Tikrąjį LARC-LX dydį iš nuotraukos net sunku suvokti – šios amfibijos apimtys ir galimybės stebina

Tikrąjį LARC-LX dydį iš nuotraukos net sunku suvokti – šios amfibijos apimtys ir galimybės stebina

Įprastai kariniai sunkvežimiai pasižymi labai geru pravažumu, tačiau ir jiems ne visos kliūtys yra įveikiamos. Kaip iš transportinio laivo karinei technikai nusigauti iki paplūdimio, kai jokia prieplauka nėra prieinama? Tokiose situacijose praverčia amfibijos – LARC-LX buvo vienas toks didžiulis plaukiojantis visureigis.

LARC-LX buvo didžiausia JAV karinių pajėgų amfibinė mašina. Ją sukūrė garsus sunkiosios technikos gamintojas LeTourneau Incorporated, tačiau vėliau LARC-LX buvo surinkinėjamas įvairiose gamyklose. Tarnybą ši amfibija pradėjo dar 1952 metais, o baigė tik 2001-aisiais. Kokia tokios ilgos istorijos priežastis? Gali būti, kad tai – dydis.



Žvelgiant į nuotraukas net sunku suvokti, kokio dydžio iš tiesų yra LARC-LX, tačiau galite pabandyti. Įsižiūrėkite į šios mašinos viršų – ten pamatysite keletą suaugusių žmonių. Tai padės geriau suvokti, kad ši amfibija tikrai nėra įprasto visureigio dydžio.

LARC 60 plotis siekia 8,05 m. (SSGT ARNOLD W. KALMANSON, Wikimedia)

LARC-LX (Lighter, Amphibious Resupply, Cargo) gyvenimą pradėjo kaip BARC (Barge, Amphibious Resupply, Cargo). Kitaip tariant, ši mašina buvo laikoma barža su ratais. Buvo numatyta, kad ši amfibija padės iš laivų į krantą gabenti ratuotas ir vikšrines transporto priemones bei įvairius krovinius. Teoriškai LARC-LX galėjo gabenti net 90 tonų svorio krovinius ar 200 žmonių, tačiau šios galimybės būtų išnaudotos tik pačiais kraštutiniais atvejais. Įprastai buvo apsiribojama kroviniais, sveriančiais mažiau nei 54,4 tonos ir ne daugiau nei 120 keleivių.

M60A2 tankas rieda iš LARC 60 – teoriškai ši amfibija galėjo pavežti net dvigubai sunkesnį svorį. (SSGT ARNOLD W. KALMANSON, Wikimedia)

LARC-LX turi suvirinto plieno korpusą, kurio ilgis – 19,05 m, o plotis – 8,08 m. Mašinos aukštis siekė beveik 6 metrus. Tai yra išties įspūdingo dydžio amfibija, todėl nieko keisto, kad ji turėjo galingą variklį. Tiksliau – variklius – kiekvienas ratas turėjo atskirą 265 arklio galių (198 kW) GM 6-71 dyzelinį variklį. Tai leido LARC-LX sausumoje pasiekti maksimalų 32 km/h greitį. Ši amfibija galėjo įkopti į 60 % įkalnę, o apsisukimui reikėjo 23 metrų.

Vandenyje šią mašiną į priekį stūmė pora 1,2 m skersmens sraigtų – kiekvieną suko du toje pusėje esantys varikliai. To pakako vandenyje pasiekti 12,1 km/h greitį. Manote, kad tai – labai lėtai? Tikriausiai esate teisūs, bet juk toks greitis buvo pasiekiamas su išties milžinišku kroviniu, o baržos niekada nebūna labai greitos. Sausuma LARC-LX galėjo įveikti maždaug 240 km – po tokios kelionės išsekdavo dyzelino atsargos. Vandenyje degalų pritrūkdavo po maždaug 121 km.

Žvelgiant į šias nuotraukas net sunku suvokti tikrąjį LARC-LX dydį, tačiau šios mašinos ilgis – daugiau nei 19 metrų. (dave_7, Wikimedia(CC BY 2.0)

LARC-LX vairuotojo vieta buvo mašinos gale, šios amfibijos įgulą iš viso sudarė 5 žmonės. Per savo tarnybos laiką LARC-LX spėjo sudalyvauti ir tikrame kare – ši amfibija buvo naudojama Vietname. Tai buvo išties labai naudinga mašina, galinti gabenti vikšrinę ir ratuotą techniką, krovinių konteinerius ir karius. LARC-LX nebijojo ir pakankamai nemažų bangų – didelė ir plati barža buvo stebėtinai stabili. Paskutinės šio tipo amfibijos buvo nurašytos 2001 metais. Daug jų surado naujus namus muziejuose, tačiau bent kelios atsidūrė privačiose rankose.



Taip pat skaitykite:

International Harvester Jungle Yacht – prabangus namelis ant ratų Afrikos tyrinėjimams;

Kanadietiškas Fat Truck yra skirtas darbininkų kelionėms į nuošalius pramoninius taškus;

Šarvuotas Antrojo pasaulinio karo drakonas – bauginančios išvaizdos vilkikas, sukurtas vežti tankams;

ZIL-E167 – sovietinis šešiaratis visureigis, turėjęs užkariauti Sibiro ir Uralo regionus;

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį;

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris.

Kanadoje sukurtas Fat Truck visureigis turi mažą variklį ir jokio vairo, bet nebijo jokių kliūčių

Kanadoje sukurtas Fat Truck visureigis turi mažą variklį ir jokio vairo, bet nebijo jokių kliūčių

Darbas atokiose vietose ir taip yra labai sunkus, o ir nuvykti į darbo vietą nėra taip paprasta. Todėl dujotiekių, naftotiekių, karjerų ir kitų pramoninių objektų specialistai į darbo vietas neretai vyksta specialiais visureigiais. Šiemet Kanados kompanija Zeal Motor pristatė naują visureigį darbininkų ir atsargų pristatymui į nuošalius pramoninius objektus – Fat Truck nebijo jokių kliūčių.

Nuvykti ten, kur kelių nėra, tikrai nėra lengva, todėl rinkoje yra ne vienas toks ekstremalus krovininis ar keleivinis visureigis. Štai Prinoth Trooper yra vikšrinė mašina, keičianti sunkvežimius ir visureigius, o Terra Bus yra rimtas didelis bekelės autobusas. Krovinių pristatymas taip pat nebūna paprastas – sunkūs vamzdžiai, įrankiai ar technika pristatoma ir tokiais vikšriniais sunkvežimiais kaip Foremost Husky 8. Tačiau šįkart pažvelkime į dar šiemet pristatytą Fat Truck.



Fat Truck – tai kanadietiška bekelės transporto priemonė, sukurta specialiai gamtinių išteklių bei infrastruktūros kompanijoms. Tai – ratinis visureigis, kurio ilgis – 3,72 m, o plotis – 2,57 m. Viduje gali įsitaisyti 8 žmonės, nors vietos čia tikrai nėra daug. Kita vertus, pirkėjai gali pasirinkti ir krovininius Fat Truck variantus – vienas veikia kaip paprastas pikapas, o kitas – kaip savivartis. Tuščias Fat Truck sveria 2217 kg bei gali pavežti vieną toną krovinio.

Fat Truck viduje telpa 8 žmonės – 2 priekyje ir 6 gale. (Gamintojo nuotrauka)

Tikriausiai įdomiausias Fat Truck bruožas yra neįprastai atrodančios specialiai šiai mašinai pagamintos padangos. Jos yra išties didelės – aukštis siekia net 1,64 m. Slėgį jose įmanoma keisti neišlipus iš kabinos. Tai reiškia, kad važiuojant į klampius purvynus bus galima greitai sumažinti slėgį, o vėliau padangas vėl pripūsti net nelipant iš kabinos. Beje, slėgis šiose padangose niekada neviršija 0,34 barų.

Fat Truck padangos yra pritaikytos ir plaukimui, ir važiavimui per purvynus ar sniegą. (Gamintojo nuotrauka)

Sausuma Fat Truck gali judėti 40 km/h greičiu, o vandeniu – 6 km/h. Taip, Fat Truck plaukia – tai yra viena iš priežasčių, kodėl buvo pasirinktos tokios padangos ir kodėl jos turi plaukmenis. Tai reiškia, kad Fat Truck iš esmės neturi sustoti net privažiavęs vandens kliūtis – visureigis ir toliau judėtų pirmyn. Fat Truck gali įkopti į 35 laipsnių įkalnes ir skersai važiuoti 22 laipsnių nuolydžiais.

Siūlomi ir krovininiai, ir keleiviniai variantai – maksimalus krovinio svoris siekia vieną toną. (Gamintojo nuotrauka)

Įdomu ir tai, kad Fat Truck visiškai neturi vairo. Visureigis valdomas vairalazde, kuri yra sumontuota tarp dviejų priekinių sėdynių. Ją pasiekia bet kuris priekyje sėdintis žmogus. Fat Truck naudoja 2,22 litrų 4 cilindrų Caterpillar turbodyzelinį variklį, išvystantį 67 ag (50 kW). Tokia nedidelė galia stebina, tačiau jos pakanka norimoms savybėms pasiekti. Šis variklis per hidrostatinę transmisiją suka visus ratus. Fat Truck degalų bako talpa – 70 litrų. Gamintojas teigia, kad tokio dyzelino kiekio taupant turėtų pakakti maždaug 10 valandų.

Į visureigį patenkama per priekyje ir gale sumontuotas duris. (Gamintojo nuotrauka)

Tikimasi, kad Fat Truck sudomins kompanijas, kurios užsiima energetikos infrastruktūros priežiūra, miškininkyste, vėjo jėgainių statyba, kalnakasyba ar kitomis veiklomis, kurioms reikia bekelės transporto priemonių. Kas žino – galbūt Fat Truck suvilios ir entuziastus. Nors šis visureigis yra gana lėtas, jis tiktų kelionėms į atokias vietas, medžioklei ar žvejybai. Arba tiesiog nuotykių ieškotojams.



Taip pat skaitykite:

ZIL-E167 – sovietinis šešiaratis visureigis, turėjęs užkariauti Sibiro ir Uralo regionus;

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį;

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;

Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai.

Toyota KIKAI – išvirkščias automobilis ir mechanine elegancija alsuojantis meno kūrinys

Toyota KIKAI – išvirkščias automobilis ir mechanine elegancija alsuojantis meno kūrinys

Kurdama KIKAI Toyota juto laisvę. Tai buvo tikras koncepcinis automobilis be menkiausios ambicijos tapti realius masinės gamybos modeliu. Taigi, dizaineriams nereikėjo galvoti apie reikalavimus saugumui, aerodinamiką, surinkimo sudėtingumą ir kitus faktorius, kuriuos tenka apsvarstyti kuriant tikrus automobilių modelius. Todėl jie nusprendė pagaminti išvirkščią automobilį – tai, ką įprastai slepia kėbulas, tapo KIKAI dizaino elementais.

Nodum dažnai rašo apie įdomius praeities koncepcinius automobilius. Neseniai rašėme apie Porsche C88, kuris net neatrodo kaip tos markės modelis. Kiek anksčiau esame rašę apie Jeep Treo, kuris pats savaime atrodė pašėlęs, bet pagal dizaino keistumą negalėjo prilygti KIKAI.



Toyota KIKAI nėra toks senas, kaip kiti svetainėje aprašyti koncepciniai automobiliai. KIKAI buvo pristatytas 2016-ųjų Ženevos automobilių parodoje. Čia jis susilaukė nemažai dėmesio, tačiau daugelis į tokias koncepcijas numoja ranka – „vis tiek niekada nebus gaminamas“. Tačiau čia ir buvo KIKAI grožis. Kadangi niekas negalvojo įtraukti šio modelio į Toyota gamą, dizaineriai turėjo laisvę su juo pasielgti kaip tik panorėję. Jokių suvaržymų, dizaino kalbos bendrumo, saugumo ar kitų taisyklių. Todėl buvo nuspręsta, kad KIKAI bus išvirkščias ir tai matote nuotraukose (paspaudę kiekvieną atvaizdą galite peržiūrėti aukštos rezoliucijos nuotrauką, kurioje mechaninės detalės matomos dar geriau).

Toyota KIKAI į pirmą planą iškėlė mechaninius automobilio komponentus (Toyota nuotrauka)

KIKAI buvo sukurtas švęsti mechaninę eleganciją. Dizaineriai norėjo išryškinti tuos komponentus, kurie įprastai yra slepiami – važiuoklės svirtis ir spyruokles, variklį, išmetimo sistemą, radiatorių, pusašius ir net patį rėmą Toyota pavertė KIKAI išorės dizaino elementais. KIKAI turėjo šiokį tokį uždarą kėbulą, kuriame galėjo susėsti trys žmonės, tačiau ir jis buvo kiek įmanoma labiau minimalistinis ir turėjo kelis didelius langus.

Uždaras kėbulas buvo visai nedidelis, tarsi įspraustas tarp ryškaus nepaslėpto rėmo. (Toyota nuotrauka)

Žinote, ką primena Toyota KIKAI? Ogi tuos rankinius laikrodžius su stiklinėmis nugarėlėmis, kurie demonstruoja savo mechaninę eleganciją – mažus krumpliaračius ir spyruokles. Lygiai taip pat KIKAI į pirmą planą iškelia tuos komponentus, kuriuos kiti slepia. Priekyje matyti rėmas, virš kurio kyla aliumininės važiuoklės svirtys. Kadangi visa važiuoklė yra lengvai matoma iš automobilio išorės, Toyota turėjo pasistengti, kad šie komponentai būtų malonūs akiai. Nors aišku, kad KIKAI niekada nepasirodys gatvėse, priekyje taip pat matyti du žibintai, bamperis, priekinio stiklo valytuvai, o visus ratus dengia purvasaugiai.

KIKAI gale matomas 1,5 l 4 cilindrų variklis. (Toyota nuotrauka)

Gale randame KIKAI širdį – viduryje sumontuotą 1,5 litrų 4 cilindrų variklį su hibridine pavara. KIKAI gali važinėti labai tyliai naudodamas tik baterijų energiją, tačiau gali būti ir pakankamai greitas. Variklis turi grandinę, elektrinę vandens pompą, kompaktišką išmetimo sistemą ir iš kompozitinių medžiagų pagamintą įsiurbimo kolektorių. Ir viskas taip gerai matyti!

Viduje tilpo trys žmonės, vairuotojo vieta buvo pačiame centre. (Toyota nuotrauka)

Į KIKAI vidų patenkama per slankiojančias dureles. Automobilis turi tris sėdynes su vairuotojo pozicija viduryje. Mechaninės elegancijos demonstracija tęsiasi ir čia – per langus galima matyti važiuoklės komponentus, o prietų skydelį puošia paprastos rodyklės. Ypač gražiai atrodo degalų lygio skalė, kurioje kuro likutį simbolizuoja tikras skystis.

Analoginiai KIKAI prietaisai puikiai derėjo su pačia koncepcinio automobilio idėja, bet gražiausiai atrodė degalų lygio rodyklė. (Toyota nuotrauka)

Toyota KIKAI niekada nebūtų galėjęs tapti tikru automobiliu – jam tai tiesiog nebūtų leista. Jis atrodo tarsi savadarbis marsiečio automobilis, kuris niekada neatitiktų žemiškų taisyklių. Tačiau gerai, kad Toyota jį sukūrė, taip paskatindama dizainerius galvoti apie kitokį grožį – tą, kurį kiti automobiliai slepia.



Taip pat skaitykite:

Porsche C88, kuris net neatrodo kaip Porsche ir nenešioja Porsche logotipo;

Škoda 110 Super Sport priminė mini superautomobilį;

Kaip atrodytų studentiškas Jeep? Tikriausiai kaip Jeep Treo;

Honda E Prototype yra išvaizdus elektrinis automobilis, bet viduje turi medienos imitaciją;

Plymouth Voyager 3 – aštuonratis modulinis koncepcinis automobilis;

Prabangus automobilis privalo turėti odinį saloną? Japonai su tuo nesutinka.

ZIL-E167 – sovietų supervisureigis su dviem varikliais ir šešiais ratais turėjo užkariauti Sibirą

ZIL-E167 – sovietų supervisureigis su dviem varikliais ir šešiais ratais turėjo užkariauti Sibirą

Visureigis ir šiais laikais yra būtina transporto priemonė, norint pažinti atšiaurųjį Sibirą, tačiau 20 amžiaus viduryje ir kelių, ir tinkamų transporto priemonių buvo dar mažiau. Todėl buvo nuspręsta ZIL-135 sunkvežimio pagrindu sukurti supervisureigį. Taip atsirado ZIL-E167 – didžiulis visureigis, kuris nebijojo nei purvo, nei sniego, nei vandens.

Sibire yra daug gamtinių resursų, tačiau juos sunku įsisavinti. Kartu šis regionas svarbus ir strategine prasme, todėl supervisureigio kūrimu buvo suinteresuotos ir Sovietų sąjungos ginkluotosios pajėgos. Taigi,  ZIL-E167 buvo kuriamas ne kaip koncepcija, o kaip rimtas visureigis, galintis veikti atšiauriuose Sibiro ir Uralo regionuose.



ZIL-135 buvo pasirinktas kaip naujojo visureigio pagrindas. Tai buvo aštuonratis sunkvežimis su dviem 7 litrų varikliais skirtas 9M21 žemė-žemė tipo raketų pervežimui ir paleidimui. Kuriant ZIL-E167 visureigį, ši platforma buvo sumažinta – ZIL-E167 turėjo tik šešis ratus. Tačiau išlaikytas tas pats variklių skaičius.

1962 metais pagamintas ZIL-E167 turėjo du gale sumontuotus ZIL-375 6,96 litrų V8 variklius, išvystančius po 180 AG. Kiekvienas variklis buvo sujungtas su atskira 6 laipsnių automatine transmisija. To pakako, kad visais šešiais ratais varomas ZIL-E167 kelyje galėtų įsibėgėti iki 65 km/h. Pagrindiniame degalų bake tilpo 900 litrų benzino, kurio bent jau teoriškai turėjo pakakti 900 km įveikti.

ZIL-E167 ilgis siekė 9,26 metrus, bet ir priekinė, ir galinė ašys buvo vairuojamos. (istorinė nuotrauka, Denisovets.ru)

ZIL-E167 naudojo BAZ-135 kabiną su oro valymo sistema ir MAZ-529E ratus. Iš dalies galima sakyti, kad taibuvo autobusas, nes viduje buvo daug vietos keleiviams ir atsargoms. Galima įsivaizduoti, kad šio visureigio valdymas nebuvo labai paprastas, tačiau jis nebuvo toks nemanevringas kaip atrodo – vairuojamos buvo ir priekinė, ir galinė ašys. ZIL-E167 apsisukimo spindulys siekė 11,9 metrus. Žinoma, važiavimas keliais nebuvo stiprioji ZIL-E167 pusė.

ZIL-E167 galėjo įveikti didžiules sniego pusnis, purvą ir vandenį. (istorinė nuotrauka, Denisovets.ru)

Šeši dideli varomi ratai ZIL-E167 suteikė puikų pravažumą. Visureigis neklimpo purve, o apačią dengusi skarda ne tik apsaugojo važiuoklės komponentus, bet ir padėjo slysti per pusnis. Vairuotojas iš savo vietos galėjo valdyti slėgį padangose – minkštesnės padangos padėjo įveikti smėlį ir sniegą, o kietesnės leido stabiliau jaustis ant kelio. Papildomą elektrinę įrangą, įskaitant ir vandens pompą, suko 4,5 kW elektros variklis.

ZIL-E167 buvo išties didelis sunkvežimis. Jo ilgis – 9,26 metrai, plotis – 3,13, o svoris – 7 tonos. Svorio centras buvo gana aukštas dėl aukštai gale sumontuotų variklių ir 75 cm prošvaistos. ZIL-E167 aukštis – 3,06 m.

 

Taip ZIL-E167 prototipas atrodė 2006-aisiais. (Jeka3000, Wikimedia(CC BY-SA 3.0)

ZIL-E167 bandymų bekelėje metu pasirodė neblogai, tačiau tai buvo nepatikimas milžinas jau vien dėl savo sudėtingos konstrukcijos. ZIL-E167 turėjo du didelius variklius, dvi automatines transmisijas ir šešis varomus ratus – tokia konstrukcija vargiai gali būti patikima. Prototipo bandymai baigėsi 1965 metais. Gynybos ministerija iš pradžių planavo užsakyti dar du ZIL-E167 visureigius, tačiau vėliau tokių planų buvo atsisakyta. Vienintelis prototipas po kurio laiko buvo apleistas.



Taip pat skaitykite:

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį;

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;

Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį

Charkovianka – didžiuliai sovietų sniegaeigiai, pasiekę Pietų Ašigalį

Šiais laikais Antarktidoje dirba daug mokslininkų. Jie tiria ir šalčiausią pasaulio žemyną, ir pačią mūsų planetą. Ten – daug įvairios įrangos, įskaitant pažangius sniegaeigius, visureigius ir lėktuvus. Tačiau kadaise viskas buvo kitaip. Sovietų sąjungoje 1958 metais buvo pagaminta Charkovianka – didžiulis vikšrinis sniegaeigis, skirtas ne šiaip pasivažinėti Antarktidoje, bet pasiekti Pietų Ašigalį.

Neseniai rašėme apie amerikiečių Antarctic Snow Cruiser. Kad ir kaip norėtųsi palyginti šias mašinas, jos yra per daug skirtingos ir veikė visiškai skirtingomis sąlygomis. Amerikiečių milžinas į Antarktidą atkeliavo dar 1940 metais, kuomet tokios gausybės bazių šaltajame žemyne tikrai nebuvo. Charkovianka buvo pagaminta tik 1958 metais ir keliavo nuo vienos bazės iki kitos. Kita vertus, vis tiek paminėsime, kad Charkovianka buvo perpus trumpesnis sniegaeigis.



Charkovianka (Ukrainietiškai – Харків’янка) taip vadinta todėl, kad buvo sukurta Malyševo gamykloje Charkove, Ukrainoje. Charkovianka sukurta dar 1957 metais. Tuo metu vyko Tarptautinių geofizikos metų projektas, kuris skatino šalių bendradarbiavimą moksle. Antarktidoje ėmė kurtis nuolatinės bazės. Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotis taip pat buvo dar visai nauja, įkurta tik 1956 metų pabaigoje. Norėdami paskatinti savo šalies mokslines ambicijas Antarktidoje, sovietai nusprendė sukurti pajėgų sniegaeigį su gyvenamosiomis patalpomis. Taip 1957 metais Charkove pasaulį ir išvydo Charkovianka.

Detalės iš karinės pramonės sniegaeigiui suteikė tvirtumo. (Southpolestation.com)

Šis visureigis buvo sukurtas ant AT-T vikšrinio sunkvežimio bazės ir turėjo nemažai  T-54 tanko dalių. Charkovianka buvo varoma 12 cilindrų dyzeliniu varikliu, kuris išvystė 520 arklio galių (995 ag sumontavus turbokompresorių). Didelis privalumas buvo ilgi vikšrai, kurie tęsėsi per visą Charkoviankos ilgį. Tai leido sumažinti slėgį į gruntą ir užtikrino neblogą sukibimą.

Kai kurios Charkovianka versijos išlaikė sunkvežimio kabiną.

Charkovianka svėrė apie 35 tonas, tačiau pilnai pakrautas sniegaeigis galėjo pasiekti net 70 tonų svorį. Tiesa, taip apkrauta mašina buvo nepakenčiamai lėta  – pasiekė tik 5 km/h greitį, kai be krovinio įsibėgėdavo iki 30 km/h. Charkovianka  turėjo aštuonis degalų bakus, kurių bendra talpa – 2500 litrų. Buvo skaičiuojama, kad jų pakaks 1500 km įveikti, tačiau papildomi degalai galėjo būti tiekiami lėktuvais, jei ilgų misijų metu jų pritrūktų.

Charkoviankos schema – viduje galėjo miegoti 8 žmonės.

Charkoviankos viduje galėjo įsitaisyti 8 žmonių įgula. Žmonės turėjo kur išsimiegoti ir paruošti maisto, tačiau vietos čia buvo mažai. Kita vertus, to ir reikia tikėtis iš tokios ekstremalios mašinos. Šio sniegaeigio ilgis – 8,5 metrai, o plotis – 3,5 m. Tiesa, ne visi sniegaeigiai buvo vienodi. Pirmoji karta pradėta gaminti 1958 metais, antroji – 1969 metais.

Ekspedicijos mašinos Pietų Ašigalyje. (Southpolestation.com)

Didžiausias Charkoviankos pasiekimas – 1959 metais pasiektas Pietų Ašigalis. Tuomet trys tokie sniegaeigiai su papildomomis rogėmis kroviniams nuvažiavo nuo sovietų Mirny stoties iki JAV priklausančios Amundseno-Skoto pietų ašigalio stoties. Tai – didžiulis pasiekimas, nes atstumas tarp šių dviejų stočių siekia net 2700 km.

Nebenaudojamas Charkovianka sniegaeigis. (Tsy1980, Wikimedia(CC BY-SA 4.0)

Po Sovietų sąjungos griūties keli Charkovianka sniegaeigiai ir toliau buvo naudojami. Tiesą sakant, paskutinis buvo naudojamas iki 2008 metų. Tai yra stebėtinai ilgas laikas, turint omenyje labai atšiaurias Antarktidos sąlygas ir mašinų amžių.



Taip pat skaitykite:

Antarctic Snow Cruiser turėjo ištirti Antarktidą, bet buvo palaidotas sniego ir gėdos;

Terra Bus turi 6 varomus ratus ir važinėja ten, kur kelių nėra;

Prinoth Trooper – vikšrinė mašina, kuri atokiose vietovėse pakeičia sunkvežimius ir visureigius;

Foremost Husky 8 – dvi poros vikšrų, 80 tonų svoris ir nepalaužiamas charakteris;

Kombinuoti autobusai – nykstančios transporto priemonės;

Kaip pervežami milžiniški karjerų sunkvežimiai?

100 tonų sveriančių ALMA radijo teleskopo antenų transporteriai;

Stipriausias pasaulio kranas Taisun;

Liebherr LR 13000 – galingiausias vikšrinis kranas pasaulyje;

Apie Nodum

Nodum.lt - įdomiems skaitiniams skirtas puslapis. Čia reguliariai publikuojami straipsniai apie naujausias technologijas, mokslo pasiekimus, automobilių pasaulio naujienas ir kultūrą, patarimus ir visokias internete aptinkamas įdomybes. Didžiausias dėmesys skiriamas žmonėms, kurie kuria, keliauja, myli savo darbą, įdomioms lankytinoms vietoms ir pomėgiams. Nodum.lt - įvairenybių mazgas, jei veikiate ką nors įdomaus, apie ką norėtumėte papaskoti - susisiekite su mumis per mūsų Facebook puslapį ar elektroniniu paštu - nodum2017@gmail.com.