Convair Sea Dart – nuo vandens kylančio naikintuvo kūrimas baigėsi tragedija

Naikintuvai yra labai pajėgūs kariniai lėktuvai, tačiau jų veikimo nuotolis nėra labai ilgas. Dėl to lėktuvnešiai yra tokie svarbūs ginklai – tai yra mobilios karinės bazės ant vandens. Tūpimas ant lėktuvnešio yra pakankamai sudėtinga procedūra, todėl šeštojo dešimtmečio pradžioje JAV buvo ieškoma alternatyvų.

Lėktuvnešio denis neišvengiamai yra daug trumpesnis už įprastą aerodromo taką. Tai reiškia, kad naikintuvams yra reikalinga pagalba – tupiančius juos gaudo lynai, o kylant jiems dažnai padeda katapultos ar rampos. Ar nebūtų geriau, jei naikintuvai bei kiti kariniai lėktuvai galėtų kilti ir tūpti šalia laivų?

Penktojo dešimtmečio pabaigoje, kai JAV Karinis jūrų laivynas aktyviai domėjosi viršgarsiniais naikintuvais, šis klausimas buvo labai aktualus. Mat tuometiniai viršgarsiniai lėktuvai turėjo trumpus sparnus, kurie neleido stabiliai skristi nedideliu greičiu, reikalingu tūpimui ant lėktuvnešio denio. Be to, viršgarsiniams naikintuvams apskritai reikia ilgesnių takų, todėl Laivynas pirko ne pačius greičiausius lėktuvus.

1948 metais Convair Laivynui pateikė įdomų pasiūlymą – tuo metu kuriamam Convair Delta Dagger sumontuoti hidroslides, kad jis galėtų tūpti ir kilti nuo vandens. Žinoma, ši galimybė aviacijai jau seniai nebuvo svetima – daug ankstyvųjų lėktuvų buvo skraidantys laivai ar bent jau turėjo plūdurus. Convair idėja buvo unikali greičiu – Delta Dagger kiek vėliau tapo pirmuoju viršgarsiniu JAV Karinių oro pajėgų tokio tipo naikintuvu.

1951 metais Laivynas oficialiai užsakė porą vandeniui pritaikytų Delta Dagger prototipų, kurie netrukus gavo Sea Dart vardą. Convair iš karto ėmėsi darbo, bet Laivynas nelaukė – netrukus užsakė dar 12 lėktuvų, nors tuo metu pirmasis prototipas dar nebuvo pakilęs.

Convair F2Y Sea Dart turėjo vadinamuosius delta sparnus, kurie yra sumontuoti toliau nuo lėktuvo nosies ir sudaro trikampio formą, darniai įsiliedami į fiuzeliažo siluetą. Delta sparnai yra skirti skrydžiams dideliu greičiu. Sea Dart plotis (sparnų ilgis) siekė 10,77, fiuzeliažo ilgis – 15,6 metrai.

Convair inžinieriams teko gerai pagalvoti apie lėktuvo hidrodinamiką. Sandariame F2Y Sea Dart fiuzeliaže buvo pakankamai oro ertmių, kad lėktuvas plūduriuotų. Nutūpęs ant vandens Sea Dart tiesiog gulėjo ant pilvo, į vandenį įmerkęs užpakalines sparnų briaunas. Pora Westinghouse XJ46-WE-02 su forsavimo kameromis (afterburner’iais) buvo sumontuoti virš sparnų, kad neįtrauktų per daug vandens.

Convair F2Y Sea Dart pirmam skrydžiui pakilo 1953-iųjų sausio 14 dieną. Beje, tą dieną pirmasis skrydis nebuvo suplanuotas – nuo vandens Sea Dart tada atsiplėšė atsitiktinai (F-16, beje, pirmam skrydžiui irgi pakilo netyčia). Kadangi ir pats lėktuvas buvo unikalus, jo pakilimo procedūra buvo kiek keista. Iš vietos Sea Dart pajudėdavo su suskleista važiuokle – hidroslidė (ar, vėliau, dvi slidės) buvo nuleidžiama tik pasiekus maždaug 16 km/val. greitį. Tuomet lėktuvo korpusas šiek tiek pakildavo nuo vandens paviršiaus ir galiausiai Sea Dart pakildavo skrydžiui. Kildamas naikintuvas bėgėdavosi 1,7 km. Atsiplėšęs nuo vandens lėktuvas vėl paslėpdavo slidę ir teoriškai galėjo įsibėgėti iki 1 328 km/val. greičio 11 km. aukštyje. Bet tai buvo įmanoma tik popieriuje.

Realybėje bandymai parodė, kad F2Y Sea Dart nėra pajėgus peržengti garso greičio ribos. Be to, pakilimas ir tūpimas buvo labai nepatogus dėl vibracijų ir šokinėjimo. Convair inžinieriai bandė įvairias hidroslidžių formas ir konfigūraciją, bet vibracijos problemos išspręsti nepavyko. Kita vertus, kelias pergales Sea Dart visgi pasiekė.

Nerdamas žemyn ir taip pasinaudodamas gravitacijos pagalba Sea Dar viršijo garso greitį ir tapo vieninteliu ant vandens tupiančiu lėktuvu, kuris galėjo tai padaryti. Be to, tupiant šiam lėktuvui pakako vos 460 metrų, o tai yra labai geras rezultatas.

Nors Convair F2Y Sea Dart prototipai nebuvo ginkluoti, buvo planuojama, kad šis lėktuvas turės keturias 20 mm patrankas ir į misijas galės pasiimti kelias raketas. JAV Laivynas kurį laiką galvojo, kad Sea Dart galėtų slėptis ir povandeninių laivų korpusuose – tai leistų sukurti slaptas mobilias bazes netoli priešo krantų. Tačiau ši idėja taip ir nevirto realybe.

1954 metų lapkričio 4 dieną vienas Convair F2Y Sea Dart prototipas demonstracinio skrydžio metu subyrėjo ore. Šią nelaimę stebėjo Laivyno karininkai ir žurnalistai. Žuvo Antrojo pasaulinio karo veteranas, Convair pilotas-bandytojas Charlesas E. Richbourgas.

Laivynas visiškai prarado susidomėjimą projektu. Likę keturi Convair F2Y Sea Dart prototipai buvo amžiams nutupdyti ant žemės (keli iš jų taip niekada ir neskrido), o likęs didesnis užsakymas buvo atšauktas. Convair F2Y Sea Dart taip ir liko vieninteliu nuo vandens kylančiu lėktuvu, viršijusiu garso greitį, net jei tai ir buvo pasiekta neriant.