Sukiojamos sėdynės padėdavo įlipti ir išlipti iš automobilio, bet dabar jos yra itin retos – kodėl?

Sukiojamos sėdynės padėdavo įlipti ir išlipti iš automobilio, bet dabar jos yra itin retos – kodėl?

Pirkdami dėvėtą automobilį su odinėmis sėdynėmis jau žinote, kad vairuotojo pusėje ji bus gerokai aptrinta. Taip sėdynė nudėvima ne šiaip sėdint, bet nuolat sėdant į automobilį ir lipant iš jo. Situacija dar prastesnė, jei automobilis yra labai žemas ir į jį sunkiau įlipti. Todėl šeštajame-aštuntajame dešimtmetyje JAV sukiojamos sėdynės labai išpopuliarėjo. Tai leido lengviau įsėsti į automobilį ir apsaugojo apmušalus nuo per greito susidėvėjimo. Tai kodėl toks sprendimas neprigijo?

Principas yra labai paprastas. Lipdami iš automobilio jūs į išorę pasisuktumėte su visa sėdyne. Priklausomai nuo automobilio pločio ir dizaino, tikriausiai ją galėtumėte ir palikti pasuktą, uždaryti dureles ir nueiti tvarkyti reikalų. Vėliau sugrįžę jūs patogiai atsisėstumėte ant sėdynės vidurio ir pasisukę kartu su ja į automobilį įkeltumėte kojas. Taip nereikėtų trinti šoninių atramų, kaip dabar, kai į automobilį lipame pirmiau įkeldami vieną koją ir labiau sėsdamiesi ant sėdynė krašto.



Šis sprendimas, beje, net nereikalauja didelių inžinierių ir dizainerių pastangų. Besisukiojančios sėdynės jau labai ilgą laiką buvo montuojamos nameliuose ant ratų. Pats mechanizmas yra labai paprastas, o norint padėti žmonėms įlipti ir išlipti net nereikia, kad sėdynė pasisuktų 90 laipsnių kampu. Tokios sėdynės buvo kartas nuo karto naudojamos praktiškai nuo pat Antrojo pasaulinio karo, tačiau labiausiai jas išpopuliarino JAV gamintojai šeštajame-septintajame praeito amžiaus dešimtmečiuose.

Labai raudonas Chevrolet Chevelle Laguna salonas su pasukamomis priekinėmis sėdynėmis. (nakhon100, Wikimedia (CC BY 2.0)

Besisukiojančios sėdynės ėmė populiarėti šeštajame dešimtmetyje. Jas turėjo 1959-ųjų Dodge Custom Royal, to meto Plymouth automobiliai, o vėliau ir septintojo dešimtmečio Chrysler 300F bei kiti modeliai. Jos ne tik padėdavo į automobilį įlipti vairuotojui ir keleiviui, bet ir sukurdavo didesnę angą norint patekti ant galinės kupė sėdynės. Chevrolet Chevelle Laguna taip pat turėjo tokias sėdynes. Toks sprendimas buvo pasirinktas tik dėl patogumo – net odinės dangos šios sėdynės neturėjo. Besisukiojančios sėdynės ypač padėdavo siaurėjančius sijonus nešiojusioms moterims. Aišku, bandoma buvo ir Europoje. Štai Fiat 1200 TV Spider, pasirodęs 1957 metais, taip pat turėjo besisukiojančias sėdynes, kurias buvo galima ir visiškai apsukti.

Fiat 1200 Spyder su 180 laipsnių besisukiojančiomis sėdynėmis. (Craig Howell, Wikimedia (CC BY 2.0)

General Motors išlaikė besisukiojančias sėdynes kai kuriuose savo automobiliuose iki pat 1978-ųjų metų. Tačiau po to šis bruožas tiesiog išnyko, nors patogus įlipimas į automobilį tebėra labai svarbus. Tai kas nutiko?

Iš tiesų, gerai paieškoję ir šiandien rastume besisukiojančių sėdynių. Aišku, daugiausia, nameliuose ant ratų, bet tai parodo, kad jos nėra kaip nors uždraustos ar neįmanomos dėl saugumo taisyklių. Įrodymų tam toli ieškoti nereikia – 2010 metais Renault tokias sėdynes pasiūlė Clio pirkėjams. Jos pasisuko 75 laipsnių kampu ir palengvino įlipimą ir išlipimą. Tačiau tai daugiau išimtis nei taisyklė.

Pasukamos Chrysler 300G sėdynės padėjo moterims su sijonais, bet kartu tausojo ir vinilinę dangą. (Greg Gjerdingen, Wikimedia (CC BY 2.0)

Šiandieniniai saugumo standartai nėra uždraudę besisukiojančių sėdynių, tačiau dėl jų automobiliuose joms trūktų vietos. Slenksčiai dabar yra gerokai platesni, automobiliai turi didelius ir stiprius statramsčius, o viduryje – daiktadėžę, pavarų perjungimo svirtį, kompiuterio valdymo įrenginius, porankį ir taip toliau. Taigi, vietos sėdynei apsisukti dabar yra gerokai mažiau.

Besisukiojančios sėdynės geriau tiko tiems laikams, kai jos buvo nelanksčios. Dabar skirtingi žmonės mėgsta skirtingą nugaros atlošo pokrypį. Ar norėtumėte kaskart ištiesinti atlošą lipdami iš automobilio, kad galėtumėte pasukti sėdynę? Tikriausiai niekas to nedarytų ir liptų taip, kaip lipa dabar.

1961-ųjų Buick Flamingo koncepcinis automobilis su 180 laipsnių besisukiojančia sėdyne – buvo teigiama, kad taip galima lengvai bendrauti su gale sėdinčiais keleiviais (GM nuotrauka).

Galiausiai, pačios sėdynės yra sunkesnės nei anksčiau. Jose dabar kartais būna šildymo elementai, sensoriai, rečiau – masažuokliai ir ekranai gale sėdintiems keleiviams. Norint išlaikyti saugumą, ir pats besisukiojančios sėdynės mechanizmas turėtų būti labai tvirtas. Taigi, sunkus. Niekas to papildomo svorio nenori, o jo reikėtų. Renault tada siūlė besisukiojančias sėdynes, tačiau pabrėžė, kad jos tinka tik žmonėms, kurie sveria mažiau nei 130 kg – sunkesni avarijos metu gali patirti rimtų sužalojimų dėl šio mechanizmo lūžio.



Taip pat skaitykite:

TOP10 mėgstamiausių išnykusių automobilių dizaino elementų;

Kodėl automobiliai vietoj durelių nenaudoja aviacijos stiliaus kabinos gaubtų?

Kodėl seniau automobiliai turėjo ilgas teleskopines antenas, o dabar jos yra nereikalingos?

Kodėl anksčiau kai kurie automobiliai turėjo ant sparnų sumontuotus veidrodėlius, o dabar jų neliko?

Atsarginis ratas nebūtinai turi būti po bagažu – kiti atsarginio rato vietos sprendimai;

Kam ant senų automobilių buvo montuojami maži metaliniai strypeliai?

Kodėl automobiliuose priekyje nebesutinkame vientisų sėdynių? Dėl to kalti ir kultūriniai pokyčiai

Kodėl automobiliuose priekyje nebesutinkame vientisų sėdynių? Dėl to kalti ir kultūriniai pokyčiai

Daugelis automobilių priekyje turi dvi sėdynes – vieną vairuotojui ir vieną keleiviui. Retesniais atvejais priekyje yra trys atskiros sėdynės. O juk anksčiau ne taip jau mažai automobilių tiek priekyje, tiek gale turėjo vientisas, platų fotelį primenančias sėdynes. Kur jos pranyko?

Vientisos sėdynės nėra vienintelis pranykęs senųjų automobilių dizaino elementas. Ar pamenate filmuose matytas padangas baltais borteliais? Jos taip pat dingo dėl puikiai žinomų priežasčių. Bet kur dingo vientisos sėdynės automobilio priekyje?



Jei nesuprantate apie ką kalbame, paaiškiname. Jūsų automobilis priekyje greičiausiai turi dvi sėdynes, tarp kurių yra centrinė konsolė su rankiniu stabdžiu, pavarų perjungimo svirtimi, galbūt pora puodelių laikiklių, ranktūris ir kiti daiktai bei įrenginiai. Tačiau taip buvo ne visuomet. Anksčiau daugybė automobilių neturėjo centrinės konsolės ir priekyje turėjo tik vieną ilgą sėdynę, ant kurios galėjo sėdėti trys žmonės.

1911 metų Ford Model T interjeras – tokios sėdynės buvo perimtos iš karietų ir buvo gerokai pigesnės nei atskiros. (sv1ambo, Wikimedia(CC BY 2.0)

Tokios sėdynės buvo tiesiog pigesnės, todėl buvo labai populiarios automobilių istorijos pradžioje. Juk karietos taip pat neturėjo atskirų sėdynių. Tačiau ir vėliau vientisos priekinės sėdynės išliko labai populiarios, ypač JAV. Jos puikiai tiko amžiaus vidurio automobilių kultūrai. Saugos diržų tuomet niekas nesegėjo ir į ilgas keliones greitkeliais leisdavosi atsipalaidavę ant plačių, minkštų sėdynių. Tuo metu JAV buvo populiarūs įvažiuojamieji kino teatrai, o juk susiglaudus ant priekinės sėdynės filmą žiūrėti buvo kur kas maloniau.

Vientisos sėdynės labiau tiko pasimatymams įvažiuojamame kino teatre. (That Hartford Guy, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Visgi, didžiausia priežastis, kodėl JAV automobiliai liko prie vientisų sėdynių net kai Europoje jos pradėjo nykti buvo praktiškumas. Įprastame keturių durelių automobilyje galėjo sėdėti šeši žmonės, o ir pirkinių buvo galima į saloną pasiimti daugiau. Akivaizdus vientisų sėdynių trūkumas – vairuotojo ir keleivio neprilaikymas posūkiuose – tuomet nebuvo tokia didelė problema, nes automobiliai nebuvo tokie greiti ir patys posūkius įveikdavo ne taip entuziastingai kaip šiandieniniai. Beje, pavarų svirtis vientisai sėdynei visai netrukdydavo, nes dažnai būdavo montuojama prie vairo ar ant grindų priešais vietą viduryje.

Net ir saugos diržų atėjimas iš esmės nesikirto su vientisomis sėdynėmis. Taip, sumontuoti diržą viduryje važiuojančiam keleiviui nebuvo lengva, tačiau įmanoma. Tokios sėdynės netgi turėjo atlenkiamą atlošą.

1967 metų AMC Ambassador su diržais trims žmonėms ir alenkiamais atlošais. (CZmarlin, Wikimedia)

Visgi, laikui bėgant amerikiečiai galėjo sau leisti įsigyti ir vis daugiau europietiškų automobilių. Dvi sėdynės priekyje buvo matoma kaip sportiškesnė alternatyva. Jos geriau išlaikė vairuotojus posūkiuose ir buvo patogesnės. Juk atskiras sėdynes galima slankioti pirmyn ir atgal, taip susikuriant tobulą vairuotojo ir priekyje sėdinčio keleivio pozicijas. Prieš slankiojančių sėdynių paplitimą vairuotojai turėjo verstis su tuo, ką turi – automobiliai tikrai nebuvo patogūs itin aukštiems ar itin žemiems vairuotojams.

Papildoma vieta smulkiems daiktams centrinėje konsolėje bei patogesnė pavarų perjungimo svirties padėtis taip pat buvo matoma kaip didelis privalumas. Galiausiai, mažesniuose automobiliuose priekyje ir taip nebuvo vietos trims keleiviams, todėl brangesnės, bet tvirtesnės ir sportiškesnės atskiros sėdynės buvo matomos kaip geresnis pasirinkimas.

Atskiros sėdynės suteikė vietos papildomiems interjero dizaino elementams, peleninėms, o vėliau ir puodelių laikikliams. Plius, niekas netrukdė perjunginėti pavarų. (Christian Pirker, Wikimedia)

Su laiku ir įvažiuojamieji kino teatrai prarado populiarumą, vis labiau buvo susirūpinta saugumu. Juk automobilio priekyje nėra vietos sumontuoti trečią saugos pagalvę viduryje sėdinčiam žmogui. Automobiliai tuo pat metu greitėjo ir geriau įveikė posūkius, todėl keleiviams reikėjo papildomo prilaikymo. Tačiau vientisos sėdynės išnyko ne iš karto.

Daugybė žmonių ilgą laiką vis tiek rinkosi vientisas sėdynes vien dėl to vieno papildomo keleivio galimybės. Vientisos sėdynės išliko ir komercinių automobilių bei pikapų kabinose – jos tiesiog buvo pigesnės. Vėliau jas po truputį keitė hibridinės sėdynės – vidurinės vietos atlošą buvo galima nulenkti į priekį, taip atveriant porą puodelių laikiklių, peleninę ar kitų tuo metu reikalingų komforto elementų. Kai kurios kitos priekinės sėdynės buvo gaminamos platesnės ir susiglausdavo viduryje, sukurdamos papildomą vietą viduryje.

Tarpminis variantas tarp atskirų ir vientisos sėdynės – priekinės sėdynės yra platesnės ir susitinka viduryje, sukurdamos atsarginę vietą trečiam keleiviui. (CZmarlin, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Tačiau šalia patogumo, saugumo ir sportiško įvaizdžio galutinį smūgį vientisoms sėdynėms sudavė patys pirkėjai. Chrysler ir Ford labai ilgai kai kuriuose savo modeliuose siūlė vientisas sėdynes, tačiau tik mažiau nei 10 % pirkėjų jas rinkdavosi. Chrysler tokių sėdynių gamybą nutraukė 2004-aisiais, Ford pasekė savo konkurentų pavyzdžiu jau 2011 metais, Chevrolet – dar trimis metais vėliau.

Paklausa nukrito dėl to, kad žmonėms jau nebebuvo būtinybės sėdėti trise priekyje – jei dažnai automobiliu keliauja daugiau žmonių, reikia didesnio automobilio. Vairuotojo patogumas pradėtas vertinti labiau, o ir papildomas prilaikymas, ranktūris, puodelių laikikliai yra didžiuliai privalumai.



Taip pat skaitykite:

Kur dingo padangos baltais borteliais?

5 keisčiausios automobilių pramonės profesijos: ką daro automobilių someljė?!

Kodėl Opel automobilių salonuose galima rasti paslėptų ryklių?

Kodėl dalis pasaulio važinėja kairiąja, o dalis – dešiniąja kelio puse?

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.