Tanku įprastai vadinama gerai šarvuota kovos mašina su bokštelyje sumontuotu pabūklu. Dar septintajame dešimtmetyje daugelį tankų kategorijų pakeitė universalūs pagrindiniai kovos tankai. Švedų Stridsvagn 103, pradėjęs tarnybą 1967 metais, neatrodė panašus į kitų šalių pagrindinius kovos tankus. Tiesą sakant, yra žmonių, kurie apskritai nenorėtų jo vadinti tanku.
Stridsvagn 103, trumpiau vadinamas Strv 103, yra labai žemo profilio tankas. Logika paprasta – į mažesnį taikinį sunkiau pataikyti. Sovietai irgi bandė įvairius itin žemo profilio dizainus – pavyzdžiui, Objekt 775 atrodo tarsi suplotas. Tačiau ir jis turi bokštelį, o Strv 103 tris dešimtmečius tarnavo be jo.
Dėl to bokštelio trūkumo Strv 103 savo konstrukcija labiau primena senuosius tankų medžiotojus ar šturmo pabūklus. Tačiau pagal savo kovines funkcijas Švedijos ginkluose pajėgose Strv 103 buvo pagrindinis kovos tankas. Ir tai nėra taip keista- straipsnio įžangoje paminėta tik vienas iš kelių galimų tanko apibrėžimų. Strv 103 nebuvo nei pirmasis, nei paskutinis tankas be bokštelio. Tiesą sakant, pats pirmasis tankas, naudotas dar Pirmajame pasauliniame kare, bokštelio neturėjo. 1972 metais Vokietijoje sukurtas VT1 turėjo 2 tiesiai korpuse sumontuotus 105 mm pabūklus. Tiesa, VT1 ar Objekt 775 serijinės gamybos nepasiekė, o štai Strv 103 iš tikrųjų buvo gaminamas ir naudojamas.
Strv 103 idėja ir sukūrimas
Šeštojo dešimtmečio viduryje švedai žvalgėsi naujo tanko. Jie naudojo britiškus Centurion ir Antrojo pasaulinio karo laikų Stridsvagn m/42. Pramoninių sunkiasvorių Landsverk, Volvo ir Bofors grupė siūlė imtis serijinės anksčiau sukurto Emil (KRV) prototipo gamybos, tačiau jis būtų buvęs labai brangus. Britiški ir amerikietiški tankai švedams atrodė galingi ir pajėgūs, bet sunkūs. O prancūziški ir vokiški – greiti ir mobilūs, bet prastai šarvuoti. Tuomet kariuomenės mechanikos inžinierius Svenas Berge pasiūlė visai naujo tanko idėją – jis pasiūlė atsisakyti bokštelio
Juk praktiškai bet kurio tanko silpnoji vieta yra bokštelis – tiek dėl tarpo tarp bokštelio ir korpuso, tiek dėl pasiekiamumo įvairiais ginklais. Taigi, Berge pasiūlė 105 mm ginklą montuoti tiesiai į tanko korpusą. Ir, beje, visiškai nejudamai – jis ne tik nesisukioja į šalis, bet ir nejuda aukštyn-žemyn. Kita Berge idėja – kiek įmanoma labiau sutrumpinti tanko vikšrų ilgį, kad jis būtų manevringesnis ir mobilesnis, ypač miesto ar miško aplinkoje.
1956 metais Strv 103 konstrukcija popieriuje buvo beveik baigta, bet prireikė nemažai bandymų ir patobulinimų, kol šis radikalaus dizaino tankas pasiekė serijinę gamybą. Bofors kompanija 1967-1971 metais pagamino 290 Strv 103 tankų.
Kaip Strv 103 taikėsi?
Stridsvagn 103 turi daug įdomių savybių, bet, aišku, reikia pradėti nuo ginklo. Tai – Bofors 105 mm L74 graižtvinis pabūklas. Įprastai tankų ginklai graižtvų neturi, bet Strv 103 galėjo naudoti britiškus L7 sveidinius, kurių Strv 103 korpuse tilpo net 50. Strv 103 naudojo automatinio užtaisymo sistemą, kuri leido sumažinti įgulos narių skaičių ir suteikė labai greito šaudymo galimybę. Jei taikytis nereikėjo, Strv 103 galėjo paleisti šūvį kas tris sekundes.
Nusitaikymas buvo atliekama hidropneumatinės važiuoklės ir automatinės transmisijos pagalba. Strv 103 gali pritūpti arba pasistiebti, taip nuleisdamas arba pakeldamas ginklą. Į šonus pabūklas, aišku, sukiojasi kartu su visu tanku, bet Strv 103 tai darė tiksliai. Nejudantis Strv 103 pabūklas neturi jokios stabilizavimo sistemos, todėl negali būti naudojamas važiuojant.
Strv 103 yra gana kompaktiškas – vos 9 metrų ilgio (įskaitant ginklą) ir 3,6-3,8 metrų pločio. Nepaisant to, kad jis neturi bokštelio, Strv 103 buvo tik vos vos žemesnis už savo pagrindinį potencialų priešininką T-62. Sovietinio tanko aukštis su visu bokšteliu yra 2,2 metrai, Strv 103 – 2,14 m. Tačiau už geros priedantos Strv 103 dėl pabūklo padėties buvo beveik nematomas. Be to, Strv 103 neturėjo tos silpnosios vietos tarp tanko bokštelio ir korpuso. Strv 103 taip pat buvo ginkluotas ir 7,62 mm kulkosvaidžiais.
Erdvės Strv 103 viduje yra nedaug – dėl to tas automatinis užtaisymo mechanizmas buvo absoliučiai būtinas. Teoriškai Strv 103 būtų apsiėjęs su dviejų žmonių įgula – vado ir vairuotojo-šaudytojo. Nelaimės atveju, šis tankas būtų galėjęs veikti ir be vado. Tačiau bandymai parodė, kad dviejų žmonių įgulai sunku susidoroti su visomis tanko valdymo ir priežiūros užduotimis. Todėl Strv 103 gavo trečiąjį įgulos narį – galinį vairuotoją.
Tai palengvino manevravimą ir leido greitai atsitraukti – maksimalus Strv 103 greitis yra vienodas nepriklausomai nuo važiavimo krypties. Be to, šis įgulos narys taip pat valdė ir radijo įrangą. Tačiau svarbiausia tai, kad trims vyrams lengviau susitvarkyti su kitomis tanko valdymo ir priežiūros užduotimis.
Strv 103 pristatė ir daugiau inovacijų. Pavyzdžiui, po kai kuriais tankais (nuo Strv 103C – po visais) buvo montuojamas buldozeris, kuris leido jiems vykdyti karo inžinerijos užduotis ir suteikė papildomą apsaugą. Tai Strv 103 pristatė grotinius šarvus, skirtus laužyti prieštankinių granatsvaidžių sviediniams. Galiausiai, Strv 103 buvo pirmasis serijinės gamybos tankas su turbininius varikliu.
Strv 103 – nedidelis tankas su dviem varikliais
Stridsvagn 103 turi net du skirtingus variklius – vieną stūmoklinį ir vieną turbininį. Šis tankas buvo ne kartą atnaujintas:
- Strv 103 versija A turi Rolls-Royce K60 179 kW stūmoklinį ir Boeing GT502 223 kW turbininį variklį. Visi 103A anksti buvo modifikuoti į B versiją.
- Strv 103 B turi tą patį Rolls-Royce K60, bet turbina pakeista į 365 kW Caterpillar 553.
- Strv 103 C turi tą pačią Caterpillar 553 turbiną, bet stūmoklinis variklis pakeistas į 216 kW Detroit diesel 6V53T. Galima sakyti, paskutinis naudingas atnaujinimas.
- Strv 103 D yra tik šiek tiek modifikuota C versija su nedideliais važiuoklės ir variklių atnaujinimais.
Strv 103 turi du bėgius važiavimui pirmyn ir du atgal. Nepriklausomai nuo važiavimo krypties ant kelio Strv 103 galėjo išvystyti 60 km/val. greitį. Silpnesnis ir ramesnis dyzelinis variklis leido kontroliuojamai manevruoti lėtesniu greičiu. Pavyzdžiui, nusitaikant. Tuo tarpu galingesnė turbina leido pasiekti didesnį greitį ar susitvarkyti su daugiau pravažumo reikalaujančia vietove. Amerikiečių M1 Abrams ir sovietų T-80 šiuo požiūriu tarsi sekė Strv 103 pėdomis, bet jau naudoja tik turbininius variklius.
Beje, įdomus faktas – Strv 103 gali plaukti. Reikia pakelti specialią uždangą, kuri neleidžia vandeniui apsemti tanko viršaus, bet daugiau nei 40 tonų sveriantis Strv 103 vikšrais gali irtis 6 km/val. greičiu.
Stridsvagn 103 – nesėkminga idėja?
Stridsvagn 103 per tris tarnybos dešimtmečius buvo ne kartą atnaujintas, bet esminė koncepcija nepasikeitė – žemas siluetas, du varikliai ir jokio bokštelio. Po to šis tankas buvo pakeistas Stridsvagn 122 – Švedijai pritaikytu Leopard 2, kuris jau turi įprastą bokštelį ir vieną variklį.
Tai galbūt Strv 103 buvo nepasiteisinusi idėja? Šiuos tankus testavo ir norvegai, ir britai, ir amerikiečiai. Strv 103 buvo lyginamas su Leopard 1, Chieftain, Centurion, M60 ir kitais laikmečio tankais. Ir pasirodė puikiai! Amerikiečiai sužinojo, kad švedų keistuolis šaudo taikliau nei M60A1E3, nors nusitaikymas trunka ilgiau. Britai teigė, kad tai, jog Strv 103 negali šaudyti važiuodamas, nėra didelis trūkumas, o tankas be bokštelio tiesiog yra saugesnis. Palyginimuose su Leopard 1 švedų tankas dažnai galėjo pasigirti greičiau paleidžiamu pirmuoju šūviu.
Tačiau tai nereiškia, kad Strv 103 neturėjo trūkumų. Trumpi Strv 103 vikšrai klimpo purve, tankui buvo sunkiau reaguoti į besikeičiančias mūšio sąlygas. Negalima pamiršti ir to šaudymo važiuojant – daug kitų tankų turi tokią galimybę. Be to, Strv 103 be degalų papildymo gali nuvažiuoti 390 km, kai didesni ir sunkesni M60 bei Chieftain su pilnais bakais nuvažiuoja 500, o Leopard 1 – dar toliau.
Neutralios Švedijos rankose Strv 103 mūšio niekada ir neišvydo, bet savo laiku tai buvo pajėgi kovos mašina. Kurią, beje, švedai sukūrė ne gynybai, o kontrapuolimui. Tačiau galiausiai šis tankas paseno, o tradicinio dizaino tanko siūlomi privalumai tapo sunkiai ignoruojamais.
