Foremost Chieftain R – keturis vikšrus turintis sunkvežimis lengvų kelių neieško

Foremost Chieftain R – keturis vikšrus turintis sunkvežimis lengvų kelių neieško

Darbas nuošaliose vietovėse reikalauja ypatingų įrankių. Dujotiekių, naftotiekių, elektros linijų tiesimas, gręžiniai ir moksliniai tyrimai – visa tai dažnai vyksta ten, kur kelių tiesiog nėra. Foremost Chieftain R yra sunkvežimis, kuriam kelių nereikia. Ši 4 vikšrus turinti mašina stebima savo galimybėmis.

Apie kanadiečių Foremost kompaniją jau esame kalbėję. Štai Foremost Husky 8 taip pat turi dvi poras vikšrų, tačiau šis sunkvežimis yra visiškai kitoks. Tuo tarpu skirtingos Terra Bus versijos atlieka skirtingas užduotis – vieni autobusai vežioja turistus, o kiti į atokias vietas veža darbininkus. Dabar laikas papasakoti apie Foremost Chieftain R.



Jau spėjome paminėti, kad Foremost Chieftain R ir Husky 8 yra visiškai skirtingi sunkvežimiai. Husky 8 yra ilgesnis, platesnis ir gali pavežti daugiau krovinio. Nors Husky 8 yra vairuojamas abiem vikšrų poromis, Chieftain R yra žymiai manevringesnis. Čia ir yra didžiausias pastarojo sunkvežimio privalumas – nors jis gali pavežti palyginti nedaug krovinio, jis keliauja greičiau ir gali lengviau apvažiuoti iškilusias kliūtis.

Foremost Chieftain R ilgis siekia 11,5, o plotis – 2,9 metrus. (Gamintojo nuotrauka)

Taip yra dėl to, kad Chieftain R platforma yra visiškai kitokia – ši mašina yra vairuojama lankstant rėmą perpus. Kroviniui skirta tik antroji platformos pusė, kurios išmatavimai – 5,5 X 2,4. Chieftain R gali pavežti 13,6 tonų krovinį. Įprastai tai yra įvairūs įrankiai ir mašinos – kranai, grąžtai, vamzdynų tiesimo technika.

Priekinę platformos dalį užima erdvi kabina ir dyzelinis šešių cilindrų variklis, o galinė yra skirta kroviniams. (Gamintojo nuotrauka)

Pats Foremost Chieftain R sveria 23,45 tonas. Sunkvežimio ilgis – 11,5, plotis – 2,7, o aukštis – 2,9 m. Visi varantieji mechanizmai yra priekinėje platformos pusėje. Čia sumontuotas Caterpillar C9 6 cilindrų dyzelinis variklis, išvystantis 375 ag (270 kW) ir 1340 Nm. Jis suka visus keturis vikšrus. Maksimalus Chieftain R greitis – 32 km/h – galbūt šis rodiklis ir neskamba labai įspūdingai, tačiau prisiminkite, kad tai – sunki krovininė technika, skirta bekelei.  Chieftain R turi važiuoklę su oro pagalvėmis ir 864 mm pločio vikšrais. Šis sunkvežimis be problemų lipa į 50 % įkalnes ir gali važiuoti per 1,37 m gylio vandenį.

Chieftain R platforma lankstosi per pusę hidraulinės sistemos pagalba – taip šis sunkvežimis išlaiko manevringumą. (Gamintojo nuotrauka)

Foremost Chieftain R kabinoje gali būti įrengtos vietos net 8 žmonėms. Degalų bake telpa 379 litrai dyzelino, o hidraulinės sistemos rezervuare – 170 hidraulinio skysčio litrų. Jis, žinoma, reikalingas sunkvežimio vairavimui. Chieftain R yra stebėtinai manevringas – šios mašinos apsisukimo spindulys siekia tik 8,7 metrus.

Chieftain R platforma įprastai naudojama įvairiems įrankiams montuoti. (Gamintojo nuotrauka)

Chieftain R dirba ten, kur įprasti sunkvežimiai nėra laukiami. Šios mašinos yra itin naudingos Kanados šiaurėje, kur padeda aptarnauti gręžinius ar tiesti vamzdynus. Nors Chieftain R gali gabenti krovinius, ant platformos dažnai montuojami kiti įrankiai – grąžtai, keltuvai, kranai. Tai yra labai naudinga mašina, nors jų pasaulyje ir yra visai nedaug.



Taip pat skaitykite:

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

6×6 Terra Bus vežioja ir turistus, ir darbininkus;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Keistas vieno vikšro motociklas turėjo būti ginkluotas kulkosvaidžiu;

Mįslė technikos mėgėjams – kokius darbus dirba ši agresyviai atrodanti vikšrinė mašina?

Liebherr R9800 – vienas didžiausių karjerų eskavatorių pasaulyje;

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun.

Keistas išradimas, kuris neprigijo – kaip buvo vairuojamas vikšrinis motociklas?

Keistas išradimas, kuris neprigijo – kaip buvo vairuojamas vikšrinis motociklas?

Motociklas yra puiki transporto priemonė, suteikianti daug džiaugsmo entuziastams. Du ratai, burzgiantis variklis ir laisvės pojūtis – tikrai verta išbandyti. Tačiau kodėl būtent du ratai? Kodėl ne vikšrai? Toks klausimas kilo paryžiečiui J. Lehaître, kuris sukūrė dėmesį labai traukusį vikšrinį motociklą.

Bekelei skirti motociklai jau egzistuoja ir yra labai pajėgūs. Sėkmingiausios Dakaro ralio markės titulas tikrai atitektų ne automobilių, o motociklų gamintojui. Tačiau noras išrasti kažką ypatingo pastūmėjo J. Lehaitre sukurti šį įdomų vikšrinį motociklą.



Deja, bet informacijos apie J. Lehaître išradimą turime nedaug. Yra žinoma, kad iki 1940 metų Lehaître sukūrė kelias vikšrinio motociklo versijas. Pirmoji pasiekė tik 30 km/h greitį ir buvo gana sunki. Kai kurie Lehaître vikšriniai motociklai turėjo ir papildomus ratus, skirtus stabilumui išlaikyti (kaip vaikiško dviračio), tačiau kitose versijoje jų jau nebuvo matyti. Lehaître motociklai greičiausiai naudojo Chaise vieno cilindro variklį.

Lehaître savo išradimą demonstruodavo gatvėse susirinkusiems žmonėms, taip pat dalyvavo parodose. Panašu, kad buvo svarstoma motociklą gaminti. Na, bent jau spauda kalbėjo apie jo pritaikymą karyboje.

Kai kurios Lehaître motociklo versijos turėjo papildomus ratukus stabilumui išlaikyti.

1938 metais apie J. Lehaître motociklą parašė Modern Mechanix žurnalas. Trumpame straipsnyje, vėlgi, informacijos buvo nedaug. Moto-Chenille (tiesiog Vikšrinis Motociklas), pasirodo, buvo kuriamas galvojant ir apie karybą. Vikšrai, kaip teigė išradėjas, žymiai palengvina važiavimą į įkalnes, leidžia įveikti ir dideles bekelės kliūtis. Kitaip tariant, vikšrinis motociklas pravažumu lenkia paprastą. Tačiau Moto-Chenille ratiniams konkurentams stipriai nusileido greičiu – maksimalus vikšrinio motociklo greitis siekė tik apie 40 km/h.

Vikšrinis motociklas traukė dėmesį, bet veikė prastai.

Modern Mechanix, beje, įsivaizdavo šį motociklą su kulkosvaidžiu. Lakią vaizduotę turintys žurnalistai manė, kad Moto-Chenille itin praverstų kariams ne tik kaip transporto priemonė, bet ir kaip ginklas. Vikšrinis motociklas netgi buvo vaizduojamas žurnalo viršelyje.

Modern Mechanix viršelyje – karinio Lehaître motociklo vizija.

Tačiau kariuomenės šis išradimas nesudomino. Kam reikalingas lėtas ir nepatogus vikšrinis motociklas, kuris dar yra ir toks sunkus, kad išlaikyti lygsvarą yra labai sudėtinga? O kur dar degalų sąnaudų ir sudėtingo mechanizmo priežiūros bei remonto klausimai. Taigi, Moto-Chenille buvo pasmerktas likti tik dėmesį traukiančiu žaislu, o ne rimta transporto priemone.

Beje, daugeliui pamačius nuotraukas kyla klausimas – kaip šis motociklas atlieka posūkius? Na, jis turi įprastą motociklo vairą, kuris pastumia vikšrą į vieną ar kitą pusę. Taigi, kaip galite įsivaizduoti, Moto-Chenille buvo siaubingai nemanevringas – apsisukimui jam reikėjo labai daug erdvės.



Taip pat skaitykite:

Sėkmingiausia Dakaro markė;

10 įdomių faktų apie motociklus;

Motociklų karietų lenktynės – keista pramoga ar sporto šaka?

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Šis vikšrinis visureigis turi net 1500 ag.

NASA raketų transporteriai yra nepaprastai dideli ir stiprūs – stebina net variklių skaičius (Video)

NASA raketų transporteriai yra nepaprastai dideli ir stiprūs – stebina net variklių skaičius (Video)

NASA – visame pasaulyje garsi kosmoso agentūra. Ne vienas didžiulis žygdarbis buvo pasiektas iš NASA Kenedžio skrydžių centro Floridoje. Iš čia kyla didžiulės raketos, kurios iškelia palydovus, padeda statyti kosmines stotis ar net gabena žmones į Mėnulį. Bet ar kada susimąstėte, kuo transportuojamos šios raketos? Juk jos tikrai nėra surenkamos paleidimo aikštelėse.

Iš tikrųjų, raketos yra surenkamos angaruose. Tuomet jos yra pakraunamos ant milžiniškų transporterių, kurie specialiai jiems nutiestu keliu vyksta iki paleidimo aikštelės. Šie transporteriai, švelniai vadinami Hansu ir Franzu, NASA dirba nuo 1965 metų.



Septintojo dešimtmečio pradžioje JAV kosmoso programa šuoliais judėjo pirmyn. Raketų technologijos taip pat nestovėjo vietoje. Reikėjo transporterių, kurie būtų pajėgūs saugiai ir efektyviai gabenti raketas iš raketų surinkimo cecho (Vehicle Assembly Building) į paleidimo aikštelę. Šis darbas buvo patikėtas kompanijai, kuri tuo metu garsėjo pramonine technika – transporterių gamybos ėmėsi  Marion Power Shovel Company.

Surenkamas vienas iš transporterių, 1964-ieji. (NASA/KSC, Wikimedia)

Transporterių konstravimas prasidėjo dar 1963 metais. Iš pradžių buvo svajojama, kad mobilios platformos taps ir raketų paleidimo aikštelėmis, tačiau vėliau šių planų buvo atsisakyta. 1964 metais transporteriai buvo užbaigti, o jau 1965 metų sausį vienas iš jų pirmą kartą pajudėjo naudodamas savo paties variklius. Prasidėjo visus metus trukę bandymai. 1966 metais abu transporteriai, oficialiai žinomi kaip Missile Crawler Transporter Facilities, buvo pripažinti tinkamais naudoti. Nepaisant to, kad nuo to momento praėjo jau 53 metai, jie tebėra naudojami iki šiol.

NASA raketų transporteriai yra labai didelės savaeigės mašinos. (NASA, Wikimedia)

1967 metais vienas iš NASA raketų transporterių į vietą pristatė Saturn V raketą, kuri pakilo į Apollo 8 misiją. Tai buvo pirmasis tikras darbas ir nuo to laiko Hansas ir Franzas ilsisi nedaug. Jie prisidėjo prie ne vienos į pasaulio istoriją įėjusios misijos. Ir jie veikia išties puikiai. Tiesa, nesklandumų būta. Štai 2003 metais NASA techniniai darbuotojai viename vikšro bloke pastebėjo įtrūkimą. Buvo nuspręsta, kad bus pakeisti visi blokai, o gamybos procesas bus atidžiai stebimas

Lenktynininkas Ryanas Newmanas pozuoja prie NASA raketų transporterio vairo, 2008-ieji. (Kim Shiflett, Wikimedia)

Įtrūkimai ir kitos smulkmenos yra labai svarbios. Juk krovinys yra labai brangus ir pavojingas. Todėl šios platformos privalo būti labai stabilios ir saugios. Net ir kelias, kuriuo juda tie NASA transporteriai, nėra koks paprastas žvyrkelis. Tai – 2 metrų storio Alabamos ir Tenesio upių uolienos sluoksniu dengtas kelias. Šie akmenys pasirinkti todėl, kad beveik niekada neskelia žiežirbos. Tačiau pažvelkime ir į pačių transporterių techninius parametrus.

Video reportažas apie įspūdinguosius NASA transporterius

Vienas toks transporteris yra 40 metrų ilgio, 35 metrų pločio ir 6-8 metrų aukščio. Aukštį galima keisti pagal poreikius – viršutinė platforma yra hidraulinė. Kelias link raketų paleidimo platformos nėra lygus, tačiau raketa visada išlieka taisyklingoje vertikalioje padėtyje. Tam transporteriai naudoja lazerinius jutiklius, kurie nustato platformos pokrypį ir leidžia hidraulinei sistemai jį kompensuoti. Be krovinio toks transporteris sveria 2721 toną. Po naujausio atnaujinimo vienas toks transporteris gali pavežti 8200 tonų krovinį, kurio svoris paskirstomas ant aštuonių vikšrų. Žinoma, išjudinti tokiam gigantui reikia rimtos galios.

NASA raketų transporteris su Atlantis erdvėlaiviu keliauja iki paleidimo aikštelės. (NASA/Kim Shiflett, Wikimedia)

Šie NASA transporteriai turi labai daug variklių, kuriuose lengva susipainioti. Pradėkime nuo didžiausių – Hansas ir Franzas turi po du 2750 ag (2050 kW) dyzelinius V16 variklius. Jie suka keturis 1000 kW generatorius, kurie tiekia energiją 16-ai elektros variklių, kurie ir stumia transporterį pirmyn. Ši įspūdinga mašina taip pat turi porą 1065 ag (794 kW) variklių, kurie suka du 750 kW generatorius, kurie yra reikalingi ventiliacijai, vairavimo sistemai, apšvietimui ir kitoms reikmėms. Degalų bake telpa 19 tūkstančių litrų dyzelino.

Vienas iš NASA transporterio kampų iš arčiau. (NASA, Wikimedia)

Kiekvienos kelionės metu transporterį lydi 30 inžinierių, kurie prižiūri sistemų darbą. Kiekvienas transporteris turi dvi vairuotojo kabinas – po vieną kiekvienoje pusėje. Darbus prižiūrintys žmonės taip pat gali vaikščioti aplink nutiestais takais. Su kroviniu toks transporteris gali judėti 1,6 km/h greičiu, todėl kelionė iki raketų paleidimo aikštelės trunka apie penkias valandas. Atgal be krovinio transporteris sugrįžta dvigubai greičiau.

Mobili raketų paleidimo platforma keliauja atgal po sėkmingo raketos starto (geriau įsižiūrėję galite pastebėti ir milžiniškus išmetimo vamzdžius). ( NASA/Kim Shiflett, Wikimedia)

NASA raketų transporteriai yra išties įspūdingos, žadą atimančios mašinos. Ne kartą atnaujintos ir sustiprintos šios mašinos labai efektyviai veikia iki šiol. Tikėtina, kad dar artimiausius kelis dešimtmečius NASA net nesižvalgys, kuo galėtų pakeisti Hansą ir Franzą – jie yra tokie geri.



Taip pat skaitykite:

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

ZIL-2906 su sraigtine važiuokle buvo sukurtas kosmonautų gelbėjimui;

LARC-LX – neįtikėtinai didelė karinė amfibija;

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį;

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos.

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį

Šiais laikais Antarktidoje dirba daug mokslininkų. Jie tiria ir šalčiausią pasaulio žemyną, ir pačią mūsų planetą. Ten – daug įvairios įrangos, įskaitant pažangius sniegaeigius, visureigius ir lėktuvus. Tačiau kadaise viskas buvo kitaip. Sovietų sąjungoje 1958 metais buvo pagaminta Charkovianka – didžiulis vikšrinis sniegaeigis, skirtas ne šiaip pasivažinėti Antarktidoje, bet pasiekti Pietų Ašigalį.

Neseniai rašėme apie amerikiečių Antarctic Snow Cruiser. Kad ir kaip norėtųsi palyginti šias mašinas, jos yra per daug skirtingos ir veikė visiškai skirtingomis sąlygomis. Amerikiečių milžinas į Antarktidą atkeliavo dar 1940 metais, kuomet tokios gausybės bazių šaltajame žemyne tikrai nebuvo. Charkovianka buvo pagaminta tik 1958 metais ir keliavo nuo vienos bazės iki kitos. Kita vertus, vis tiek paminėsime, kad Charkovianka buvo perpus trumpesnis sniegaeigis.



Charkovianka (Ukrainietiškai – Харків’янка) taip vadinta todėl, kad buvo sukurta Malyševo gamykloje Charkove, Ukrainoje. Charkovianka sukurta dar 1957 metais. Tuo metu vyko Tarptautinių geofizikos metų projektas, kuris skatino šalių bendradarbiavimą moksle. Antarktidoje ėmė kurtis nuolatinės bazės. Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotis taip pat buvo dar visai nauja, įkurta tik 1956 metų pabaigoje. Norėdami paskatinti savo šalies mokslines ambicijas Antarktidoje, sovietai nusprendė sukurti pajėgų sniegaeigį su gyvenamosiomis patalpomis. Taip 1957 metais Charkove pasaulį ir išvydo Charkovianka.

Detalės iš karinės pramonės sniegaeigiui suteikė tvirtumo. (Southpolestation.com)

Šis visureigis buvo sukurtas ant AT-T vikšrinio sunkvežimio bazės ir turėjo nemažai  T-54 tanko dalių. Charkovianka buvo varoma 12 cilindrų dyzeliniu varikliu, kuris išvystė 520 arklio galių (995 ag sumontavus turbokompresorių). Didelis privalumas buvo ilgi vikšrai, kurie tęsėsi per visą Charkoviankos ilgį. Tai leido sumažinti slėgį į gruntą ir užtikrino neblogą sukibimą.

Kai kurios Charkovianka versijos išlaikė sunkvežimio kabiną.

Charkovianka svėrė apie 35 tonas, tačiau pilnai pakrautas sniegaeigis galėjo pasiekti net 70 tonų svorį. Tiesa, taip apkrauta mašina buvo nepakenčiamai lėta  – pasiekė tik 5 km/h greitį, kai be krovinio įsibėgėdavo iki 30 km/h. Charkovianka  turėjo aštuonis degalų bakus, kurių bendra talpa – 2500 litrų. Buvo skaičiuojama, kad jų pakaks 1500 km įveikti, tačiau papildomi degalai galėjo būti tiekiami lėktuvais, jei ilgų misijų metu jų pritrūktų.

Charkoviankos schema – viduje galėjo miegoti 8 žmonės.

Charkoviankos viduje galėjo įsitaisyti 8 žmonių įgula. Žmonės turėjo kur išsimiegoti ir paruošti maisto, tačiau vietos čia buvo mažai. Kita vertus, to ir reikia tikėtis iš tokios ekstremalios mašinos. Šio sniegaeigio ilgis – 8,5 metrai, o plotis – 3,5 m. Tiesa, ne visi sniegaeigiai buvo vienodi. Pirmoji karta pradėta gaminti 1958 metais, antroji – 1969 metais.

Ekspedicijos mašinos Pietų Ašigalyje. (Southpolestation.com)

Didžiausias Charkoviankos pasiekimas – 1959 metais pasiektas Pietų Ašigalis. Tuomet trys tokie sniegaeigiai su papildomomis rogėmis kroviniams nuvažiavo nuo sovietų Mirny stoties iki JAV priklausančios Amundseno-Skoto pietų ašigalio stoties. Tai – didžiulis pasiekimas, nes atstumas tarp šių dviejų stočių siekia net 2700 km.

Nebenaudojamas Charkovianka sniegaeigis. (Tsy1980, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Po Sovietų sąjungos griūties keli Charkovianka sniegaeigiai ir toliau buvo naudojami. Tiesą sakant, paskutinis buvo naudojamas iki 2008 metų. Tai yra stebėtinai ilgas laikas, turint omenyje labai atšiaurias Antarktidos sąlygas ir mašinų amžių.



Taip pat skaitykite:

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;

Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

Kombinuoti autobusai – nykstančios transporto priemonės;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius (Video)

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius (Video)

Vikšrinės transporto priemonės iš tiesų nėra labai dažnas reiškinys. Vikšrus nešioja ekskavatoriai, kranai, įvairi statybų ir karinė technika, rečiau – sudėtingoms sąlygoms pritaikyti milžiniški sunkvežimiai. Prinoth Trooper toks nėra. Iš tiesų tai yra pakankamai nedidelis vikšrinis visureigis, kuris dažniausiai veža ne krovinius, o keleivius.

Prinoth – tai italų kompanija, įkurta dar 1951 metais. Iš pradžių Prinoth gamino slidinėjimo trasų priežiūros techniką, tačiau keičiantis savininkams ir perkant kitas įmones produktų gama buvo gerokai išplėsta. Pavyzdžiui, neseniai rašėme apie gana agresyviai atrodančią Prinoth vikšrinę mašiną.



Vikšrai turi daug privalumų. Jie paskirsto mašinos svorį didesniame plote, todėl santykinis spaudimas į gruntą visada yra mažesnis. Tai reiškia, kad vikšrinės mašinos taip giliai nesmenga į nestabilų dirvožemį, todėl yra pravažesnės – tiesiog neužklimpsta ten, kur ratinės transporto priemonės neturėtų šansų. Ilgi ir platūs vikšrai taip pat mažiau išraižo minkštą gruntą. Ratinės transporto priemonės vairuojamos į šalis sukiojant priekinius (arba galinius, arba visus) ratus – kai mašina ima klimpti, šis mechanizmas gali būti tiesiog užkimštas purvu ar sniegu. Vikšrinės mašinos tokios problemos neturi. Galiausiai, vikšrai suteikia geresnį sukibimą ant minkšto paviršiaus.

Vikšrai leidžia Prinoth Trooper važiuoti ir per labai drėgną, minkštą gruntą. (Gamintojo nuotrauka)

Aišku, vikšrinės mašinos turi ir trūkumų, lyginant su ratinėmis – jei neturėtų, tai visos transporto priemonės būtų vikšrinės. Tačiau šis straipsnis ne apie tai, todėl sugrįžkime prie Prinoth Trooper.

Trooper yra nedidelė universali vikšrinė mašina, skirta darbui sunkiai prieinamose vietose. Pavyzdžiui, žiemą Trooper gali padėti nusigauti iki vėjo jėgainių ir tarp jų išvalyti sniegą. Būtent čia ir pasimato vikšrinių mašinų privalumai. Trooper taip pat gali dirbti prie tiesiamų ar jau veikiančių dujotiekių, naftotiekių ir kitų vamzdynų, miškuose ir net ūkiuose.

Trooper gali būti naudojamas ir sniego valymui mažose teritorijose – tai ypač praverčia važiuojant link vėjo jėgainių. (Gamintojo nuotrauka)

Prinoth Trooper ilgis – vos daugiau nei 4 metrai, o plotis – 2,57 m. Taigi, savo išmatavimai Trooper nedaug skiriasi nuo įprasto visureigio. Transportavimui paruoštas Trooper sveria beveik 3,5 tonas, o pats gali pavežti iki 1,36 t sveriančius krovinius. Tačiau dažnai Trooper neveža net tokio krovinio – jis dažniau į darbą veža žmones.

Kroviniams įprastai yra skirti didesni bekelės sunkvežimiai – tas vos didesnis nei vienos tonos krovinys Trooper gale greičiausiai tėra keli įrankiai. Trooper yra geriau pritaikytas žmonių pervežimui – juo keliaujama į dujotiekių statybas, mokslines stotis, naujus kirtimus ir kitas sunkiai pasiekiamas darbo vietas. Standartinėje Trooper kabinoje telpa 5 žmonės, tačiau gale galima sumontuoti ir didesnį keleivių modulį, kuriame gali susėsti 4-6 keleiviai. Panašus modulis gali būti naudojamas ir žmonių gelbėjimui bei evakuacijai.

Dažnai Trooper naudojamas darbininkams nuvežti į darbo vietą. (Gamintojo nuotrauka)

Prinoth stengėsi, kad Trooper būtų kiek įmanoma patogesnis ir saugesnis. Jei tik pirkėjas pageidauja, priekinės sėdynės gali turėti smūgių amortizavimo mechanizmus. Trooper vairuojamas įprastu automobiliniu vairu. Šalia jo yra ir vairalazdė, kuri leidžia valdyti įvairius priedus (pavyzdžiui, sniego peilį ar gervę). Pati kabina yra labai ergonomiška ir turi įprastus saugos diržus – tik viduriniam keleiviui ant galinės sėdynės tenka ne įprastas trijų taškų, o dviejų taškų saugos diržas. Papildomi išoriniai saugos lankai gali padėti apsisaugoti nuo įvairių šakų ar akmenų.

Pirkėjai gali pasirinkti plieninius arba guma dengtus vikšrus – pastarieji negadina asfalto. (Gamintojo nuotrauka)

Prinoth Trooper naudoja CAT 4 cilindrų, 4,4 litrų dyzelinį variklį, išvystantį 142 AG (106 kW). Tai leidžia Trooper įsibėgėti iki gana neblogai atrodančių 29 km/h. Vikšrinė važiuoklė leidžia Trooper apsisukti aplink savo ašį, nes skirtingų pusių vikšrai yra valdomi atskirai. Pirkėjai gali pasirinkti tarp gumuotų ir įprastų plieninių vikšrų – siūlomi 0,9 ir 1,1 m pločio vikšrai.

Prinoth Trooper yra paprasta, tačiau gana ir įdomi mašina. Visai nedaug žmonių dirba su tokia technika, todėl ir nusprendėme parašyti apie šią mašiną. Tikriausiai labiausiai stebina Trooper universalumas ir tai, kad jis dažnai naudojamas kaip labai pajėgus visureigis, į darbą pristatantis žmones.



Taip pat skaitykite:

Mįslė technikos mėgėjams – kokius darbus dirba ši agresyviai atrodanti vikšrinė mašina?

Net dvi poras vikšrų turintis Foremost Husky 8 sunkiai surastų neįveikiamų kliūčių;

Liebherr R9800 – vienas didžiausių karjerų eskavatorių pasaulyje;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Ilgakojai konteinerių sunkvežimiai;

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.