Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei rytoj Lietuvoje pasikeistų eismo kryptis. Turbūt toks staigus pokytis tikriausiai sukeltų daug nesklandumų ir, tikėtina, avarijų. O gal ne? Švedijai teko tai patirti, kai 1967-ųjų rugsėjo 3 dieną vairuotojams teko pradėti važinėti kita kelio puse nei jie buvo įpratę.
Dabar didžioji Europos (ir pasaulio) dalis važinėja dešine kelio puse. Tačiau jei kokiais 1966 metais būtumėte automobiliu keliavę po Skandinavijos šalis, jums ne kartą būtų tekę pervažiuoti į priešingą kelio pusę.
Taip buvo dėl to, kad Suomijoje ir Norvegijoje eismas tuomet vyko dešiniąja kelio puse – kaip pas mūsų. Tuo tarpu Švedijoje buvo važiuojama kairiąja puse. Sienos tarp tokių skirtingų eismo schemų visada yra įdomiai komplikuotos, tačiau švedai turėjo ir kitų priežasčių keisti seną tvarką.
90 % Švedijoje registruotų automobilių tuo metu buvo pritaikyti eismui dešiniąja puse – jų vairai buvo kairėje. Importuotojams buvo tiesiog patogiau užsakinėti automobilius visai Skandinavijos rinkai, tačiau su eismo kryptimi nesuderinama vairo padėtis sukeldavo nemažai avarijų. Be to, Švediją kasmet aplankydavo bent penki milijonai automobilių iš kaimyninių šalių. Švedijos valdžia seniai galvojo apie būtinybę keisti eismo organizavimo tvarką, tačiau 1955 metais įvykęs referendumas turėjo vienareikšmiškus rezultatus – 83 % balsavusiųjų norėjo išlaikyti eismą kairiąja puse.
Automobilių Švedijos keliuose su metais vis daugėjo. Daugėjo ir avarijų, įvykstančių dėl eismo krypties ir vairo padėties nesuderinamumo. Taigi, 1963 metais buvo priimtas sprendimas, kad 1967-aisiais eismo kryptis bus pakeista. Ir prasidėjo 4 metus trukęs pasiruošimas.
Buvo sukurta plataus masto informacinė kampanija, skirta šviesti vairuotojus apie būsimą pokytį. Apie naują eismo tvarką pasakojo televizijos laidos, straipsniai laikraščiuose, piešiniai ant pieno pakelių ir net apatinių drabužių. Kelininkai ėmė rūpintis naujų ženklų gamyba, o patys vairuotojai vykdavo į kaimynines šalis pasitreniruoti.
Galiausiai, 1967-ųjų rugsėjo 3 dienos rytą įvyko didysis pokytis, kuris iki šiol yra laikomas didžiausia logistine operacija Švedijos istorijoje. Diena, beje, buvo pasirinkta neatsitiktinai – tai buvo sekmadienis, kuomet keliuose yra mažiau automobilių. Nebūtinos kelionės automobiliais kuriam laikui vis tiek buvo uždraustos.
Visoje šalyje draudimas be reikalo važinėti automobiliais galiojo nuo 1:00 iki 6:00, tačiau miestuose šis laikas buvo gerokai ilgesnis, kad darbininkai spėtų pakeisti ar pašalinti senus ženklus. Visoje Švedijoje nereikalingais tapo net 350 tūkstančių kelio ženklų – didžiąją dalį jų teko pakeisti, kitus – pašalinti. Reikėjo pakeisti ir linijas ant kelių, perkelti autobusų stoteles, pergalvoti tvarką vienos krypties eismo gatvėse.
4:50 visi automobiliai gatvėse turėjo sustoti ir atsargiai pervažiuoti į dešinę kelio pusę. Ten jie turėjo stovėti iki 5:00, o tada kelionę buvo galima tęsti. Kad atsimintų, kuria kelio puse reikia važiuoti ir nepasiduotų raumenų atminčiai, vairuotojai pasitelkė įvairias gudrybes. Vieni pirko spalvotas vairavimo pirštines, kiti ant priekinio stiklo klijavo rodykles.
Nors daug kas dabar įsivaizduoja, kad diena H (nuo Högertrafikomläggningen – pasikeitimas į eismą dešiniąją kelio puse) buvo pažymėta chaosu, iš tikrųjų viskas vyko labai sklandžiai. Tiesą sakant, kuriam laikui eismo įvykių stipriai sumažėjo, nes žmonės tiesiog elgėsi itin atsargiai. Po kelių savaičių, kai vairuotojai jau buvo pripratę prie naujos eismo tvarkos, visi atsipalaidavo ir eismo saugumo statistika vėl suprastėjo. Tačiau pats pasikeitimas buvo vertinamas teigiamai, nes daugelis automobilių ir taip buvo kairiavairiai.
Ši reforma buvo labai brangi. Teko pirkti naujus autobusus arba modifikuoti senuosius, o tramvajų daug kur Švedijoje buvo tiesiog atsisakyta. Seni autobusai buvo paaukoti Kenijai arba Pakistanui, jei tik nebuvo galimybės įrengti duris kitoje pusėje. Nors visa tai kainavo brangiai, ši reforma būtų buvusi tik dar brangesnė ir sunkesnė, jei Švedija būtų delsusi, nes automobilių keliuose su kiekvienais metais tik daugėjo.
1968 metais prie eismo dešiniąją kelio puse perėjo ir Islandija. Žymiai mažesnėje šalyje teko pakeisti tik 5727 ženklus, o kritiniu laikotarpiu buvo sužeistas vos vienas žmogus. Nuo tada visos Šiaurės šalys važinėja dešine kelio puse.
