Piaggio Ape – italijos miestų bitė, įrodžiusi, kad ne dydis yra svarbiausia

Piaggio Ape – italijos miestų bitė, įrodžiusi, kad ne dydis yra svarbiausia

Tikriausiai neįmanoma apsilankyti Italijoje ir nepastebėti bent vieno Piaggio Ape sunkvežimio. Tai – tikra itališka legenda, mielas dizainas ir nepakeičiamas darbo įrankis. Kur slypi Piaggio Apie paslaptis? Kodėl tokia visai maža krovininė mašina yra gaminama jau 71 metus?

Ape – tai italų mažų motorinių transporto priemonių gamintojo Piaggio kūrinys. Įdomu tai, kad Apie yra kildinamas iš Vespa motorolerių. Inžinierius Corradino D’Ascanio, kuris šiaip jau buvo aviacinių konstrukcijų specialistas, Vespa motorolerį išrado dar 1946 metais. Maži ir taupūs motoroleriai greitai išpopuliarėjo, tačiau D’Ascanio jautė, kad po karo atsigaunančiai Italijai labiau reikia komercinio transporto. Taip jis 1947 metais sugalvojo triratę krovininę mašiną, varomą įprastu Vespa varikliu. Taip ir gimė itališkoji bitę Ape.



Dabar mums net sunku įsivaizduoti, su kokiomis problemomis susiduria po karo atsigaunanti visuomenė ir ekonomika. Lengva tikrai nebuvo, nes niekas neturėjo pinigų. Užsidirbti pinigų net turint polinkį į verslumą nebuvo paprasta, nes stigo lėšų investicijoms į reikiamus įrankius ir įrangą. D’Ascanio tai matė, todėl kardinaliai modifikavo Vespa motorolerio dizainą taip, kad šis gale turėtų du ratus. Naujai sukurta plati ašis tapo puikia platforma kokiam nors atviram ar uždaram krovinių skyriui. Geriausia tai, kad tokia mažytė krovininė mašina tiesiog negalėjo nebūti nepigi – juk visi komponentai jau buvo sukurti ir naudojami.

1977-ųjų Apecar LS. (Camilla Giribardi, Wikimedia)

D’Ascanio su savo revoliucine idėja kreipėsi į Enrico Piaggio – kompanijos vadovą, kuris ir buvo tas žmogus, išskėstomis rankomis į gamybos linijas priėmęs Vespa motorolerį. Enrico Piaggio buvo antrosios Piaggio vadovų kartos atstovas. Jo tėvas Rinaldo kompaniją įkūrė traukinių vagonams gaminti, tačiau vėliau perėjo į karines mašinas, katerius, aviacinius variklius ir kitą rimtesnę techniką. Piaggio vystymosi kryptį pakeitė Antrasis pasaulinis karas – gamykla buvo taip subombarduota, kad apie jokios didesnės technikos gamybą nebuvo galima ir pasvajoti. Iš esmės beveik visiškai išnykę gamybiniai pajėgumai paskatino imtis kitos veiklos – iš pradžių Vespa motorolerių, o vėliau – Apie sunkvežimių.

Vienas iš pirmųjų Piaggio Ape, dabar stovinti muziejuje. (M.Huwyler, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Kaip supratote, Enrico Piaggio palaikė D’Ascanio idėją. O kaip galėjo nepalaikyti? Mažų komercinių mašinų poreikis buvo akivaizdus. Iš pradžių atviri bortiniai triračiai sunkvežimiai vadinti VespaCar ar TriVespa, tačiau netrukus prilipo Ape vardas. Ape italų kalboje reiškia bitę.

Piaggio Ape su Vespa motoroleriu krovinių kėbule – ši nuotrauka gerai iliustruoja tikrąjį Ape dydį. (Charles01, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Pirmosios bitės turėjo 125 kubinių centimetrų variklius, tačiau greitai ėmė rastis versijos su 150 ar 175 kubinių centimetrų varikliais. Pirmieji modeliai turėjo labai paprastą krovinių skyrių, kuris atrodė tarsi atvira dėžė, sumontuota tarp galinių mašinos ratų. Vairuotojas sėdėjo ant paprastos motorolerio sėdynės ir nebuvo apsaugotas jokios kabinos. Su laiku ėmė ryškėti dabar lengvai atpažįstama Ape forma. Jau 1956 metais pasirodė Ape variantai su kabinomis, kurios saugojo nuo lietaus, o 1964 metais Piaggio pasiūlė ir kabinos šildytuvą. Prabanga.

Daug Piaggio Ape automobilių turėjo paprastą pikapo kėbulą. (Alf van Beem, Wikimedia)

Įdomu tai, kad Ape variklio tūris keitėsi per visą istoriją, tačiau negalima sakyti, kad jis nuolat stabiliai augo ar nuolat stabiliai traukėsi. Iš pradžių montuoti 125 kubinių centimetrų varikliai, vėliau jie išaugo iki 175, tada nukrito iki 150 ar net 50 kubinių centimetrų. Greičiausiai didžiausius variklius siūlė Ape TM versija, gaminama nuo 1982 metų. Į šį modelį Piaggio montavo 218 kubinių centimetrų benzininį arba 422 kubinių centimetrų dyzelinį variklius. Šie modeliai atitinkamai įsibėgėja iki 60 ir 63 km/h.

Mažieji Piaggio Ape furgonai siaurose istorinių Italijos miestų gatvėse išvežioja prekes, siuntas ir picą. (Kolling, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

Tačiau įprastas Piaggio Ape niekada nebuvo greitas, nes to jam tiesiog nereikia. Tai yra labai paprasta krovininė mašina, skirta darbui mieste. Daugelis Ape modelių yra vairuojami motorolerio tipo vairais, nors kai kurie modeliai siūlo ir automobilinius valdymo mazgus. Dažniausiai kabinoje telpa tik vairuotojas (rečiau – ir vienas keleivis), tačiau visi Ape modeliai turi dvejas dureles, kad išlipti ir įlipti būtų galima greičiau.

Piaggio Ape Poker – keturatė bitės versija. (Powering, Wikimedia)

Ape versijų būta labai įvairių, bet kelias paminėti būtina. Pavyzdžiui, Ape Poker buvo tas pats TM sunkvežimis su keturiais ratais. Tai yra pakankamai reta mašina, nors ji buvo gerokai praktiškesnė. Ape Calessino – riboto tiražo autorikša (žinote, mašina Indijoje vadinama tuk-tuk) buvo pritaikyta žmonėms vežti. Visgi tikriausiai keisčiausiai atrodė Ape Pentarò, gamintas 1960-1968 metais. Pentarò buvo standartinis Ape, kuris vietoj krovinių kėbulo turėjo puspriekabės jungtį. Taip, Pentarò buvo tikrų tikriausias vilkikas.

Piaggio Ape Pentarò buvo tikras vilkikas, kuris savo stiprybes demonstravo veždamas dramblį. (Gamintojo nuotrauka, Piaggiocommercialvehicles.com)

Nors pokario vargai jau seniai palikti istorijos knygose, Piaggio Ape vis dar tebėra gaminamas. Nuo 2013-ųjų gausiai gaminamos Ape Calessino 200 autorikšos, kurios yra labai populiarios Indijoje ir kai kuriuose kurortuose. Tiesa, dažnai ant šių mašinų pykstama dėl 200 kubinių centimetro variklio keliamo triukšmo. Indijoje gaminamas ir Ape Classic 400 pikapas su 435 kubinių centimetrų dyzeliniu varikliu. Porter taip pat visiškai neišnyko, tačiau dabar šios mašinos yra visiškai atskiros nuo Ape.

Šiuolaikiniai Ape yra pakankamai modernūs. Varikliai atitinka Euro 4 standartą, žibintai naudoja LED technologiją, viduje yra pakankamai patogu, o ir kokybė yra stebėtinai nebloga. Piaggio siūlo kelias pikapo ir furgono versijas, gali pritaikyti naują mašiną pagal verslo poreikius. Beje, įdomu tai, kad pikapai yra šiek tiek tvirtesni ir gali pavežti 25-40 kg didesnį svorį nei furgonai. Šios mašinos šiais laikais naudojamos prekių ir siuntinių išvežiojime, maisto pristatyme į namus, dažniau – kaip maisto furgonai.

Modernūs Piaggio Ape atitinka Euro 4 standartą, išvysto 38 km/h greitį, turi LED žibintus ir ergonomišką kabiną. (Gamintojo nuotrauka)

Piaggio Ape 50 furgono techniniai duomenys:

Išmatavimai (ilgis x plotis x aukštis) – 2,5 x 1,26 x 1,59 m.
Svoris – 490 kg.
Variklis – dvitaktis oru aušinamas 49,8 kubinių centimetrų benzininis su automatiniu benzino ir alyvos maišymu.
Maksimali galia ir sukimo momentas – 1,9 kW ir 3,3 Nm.
Maksimalus greitis – 38 km/h.
Maksimalus vežamas svoris – 1,3 kubiniai centimetrai, 145 kg.



Taip pat skaitykite:

Kaip atrodė pirmasis pasaulio vilkikas?

Elektriniai sunkvežimiai važinėjo dar prieš 100 metų;

Goliath GD 750 – pokario Vokietijos verslininkų džiaugsmas;

Scammell Scarab – neįprastas triratis vilkikas;

Daugybę funkcijų atlikęs Reliant TW9;

Scammell Pioneer – 6X4 sunkvežimis, kariuomenėje tarnavęs penkiasdešimt metų.

Į Dakarą ant Vespos – koks beprotis tam ryžtųsi? Tokių buvo net keturi! (Video)

Į Dakarą ant Vespos – koks beprotis tam ryžtųsi? Tokių buvo net keturi! (Video)

Dakaro ralis – vienos sudėtingiausių lenktynių pasaulyje. Šio įspūdingo renginio istorijoje – daugybė mirčių, rimtų sužeidimų, kraujo ir ašarų. Dakaras niekada nebūna lengvas, tačiau žmonės jam vis tiek ryžtasi. Aišku, įveikti šį ralį lengviau su tinkamais ratais, bet 1980 metais į Dakarą keturi bepročiai išsiruošė Vespa motoroleriais.

Kad geriau suprastumėte, koks pakvaišęs turi būti žmogus, kad ryžtųsi Vesta motoroleriu įveikti Dakarą, paminėsime keletą faktų. Visų pirma, tais laikais lenktynės vykdavo nuo Paryžiaus iki Dakaro (Senegalo sostinės). Taigi, daugiau nei 10 tūkstančių kilometrų, į kuriuos įėjo ir Sacharos dykumos pakraštys.



Iš tiesų, didžioji dalis tuometinės trasos nebuvo dėkinga ne tik motoroleriams, bet ir daugeliui motociklų. Juk tokie gamintojai kaip Yamaha, KTM ir Honda Dakarui savo motociklus ruošė specialiai. Itin sudėtingos sąlygos, karštis ir greitis visiems ralio dalyviams kėlė didžiulį iššūkį. Ypač 198 kubinių centimetrų varikliu į priekį genamam Vespa P200E motoroleriui. Šis motoroleris buvo stebėtinai greitas ant lygaus asfalto – maždaug 10 ag leido pasiekti ir 95 km/h greitį. Nors kaip motoroleriui jis buvo nemažas, šis oru aušinamas vieno cilindro variklis nebuvo sukurtas tokio sudėtingumo iššūkiams.

Štai kaip atrodo Vespa P200E motoroleris – tikrai nepanašu į Dakaro užkariautoją. (Danzeb, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Tačiau kai tais 1980 metais prie starto linijos suburzgė galingi automobilių, motociklų ir, pirmą kartą ralio istorijoje, sunkvežimių varikliai, tarp 216 dalyvių buvo ir 4 Vespa motoroleriai. Tačiau nemanykite, kad taip savo svajonę bandė įgyvendinti neišmanėliai – komandą surinko legendinis prancūzų lenktynininkas Jeanas François Piotas. Jis, žinoma, pats valdyti šiek tiek modifikuoto motorolerio nesiryžo – į bepročių sėdynes sėdo broliai Ivanas ir Bernardas Černiavskiai, Bernardas Neimeras ir Markas Simonot. Visi jie – patyrę lenktynininkai ir neblogi Paryžiaus-Dakaro ralio žinovai. Ir žygis prasidėjo.

Ivanas Černiavskis mojuoja fotografui (Rallye Dakar nuotrauka)

Pats Piotas kartojo, kad šįkart jo komandos tikslas nėra nugalėti. Visi tikėjosi, kad bent vienas iš keturių Vespa motorolerių pasieks finišą. Tačiau juk tai – taip sunku! Ir Vespos ėmė strigti smėlyje. Dėl sunkiai įveikiamų kliūčių (ir nenoro mirti) motoroleriams teko važiuoti aplink kliūtis per kurias tiesios skriedami dūmė kiti dviračiai Dakaro dalyviai. Pasirinkimo nebuvo – maži Vespa ratai tiesiog netiko dykumai.

Žinoma, niekas nesiuntė šių vyrų į mirtį. Su jais nuolat važiavo ir Land Rover visureigis, tačiau kartais padėti nebuvo įmanoma. Juk Vespa mažyliai kankino ir savo vairuotojus. Su laiku Vespa komanda retėjo, bet sausio 23 dieną ralis baigėsi.

Vaizdai iš 1980-ųjų Paryžiaus-Dakaro ralio (Vespos matomos ties 34:13)

 

Ralį įveikė 81 dalyvis, tarp kurių – ir du Vespa motoroleriai! Neįtikėtinas pasiekimas ir drąsa. Dakarą įveikė Bernardas Černiavskis ir Markas Simonot. Daugybė kur kas geresnių motociklų šio išbandymo nepakėlė, o štai dvi iš keturių Vespų sunkiausias pasaulio lenktynes įveikė. Aišku, motoroleriai pasirodė rikiuotės gale, tačiau ne paskutiniai. Paskutinis tarp finišavusiųjų buvo Gérardas D’aboville su Kawasaki motociklu.

Pats idėjos autorius Jeanas François Piotas mirė tų pačių metų lapkritį. Daugiau niekas Vespų į šį ralį nebesiuntė – šis iššūkis, nors ir buvo įveiktas, buvo tiesiog per sunkus ir per daug beprotiškas. Kita vertus, entuziastams nuotykiai patinka – į Afriką ne kartą motoroleriais leidosi nuotykių ieškotojai.



Daugiau apie Dakarą:

7 tragedijos, parodančios Dakaro ralio pavojingumą;

„500 šiknaskylių prie starto linijos“;

Kodėl Dakaro ralis nebeaplanko Dakaro?;

10 įdomių faktų apie Dakaro ralį, kurių galbūt nežinojote: mėgėjų procentas, Margaret Thacher sūnaus bėdos ir kuris automobilis laimėjo daugiausiai kartų.

Prancūzijoje gamintas italas Vespa 400 – mažas, bet labai mielas automobilis buvo kritikuojamas ir dėl degalų sąnaudų

Prancūzijoje gamintas italas Vespa 400 – mažas, bet labai mielas automobilis buvo kritikuojamas ir dėl degalų sąnaudų

Įprastai mikroautomobiliai buvo kuriami kaip pigios transporto priemonės masėms. Kaina ir buvo pagrindinis įrankis, siekiant įtikinti abejojančius pirkėjus. Tačiau to negalima pasakyti apie Vespa 400 – šis automobilis buvo kuriamas tiems, kurie rūpinasi savo įvaizdžiu. Visgi ypatingai mielas automobilis savo laiku susilaukė kritikos, o dabar yra aršiai medžiojamas kolekcionierių.

Itališki ir prancūziški automobiliai visada pasižymėjo dideliu dėmesiu stiliui. Tai buvo ne visai tinkamas požiūris mikroautomobiliams, kurie įprastai buvo kuriami turint omenyje tik kainą ir praktiškumą. Tačiau Vespa 400, pasirodęs 1957 metų rudenį, buvo kitoks. Tai buvo stilingas ir gana nepraktiškas automobilis.



Vespa 400 buvo sukurta italų Piaggio kompanijos, kuri gamino garsiuosius Vespa motorolerius. Piaggio norėjo išsiplėsti į mikroautomobilių pasaulį ir gaminti pigius, mielus miesto automobilius jauniems žmonėms. Dėl automobilių gamybos ypatybių ir tiesiog logistikos sunkumų, buvo nuspręsta Vespa 400 gaminti Prancūzijoje ACMA gamykloje. Buvo siūlomos trys versijos (Luxe, Tourisme ir GT), bet jos viena nuo kitos skyrėsi nedaug.

Mikroautomobilių gamintojai dažniausiai nori pasigirti, kiek daug telpa jų kūriniuose. Tačiau Vespa 400 visomis prasmėmis buvo mažas automobilis. Jis buvo sukurtas naudojant trijų dėžių principą (tokį siluetą turi sedanai) i turėjo atgal atsidarančias dureles. Mažame Vespa 400 salone tilpo tik pora keleivių. Už sėdynių buvo šiek tiek vietos bagažui, tačiau už papildomą sumą buvo siūloma įsigyti pagalvėlę, ant kurios gale galėtų sėdėti vaikai. Taip, tais 1957-1958 metais saugumo taisyklės buvo žymiai laisvesnės.

Vespa 400 turėjo medžiaginį stogą, atgal atsidarančias dureles, sedano siluetą ir padangas su baltais šonais. (BlueBreezeWiki, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Vespa 400 buvo reklamuojamas kaip stilingas ir modernus automobilis. Tačiau salone to nesimatė. Už didelio dviejų stipinų vairo buvo tik spidometras, kuris nebuvo labai naudingas. Bandymai parodė, kad maksimalus Vespa 400 greitis yra 83,4 km/h o iki 64 km/h automobilis bėgėjasi 23 sekundes. Sėdynės buvo pagamintos iš paprasto plieninio rėmo ir medžiagos. Panelėje taip pat buvo keli perspėjimo signalai apie besibaigiantį benziną bei įjungtas šviesas. Po keleivio sėdyne buvo paslėptas atsarginis ratas.

Vespa 400 interjeras buvo labai paprastas. (JeDi, Wikimedia)

Dviejų cilindrų dvitaktis oru aušinamas 0,4 l variklis, išvystantis 10 kW galią, buvo sumontuotas gale. Dvitakčiai varikliai nėra labai malonūs – jie naudoja stebėtinai daug degalų, o ir tepalų į benziną būtina įpilti. Tam, kad vairuotojams nereikėtų terštis maišant tepalus į benziną, gamintojas sukūrė automatinę tepalo įpurškimo sistemą su atskiru rezervuaru. Variklis per trijų laipsnių mechaninę transmisiją suko galinius ratus.

Vespa 400 buvo varomas dvitakčiu dviejų cilindrų varikliu. (KarleHorn, Wikimedia (CC BY 3.0)

Automobilis buvo lėtas ir 100 km sunaudodavo 5,11 litrų degalų. Tai neatrodo daug, tačiau pirmieji modeliai sunaudodavo daugiau nei 6 litrųs, o ir 5 žmonėms atrodė per daug – juk Vespa 400 svėrė tik 375 kg. Kita vertus, šis mikroautomobilis turėjo nepriklausomą važiuoklę su hidrauliniais amortizatoriais, todėl buvo stebėtinai patogus. Vespa 400 taip pat turėjo hidraulinę stabdžių sistemą su būgniniais stabdžiais.

0,4 l variklis slėpėsi automobilio gale, o medžiaginį stogą buvo galima atidaryti. (Lebubu93, Wikimedia (CC BY-SA 3.0)

Tuo tarpu priekyje už netikrų grotelių slėpėsi akumuliatorius ir dar šiek tiek vietos bagažui. Vespa 400 nebuvo labai praktiškas automobilis, tačiau jis buvo pardavinėjamas kaip stilingas gatvių aksesuaras. Tam ir buvo reikalingos netikros grotelės, mielas siluetas, padangos su baltais bortais ir didelis stoglangis. Vespa 400 iš esmės buvo kabrioletas – medžiaginis stogas driekėsi nuo priekinio stiklo iki variklio dangčio. Visgi, prabanga Vespa 400 tikrai neblizgėjo.

Šiais laikais geros būklės Vespa 400 yra gana brangus automobilis. (Kev, Wikimedia (CC BY-SA 2.0)

Nepaisant patogios važiuoklės, Vespa 400 nebuvo rafinuotas automobilis. Pavarų dėžė buvo labai grubi, o variklis burzgė labai garsiai. Siekiant išlaikyti mažą automobilio svorį ir kainą, nebuvo montuojama jokia garso izoliacija. Vespa 400 kainavo daugiau nei didelis ir talpus (bet vis tiek labai lėtas) Citroen 2CV. Net ir mieste Vespa 400 buvo gana prastas, todėl pardavimai sparčiai smuko. 1961 metais Vespa 400 gamyba buvo visiškai sustabdyta.

Vespa 400 ir šiandien atrodo kaip mielas automobilis. Kadangi seni automobiliai neperkami kaip transporto priemonės, Vespa 400 kaina tik auga. Šiuo metu gerą pavyzdį galima nusipirkti už 15-20 tūkstančių eurų.



Taip pat skaitykite:

Keisčiausių durelių savininkas lenkų SMYK;

Mikrus MR-300 – kolekcionierius viliojantis Lenkijos automobilių pramonės pasididžiavimas;

Neįprastas vokietis Zündapp Janus

Į sūrį panašus Bond Bug

Triratis mažylis Brütsch Mopetta

Automobilių pasaulio varlė Baldi Frog

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.