Eksperimentas su auskarų gamyba: ne visai gražios katės iš namuose pasigamintos faneros

Eksperimentas su auskarų gamyba: ne visai gražios katės iš namuose pasigamintos faneros

Kaip jau kartą minėjome, jei kada nors pradėsite užsiiminėti kažkokiais amatais, anksčiau ar vėliau pabandysite sukurti ir papuošalų. Tai dėl kažkokių mistinių priežasčių yra beveik neišvengiama. Medžio darbai yra tuo ypatingi, kad net pradedantieji gali užsiimti kūryba ir gaminti tai, ko anksčiau niekur nebuvo matę. Įvairūs kūrybiniai eksperimentai daug ko išmoko, net jei dažnai būna nepavykę. Šis straipsnis – apie pirmųjų auskarų gamybą.

Auskarų gamyba tebuvo eksperimentas, tačiau galutinis rezultatas buvo pakankamai geras, kad mergina juos nuspręstų nešioti.

Šis darbas iš esmės nėra nieko neypatingas – papuošalus gamina  daugybė žmonių. Todėl internete galima nesunkiai rasti parduotuvių, kurios pardavinėja įvairias papuošalų dalis ar jų rinkinius. Taip buvo sukurti ir nuotraukoje matomi auskarai – internetinėje parduotuvėje Perlina.lt įsigijau kelias poras auskarų pagrindų, prie kurių tereikia priklijuoti norimus karoliukus, akmenėlius ar dar bala žino ką. Tik aš, aišku, nusprendžiau puošniąją auskaro dalį pagaminti iš medžio.

Taip atrodo auskarų pagrindai, kuriuos galima įsigyti Perlina.lt

Pirminė idėja – lapė. Paprastas lapės galvos kontūras išpjautas iš medžio mano galvoje atrodė kaip visai gera ir nesunkiai įgyvendinama mintis. Iš pat pradžių žinojau, kad pirmasis bandymas tikriausiai nebus sėkmingas, tačiau taip pat žinojau, kad jame išmoktos pamokos auskarus galiausiai leis užbaigti. Apie auskarų nešiojimą nebuvo nė minties – visa tai turėjo būti eksperimentas, kad vėlesni bandymai būtų sėkmingesni. Juk mediena iš tikrųjų net nėra pati tinkamiausia medžiaga tokiems darbams daryti.

Mediena reaguoja į aplinkos drėgmę – tai plečiasi, tai traukiasi. To negali sustabdyti joks lakas ar kitos medžiagos, kuriomis dengiami mediniai daiktai. Neišvengiamai auskarai susiraitytų ir atrodytų labai negražiai arba tiesiog atsiklijuotų nuo pagrindo. Išeitis – fanera.

Šis neišvaizdus kvadratėlis – savarbė trisluoksnė fanera. Tai – didžiausias šio eksperimento laimėjimas.

Fanera taip stipriai nejuda, nes sluoksniai yra išdėstyti skirtingomis kryptimis. Gamyklinė fanera mano sugalvotiems auskarams buvo tiesiog per stora, todėl nusprendžiau pasigaminti savo faneros, pasinaudodamas šimtamečių Stanley No. 120 obliumi, kurį galite pamatyti ir puslapio antraštėje.

Garantuotai nepakankamai aštrų oblių nustačiau taip, kad jis gamintų labai plonas juodalksnio drožles. Išsirinkau kelias sveikiausias, supjausčiau jas į 15 gabalėlių ir suklijavau į tris kvadratėlius, nepamiršdamas kaitalioti krypties. Aišku, auskarai tik du, tačiau žinojau, kad vieną tikriausiai sugadinsiu, todėl nusprendžiau pasigamint tris tokius savadarbės faneros ruošinius.

Lapes, kurios vėliau tapo katėmis, bandžiau pjauti skalpeliu, bet tai buvo lengviau padaryti žirklėmis.

Penkiasluoksnė fanera išėjo netikėtai plona – kažkiek plonesnė nei tikėjausi, bet pakankamai tvirta auskarams. Iš kvadratėlių žirklėmis iškirpau (kai medžiaga tokia plona, žirklės veikia geriau nei peilis) porą lapės galvų. Apšlifavus kraštus atrodė visai neblogai, jau maniau, kad savadarbės faneros eksperimentą bus galima laikyti vykusiu.

Išpjautas formas epoksidiniais klijais priklijavau prie auskarų pagrindų. Viskas atrodė neblogai, ir mano akyse auskarai buvo beveik baigti. Teliko juos nulakuoti, tačiau be veidų lapės atrodė nuobodžiai.

Geriausia mano sugalvojama išeitis būtų lapėms snukius tiesiog nutapyti teptuku ir kokiais nors dažais. Tačiau aš neturiu dažų, talento ir kantrybės. Kilo mintis, kad lapės galėtų atrodyti kaip nerūpestingas piešinys kažkur sąsiuvinio paraštėje. Toks stilius man ir potencialiai auskarų nešiotojai visai priimtinas, o paprastos linijos įkandamos ir mano nemeniškai rankai. Jei su savimi būčiau turėjęs pirografą, juo būčiau ir pasinaudojęs, tačiau dabar rankose atsidūrė paprastas markeris.

Auskarų pagrindai prie medienos buvo priklijuoti epoksidiniais klijais. Antruoju bandymu jie buvo pridengti papildomu plonu juodalksnio sluoksniu.

Juo pabandžiau greitai nupiešti lapėms snukius – lapės virto katėmis. Tiek to. Tačiau purškiamas lakas (ar, greičiau, jame esantys tirpikliai) išliejo markerio linijas. Viską teko nušveisti šalin. Fanera tapo per plona, o šveičiant nukrito ir auskarų pagrindai. Žingsnis atgal, bet ne kritimas. Juk sakiau, kad tai – tik eksperimentas ir niekas šių auskarų nešioti neturi.

Nusprendžiau, kad katėms reikia dviejų papildomų medienos sluoksnių – vieno uždengti nebegražų priekį, o antro – tvirčiau prilaikyti auskarų pagrindus. Vėl viską suklijavau, dar kartą nušveičiau. Po šio raundo ant švitrinio popieriaus supratau, kad katės stipriai skiriasi viena nuo kitos, bet to ir reikėjo tikėtis. Vėlgi – nieko baisaus, nes veidų tikrai nesugebėčiau nupiešti vienodų.

Šįkart juos piešiau juodo tušinuko rašalu, nes žinojau, kad jis purškiamam lakui tikrai nepasiduos. Visgi, pirmąjį sluoksnį užpurškiau labai ploną, o likusius keturis ar penkis – storesnius. Storas lako sluoksnis turėtų medieną bent kažkiek apsaugoti nuo lietaus. Norėjau pažiūrėti, kaip auskarai atrodytų padengti storesniu sluoksniu ir galbūt atlikti keletą bandymų palikus juos lietuje. Tačiau mergina nusprendė, kad katės atrodo neblogai ir ji man jų sugadinti neleis. Nuo to laiko auskarai visai netikėtai yra nešiojami.

Taigi, galutinis produktas.

Nepakankamai gražiai nulakuoti, nelygiai nušlifuoti, pobaisiais veidais, bet užbaigti – eksperimentas pavyko.

Taip skirtingos, negražios katės atsidūrė ausyse ir jau kurį laiką kvėpuoja grynu oru. Akivaizdu, kad šie auskarai nėra labai gražūs ir kokybiški, tačiau unikalūs. O aš šio to išmokau ir antrus padaryčiau geresnius. Taip pat sugalvojau dar daugybę būdų panaudoti namų gamybos penkiasluoksnę fanerą, bet apie tai paskaitysite straipsniuose kada nors vėliau.

Jei norite pabandyti kažką panašaus pagaminti patys, jums nereikia brangių įrankių ar patirties. Patariu tik išsirinkti kokybiškus klijus ir laką, ir viską kruopščiai nušlifuoti. Veidus, kaip jau sakiau, geriau tapyti ar išdeginti pirografu. O auskarų pagrindus ir dar daugybę kitų papuošalų gamybai reikalingų daiktų rasite Perlina.lt  parduotuvėje.




Įspūdingi žiedai iš medžio ir epoksidinės dervos: kainuoja šimtus, o galima pasidaryti ir patiems (Video)

Įspūdingi žiedai iš medžio ir epoksidinės dervos: kainuoja šimtus, o galima pasidaryti ir patiems (Video)

Jei užsiimate rankdarbiais, anksčiau ar vėliau būtinai kils mintis pradėti gaminti papuošalus. Nebūtina būti menininku, kad sugalvotum kokią nors gerą žiedo ar pakabuko idėją, o ir auskarai įkandami daugeliui medžio darbais užsiimančių mėgėjų. Tuo tarpu „Secret Wood“ žiedai kažkodėl atrodo tokie sudėtingi, kad tik vienetai ryžtasi pabandyti juos pagaminti namuose. Paslaptingi, bet itin gražūs žieduose įamžinti pasauliai atrodo įspūdingai, bet ar galima tokius žiedus pasigaminti neįgudusiam medžio meistrui?

Peter Brown yra populiaraus YouTube kanalo kūrėjas. Jis dažnai eksperimentuoja su epoksidine derva, tekina įvairius daiktus ir kuria netradicinius ir gana keistus meno kūrinius. Nieko keisto, kad nemažai jo gerbėjų prašė parodyti, kaip gaminami „Secret Wood“ žiedai. Tai – spalvotos epoksidinės dervos ir sulaužyto medžio gabalėlio derinys, tačiau šio stiliaus dirbiniai kainuoja gana daug. Ar galima tokį žiedą namie pasigaminti už mažesnę kainą?

Iš pradžių Peter Brown išbandė kelis lentos sulaužymo būdus. Svarbu, kad nuolaužos būtų ilgos ir tankios, kad „paslėptas miškas“ atrodytų kiek įmanoma gražiau. Išsirinkęs labiausiai jam patinkantį lentos gabalėlį, Brownas perėjo prie kito etapo – epoksidinės dervos liejimo.

Sulaužyta lenta buvo įdėta į formą ir aplieta epoksidinės dervos ir kelių mėlynų dažų lašų mišiniu. Tai, beje, buvo lengviausia darbo dalis. Įprastai, lieti įvairias formas iš epoksidinės dervos nėra lengva, nes sunku išvengti smulkių oro burbulų, atsirandančių maišant dervą. Tačiau šįkart smulkūs burbulai tik pagerino žiedo išvaizdą.

Vėliau sekė skylės gręžimas, apytikrės formos išpjovimas juostinėmis pjovimo staklėmis ir ilgas šveitimas bei poliravimas. Darbas su šlifavimo popieriaus lapeliais, palaipsniui šokinėjant nuo žemiausio grūdėtumo iki aukščiausio, pareikalavo labai daug laiko. Reikėjo didelių pastangų, kad būtų tobulai nušlifuotas kiekvienas žiedo kampas ir paviršius. Galiausiai, Brownas darbą užbaigė plastiko poliravimo pasta.

Štai kaip viskas atrodė – rezultatas tikrai įspūdingas

Tai ką Peteris Brownas mano apie parduodamų „Secred Wood“ žiedų kainą? Pasak jo, ji visiškai atitinka į jų gamybą įdedamą darbą. Originalūs žiedai taip pat pasižymi kelių spalvų epoksidine derva, blizgučiais ar kitais elementais. Todėl jų kaina (daugiau nei 120 JAV dolerių) neatrodo tokia jau didelė.

Brownas ir toliau eksperimentavo su šia išvaizda ir pagamino tekintą dubenį. Jis, žinoma, būtų dar brangesnis, nes pareikalavo dar daugiau pastangų ir medžiagų. Tiesa, kadangi daiktas yra gerokai didesnis, Brownas galėjo paeksperimentuoti su skirtingais dažų kiekiais, keliais sluoksniais ir kitokia derva.

Taigi, aišku, kad tokiems dirbiniams reikia nemažai kruopštumo ir daug laiko. Tačiau neatrodo, kad pagaminti tokio stiliaus pakabuką būtų sunku. Tiesa, nepabandę nesužinosime, ar nesigailėtume ėmęsi tokio projekto.



Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.