Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį

Šiais laikais Antarktidoje dirba daug mokslininkų. Jie tiria ir šalčiausią pasaulio žemyną, ir pačią mūsų planetą. Ten – daug įvairios įrangos, įskaitant pažangius sniegaeigius, visureigius ir lėktuvus. Tačiau kadaise viskas buvo kitaip. Sovietų sąjungoje 1958 metais buvo pagaminta Charkovianka – didžiulis vikšrinis sniegaeigis, skirtas ne šiaip pasivažinėti Antarktidoje, bet pasiekti Pietų Ašigalį.

Neseniai rašėme apie amerikiečių Antarctic Snow Cruiser. Kad ir kaip norėtųsi palyginti šias mašinas, jos yra per daug skirtingos ir veikė visiškai skirtingomis sąlygomis. Amerikiečių milžinas į Antarktidą atkeliavo dar 1940 metais, kuomet tokios gausybės bazių šaltajame žemyne tikrai nebuvo. Charkovianka buvo pagaminta tik 1958 metais ir keliavo nuo vienos bazės iki kitos. Kita vertus, vis tiek paminėsime, kad Charkovianka buvo perpus trumpesnis sniegaeigis.



Charkovianka (Ukrainietiškai – Харків’янка) taip vadinta todėl, kad buvo sukurta Malyševo gamykloje Charkove, Ukrainoje. Charkovianka sukurta dar 1957 metais. Tuo metu vyko Tarptautinių geofizikos metų projektas, kuris skatino šalių bendradarbiavimą moksle. Antarktidoje ėmė kurtis nuolatinės bazės. Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotis taip pat buvo dar visai nauja, įkurta tik 1956 metų pabaigoje. Norėdami paskatinti savo šalies mokslines ambicijas Antarktidoje, sovietai nusprendė sukurti pajėgų sniegaeigį su gyvenamosiomis patalpomis. Taip 1957 metais Charkove pasaulį ir išvydo Charkovianka.

Detalės iš karinės pramonės sniegaeigiui suteikė tvirtumo. (Southpolestation.com)

Šis visureigis buvo sukurtas ant AT-T vikšrinio sunkvežimio bazės ir turėjo nemažai  T-54 tanko dalių. Charkovianka buvo varoma 12 cilindrų dyzeliniu varikliu, kuris išvystė 520 arklio galių (995 ag sumontavus turbokompresorių). Didelis privalumas buvo ilgi vikšrai, kurie tęsėsi per visą Charkoviankos ilgį. Tai leido sumažinti slėgį į gruntą ir užtikrino neblogą sukibimą.

Kai kurios Charkovianka versijos išlaikė sunkvežimio kabiną.

Charkovianka svėrė apie 35 tonas, tačiau pilnai pakrautas sniegaeigis galėjo pasiekti net 70 tonų svorį. Tiesa, taip apkrauta mašina buvo nepakenčiamai lėta  – pasiekė tik 5 km/h greitį, kai be krovinio įsibėgėdavo iki 30 km/h. Charkovianka  turėjo aštuonis degalų bakus, kurių bendra talpa – 2500 litrų. Buvo skaičiuojama, kad jų pakaks 1500 km įveikti, tačiau papildomi degalai galėjo būti tiekiami lėktuvais, jei ilgų misijų metu jų pritrūktų.

Charkoviankos schema – viduje galėjo miegoti 8 žmonės.

Charkoviankos viduje galėjo įsitaisyti 8 žmonių įgula. Žmonės turėjo kur išsimiegoti ir paruošti maisto, tačiau vietos čia buvo mažai. Kita vertus, to ir reikia tikėtis iš tokios ekstremalios mašinos. Šio sniegaeigio ilgis – 8,5 metrai, o plotis – 3,5 m. Tiesa, ne visi sniegaeigiai buvo vienodi. Pirmoji karta pradėta gaminti 1958 metais, antroji – 1969 metais.

Ekspedicijos mašinos Pietų Ašigalyje. (Southpolestation.com)

Didžiausias Charkoviankos pasiekimas – 1959 metais pasiektas Pietų Ašigalis. Tuomet trys tokie sniegaeigiai su papildomomis rogėmis kroviniams nuvažiavo nuo sovietų Mirny stoties iki JAV priklausančios Amundseno-Skoto pietų ašigalio stoties. Tai – didžiulis pasiekimas, nes atstumas tarp šių dviejų stočių siekia net 2700 km.

Nebenaudojamas Charkovianka sniegaeigis. (Tsy1980, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Po Sovietų sąjungos griūties keli Charkovianka sniegaeigiai ir toliau buvo naudojami. Tiesą sakant, paskutinis buvo naudojamas iki 2008 metų. Tai yra stebėtinai ilgas laikas, turint omenyje labai atšiaurias Antarktidos sąlygas ir mašinų amžių.



Taip pat skaitykite:

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;

Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

Kombinuoti autobusai – nykstančios transporto priemonės;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Milžiniškas Antarktidos visureigis buvo išlydėtas su dainomis, bet buvo palaidotas nesėkmės gėdos ir sniego

Milžiniškas Antarktidos visureigis buvo išlydėtas su dainomis, bet buvo palaidotas nesėkmės gėdos ir sniego

Antarktida yra viena iš atšiauriausių pasaulio vietų. Tačiau kartu tai – mažiausiai ištyrinėtas planetos žemynas. 1939-aisiais jis buvo ištyrinėtas dar mažiau, todėl labai viliojo ne vienos šalies mokslininkus. Būtent tuomet buvo užbaigtas Pingvinu pravardžiuotas Antarctic Snow Cruiser – milžiniškas visureigis su virtuve, miegamuoju, dirbtuvėmis ir dviem dyzeliniais varikliais.

Armour Institute of Technology (dabar – Ilinojaus technologijų institutas) dar 1937 metais ėmėsi kurti ekstremalioms sąlygoms skirtą visureigį. Tai buvo milžiniškos mašinos dizainas, sukurtas galvojant apie ilgas ekspedicijas, kurių metu įgula gyventų viduje. Dizainą sukūrė Thomasas Poulteras, tačiau galimybė jį realizuoti atsirado tik 1939-aisiais, kuomet JAV Vyriausybė nusprendė paremti admirolo Richardo Evelyno Byrdo ekspediciją.



Admirolas Byrdas buvo žinomas ne tik kaip patyręs karininkas, bet ir kaip nuotykių ieškotojas bei tyrinėtojas. Tarp jo pasiekimų tuomet buvo ir skrydis virš Šiaurės ašigalio, ir pora ekspedicijų Antarktidoje. Trečiąją Byrdo ekspediciją nutarė paremti JAV Finansų, Valstybės ir Vidaus reikalų departamentai bei Karinis jūrų laivynas, tačiau prireikė ir žmonių paramos. Antarctic Snow Cruiser ir buvo sukurtas šiai ekspedicijai.

Gavęs finansavimą institutas visureigį pagamino per 11 savaičių. Tai – labai trumpas laikas tokiam kūriniui, tačiau inžinieriai naudojo lengvai prieinamus komponentus. Pavyzdžiui, Pingvino viduje buvo sumontuoti du Cummins H-6 šešių cilindrų 11 litrų dyzeliniai varikliai, išvystantys po 150 ag (110 kW). Jie suko General Electric generatorius, kurių pagamintą elektrą naudojo keturi elektros varikliai – po vieną kiekvienam ratui. Maksimalus Antarctic Snow Cruiser greitis siekė 48 km/val., o perteklinė elektros energija buvo saugoma baterijose. Nors buvo panaudotos milžiniškos Goodyear padangos, jos taip pat nebuvo sukurtos specialiai šiam visureigiui. Kadaise šio modelio padangos, kurių aukštis siekė 3 metrus, buvo pagamintos pelkių visureigiui. Jos, beje, buvo iš dalies šildomos – virš ratų arkų buvo išvestos išmetamųjų dujų linijos, kad natūralios gumos padangos nesuskeldėtų nuo šalčio.

Prieš ekspediciją platinta Antarctic Snow Cruiser schema.

Antarctic Snow Cruiser tiems laikams buvo išties įspūdinga mašina. Važiuoklė buvo reguliuojama – žemiausioje padėtyje visureigio aukštis siekė 3,7 metrus, o aukščiausioje – 4,9. 9500 litrų talpos degalų bakas buvo pačioje platformos apačioje. Dar vienas 3800 litrų degalų bakas galėjo būti montuojamas ant Antarctic Snow Cruiser stogo, tačiau jis buvo skirtas ne visureigiui. Buvo numatyta, kad ant didelės plokščios platformos Pingvinas galės gabenti nedidelį lėktuvą. Miegamajame galėjo išsimiegoti 5 žmonės, maisto ruošai buvo įrengta virtuvėlė. Antarctic Snow Cruiser viduje buvo pakankamai šilta, nes variklių aušinimo sistemos linijos buvo išvedžiotos po visą interjerą. Įdomu ir tai, kad priekyje buvo nedidelės dirbtuvės, skirtos visureigio remontui. Tuo tarpu maisto atsargos ir pora atsarginių ratų buvo visureigio gale.

Netoli Čikagos užbaigtas Antarctic Snow Cruiser bendro naudojimo keliais iki uosto Bostone turėjo nukeliauti 1640 km. Kad ir kur važiavo, Pingviną lydėjo tūkstančiai akių. Milžiniškas visureigis, kurio plotis siekė vos daugiau nei 6 metrus, o ilgis – 17 metrų, visur pritraukdavo minias smalsuolių, tačiau kelionė nebuvo lengva. Neatlaikius vairo mechanizmui Pingvinas nėrė į upelį, kuriame praleido tris dienas. Galiausiai jis buvo suremontuotas ir atvyko į Bostoną. Incidentas buvo laikomas dar vienu įrodymu, kad Antarctic Snow Cruiser visureigis yra pakankamai tvirtas Antarktidai. Į šaltąjį žemyną laivu visureigis išvyko 1939 metų lapkričio 15 dieną.

Antarctic Snow Cruiser buvo neįmanoma nepastebėti – jis visur pritraukdavo minias smalsuolių. (The Atlantic)

Jau 1940-ųjų sausį Antarctic Snow Cruiser jau buvo Antarktidoje. Reikėjo sukonstruoti medinę rampą, kad visureigį apskritai pavyktų nukrauti nuo laivo, tačiau šiaip ne taip jis pasiekė sausumą. Buvo numatyta, kad Antarctic Snow Cruiser galės kelis mėnesius važinėti po Antarktidą su turimomis degalų ir maisto atsargomis. Inžinieriai manė, kad visureigis galės įveikti apie 8000 km, o pačiu ekstremaliausiu atveju autonomiškai veiks net vienerius metus. Tačiau vos atsidūręs ant puraus Antarktidos sniego 34 tonas sveriantis visureigis ėmė ir užklimpo.

Įgulos nariai negalėjo patikėti tuo, ką mato. Antarctic Snow Cruiser stovėjo vietoje, nors jo trijų metrų aukščio ratai sukosi kaip pašėlę. Tačiau to ir reikėjo tikėtis – pelkėms skirtos Goodyear padangos beveik neturėjo protektoriaus, todėl su kiekvienu apsisukimu tik giliau kasėsi į baltutėlį Antarktidos sniegą.

Galiausiai visur Antarctic Snow Cruiser važinėjo atbulas. Nuotraukoje šildomas elektrinis variklis.

Vyrai ant priekinių visureigio ratų sumontavo atsarginius ratus, taip pat ėmė naudoti grandines. Tai menkai tepadėjo, tačiau įgula pastebėjo, kad atbulas Antarctic Snow Cruiser klimpsta mažiau. Taip Pingvinas atbulas trumpais atstumais ir važinėjo. Ilgiausia visureigio kelionė nusidriekė tik 148 km. Kur kas dažniau Antarctic Snow Cruiser tarnavo kaip stacionari bazė, iš kurios išėję mokslininkai imdavo ledynų pavyzdžius, tyrė kosminę radiaciją, atliko seismologinius matavimus.

1940-ųjų kovą admirolas Byrdas buvo sugrąžintas į aktyvią karinę tarnybą. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vertė JAV ruoštis galimiems konfliktams ir Byrdas buvo laikomas vertingesniu karininku nei Antarktidos užkariautoju. Galiausiai finansavimas programai buvo nutrauktas, nes visą dėmesį teko skirti karinėms reikmėms. Taip Antarctic Snow Cruiser buvo apleistas.

Taip atrodė Antarktidoje paliekamas Antarctic Snow Cruiser visureigis.

Admirolas Byrdas su ekspedicija į Antarktidą sugrįžo 1946 metais. Tuomet ilgo bambukinio žymeklio dėka Antarctic Snow Cruiser buvo surastas ir atkastas. Inžinieriai apžiūrėjo visureigį ir nustebo supratę, kad jis vis dar yra puikios būklės. Jam reikėjo smulkaus remonto ir oro padangose, tačiau ir tuomet Pingvinas buvo apleistas. Paskutinį kartą Antarctic Snow Cruiser buldozeriu buvo atkastas 1958 metais. Tuomet tik išmatuotas sniego dangos storis, norint tiksliai išsiaiškinti, kiek prisnigo per tuos 17-18 metų. Vėliau Antarctic Snow Cruiser surastas nebebuvo ir greičiausiai niekada nebebus.

Antarktidos sniegynai nuolat juda. Tikėtina, kad su jais visureigis buvo nustumtas iki vandenyno, o tuomet atskilo kokio ledkalnio viduje ir galiausiai atsidūrė vandenyno dugne. Kita versija teigia, kad Antarctic Snow Cruiser buvo tiesiog paslėptas po labai storu sniego ir ledo sluoksniu. Bet kuriuo atveju, jis greičiausiai niekada nebebus surastas.



Taip pat skaitykite:

Vėlesnis sovietų Antarktidos visureigis Charkovianka pasiekė pietų ašigalį.

Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

Kombinuoti autobusai – nykstančios transporto priemonės;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Mįslė technikos mėgėjams – ką veikia ši vikšrinė mašina su dantytu stumdytuvu ir plačiais vikšrais?

Mįslė technikos mėgėjams – ką veikia ši vikšrinė mašina su dantytu stumdytuvu ir plačiais vikšrais?

Pažvelkite į nuotrauką. Joje matote keistą vikšrinę mašiną su dantytu stumdytuvu. Šis mažas aparatas išties atrodo kiek neįprastai ir jo Lietuvos ūkiuose tikriausiai nepamatysite. Platūs vikšrai išduoda, kad kuriant šią techniką buvo atsižvelgta į slėgį į gruntą, bet ar galite atspėti, kas tai per mašina? Kokius darbus ji dirba?

Tai – dar viena mįslė technikos mėgėjams. Tokius galvosūkius publikuojame gana dažnai. Praeitą kartą klausėme, kam skirta didelė žemės ūkio mašina su plačiomis padangomis, o prieš tai bandėme jus sugluminti pateikdami specializuoto pramoninio sunkvežimio nuotrauką. Siūlome užmesti akį ir į tas mįsles,  bet dabar pažiūrėkime į šiandieninę.



Viskas labai paprasta – pažiūrėkite į šią nuotrauką ir pabandykite nuspręsti, kam skirtas šis aparatas. Šįkart mįslė yra visai lengva, tačiau po nuotrauka surasite ne tik atsakymą, bet ir šiek tiek papildomos informacijos apie šios technikos naudojimą ir charakteristikas.

Kokį darbą dirba ši keistai atrodanti mašina su dantytu buldozeriu? (SkywalkerPL, Wikimedia(CC BY 4.0)

Tai – 1985 metais pagaminta maža slidinėjimo trasų priežiūros mašina. Jos amžius, beje, yra svarbus tik todėl, kad daugelis šiais laikais slidinėjimo kurortuose dirbančių mašinų yra kur kas didesnės, sunkesnės, galingesnės ir universalesnės. Kadangi ši mįslė nebuvo labai sunki, tikėtina, kad ją įveikėte, bet ar tikrai žinote, kaip ir kam naudojami šie aparatai? Kodėl sniego peilis yra dantytas? Kaip jos lygina sniegą ir kokius kitus darbus dirba slidinėjimo trasų priežiūros mašinos?

Nelygus sniegas nėra malonus slidinėtojams ir netgi gali būti pavojingas. (Floppy36, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Daugelis žmonių mano, kad slidinėjimo trasų mašinos turi vieną užduotį – pašalinti sniego perteklių. Tam jos turi sniego peilius, kuriais nustumdo iškritusį sniegą. Tai jos aišku gali daryti, tačiau realiai jų paskirtis yra kiek kita. Slidinėjimo trasų priežiūros mašinos turi išlyginti ir suspausti sniegą, kad šis taptų patogiu slidinėjimo entuziastams. Lygi trasos danga pasiekiama ne tik priekyje esančio sniego stumtuvo pagalba – dažnai paskui save tokia mašina tempia dar vieną panašų įtaisą, kad ant trasos neliktų vikšrų pėdsakų.

Sniego peilis yra dantytas ne be reikalo. Jis ne tik išlygina, bet ir tekstūruoja trasą – sniego paviršiui suteikiama vadinama kordinio velveto išvaizda, kuomet visas paviršius yra išraižytas negiliais grioveliais. Tokia tekstūra leidžia geriau įvertinti trasos būklę ir palengvina slidžių bei snieglenčių slydimą.

Labai platūs vikšrai sumažina spaudimą į sniegą, tačiau kartu jį ir šiek tiek suspaudžia, kad slidės ir snieglentės į jį negrimztų. (Maksym Kozlenko, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Platūs vikšrai slidinėjimo trasų mašinoms reikalingi, kad jos pačios nesukurtų gilių vėžių. Skaičiuojama, kad vienos tokios mašinos slėgis į gruntą siekia vos 0,04-0,06 kilogramus kvadratiniam centimetrui. Tai yra labai geras rodiklis, turint omenyje, kad šios mašinos sveria daugiau nei 8 tonas. Nepaisant to, šios mašinos kartu ir suspaudžia sniegą, kad poilsiautojai jame neklimptų su savo slidėmis ir snieglentėmis.  Tačiau tai nėra vienintelis slidinėjimo trasų mašinų darbas.

Taip atrodo slidinėjimo trasų priežiūros mašina išlygintas sniegas – ši tekstūra palengvina slidžių ir snieglenčių slydimą. (böhringer friedrich, Wikimedia(CC BY-SA 2.5)

Jos taip pat naudojamos trasų formavimui. Pavyzdžiui, jos gali suformuoti kliūtis snieglenčių parkams, kalnelius vaikams, sniego barjerus palei trasos pakraščius. Sniego gaminimo aparatai dažnai nelabai tolygiai paskirsto naują sniegą, todėl ir šis darbas atitenka vikšrinėms trasos priežiūros mašinoms. Modernios mašinos pačios gali vežti sniego gamybos,  krovinių, keleivinius modulius ir net kranus, kurie praverčia trasose diegiant naują įrangą.

Slidinėjimo trasų priežiūros mašinos gali vežti įvairią įrangą – ši veža keleivinį modulį. (Kyle Pearce, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Kalbėti apie technines charakteristikas nėra lengva, nes skirtingi gamintojai pasitelkia skirtingus sprendimus. Tačiau PistenBully 300 Polar yra geras, populiarus tokios mašinos pavyzdys. Ši mašina naudoja 6 cilindrų Mercedes-Benz dyzelinį variklį, išvystantį 455 ag (335 kW). Tokios galios pakanka maksimalia 21 km/h greičiui, tačiau įprastai slidinėjimo trasų mašinos taip greitai  tikrai nesidarbuoja. Šio aparato plotis su vikšrais – 4,26 metrai, o ilgis – 8,4 m. Be jokių įrankių ir modulių PistenBully 300 Polar sveria 8,4 tonas, o maksimalus svoris siekia 12 tonų.

Slidinėjimo trasų mašinos įprastai darbuojasi naktį. Jei joms tenka veikti dieną, slidinėtojus jos perspėja garsiniu signalu ir šviesomis. Geras pravažumas leidžia įveikti ir labai stačias įkalnes, o jei jos pasirodo per daug stačios, gali būti pasitelkiamos gervės ir tvirti trosai. Itin žemas svorio centras ir labai platų vikšrai leidžia šioms mašinoms laisvai visiškai saugiai važinėti ir išilgai šlaito. Įdomu ir tai, kad dėl šių savybių šios mašinos randa darbo ir kitose srityse – kartais jos yra modifikuojamos darbui durpynuose.



Taip pat skaitykite:

Kam skirtas šis platus traktorius su didelėmis padangomis?

10 įdomių faktų apie sniego valymo mašinas, kurių galbūt nežinojote;

Ką veikia šis pramoninis sunkvežimis?

Kam skirta ši agresyviai atrodanti žemės ūkio mašina?

Kam reikalingas toks mažas lokomotyvas?

Ką gėlių laukuose veikia šis neįprastai atrodantis traktorius?

Pellenc Optimum aukštas traktorius be jokių ašių, bet kam jis skirtas?

Ka-26 – kodėl šis sraigtasparnis atrodo toks keistas? Kam jis buvo skirtas?

10 įdomių faktų apie sniegaeigius, kurių galbūt nežinojote: kaip atsirado šios transporto priemonės, iš ko gaminami jų vikšrai ir kaip sniegaeigiai važiuoja vandeniu (Video)

10 įdomių faktų apie sniegaeigius, kurių galbūt nežinojote: kaip atsirado šios transporto priemonės, iš ko gaminami jų vikšrai ir kaip sniegaeigiai važiuoja vandeniu (Video)

Žiema mūsų kraštuose nėra tokia jau atšiauri. Pasitaiko, kad per metus iškrenta visai nedaug sniego, o ir infrastruktūra mūsų nedidelėje šalyje yra pakankamai gerai išvystyta ir prižiūrima. Visgi, sniegaeigiai yra labai svarbi transporto priemonė ne vienoje šalto klimato šalyje. Tiesą sakant, tai taip pat yra ir puikus būdas praleisti laisvalaikį. Štai 10 faktų apie sniegaeigius, kurių galbūt nežinojote.

Įdomiais faktais dalinamės kiekvieno pirmadienio vakarą. Štai praeitą savaitę kalbėjome apie sniego valymo mašinas. Toli nuo šios temos nejudame ir šįkart – štai įdomios istorinės ir techninės sniegaeigių detalės.



Sniegaeigiai atsirado iš būtinybės. Arkliai iš tikrųjų neblogai susidoroja su sniegu, tačiau yra tam tikra riba – per labai gilias pusnis arkliai taip pat negali išbristi. Tai ilgą laiką reiškė, kad nuošalios vietovės žiemos mėnesiais yra atskirtos nuo pasaulio. Sniegaeigiai, kokius mes pažįstame dabar, atsirado 20 amžiaus pradžioje. Ray H. Muscott iš Mičigano valstijos JAV 1915-1916 metais užpatentavo savo sniegui skirtos mašinos dizainą – priekyje turėjo būti slidės, o gale – vikšrai. Taip žmonės ilgą laiką modifikavo pigius Ford Model T automobilius – šios mašinos pasitarnavo pristatant paštą.

1926-ųjų Ford Model T modifikuotas važiuoti per sniegą. (Cullen328, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Ne visi pirmieji sniegaeigiai naudojo vikšrus. Aero rogės – sniegaeigiai, į priekį varomi propeleriais, taip pat buvo išrastos gana anksti. Sergėjus Neždanovskis, rusų išradėjas, Aerosani vadinamas aero roges sukūrė dar 1903-1905 metais. Vėliau 1909-19010 metais Sergėjus Sikorskis, žinomas dėl savo indėlio į ankstyvųjų sraigtasparnių kūrimą,  sukūrė ir išbandė savo aero roges. Ši transporto priemonė vėliau buvo naudojama siuntų, produktų išvežiojimui ir karyboje.

Suomių aero rogės Antrojo pasaulinio karo metais. (Wikimedia)

Sniegaeigiai pakeitė šunų kinkinius. Šiaurės Amerikos šiaurėje šunų kinkiniai buvo viena iš pagrindinių transporto priemonių, kol nepaplito sniegaeigiai. Nors dabar mes į juos žiūrime kaip į pramogoms skirtą mašiną, ten iki šiol žmonės dažnai sniegaeigiais vyksta į darbą. Tiesa, vis rečiau, nes keliai dabar jau yra puikiai prižiūrimi ir dažniausiai nebėra padengti sniegu. Kita vertus, sniegaeigiai vis dar naudojami Kanados miškininkų, ūkininkų, kalnakasybos kompanijų ir kitų žmonių, kurie gyvena ir dirba sudėtingomis žiemos sąlygomis. Šiuolaikiniai sniegaeigiai turi ir šiokius tokius privalumus, pavyzdžiui, šildomas rankenas ir sėdynes.

Sniegaeigiai leidžia greitai įveikti ilgus atstumus, kur nėra kelių. (BAmundsen, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Bombardier taip pat pradėjo nuo sniegaeigių. Bombardier lėktuvus tikrai esate matę. Tai ir nedideliais atstumais skraidantys propeleriniai Dash 8, ir CRJ su varikliais arčiau uodegos, ir AirBaltic įsigyti nauji CS300. Tačiau kanadietis išradėjas Bombardier kompaniją 1942 metais įkūrė norėdamas kurti sniegaeigius. Pats inžinierius sniegaeigius pardavinėjo dar nuo 1937 metų, tačiau vėlesni Bombardier modeliai, kurie priminė furgonus su vikšrais, buvo kur kas sėkmingesni. Jie ir vaikus į mokyklą pristatinėjo, ir greitosios medicininės pagalbos užduotis vykdė, ir šiaip prekes išvežiojo. Ski-Doo, vienas garsiausių Kanados prekės ženklų, taip pat buvo įsteigtas Bombardier.

Tokie sniegaeigiai, kaip šis 1952-ųjų Bombardier, galėjo dirbti ir visai be sniego – slide tiesiog reikėjo pakeisti ratais. (Pjt56, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Varikliai erzina aplinkosaugininkus. Tradiciškai sniegaeigiai buvo varomi dvitakčiais varikliais. Jie yra paprastesni ir patvaresni, bet pasižymi prastais aplinkosaugos standartais. Visgi, vis daugiau gamintojų pereina prie keturtakčių variklių – Yamaha kitokių jau ir nebegamina, o ir kitos markės seka šiuo pavyzdžiu. Sniegaeigiai aplinkosaugos požiūriu kritikuojami ir dėl triukšmo, ir kraštovaizdžio darkymo. Beje, jau yra ir elektrinių sneigaeigių Whistler Blackcomb slidinėjimo kurortas juos bando siekdamas sumažinti triukšmą.




Sniegas, greitis ir drąsa. Pirmieji sniegaeigiai buvo lėti ir nerangūs, tačiau laikui bėgant jie labai sparčiai tobulėjo. Galingi šiuolaikiniai sniegaeigiai gali pasiekti ir 240 km/h greitį – įsivaizduokite adrenaliną lekiant tokiu greičiu per užšalusį ir apsnigtą ežerą. Tiesa, vidutiniškai populiariausių sniegaeigių maksimalus greitis siekia perpus mažiau. Tuo tarpu traukos lenktynėms ruošti sniegaeigiai, pasak Wikipedia,  gali pasiekti ir didesnį nei 320 km/h greitį, tačiau šios mašinos yra taip stipriai modifikuotos, kad mažai kuo primena įprastus sniegaeigius. Sniegaigių lenktynės rengiamos nuolat – ir traukos, ir žiedinės, ir bekelės, ir ištvermės, ir net akrobatiniai pasirodymai. Vasarą sniegaeigių pilotai treniruojasi ant žolės, sintetinės dangos ar net ant asfalto.

Sniegaeigių lenktynės 1970-aisiais Albertoje, Kanadoje. (Provincial Archives of Alberta, Wikimedia)

Kaip akmenukas per vandenį. Ar sniegaeigis gali plaukti? Ne, negali, tačiau žmonės suranda būtų kaip efektingai įveikti nedidelius vandens telkinius. Įsibėgėjęs sniegaeigis nestabdydamas įvažiuoja į vandens telkinį ir tiesiog hidroplanuoje per jį kaip žmogaus mestas akmenukas. Patyrę vairuotojai sugeba atlikti ir šiokius tokius manevrus ant vandens, o nuo 1977 metų rengiamos ir kasmetinės varžybos. Tiesa, jos organizuojamos vasarą, o snigaeigiai yra specialiai paruošiami – nuimamos nereikalingos dalys, kad jie būtų kuo lengvesni. Vandeniu sneigaeigiai gali įveikti ir labai didelius atstumus, jei tik vairuotojas išlaikys nuspaustą akceleratorių.

212 km sniegaeigiu ant vandens

 

Sniegaeigiai gali būti pavojingi. Pažvelgus į šią transporto priemonę nesunku pagalvoti, kad ji yra visiškai saugi. Lakstoma daugiausiai ten, kur joks eismas nevyksta, o ir nukritus sužalojimai būna menki. Visgi, sniegaeigius pamėgę žmonė ne visada elgiasi saugiai. Dažniausiai avarijos įvyksta sniegaeigiams atsitrenkiant vieniems į kitus arba gamtines kliūtis. Teigiama, kad Aliaskoje, kurioje sniegaeigiai yra labai svarbi susisiekimo priemonė, dažniausiai žmonės per sniegaeigių avarijas žūva nuskendę – tiesiog neįvertinamas ledo storis ir properšų tikimybė. Antroje šio sąrašo vietoje būtų nuošliaužos – sniegaeigiais žmonės stengiasi pakilti į kuo statesnius kalnus ir kartais yra palaidojami nuslinkusio sniego. Visgi, sakoma, kad teisingai ir protingai naudojami sniegeigiai yra labai saugūs, o dauguma avarijų įvyksta dėl pačių žmonių drąsos pertekliaus ar alkoholio.

Vokietijos policijos sniegaeigis. (Juergen.boehm, Wikimedia)

Iš ko gaminami sniegaeigių vikšrai? Pabandykite atspėti – kokia medžiaga būtų tinkamiausia sniegaeigių vikšrams? Anksčiau buvo naudojama guma – pirmieji Polaris sniegaeigiai naudojo senus kovejerių diržus. Tačiau dabar pasitelkiamos kompozitinės medžiagos – daugumos šiuolaikinių sniegaeigių vikšrai yra gaminami iš Kevlaro – medžiagos, kuri naudojama ir neperšaunamų liemenių gamyboje. Į vikšrus gali būti montuojami ir dygliai, kurie padeda manevruoti ant ledo.

Daugumos šiuolaikinių sniegaeigių vikšrai gaminami iš Kevlaro. (Vince pahkala, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Su sniegaeigiu į Šiaurės ašigalį. Sniegaeigiai yra rinkami tolimoms kelionėms, tačiau Ralpho Plaistedo ir jo bendražygių Walto Pedersono, Gerry Pitzlo ir Jean-Luco Bombardiero 1968 metų kelionė į Šiaurės ašigalį visiems laikams įėjo į istoriją kaip pirmoji patvirtinta sėkminga kelionė sausuma iki pat šiausiausio mūsų planetos taško. Kelionė užtruko 44 dienas ir buvo išties nelengva. Labai padėjo tai, kad atsargos buvo numetamos lėktuvu – jų nereikėjo temptis su savimi. Galiausiai, kuomet komanda pasiekė tikslą, jų buvimo vieta buvo patvirtinta lėktuvu, kuris šiuos vyrus ir parskraidino namo.



Tiek įdomių faktų šį pirmadienį. Taip pat kviečiame skaityti:

10 įdomių faktų apie sniego valymo mašinas;

10 įdomių faktų apie sraigtasparnius;

10 įdomių faktų apie arklius;

10 įdomių faktų apie motociklus;

10 įdomių faktų apie sunkvežimius;

10 įdomių faktų apie traukinius;

10 įdomių faktų apie traktorius;

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.