Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Didysis emu karas – kaip kulkosvaidžiais ginkluoti australai pralaimėjo paukščiams?

Karai vyksta dėl įvairių priežasčių. Karas – tai kraštutinis tarptautinių santykių įrankis, kurio geriau išvengti. 1932 metų pabaigoje Australijoje įvyko labai keistas karinis konfliktas, kurio nugalėtojais vis dar laikomi emu paukščiai. Kas nutiko, kad kulkosvaidžiais ginkluotos pajėgos nusprendė pulti neskraidančius paukščius ir vis tiek pralaimėjo?

Emu – tai maždaug 170 cm ūgio ir 40-55 kg svorio neskraidantys paukščiai, gyvenantys Australijos pusdykumėse. Emu, kartu su kengūromis ir koalomis, yra laikomi Australijos simboliais, tačiau šie paukščiai kamuoja ūkininkus – jie dažnai maitinasi pasėliais. Tai, aišku, ūkininkus erzina, bet ar žala tikrai tokia didelė, kad reikėtų skelbti karą?



Po Pirmojo pasaulinio karo Australijoje padaugėjo ūkininkų. Karo veteranams buvo duota žemės, kad šie galėtų prasimaitinti ir turėtų gerą pragyvenimo šaltinį. Tuo pačiu padaugėjo maisto ir kitiems Australijos gyventojams, padidėjo dirbamos žemės plotai. Viskas ėjosi neblogai, tačiau 1929 metais užklupo ekonominė krizė. Ūkininkai buvo raginami didinti kviečių auginimo apimtis – jiems netgi žadėtos subsidijos, kurių jei taip niekada ir negavo. Situacija prastėjo keletą metų, kai 1932 metų pabaigoje ūkininkai ėmė atvirai grasinti savo kviečių apskritai neparduoti.

Emu – greiti bėgikai ir stebėtinai atsargūs paukščiai. (Jimmyvandewall, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Tuo tarpu emu gyveno sau įprastą gyvenimą ir apie ekonominę krizę nežinojo. Šie paukščiai migruoja po poravimosi sezono, todėl vienu metu į Vakarų Australijos ūkiuose paplito maždaug 20 tūkstančių emu. Jie greitai susidomėjo ūkininkų vandeniu ir javais. Emu kniso žemę, naikino pasėlius ir laužė tvoras. Pro tarpus tvorose į javų laukus patekdavo triušiai ir kiti graužikai. Ūkininkai negalėjo pakęsti tokios situacijos, todėl kreipėsi į gynybos ministrą
George Pearce. Buvę kareiviai sutarė, kad į jų žemes atkeliaus apmokyti kariai su Lewis kulkosvaidžiais, o ūkininkai jiems suteiks pastogę ir padengs amunicijos kaštus.

Manote, kad žodis karas yra per daug rimtas apibūdinti šiai misijai? Galbūt, tačiau dislokuotoms Australijos pajėgoms vadovavo artilerijos majoras G.P.W. Meredithas. Prie jo prisidėjo dar pora karių, kiekvienas turėjo savo Lewis kulkosvaidį, visa komanda gavo 10 000 šovinių. Teko laukti, kol baigsis liūtys, bet lapkričio 2 dieną karas pagaliau prasidėjo.

Lewis kulkosvaidis nebuvo labai efektyvus prieš emu.

Pirmiausia vyrai pajudėjo į dabar nebeegzistuojantį Kampiono miestą, kuriame buvo pastebėti 50 emu. Kulkosvaidininkai giliau įkvėpė ir pasigirdo pirmieji Didžiojo emu karo šūviai. Tik niekas nuo jų nežuvo – paukščiai buvo per toli. Su vietinių pagalba pavyko paukščius įvilioti į pasalą, tačiau ir čia jie išsiskirstė smulkiomis grupelėmis ir sumaniai vengė šūvių. Pavyko nušauti kelis paukščius. Lapkričio 4 dieną buvo paspęsta dar viena pasala prie užtvankos, kur buvo pastebėtas 1000 emu paukščių būrys. Visgi užsikirtus kulkosvaidžiui pavyko nudobti tik 12.

Karo auka vietinio ūkininko rankose.

Vėliau emu medžiotojai pasuko į pietus, kur, kaip jiems pasakojo vietiniai, paukščiai mažiau bijo žmonių. Tačiau ir jie mikliai vengė šūvių ir didesnių laimėjimų pasiekti nepavyko. Vyrai pastebėjo, kad emu grupės turi hierarchinę struktūrą – aukščiausias lyderis stovėdavo ir žvalgydavosi, kai kiti grupės paukščiai naikino ūkininkų laukus. Emu lyderis pranešdavo apie artėjantį pavojų ir paukščiai sugebėjo išlaikyti atstumą, kuris buvo ilgesnis nei efektyvus kulkosvaidžio veikimo nuotolis.

Kariai tapo tokie desperatiški, kad kartą kulkosvaidį sumontavo ant sunkvežimio. Tai nebuvo labai efektyvu, nes sunkvežimis buvo lėtesnis už emu, o kulkosvaidininkas negalėjo šaudyti dėl stipraus kratymo. Lapkričio 8 dieną operacija buvo sustabdyta – Australijos pajėgos iššovė 2500 kulkų, bet nušovė daugiausia kelis šimtus paukščių.

Lapkričio karštyje emu tik dar labiau suįžūlėjo ir tūkstančiais puolė kulkosvaidžiais nebesaugomus ūkininkų laukus. 12 dieną operacija buvo atnaujinta. Šįkart ėjosi geriau – per pirmas dienas pavyko nudobti 40 paukščių, o vėliau – maždaug po 100 emu per savaitę. Gruodžio 10 dieną operacija ir vėl buvo sustabdyta. Karininkas Meridithas raportavo, kad buvo nudobti 986 emu paukščiai, iššauta 9860 kulkų. Statistika gerai neatrodė – 10 kulkų vienam sumedžiotam paukščiui. Tačiau Meridithas tikino, kad daug emu turėjo žūti vėliau nuo patirtų sužeidimų.

Emu karą laimėjo – jų populiacija ir toliau augo, jie ir toliau maitinosi žemdirbių pasėliais. (Chudditch, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kas laimėjo karą? Emu – tai žinome, nes ūkininkai vėl prašė pagalbos 1934, 1943 ir 1948 metais. Tik jos jau nesulaukė. Vietoj to už sumedžiotus paukščius siūlytos premijos ir vietiniai ūkininkai juos šaudė patys. Taip pat pradėtos naudoti geresnės tvoros, o emu populiacija ir toliau augo. Kažin, ar jie žino apie savo laimėtą karą, bet australai tikrai prisimena apie pralaimėtą.



Taip pat skaitykite:

Siaubingas melasos potvynis, pražudęs 21 žmogų ir visą miestą pavertęs siaubinga netvarka;

Mirtinas marketingo triukas – tyčia susidūrus garvežiams žuvo du žiūrovai;

Vienas keisčiausių eksperimentų mokslo istorijoje – kaip gyvą katę paversti telefonu?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

1970-ųjų istorija parodo, kodėl negalima sprogdinti ant kranto išmestų banginių (Video)

Tokio pažadinimo nenori niekas – pirmasis pasaulyje užfiksuotas atvejis, kuomet meteoritas pataikė į žmogų;

Londono alaus potvynis, nusinešęs 8 žmonių gyvybes.

Kas pirmiau atsirado – višta ir kiaušinis? Tūkstančių metų senumo filosofija ir paprastas mokslo atsakymas

Kas pirmiau atsirado – višta ir kiaušinis? Tūkstančių metų senumo filosofija ir paprastas mokslo atsakymas

Tikriausiai esate girdėję šį klausimą ne kartą – kas pirmiau atsirado: višta ar kiaušinis? Bet ar žinojote, kad jam jau keli tūkstančiai metų? Filosofai laužo galvas apie šį paradoksą, ginčijasi ir rašo apie tai ilgiausius straipsnius. O tuo tarpu mokslas turi paprastą atsakymą. Tai kodėl apie tai vis dar galvojama?

Viskas labai paprasta – kai apie vištos ir kiaušinio paradoksą dar prieš mūsų erą rašė Aristotelis, jis iš tikrųjų nekalbėjo apie naminius paukščius. Filosofus domina aukštesnės, didesnės temos, pačios savyje nešančios didžiulę svarbą. Aristotelis ir visi po jo sekę mąstytojai galvodami apie kiaušinį ir vištą norėjo išsiaiškinti paties pasaulio pradžią. Aristotelis nusprendė, kad atsakymo nėra – be vieno nebūtų kito, todėl pasaulis neturi pradžios. Vėliau filosofai vis iš naujo tvirtino, kad šį klausimą būtina įveikti ir jis yra labai svarbus. O tada prasidėjo krikščionybės era.



Krikščionys šį klausimą įminė labai lengvai. Pasaulį sukūrė Dievas, todėl jis turi pradžią. Tuo pačiu Biblijoje rašoma, kad Dievas sukūrė gyvūnus, todėl vištos atsiradimui kiaušinis nebuvo reikalingas. Dievas sukūrė gyvūnus tokius, kokie jie yra, o ne jauniklius, kiaušinius ir taip toliau. Tikintieji tai žino, nes kiaušiniai be mamos vištos nebūtų išsiperėję. Tai toks tas krikščioniškas požiūris, kuris, aišku, nesutampa su mokslo faktais.

Iš tiesų pirmiau atsirado kiaušinis. Kiaušinis – tai kietas kiautas, kuriame įvyksta paskutinės jauniklio vystymosi stadijos. Kiaušinius deda ne tik paukščiai, bet ir ropliai. Taigi, dinozaurai dėjo kiaušinius dar iki vištų atsiradimo. Vėliau kiaušinius dėjo vištų protėviai, o tik tada vištos. Pirmieji kiaušiniai atsirado daugiau nei prieš 300 milijonų metų. Pirmosios vištos – maždaug prieš 8 tūstančius metų. Vištos yra naminiai paukščiai, o žmonės žemdirbyste ir gyvūnų jaukinimu užsiima ne taip jau ilgai.

Kiaušiniai atsirado gerokai prieš vištas. (Wikimedia)

Jei kalbame apie vištos kiaušinius, vis tiek pirmiau atsirado kiaušinis, tik jį padėjo ne višta. Kaip vištos kiaušinis atsirado be vištos yra sudėtingas klausimas. Višta yra griežtai naminis paukštis – žmonės jas, galima sakyti, išvedė ilgo proceso metu kryžmindami skirtingų porūšių bankivines vištas – paukščius, kurie ir dabar gyvena Pietryčių Azijoje ir primena namines vištas. Taigi, šio proceso metu kažkur buvo pasiektas taškas, kuomet laukinė višta padėjo kiaušinį iš kurio išsiritęs paukštis buvo artimesnis naminei vištai nei bankivinei vištai. Lygiai taip atsirado ir skirtingos šunų veislės – kadaise nebuvo prancūzų buldogų, o pirmojo prancūzų buldogo tėvai nebuvo prancūzų buldogai.

Tačiau yra situacija, kuomet atsakymas į šį amžinąjį klausimą gali būti ir kitoks. Jei kalbame apie vištos kiaušinius, kokius turime šiandien, juos deda vištos. Kiaušinis, iš kurio išsirito pirmoji višta, savo sudėtimi vis dar buvo kitoks nei naminių vištų kiaušiniai. Pavyzdžiui, kai kurie baltymai, tokie kaip OC-17, yra būdingi tik naminių vištų kiaušiniams, o bakvinių vištų kiaušiniuose jų nėra.



Taip pat skaitykite:

Kodėl žinduoliai turi tik 4 pagrindines galūnes ir jokių ratų?

10 įdomių faktų apie pasaulio medžius;

10 įdomių faktų apie Islandiją;

Kas nutinka, kai lėktuvas atsitrenkia į paukščius?

Kas nutinka, kai lėktuvas atsitrenkia į paukščius ir kodėl tai nėra tokia didelė bėda kaip atrodo? (Video)

Kas nutinka, kai lėktuvas atsitrenkia į paukščius ir kodėl tai nėra tokia didelė bėda kaip atrodo? (Video)

Daugybė žmonių bijo skraidyti, nors niekada niekur lėktuvu nėra keliavę. Jiems atrodo, kad tai – labai pavojinga arba tiesiog baisu dėl turbulencijos ar didelio aukščio. Nepadeda ir įvairūs pranešimai žiniasklaidoje apie incidentus, kuomet keleiviniai lėktuvai susiduria su paukščiais. Ne vienas esame matę taip sumaitotų lėktuvų nuotraukas. Bet ar tai tikrai tokia didelė problema kaip atrodo paklausius pranešimų per televiziją ar paskaičius straipsnius internete?

Iš tikrųjų, sumenkinti paukščių keliamų bėdų nereikėtų. Oro uostai visomis išgalėmis stengiasi vaikyti paukščius – pasitelkiami bepiločiai, pokši šūviai, paukščius gainioja ir šunys ar net sakalai. Tai yra rimta problema, tačiau keleiviai vis tiek dėl to baimintis neturėtų, nes lėktuvų gamintojai pagalvoja apie viską.



Susidūrimas su paukščiais nėra toks retas įvykis. 2016 metais vien Jungtinėje Karalystėje įvyko 1 835 tokie incidentai. Oro linijoms tai, aišku, yra nemaži nuostoliai, nes lėktuvai turi būti patikrinti prieš kitą skrydį. Ekspertai ieško smūgio taško, stengiasi pastebėti galimus įtrūkimus, kurie skrendant toliau galėtų kainuoti ir visą fiuzeliažo dangos plokštę. Kartais smūgio vieta yra lengvai pastebima, o kartais jos tenka paieškoti.

Dauguma paukščių laikosi palyginti žemai – iki 150 metrų aukštyje. Kartą esame užsiminę apie porą paukščių, kurie skraido ir 10 km aukštyje, tačiau tikimybė su paukščiais susidurti tokiame aukštyje praktiškai yra nulinė. Taigi, lėktuvai į paukščių būrius pataiko kildami arba leisdamiesi. Jei taip nutinka kylant, lėktuvas beveik visada apsisuks ir sugrįš atgal apžiūrai. Skrydis bus atidėtas, avialinijos gali patirti nuostolių, o keleiviai bus labai nepatenkinti.

Cessna Citation leidžiasi Ciuriche – dažniausiai su paukščiais susiduriama žemame aukštyje. (Hansueli Krapf, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Jei taip nutiko leidžiantis, didelės problemos nebus, nors gali tekti atidėti kitą suplanuotą lėktuvo skrydį. Apskritai, tik apie 5 % visų susidūrimų su paukščiais apgadina lėktuvą. Inžinieriai labai stengiasi užtikrinti keleivių saugumą, todėl fiuzeliažas gali pakelti labai dideles apkrovas ir smūgius. Lėktuvų varikliai taip pat įprastai paukščių nebijo.

Lėktuvo variklio priekyje sukasi didžiulis ventiliatorius, į kurį paukštis greičiausiais ir atsitrenktų. Nulaužta bent viena mentis sukeltų stiprias vibracijas, kurios gali pridaryti nemažai problemų. Tačiau lėktuvų gamintojai stengiasi, kad varikliai galėtų be problemų ištverti tokius smūgius. Per atliekamus saugumo bandymus įsitikinama, kad variklis gali ištverti susidūrimą su 3,5 kg sveriančiu paukščiu ar nedidelių paukščių spiečiumi. Nedideli apgadinimai didelės bėdos nekelia – juk lėktuvas vis tiek turi nusileisti apžiūrai. O rimčiau apgadintas variklis yra tiesiog išjungiamas. Visi šiuo metu skraidantys daugiamotoriai komerciniai keleiviniai lėktuvai gali skristi su vienu neveikiančiu varikliu.

Vienas iš tokių variklio atsparumo smūgiams bandymų

Dar daugiau – užtikrinama, kad variklio suėstas paukštis saugiai pasišalins – nieko variklyje likti negali, o ir skraidančios aštrios nuolaužos yra nepageidaujamos. Taigi, keleiviams tikrai nėra ko baimintis – susidūrimų su paukščiais pasitaiko nuolat, bet nei pilotai, nei lėktuvų gamintojai jų nebijo. Aišku, dabar reikėtų prisiminti tą 2009 metais įvykusį avarinį Airbus A320 nusileidimą Hadsono upėje Niujorke.

Brazilijos karinių oro pajėgų AMX po susidūrimo su paukščiu – kartais padaroma žala yra rimtesnė, ypač dideliu greičiu skrendant nedideliame aukštyje. (Henrique Rubens Balta de Oliveira, Wikimedia)

Praėjus vos trims minutėms po pakilimo A320 susidūrė su gausiu žąsų pulku. Šie sunkūs paukščiai sugadino abu orlaivio variklius. Taip nutiko ne tik dėl to kad žąsys yra didelės (labai dažnai jos sveria daugiau nei minėti 3,5 kg), bet dėl didelio jų skaičiaus. Lėktuvo varikliai patyrė per daug smūgių vienu metu ir nebeveikė. Pilotai pranešė apie incidentą ir paprašė leidimo grįžti. Oro eismo kontrolieriai jiems siūlė net kelis galimus nusileidimo takus keliuose oro uostuose, tačiau neturėdami galios pilotai tik palaikė sklendimą. Buvo priimtas kitoks sprendimas – A320 avariniu būdu nusileido upėje. Tuomet buvo pripūstos čiuožynės, kurios šiuo atveju veikė kaip plaustai ir keleiviai ramiai sulaukė pro šalį plaukiančių pramoginių laivų pagalbos.



Taip, šiuo atveju lėktuvo keleiviams pasisekė, situacija buvo tikrai rimta. Tačiau tai – labiau išimtis nei taisyklė. Susidūrimai su paukščiais labai retai baigiasi kokiais nors pažeidimais, dar rečiau – rimta avarija. Dabar mokslininkai kuria naujovišką sistemą, kuri informuotų pilotus apie lėktuvo pažeidimus. Jei susidūrimas su paukščiais nepaliktų jokios rimtos žalos, lėktuvas galėtų skristi toliau. Nereikėtų grįžti, keleiviai nevėluotų, o oro linijos neprarastų pinigų.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.