Europą maras kamavo ne kartą. Tai buvo siaubą nešanti liga, kurios tuometinė medicina net nesuprato. 17 amžiaus pradžioje Juodąja mirtimi vadinamas buboninis maras po truputį vėl ėmė plisti, o su juo pasirodė ir šiurpius kostiumus dėvintys gydytojai. Jie nešiojo ilgus paltus, pirštines, plačiabryles skrybėles ir paukščio snapus primenančias kaukes.
Nors tuomet medicina dar nesuprato, kas sukelia buboninį marą, mokslininkai nujautė, kad tai yra kažkaip susiję su kvėpavimu. Dabar jau žinoma, kad buboninį marą sukelia bakterijos. Dėl prastos higienos bakterinės infekcijos tikriausiai sukėlė didžiąją dalį senovės pandemijų.
Su laiku buvo pastebėta, kad gydytojai dažnai patys suserga maru, todėl buvo nuspręsta, kad liga yra įkvepiama. Aišku, tuomet 16-17 amžiuje apie bakterijas nebuvo žinoma. Mikroorganizmai tuomet dar nebuvo atrasti ir tiriami. Todėl kažkas kažkuriuo metu nusprendė, kad marą sukelia kvapas. Tokia išvada padaryta dėl specifinį kvapą skleidžiančių ligonių. Nuspręsta, kad tie, kurie užuodžia šį kvapą, suserga. Kuomet 1665-1666 metais Londoną siaubė maras žmonės buvo raginami buteliukuose kaupti ir uostyti bezdalus.
Manoma, kad maro gydytojo kostiumą sukūrė prancūzų medikas Charlesas de Lorme. Idėją jis nusižiūrėjo nuo kareiviškų šarvų, kurie saugojo vyrus nuo priešo kirčių kardais ir ietimis. Gydytojas de Lorme suprato, kad ir medikai privalo pridengti savo kūną, kad efektyviai apsisaugotų nuo ligos, todėl sukūrė specialų maro gydytojo kostiumą.
Tas kostiumas susidėjo iš odinių kelnių, batų, ilgo, žemę siekiančio palto su gobtuvu, plačiabrybės skrybėlės, pirštinių ir paukščio snapą primenančios kaukės. Ji, beje, idealiu atveju taip pat turėjo būti odinė. Visa kostiumo oda turėjo būti gerai išvaškuota, o palto apykaklė turėjo gerai uždengti gydytojo kaklą. Visa taip apsitaisiusio mediko oda buvo paslėpta.
Tačiau, aišku, paukštį primenanti kaukė nebuvo sugalvota vien žmonėms gąsdinti. Ilgas jos snapas būdavo pripildomas kvapniais augalais, dažniausiai levandomis. Jo apačioje buvo tik dvi nedidelės angos kvėpavimui. Per jas patenkantis oras būdavo prisotinamas gėlių kvapo, kuris, kaip tada buvo manoma, turėjo apsaugoti nuo ligos. Tokie kostiumai naudoti Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje, Italijos miestuose. Taip apsitaisę gydytojai gatvėse kėlė šiurpą – tai buvo aiškus ženklas, kad mirtis yra visai čia pat. Dėl to šie kostiumai vėliau buvo naudojami operose ir spektakliuose.
Nors tai pasirodys kiek netikėta, maro gydytojų apsauga iš tiesų padėdavo. Būdami taip stipriai prisidengę jie mažiau kontaktuodavo su ligoniais, o žiedlapių pripildytas snapas veikė kaip šioks-toks filtras. Dėl to tokie kostiumai ir buvo naudojami taip plačiai – pastebėta, kad su jais dirbantys medikai miršta kur kas rečiau. Visgi, net ir tuomet jau buvo suvokiama, kad gydytojas gali pats netyčia skleisti ligą. Todėl jo sutartyje būdavo nurodoma, kad maro gydytojas gali gydyti išskirtinai tik maru sergančius pacientus. Baigęs savo darbą mieste jis taip pat kurį laiką turi pagyventi karantine. Jis privalėjo pabūti kur nors atsiskyręs, kol įsitikins, kad neserga maru.
Taip pat skaitykite:
Kas iš tiesų nutinka žmogui, kai jį nutrenkia žaibas?
5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai;
Ką paskutiniais savo gyvenimo metais veikė seniausias pasaulio žmogus?
Saldi mirtis – melasos potvynis, kuris nusinešė 21 gyvybę.
