Elektromobilis yra labai senas išradimas – baterijų energija varomi automobiliai važinėjo dar prieš daugiau nei šimtą metų. Net jei pažvelgtumėte į Audi kompanijos priešistorę, rastume keistą mažą elektromobilį Slaby-Beringer – jis neturėjo vairaračio ir iš esmės priminė medinę dėžę su ratais.
Manėte, kad elektromobilis yra visai naujas daiktas? Iš tikrųjų, 20 amžiaus pradžioje jau buvo naudojami ir elektriniai sunkvežimiai. O ir 100 km/val. greičio riba pirmą kartą taip pat buvo peržengta elektromobiliu. Taigi, šis mažytis Slaby-Beringer, gamintas 1919-1924 metais, toli gražu nebuvo vienas iš pirmųjų elektromobilių.
Rudolfas Slaby buvo inžinieriaus ir verslininko Adolfo Slaby sūnus, gimęs 1887 metais. Adolfas Slaby, beje, yra laikomas vienu iš Telefunken kompanijos tėvų. Pirmojo pasaulinio karo metais Rudolfas Slaby studijavo aeronautikos inžineriją. Šie mokslai greitai tapo nereikalingi, nes karą pralaimėjusi Vokietija pasirašė Versalio sutartį, pagal kurią nebegalėjo gaminti lėktuvų. Kurį laiką be darbo gyvenęs Slaby pradėjo dirbti automobilių pramonėje, o laisvalaikiu sukūrė savo elektromobilį.
Tai buvo mažas ir primityvus automobilis, kurį Slaby Berlyne naudojo savo reikmėms. Čia jis 1919 metais sutiko iš Danijos kilusį verslininką Jørgeną Skafte Rasmusseną, kuriam taip patiko keistas Slaby elektromobilis, kad jis iš karto užsakė šimtą tokių mašinų. Rasmussenas net sumokėjo trečdalį visos užsakymo vertės, kad Slaby galėtų imtis darbo.
Mintis buvo paprasta – Slaby elektromobiliai galėtų būti labai pigūs ir lengvai valdomi, todėl puikiai tiktų neįgaliems karo veteranams. Slaby iš karto ėmėsi darbo. Kartu su giminaičiu Hermannu Beringeriu jis įkūrė savo automobilių gamintoją žinomą kaip Slaby-Beringer.
Per pirmuosius metus buvo pagaminti 257 Slaby-Beringer automobiliai. Nors buvo problemų su elektros variklių tiekėju Levy, kompanija augo ir greitai nebetilpo Hermanno Beringerio tėvo pašiūrėje. 1920 metais Slaby-Beringer gavo daug užsakymų iš užsienio – net 200 automobilių turėjo iškeliauti į Japoniją, dar keli į Angliją ir Šveicariją. 1921 metų rudenį Slaby-Beringer sudalyvavo Berlyno automobilių parodoje, po kurios užsakymų skaičius dar labiau išsipūtė – japonai norėjo dar 500 elektromobilių.
Slaby-Beringer buvo juokingai primityvus automobilis. 1,47 kW variklis per grandinę suko galinius ratus – to pakako, kad vos 180 kg sveriantis automobilis išvystytų 24 km/val. gretį. Slaby-Beringer buvo vairuojamas vairalazde ir neturėjo jokių patogumų. Kukliame salone tilpo vos vienas žmogus ir šiek tiek bagažo. Sunku pasakyti, kokį atstumą įveikdavo pilnai įkrautas Slaby-Beringer, bet kažin, ar kalbame apie triženklį kilometrų skaičių.
Slaby-Beringer pristatė ir dviviečio automobilio versiją, tobulino varomuosius mechanizmus ir net sukūrė mažą krovininį furgoną. Tačiau apie Slaby-Beringer kompaniją tikriausiai nesate girdėję, todėl tikriausiai įsivaizduojate, kas jau nutiko.
Didžiulė infliacija stipriai prispaudė Slaby-Beringer. Anksčiau su pirkėjais užsienyje sutarta kaina buvo per maža, kad Slaby-Beringer dar galėtų uždirbti ir išsilaikyti. 1923 metais Japonijoje įvyko didžiulis žemės drebėjimas, po kurio užsakymai Tekančios Saulės šalyje tiesiog ištirpo. Paskutiniai Slaby-Beringer jau naudojo 206 kubinių centimetrų 4 AG variklį, bet 1924 metais kompanija tiesiog išnyko.
Tikriausiai jau susimąstėte, kur yra tas ryšys su Audi. Na, Jørgenas Skafte Rasmussenas tais 1919 metais, kai sutiko inžinierių Slaby, jau buvo verslininkas. Jis yra DKW motociklų ir automobilių gamintojo įkūrėjas. 1932 metais DKW tapo Auto Union dalimi, o Auto Union 1969 metais tapo Audi. Ryšys čia, žinoma, nėra stiprus, todėl ir sakome, kad Slaby-Beringer yra Audi priešistorės, o ne istorijos dalis. Audi tai prisimena žengdama į elektromobilių erą. Kita vertus, svarbu ir tai, kad po Slaby-Beringer žlugimo Rudolfas Slaby perėjo į DKW ir ten sukūrė pirmąjį šios markės automobilį.
