Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius (Video)

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius (Video)

Vikšrinės transporto priemonės iš tiesų nėra labai dažnas reiškinys. Vikšrus nešioja ekskavatoriai, kranai, įvairi statybų ir karinė technika, rečiau – sudėtingoms sąlygoms pritaikyti milžiniški sunkvežimiai. Prinoth Trooper toks nėra. Iš tiesų tai yra pakankamai nedidelis vikšrinis visureigis, kuris dažniausiai veža ne krovinius, o keleivius.

Prinoth – tai italų kompanija, įkurta dar 1951 metais. Iš pradžių Prinoth gamino slidinėjimo trasų priežiūros techniką, tačiau keičiantis savininkams ir perkant kitas įmones produktų gama buvo gerokai išplėsta. Pavyzdžiui, neseniai rašėme apie gana agresyviai atrodančią Prinoth vikšrinę mašiną.



Vikšrai turi daug privalumų. Jie paskirsto mašinos svorį didesniame plote, todėl santykinis spaudimas į gruntą visada yra mažesnis. Tai reiškia, kad vikšrinės mašinos taip giliai nesmenga į nestabilų dirvožemį, todėl yra pravažesnės – tiesiog neužklimpsta ten, kur ratinės transporto priemonės neturėtų šansų. Ilgi ir platūs vikšrai taip pat mažiau išraižo minkštą gruntą. Ratinės transporto priemonės vairuojamos į šalis sukiojant priekinius (arba galinius, arba visus) ratus – kai mašina ima klimpti, šis mechanizmas gali būti tiesiog užkimštas purvu ar sniegu. Vikšrinės mašinos tokios problemos neturi. Galiausiai, vikšrai suteikia geresnį sukibimą ant minkšto paviršiaus.

Vikšrai leidžia Prinoth Trooper važiuoti ir per labai drėgną, minkštą gruntą. (Gamintojo nuotrauka)

Aišku, vikšrinės mašinos turi ir trūkumų, lyginant su ratinėmis – jei neturėtų, tai visos transporto priemonės būtų vikšrinės. Tačiau šis straipsnis ne apie tai, todėl sugrįžkime prie Prinoth Trooper.

Trooper yra nedidelė universali vikšrinė mašina, skirta darbui sunkiai prieinamose vietose. Pavyzdžiui, žiemą Trooper gali padėti nusigauti iki vėjo jėgainių ir tarp jų išvalyti sniegą. Būtent čia ir pasimato vikšrinių mašinų privalumai. Trooper taip pat gali dirbti prie tiesiamų ar jau veikiančių dujotiekių, naftotiekių ir kitų vamzdynų, miškuose ir net ūkiuose.

Trooper gali būti naudojamas ir sniego valymui mažose teritorijose – tai ypač praverčia važiuojant link vėjo jėgainių. (Gamintojo nuotrauka)

Prinoth Trooper ilgis – vos daugiau nei 4 metrai, o plotis – 2,57 m. Taigi, savo išmatavimai Trooper nedaug skiriasi nuo įprasto visureigio. Transportavimui paruoštas Trooper sveria beveik 3,5 tonas, o pats gali pavežti iki 1,36 t sveriančius krovinius. Tačiau dažnai Trooper neveža net tokio krovinio – jis dažniau į darbą veža žmones.

Kroviniams įprastai yra skirti didesni bekelės sunkvežimiai – tas vos didesnis nei vienos tonos krovinys Trooper gale greičiausiai tėra keli įrankiai. Trooper yra geriau pritaikytas žmonių pervežimui – juo keliaujama į dujotiekių statybas, mokslines stotis, naujus kirtimus ir kitas sunkiai pasiekiamas darbo vietas. Standartinėje Trooper kabinoje telpa 5 žmonės, tačiau gale galima sumontuoti ir didesnį keleivių modulį, kuriame gali susėsti 4-6 keleiviai. Panašus modulis gali būti naudojamas ir žmonių gelbėjimui bei evakuacijai.

Dažnai Trooper naudojamas darbininkams nuvežti į darbo vietą. (Gamintojo nuotrauka)

Prinoth stengėsi, kad Trooper būtų kiek įmanoma patogesnis ir saugesnis. Jei tik pirkėjas pageidauja, priekinės sėdynės gali turėti smūgių amortizavimo mechanizmus. Trooper vairuojamas įprastu automobiliniu vairu. Šalia jo yra ir vairalazdė, kuri leidžia valdyti įvairius priedus (pavyzdžiui, sniego peilį ar gervę). Pati kabina yra labai ergonomiška ir turi įprastus saugos diržus – tik viduriniam keleiviui ant galinės sėdynės tenka ne įprastas trijų taškų, o dviejų taškų saugos diržas. Papildomi išoriniai saugos lankai gali padėti apsisaugoti nuo įvairių šakų ar akmenų.

Pirkėjai gali pasirinkti plieninius arba guma dengtus vikšrus – pastarieji negadina asfalto. (Gamintojo nuotrauka)

Prinoth Trooper naudoja CAT 4 cilindrų, 4,4 litrų dyzelinį variklį, išvystantį 142 AG (106 kW). Tai leidžia Trooper įsibėgėti iki gana neblogai atrodančių 29 km/h. Vikšrinė važiuoklė leidžia Trooper apsisukti aplink savo ašį, nes skirtingų pusių vikšrai yra valdomi atskirai. Pirkėjai gali pasirinkti tarp gumuotų ir įprastų plieninių vikšrų – siūlomi 0,9 ir 1,1 m pločio vikšrai.

Prinoth Trooper yra paprasta, tačiau gana ir įdomi mašina. Visai nedaug žmonių dirba su tokia technika, todėl ir nusprendėme parašyti apie šią mašiną. Tikriausiai labiausiai stebina Trooper universalumas ir tai, kad jis dažnai naudojamas kaip labai pajėgus visureigis, į darbą pristatantis žmones.



Taip pat skaitykite:

Mįslė technikos mėgėjams – kokius darbus dirba ši agresyviai atrodanti vikšrinė mašina?

Net dvi poras vikšrų turintis Foremost Husky 8 sunkiai surastų neįveikiamų kliūčių;

Liebherr R9800 – vienas didžiausių karjerų eskavatorių pasaulyje;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Ilgakojai konteinerių sunkvežimiai;

80 tonų, dvi poros vikšrų ir 440 arklio galių – Foremost Husky 8 sunkiai surastų neįveikiamų kliūčių

80 tonų, dvi poros vikšrų ir 440 arklio galių – Foremost Husky 8 sunkiai surastų neįveikiamų kliūčių

Ne visi sunkvežimiai važinėja keliais. Štai vikšrinis Foremost Husky 8 net nenešioja valstybinių numerių ženklų, nes keliuose jis tiesiog neturi ką veikti. Šis įspūdingas sunkvežimis važinėja ten, kur įprasti automobiliai net nedrįsta pasirodyti. Foremost Husky 8 drąsiai lenda į nesibaigiančius sniegynus, pelkynus ir purvynus – būtent tokioms užduotims šis sunkvežimis ir buvo sukurtas.

Foremost – tai Albertos provincijoje Kanadoje įsikūręs pramoninės įrangos gamintojas, kurio specializacija – naftos ir dujų infrastruktūros kūrimo ir priežiūros technika. Foremost gamina įvairius sunkvežimius, ekskavatorius, grąžtus, vamzdynų tiesimo įrangą ir kitokią techniką. Husky 8 yra vienas iš tokių vikšrinių sunkvežimių, skirtas darbui tolimojoje šiaurėje ar bet kur, kur driekiasi dujų ir naftos vamzdynai.



Foremost Husky 8 – tai milžiniškas vikšrinis bekelės sunkvežimis, skirtas įvairių krovinių transportavimui. Ant plačios sunkvežimio platformos galima montuoti ir papildomus agregatus – grąžtus, ekskavatorius ar kranus. Tačiau dažniausiai Husky 8 per nepravažiuojamus sniegynus ir purvynus veža krovinius – vamzdynų segmentus, atsargas, meteorologines stoteles, generatorius ir kitą įrangą.

Husky 8 yra sukurtas darbui atokiausiuose Žemės kampeliuose, kur kelių tiesiog nėra (Foremost nuotrauka).

Žinoma, kadangi Husky 8  sunkvežimis yra sukurtas darbui ten, kur kiti nepravažiuoja, jis pasižymi pakankamai įspūdingomis savybėmis. Sunkvežimio prošvaista – 53,3 cm, o krovinių platforma įrengta didesniame nei 1,7 m aukštyje. Žinoma, visa Husky 8 važiuoklė yra visiškai atspari vandeniui, todėl sunkvežimis gali drąsiai kirsti ir patvinusius upelius – gamintojas nurodo, kad ši mašina gali važiuoti per 1,43 m gylio brastas. Husky 8 turi dvi poras minkštų 1,43 metrų pločio vikšrų, kurie užtikrina mažą spaudimą į gruntą (be krovinio – 175 gramai kvadratiniam centimetrui) ir leidžia įkopti į 60 laipsnių įkalnes.

6 cilindrų, 12,5 litrų CAT C13 variklis sumontuotas tiesiai už kabinos. (Foremost nuotrauka)

Foremost Husky 8 naudoja dyzelinį CAT C13 12,5 litrų 6 cilindrų variklį su turbokompresoriumi. 440 arklio galių (328 kW) agregatas yra sumontuotas tiesiai už kabinos, kur jo nepasiekia upių vanduo ar ledo luitai. Savaime aišku, per automatinę Allison 4500 RDS transmisiją varomi visi vikšrai. Husky 8 išvysto maksimalų 14,5 km/h greitį, tačiau realistiškai bekele dažniausiai važiuojama lėčiau. Ypač jei gale yra sunkus ir brangus krovinys.

Visi vikšrai yra ir varomi, ir vairuojami – Husky 8 be vargo kopia ir į 60 laipsnių įkalnes. (Foremost nuotrauka)

Bendras Husky 8 ilgis – 14,76 m, plotis – 3,63 m, aukštis – 3,81 m. Sunkvežimio kabina, kurioje gali būti įrengtos net 6 sėdimos vietos, ir variklis yra sumontuoti toli bazės priekyje, todėl kroviniams lieka 10,47 m. Husky 8 gali pavežti 36,7 tonų krovinius, o pats sveria daugiau nei 79 tonas. Kaip galite įsivaizduoti, bekele važinėjantis vikšrinis sunkvežimis degalus ryja netausodamas, todėl turi net 1050 litrų degalų baką.

Husky8 yra labai didelis – tai akivaizdu, kai šalia atsistoja žmogus. (Foremost nuotrauka)

Foremost Husky 8 yra skirtas naftos pramonės infrastruktūros statyboms ir priežiūrai, taip pat gali būti naudojamas įrengiant mokslines stotis atšiauriausiose planetos vietose. Šio sunkvežimio charakteristikos jam leidžia dirbti ir tolimojoje Amerikos ar Eurazijos šiaurėje, ir tropiniuose kraštuose.Visi Foremost sunkvežimiai yra gaminami pagal užsakymą, juos pritaikant individualiems kliento poreikiams. Pavyzdžiui, gamintojas siūlo ilgesnę krovinių platformą, arktiniam ir tropiniam klimatui pritaikytus įrangos paketus, galingesnius žibintus ir kitus įrenginius. Kabina gali būti pritaikyta vienam vairuotojui ar 6 žmonių įgulai. Čia gali būti įrengtas net oro kondicionierius! Husky 8 yra išties įdomus sunkvežimis, sukurtas rimtam darbui.



Taip pat skaitykite:

Liebherr R9800 – vienas didžiausių karjerų eskavatorių pasaulyje;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Ilgakojai konteinerių sunkvežimiai;

Mįslė technikos mėgėjams – kam skirta ši agresyviai atrodanti vikšrinė mašina?

Mįslė technikos mėgėjams – ką veikia ši aukšta, plati, bet trumpa vikšrinė mašina?

GM Futurliner – futuristiškas sunkvežimis, kuris buvo sukurtas žmonėms parodyti ateitį

GM Futurliner – futuristiškas sunkvežimis, kuris buvo sukurtas žmonėms parodyti ateitį

Ateities spėjimai retai būna tikslūs. Įvairios futuristiškos svajonės pildosi kur kas blankesnėmis spalvomis. Štai tokiais sunkvežimiais kadaise po JAV ir Kanadą važinėjo General Motors konvojus, skirtinguose miestuose pasakojęs apie technologijas, kurios pastūmės pasaulį į ateitį.

Tai – GM Futurliner (laisvas vertimas – Ateities laineris) – sunkvežimis, kurį dizaineris Harley’us Earl’as sukūrė Parade of Progress (Progreso parado) renginiui. Tai – didelis JAV ir Kanadą aprėpiantis konvojus, kuris dažname mieste rengė atviras naujausių technologijų parodas. GM Parade of Progress rengė dar 1936-1940 metais, tačiau tuomet naudoti tik subtiliai modifikuoti sunkvežimiai. Dabar buvo nuspręsta, kad sunkvežimiai bus parado dalimi ir pagrindiniais herojais, todėl pabandyta įsivaizduoti, kuo kroviniai bus pervežami ateityje.



Futurliner iš pradžių buvo pademonstruotas 1939-ųjų Pasaulinėje parodoje Niujorke, o jau kitais metais prasidėjo Progreso paradas. Aptakūs sunkvežimiai, šiek tiek primenantys tuometinius autobusus, iš tikrųjų traukė akį. Aukšti metaliniai trijų spalvų kėbulai, padangos baltais borteliais, didelės aukso spalvos GM raidės – Futurliner atrodė tiesiog įspūdingai. Tačiau tai nebuvo tik dekoracija.

GM Futurliner Progreso parado metu – tokių sunkvežimių buvo net 12 (GM nuotrauka).

Po Fisher Body kompanijos pagamintu kėbulu slėpėsi įprasta autobuso/sunkvežimio bazė su keturių cilindrų dyzeliniu varikliu ir mechanine transmisija. Futurliner ilgis siekė 10 metrų, o aukštis – 3,5 metrus. Keistai atrodė pačiame viršuje sumontuota kabina, kurioje vairuotojas sėdėjo per patį vidurį. Riestas panoraminis stiklas užtikrino pakankamai gerą matomumą, tačiau buvo juokaujama, kad jei sustabdys policijos pareigūnas, vairuotojui teks išlipti, kad su juo pasikalbėtų – kitaip pareigūnui paskaustų kaklą.

GM Futurliner 1940 metais atrodė kaip nepaprastai įspūdingas sunkvežimis. (Joe Ross, Wikimedia(CC BY-SA 2.0)

Vienas toks GM Futurliner sunkvežimis svėrė apie 14 tonų. Ne tiek jau daug, tačiau aptakus sunkvežimis vis tiek pasiekė tik 64 km/h greitį- šiandien tai atrodo labai lėtai, tačiau tuomet to pakako. Kiekviename Futurliner buvo vežama kokia nors ekspozicijos dalis. Pavyzdžiui, vienas sunkvežimis viduje turėjo reaktyvinio variklio modelį, kitas – mikrobangų krosnelei skirtą maketą, trečias – televizijos demonstraciją ir taip toliau. Taip juk buvo rodoma ateitis!

Atvertas Futurliner kėbulas demonstruoja reaktyvinį variklį. (Bransonevans, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Progreso parade iš viso važiavo 12 Futurliner sunkvežimių ir 32 pagalbinės mašinos. Jose važiavo žmonės, kurie padėjo ruošti parodas, pranešėjai, mechanikai ir organizatoriai. Atvykę į vieną iš 150 numatytų miestų, Futurliners sustodavo aikštėje, kurioje buvo statoma palapinė. Kiekvienas sunkvežimis išskleisdavo savo platformas, atverdavo krovinių skyriaus duris, o šalia atsistojęs žmogus smalsuoliams pasakodavo apie ateities technologijas.

Vienas iš GM Futurliner sunkvežimių, šiandien stovintis muziejuje. (Bransonevans, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Progreso paradui pagalius į ratus kišo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Žmonės tuomet ėmė kitaip žiūrėti į ateitį, o tokie renginiai buvo labiau sutinkami skeptiškai. Tačiau Futurliners niekur nedingo. 1953 metais sunkvežimiai buvo atnaujinti. Aišku, pasikeitė jų edukacinis turinys, tačiau kartu buvo atnaujinti ir varantieji mazgai – sumontuotas GMC 6 cilindrų variklis su automatine transmisija maksimalų greitį padidino iki 80 km/h.

Futurliner buvo labai aptakus, o trijų spalvų kėbulas tik dar labiau išryškino jo formas. (Bransonevans, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

1956 metais Futurliners iškeliavo į muziejus, nes Progreso paradas baigėsi. Švietėjišką misiją perėmė televizija, kuri apie ateitį galėjo pasakoti žmonėms net neišėjusiems iš namų. Gerai bent tai, kad dauguma šių aptakių gražuolių tebeegzistuoja skirtinguose JAV muziejuose.




Taip pat skaitykite:

1983-ųjų Steinwinter 2040 koncepcinis sunkvežimis;

Kita istorinė itin žemo profilio vilkiko koncepcija – General Motors Bison;

Scammell Scarab – neįprastas triratis vilkikas;

DAF sunkvežimio su dviem varikliais avarija pakeitė Dakaro ralio taisykles;

Ford Ranger II – kažkas tarp pikapo, sportinio automobilio ir reaktyvinio naikintuvo.

Kodėl kadaise pienas buvo išvežiojamas po namus? Kokiomis savybėmis pasižymėjo tie pieno furgonai?

Kodėl kadaise pienas buvo išvežiojamas po namus? Kokiomis savybėmis pasižymėjo tie pieno furgonai?

Šiais laikais daugelis žmonių pieną perka parduotuvėje. Tai – labai patogu. Juk vis tiek turite apsilankyti parduotuvėje, kad įsigytumėte kitų maisto produktų, tai galite prieiti ir prie pieno šaldytuvo. Tačiau anksčiau nemažoje pasaulio dalyje pienas būdavo pristatomas į namus. Jei to nesate matę gyvai, tikrai turėtumėte prisiminti iš senų animacinių filmų.

Pienininkas nedideliu atviru furgonu važinėja po amerikietiškus priemiesčius, surinkdamas tuščius stiklinius butelius ir vietoje jų palikdamas keletą butelių pieno. Visa tai stebi ir Tomas, žinodamas, kad dalis šio šviežio pieno tikrai teks ir jam. Tuo tarpu Džeris turi kitų planų. Kaip ir mes – turime jums pasakoti, kam ta pieno pristatymo paslauga buvo reikalinga ir kuo ypatingi buvo šie pieno furgonai.



Iš tiesų, pieno išvežiojimas yra labai sena paslauga, siekianti mažiausiai 19 amžių. Ji vienokia ar kitokia forma buvo populiari praktiškai visame pasaulyje. Įsibėgėjus industrializacijai, miestuose kūrėsi vis daugiau gamyklų, todėl į juos ėmė kraustytis vis daugiau žmonių. Miestiečiams reikėjo vis daugiau maisto, o tai tapo puikia galimybe versliems ūkininkams. Pienas visais laikais buvo laikomas vienu iš kasdienių maisto produktų, tačiau juk mieste niekas (ar beveik niekas) karvių neaugino. Tais laikais ir šaldytuvų nebuvo, todėl pirkti didesnį pieno kiekį buvo tiesiog nepraktiška – namie jis kaip mat sugesdavo. Taigi, ūkininkai patys ėmė vežti savo pieną į miestus ir priemiesčius.

Išdidus pienininkas savo vežime Naujajame Orleane 1903-aisiais. (Wikimedia)

Iš pradžių pienas būdavo išvežiojamas arklių traukiamais vežimais. Įprastai tai buvo dviračiai vežimai su pora pieno kanistrų priekyje. Pienininką pamačiusios šeimininkės turėdavo jį sustabdyti ir paprašyti įpilti pieno. Aišku, ir patys pienininkai tuomet šūkaudavo važinėdami gatvėmis, kad visi išgirstų apie atkeliaujantį šviežią pieną.

Pieno išvežiojimo vežimas apie 1910-uosius Monrealyje. (Musée McCord Museum, Wikimedia)

Tačiau toks verslo modelis ilgai gyvuoti negalėjo. Ūkininkai turi užsiimti savais reikalais, todėl jiems į pagalbą atėjo didelės pieno bendrovės, kurios supirko pieną ir jį išvežiodavo po miestus. Įdomu tai, kad arklių traukiami vežimai šiam darbui naudoti net JAV ir Jungtinėje Karalystėje naudoti iki pat 20 amžiaus vidurio. Tiesiog jie tam puikiai tiko – juk priemiesčių gatvelėmis pieno išvežiotojai turėjo važinėti labai lėtai, o kartu turėjo traukti dėmesį. Tačiau su laiku arklių traukiamus vežimus išstūmė ne kas kita, o unikalūs elektriniai furgonai.

Tai, kaip elektriniai furgonai keitė arklių traukiamus vežimus, gerai iliustruoja Brush Pony mašina. Brush Electrical Engineering – gerai žinoma britų elektrinių mašinų kompanija elektromobilius gamino dar 1901-1905 metais, o pirmuosius savo elektrinius pieno išvežiojimo furgonus sukūrė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Brush Pony buvo įdomus tuo, kad jis turėjo tik tris ratus ir buvo valdomas vadžias primenančiu vairu. Maksimalus Brush Pony greitis siekė vos 16 km/h, tačiau to visiškai pakako.

1947-ųjų Brush Pony – atkreipkite dėmesį į vadeles primenantį vairą. (sv1ambo, Wikimedia(CC BY 2.0)

Tuo tarpu kita britų įmonė Graiseley Electric Vehicles kūrė kiek kitokį pieno pristatymo sprendimą – elektrinį vežimėlį, kurį valdė priešais einantis žmogus. Taip pieno pristatytojui nereikėjo pačiam tempti krovinio, tačiau jis turėjo eiti. Šis daiktas nebuvo labai populiarus, o iki šių dienų yra žinomas tik vienas išlikęs Graiseley pavyzdys.

Graiseley Model 90(Bob1960evens, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Su laiku pieno furgonai keitėsi ir įgavo dabar lengvai atpažįstamą išvaizdą. Reikalavimai pieno išvežiojimo furgonams išliko panašūs iki šių dienų. Vairuotojas privalo turėti galimybę labai greitai išlipti iš furgono ir prieiti prie pieno produktų. Dėl šios priežasties pieno išvežiojimo furgonai dažniausiai turi dideles kabinos duris ir atvirą krovinių skyrių. Įdomu tai, kad daugelis pieno išvežiojimo furgonų nėra šaldomi. Pasterizuotas pienas  išvežiojamas trumpais maršrutais, todėl niekada nesuspėja sugesti. Tiesa, nemažai pieno išvežiojimo furgonų turi nedideles šaldymo kameras ar bent jau gerai termiškai izoliuotas dėžes grietinėlei ir kitiems produktams.

Senas, bet vis dar tebenaudojamas pieno išvežiojimo furgonas Liverpulyje. (Tagishsimon, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

1967 metais Jungtinės Karalystės Elektrinių transporto priemonių asociacija paskelbė, kad Jungtinės Karalystės gatvėmis važinėja daugiau elektrinių mašinų nei visame likusiame pasaulyje kartu sudėjus. Tačiau daugumą tų elektrinių transporto priemonių sudarė būtent elektriniai pieno furgonai. Visgi su laiku situacija ėmė keistis.

Atsiradus šaldytuvams ir prekybos centrams, pieno išvežiotojų populiarumas ėmė sparčiai kristi. Nebeliko poreikio pieną pirkti kasdien. O kam? Juk parduotuvėje galima nusipirkti kelis butelius pieno, kurių pakaks savaitei. Tačiau nemanykite, kad pieno furgonai jau yra visiškai išnykę.

Šių laikų pieno išvežiotojas. Furgono gale matomas šaldomas skyrelis grietinėlei. (Brian Snelson, Wikimedia(CC BY 2.0)

Jungtinėje Karalystėje, JAV ir ne vienoje kitoje šalyje pieno išvežiotojai tebedirba iki šiol. Paslauga tikrai nebėra tokia populiari, kokia buvo anksčiau. Tai paskatino ne vieną kompaniją pereiti prie benzininių ar dyzelinių furgonų, kurie yra greitesni ir per vieną dieną gali apimti didesnė plotą, taip sumažindami išvežiojimo kaštus. Tačiau tai nereiškia, kad pieno išvežiojimo furgonai yra pasmerkti užmarščiai.

Bluebird Automotive yra bene vienintelis iki šiol dirbantis britiškas pieno furgonų gamintojas, nors tai net sunku patikrinti dėl itin prasto kompanijos puslapio. Internete teigiama, kad pagrindinis kompanijos gaminamas furgonas yra QEV70, galintis pavežti 1,5-2,2 tonų svorį. Pirkėjai gali pasirinkti, kokias baterijas nori naudoti – maksimalus vienu įkrovimu nuvažiuojamas atstumas svyruoja nuo 64 iki 160 km. Tiesa, baterijas galima keisti ir įkrauti atskirai, nes jų modulis yra lengvai išimamas. Tai leidžia baterijas įkrauti be sunkvežimio, kad darbas niekada nesustotų. Maksimalus furgono greitis siekia tik 45 km/h.

Tikras pieno vilkikas, pagamintas dar 1963 metais. (Bob1960evens, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Šiais laikais senieji pieno furgonai yra muziejinės vertybės. Entuziastai taip pat juos noriai perka ir restauruoja, nors galimybių juos pritaikyti praktiškai šiais laikais liko nedaug. Kita vertus, manoma, kad pieno furgonai dar gali sugrįžti. Vis daugiau žmonių nori pagerinti savo gyvenimo būdą ir maitintis sveikais, šviežiais produktais – juk būtent tai pieno furgonai ir išvežioja.



Taip pat skaitykite:

Elektriniai sunkvežimiai važinėjo dar prieš 100 metų;

Senas elektrinis mikroautomobilis Zagato Zele;

Motorizuoti paspirtukai nėra nauja mada – tokiais važinėta dar prieš 100 metų;

Scammell Scarab – mechaninis arklys ir labai manevringas vilkikas;

Piaggio Ape – italijos miestų bitė, įrodžiusi, kad ne dydis yra svarbiausia.

Piaggio Ape – italijos miestų bitė, įrodžiusi, kad ne dydis yra svarbiausia

Piaggio Ape – italijos miestų bitė, įrodžiusi, kad ne dydis yra svarbiausia

Tikriausiai neįmanoma apsilankyti Italijoje ir nepastebėti bent vieno Piaggio Ape sunkvežimio. Tai – tikra itališka legenda, mielas dizainas ir nepakeičiamas darbo įrankis. Kur slypi Piaggio Apie paslaptis? Kodėl tokia visai maža krovininė mašina yra gaminama jau 71 metus?

Ape – tai italų mažų motorinių transporto priemonių gamintojo Piaggio kūrinys. Įdomu tai, kad Apie yra kildinamas iš Vespa motorolerių. Inžinierius Corradino D’Ascanio, kuris šiaip jau buvo aviacinių konstrukcijų specialistas, Vespa motorolerį išrado dar 1946 metais. Maži ir taupūs motoroleriai greitai išpopuliarėjo, tačiau D’Ascanio jautė, kad po karo atsigaunančiai Italijai labiau reikia komercinio transporto. Taip jis 1947 metais sugalvojo triratę krovininę mašiną, varomą įprastu Vespa varikliu. Taip ir gimė itališkoji bitę Ape.



Dabar mums net sunku įsivaizduoti, su kokiomis problemomis susiduria po karo atsigaunanti visuomenė ir ekonomika. Lengva tikrai nebuvo, nes niekas neturėjo pinigų. Užsidirbti pinigų net turint polinkį į verslumą nebuvo paprasta, nes stigo lėšų investicijoms į reikiamus įrankius ir įrangą. D’Ascanio tai matė, todėl kardinaliai modifikavo Vespa motorolerio dizainą taip, kad šis gale turėtų du ratus. Naujai sukurta plati ašis tapo puikia platforma kokiam nors atviram ar uždaram krovinių skyriui. Geriausia tai, kad tokia mažytė krovininė mašina tiesiog negalėjo nebūti nepigi – juk visi komponentai jau buvo sukurti ir naudojami.

1977-ųjų Apecar LS. (Camilla Giribardi, Wikimedia)

D’Ascanio su savo revoliucine idėja kreipėsi į Enrico Piaggio – kompanijos vadovą, kuris ir buvo tas žmogus, išskėstomis rankomis į gamybos linijas priėmęs Vespa motorolerį. Enrico Piaggio buvo antrosios Piaggio vadovų kartos atstovas. Jo tėvas Rinaldo kompaniją įkūrė traukinių vagonams gaminti, tačiau vėliau perėjo į karines mašinas, katerius, aviacinius variklius ir kitą rimtesnę techniką. Piaggio vystymosi kryptį pakeitė Antrasis pasaulinis karas – gamykla buvo taip subombarduota, kad apie jokios didesnės technikos gamybą nebuvo galima ir pasvajoti. Iš esmės beveik visiškai išnykę gamybiniai pajėgumai paskatino imtis kitos veiklos – iš pradžių Vespa motorolerių, o vėliau – Apie sunkvežimių.

Vienas iš pirmųjų Piaggio Ape, dabar stovinti muziejuje. (M.Huwyler, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kaip supratote, Enrico Piaggio palaikė D’Ascanio idėją. O kaip galėjo nepalaikyti? Mažų komercinių mašinų poreikis buvo akivaizdus. Iš pradžių atviri bortiniai triračiai sunkvežimiai vadinti VespaCar ar TriVespa, tačiau netrukus prilipo Ape vardas. Ape italų kalboje reiškia bitę.

Piaggio Ape su Vespa motoroleriu krovinių kėbule – ši nuotrauka gerai iliustruoja tikrąjį Ape dydį. (Charles01, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Pirmosios bitės turėjo 125 kubinių centimetrų variklius, tačiau greitai ėmė rastis versijos su 150 ar 175 kubinių centimetrų varikliais. Pirmieji modeliai turėjo labai paprastą krovinių skyrių, kuris atrodė tarsi atvira dėžė, sumontuota tarp galinių mašinos ratų. Vairuotojas sėdėjo ant paprastos motorolerio sėdynės ir nebuvo apsaugotas jokios kabinos. Su laiku ėmė ryškėti dabar lengvai atpažįstama Ape forma. Jau 1956 metais pasirodė Ape variantai su kabinomis, kurios saugojo nuo lietaus, o 1964 metais Piaggio pasiūlė ir kabinos šildytuvą. Prabanga.

Daug Piaggio Ape automobilių turėjo paprastą pikapo kėbulą. (Alf van Beem, Wikimedia)

Įdomu tai, kad Ape variklio tūris keitėsi per visą istoriją, tačiau negalima sakyti, kad jis nuolat stabiliai augo ar nuolat stabiliai traukėsi. Iš pradžių montuoti 125 kubinių centimetrų varikliai, vėliau jie išaugo iki 175, tada nukrito iki 150 ar net 50 kubinių centimetrų. Greičiausiai didžiausius variklius siūlė Ape TM versija, gaminama nuo 1982 metų. Į šį modelį Piaggio montavo 218 kubinių centimetrų benzininį arba 422 kubinių centimetrų dyzelinį variklius. Šie modeliai atitinkamai įsibėgėja iki 60 ir 63 km/h.

Mažieji Piaggio Ape furgonai siaurose istorinių Italijos miestų gatvėse išvežioja prekes, siuntas ir picą. (Kolling, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tačiau įprastas Piaggio Ape niekada nebuvo greitas, nes to jam tiesiog nereikia. Tai yra labai paprasta krovininė mašina, skirta darbui mieste. Daugelis Ape modelių yra vairuojami motorolerio tipo vairais, nors kai kurie modeliai siūlo ir automobilinius valdymo mazgus. Dažniausiai kabinoje telpa tik vairuotojas (rečiau – ir vienas keleivis), tačiau visi Ape modeliai turi dvejas dureles, kad išlipti ir įlipti būtų galima greičiau.

Piaggio Ape Poker – keturatė bitės versija. (Powering, Wikimedia)

Ape versijų būta labai įvairių, bet kelias paminėti būtina. Pavyzdžiui, Ape Poker buvo tas pats TM sunkvežimis su keturiais ratais. Tai yra pakankamai reta mašina, nors ji buvo gerokai praktiškesnė. Ape Calessino – riboto tiražo autorikša (žinote, mašina Indijoje vadinama tuk-tuk) buvo pritaikyta žmonėms vežti. Visgi tikriausiai keisčiausiai atrodė Ape Pentarò, gamintas 1960-1968 metais. Pentarò buvo standartinis Ape, kuris vietoj krovinių kėbulo turėjo puspriekabės jungtį. Taip, Pentarò buvo tikrų tikriausias vilkikas.

Piaggio Ape Pentarò buvo tikras vilkikas, kuris savo stiprybes demonstravo veždamas dramblį. (Gamintojo nuotrauka, Piaggiocommercialvehicles.com)

Nors pokario vargai jau seniai palikti istorijos knygose, Piaggio Ape vis dar tebėra gaminamas. Nuo 2013-ųjų gausiai gaminamos Ape Calessino 200 autorikšos, kurios yra labai populiarios Indijoje ir kai kuriuose kurortuose. Tiesa, dažnai ant šių mašinų pykstama dėl 200 kubinių centimetro variklio keliamo triukšmo. Indijoje gaminamas ir Ape Classic 400 pikapas su 435 kubinių centimetrų dyzeliniu varikliu. Porter taip pat visiškai neišnyko, tačiau dabar šios mašinos yra visiškai atskiros nuo Ape.

Šiuolaikiniai Ape yra pakankamai modernūs. Varikliai atitinka Euro 4 standartą, žibintai naudoja LED technologiją, viduje yra pakankamai patogu, o ir kokybė yra stebėtinai nebloga. Piaggio siūlo kelias pikapo ir furgono versijas, gali pritaikyti naują mašiną pagal verslo poreikius. Beje, įdomu tai, kad pikapai yra šiek tiek tvirtesni ir gali pavežti 25-40 kg didesnį svorį nei furgonai. Šios mašinos šiais laikais naudojamos prekių ir siuntinių išvežiojime, maisto pristatyme į namus, dažniau – kaip maisto furgonai.

Modernūs Piaggio Ape atitinka Euro 4 standartą, išvysto 38 km/h greitį, turi LED žibintus ir ergonomišką kabiną. (Gamintojo nuotrauka)

Piaggio Ape 50 furgono techniniai duomenys:

Išmatavimai (ilgis x plotis x aukštis) – 2,5 x 1,26 x 1,59 m.
Svoris – 490 kg.
Variklis – dvitaktis oru aušinamas 49,8 kubinių centimetrų benzininis su automatiniu benzino ir alyvos maišymu.
Maksimali galia ir sukimo momentas – 1,9 kW ir 3,3 Nm.
Maksimalus greitis – 38 km/h.
Maksimalus vežamas svoris – 1,3 kubiniai centimetrai, 145 kg.



Taip pat skaitykite:

Kaip atrodė pirmasis pasaulio vilkikas?

Elektriniai sunkvežimiai važinėjo dar prieš 100 metų;

Goliath GD 750 – pokario Vokietijos verslininkų džiaugsmas;

Scammell Scarab – neįprastas triratis vilkikas;

Daugybę funkcijų atlikęs Reliant TW9;

Scammell Pioneer – 6X4 sunkvežimis, kariuomenėje tarnavęs penkiasdešimt metų.

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.