Medieno pramonė yra išties milžiniška. Gyvename pakankamai miškingoje žemėje, todėl tikrai esate matę įvairios medžių kirtimo, rąstų tvarkymo ir pervežimo technikos. Tačiau sraigtasparniai pas mus tame nedalyvauja. Kodėl JAV ir Kanadoje medžiai kartais kertami pasitelkus sraigtasparnių pagalbą? Ir kaip tai vyksta?
Manoma, kad pirmą kartą sraigtasparniai medžių kirtimui sėkmingai panaudoti 1971 metais – tuomet ši užduotis atiteko galingam Sikorsky S-61. Tiesa, bandymų būta ir anksčiau, tačiau Erickson Air-Crane kompanija teigia, kad jie pirmieji tai padarė sėkmingai. Tuo tarpu kanadietis Philipas Jarmanas apie 1997 metus aprašė pavienių medžių kirtimo metodą, įtraukiantį specialiai paruoštą sraigtasparnį su griebtuvu. 1998 metais jau buvo kuriamas tas griebtuvas, kuris padėtų sraigtasparniui tvirtai ir greitai sučiupti pjaunamą medį.
Per visą istoriją JAV ir Kanadoje medkirčiai išandė ne vieną skirtingą sraigtasparnį. Nors mažesni orlaiviai yra efektyvesni, manevringesni ir gali nutūpti mažose aikštelėse šalia miško, įprastai medžių kirtime dalyvauja galingi dvimotoriai sraigtasparniai. Pavyzdžiui, 9000 AG turintis Sikorsky S-64 Skycrane sraigtasparnis tam puikiai tinka. Dažnai naudojami Boeing Vertol 107-II, Boeing 234 ir panašūs dviejų rotorių sraigtasparniai.
Viskas vyksta pakankamai paprastai. Kaip visada, pjovimui pasirinktas medis yra pažymimas, išmatuojamas ir aprašomas. Inžinieriai taip pat turi nuspręsti, kaip sraigtasparnis paims tą konkretų medį. Kitaip tariant, kartais tenka apgenėti ir šalia esančių medžių šakas. Medkirtys tuomet dalinai nupjauna medžio kamieną maždaug 1,3 metrų aukštyje. Prie jo tvirtinamas sraigtasparnio lynas. Medkirčiai ir kiti procesą prižiūrintys specialistai pasitraukia ir sraigtasparnis nuskrenda pirmyn, nulauždamas tą mažą kamieno dalį, kuri dar prilaikė stovintį medį.
Rąstu virtęs medis nugabenamas į surinkimo vietą prie kelio arba, retesniais atvejais, yra numetamas į upę. Kartais sraigtasparniai nedalyvauja medžio pjovime, o tiesiog surenka rąstus ir juos nuskraidina į sunkvežimiams prieinamą vietą ar upę.
Tai kodėl medkirčiai naudoja sraigtasparnius?
Iš tikrųjų, šis metodas turi labai daug privalumų. Visų pirma, tai leidžia pjauti pavienius medžius. Jie atrenkami pagal užsakovo poreikius, o likęs miškas gali būti paliekamas augti. Taip galima pašalinti pavienius medžius, kurie trukdo kitiems medžiams ar infrastruktūros projektams (pavyzdžiui, pažintiniams takams).
Sraigtasparnis gali paimti medį iš ten, kur įprasta technika tiesiog neprivažiuoja – jie dažnai naudojami itin kalnuotose vietovėse ir tankiose giriose. Medkirčiai medį pasiekia pėsčiomis, o medis palieka mišką sraigtasparniu. Sraigtasparniai padeda kirsti medžius ir žiemą, kai miško keliai sunkvežimiams gali būti nepravažiuojami dėl sniego.
Su sraigtasparnio pagalba nupjautas medis nenukrenta, todėl yra mažiau pažeidžiamas – tai ypač aktualu akmenuotuose kalnuose. Tuo pačiu apsaugomi greta augantys medžiai ar infrastruktūra. Galiausiai, tokia medkirtystės praktika saugo ir miško paklotę bei dirvožemį, nes medžiai tiesiog negriūva. 2004 metais atliktas tyrimas rodo, kad vietose, kur medžiai pjaunami pasitelkus sraigtasparnius, purvo nuošliaužos yra žymiai retesnės.
Tačiau, aišku, šis metodas turi ir trūkumų. Sraigtasparniai godžiai ryja degalus, todėl jų naudojimas yra pakankamai brangus – juk vienu metu iš miško išgabenamas tik vienas medis. Be to, kertamo medžio dydį riboja turimo sraigtasparnio techninės galimybės. O ir šių orlaivių keliamas triukšmas tikrai nepatinka miško gyventojams.
Sraigtasparniai miškų kirtimui naudojami retai – tik tada, kai kiti metodai yra neprieinami ar norima nupjauti tik kelis pavienius medžius. Dažniausiai taip dirbama JAV ir Kanados miškuose, tačiau kartais panašų darbą Rusijoje atlieka Mil Mi-8 ar Kamov Ka-32.
