapo tik subtilia detale, o ne dėmesį atkreipiančiu bruožu. Šeštajame dešimtmetyje automobilių gamintojai susikoncentravo į aptakų, tačiau kartu ir elegantišką automobilių dizainą, todėl siekė pažeminti automobilių siluetą. Padangos su baltais kraštais vizualiai kūrė aukšto automobilio įspūdį, todėl jų imta vengti. Padaugėjo automobilių su dalinai uždengtais ratais, tobulėjo ratlankių dizainas, todėl į padangų išvaizdą buvo kreipiama vis mažiau dėmesio.

1978-ųjų Lincoln Town Coupe – ilgainiui balti padangų bortai susitraukė iki visai mažų akcentų. (Morven, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Septintojo dešimtmečio viduryje padangų su baltais bortais populiarumas krito galutinai. Kai kurie automobiliai, regis, jau vien dėl savo dizaino reikalavo padangų baltais šonais, tačiau dauguma automobilių turėjo visiškai juodą apavą. Visgi, tie, kurie norėjo savo mašinas papuošti padangomis su baltais bortais nesunkiai jų rado įprastose padangų parduotuvėse. Tačiau šįkart baltas kraštas buvo tik vienoje padangos pusėje, kartais jį paryškindavo ir siauras aukso spalvos akcentas. Tai baltų padangų gyvavimą prabangių automobilių segmente dar šiek tiek ištempė, tačiau nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios jau tik retas automobilių gamintojas siūlė savo mašinas apauti padangomis su baltais kraštais.

Lincoln Town Car buvo paskutinis automobilis, kuris tiesiai iš gamyklos galėjo atkeliauti su padangomis su baltu kraštu. (BrendelSignature, Wikimedia(CC BY 2.5)

Kita vertus, ir dabar galima įsigyti naujų padangų su baltais bortais. Jos yra populiarios retro ir modifikuotų automobilių bendruomenėse. Kitas pasirinkimas – specialūs lipdukai ir dažai. Paskutinis automobilis, kuris buvo siūlomas su bent kokiu baltu akcentu ant padangų bortų buvo Lincoln Town Car, nebegaminamas nuo 2010 metų. Šiuo metu nei vienas naujas automobilis nebėra siūlomas su padangomis baltais šonais.



Taip pat skaitykite:

Kur dingo atsimerkiantys automobilių žibintai?

Labiausiai į Porsche nepanašus Porsche automobilis;

7 gražiausi vairai automobilių istorijoje;

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.