Viduramžių Europą kamavo maras. Tai buvo siaubą nešanti liga, kurios tuometinė medicina pilnai nesuprato. Milžiniška epidemija, vadinta Juodąja mirtimi, buvo kilusi 14 amžiuje, todėl 17 amžiuje žmonės dar žinojo, kas tai yra. 17 amžiaus pradžioje buboninis maras po truputį vėl ėmė plisti, o su juo pasirodė ir šiurpius kostiumus dėvintys gydytojai. Jie pasižymėjo ilgai paltais, pirštinėmis, plačiabrylėmis skrybėlėmis ir paukščio snapus primenančiomis kaukėmis.

Nors tuomet medicina dar nesuprato, kas sukelia buboninį marą, mokslininkai iš istorijos suprato, kad tai yra kažkaip susiję su kvėpavimu. Dabar jau žinoma, kad buboninį marą sukelia bakterijos. Jos tikriausiai sukėlė didžiąją dalį senovės pandemijų, kuomet higiena tikrai nebuvo labai gera.

Per ilgą laiką, kuomet buvo pastebėta, kad gydytojai dažnai patys suserga maru, buvo nuspręsta, kad liga yra įkvepiama. Aišku, tuomet 16-17 amžiuje apie bakterijas nebuvo žinoma. Mikroorganizmai tuomet dar nebuvo atrasti ir tiriami. Todėl kažkas kažkuriuo metu nusprendė, kad marą sukelia kvapas. Tokia išvada padaryta dėl specifinį kvapą keliančių ligonių. Nuspręsta, kad tie, kurie užuodžia šį kvapą, ir suserga. Kuomet 1665-1666 metais Londoną siaubė maras žmonės buvo raginami buteliukuose kaupti ir uostyti bezdalus.

Maro gydytojai buvo matomi kaip mirties pranašai. (Paul Fürst, Wikimedia)

Manoma, kad maro gydytojo kostiumą sukūrė prancūzų medikas Charlesas de Lorme. Idėją jis nusižiūrėjo nuo kareivių šarvų, kurie saugojo vyrus nuo priešo kirčių kartais ir ietimis. de Lorme suprato, kad ir gydytojai turi būti uždengti nuo galvos iki kojų pirštų, kad efektyviai apsisaugotų nuo ligos. Kostiumas susidėjo ir odinių kelnių bei batų, ilgo, žemę siekiančio odinio palto su gobtuvu, plačiabrybės skrybėlės, pirštinių ir paukščio snapą primenančios kaukės, kuri idealiu atveju taip pat turėjo būti odinė. Visa kostiumo oda turėjo būti gerai išvaškuota, o paltas turėjo gerai uždengti gydytojo kaklą. Nebuvo įmanoma pamatyti taip apsitaisiusio mediko odos – toks buvo tikslas.

Tačiau, aišku, kaukė atliko kiek kitokią paskirtį. Ilgas snapas būdavo pripildomas stiprų kvapą turinčiais augalais, dažniausiai levandomis. Jo apačioje buvo tik dvi nedidelės angos kvėpavimui. Per jas patenkantis oras būdavo prisotinamas gėlių kvapo, kuris, kaip tada buvo manoma, turėjo apsaugoti nuo ligos. Tokie kostiumai naudoti Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Olandijoje, Italijos miestuose. Žmonėms taip apsitaisę gydytojai kėlė šiurpą – jie tarsi parodė, kad mirtis yra visai čia pat. Dėl to šie kostiumai vėliau buvo naudojami operose ir vaidinimuose.

Išlikusi 17 amžiaus maro gydytojo kaukė. (Anagoria, Wikimedia (CC BY 3.0)

Nors tai pasirodys kiek netikėta, maro gydytojų apsauga iš tiesų padėdavo. Būdami taip stipriai prisidengę jie mažiau kontaktuodavo su ligoniais, o žiedlapių pripildytas snapas veikė kaip filtras. Dėl to tokie kostiumai ir buvo naudojami taip plačiai – pastebėta, kad su jais dirbantys medikai miršta kur kas rečiau. Visgi, net ir tuomet jau buvo suvokiama, kad gydytojas gali pats netyčia skleisti ligą. Todėl jo sutartyje būdavo nurodoma, kad maro gydytojas gali gydyti tik maru sergančius žmones ir jokių kitų ligonių. Baigęs savo darbą mieste jis taip pat kurį laiką turi pagyventi karantine – kur nors atsiskyręs nuo kitų žmonių, kol įsitikins, kad nesusirgs maru.

Taip pat skaitykite:

Kas iš tiesų nutinka žmogui, kai jį nutrenkia žaibas?

5 keisčiausi senoviniai gydymo būdai;

Ką paskutiniais savo gyvenimo metais veikė seniausias pasaulio žmogus?

Žymus chirurgas, kuris skalpelį laikė burnoje ir kartą pasiekė 300 % mirtingumą vienos operacijos metu;

Saldi mirtis – melasos potvynis, kuris nusinešė 21 gyvybę.

PALIKTI ATSILIEPIMĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia